Keturtomės „Lietuvos TSR istorijos“ I tomo (1957) antraštinis puslapis

Sigitas TUTLYS, Vilnius, www.voruta.lt

1940 birželio 15 Sovietų Sąjungai (SSRS) okupavus ir rugpjūčio 3 aneksavus Lietuvos Respubliką, prasidėjo ir iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990 tęsėsi Lietuvos istorijos mokslo raidos kt. laikotarpis. Jis čia ir apžvelgiamas[1].

Bendroji apžvalga

Lietuvos istorijos mokslo natūralią plėtrą 1940 birželį nutraukė Sovietų Sąjungos okupacija. 1944 SSRS kariuomenei vėl okupuojant Lietuvą dalis žymiausių istorikų (Mykolas Biržiška, Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka ir kt.) iš Lietuvos pasitraukė. Sovietinės okupacijos metais buvo sukurta ir įtvirtinta marksistinė lenininė lietuvių liaudies (tautos) istorijos koncepcija. Sovietinio istorijos mokslo raida skirstoma į 2 etapus. I etape (nuo 1940 iki 6 dešimtmečio pab.) buvo: 1. formuojama kvalifikuotų sovietinių istorikų vadinamųjų kadrų rengimo sistema (sistema, kurios tikrasis tikslas buvo įtvirtinti ir skleisti sovietinę ideologiją – marksizmą-leninizmą); 2. kuriama istorijos mokslo įstaigų struktūra; 3. kritiškai (iš tikrųjų – ideologiškai) įvertintas vadinamosios buržuazinės istoriografijos (tarpukario Lietuvos Respublikos) palikimas ir 4. įtvirtinta marksistinė lenininė Lietuvos istorijos koncepcija[2]. II etapo (nuo 6 dešimtmečio pab.) būdingi bruožai: 1. istorijos mokslo materialinio pagrindo plėtimas, 2. istorikų specialistų kiekio didėjimas, 3. istorijos šaltinių tyrimo plėtimas, 4. tyrimų metodikos tobulinimas (žinoma, marksistinės lenininės metodologijos rėmuose), 5. problematikos struktūriniai pakitimai, jos plėtimas, suaktualinimas bei specializacija ir 6. sintetinių veikalų rengimas. Galima būtų išskirti ir III laikotarpį (9 dešimtmečio pab.), tuomet pertvarkos, liberalesnėmis sąlygomis bandyta įveikti sovietinės istoriografijos modelį bei stereotipus. Šiame laikotarpyje reikšmingą poveikį istorijos mokslui turėjo tarpukario Lietuvos Respublikos ir išeivijos istorikų (Antano Kučinsko-Kučo, Adolfo Šapokos, Vinco Trumpos) kūrybinio palikimo publikavimas tęstinėje knygų serijoje Lietuvos istoriografija (1988–93): 1988 išleista A. Kučinsko-Kučo Kęstutis (I leidimas 1938), 1989 – Lietuvos istorija (redaktorius ir vienas autorių A. Šapoka; I leidimas 1936), V. Trumpos Napoleonas. Baltija. Amerika (I leidimas 1973).

Tyrimo įstaigos, draugijos ir periodika

Istorinių tyrimų centras 1940–41 buvo Vytauto Didžiojo universitetas Kaune; istorikai buvo rengiami Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyriuje (veikė Lietuvos istorijos, Visuotinės istorijos ir Archeologijos katedros) ir Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje. 1945 tokiu centru tapo Sovietų Sąjungos reokupuotos Lietuvos (Lietuvos TSR) Mokslų akademijos Istorijos institutas (toliau – Institutas) Vilniuje.

