Lietuvos – Lenkijos demarkacinės linijos 1919–1920 metais žemėlapis: 1) Lietuvos-Sovietų Rusijos siena pagal 1920 m. taikos sutartį, 2) pirmoji demarkacinė linija su Lenkija, nustatyta 1919 m. birželio 18 d., 3) Maršalo Fošo 1919 m. liepos 27 d. nustatyta Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija, 4) Kerzono linija, nustatyta 1919 m. gruodžio 8 d., 5) Suvalkų sutarties sienos linija, nustatyta 1920 m. spalio 7 d., 6) galutinė administracinė Lietuvos pasienio linija su Lenkija, buvusi iki Vilniaus krašto atgavimo 1939 metais. (alkas.lt)

Kazys J. KRUŠINSKAS, www.draugas.org

(Draugas, 1931 m. spalio 9 d. numeris, 11 metų po Vilniaus užgrobimo)

Lietuva turi su Lenkija senų, toli gražu neišlygintų sąskaitų.

Keturioliktojo amžiaus pabaigoje pakliuvusi į Lenkijos politikos pinkles, Lietuva tai bardamasi, tai taikindamasi išbuvo jose iki Didžiajam Karui. Iš didžiulės galingos valstybės ji virto mažiutėle, nereikšminga, galiūnų suspausta tautele.

Tas atsitiko dėlto, kad, viena, lenkai nuo pat Liublino Unijos nesidrovėdami mus skaldė ir visas savo skolas mūsų sąskaiton mokėdavo, antra, jie tuo pačiu laiku nejučiomis prie mūsų kūno prisisiurbę ir lyg kokie pelėsiai jį visą padengę, kiaurai ir istryžai viduje išsišakoję, visą laiką čiulpė mūsų geriausius syvus, skynė tautos gražiausius žiedus, visa, kas buvo Lietuvoje gera, versdami savo kultūrai, savo garbei tarnauti. Per ištisus amžius iki šiai dienai Lenkija semiasi iš lietuvių tautos savo išmintingiausius ir gabiausius politikus, poetus, ir didvyrius.

Tuo būdu Lietuva nustojo tų pačių jėgų, nustojo viso sąvo kultūriško prieauglio, pirmon galvon — savo kunigaikščių, bajorų luomų. Likusi be vadų tauta, atgimimo valandai išmušus, pradėjo blaškytis ir, savosios kultūros nepagalėdama ūmai sutverti, ėmė svetimiems dievams bernauti: kas iš vakarų, kas iš pietų, kas iš rytų ieškodami sau pavyzdžio ir įkvėpimo.

Aplamai mūsų praeitis nebuvo laiminga, nebuvo net rami. Neturėjome laiko kultūrinai augti ir bręsti. Mūsų istorija — tai ištisa eilė karų bei kovų, karų dėl sienų, kovų dėl buities.

Anais laikais susiliedami su lenkais, mes visą jiems atidavėm, paaukojome; ir kalbą, ir kultūrą, ir papročius, gaudami už tai abejotinos vertės garbę stovėti jų ir Vakarų Europos sienų sargyboje. Nepastebėjome, kaip, svetimų rubežių saugodami, savųjų po truputi nustodavom. Dargi viduje dingo skirtumas tarp lietuvio ir slavo, visi vienodai virtome “broliais”, vienodai virš šimto metų vilkome Maskolijos jungą, kol jis pats sutrūnijęs nukrito.

Visa tą laiką lenkai išnaudodami savo politinę persvarą siekė ekonominiai ir kultūriniai mūsų šaly įsiviešpatauti. Jų prekės užplūdo Lietuvą, nustelbdamos vietos pramonės daigus; jų knyga prisidengusi tikybiniais ir istoriniais motyvais, pasinaudodama keturių dešimtų metų lietuviškos spaudos kalinimu, išstūmė ir nedavė vystytis savajai literatūrai, laikraščiams ir žmonių jų prigimtoj kalboj apšvietai.

