www.voruta.lt

Mieli skaitytojai, Voruta.lt pradeda publikuoti istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografiją apie 1918 m. Vasario 16 – osios Akto signatarą Joną Smilgevičių. Šiandien kviečiame skaityti trečiąją monografijos dalį. Pirmąją dalį galite skaityti ČIA. Antrąją – ČIA. 

Turinys

1. Įžanga
2. Karaliaučiuje ir Berlyne
3. Peterburge ir Varšuvoje
4. Pirmoji lietuvių akcinė bendrovė „Vilija“
5. Lietuvos Taryboje
6. Užventyje
7. Kredito bankas
8. Lietuviškame versle
9. 1 Bendrovių steigėjas ir organizatorius
10. 2 Prekybos ir pramonės bendrovė „Nemunas“
11. 3 Bendrovė „Neris“
12. 4 Akcinė aliejaus fabriko bendrovė „Ringuva“
13. 5 Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“
14. Visuomenininkas ir labdarys
15. Asmenybė, šeima, giminė          

7. Kredito bankas 

J. Smilgevičiaus ir A. Vosyliaus ekonominės ir finansinės veiklos ašis buvo komercinis akcinis bankas. Vladas Jurgutis konstatavo, kad jo steigimas nuspalvintas nemaža doze romantikos, bet įkūrėjų grupė veikti turėjo realų pagrindą: patyrusius žmones, plačius ir nuolatinius ryšius su Amerikos lietuviais ir kelias sėkmingai nuo 1920 m. veikiančias bendroves. Operuojant palyginti nedideliais ištekliais, atsargiai ir apdairiai reiškėsi metalo ir mašinų, tekstilės, medžio, spirito, augalinių riebalų pramonėje ir draudimo sferoje, megzdamas plačius ryšius per patį banką ar asmeniškai per jam artimus žmones.[1] 1936 m. parėmė Lietuvos radijo aparatų fabriko „Karadi“ (savininkas Isaakas Kaplanas, Kaunas, Kęstučio g. 36).[2] Petro Stankevičiaus nuomone Kredito bankas – akcinis komercinis bankas, kreditavęs pramonę, ypač metalo apdirbimo bei mašinų gamybos, tekstilės, medžio apdirbimo, spirito ir aliejaus. Įkūrė pramoninkai A. Vosylius ir R. Karuža bei dvarininkas J. Smilgevičius. 1939 m. turėjo 2 milijonus litų akcinio kapitalo, 3,6 milijono indėlių ir 3,1 milijono išduotų paskolų.[3] Lietuvos kredito bankas iki 1927 m. turėjo vienintelį skyrių Panevėžyje, kuris dėl menkos apyvartos tais metais panaikintas. Nuo tada šis bankas krašte išsiskyrė iš kitų, nes liko be vietinių skyrių. 1927 m. sausio 12 d. įsigalioję įstatai pakeitė pavadinimą į Kredito banką, akcinį kapitalą sudarant dviems milijonams litų, padalintų į 20 000 vardinių akcijų po 100 litų. Pagal 1924 m. išleistų įstatų 4 punktą tikslas – steigti ir finansuoti pramonės ir prekybos įstaigas, teikti kreditus ir atlikti visas bankines operacijas. Nuo tų metų sausio 1 d. pagrindinį kapitalą sudarė milijonas litų, padalintų į tokį patį kiekį vardinių akcijų po 50 litų.[4]

1931 m. balandžio 15 d., švenčiant veiklos dešimtmetį, „Dienos naujienose“ pasirodė straipsnelis „Žymi finansinė tvirtovė“. Jame rašyta, kad veiklą pradėjo su trimis milijonais smunkančių markių, o dabar turi du milijonus litų pagrindinio ir 200 000 litų atsargos kapitalo. Už 1930 m. akcininkai gavo 205 224 litus dividendų. 1922 m. einamosiose sąskaitose buvo 20 000 litų, 1931 m. – 7 milijonai, metinėje apyvartoje sukosi 7 milijonai, dabar – 270. Bankui vadovauja kiekvienais metais akcininkų pasitikėjimą gaunantys valdybos nariai J. Smilgevičius, A. Vosylius, J. Lukauskas, o revizijos komisijoje profesorius V. Gaigalaitis, J. Strimaitis ir Juozas Glemža.[5] „Dienoje“ publikacija vadinosi „Kada ekonominio gerbūvio ramsčiai sukaktuves mini“. Autoriaus teigimu bankas išsilaikė tik vadovybės sumanumo dėka ir tapo rimta visuomenės pasitikėjimą turinčia finansine įstaiga, žmonių simpatijų sulaukė už darbo lankstumą ir „elastingumą“, skubiai ir mandagiai aptarnaujant interesantus.[6] Kiek pasigėrint stabilia veikla nurodyta, kad per dešimtmetį akcininkams pastoviai išmokami dividendai, kurių bendra suma 645 000 litai. Gi pasitikėjimą signataru rodė jo išrinkimas Lietuvos banko generalinėje taryboje 1922 m. spalio 28 d. į Diskonto komitetą, teikusį pasiūlymus ir rekomendacijas skiriant kreditus. J. Smilgevičius iš devynių tarybos narių gavo septynis balsus, vienu balsu aplenkė Juozas Tūbelis.[7] Pirmajame Diskonto komiteto posėdyje lapkričio 4 d. pritarta Lietuvos kredito bankui suteikti 600 000 litų kreditą.[8] Kaip rašė V. Terleckas, komiteto nariai buvo renkami dviems metams iš prekybos, pramonės ir ekonomikos specialistų tarpo. Jie vertindavo ir atrinkdavo skolininkų įsipareigojimus bei rekomenduodavo Lietuvos banko valdybai kandidatus paskolai gauti. 1926 m. ir toliau tarp trijų senosios sudėties atstovų liko ir J. Smilgevičius, o A. Vosylius, vienintelis komercinio banko vadovas, nuo 1922 m. rugsėjo 27 d. rinktas į Banko tarybą, po keturių metų tapo nuolatiniu jos pirmininku.[9] 1937 m. lapkričio mėnesį J. Smilgevičių išrinko į Prekybos, pramonės ir amatų rūmų Kredito sekciją.[10]

1938 m. vasario 15 d. „Lietuvos aide“, minint nepriklausomybės 20-metį, jo įsteigimas pavadintas žymia parama besikūrusiai pramonei ir prekybai, kadangi vadovybėje nuo prieškarinių laikų žinomi ir patyrę žmonės, pelnė rimtos be spekuliacinių užmojų finansinės institucijos vardą, o populiarumą tarp klientų įgijo dėl kiek „amerikonizuoto“ greito ir tvarkingo finansinių operacijų atlikimo.[11]

Vienas įspūdingiausių pasakojimų apie privačius bankus būtų apie brolių Vailokaičių įkurto Ūkio banko vaidmenį gelbstint ką tik įvestą litą, 1922 m. spalio 2 d. Svetimtaučiai pramoninkai ir verslininkai juo nepasitikėjo ir toliau naudojo markes. Broliai paskelbė, kad litus keičia į jas ir dolerius, pradžioje už litą mokėjo po 150 markių, vėliau – 175. Žmonės ėmė reikalauti atlyginimų litais iš darbdavių, priverstų kreiptis į Ūkio banką, jau mokant už litą po 200 markių. Taip litas kasdien stiprėjo, o markės tapo beveik išstumtos iš apyvartos.[12]

1924 m. rugsėjo 19 d. žinios apie Kredito banko balansą M. Sleževičiui, atstovavusiam jo interesus Amerikoje. LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 241, L. 2, 4.