Instituto veiklos pradžia – 1941 Lietuvos Mokslų akademijos Humanitarinių mokslų skyriuje įsteigtas Istorijos ir archeologijos institutas. Nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–44) jis neveikė, atkurtas 1945. Instituto direktoriais buvo Konstantinas Jablonskis (1941), Peliksas Bugailiškis (1945–46), Povilas Pakarklis (1946–48), Juozas Žiugžda (1948–70), Bronius Vaitkevičius (1970–87) ir Vytautas Merkys (nuo 1987[3]). 1985[4] veikė 7 skyriai: feodalizmo istorijos, kapitalizmo istorijos, socialistinės visuomenės istorijos, archeologijos, etnografijos, menotyros, mokslo ir technikos istorijos; dirbo 78 moksliniai bendradarbiai, iš jų 8 mokslų daktarai ir 33 mokslų kandidatai. Institutas tyrė 2 pagrindines tematikas: 1. Lietuvos socialinę ir ekonominę raidą (vadinamųjų socialinių ekonominių formacijų istoriją), 2. 1918–19 vadinamąją Lietuvos socialistinę revoliuciją ir sovietinį laikotarpį Lietuvoje (nuo 1940 okupacijos). Nuo 1971 Institutas leido Lietuvos istorijos metraštį. 1948–83 ši įstaiga parengė ir su leidyklomis išleido 189 mokslinius veikalus, 26 istorijos šaltinių publikacijas ir 15 bibliografijų bei žodynų (iš viso 650 650 egzempliorių). Svarbiausi istorijos šaltinių rinkiniai: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai (4 tomai, 1955–65), Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais (3 dalys, 1959–68), 1905–1907 revoliucija Lietuvoje (1961, rusų kalba), Kova už [vadinamąją – aut. pastaba] Tarybų valdžią Lietuvoje 1918–1920 m. (1967, rusų kalba), Lietuvos TSR valstiečių ūkių kolektyvizacija (1977, rusų kalba), Lietuvos liaudis Didžiajame Tėvynės kare (1941–45) (1982). Svarbiausi veikalai: Lietuvos TSR istorija (1953), Lietuvos TSR istorija (4 tomai, 1957–75), Lietuvos TSR istorija (1958), Lietuvos TSR istorija (1978, rusų kalba), Lietuvos TSR istorija (1 tomas, 1985; II leidimas 1986), Lietuvos archeologijos bruožai (1961), Lietuvių etnografijos bruožai (1964), Vilniaus miesto istorija (1968, 1972), Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII a. (2 tomai, 1978–81), Lietuvių tarybinis teatras, 1940–1956 (1979), Lietuvių tarybinis teatras (2 tomai, 1979–87), Lietuvių teatras, 1918–1929 (1981), XX a. lietuvių dailės istorija (3 tomai, 1982–90). Svarbiausios monografijos: Juozo Jurginio Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje (1962), Vytauto Merkio Lietuvos pramonės augimas ir proletariato formavimasis XIX amžiuje (1969, rusų kalba), Reginos Volkaitės-Kulikauskienės Lietuviai IX–XII amžiais (1970), Mečislovo Jučo Baudžiavos irimas Lietuvoje (1972), M. Jučo, Leono Mulevičiaus ir Antano Tylos Lietuvos valstiečių judėjimas 1861–1914 metais (1975), Reginos Žepkaitės Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m. (1980), J. Jurginio, Ingės Lukšaitės Lietuvos kultūros istorijos bruožai (1981), Lietuvos TSR Mokslų Akademija (1981, rusų kalba 1983), Rimutės Rimantienės Akmens amžius Lietuvoje (1984). Institutas rengė ir tęstinius leidinius: Iš lietuvių kultūros istorijos (14 tomų, 1958–89), Iš mokslų istorijos Lietuvoje (iki 1990 išėjo 6 tomai, 1960–88), Lietuvos TSR istorijos bibliografija (iki 1990 išėjo 2 dalys, 1969–80; su Centrine biblioteka), Lietuvos TSR archeologijos atlasas (4 knygos, 1974–78), Lietuvos archeologija (iki 1990 išėjo 7 tomai, 1979–90).

„Lietuvos TSR istorijos“ (I tomas, 1985) II leidimo (1986) viršelis

Istorinius tyrimus vykdė ir Partijos istorijos institutas prie Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK), aukštųjų mokyklų (Vilniaus universiteto, Vilniaus pedagoginio instituto, taip pat Kauno valstybinio universiteto ir Šiaulių pedagoginio instituto) humanitarinių ir socialinių mokslų katedros, taip pat Lietuvos muziejų, archyvų darbuotojai (pastarieji daugiausia rengė istorijos šaltinių publikacijas), kraštotyrininkai. Sovietinėje Lietuvoje oficialiai istorinius tyrimus koordinavo Lietuvos TSR istorijos probleminė mokslinė taryba prie Instituto (pirmininkas Bronius Vaitkevičius) ir Lietuvos respublikinė Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) istorijos ir partinės statybos mokslinių tyrimų koordinavimo taryba (įkurta 1963, pirmininkas iki 1985 Romas Šarmaitis, nuo 1985 Vanda Kašauskienė). Jų aprobuotos mokslo darbų temos buvo skelbiamos mosklinėje periodikoje. Faktiškai istorinius tyrimus ir jų publikavimą kontroliavo SSKP CK, LKP CK ir Glavlitas (sovietinė cenzūra), o istorikų ideologinę priežiūrą vykdė LKP CK, padedamas 1946 įkurto Partijos istorijos instituto – Marksizmo-leninizmo instituto prie SSKP CK filialo.

Prie istorijos mokslo sklaidos prisidėjo sovietinės draugijos. 1961 buvo įkurta Lietuvos TSR kraštotyros draugija, 1965–89 ji veikė kaip Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, nuo 1989 – Lietuvos kraštotyros draugija. 1988 Vilniuje atkurta Lietuvos istorijos draugija[5]. 1989 įkurta Lietuvos archeologijos draugija.

Buvo leidžiami tęstiniai ir periodiniai istorijos leidiniai: Istorija (nuo 1958), Iš lietuvių kultūros istorijos (nuo 1958), LKP istorijos klausimai (nuo 1959), Iš mokslų istorijos Lietuvoje (nuo 1960), Kraštotyra (nuo 1963), Lietuvos istorijos metraštis (nuo 1971), Jaunųjų istorikų darbai (nuo 1976), Lietuvos TSR istorija (1980–89). Be to, istorikų moksliniai straipsniai buvo spausdinami Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbų A serijoje (nuo 1955)[6].

Istorijos mokslas Vilniaus universitete

1940 birželio 15 Sovietų Sąjungai okupavus ir rugpjūčio 3 aneksavus Lietuvos Respubliką, Vilniaus universitete sovietizacijos, žinoma, neišvengė ir istorijos sektorius. Istorijos dėstymas turėjo būti grindžiamas marksistine leninine dogmatika, konkrečiau, istorinio materializmo pagrindais. Nuo 1940 rugsėjo veikė Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyrius. Iš viso į šio skyriaus pirmąjį ir aukštesnius kursus buvo priimta apie 49 studentus. Nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–44) ir toliau veikė Istorijos skyrius iki Universiteto uždarymo 1943 kovą.