Lenkų kalba skverbėsi visur, kame tik lietuviams sekdavo pasiekti bent kiek aukštesnį civilizacijos ir gerbūvio laipsnį. Ilgainiui lenkų gerbai, kalba, lenkiškas patriotizmas tapo požymiu inteligentijos, išsilavinimo, mados ir ilgam laikui pastojo kelią lietuvybei plėtotis.

Kitos tautos tuo laiku augo ir tarpo, gebėjo savo savitumus vystyti; Lietuvą gi dengė niūri ir klaiki naktis. Basanavičiaus “Aušros” pažadinti prabudome bene paskutinieji ir atsipeikėję griebiamės darbo, stengdamiesi pramiegotą laiką pavyti, istorines klaidas atitaisyti. Laimė, kad dar tas nebuvo per vėlu!

Mūsų tautinis atgimimas sustabdė plačia vaga visose šalies srityse varomą lenkinimą. Vėliau, tautai politinį savistovumą atgavus, ištautėjimas ėmė mažėti, grąžindamas lietuvybei jos pirmiau prarastą vietą bažnyčioje, mokykloj, viešame gyvenime, šeimoje. Pradėjo tirpti galimybe astatyti kadaise buvusią Lenkiją — lygiagrečiai stiprėjo lenkų pastangos tą galimybę nors ateičiai užtikrinti.

Ir štai, biauriausiai pamynę teisę ir dargi savo garbę, vilingu smurtu lenkai 1920 metų spalių 9 dieną pagriebia mūsų sostinę ir laiko ją iki šioliai kaip įkaitą, manydami, kad greičiau ar vėliau, blogu ar geru Lietuva bus priversta savo “galvą” iš jųjų išsipirkti, uždedama už ją brangią, gal net visos savo nepriklausomybės, kainą.

Lenkijai Vilnius tai tik vienas iš daugelio, skurstąs, nuolat pašalpų reikalaująs pakraštis — vaivadija, Lietuvai — tai tautinio, mokslinio ir prekybinio gyvenimo centralinis mazgas, smegenys. Lenkams Vilniaus kraštas tai tik beprasmis teritorijos ir sienų prailginimas, biudžeto apsunkinimas ir našta, lietuviams — tai normalaus ateity plėtojimosi laidas, tai pačios mūsų buities pastovumo garantija. Lenkijai — tai tolimas strateginis forpostas, baigiant džiūti, nereikalinga šaka, Rygos, Liepojaus ir kitų 1772 metų svajonių siekianti, bevilčiai tuštumon ištiesta ranka, Lietuvai — tai kraujais plūstanti žaizda, tai gyvo kūno atplėšta dalis.

Belaukdami, kol eisime to pagrobto įkaito atsiimti, lenkai nesidrovi jį visokeriopai kankinę, išspausdami iš tų nelaimingų smėlynų paskutinį, vargdienio žmogaus prakaitu iškovotą turto gabalėlį. Jiems lyg rūpi sužadinti mumyse gailesti ir paskatinti mus prie skubių, neapgalvotų žygių savuosius begelbstant. Ir jų apskaičiavimas nėra blogiausias.

Lietuva girdi šauksmus engiamųjų, mato jų nekaltas ašaras ir suspaustas kumštis. Lietuva budi. Iš tolo mums aiškiai matyti, kaip visi Lenkijos apgulti kraštai pasigauna komunizmo dvasios, kaip bręsta juose netvarkos vaisiai ir kaip pačiame, dirbtinai sulipdytame Lenkijos valstybės mūre plinta ir šakojasi pamatų siekiantys plyšiai. Drauge su visais žmonijos tikraisiais draugais mes suprantame, jog neteisėtumais ir svetima skriauda pagrįsta, viduramžių feodale dvasia persisunkusi Lenkija dvidešimto šimtmečio
sųlygose nėra ir negali būti gaivi. Juk viena iš dviejų: ar ji privalės susitvarkyti, prisitaikindama prie nūdienio gyvenimo reikalavimų, arba ji turi žlugti, subyrėdama į ją sudariusius kraštus.