Būta ir ne tokių dramatiškų ir panoraminių, bet linksmų kasdienių istorijų, panašesnių į nesusipratimų situacijas komedijose. Kredito banko direktorius-tvarkytojas Jonas Lukauskas, patyręs ir sumanus specialistas, nuolat renkamas valdybos nariu, 1930 m. sausio 17 d. gana kandžiai atsakė Borisui Dauguviečiui ir Viktorui Dineikai dėl jų pareikštų pretenzijų bankui: „Gerbiamieji, nebūkite naivūs [išbraukta „neapsimeskite glušais“] ir nebeklaidinkite žmonių. Tamstos kalbamų vekselių mūsų Banke nediskontavot [išpirkti prieš nurodytos jame sumos grąžinimo terminą], nei pinigų iš mūsų Banko negavot, nei sąskaitos pas mus neturite. Jūsų vekselius pristatė mums firma „Grafika“ p[onas] Buivydas, kaip ir daugelį kitų vekselių, su įsakymu įplaukusius pinigus užrašyti jo, Buivydo, sąskaiton. Todėl, jeigu ir būtų Buivydo sąskaitoje pinigų, tai kokią teisę turi Bankas mokėti, kad ir geriausiems piliečiams, iš Buivydo sąskaitos pinigus be jo įsakymo. Kokius santykius Jūs turit su Buivydu ir kiek Jūs už savo vekselius iš jo pinigų gavote, Bankas negali žinoti.

Tad vekselius pasirašant reik žinoti, kam ir kokiu tikslu juos rašoma [taip tekste], negu paskui grasinti žmonėms net per laikraščius.“ Sausio 21 d. bendrovės „Naujas žodis“ vardu Justas Paleckis ir J. Petrėnas raštą grąžino, nes skelbti tokį atsaką nerado reikalo, kadangi tekste yra asmenis įžeidžiančių išsireiškimų.[13]

Liūdnas vieno iš bankinės sistemos Lietuvoje kūrėjų Adomo Prūso (1878  m. lapkričio 11-1939 m. balandžio 6 d.) likimas. Kartu su M. Yču ir kitais pirmojo Lietuvoje Prekybos ir pramonės banko steigėjas, 1918-1922 m. jame užėmė direktoriaus tvarkytojo pareigas, vėliau paskirtas Lietuvos banko valdytojo pavaduotoju, tačiau 1926 m. spalio 13 d. pradėjo dirbti jo skyriaus Marijampolėje direktoriumi, pasitraukiant iš Kauno į tylią provinciją. Po mirties Lietuvos bankui liko virš 110 000 litų jo skolos.[14]

Kitaip nei kiti komerciniai bankai, Kredito bankas neturėjo tarybos, valdyba buvo sudaroma pradžioje iš penkių, o po 1927 m. sausio mėnesio tik iš trijų narių, jie ir priimdavo sprendimus dėl kreditų skyrimo, įvertindavo banko skolininkų finansines galimybes. Valdybos priežiūrą vykdė Revizijos komisija, turėjusi posėdžiauti kas mėnesį, tikrinti apyskaitas, sekti banko atsiskaitymus ir kasos operacijas. Tokiai amerikietiškai banko valdymo struktūrai įtakos bus turėjęs vienas iš įstatų autorių ir banko steigėjų R. Karuža. 1926 m. banko akcijos priklausė 155 fiziniams ir juridiniams asmenims (5974 akcijas valdė Vosylių šeima, 5273 – Smilgevičių šeima, 2370 – Lietuvos atstatymo bendrovė, 2360 – V. Gaigalaitis, 710 – M. Yčas ir 60 – J. Tūbelis), 1940 m. pradžioje – 26 (daugiausia akcijų – 6783 – turėjo Vosylių šeima, 3721 – Smilgevičiai).

V. Terleckas, vertindamas banko balansų sumų kaitą, išskyrė net penkis permainingos raidos laikotarpius: 1923-1925 m. – veiklos plėtros, 1926-1927 m. – jos siaurėjimo, 1928-1930 m. – atsigavimo, 1931-1935 m. – ilgalaikio nuosmukio, 1936-1938 m. – turėtų pozicijų atgavimo.[15] Akivaizdžiai matyti ne augančios sėkmės ir pelno didėjimo, o atkakli kovos ir pastangų prisitaikyti bei išlikti istorija. Toks ekonominio ir finansinio gyvenimo tarpukaryje dramatizmas krizinėms artimose situacijose, kurių tikrai per dvidešimtmetį netrūko, rodo amžininkų nuovokumą, atkaklumą ir tikėjimą geresne krašto ateitimi. Galėtume konstatuoti ir V Kudirkai būdingą vidinį įsipareigojimą dirbti tautiečių gerovės labui, taupumą ir pasikliovimą savomis jėgomis bei gebėjimą persitvarkyti susidariusiose sąlygose, parodant lankstumą, ieškant optimalių išeičių iš tarptautinėje ir vidaus rinkoje besikeičiančių situacijų. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje ekonominės krizės padariniai žymiai padidino prekes ar techniką įsigijusių piliečių nemokumą. Kredito bankas nebuvo išimtimi ir apylinkių teismus užversdavo skolų ieškiniais. Tekdavo išsireikalauti ne tik tūkstantines, bet ir dešimteriopai mažesnes sumas, protestuojant klientų pasirašytus vekselius ir laukiant kilnojamo ar nejudamo turto varžytinių rezultatų. Keliasdešimt išlikusių tokio pobūdžio bylų galima rasti Šiaulių apylinkės teismo fonde.[16] 1936 m. teko nurašyti beviltiškų paskolų už 56 856 litus, kitais metais – 130 356.[17] Tai buvo priverstinė duoklė ekonominei krizei po teismuose užsitęsusio skolų išieškojimo. Lietuvos banko skyriai tais metais kas ketvirtį pateikdavo žinias apie ekonominę padėtį apskrityse. Lapkričio 1 d. visi akcentavo prekybos ir pramonės augimą 5-10 %.[18]

1923 m. bankas išmokėjo 1 173 973 litų perlaidų iš Amerikos, o per pirmą 1924 m. ketvirtį – 306 992 litus. Pagal išmokėtų sumų dydį buvo ketvirtu iš tuomet veikusių šešių komercinių bankų. 1923 m. gruodžio 31 d. balanse turint virš 6 milijonų litų, telenkė Tarptautinį banką.[19] Pirmais veiklos metais perlaidos sudarė didžiąją bankų finansinių operacijų dalį.

A. Vosyliaus 1922 m. žinios Lietuvos atstatymo bendrovės akcijų dalis Kredito banko įsteigtų akcinių bendrovių kapitaluose. LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 57 a. p.; 

1922 m. lapkritį banko valdybą sudarė A. Vosylius. J. Smilgevičius, V. Gaigalaitis, J. Lukauskas (sąraše – Lukovskis) ir daktaras Juozas Vencius.[20] Nuo 1927 m. V. Gaigalaitis nuolatinis revizijos komisijos pirmininkas, o J. Vencius pranyksta ir akcininkų sąrašuose.

