Natūralu, kad nagrinėdamas Pabiržės parapijos archyvą, aptikau medžiagos ir apie Suosto bažnyčią. Ta medžiaga gal kiek savita ir ne visiškai sutampanti su skelbta leidiniuose bažnyčių istorijos klausimais.

Turiu galvoje Lietuvių katalikų mokslų akademijos 1998 m. Vilniuje leistą „Panevėžio vyskupiją“ ir 1993 m. Vilniuje, Pradų leidyklos išleistą žinyną „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (autoriai Kazys Misius ir Romualdas Šinkūnas).

Sava esme abu leidiniai daug kuo panašūs, pakartojantys daug tų pačių istorinių faktų. Vienas nuo kito skiriasi gal tik aprašymo apimtimi. Tiesa, žinyno autoriai žinias apie kiekvieną Lietuvos katalikų bažnyčią pateikė siauriau. Kitaip elgtis ir negalėjo.Tačiau, leidinio vertingumas glūdi jų pateiktame šaltinių bei literatūros sąraše. Patogumo sumetimais, pirmą leidinį toliau vadinsiu Vyskupija, o antrą   Žinynu.
Kreipiuosi į šių eilučių skaitytoją, pareikšdamas vieną, mana galva būtiną, norą. Nelaikykite šio straipsnio minėtų leidinių kritika. Dar kartą kartoju, straipsnyje pateiksiu tik surastus Pabiržės parapijos archyve arba kitų archyvų tyrinėtojų man maloniai pateiktus faktus. Laikysiuosi ne garsaus “pirštu baksnojimo”, o tik faktų palyginimo metodo, netrikdydamas ir paties skaitytojo laisvo minties bėgimo. Naudodamasis proga, dėkoju p. Algimantui Kaminskui (Krinčiui), pateikusiam man 1782 m. Kupiškio dekanato atliktą Pabiržės parapijos generalinės vizitacijos akto kopiją. Akte radau Pabiržės parapijoje dirbusių kunigų Šarkevičių biografinių, o kartu ir žinių apie to meto pačią parapiją.

Vyskupija (p.141) teigia, kad 18 a. pradžioje iš Ežerėnų apskrities (dab. Zarasų) į Suosto apylinkę atvyko kunigas Juozapas Šarkevičius. Jisai iš Vilniaus kapitulos pirko Suosto bei Sebentiškio dvarus ir 1720 m. Suosto dvare pastatė bažnyčią (teisingiau   koplyčią). O dabar palyginkime su 1782 m. vizitacijos aktu. Ten rasime teiginius, kad kunigas Juozas Šarkevičius (gyvenęs apie 1747   1809), šventinimus gavo 1778 m. ir pradėjo dirbti Pabiržės parapijos komendoriumi (vikaru). Ar galėjo jis 1720 m. Suoste statyti bažnyčią?

Dabar dar toliau. Kalbamuoju laikotarpiu nei Suosto kaimo (dvaro nebuvo), nei Sebentiškio dvaro (tiksliau palivarko) Vilniaus kapitula nevaldė. Jie priklausė kunigaikščiams Radviloms. Apie tai rašoma ir 1782 m. vizitacijoje. Kyla klausimas, kaip galėjo atsirasti tariama Vilniaus kapitulos valda Suoste. Manyčiau, kad tai galima sieti su Germaniškio (Biržų krašte) ir Armoniškių (Vilniaus krašte), lenkiškai ir vieno ir kito vadintų Hermaniszky, pavadinimo painiojimu. Tik Armoniškiai, bet ne Germaniškis, priklausė Vilniaus kapitulai.

1782 m. vizitacijos akte rašoma: „Koplyčia viena steigiama naujai kaime (dokumente „zascianek“), vadinamame Suostu, priklausančiame kunigaikščių Radvilų centriniam (dokumente „raktui“) Biržų dvarui, lėšomis ir pastangomis dabartinio Pabiržės klebono, už dviejų didokų mylių nuotolio nuo parapinės bažnyčios, ne dėl ko nors kito, o tik išskirtinai parapijiečių naudai, kurie dėl nuotolio iki parapinės bažnyčios kitatikių valdose, dėl pastarųjų interesų, lieka kiekvienais metais kelios dešimtys žmonių be velykinės išpažinties… Ta koplytėlė dar nėra užbaigta ir indulto (leidžiamojo rašto) tam dar nėra”. Dar pridursiu, kad Pabiržės parapijos klebonas tuo metu buvo ne kunigas Juozapas, o kunigas Kasparas Antanas Šarkevičius. Tai dar vienas neatitikimas skelbtiems Suosto bažnyčios istorijos teiginiams.
Kuris kunigas Šarkevičius toliau rūpinosi Suosto koplyčios veiklos pradžia – nežinau. Galima galvoti jog tai priklausė daugiau klebono Kasparo kompetencijai. Sunku nustatyti ir koplyčios šventinimo ir atidarymo datą.