Tokioj padėty atsidūrę, suirutės ir pavojų akivaizdoje, neturėdami kų pralošti ir pasiduodami savo mylimiausiam avantiūrizmo ūpui, lenkai užsimerkę lengvai gali šokti į naujus karus, puldami ten, kur jie mažiausiai laukia pasipriešinimo — demarkacinę liniją.

Tokiu savo ūpu jie giriasi ir didžiuojasi. Ir toks žygis būtų lenkams tik jų eilinis ‘‘didvyriškumas.”

Turime todėl dvigubu akylumu budėti, kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kada mūsų vilingas priešas vėl užsigeis mūsų žemių, mūsų miestų, mūsų kraujo. Jam vis dar maža, maža Vilniaus, Švenčionių ir Suvalkų, maža ujamų ir žudomų tūkstančių mūsų brolių ir vaikų, maža ir.. Giedraičių pamokų. Šiaip ar taip spėliosime, tauta turi būti pasirengusi šiam paskutiniam mūsų istorijoje, lemiančiam mūšiui.

Tas ginčas liečia visą kraštą, visus jo gyventojus; artojus, pirklius, darbininkus, nes nuo to ar mes Vilnių atgausime ir kada atgausime, pareina mūsų visų ekonominis ir dvasinis gerbūvis, mūsų garbė.

Tame ginče pasirodys, ar mes esame pribrendę savo reikalus savaimingai rišti, ar mūsų dvasių gelmėse turime tam užtektinai jėgų ir pasiryžimo, ar tik esam plepiai, žiopliai, pagyros ir vergai.

Tad prisimindami Vilniaus puolimo 1920 m. spalių 9-tos dienos sukaktuves, nepasiduokime vien bergždžiam liūdesiui, bet galąskime juo savo širdis, ginkluokime protus, auklėkime savyje pasiryžimą, pirmam karo trimitų garsui suskambėjus, mesti savo namus, vaikus, turtus ir stoti į kovotojų eiles, kur mūs Tėvynės meilė ir Jos garbė šaukia.

Vilnių laimėję pasilsėsime, dabar gi visi; jauni ir seniai, vyrai ir moterys — į darbą: kurkime Vilniaus meilę, skatinkime, kurstykime dėl jo kovoti, jį siekti, ji laimėti. Ir Vilnius vėl bus mūsų, kaip nuo amžių buvęs.

Tą mes toliai kartosime kol gausime progos savo teisėtus reikalavimus įvykdyti, kol mūsij valstybinė vėliava su Vytimi vėl suplasnos garbingoje Gedimino pily ir laisva tauta atgaus savo Didžiųjų Kunigaikščių triusu užbrėžtus, savo narsiųjų bočių krauju apšlakstytus ir jų kaulais paženklintus rubežius. Tad kelkime!

Kelkime Tautą prie žygio už Aušros Vartus, Gedimino Pilį ir Vytauto Grabą!

PRIEŠ VIENUOLIKA METŲ

Prieš vienuoliką metų, spalių 7 dieną, Suvalkuose, svetimų valstybių atstovų akyvaizdoje, Lietuvos ir Lenkijos atstovai pasirašė sutarti, sulig kurios Lenkija atsisako Vilniaus, Gardino, Seinų ir kitų žemės sričių ir paveda Lietuvai. Bet tuo metu, kuomet gaminta šios sutarties dokumentas Suvalkuose, Pilsudskis konferavo su savo sėbrais ir gamino planus, kaip geriau lietuvius iš pasalų užpuolus. Rašalas Suvalkų sutarties dar buvo nenudžiuvęs, kai, Pilsudskio įsakymu, generolas Želigovskis, vedinas keleta lenkų kariuomenės divizijų, užatakavo Lietuvos kariuomenę, kai ši, po Suvalkų sutarties pasirašymo lenkų puolimo nesitikėjo ir, spalio 9-tą dieną, 10 valandą vakare, Želigovskio vedamoji lenkų kariuomenė užėmė Vilnių, kurį ir po šiai dienai okupuoja.