1939 m. banko apyvartą sudarė 12 478 157 litai, pelno gauta – 116 527, imtos 9 % palūkanos. Valdybos pirmininkas A. Vosylius turėjo 7 200 litų atlyginimą, vicepirmininkas J. Smilgevičius – 4 800 litų, „direktorius-vedėjas“ J. Lukauskas – 16 200 litų. Personalas susidėjo iš 22 tarnautojų.[21] Paskutiniame Lietuvos banko skelbtame komercinių bankų balanse 1940 m. balandžio 1 d. paskolų nurodyta už 3,56 milijono, indėlių – 3,33 milijono, turimų vertybinių popierių – 1,26 milijono, nekilnojamo turto – 280 000 litų, atsargos kapitalo – 150 000 litų. Pagal didžiąją daugumą rodiklių šešių komercinių bankų tarpe aiškus autsaideris.[22] Tų metų liepos 25-27 d. banką nacionalizuojant, t. y. kitą dieną po Liaudies seimo nutarimo nusavinti bankus ir stambiąsias įmones, balanse buvo 13 508 809 litai, kasoje rasta 224 174 litai, vertybinių popierių už 1 254 102 litus (Vilniaus paskolos lakštų už 54 000 litų, Lietuvos banko akcijų – 172 500, „Nemuno“ bendrovės – 545 750, „Miško“ – 289 000, „Ringuvos“ – 162 000, „Lietuvos Lloydo“ – 54 000, „Spindulio“  – 25 000). Einamosiose sąskaitose 2143 asmenys ir bendrovės laikė 1 726 734 litus.[23] Tokios pačios vertybinių popierių pozicijos perkeltos į 1944 m. rugsėjo 1 d. Likvidacinio balanso priedą „Vertybinių popierių sąskaita“, nurodant jų nuvertėjimą iki 110 426 litų sumos. O pati likvidacija dar tęsėsi iki 1945 m. gruodžio 16 d. 1944 m. rugpjūčio 21 d. depozitų sąraše nurodyta, kad Smilgevičiai turi 4193 banko akciją, Vosyliai – 4435.[24] 1942 m. vasario 1 d. banko likvidacija pavesta Algirdui Augustinui, kuris 28 d. aktu perėmė 1940 m. rugsėjo 7 d. nacionalizuotą valcinį malūną Vilijampolėje ir 19 ha žemės Dembavos palivarke prie Panevėžio. Buvo anuliuotos einamosios sąskaitos ir indėliai 442 043 markių sumai.[25] 1942 m. birželio 1 d. banko balanse 396 000 reichsmarkių, o 1944 m. liepos 1 d. suma nukrito iki 275 000.[26]

1926 m. rugsėjo 8 d. – spalio 16 d. banką tikrinę Finansų ministerijos revizoriai savo akto išvadoje konstatavo, kad indėliai apsaugoti „pilnumoje“, geras banko aktyvų likvidumas, tvarkomasi sąžiningai, daugiausia finansuojant pramonę, todėl jo veikla pripažintina naudinga Lietuvai.[27] Komercinių bankų patikrinimo rezultatus nagrinėjęs Albinas Rimka nurodė, kad buvo nustatyta esant tik 954 700 litų pagrindinio kapitalo,  iš rastos 2 515 000 litų indėlių sumos 47,7 %  buvo užsienio valiuta, o 1925 m. jų būta 8,5 milijono litų.[28] Tų metų rugsėjo 10 d. žiniomis bankas turėjo 556 Lietuvos banko akcijas, „Nemuno“ bendrovės – 1090, „Miško“ – 1675, „Ringuvos“ – 402, „Lietuvos Lloydo“ – 268. Savo ruožtu bendrovės buvo įgijusios banko akcijų: „Nemunas“ 2 000, „Miškas“ 1 000, o iki 1925 m. gyvavusi „Dubysa“ 750.[29] 1928 m. birželio 1 d. suvestinėse Lietuvos banko žiniose dėl finansinių garantijų suteikimo komerciniams bankams nurodyta, kad Kredito bankas, investavęs į nekilnojamąjį turtą 537 612 litų, savo kapitalą yra realizavęs 55 %. Lietuvos ūkio bankas tokio turto įsigijo už 3,08 milijono litų. Lyginant indėlių ir einamųjų sąskaitų sumas, Kredito bankas žymiai atsiliko. Indėlių turėjo 1,16 milijono litų, sąskaitose – 2,24 milijono, Komercijos bankas – 2,46 ir 6,08 milijono, Ūkio bankas – 6,04 ir 6,27 milijono litų. Pirmųjų dviejų bankų finansinė padėtis buvo įvertinta kaip pakenčiama, o Ūkio banko su 15 milijonų akciniu kapitalu vadinama „nepergeriausia“, nes jo turėtus vertybinius popierius už 15,39 milijono litų biržoje būtų buvę galima parduoti tik už pusę sumos, tad nurašius deficitą kapitalas realiai neviršytų 6 milijonų litų.[30]

 1937 m. spalio 1 d. Finansų ministerijos Mokesčių departamento žiniose užfiksuota, kad Lietuvos banko garantuota galimų išduoti kreditų suma yra 700 000 litų.[31] 1939 m. birželio 4 d. Finansų ministerija bankui pranešė, kad jam leistina valdžios įstaigoms garantijų suma padidinama iki 800 000 litų.[32] Tai banko patikimumo augimo valdžios sferose ženklas. 1938 m. gegužės 30 d. susirinkę akcininkai 1652 litus iš praėjusių metų pelno iki 3 000 papildę einamųjų metų pelnu skyrė Ginklų fondui, taip atlikdami priklausančią patriotinę prievolę. Sekančiais metais susirinkę iš valdybos pranešimo sužinojo, kad išmokėti dividendus nėra galimybės, nes 1938 m. antrosios pusės politiniai įvykiai Vakarų Europoje krašte sukėlė „ūkinį nervingumą“, o pelnas tesiekė 4 211 litų. Bankas turįs 2 115 indėlininkų su 2,84 milijono litų. Jau keletą metų buvo praktikuota sudaryti būsimų metų atlyginimų sąmatą, tad 1939 m. valdybos pirmininkui A. Vosyliui numatyta 7 200 litų alga, vicepirmininkui J. Smilgevičiui – 4 800, direktoriui-tvarkytojui J. Lukauskui – 16 200, buhalteriui Aleksandrui Pukščiui – 12 000, sąskaitininkui Petrui Petrušiui – 7 200. Nurodyti 25 banko tarnautojai. Tai dvejais mažiau nei 1938 m. Pridėtina, kad S. Smilgevičienės asmeninėje sąskaitoje 1937 m. buvo 192 000 litai.[33]