1944 Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, buvo įkurtas Istorijos ir filologijos fakultetas su 3 skyriais, vienas jų – Istorijos. Universiteto[7] istorikai, kaip ir kitų sričių dėstytojai, turėjo prisidėti prie vadinamosios kultūrinės revoliucijos (jos pagrindinis tikslas buvo sovietizuoti Lietuvos kultūrinį dvasinį gyvenimą) ir sovietinės inteligentijos ugdymo. 1944–53 Istorijos ir filologijos fakultetas parengė 164 istorikus. 1956 buvo įsteigta SSKP istorijos katedra. Nuo 1968, padalijus Istorijos ir filologijos fakultetą, veikė (veikia) Istorijos fakultetas. 1948–90 neakivaizdinėje aspirantūroje studijavo 194 istorikai. Sovietinio režimo sergėtojai, suvokdami, kad tautos tikrosios istorijos išmanymas yra pavojingas tautinio tapatumo išsaugojimo, tautinio išsivadavimo ginklas, istorikus vertė tirti tai, kas jiems atrodė aktualu. Vyravo nerašytas draudimas atviriau, kritiškiau interpretuoti Rusijos politiką[8], tyrinėti Lietuvos kelią į valstybingumą, kitas svarbias, ypač naujausių laikų, Lietuvos istorijos problemas. Istorikai buvo kreipiami atskleisti lietuvių ir rusų vadinamąją tautų draugystę, vadinamąją klasių kovą, pagrįsti LKP ir sovietinės Lietuvos vyriausybės priimtų nutarimų, sprendimų (suderinus su SSKP CK) teisingumą. Universiteto istorikai parašė darbų, aukštinančių Sovietų Sąjungos, Lietuvos komunistų partijos (SSKP padalinio Lietuvoje) politiką, t. y. okupacinio režimo politiką, sovietinės Lietuvos vadinamuosius laimėjimus. Kai kurie marksistine leninine metodologija paremti darbai – prof. Konstantino Navicko (1972), doc. Juozo Galvydžio (1974), profesorių Andriaus Bendžiaus, Stanislovo Lazutkos, Algirdo Šidlausko, Levo Vladimirovo (1981) – įvertinti valstybinėmis premijomis.

Sovietiniais metais Universiteto archeologams, istorikams ir etnologams (profesoriai Pranė Dundulienė, Bronius Dundulis, Mečislovas Jučas, Edvardas Gudavičius, Mykolas Michelbertas, Algirdas Šidlauskas, Stanislovas Lazutka ir kt.), tyrinėjusiems feodalizmo genezę baltų gentyse, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) socialinę, ekonominę ir kultūrinę raidą, kovas su vokiečių ordinais ir kt. temas, pavyko išvengti partinės linijos diktato, parašyti ir išleisti didelę išliekamąją vertę turinčių darbų. 7 dešimtmečio pab. Istorijos fakultete ėmė veikti pagrindinių LDK istorijos šaltinių – Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588) ir Lietuvos Metrikos (XV–XVIII a.) tyrimų grupė. Jos iniciatorius, nelengvai gavęs LKP CK leidimą publikuoti tokius šaltinius, ir ilgametis vadovas – prof. S. Lazutka. 1955–90 Universitetas parengė 2332 istorikus[9].

Istorijos šaltinių publikavimas

1940–90 laikotarpiu paskelbta nemažai Lietuvos istorinių šaltinių kompleksų bei rinkinių. Nacių okupacijos metais leistas Lietuvių archyvas (4 tomai, 1942–43), kuriame paskelbti dokumentai, atsiminimai apie 1940 vid.–1941 vid. sovietinės okupacinės valdžios įvykdytus nusikaltimus lietuvių tautai. Sovietmečiu Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutas daugiausia paskelbė dokumentų apie gyventojų priešinimąsi dvarininkų priespaudai (Konstantinas Jablonskis su kt. parengė rinkinius Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, 1960, Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, 3 tomai, 1959–68), 1863–64 sukilimą, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą 1904 (1973 paskelbė Antanas Tyla), apie 1905–07 revoliuciją, 1918–19, 1940–45 įvykius, pokario laikotarpį. Lietuvos istorijos įvykiai iki 1940 vid. atsispindi pagal sovietinį istorijos mokslo ideologinį modelį parengtoje publikacijoje Lietuvos TSR istorijos šaltiniai (4 tomai, 1955–65[10]). Nemažai publikuota carinės Lietuvos ir tarpukario Lietuvos Respublikos istorijos šaltinių (ir Lietuvos komunistų partijos istorijos). Šaltiniai apie 1905–07 revoliuciją, Lietuvos valstybę 1918–40, ypač apie Katalikų bažnyčią, 1940–41 ir 1944–90 sovietinę okupaciją, I ir II pasaulinius karus, pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui būdavo parengiami tendencingai, neretai pateikiama iškreipta, net falsifikuota įvykių raida, pvz., apie vadinamąsias 1918–19 ir 1940 socialistines revoliucijas Lietuvoje. Istorijos šaltinių kt. svarbesnės publikacijos: Monumenta Poloniae Historica (6 tomai, II leidimas 1960–61[11], nuo 1946 nauja 2 serija), Lietuvos inventoriai XVII a. (1962), Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai 1583–1655 (1988) ir kita[12]. Vilniaus universitetas ir Lietuvos TSR centrinis valstybinis istorijos archyvas parengė, o Mokslo leidykla 1979 išleido Universiteto istorijos dokumentų rinkinį Academia et Universitas Vilnensis. 1985 išleista Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika (parengė Romas Batūra). 1988 pradėta skelbti lietuvių politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai iš stalinizmo laikotarpio.