Pasaulio valstybių istorijoj vargu rasime kitą panašų pasielgimą, kad, padarius iškilmingą sutartį, ant rytojaus iš pasalų pulti savo sutarties dalininką. Bet Pilsudskiui tos sutarties pasižadėjimai nieko nereiškę, nes jis pats yra kartą pareiškęs, jog savo gyvenime jisai jokių įstatymų nė teisių nėra pripažinęs, todėl ir Suvalkų sutarties sulaužymą jisai laikąs niekniekiu.

Nors Pilsudskis ir visa lenkų tauta džiaugias lietuvius apgavę, bet lietuvių tauta tokios lenkų veidmainystės nepamirš taip ilgai, kaip ilgai lenkai negrąžins lietuviams Vilnijos ir kitų užgrobtų Lietuvos žemių.

Spalio 9 dieną visi tikrieji lietuviai, su dideliu dvasios pakilimu, daro pasiryžimą visais galimais būdais kovoti už Vilnių, tą senąją Lietuvos sostinę ir kitas pagrobtas žemes.

Kova dėl Vilniaus gali būti ilga ir atkakli. Bet atminkime, kad Lietuva rusams vergavo apie 120 metų, bet kovą laimėjo, nes buvo tvirto pasiryžimo ir šiandien džiaugiasi nepriklausomybė.

Po visą pasaulį, kur tiktai randas būrelis susipratusių lietuvių, visi deramai paminės spalių 9 dieną, tas liūdnas lietuvių tautai sukaktuves. Bet ne liūdėti, tik tvirtam pasiryžimui padaryti kovoti dėl Vilniaus iki galutino laimėjimo.

Spalio 9 dieną visose lietuvių bažnyčiose laikomos gedulingos pamaldos už žuvusius Lietuvos kareivius, kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jie mirė, kad kiti galėtų laisviau gyventi. Visi tikri tėvynainiai, kurie tiktai gali, lankosi bažnyčion prašydami Dievo gailestingumo žuvusiems, gi gyviems ištvermės kovoje dėl Vilniaus.

Amerikos lietuviai visados gražiai pasirodydavo. Nėra nė mažiausios abejonės, kad ir šįmet, minėdami Vilniaus užgrobimą, pasirodys tikrais tėvynainiais, nepasigailės dolerio pavergtos Vilnijos, kultūrinėms įstaigoms paremti, nes tik būdami kultūringi vilniečiai laimės kovą.

Visi už Vilnių, už Lietuvos sostinę, už Aušros Vartus, už Vytauto Didžiojo ir Šv. Kazimiero Kapus!

__________________________________________________
Vincas Uždavinys
SPALIŲ 9-TAI DIENAI
(Vilniui Vaduoti Sąjungos leidinys)

Liūdesio šydu aptraukite veidą,
Ašaroms plaukite kūną, lietuviai,
Duoną tulžyje mirkykit ir gerkit
Taurę kartybių vilniečiams pripiltą…

Metai penktieji suėjo, kaip lenkas
Sostinę mūsų pagrobęs terioja,
Kraštą Praamžiaus lietuviams paskirtą,
Šalį mūs bočių krauju išmirkytą..

Liūdesio šydu nutieskite gatves;
Liūdesio rūbu aprenkite rūmus;
Daigą liūdnumo įdiekit širdysna,
Daigą kartumo daiginkit burnoje!..
Užraktu plieno duris užrakinkit
Salių šviesiųjų, teatrų ir puotų!..
Trimito rago balsus sulaikykit,
Liūdesio stygas jautrias vien palieskit!..

Lietuvą plačią šešėliais liūdnumo
Spalių Devintąją Dieną dabinkit;
Juodu šešėliu apsupkite pievas,
Juodu šešėliu girias jūs papuoškit,
Juodu šešėliu laukus jūs nuklokit!
Saulę rūkuosna tą dieną paslėpkit!
Dangų, jo plačią mėlynę užtieskit
Debesiu juodu, audringu ir liūdnu!..

