Bernardas ALEKNAVIČIUS, Klaipėda

Manytina, jog Kuraičiai į šiandieninius Zanavykus gyventi galėjo atsikelti iš Prūsijos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno 61 Kuraičių šeima. Daugiausia Kuraičių gyveno Klaipėdos krašte, Jurbarko apylinkėse ir Zanavykuose. Zanavykuose gyvenę Kuraičiai sudarė daugiau kaip 25 proc. Visų Lietuvoje gyvenančių Kuraičių. Turėjome ir du šios pavardės paplitimo „lizdus“: Zanavykuose – Sintautai, o Jurbarko apylinkėse – Šimkaičiai. Šis Kuraičių pavardės paplitimas rodo, jog iš Mažosios Lietuvos į Zanavykus Kuraičiai galėjo atsikelti daugiau kaip prieš 300 metų, dar prieš Didįjį Prūsijos marą. Jeigu šis spėjimas pasitvirtintų, tai Kristijonas Donelaitis ir Zanavykų Kuraičiai – vienmečiai. Tik kad mūsų didžiojo Poeto giminės palikuonys beveik sunyko, o Kuraičiai – gyvybingi. Plačiai žinomas ir gerbiamas iš Pavasijų (……) kilęs Vytauto Didžiojo universiteto prof. kun. Pranas Kuraitis (1883–1964), o pasaulis žino ir šio profesoriaus giminaitį, kosmoso užkariautoją Aleksiejų Kuraitį, vėliau tapusiu A. Jelisejevu. Klaipėdoje gyvenęs aktorius Algirdas Kuraitis (1936–2013) ne kartą yra minėjęs šį savo antros kartos pusbrolį. Tad ir prisiminkime nuo Šešupės į Rusijos gilumą nuklydusius Kuraičius.

Kažkokių skersvėjų genami zanavykai Juzė ir Adomas Kuraičiai XX a. pradžioje nuklydo į Rusiją. Čia jiems gimė sūnus Stanislovas (1909 – 1978). Šio zanavyko šeima jau buvo mišri. Jis vedė rusaitę. Iš šios santuokos 1934 m. liepos 13 d. Žizdros mieste, Kalupos sr., ir gimė būsimasis kosmonautas Aleksiejus Kuraitis. Tų pačių metų tragiški įvykiai iš esmės pakeitė ir šios šeimos gyvenimą. Smolne nužudomas pats rimčiausias Stalino konkurentas S. Kirovas. Prasideda raudonasis teroras. Bet apie tai lai pasakoja mūsų iškiliųjų zanavykų palikuonis ugkosmonautas Aleksiejus Kuraitis:

Mano tėvas buvo lietuvis, didžiam apgailestavimui, jo paties gyvenimas buvo sugniuždytas. Tėvą areštavo tais pačiais metais, kai gimiau – 1934-aisiais. Daug metų buvo kalintas, per tą laiką šeima iširo. Tėvas vedė antrą kartą, mano motina taip pat ištekėjo antrą kartą. Faktiškai nuo suėmimo dienos su tėvu jau mūsų ryšiai nutrūko.

Tėvo juk praktiškai nemačiau, nežinojau net, kada jį suėmė – man gimus ar dar negimus. Dabar žinau, kas jis buvo, jis man laiškuose rašė apie savo gyvenimą. Buvo labai gabus. Po ilgų įkalinimo metų tėvą reabilitavo, sugrąžino visas teises, leista net grįžti į mokslinį darbą. Jis vadovavo mokslinio instituto dideliam padaliniui. Oficialiai vadinosi Centrinio odos avalynės mokslinio tyrimo institutu, kurio vienai iš itin svarbių laboratorijų mano tėvas Stanislovas Adamovičius Kuraitis ir vadovavo. Tėvas baigė Maskvos lengvosios pramonės institutą (dabar Tiksliųjų technologijų institutas), chemiko specialybę. Jis apsigynė dvi disertacijas, tapo mokslo daktaru. Jo mokslinių darbų pagrindu Tarybų Sąjungoje buvo sukurta ištisa nauja pramonės šaka – polimerų gamybos.

Jis man laiške rašė, kad po 22 metų grįžęs iš įkalinimo vietos ir atgavęs laisvę, kaip pašėlęs metėsi vytis tai, kas buvo prarasta. Kaltinimai standartiniai. Mama pasakojo, kad tėvas tuo metu buvo instituto aspirantas, jiedu jau buvo vedę ir gyveno bendrabutyje. Kaip aspirantas tėvas turėjo teisę į atskirą kambarį. Mama pasakojo, kad netikėtai į jų studentišką kambarį įžengė du nepažįstami asmenys. Sustojo prie knygų lentynos, pradėjo jas vartyti ir mėtyti ant grindų. Darė kratą, bet nieko neaiškino. Tėvas pamanė, kad tai kažin kokia klaida, bet po kratos jam buvo įsakyta eiti kartu. Jam atrodė, kad po valandos, kai bus išsiaiškintam jis sugrįš atgal. Bet nesugrįžo.

Mama bandė išsiaiškinti, kur jis, bet jokių paaiškinimų negavo. Tėvas buvo išvežtas kažin kur į Vidurinę Aziją ir Kazachstaną. Iš mamos pasakojimų galėjau suprasti, kad buvo suimtas ir nuteistas kaip „liaudies priešas“. Kai buvo reabilituotas, dokumentuose atsirado įrašas: „Nesant nusikaltimo sudėties.“ Štai taip. Jokios tėvo kaltės įrodyti nepavyko, nes jos ir nebuvo. Žmogui gyvenimas buvo sugadintas.

Kai dabar mamos pasakojimus ir pavienius to meto įvykius mėginu sudėlioti į logišką seką, man kyla mintis, jog tėvas buvo suimtas dar prieš man gimstant. Ir štai kodėl taip galvoju. Prieš man gimstant mama buvo išvykusi į Kalugos sritį, maždaug 200 km už Maskvos pas kažin kokią pažįstamą. Tėvas tuo metu jau buvo suimtas. Motina pasakojo, kad tame kaime, kuriame ji apsistojo, siautė baisus badas. Veikiausiai iš bado ir nevilties išprotėjęs vyras pakorė du savo sūnus ir pats pasikorė. Štai kokios Rusijoje buvo to meto gyvenimo sąlygos keli šimtai kilometrų nuo sostinės.

Iki prasidedant karui su Vokietija 1941 m. gyvenome su mama Maskvoje, prasidėjus karui išvažiavome į Kazachstaną, ten ėjau į mokyklą. Po dvejų metų grįžome atgal į Maskvą. Mokiausi vidurinėje mokykloje, 1951 m. baigdamas vidurinę mokyklą pakeičiau pavardę į mamos mergautinę. Tapau Jelisejevu, ligi tol buvau Kuraitis. Įstojau į Maskvos N. Baumano technikos aukštąją mokyklą (dabar Maskvos Baumano valstybinis technikos universitetas). Ją ir baigiau.

Žinojau nuo pat pradžių, kai tik pradėjau suprasti, kas vyksta aplinkui. Mama su tėvu susirašinėjo, ir periodiškai man vis pasakydavo, kur tėvas perkeltas.

Jis dirbo minėtame Centriniamr odos avalynės mokslinio tyrimo institute, ir kiek suprantu, dirbo labai daug ir sėkmingai. Tėvas turėjo labai daug patentų, buvo labai produktyvus mokslininkas. Labai vertintas.

Parengta pagal „Mokslo Lietuvos“ (2013 04 04) publikaciją