Apibendrinant pasakytina, kad bankas vedė apdairią ir nuosaikią finansinę politiką, tiksliau – pakankamai atsargią, kiek konservatyviai apsidraudžiant ir pasveriant turimas galimybes. Tai liudytų 1923 m. gegužės 29 d.  visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas valdybos pasiūlymui 10 milijonų auksinų turimą turtą prilyginti pusei milijono litų, nuvertinant banko kapitalą daugiau nei tai padarė Komercijos ir kiti bankai bei 1922 m. už 12 milijonų greitai krentančių markių nupirkti mūriniai namai Klaipėdoje ir įsigytos bendrovių akcijos, taip ginantis nuo krašte spartėjančios infliacijos.[34]  Veiklos piką su 23 milijonų litų apyvarta pasiekęs 1930 m., vėliau turėjo tenkintis 15-16 milijonų. Akcininkų skaičius susitraukė iki kelių dešimčių, jame dominuojant Smilgevičių ir Vosylių šeimų bei V. Gaigalaičio triumviratui, lėmusiam banko veiklos kryptis ir kreditų politiką. Kalbėti apie vyraujančią A. Vosyliaus įtaką banke ir su juo susijusiose bendrovėse tegalima po 1938 m., tačiau akivaizdu, jog susidarė šeimų finansinė pramoninė grupuotė, kad ir daug kuo nusileidžianti Vailokaičių veiklos mastams. 1922-1938 m. dėl mažo kapitalo ir didelių investicijų bankas tegavo 1,2 milijono litų pelno, bet apie 70 % nuosavų lėšų investavo į įvairias pramonės šakas, tik iki 1927 m. savo galia ir operacijų mastu lenkė kitą R. Karužos inicijuotą Tarptautinį banką, 1938 m. baigiantis jo balansas tesudarė 13,2 % suvestinio komercinių bankų balanso, suteikė 8 % visų šių bankų paskolų ir tesutelkė 4,1 % jų turėtų indėlių.[35] 1938 m. pradžioje suteiktų paskolų portfelis pasiekė rekordinę 8,6 milijono litų sumą, kuri lyginant su 1923 m. puse milijono, išaugo 17 kartų. 1923-1928 m. daugiausia naudojosi kitų bankų paskolomis, ypač sumomis jų korespondentinėse sąskaitose, šis kredito šaltinis lenkdavo nuosavą kapitalą, o atskirais laikotarpiais ir indėlius su einamosiomis sąskaitomis. 1931 m. vasarą indėlininkų panikos metu nukentėjo daug mažiau nei kiti komerciniai bankai, praradęs tik 0,6 milijono litų arba 8 % patikėtų saugoti sumų.[36] Bankas sugebėjo išlaikyti poros tūkstančių indėlininkų būrį, kuris priklausomai nuo ekonominės situacijos trimis keturiais šimtais padidėdavo ar sumažėdavo. Tad bankinėje sferoje įgijus nedidelę nišą ir tvirtus pagrindus lėtai augant aktyvams bei pamažu keičiantis, sugebėjo išlikti, rinkoje nesiimant perdėm rizikingų veiksmų, o racionaliai su nedideliais ištekliais ir būtiniausiomis permainų sąnaudomis žengti į koją su tarpukario Lietuvos gyvenimu.

Baigiant skyrių apie Kredito banką, dera kiek įasmeninti jo veiklos pobūdį ir kryptis nulėmusius žmones. Nesant išlikusių valdybos posėdžių protokolų, konkretaus kiekvieno jos nario  asmeninio indėlio sprendimų priėmime neįmanoma detalizuoti ir pasverti, aišku, dėl tokio teiginio galima klysti. Pristatysime dvi tarpukario Lietuvos ekonominio ir finansinio gyvenimo asmenybes, neturėjusias aukštojo išsilavinimo, bet tikrus savo srityse, anot Vaižganto, „deimančiukus“.

Apie A. Vosylių J. Rudokas lakoniškai išsireiškė, kad buvo atkaklus nepaprastų gabumų savamokslis.[37] 1930 m. balandžio mėnesį surašytose žiniose apie jį kaip Lietuvos  banko klientą nurodoma, kad visuomenės opinijos laikomas turtingu ir gabiu žmogumi, skolų neturi, pažadus pildo sąžiningai, gyvena taupiai.[38] Jis 1925 m birželį tapo pramonininkų atstovu pirmosios sudėties Prekybos ir pramonės rūmuose.[39] Jo 1911 m. tekstai, pasirašyti „A. Mažasis“, tik pradėjusiai veikti „Vilijos“ bendrovei populiarinti akivaizdžiai peržengia lietuviško pasaulio ribas, jos perspektyvas įterpiant į Rusijos ir kaimyninių šalių ūkio tendencijas.[40] Gana reguliariai į „Vilniaus žinias“ ir „Viltį“ siuntė korespondencijas apie Varšuvos lietuvių veiklą. 1912 m. birželio 27 d. tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. Skirtingai nuo J. Smilgevičius tarpukaryje buvo daugiau pastebimas viešame gyvenime ir aktyvesnis visuomeninėje dirvoje. 1925 m. įtrauktas į Lietuvos prekybos ir pramonės delegaciją deryboms su SSRS. 1930 m. kartu su kitais įsteigė dar vieną medienos apdirbimo įmonę „Lietmedis“. Buvo vertinama A. Vosyliaus ūkinė patirtis, talentas, jis buvo nuolat renkamas į Lietuvos banko tarybą. Taip pat jis ilgus metus vadovavo Prekybos ir pramonės rūmams, juos pertvarkius eidamas vicepirmininko pareigas, buvo įvairių jų komisijų narys. 1927 m. A. Vosylius su kitais įsteigė Lietuvių – estų draugiją, buvo Austrijos garbės konsulu (nuo 1935 m. vasaros iki šalies prijungimo prie reicho 1938 m. kovo mėnesį generaliniu garbės konsulu)[41], priklausė Kariuomenes pirmūnų sąjungai, „Rotary: klubui. Pasisakė prieš užsienio kapitalo pritraukimą, siūlė sekti pasaulio pavyzdžiu ir pradėti reguliuoti ūkį, kvietė didinti gamybos našumą, be reikalo nesiskolinti, mažinti neproduktyvias išlaidas, šalyje gaminti viską, ką pajėgūs.[42] Z. Toliušis, susidūręs su juo kaip teisininkas ir rotarietis, nuo mažažemio iki milijonieriaus nuėjusį žmogų apibūdino kaip plačiai apsiskaičiusį ir išsilavinusį, daug keliavusį, įdomų pokalbyje ir bendravime, kuris viską pasiekė dėka didelių gabumų, blaivaus proto ir palankios fortūnos. Mėgo keisti kostiumus, šiaip ramus, korektiškas, aukštas, impozantiškos figūros, užsienyje lankydavosi tik žiemą, vasarą jam buvo gražu ir gera Lietuvoje. Kaip naujasis turtuolis ir elito atstovas buvo įsigijęs  Uturių dvarą Raseinių apskrityje, bet 1938 m. pavasarį, tarpininkaujant advokatui M. Šleževičiui, jį pardavė Aleksandrui Bodendorfui ir įsigijo 36 ha žemės sklypą Vaišvydavoje, netoli Kauno.[43] Dvarininku buvo tapęs ir bankinėse aukštumose neišsilaikęs A. Prūsas.[44]

Gimė 1878 m. lapkričio 28 d. arti Pilviškių, tėvai turėjo 3 ha žemės ir du sūnus.[45] Kai reikėjo atlikti karinę prievolę carinėje kariuomenėje, išvyko į Vokietiją ir tapo darbininku fabrike. Po kelerių metų broliui mirus, galėjo sugrįžti  pas tėvus ir kaip vienintelis jų išlaikytojas karinės tarnybos išvengti. Ūkininkauti netraukė ir 1900 m. įsidarbino Šmito metalo fabrike Šančiuose, Kaune. Z. Toliušio prisiminimuose teigiama, kad po 1905 m. revoliucijos nukeliavo į Varšuvą ir tapo firmos „Alfa-Laval“ separatorių komivojažeriu, jį rėmė ir globojo J. Smilgevičius, priklausė miesto lietuvių draugijai. 1911 m. gruodžio pabaigoje tapo „Vilijos“ bendrovės prekybos agentu, pakilo iki jos skyriaus vedėjo, o vėliau ėjo fabriko direktoriaus pareigas. 1914-1915 m. vadovavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti maisto sekcijai, steigdamas valgyklas karo pabėgėliams. Vėliau buvo draugijos Centro Komiteto įgaliotiniu Smolenske, kur 1916 m. gegužės 1 d. įkūrė draugijai priklausančias dirbtuves su mechanikų, šaltkalvių ir liejyklos skyriais, kurios vertėsi remonto darbais ir naujų kuliamųjų gamyba, turėjo 30 darbininkų.[46] Iki 1918 m. pabaigos buvo evakuoto į Smolenską „Vilijos“ fabriko direktorius, talkino kuriant tautinį lietuvių batalioną, rūpindamasis lėšomis jam išlaikyti.