Ginklus pakelkit, jaunuoliai, galąskit
Kardus jūs sostinei senai vaduoti,
Rūdis bendraisiais pratimais nušvieskit,
Vamzdį šautuvo te parakas valo!..
Šūvių jūs baisų graudimų sukelkit,
Garsas te sostinę seną pasiekia!
Vyrų ginkluotų grandinėms apjuoskit
Lietuvą plačią, atgimusią, gyvą…

Žirgą, jaunuoli, balnoki tu bėrą,
Žirgą ugningą paleiski laukais tu
Dzūkų ir girioms išretintoms priešų,
Dzūkų tų perskeltus plotus sujunki!..

Rūtomis žirgus papuoškit, sesutės,
Brolių, kur kardų ir žirgų jie pratins;
Takų lelijų žiedais jiems nuklokit,
Kelią žaliaisiais vainikais nutieskit…

Jauną bernelį tu ragink, merguže,
Vilnių vaduoti, tą sostinę seną;
Ragink, mergele, tu’ savo meilužį
Liūdesio dieną jo ginklus nušveisti,
Žirgą jo bėrą aikliai prajodinti,
Tvirtų krūtinę labiau dar užgrūdint!
Draug sų berpeliais, mergužės, jūs tieskit
Sostinės mūsų vadavimo kelią…

Senas tėveli, sulinkus močiute,
Sūnui nedrauskite Spalių Devintą
Riestą žirgelį gražiai pabalnoti,
Kardą švaitriai jam nušveisti neginkit —
Priešą kad žiaurų išvyt pasirengtų,
Jėgas galingas ir jaunas sukauptų..

Liūdesio šydu aptraukite veidą`,
Daigą liūdnumo įdiekit širdysna
Jaunas ir senas, vyrai ir moters,
Vargšas, turtuolis, ar mokyti vyrai,
Amato žmonės — visi jūs iš viena
Kaupkite jėgas tą liūdesio dieną.

Lietuvų gaubkite liūdesio šydu,
Lietuvų kelkite kovai už Vilnių!
Kaskit iš kapo jūs mirusių bočių
Narsą ir drąsą kovoti už Vilnių!..

Kilkit, lietuviai, sukilkit, pajuskit
Reikalą didį ir šventą atgauti
Vilnių — tą šventvietę mūsų garbingą!
Vilnių — mūs širdį iš kūno išplėštą!
Vilnių — tą pulsą, mūs žymę gyvybės!
Vilnių — jautriausiai dirksnį tėvynės!
Vilnius — širdis mūs! Be Vilniaus tėvynė
Laisvę, ir galę, ir buitį prarastų!
Buitį tad gelbėkim savo ir laisvę!..

Vilnius, — tai motina mūsų už durų
Verkia ir prašos įleisti į vidų ’
Sūnūs! užgirskit jos žodžius! išvyskit
Ašaras perlo jos riedančias skruostais!..
Liūdesio šydu aptieskite veidus
Dieną tą skaudžią, kad motiną mūsų
Priešas už durų tėvynės išplėšė.
Gelbėkim Vilnių — tą motiną mūsų,
Liūdesio dieną mes jėgas sukaupkim!..

Vakarą Spalių Devintąją Dienų
Žiebkit žibintus jūs šviesius ugningus,
Žuvusių brolių už laisvę lankykit
Kapą ir giesmę ten liūdną giedokit…

Lietuvą liepsna ugninga nušvieskit.
Lietuvą liūdesio giesme uždekit,
Žuvusių dvasių iš kapo pakelkit.
Mirtį garbingą jų šventą pagerbkit. ,
Laisvės Paminklą vainikais apjuoskit,
Laisvės Paminklas te dvasią jūs kaupia…

Liūdesio šydu aptraukite veidus…
Ašaroms plaukite kūnus, lietuviai!
Duonų kančiose vilniečių mirkykit,
Gėralui taurę kartybių paruoškit..

Liūdesio šydu nutieskite gatves,
Liūdesio rūbu aprenkite rūmus…
Trimito rago balsus sulaikykit…
Saulę rūkuosna tą dieną paslėpkit!..