Biržų Sėlos muziejaus laikino saugojimo fonde yra 1790 m. Suoste vykdyto krikšto registracijos knyga. Ji rašyta lotynų kalba ir pradedama įrašu: „Ano 1790 Die 6 Martiji. Liber comparatus per me Jozephum Szarkiewicz Commendarium Podbirzenzem Baptisatorum in Ecclesia Sostensi Filiali Parochiae Podbirzenzis“. Laisvas vertimas būtų toks: „1790 metų kovo 6 diena. Knyga paruošta mano, kunigo Juozapo Šarkevičiaus, krikštijančio Pabiržės parapijos filijoje, Suosto bažnyčioje“. Lyg ir reikėtų atkreipti dėmesį į kun. Juozapo Šarkevičiaus įrašą, kad Suoste veikia bažnyčia ir jinai naudojasi Pabiržės bažnyčios parapijos filijos teise. Tuo labiau, kad joje jau tada buvo rašomos metrikų knygos ir jos pradėtos rašyti ne 1862 metais, kaip teigia Vyskupija ir Žinynas.

Suosto bažnyčios 1815-1832 m. registruotų krikštų knygoje aptikau įdomų įrašą lenkų kalba, kuriame yra gana įdomių, ir tarytum niekieno spaudoje neskelbtų Suosto bažnyčios ir Sebentiškių palivarko istorijos nuotrupų. Pasistengsiu įrašą, kiek galėdamas, pilniau pateikti.

Žinios apie Sebentiškio dvaro savininkus ir Suosto bažnyčios kunigo išlaikymą iki 1832 metų balandžio mėnesio 23 dienos.

Sebentiškių dvaro, Bobėnų ir Suosto kaimų, o taip pat Krūminių pirkėjai Aukštai Gerbiami kunigai Jonas, Upytės dekanas, Krinčino klebonas ir Juozapas, Suosto monsionaras, Šarkevičiai, tapo nuolatiniais savininkais 1806 metais birželio 3 dienos kunigaikščio Dominyko Radvilos patvirtinta pirkimo sutartimi.
Perėmęs dvaro valdymą, gerbiamas kun. Juozapas Šarkevičius įsteigė (ufundowal) savomis lėšomis bažnyčią Suoste ir pats joje buvo pirmasis kunigas. Išeidamas iš šio pasaulio 1809 metais, kun. Juozapas Šarkevičius nepaliko testamento, todėl mirusiojo brolis, kun. Jonas Šarkevičius, Krinčino klebonas, kadangi buvo to dvaro bendrapirkėjas, remiantis palikimo ir pirkimo teise, po brolio mirties tapo to Sebentiškių dvaro savininku.

Valdydamas tą dvarą, kun. Jonas Šarkevičius, Krinčino klebonas, iki 1812 metų, kai ir jam atėjo paskutinioji gyvenimo riba, išeidamas iš šio pasaulio, parašė potvarkį dvaro ir kilnojamojo turto klausimu, kurį be to ir testamentu, įregistruotu Upytės Žemės teismo knygoje, patvirtino.
Po paskutiniojo kun. Jono Šarkevičiaus, Krinčino klebono, mirties, paveldėjimo keliu Sebentiškio dvaras atiteko jų sūnėnui Antanui Šalkevičiui, tuo metu buvusiam Vitebsko pavieto zemskiniu (savivaldybės) raštininkui. Nors ne pagal testamento sudarytojo nurodymų valią, bet daugiau pasisavindamas, pasiskelbė paveldėtoju. Aukščiau minėtas A. Šalkevičius, būdamas Vitebske ir pats negalėdamas valdyti Sebentiškio, atsiuntė įgaliotinį savo tetos sūnų Steponą Savickį, rusų kariuomenės poručiką, kuris šeštais metais po Juozapo Šarkevičiaus, Suosto bažnyčios monsionaro ir steigėjo, mirties, (visą tą laiką kunigo vieta buvo tuščia), priėmė kunigą Vincentą Tilvidavičių monsionaru bažnyčios ir parapijos aptarnavimui. Jam pirmus trejis metus buvo mokamas atlyginimas pinigais ir produktais iš Sebentiškio dvaro. Po trejų metų  kunigo išlaikymui buvo duota dirbamos žemės ir trys kampininkai.