1939 m. spalio 14 d. „Lietuvos aide“ pasidalino prisiminimais apie J. Tūbelį. Redakcinėje antraštėje iškelta jo mintis „Velionis anksčiau, nei kiti, suprato, kad Lietuvai reikalinga ir pramonė“ (nr. 614, p. 9) tekste nėra tokia aptaki, nes pabrėžiama, kad nepriklausoma valstybė su sava ekonomika ir finansais „negali pasilikti vienpusiška žemės ūkio šalis ir kad besikurianti mūsų pramonė gali būti žemės ūkiui tik talkininkė.“ Ypač vertino ilgamečio premjero kruopštumą gilinantis į dalykus prieš priimant ekonominius sprendimus, kada nukrypimai į šalutinius reiškinius  paryškindavo problemas. 1937 m. lapkričio 13 d. „Lietuvos aidas“ sensacingai pranešė, kad į Prekybos ir pramonės rūmus išrinkti 47 lietuviai ir 28 žydai. Dar prieš šią žinią interviu „Žydų balsui“ kaip jų rinkimų komisijos pirmininkas sveikino pirmą verslininkų žydų ir lietuvių susitarimą bendradarbiauti bendrame suvažiavime Klaipėdoje, kalbėjo apie valstybės kišimosi į ekonomiką ribas ir privačios iniciatyvos gynimą nuo „kooperatinių trestų“, pažymėdamas, kad jam nerūpi žydų skaičius rūmuose, o jų kvalifikacijos ir gebėjimas sutarti su kolegomis, jie turi Lietuvoje teisę užsiimti verslu ir turėti iš ko pragyventi, bet daug kalti ir patys, aršiai konkuruodami tarpusavyje.[47]

J. Lukauskas gimė 1884 m. spalio 14 d. Kulvos dvare, netoli Jonavos. Tėvas nuomojo ūkį, kurį laiką dirbo eiguliu. Vėliau gyvenimo aprašyme nurodė, kad mokėsi liaudies ir šešiaklasėje mokyklose, tačiau kur neįvardijo. Mokslas sekėsi gerai, nuolat buvo pirmasis mokinys. Per atostogas tėvams padėjo ūkyje, tvarkė ūkio sąskaitybą, mokė brolius. Pabaigus šešias klases, tėvas norėjo, kad vyriausias sūnus liktų, tačiau šio ūkis neviliojo. Su vargais išsiprašė į Kauno komercijos mokyklą, bet tėvas sutiko sumokėti tik už mokslą ir kambario nuomą, o prasimaitinti turėjo pats. Tad mokė privačiai. 1905 m. gerais pažymiais baigęs komercijos mokyklą, norėjo stoti į Rygos politechnikumą, tačiau tėvas neleido. Motinos užtartas, įkalbėjo jį išleisti į Kauną ieškotis tarnybos. 1905 m. liepos 7 d. priėmė į privataus Vilniaus komercinio banko Kauno skyrių prokuristu, kiek padirbėjęs, pasiprašė atostogų ir išvyko stoti į Rygos politechnikumą, tačiau rado uždarytą dėl revoliucinių įvykių. Grįžo atgal į tarnybą ir, netekęs vilties toliau lavintis, gyvenimą paaukojo bankams. Iki 1913 m. tarnavo minėto banko Kauno skyriuje, pakopdamas iki vyriausiojo buhalterio, po to perkeltas į Gomelio skyrių, išsitarnavo iki jo valdytojo pareigų, kurias ėjo iki 1918 m. Turėjo galimybę susipažinti su Vokietijos bankų patirtimi, jo žodžiais, vėliau labai pravertusia. Suirutės metais, smarkiai pabrangus prekėms, blogo gyvenimo sąlygos, J. Lukauskas buvo priverstas vakarais papildomai dirbti buhalteriu, sąskaitininku kareivių maitinimo punktuose. 1919 m. sausio 6 d. bolševikams paėmus valdžią mieste, kaip bankų specialistas mobilizuotas ir paskirtas kredito įstaigų Likvidacinės komisijos nariu. 1920 m. čia įsteigus RTFSR liaudies banko skyrių, paskirtas vyriausiuoju kontrolieriumi, vėliau valdytoju. Po daugelio vargų rudenį pavyko gauti leidimą vykti į Lietuvą. Vos sugrįžęs dėl badmiriavimo bolševikų valdomame mieste apsirgo, tik pradėjus gerai maitintis, buvo sustabdyta tuberkuliozė. Nuo 1921 m. kovo mėn. J. Lukauskas dirbo Lietuvos komercijos banke, o gegužės 10 d. pakvietė pereiti į įsisteigusį Kredito banką buhalteriu-organizatoriumi, kitais metais išrinkus į banko valdybą, pradėjo eiti direktoriaus-tvarkytojo pareigas. Jo daliai teko kurti banką, o iki 1936 m. pavasario vadovauti jo veiklai. Gegužės 1 d. pasitraukus iš pareigų, jo tvirtinimu, nesutariant su valdybos pirmininku A. Vosyliumi dėl banko finansinės politikos, perėjo dirbti Lietuvos banko Kauno skyriaus vicedirektoriumi, 1938 m. banko reikalais važiavo į Varšuvą, 1939 m. rudenį su Lietuvos kariuomene atvyko į Vilnių ieškoti patalpų banko skyriui įkurti. 1937 m. išrinktas į Kauno biržos valdybą bei Prekybos, pramonės ir amatų rūmų Kredito korporaciją. Daug metų priklausė Ekonominių studijų draugijai, dažnai dalyvavo jos narių pasikalbėjimuose. 1940 m. gruodį J. Lukauskas atleistas iš vicedirektoriaus pareigų ir laikinai paliktas kredito planavimo skyriaus vedėju. 1941 m. sausio 15 d. savo prašymu iš banko pasitraukė.[48]

Apie A. Vosyliaus ir J. Lukausko likimus per karą ir pokaryje tėra išlikusios gandais paremtos žinios, bet tikra, kad pirmasis sugebėjo ištrūkti į Vokietiją ir negrįžti į sovietinę Lietuvą, o žinios apie antrąjį nutrūksta 1943 m. Dėl A. Vosyliaus galima pridurti, kad rengėsi išvykti, nes 1940 m. liepos 7 d. Kredito banko valdybai pranešė, jog jo einamąja sąskaita disponuoti ir gauti iš jos pinigus galės žmona Marija Vosylienė.[49] Vytauto Meilaus, Juodupės gelumbių fabriko direktoriaus, vedusio A. Vosyliaus dukrą Gražiną, 1941 m. liepos 25 d. prašyme Laikinosios vyriausybės pramonės ministrui denacionalizuoti įmonę nurodyta, kad uošvis 1940 m. lapkričio  mėnesį mirė Berlyne, o žmonos motina „kartu su seserimi“ buvo ištemtos birželio 14 d.[50]