____________________

L. ŠIMUČIO, “DRAUGO” REDAKTORIAUS KALBA PER RADIO Iš WGES STOTIES PASAKYTA SPALIŲ 6 D.

Už poros dienų — spalių 9 d. — Vilniaus užgrobimo diena. Besirengiant prie tos dienos tinkamo paminėjimo, šiandien noriu tarti keletu žodžių Vilniaus klausimu. Trumpai noriu perbėgti Vilniaus užgrobimo istoriją. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos su Rusija pasirašyta Maskvoje sutartis, kuri pripažino Vilnių Lietuvai. Kartu su Vilnium Lietuvai pripažinta visos Vilniaus apygardos sutarty numatytose sienose. 1920 m. liepos 15 d. pirmieji Lietuvos kariuomenės pulkai įėjo Vilniun, bet jį dar rado rusų kariuomenės rankose. Tik rugpjūčio 25 d. rusų kariuomenė pasitraukė ir Lietuvos vyriausybė formaliai perėmė savo sostinę ir ten persikėlė gyventi. Persikėlė ten ir įvairių valstybių atstovybės, tuomi pripažįstant rusų sutartį t.y. Vilnių Lietuvai. Lietuvos kariuomenė užėmė ir Seinų bei Suvalkų tas teritorijas, kurios jai buvo Maskvos sutartimi pripažintos. Vienok galutinai ten sienos nebuvo nustatytos, nes rusai manė, kad dėl to bus reikalingas susitarimas su Lenkija, mat, Lietuvos siena suein su Lenkijos siena.

Sutartis su rusais, tai buvo lenkams smūgis. Jie patys pripažino, kad Vilnius iš jų rankų jau išsprūdo. Tada lenkai, Pilsudskiui vadovaujant, klastingu būdu sumanė teisiškai prarastąjį Vilnių atgauti.

Kada lenkai tais pačiais 1920 m., su prancūzų pagalba nugalėję bolševikus, grįžo, pietų Suvalkijoje jie susitiko su Lietuvos armija ir pareikalavo jos atsitraukti. Tada Lietuvos valdžia pasiūlė lenkams nustatyti sienas. Derybos įvyko Kaune, vėliau Kalvarijoj, tačiau jos nieko nedavė. Tautų Sąjunga pasiūlė naujas derybas ir pati apsiėmė tarpininkauti. Toks pasiūlymas buvo priimtas ir derybos įvyko Suvalkuose. Susitarta. Pravesta taip vadinamoji demarkacijos linija, kuri ėjo nuo Prūsų sienos iki Bastūnų, Vilnių paliekant Lietuvos pusėje. Sutartis buvo pasirašyta 1920 metais, spalių 7 d.

Bet Lenkija tas derybas vedė tik dėl pasaulio akių. Derybos ėjo, o Želigovskiui bnvo įsakyta koncentruoti prieš Lietuvą lenkų kariuomenę Lietuvos užpuolimui. Tai buvo Pilsudskio sumanymas. Spalių 9 dieną Želigovskis užpuolė ir pavergė Vilnių. Tada pats Pilsudskis paleido pasauliui žinių, būk tai įvykęs kilusių iš Vilniaus krašto kareivių sukilimas.

Po Vilniaus užgrobimo, kreiptąsi į Tautų Sujungą. Nors pradžioje Tautų Sąjunga ir griežtą pareiškimą padarė, įsakant Lenkijai iš Vilniaus! pasitraukti, bet lenkai neklausė. Pasiūlyta plebiscito keliu Vilniaus klausimą išrišti. Lietuva su tuo nesutiko ir negalėjo sutikti. Pasiūlyta derybos. Jos įvyko 1921 m. Belgijoj, Hymansui pirmininkaujant. Bet nieks iš jų neišėjo. Čia išdygo garsusis Hymanso projektas, kuris buvo užgirtas Tautų Sąjungus Tarybos, tačiau Lietuva jį atmetė. 1923 m., kovo 15 d. taip vadinamoji Ambasadorių konferencija Paryžiuje, Lenkijai prašanti nustatyti sienas tarp Lietuvos ir Lenkijos, Vilnių neva Lenkijai pripažino. Vienok Lietuva to akto nepripažino. Ir garsūs tarptautinių teisių žinovai pripažino, kad tas ambasadorių sprendimas Lietuvai nėra privalomas, nes nebuvo teisėtas. Taigi Vilniaus klausimas ir Lietuva jokio sprendimo, kuris verstų išsižadėti Vilniaus, nepriims.

