Žurnalistas ir politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas
www.gyvenimas.eu
Liepos 12-ąją jubiliejinį, 70-ąjį, gimtadienį mini mūsų kraštietis, žurnalistas ir politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas. Jis gimė 1950 m. liepos 12 d., ko gero, pačiame gražiausiame Lietuvos miestelyje –Balbieriškyje (Prienų rajonas), ant aukšto Nemuno kranto ties vingiu.
1968 m. Česlovas baigė Balbieriškio vidurinę mokyklą. Prieš studijas VU dirbo Prienų rajono laikraštyje „Naujas gyvenimas“, tarnavo sovietinėje kariuomenėje, dirbo Prienų kultūros skyriuje. 1976 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigė žurnalistikos specialybę. Nuo 1976 m. – Lietuvos radijo politikos komentatorius, nuo 1984 m. – Lietuvos radijo ir televizijos politikos apžvalgininkas, kūrė televizijos laidą „Lietuva – pasaulyje, pasaulis – Lietuvoje“. Nuo 1992 metų dirbo Lietuvos bankų sistemoje atstovu spaudai, rengė Baltijos TV laidą „Lietuva pasaulyje“, o nuo 1994 m. vasaros – Tele3 laidą „Žvelkime atidžiau“. 1997 m. kartu su V. Preidyte pradėjo vesti TV3 laidą „Akcentai“. Kelerius metus buvo „Žinių radijo“ apžvalgininku. 2008 m. pradėjo rengti ir vesti internetinę politinę laidą – „Savaitės pjūvis“ ir „Aktualus interviu“.
2012 metais išleido knygą „Neįtikėtina, bet tikra“, kuri paremta XX a. istoriniais faktais, mitais ir įdomybėmis. Ši knyga sudaryta iš publicistinių straipsnių svarbiausių praėjusio šimtmečio istorinių įvykių interpretacijomis. Sąmokslo teorijų kupinas prieškaris, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų užkulisiai, šaltojo karo grimasos.
Taip pat skaitykite
2013 metais išėjo antra knyga „Nuo Žemės iki Mėnulio“, kurioje žvelgiama į šių dienų pasaulį per istorinę prizmę, bet daugiausia vietos skiriama šių laikų piktžaizdėms – besaikiam ginklavimuisi, terorizmui, piratavimui, dievinamai tolerancijai, įvairių tikėjimų sąsajoms. „Jau tada kėliau klausimą, ar Rusija iš tikrųjų yra valstybinio terorizmo citadelė, nors agresijos prieš Ukrainą dar nebuvo“, – knygos pristatyme kalbėjo autorius.
„Buvau gamtos vaikas. Sunkesnius darbus menkam tėvų ūkelyje nudirbdavo abu broliai, man teko nebent žąsų pulko ganiava Peršėkės pievose. Suskirdusios kojos, pilni gėrybių aplinkiniai miškai, aistringi „mūšiai“ tarp Užupio vaikų ir miestelėnų, mamos iščirškinti nuostabaus skonio „kilbukai“… Žinoma, nauja sąmoningumo ir gyvenimo era – mokykla. Tai mokslo žinios ir mokytojų baimė, ir pirmosios simpatijos, ir pirmieji gležni kūrybiniai bandymai. Mokykla mus iš tikrųjų daug ko išmokė. 18-oji abiturientų laida ją paliko 1968 – aisiais. Išėjom įgavę idealistinio patyrimo, sustiprinę pagarbą savo Artimam – Tėvui, Motinai, Mokytojui apskritai Žmogui,“ taip apie save rašo Česlovas Iškauskas.
Česlovas Iškauskas – autorius, apie kurį Lietuvoje žinoma daug, jis pagarsėjęs ne tik kaip žurnalistas, politikos apžvalgininkas, bet ir kaip meninės prigimties žmogus. Jo parašytos senos mokyklinės eilės prieš keletą metų, švenčiant Balbieriškio 500 metų sukaktį, kompozitoriui Vladui Švedui parašius muziką, tapo miestelio himnu.
Č. Iškausko straipsniai viešojoje spaudoje – politikos, kultūros ir sociologijos srityse – visuomet būna aktualūs, laukiami ir skaitomi, juose pateikiamas naujas, nestandartinis žvilgsnis į politiką ir pasaulio įvykius, labai dažnai priverčiantis gerai pamąstyti, mintyse pasiginčyti ir net giliau ginčytinus dalykus patyrinėti. Žurnalisto Česlovo Iškausko plati ir gausi publicistika – visada intriguojanti, kelianti problemas ir uždavinius, skatinanti juos spręsti, yra tikras lobynas politikos mokslų ir istorijos disertantams ir magistrantams, nukreipiantis jaunąją kartą mokslo darbuose spręsti aktualiausias Lietuvos valstybės ir Tautos likimui bei išlikimui problemas.
Prienų krašto muziejaus informacija
Red. prierašas.
Prisidedame prie Prienų krašto muziejaus kolektyvo sveikinimų mielam ir ištikimam laikraščio bičiuliui bei publikacijų autoriui. Taip pat kartu džiaugiamės dar viena Česlovo dovana gimtajam Balbieriškio kraštui – jo sudaryta ir parengta knyga „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500 metų“.
„Išėjom sustiprinę pagarbą savo Artimam – Tėvui, Motinai, Mokytojui, apskritai Žmogui…“