Sintetiniai veikalai

Nesėkmingas siekis suderinti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinius ideologinius tikslus ir mokslinį objektyvumą labiausiai atsispindi apibendrinamuosiuose kolektyviniuose Lietuvos istorijos veikaluose, kurių periodizacijos pagrindas – socialinė ir ekonominė visuomenės raida: Lietuvos TSR istorija (1953; redaktorius Juozas Žiugžda), Lietuvos TSR istorija (4 tomai, 1957–75[13]), Lietuvos TSR istorija (1958; vyriausiasis redaktorius J. Žiugžda), Lietuvos TSR istorija (1978, rusų kalba), Lietuvos TSR istorija (1 tomas, 1985[14]), M. Jučo, Ingės Lukšaitės ir V. Merkio Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1917 metų (1988). Rengiant sintetinius veikalus, reikėjo remtis sovietiniais statistikos duomenimis, dažnai cenzūruotais, neobjektyviais, neretai falsifikuotais; buvo ribojama galimybė istorikams tyrinėti archyvinę medžiagą. Ypač ideologizuota XIX a. II pusės–XX a. istorija, o 1940 SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir lietuvių tautos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui po II pasaulinio karo falsifikuoti. Prioritetas teiktas sovietiniam laikotarpiui, Lietuvos komunistų partijos vaidmeniui aneksuojant ir sovietizuojant Lietuvą. Antra vertus, tiriant priešistorę, vidurinius amžius ir socialinę bei ekonominę visuomenės raidą, apskritai pasiektas progresas, marksistinė lenininė metodologija čia dažnai buvo tik mokslinio tyrimo priedanga.

Lietuvos istorija

Apibendrintai, sovietmečiu buvo tiriami visi Lietuvos istorijos laikotarpiai: nuo ikivalstybinio iki XX amžiaus. Vyravo sovietinio okupacinio laikotarpio problematika. Sovietinės Lietuvos istorija buvo tiriama, kaip sudėtinė Sovietų Sąjungos istorijos dalis. Istorikai nagrinėjo visas Lietuvos istorinės raidos sritis: politinę, socialinę, ekonominę ir kultūros. Tiriant politinę raidą, didžiausias dėmesys buvo skiriamas vadinamajai klasių ir jų kovos istorijai. Atskleistas, pagal sovietinę terminiją, feodalinės ir kapitalistinės santvarkų klasių (ypač valstietijos ir proletariato, t. y. valstiečių ir darbininkų sluoksnių) formavimasis. Parengta monografijų apie 1905–07 revoliuciją, 1918–19 ir 1940 vadinamąsias revoliucijas Lietuvoje, tautinį ir socialinį judėjimą XIX a. pab. ir XX a. pradžioje. Iš ūkio istorijos daugiausia tirta sovietinės Lietuvos pramonės ir žemės ūkio raida, atliekant tyrimus buvo bendradarbiaujama su ekonomistais. Kultūros istorijos temas tyrinėjo istorikai, literatūrologai, lingvistai, menotyrininkai, teatrologai. Parašyta apibendrinamųjų darbų, skirtų LDK (iki XVIII a.) ir sovietinės Lietuvos kultūrai (iki 1980). Iš LDK laikotarpio išsamiau tirta renesansas ir reformacija. Plačiau atskleista sovietinio laikotarpio švietimo ir kultūros raida, parodyti principiniai kultūros pasikeitimai po 1940 SSRS okupacijos. Išsamiai buvo tiriama lietuvių literatūros, meno istorija (daugiausia darbų skirta dailės ir teatro raidai). Pasirodė darbų apie senąjį lietuvių tikėjimą, krikščionybės įvedimo Lietuvoje reikšmę, Katalikų bažnyčios ekonominę padėtį, Bažnyčios vaidmenį Lietuvoje XIV–XIX a., klerikalizmą[15] tarpukario Lietuvos Respublikoje. Plėtota mokslo istorija: atskleistas Vilniaus universiteto, Lietuvos Mokslų akademijos (įkurta 1941) vaidmuo, tiriama atskirų mokslo šakų raida, rašomos žymių mokslininkų biografijos. Parašyta apibendrinamųjų veikalų, pvz., keturtomė Lietuvos TSR istorija (1957–75). Lietuvos istorija dėstyta vidurinėse mokyklose ir aukštųjų mokyklų studentams istorikams, lituanistams, žurnalistams.

Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas (nuotr. iš „Tarybų Lietuvos enciklopedija“, t. 2. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, p. 77)

Iš pradžių buvo nagrinėjamos tokios LDK ir carinės Lietuvos tematikos: feodalinės struktūros genezė, ekonominė ir socialinė raida, lažinis ūkis, valstybės politinė struktūra, užsienio politika, LDK raida, lietuvių kultūra (Juozas Žiugžda, Juozas Jurginis, Konstantinas Jablonskis). Naudojantis marksistine leninine ideologija kaip priedanga paskelbta vertingų proistorės laikotarpio tyrimų: Adomo Butrimo, Algirdo Girininko, Vytauto Kazakevičiaus, Prano Kulikausko ir Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, Aleksiejaus Luchtano, Mykolo Michelberto, Rimutės Rimantienės, Adolfo Tautavičiaus, Vytauto Urbanavičiaus, Vlado Žulkaus, Gintauto Česnio, J. Jurginio.

Paskelbta LDK laikotarpio istorijos tyrimų: apie Kunigaikštystės susidarymą ir jos vaidmenį Rytų Europoje, federacinės valstybės, t. y. Abiejų Tautų Respublikos, žlugimą (Juozas Žiugžda, Stasys Vansevičius), bajorų luomo susiklostymą ir žemėvaldą (Edvardas Gudavičius, Konstantinas Jablonskis, Juozas Jurginis, Jūratė Kiaupienė), miestų genezę ir raidą (E. Gudavičius, J. Jurginis, Zigmantas Kiaupa, Vincas Kryževičius, Algimantas Miškinis, Antanas Tyla). Pirmą kartą plačiau tyrinėti normanų antpuoliai į baltų kraštus IX–XI a. (Bronius Dundulis, Normanai ir baltų kraštai IX–XI a., 1982), LDK santykiai su Krymo chanatu, Švedija (Dundulis), Aukso orda. Tirta įvairių laikotarpių Lietuvos užsienio politika: J. Žiugžda, Povilas Pakarklis, B. Dundulis, Mečislovas Jučas, Rokas Varakauskas, Kazys Sideravičius, Rimantas Jasas, E. Gudavičius, Romas Batūra, Alvydas Nikžentaitis nagrinėjo kovas su Vokiečių ir Livonijos ordinais, B. Dundulis, M. Jučas, J. Jurginis – LDK santykius su Lenkija, R. Batūra – su Aukso orda (Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą, 1975), B. Dundulis, A. Tyla, R. Varakauskas – su Livonija (Livonijos santykiai XIII–XVI a., 1982, Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje, 1986), B. Dundulis – su husitų Čekija, Švedija (Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII amžiuje, 1977), pastarasis istorikas nagrinėjo ir Lietuvos padėtį XIX a. (Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva 1813–1815 m., 1989); ideologiniais sumetimais vengta tyrinėti LDK santykius su Maskvos didžiąja kunigaikštyste (vėliau – Rusija). Plačiai buvo tiriama LDK ir carinės Lietuvos socialinė ir ekonominė, ypač valstiečių, istorija (K. Jablonskis, J. Jurginis, M. Jučas, Pranė Dundulienė, Stasys Lazutka), 1830–31 sukilimas (Feliksas Sliesoriūnas). Istorikai sukūrė feodalizmo įsigalėjimo ir žlugimo modelį, parašė valstiečių luomo istoriją (J. Jurginio Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, 1962, Lietuvos valstiečių istorija, 1978). Suintensyvėjo LDK teisės istorijos (S. Vansevičius), daugiausia Lietuvos Statutų, tyrimai ir publikavimas (Vytautas Andriulis, E. Gudavičius, S. Lazutka, Vytautas Raudeliūnas, Irena Valikonytė, Aldona Vasiliauskienė). 7–9 dešimtmečiuose plačiau nagrinėta senojo lietuvių tikėjimo, LDK ir carinės Lietuvos kultūros, švietimo, ideologinio lygmens (visuomeninės minties) problemos (P. Dundulienė, K. Jablonskis, J. Jurginis, Meilė Lukšienė, Ingė Lukšaitė, Romanas Plečkaitis, Algirdas Šidlauskas, Levas Vladimirovas). Parašyta studijų apie reformaciją ir kontrreformaciją (Alfredas Bumblauskas, J. Jurginis, I. Lukšaitė). Studijų apie XVIII a. II pusės–XIX a. I pusės demokratinės ugdymo minties raidą Lietuvoje ir XIX a. I pusės Lietuvos mokyklos istoriją paskelbė M. Lukšienė; studijose ryšku platus kultūrologinis požiūris, lenkiškų ir lietuviškų pradų išskyrimas LDK bajoriškoje aplinkoje.