Tokia tai yra Vilniaus užgrobimo istorija, kurią prisiminus ir nenorint turi smerkti lenkų veidmainiškumą ir imperializmą. Be to, toj liūdnoj istorijoj matome, kaip vienpusiškai Veikė Tautų Sąjunga, kaip ji užsimerkė, matydama lenkų padarytą kruviną mūsų tautai skriaudą.

Lietuva Vilniaus negali išsižadėti ir niekuomet neišsižadės. Visi gyvieji Lietuvos reikalai spiria, kad tas kraštas, kuris visiškai teisingai yra vadinamas Lietuvos lopšys, kuris per šešis šimtmečius buvo Lietuvos sostinė, kultūrinis, politinis ir ekonominis centras, būtų grąžintas Lietuvai. To mūsų tauta ir sieks. Ir ankščiau ar vėliau savo tiksle atsieks.

Vilniaus byla, vilniečių lietuvių kančios, Vilniaus krašto atvadavimo reikalingumas yra ir turi būti kiekvieno lietuvio širdyje. Vilniaus atvadavimo klausimas turi sukaupti mūsų visų jėgas, neišimant nė amerikiečių. Penktadienyjė Spalių, 9 d., visose parapijų salėse bus prakalbos su dainomis ir kitokiais pamarginimais. Į tas prakalbas rengkimės kuo skaitlingiausiai. Atnaujinkime savo pasiryžimą kovoje dėl Vilniaus ir vieningai užtraukime, kad visas pasaulis išgirstų — “Mes be Vilniaus nenurimsim!”

Vienas mūsų rašytojas sako, kad Vilnius tai kasdienė lietuvio duona, kasdienė daina ir tautos didybės papuošalas. Dėl Vilniaus nepripažino ir nepripažins jokio pagrobimo ir didžiųjų valstybių sprendimas. Jis žino tik vieną posakį “Dėl Vilniaus Lietuva, Vilnius dėl Lietuvos.” Ką veikia, ką dirba, lietuvio lūpose ir širdyje yra Vilnius. Motina lopšyj migdo ir liūliuoja kūdikį su Vilniaus daina. Jaunimui“Mes be Vilniaus nenurimsim” tapo antruoju himnu. Ir senelės maldoj ir adūsiuos prie Aukščiausiojo sosto — Vilnius.

Ir, kai minim 11 metų pagrobimo sukaktuves, kai prie kiekvieno Lietuvos gyventojo kabo juodu kaspinu perrišta vėliava, kai lygiai ir lietuvių veidus dengia gedulo šydas,bei jame spindi ta pati pasiryžimo ir pasišventimo dvasia. Spalių 9 d. lietuvio susikaupimo valanda naujiems žygiams,naujam pasiryžimui. Čia lietuvis apmąsto visą tą golgotos kelią į nepriklausomybę, į Vilnių, ir jame pasijudina dar didesnis pasiilgima savo senosios sostinės, o su tuo ir didesnis dvasios pakilimas. Tų dienų lietuvis darodidžiųjų prisiegų ir pasiaukojimų už Vilnių — už šventą tautos dabarties idealą.

______________________

Draugo archyvo nuorodos vedančios į šiuos straipsnius:

1931

www.draugas.org/archyvas-pdf-1931/
…parinkti spalio 9a d. numerį. Atidarius, žiūr. psl. 3 ir 4.

www.draugas.org/archive/1931_reg/1931-10-09-DRAUGASw-i5-6.pdf
…tiesioginė nuoroda vedanti į 1931 m. spalio. 9d. DRAUGAS PDF failą. Žiūr. psl. 3 ir 4.