8. Lietuviškame versle        

      8.1 Bendrovių steigėjas ir organizatorius

1921 m. sausio mėnesį Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos sudarytame Lietuvoje įsteigtų akcinių bendrovių sąraše J. Smilgevičius kaip savininkas ar steigėjas nurodytas trimis atvejais. Kartu su A. Vosyliumi, V. Gaigalaičiu ir Motiejumi Gustaičiu įsteigęs prekybos ir pramonės bendrovę „Nemunas“, bendrovę miškams eksploatuoti „Eglynas“ (taip pat Martynas Yčas, Jonas Šliūpas, Adomas Prūsas), Lietuvos eksporto ir importo bendrovę „Dubysa“ (A. Vosylius, M. Yčas, V. Gaigalaitis, Karolis Vairas-Račkauskas).[51] Pirmoje XX a. trečio dešimtmečio pusėje krašte vyravo verslumo ir visuomeninio aktyvumo pakilimas. Gal kiek perdėtai, bet tai rodo inteligentų ir Kauno universiteto filosofų žygiai. 1922 m. spalio 11 d. kultūrinės bendrovės „Kūryba“ steigėjai Stasys Šalkauskis, Kazys Pakštas, Julius Kaupas, Leonas Bistras, Juozas Eretas ir Matas Milukas tikslu kėlė jos narių materialinę ir dvasinę gerovę, steigiant spaustuves, litografijas, cinkografijas, knygynus, kino teatrus, skaityklas, leidžiant knygas, dailės kūrinių reprodukcijas ir t. t. Įstoti galėtų tik katalikai. Bendrovės įstatai buvo įregistruoti po kelių dienų, lapkričio 2 d. Sumanymas įstrigo, nes 1928 m. balandžio 28 d. J. Eretas Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspektoriui atsakė, kad grasinimas bendrovės dokumentus išgauti su policijos pagalba, jam priklus, bendrovė „niekad neveikė“, jis savo pareigas vykdąs kiek galėdamas, bet tai daro, vadovaudamasis atsakomybės jausmu, o ne iš baimės, visų mūsų uždavinys kurti Lietuvoje, kultūros, o ne policinę valstybę.[52] O 1924 m. spalio 11 d. literatai Juozas Petrėnas, Juozas Tysliava, Kazys Binkis, Salys Šmerauskas ir Stasys Pilka kreipėsi dėl knygų leidimo bendrovės „Keturi vėjai“ steigimo. Deja, 1926 m. birželio 28 d. S. Šmerauskas turėjo paaiškinti valdžiai, jog būta tik prašymo ir nei vieno posėdžio.[53] Kiek geriau sekėsi muzikos pasaulio atstovams. 1925 m. kovo 13 d. Petras Marcinkevičius, Jonas Bendorius, Aleksandras Kačanauskas, Pranas Lemberis ir kunigas Adolfas Sabaliauskas Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijoje registravo bendrovę „Muzikos kooperacija“ Ši Kaune, Laisvės alėjoje Nr. 64, turėjo muzikos reikmenų parduotuvę, kurioje metų pabaigoje liko neparduotas pianinas ir fisharmonija, o pati bendrovė likviduota 1927 m. liepos 10 d.[54] Nemenkų planų 1922 m. turėjo ir Steigiamojo seimo nariai, priklausę krikščionių demokratų frakcijai, Kazys Ambrozaitis ir Pranas Šalčius, ketindami steigti artelę „Nemunas“ upeivių ir sielininkų padėčiai pagerinti, tačiau neįstengė.[55] Nesisekė ūkininkauti Šiaulių apskrities Pakruojo valsčiaus Balsių dvaro kultūriniame ūkyje poetui Kaziui Binkiui, veikusiam pagal uošvės Natalijos Kudrevičienės įgaliojimą. Beveik 82 ha žemės sklypas 1934 m. balandžio 23 d. buvo grąžintas į Žemės fondą. 1931 m. balandžio 9 d. nuomos sutartis su Žemės ūkio ministerija įpareigojo laikyti į Kilmės knygas įrašytas grynaveisles Jorkšyrų kiaules ir pirmais metais parduoti ūkininkams 20 paršelių ar suaugusių kiaulių arba bekonų skerdyklai, sekančiais – jau 30. Be to, ūkininkams ar jų organizacijoms privalėjo parduoti 800 kg pašarinių žolių sėklos arba pateikti tokį kiekį dobilų sėklos eksportui, gi antraisiais nuomos metais jau po 1275 kg. Poetas smarkiai prasiskolino, o lėšų tikėjosi iš cukrinių runkelių derliaus.[56] 1940 m. rugpjūčio 10 d. kartu su žmona kukliai prašė palikti dvare bent 30 ha žemės normą.[57] Sėkmingesnė buvo „Namų statomosios kooperacijos bendrovės“ istorija, kurios valdybos pirmininkas K. Grinius ir iždininkas Vladas Lašas 1935 m. kovo 18 d. Kredito banko prašė išduoti čekių knygelę einamajai sąskaitai. Jos sekretorius 1925 m. buvo Zigmas Žemaitis.[58] Kaune meno žmonės dėjo daug pastangų organizuotis. Paskutiniu tokiu mėginimu derėtų pripažinti valdžios inicijuotos akcinės bendrovės „Lietuvos filma“ steigimą. 1940 m. sausio 7 d. į Finansų ministeriją kreipėsi Domas Stankūnas, Mikalojus Lipčius, Antanas Steikūnas, Balys Žygelis ir Albertas Tarulis, numatę 200 000 litų kapitalo turinčią bendrovę, kurios tikslas būtų „gaminti kino kronikas, siužetines, reklamines, kultūrines ir kitokio pobūdžio filmas, gaminti filmų parašus ir kitokius šviesoraščio tekstus; platinti ir eksploatuoti savo pagamintas filmas Lietuvoje ir užsienyje; atstovauti užsienio kino filmų gamybos ir kino aparatūros bei tolygių gaminių firmas; statyti bei nuomoti ir eksploatuoti kino teatrus; rūpintis kitokiais kino teatrų aptarnavimo ir krašto kultūrinimo reikalais kino pagalba.“ Steigiamasis susirinkimas įvyko kovo 14 d. Suėjo virš trijų dešimčių aktorių, fotografų, kino teatrų savininkų ir pan. Atėjo Petras Babickas, Stepas Uzdonas, Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Ji pasiūlė, kad užsienio filmai būtų dubliuojami lietuviškai, Petras Gužas pageidavo gaminti daugiau kultūrinių juostų. Iš 1500 akcijų 1301 įsigijo Vidaus reikalų ministerija. Centralinis statistikos biuras būsimą kino kompaniją Vokietijos ir Latvijos pavyzdžiu priskyrė prie poligrafijos įmonių.[59] Švedų kino firma birželio 11 d. užklausė Lietuvos banko apie bendrovę, kuri norėjo pirkti jų filmų, atsakyta, kad yra organizacinėje stadijoje ir inicijuota Lietuvos vyriausybės. Birželio 26 d. surašytose žiniose nurodyta, jog bendrovės valdybos pirmininkas – „Spaudos fondo“ bendrovės direktorius B. Žygelis, vicepirmininkas M. Lipčius, Finansų ministerijos finansų departamento direktorius, nariai D. Stankūnas, A. Steikūnas ir A. Tarulis, Vidaus reikalų ministerijos valdininkai.[60] Platėliau kino bendrovės reikalą aptarėme parodant valstybinio gyvenimo modernizavimą, kad jis vyko ir pramonės baruose liudija J. Smilgevičiaus ir jo bendraminčių įkurtų akcinių bendrovių raida XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.