1940–56 istorikai kūrė marksistinę lenininę vadinamojo kapitalistinio laikotarpio koncepciją. Nuo 1956 (po SSKP XX suvažiavimo) imta skirti dėmesio ir, pagal sovietinę terminiją, kapitalistinio gamybos būdo įsigalėjimui bei raidai ir kapitalistinės visuomenės klasių formavimuisi ir vystymuisi, t. y. XIX a. II pusės–XX a. I pusės ekonomikai ir socialinei raidai. Labiausiai stengtasi ideologizuoti XIX a. II pusės–XX a. istoriografiją (Juozas Žiugžda). Antra vertus, vengdami sovietinių ideologinių normų ir labiau remdamiesi faktografija istorikai paskelbė vertingų XIX a. Lietuvos istorijos tyrimų. Buvo tiriama pramonės genezė XIX a. II pusėje, darbininkų sluoksnio (vadinamojo proletariato) susiformavimas ir raida (Vytautas Merkys, Kazimieras Meškauskas, Malvina Meškauskienė, Sigita Noreikienė), visuomeninis politinis judėjimas (narodnikai ir pirmieji marksistai Lietuvoje; V. Merkys). Nagrinėta valstiečių dalyvavimas 1863–64 sukilime, rusų vadinamųjų revoliucinių demokratų įtaka socialiniam judėjimui Lietuvoje. Analizuota 1861 valstiečių reforma (baudžiavos panaikinimas) ir jos rezultatai (Leonas Bičkauskas-Gentvila, Leonas Mulevičius). Išleista darbų apie 1863–64 sukilimą (L. Bičkausko-Gentvilos, Stasio Lazutkos, Onos Maksimaitienės, J. Žiugždos), apie lietuvių tautinį judėjimą (V. Merkio, Antano Tylos, Rimanto Vėbros), apie XIX a. pab.–XX a. pr. darbininkus (Emilijos Griškūnaitės), 1905–07 revoliuciją (Paulinos Girdzijauskienės, A. Tylos). V. Merkys parašė monografijų apie Lietuvos pramonės raidą ir darbininkų sluoksnio formavimąsi 1795–1900, studijų apie lietuvių nacionalinį sąjūdį, narodnikus, darbininkus. Tirtas valstiečių judėjimas (Mečislovas Jučas, L. Mulevičius, A. Tyla), tautinės inteligentijos formavimasis, Lietuvos katalikų dvasininkijos padėtis ir reikšmė XIX a. visuomenėje (Egidijus Aleksandravičius, R. Vėbra). 1987 išleistas V. Merkio, L. Mulevičiaus, R. Vėbros ir Edvardo Vidmanto veikalas Lietuvių nacionalinis išsivadavimo judėjimas (ligi 1904 metų)[16].

Pirmaisiais pokario dešimtmečiais daugiausia buvo rašoma apie vadinamąją klasių kovą ir LKP veiklą, labai neigiamai apie vadinamuosius buržuazinius politinius veikėjus, jų vadinamąją antiliaudinę veiklą, apie SSRS ir Lietuvos Respublikos santykius tarpukariu (vadinamąją Sąjungos paramą Lietuvai). Buvo tiriama 1918–19 vadinamoji socialistinė revoliucija Lietuvoje (Romas Šarmaitis, Bronius Vaitkevičius, Povilas Vitkauskas), marksizmo-leninizmo ideologijos plitimas Lietuvoje iki 1940 (R. Šarmaitis), LKP veikla, profesinių sąjungų judėjimas tarpukario Lietuvoje (Solomonas Atamukas, Alfonsas Bacys, Zigmas Balevičius, Paulius Beresnevičius, Anatolija Beržinskaitė, Ričardas Čepas, Stefanija Čepulienė, Eugenijus Dirvelė, Aldona Gaigalaitė, Izraelis Lempertas, Albertas Marcelis, R. Šarmaitis, Mindaugas Tamošiūnas). Buvo pradėta tirti tarpukario Lietuvos Respublikos politinis gyvenimas, vadinamųjų buržuazinių partijų veikla (Juozas Bulavas, A. Gaigalaitė, I. Lempertas, Sofronijus Lopajevas, Mindaugas Maksimaitis, Sigita Noreikienė), valstiečių teisinė padėtis (Stasys Vansevičius). Nagrinėta ir tarpukario Lietuvos tarptautinė padėtis, santykiai su SSRS; iškreiptai (t. y. ideologizuotai, tendencingai) teigta, kad vadinamosios imperialistinės šalys siekė paversti Lietuvos Respubliką savo politikos įrankiu, o SSRS gynė jos interesus (Kostas Navickas, Regina Žepkaitė, Robertas Žiugžda). Juozas Marcinkevičius ir S. Vansevičius tyrė Vilniaus krašto 1920–39 laikotarpį.

Istorinių tyrinėjimų apie Lietuvos istorijos sovietinį okupacinį laikotarpį bendrieji bruožai: iš visos Lietuvos istorijos prioritetas teiktas sovietiniam laikotarpiui, LKP veiklai 1940 Sovietų Sąjungai okupuojant ir aneksuojant Lietuvą; sovietinės Lietuvos (kaip ir kt. laikotarpių) istorija rašyta remiantis marksistinės lenininės ideologijos dogmomis; paskelbta ideologizuotų studijų apie LKP, komjaunimo istoriją (Romas Šarmaitis), SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir aneksiją 1940 (vadinamąją socialistinę revoliuciją), II pasaulinio karo veiksmus Lietuvoje (Jonas Dobrovolskas, Vladas Karvelis, Algirdas Rakūnas, Povilas Štaras, Kazys Varašinskas), kolektyvizaciją (Giedrius Butkus, Marijonas Gregorauskas, R. Krutulytė), švietimo sovietizaciją (Mykolas Burokevičius, Juozas Jermalavičius, Vanda Kašauskienė), lietuvių komunistines organizacijas išeivijoje (Laurynas Kapočius, Pranas Ulevičius), kolektyvinė monografija Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare (1975[17]).