Po Antano Šalkevičiaus mirties Sebentiškio dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Šalkevičius, kuris gyvendamas išlaidžiai, nors pradžioje nuo globėjų priklausomas, kurie jam davė laisvę, ir taip visą turtą iššvaistęs, 1830 m. kovo mėnesį pardavė Vilniaus miesto prezidentui V.Novackiui savo dvaro dalį ir tą žemę, kuri buvo skirta kunigo išlaikymui. Sebentiškiai, skolų padengimui ir Jono Šalkevičiaus trijų seserų kraičio užtikrinimui, atiduoti valdyti Valadkai, Jono sesers vyrui.

Pirkdamas Jono Šalkevičiaus dalies žemę, kuri vadinosi Suostu (ir buvo skirta kunigo išlaikymui) Novackis pradžioje kunigui žadėjo tą žemę leisti administruoti arba nuomoti Suosto palivarką, mokėti kasmet kunigui po 100 rublių sidabru ir duoti maisto produktų. Tačiau 1832 m. balandžio 23 dieną visos viltys ir susitarimai pasikeitė. Suosto bažnyčią buvo siūloma nuomoti, o kunigo išlaikymui visiškai nieko neskiriama. „Jeigu nori, tai tegul vien iš bažnyčios duodamų pajamų gyvena“.

Šitas įrašas krikšto metrikų knygoje darytas 1832 metais, tarp birželio 19 ir liepos 24 dienos. Jis įdomus tuo, kad pateikia tikslius metus (1815 m.), kada Suoste pradėjo dirbti kunigas Vincentas Tilvidavičius ir kartu nurodo priežastis, kodėl jis buvo priverstas persikelti į Nemunėlio Radviliškį. Tai paneigia Žinyno ir Vyskupijos teigimą (p.142), kad kunigas Vincentas Tilvidavičius Suoste pradėjęs dirbti tik apie 1828 metus. Sunku sutikti ir su versija apie jo tremtį po 1831 m. sukilimo. Keletą metų padirbęs Nemunėlio Radviliškyje, kunigas Vincentas Tilvidavičius turbūt vėl grįžo į Pabiržę, kur 1847 m. birželio 21 d.,sulaukęs 74 m. amžiaus ir 41 kunigavimo metų, mirė Pabiržės klebonijoje. Palaidotas 1847 m. birželio 23 d. Daumėnų kaimo kapinėse. Laidojo Pabiržės parapijos klebonas kunigas Tadas Lichodzejevskis. Apie tai byloja įrašas Pabiržės parapinės bažnyčios mirimo metrikų knygos (1839-1848 m.) 182 lape. Knyga saugoma Biržų muziejaus laikino saugojimo fonde.

Kad kunigas Vincentas Tilvidavičius suostiečių buvo mylimas, byloja tai, jog net jam dirbant Nemunėlio Radviliškyje, jie mieliau naudojosi jo paslaugomis, nei kitų kunigų, iš tolimo Pabiržės parapijos centro.
Natūraliai kyla klausimas, kas darė įrašą, nušviesdamas dalį Suosto bažnyčios ankstyvosios istorijos. Įrašas rašytas kita rašysena, nei visi kiti gimimo metrikų įrašai. Tai galėjo padaryti tik Suosto bažnyčioje dirbęs žmogus. Labai norėtųsi tikėti, kad įrašą padarė pats kunigas Vincentas Tilvidavičius, tačiau tam teiginiui tvirto pagrindo straipsnio autorius neturi. Norėčiau tik tiek skaitytojui priminti, kad, vengiant ateityje istorinės painiavos, reikėtų prisiminti, jog kunigas Vincentas Tilvidavičius buvo antrasis Suosto bažnyčios kunigas, dirbęs 1815-1832 m.

Straipsnis, tai toli gražu nepilna nei paties Suosto nei jo bažnyčios istorija. Tai tik maža jos dalis, rasta labai negausiame archyviniame palikime, esančiame Biržuose.

Nuotraukoje: Suosto bažnyčia