Savaip įdomus ir signataro sumanymas. 1921 m. vasario mėnesį kartu su Boleslovu Gabriu, Antanu Valaičiu ir M. Pakniu nusprendė registruoti „pirmąją Lietuvos materiališkai atsakomųjų tarnautojų artelę „Laidas“, kurios tikslas būtų privačioms ir valstybinėms įstaigoms „duoti tam tikrai priruoštas ypatas tarnavimui su pilna materiališka atsakomybe už jų tarnystę.“ Jos nariai rengėsi užimti buhalterių, kasininkų, valdytojų, vedėjų ir kitas su materialine atsakomybe susijusias pareigas. Artelė žadėjo imtis ir prekių laikymo, gabenimo, pardavimo, sandėliavimo draudimo.[61] Užsukęs reikalą, iš tolimesnės veiklos J. Smilgevičius pasitraukė. Tą pat jis padarė 1925 m. lapkričio mėnesį Užventyje steigiant Lietuvos ūkininkų sąjungos pieno perdirbimo bendrovę. Deja, Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas 1928 m. gruodžio 19 d. Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijai pranešė, jog tokia bendrovė neveikia.[62] Tikėtina, kad iniciatoriams atrodė pravartu tarp savo parašų matyti autoritetingo žmogaus pavardę. Nesėkmę patyrė ir kita krikščionių demokratų sąjungininkės, Lietuvos ūkininkų sąjungos, vartotojų bendrovė „Ūkininkas“ Užventyje. Jos įstatus inspekcija įregistravo 1926 m. kovo 3 d., o 1929 m. sausį išbraukė iš bendrovių rejestro kaip neveikiančią.[63] 1926 m. rugsėjo mėn. Petras Baltušis, Aleksandras Spečkauskas, Antanas Zikas, Kazys Simanauskas ir Juozas Rimkus prašė inspekcijos įregistruoti Užvenčio žemės ūkio draugiją, tačiau 1928 m. balandžio 13 d. vietos policininkui apklausus steigėjus, visi atsakė, jog nėra pradėjusi veikti.[64] Partinė kooperacija J. Smilgevičiui, matyt, buvo nepriimtina.

Vienintelė mums žinoma turėjusi tęsinį tarpukaryje buvo Užvenčio vartotojų draugija, įkurta 1913 m. balandžio 2 d. Jau 1914 m. sausio 1 d. turėjo 173 narius su 3588 rublių įnašų suma ir pelningai veikiančią krautuvę, kurios apyvarta siekė 5454 rublius. 1914 m. kovo 9 d. visuotiniame narių susirinkime pasidžiaugta, kad per devynis gyvavimo mėnesius prekių išpardavė už 1800 rublių ir gavo pelno 581 rublį. 1915 m. sausio 1 d. narių skaičius išaugo iki 208, o metinis susirinkimas 8 rublius iš pelno paskyrė „Vilties“ laikraščiui paremti.[65] Gana storoje Užvenčio vartotojų bendrovės byloje matyti, kaip mažėjo narių skaičius. 1922 m. balandžio 29 d. į visuotinį susirinkimą atvyko 150 iš 286, 1926 m. birželio 13 d. jau 25 iš 200, o 1937 m. gegužės 16 d. tiek pat, 25, bet iš 80 narių. 1934 m.  bendrovė tapo Užvenčio žemės ūkio kooperatyvu „Venta“. Didžiai neklestėjo, bet veikė pelningai, antai 1936 m. apyvarta siekė 15 916 litų, o pelnas – 1162 litus.[66] Miestelyje veikė ir kitas Užvenčio žemės ūkio kooperatyvas, 1940 m. gegužę turėjęs 32 narius, 1938 m. birželio 6 d. sudegė jo parduotuvė su visais dokumentais ir patyrė rimtus nuostolius 7 300 litų sumai.[67] Krikščionių demokratų pakraipos kooperacijai ir jos ekonominėms organizacijoms valsčiuje įsitvirtinti nesisekė, tačiau provincialus mieguistumas ir vietinio gyvenimo inercija kaip ir kitur gerokai vėlino ir tautinės linkmės organizacijų kūrimąsi. Lietuvių tautininkų sąjungos skyrius atsirado 1928 m. birželio 24 d., Lietuvių mokytojų tautininkų daktaro J. Basanavičiaus sąjungos padalinys, vedamas vietos pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Padagio, – 1933 m. birželio 11 d., o „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos skyrius – 1935 m. gegužės mėnesį. Jį likviduojant 1940 m. rugsėjo 13 d. pradinei mokyklai perduota 180 knygų bibliotekėlė.[68] Įsteigtam Lietuvių tautininkų sąjungos skyriui vadovavo Aleksas Dantė, sekretorius Kazys Jeselskis, iždininkas Mikas Demidčikas. Buvo įsirašę 12 asmenų, 1931 m. vasario 4 d. skyriaus susirinkime svarstytas klausimas apie gretų pagausinimą, nusprendžiant kad kiekvienas narys turėtų atvesti bent po vieną naują.[69] Vilniui vaduoti sąjungos skyrius įsisteigė 1933 m. rugsėjo 10 d., įstojusių buvo 57, iš kurių 18 moterų, prenumeruota 18 žurnalo „Mūsų Vilnius“ egzempliorių, tačiau 1937 m. vasario mėnesį narių pamažėjo iki 21.[70] 1936 m. iš skyriaus už nario mokesčio nemokėjimą pašalinus 29 narius, teliko trys, ir padalinį teko atkurti jau žymiai pamažėjusį.[71] Krikdemiškos organizacijos steigėsi, tačiau gyvuodavo neilgai, pavyzdžiui, Lietuvos ūkininkų sąjunga vietinio skyriaus veiklą nutraukė 1925 m. vasarį, 1926 m. vasario 18 d. įsikūręs Krikščioniškosios meilės draugijos skyrius tegyvavo iki 1929 m. lapkričio 1 d., palikdamas tik elgetų prieglaudą („ubagyną“).[72] Įdomu, bet Sąjungos ginkluotoms pajėgoms remti skyrių steigė vietos klebonas kunigas Aleksandras Kinderis. Turėjo valsčius ir gaisrininkų draugiją, įkurtą Prano Bugio 1934 m. rugpjūčio 6 d. Ši galėjo steigti savo klubą ir dūdų orkestrą. 1939 m. birželį ją pakeitė savanorių ugniagesių draugija, kurios vienas iniciatorių buvo Česlovas Smilgevičius.[73] 1937 m. Užventyje atsirado Laisvamanių etinės kultūros draugijos skyrius, vadovaujamas ūkininko Juozo Galmino.[74] Nedideliu veiklumu pasižymėjo ir Lietuvos katalikių moterų draugijos skyrius. 1923 m. balandžio mėnesį jo gretose 60 narių, 1928 m. – 56, 1938 m. – 12. Jo pastangomis 1938 m. rugpjūčio 14 d. įvyko lokalinis „Šeimininkių kongresas“.[75] 1929 m. lapkričio 3 d. įkurtas Vytauto Didžiojo komiteto skyrius, kurio sudėtyje buvo ir vietinių žydų atstovas B. Biurgeris. Žmonės per laiką suaukojo 548 litus. Per Vytauto Didžiojo karūnacijos minėjimo iškilmes 1930 m. rugsėjo 8 d. susirinkusiems miestelio aikštėje užventiškiams kalbas sakė vaistininkas J. Remiaza ir J. Smilgevičius.[76] Teko peržiūrėti ir vietinių šaulių žinių lapus su asmens nuotraukomis, bet tai telieka nuoroda ateičiai.[77]