Konkrečiau, iš sovietinio okupacinio laikotarpio buvo tiriama 1940 įvykiai (vadinamosios socialistinės revoliucijos eiga ir ypatybės, vadinamasis Tarybų valdžios atkūrimas), socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai okupacinės valdžios įvykdyti pertvarkymai vadinamuoju pradiniu socializmo kūrimo laikotarpiu (Antanina Butkutė-Ramelienė, Aleksandras Jefremenka, Vytautas Kancevičius, Mykolas Požarskas, Andrius Bendžius, Konstantinas Tiškevičius, Henrikas Šadžius, Romas Šarmaitis, Bronius Vaitkevičius, Juozas Žiugžda). Buvo nagrinėjama lietuvių kovos su nacių Vokietijos kariuomene[18] per vadinamąjį Didįjį Tėvynės karą – t. y. per Vokietijos–Sovietų Sąjungos karą II pasaulinio karo metu (SSRS kariuomenės Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos kovos, sovietinis partizaninis judėjimas Lietuvoje), į Sovietų Sąjungos gilumą pasitraukusių nuo nacių okupacijos Lietuvos gyventojų darbas pramonės ir žemės ūkio įmonėse, nacių okupacinė politika Lietuvoje, lietuvių dalyvavimas nacių okupacinėje administracijoje ir holokauste[19], vadinamasis Tarybų Lietuvos išvadavimas iš hitlerinių grobikų – iš tikrųjų Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos Respublikos okupacija ir aneksija (Jonas Dobrovolskas, Algirdas Rakūnas, Povilas Štaras, Kazys Varašinskas, Juozas Bulavas, Vladas Karvelis). Per 7–8 dešimtmečius Lietuvos istorikai apibendrino sovietinio socializmo[20] vadinamąjį kūrimo procesą, atskleidė ūkio, kultūros, buities pasikeitimus, t. y. sovietinę okupacinę politiką. Prieita prie ideologinės išvados, kad sovietinės Lietuvos vadinamųjų laimėjimų pagrindas buvo objektyvūs socialistinės visuomenės raidos dėsniai. Buvo ištirta, pagal sovietinę terminiją, LKP (tiksliau, SSKP) vadovaujamasis vaidmuo, jos kadrų politika, socializmo kūrimo lenininio plano svarbiausių grandžių įgyvendinimo eiga. Nagrinėta Lietuvos industrializacija, jos ypatybės, vadinamosios darbininkų klasės kiekybiniai ir kokybiniai pakitimai, darbininkų sluoksnio vadinamasis vaidmens didėjimas (Kazimieras Meškauskas, Solomonas Atamukas, Juozas Bacevičius, Nijolė Kuncytė, Vanda Ragaišienė, Konstantinas Surblys, Henrikas Šadžius). Sovietinius žemės ūkio pertvarkymus tyrusių autorių darbuose (Marijono Gregorausko, Giedriaus Butkaus, A. Jefremenkos, Reginos Krutulytės, Prano Olekos, Eugenijaus Šopos, Juliaus Tamošiūno) daugiausia dėmėsio skiriama pokarinei žemės reformai (prievartinei kolektyvizacijai), kolūkių stiprinimui. Nagrinėta vadinamoji kultūrinė revoliucija (iš tikrųjų tai buvo kultūros sovietinimas): švietimo sistemos pertvarkymas ir jos raida, aukštųjų mokyklų tinklo plėtimas, Vilniaus universiteto istorija, lietuvių sovietinės inteligentijos formavimas, mokslinės pasaulėžiūros (per kovą su religija ir ateizmo sklaidą) bei sovietinės ideologijos (marksizmo-leninizmo) diegimas visuomenėje (A. Bendžius, Mykolas Burokevičius, Juozas Jermalavičius, Vanda Kašauskienė, Elvyra Baltinienė). Rašyta ir apie darbininkų sluoksnio ir valstietijos vadinamosios sąjungos stiprinimą (Vaclovas Germanas), Sovietų Sąjungos kitų respublikų[21] vadinamąją paramą ir savitarpio pagalbą (Kęstutis Strumskis), pokario vadinamąją klasių kovą[22] (Algirdas Rakūnas), visuomenės socialinę kaitą (Liudas Truska). Buvo parašyta darbų apie vadinamuosius pažangiuosius lietuvių emigrantus (istorikai Pranas Ulevičius, Laurynas Kapočius, Leokadija Petkevičienė, Bronius Raguotis), apie sovietinės Lietuvos tariamą bendradarbiavimą su užsienio vadinamosiomis socialistinėmis šalimis (M. Požarskas). Pagal sovietinę terminiją, buvo demaskuojama reakcinių klerikalinio sparno lietuvių emigrantų veikla (Jonas Aničas). Be to, parašyta darbų apie Lietuvos komunistų partijos (Kostas Navickas, R. Šarmaitis), komjaunimo (Juozas Bagušauskas, Ona Pakėnienė), profesinių sąjungų (H. Šadžius) istoriją.

SSRS okupuotoje Lietuvoje Mažosios Lietuvos (t. y. Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų) istoriniai tyrimai buvo draudžiami ar bent nepageidaujami. Istorikai tyrė prūsų kovas su Vokiečių ordinu (Rimantas Jasas, Edvardas Gudavičius, Romas Batūra), prūsų ir lietuvių būklę Vokiečių ordino valstybėje (Povilas Pakarklis), Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų, kitaip – mažlietuvių) tautinę padėtį, vokiečių valdžios kolonizavimo ir germanizavimo politiką (Algirdas Matulevičius). Pastarasis istorikas pirmasis XX a. II pusėje ištyrė lietuvininkų etnogenezę, jų autochtoniškumą, Mažosios Lietuvos susidarymą[23] ir raidą, t. p. Prūsijos gyventojų sluoksnius bei grupes, jų tautinę ir kultūrinę padėtį, sudėtį, 1709–11 didįjį marą bei badą ir XVIII a. I pusės didžiąją vokiškąją kolonizaciją, vėliau vykusį vokietinimą, Karaliaučiaus krašto lietuvių ir prūsų materialųjį XIII–XX a. kultūros paveldą, Karaliaučiaus universiteto XVI a. I pusės–XIX a. studentų iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sudėtį, vienas ir su kartografu Petru Gauču sudarė Mažosios Lietuvos etninių ir kt. žemėlapių. Robertas Žiugžda, Petronėlė Žostautaitė, Vytautas Žalys tyrė 1923–39 įvykius ir reiškinius Klaipėdos krašte, tarpukario Lietuvos Respublikos ir Vokietijos santykius. Apie senąją Klaipėdą rašė Jonas Tatoris, Vladas Žulkus, apie senąją Šilutę – Petras Jakštas. Domas Kaunas pirmasis plačiai nagrinėjo Mažosios Lietuvos lietuviškos knygos, spaustuvių, bibliotekų raidą nuo reformacijos Prūsijoje pradžios 1525 iki 1940, Ingė Lukšaitė – reformaciją Prūsijoje ir LDK, jos poveikį prūsų ir lietuvių raštijai, tautinei kultūrai, tautiškumui.

Visuotinė istorija

Sovietiniais metais Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute (VPI) veikė Visuotinės istorijos katedros, šių aukštųjų mokyklų Istorijos fakultetuose buvo dėstomi platūs, nors ir ideologizuoti senovės, vidurinių ir naujųjų amžių, naujausiųjų laikų, Azijos ir Afrikos šalių istorijos kursai; studentai galėjo naudotis iš rusų kalbos verstais akademiniais vadovėliais. Atskirų šalių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos) istorijos kursai skaityti atitinkamas užsienio kalbas studijuojantiems filologams. VPI dėstė orientalistas A. Gervalis, 1959–71 – M. Heltzeris. Visuotinės istorijos tematika originalių veikalų nebuvo parašyta, tik apgintos 3 disertacijos: 1944 Antanas Kimsa apgynė daktaro disertaciją apie Popiežiaus valstybės įkūrimą, Algirdas Vaitkūnas – apie XIX a. pab. ir XX a. pr. agrarinį klausimą Didžiojoje Britanijoje (1962) ir Algis Kasperavičiaus – apie XX a. 3 dešimtmečio Prancūzijos vidaus politiką (1983). Apie Vokiečių ordino istoriją rašė Povilas Pakarklis, Vokietijos kolonijinę Rytų politiką per I pasaulinį karą – Abelis Stražas.

Sovietų Sąjungos istorija (ryškiai ideologizuotai) dėstyta visose vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, rengiančiose istorikus, filologus (rusistus, polonistus). Iš SSRS politinės istorijos kaip savarankiška disciplina buvo išskiriama Sąjungos komunistų partijos istorija. Ši istorija dėstyta visose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Partijos bendroji raida, politika buvo tiriama, nagrinėjant respublikos (t. y. sovietinės Lietuvos) partinės organizacijos istoriją. Paskelbta darbų apie SSKP vadinamąją nacionalinę politiką, Lietuvos komunistų partijos, kaip SSKP sudėtinės dalies, istoriją[24].

Istorijos mokslo pagalbinės šakos

Sovietmečiu plėtotos istorijos pagalbinės šakos: istorinė bibliografija (Ona Adomonienė, Vacys Milius, Adolfas Tautavičius), diplomatika (Konstantinas Jablonskis), paleografija (Jurgis Lebedys, Jonas Palionis, Antonas Antonovičius, Stasys Lazutka, Edvardas Gudavičius) ir jos šakos filigranistika bei kodikologija (Edmundas Laucevičius), numizmatika (E. Laucevičius, A. Tautavičius, Stanislovas Janušonis, Mykolas Michelbertas, Vytautas Urbanavičius, Vytautas Aleksiejūnas, Zenonas Duksa), heraldika ir sfragistika (Edmundas Rimša).

Literatūra:

B. Vaitkevičius. Istorijos institutas / Tarybų Lietuvos enciklopedija (TLE), t. 2. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, p. 77–78

I. Valikonytė. Istorija (mokslas) / TLE, t. 2, p. 63–64

Lietuvos TSR istoriografija / TLE, t. 2, p. 598–600

I. Valikonytė, A. Kasperavičius. Istorija (mokslas) / Lietuva: enciklopedija, d. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (MELI), 2008, p. 589–592.

Lietuvos istoriografija / VLE, t. 13. Vilnius: MELI, 2008, p. 235–242.

S. Urbanavičienė. Lietuvos istorijos institutas / VLE, t. 13, p. 235.

I. Valikonytė, A. Kasperavičius, istorija (mokslas) / Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas (LIEŽ), t. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, p. 594–597

V. Selenis, istoriografija / LIEŽ, t. 1, p. 601–602

istorijos šaltiniai / LIEŽ, t. 1., p. 597–599

E. Bakonis, istorijos draugijos / LIEŽ, t. 1, p. 597