Įsteigtas bendroves ne visada lydėjo sėkmė. Jokių žinių neaptikome apie akcinę bendrovę „Sidabrinė lapė“, 1925 m. pranyko eksporto-importo reikalams skirta „Dubysa“. 1924 m. rugsėjį J. Smilgevičiaus pasirašytose žiniose apie susijusias su Kredito banku bendroves ji apibūdinta kaip stambiausia krašto prekyboje dviračiais, siuvimo ir mezgimo mašinomis bei rašomosiomis mašinėlėmis tiekėja.[78] Jos pilnas pavadinimas Lietuvos eksporto ir importo akcinė bendrovė. Iš 1924 m. vasario 15 rašto bendrovės blanke Kredito bankui aiškėja, kad išveždavo sėmenis, javus, bulves, ašutus ir kitus produktus, o importavo „kolonialias, statybos, stiklo ir kitas prekes“, buvo skyriai Šiauliuose ir Panevėžyje, tuo metu valdybos pirmininkas J. Smilgevičius, direktorius-vedėjas N. Šuvalas.[79] 1925 m. gegužės 29 d. įvykęs bendrovės akcininkų susirinkimas sudarė Likvidacinę komisiją (J. Smilgevičius, Natanas Šuvalas, Vladas Kazys Vencius, Jonas Kaunas). Atsiminimų pluoštelyje apie Kauno turtuolius advokatas ir liaudininkų veikėjas Zigmas Toliušis rašė, kad Amerikos lietuvių pinigais buvo įsteigta aliejų gaminanti bendrovė „Ringuva“ ir eksporto-importo bendrovė „Dubysa“, likviduota dėl J. Smilgevičiaus nesugebėjimo vesti reikalus.[80] Tačiau tokį likimą patyrė dauguma užsienio prekyba tarpukaryje užsiėmusių mažesnių ir vidutinių bendrovių. 1928 m. spalio 31 d. Kauno apylinkės teisme signataras paliudijo, kad nuo bendrovės veiklos pradžios buvo jos direktorius ir valdybos pirmininkas (bylą bendrovei dėl neišmokėtų pinigų iškėlė Kauno skyriaus vedėjas).[81] Būta ir kriminalinio pobūdžio bylų, kai bendrovės tarnautojai kaltinti sukčiavimu ir lėšų pasisavinimu, tačiau viena jų su vedėju Mykolu Navratiliu ir pardavėju Kostu Abzlatovičiumi dėl „nerastos nusikaltimo sudėties“ 1932 m. nutraukta Kauno apygardos teisme.[82] Vėliau tokiu pačiu pavadinimu tik jau kaip prekybos ir pramonės bendrovė veikė Šiauliuose, priklausiusi  J. Smilgevičiui ir Kaziui Lukauskui. Šiaulių apylinkės teismo bylose yra J. Smilgevičiaus 1927 m. gruodžio 16 d. pas Kauno notarą Juozą Jesaitį patvirtintas kaip jos bendrasavininkio įgaliojimas vesti visus prekybos ir pramonės akcinės bendrovės „Dubysa“ reikalus Šiauliuose K. Lukauskui. 1928 m. liepos 27 d. rašte Šiaulių apygardos teismo antstoliui bendrovės blanke nurodyta: „Urmo ir smulki prekyba, rašomos; siuvamos, mezgamos ir kitos mašinos; nedegamos spintos, separatoriai, radijo aparatai ir atskiros dalys, elektros medžiaga ir kitos įvairios prekės; Mechaniška ir radijo dirbtuvės:, adresas: Šiauliai, Vilniaus g. 193. 1933 m. gatvė ta pati, bet numeris 148. Bendrovė veikė ir 1938 m. pradžioje, nes byloje yra tų metų vasario 22 d. raštas Šiaulių apylinkės teismo antstoliui, bet įgaliojimą turėjo Aleksas (Aleksandras) Survila, susijęs ir su akcinės bedrovės „Nemunas“ skyriumi Šiauliuose.[83] Nuo 1936 m. pabaigos jis priklausė Lietuvių verslininkų sąjungos Šiaulių skyriaus valdybai.[84] Kaip matyti iš 1935 m. sausio 18 d. pranešimo Kauno miesto mokesčių inspekcijai, Gedimino 21, turėjo skyrių su dviem tarnautojais.[85] Bendrovė prekiavo angliškais motociklais, dviračiais, būdama Birmingemo firmos „B. S. A.“  „generaline atstovybe“ Lietuvoje, firminiame blanke nurodyta: „Remontas radijo aparatų, motociklų, dviračių, rašomų, mezgimo ir kitų mašinų“.[86]

Geresnės kloties sulaukė dukterinė Kredito banko bendrovė „Miškas“, kurios įstatai įregistruoti 1923 m. vasario 23 d., o steigėjais buvo J. Smilgevičius, A. Vosylius, M. Yčas ir Aleksas Daukša, vedėjas – Justinas Vosylius. Pradžioje ketinta imtis medienos apdirbimo ir eksporto, bet rinkoje kilusi miško prekybos krizė veiklą nukreipė į „arpų ir fuchtelių“ (grūdų vėtomosios medinės mašinos pelams ir piktžolėms atskirti, vėliau galėjusios juos ir rūšiuoti) gamybą, medienos tiekimą vietinei rinkai ir malūno eksploataciją. Bendrovės įmonės Žasliuose buvo prie pat geležinkelio stoties nuosavame 5 ha žemės sklype. Nuolatiniu valdybos pirmininku buvo J. Smilgevičius, vicepirmininku – A. Vosylius. 1937 m. gegužės mėnesį iš 2980 bendrovės akcijų 2875 priklausė Kredito bankui, po 40 – A. Vosyliui ir J. Smilgevičiui su žmona. Nerašyta turimų akcijų pariteto taisyklė su banku susijusiose bendrovėse tarp dviejų bendražygių galiojo ilgus metus, formaliai tokio jų kiekio pakako būti renkamais į valdybas, o lėmė jų įtaka  Kredito banke. 1936 m. turėjo 2791 litą nuostolio, o iš ankstesnių metų – virš 141 tūkstančio litų, esant akciniam kapitalui 300 000 litų ir apyvartiniam vidutiniškai kasmet apie 650 000 litų. Bendrovė po ekonominės krizės kiek atsigavo 1936 m. pabaigoje, kai pilnu pajėgumu pradėjo veikti lentpjūvė, mechaninis ir stalių skyriai, perstatė malūną. Gamino svarstykles, baldus, vėtykles, arpus, akselines (šiaudapjaustes), malė ūkininkams grūdus ir kruopas. Mechaninės dirbtuvės, lentpjūvė, „mūrinis trobesys garo mašinai“ pastatyti 1935 m., 1930  ir 1932 m. – „medienos fabrikatų trobesys“ (pusfabrikačių), džiovykla. 1932 m. Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmuose turėjo įstatyti 168 duris (jų tarpe paradines  ąžuolines) ir 379 langų rėmus už 138 000 litų. Taikantis prie lietuviškos rinkos, pelningi buvo tik 1926 m., kai gauta 12 784 litai grynojo pelno.[87] 1940 m. sausio 25 d. prašant apdrausti bendrovės turtą, kuris įvertintas 73 250 litų suma, tarp pastatų nurodyta ir medinė valgyklas darbininkams.[88] 1939 m. gegužės 31 d. susirinkę akcininkai gerų žinių neišgirdo: pelnas 1345 litai, ankstesnių metų nuostoliai 143 550 litų, beviltiškų skolų bendrovei teko nurašyti 22 133 litų sumai, 1938 m. nusipirkta 3 000 kubinių metrų medienos, tačiau pablogėjus eksporto konjunktūrai, liko „neišpjauta“ ir sunaudota vietinei rinkai. Jie pritarė valdybos siūlymui sumažinti akcinį kapitalą nuo 300 000 iki 200 000 litų ir ją įgaliojo gauti finansų ministro leidimą tokiam pakeitimui įvykdyti. Nuosmukį rodo ir dirbančiųjų bendrovėje mažėjimas. 1932 m. dirbo 4 tarnautojai ir 34 darbininkai, o 1936 m. atitinkamai – 2 ir 15.[89] Tai būta vietinės reikšmės bendrovės, kurios verslo privalumus ir vystimosi perspektyvas didino susisiekimo patogumai, ypač su Kaunu baigiantis ketvirtajam XX a. dešimtmečiui. Tai rodytų strategiškai apdairų vietos pasirinkimą.

Vienas iš tarpukario verslo šulų kunigas Juozas Vailokaitis ilgainiui turėjo laikyti pražuvusiomis jo kurtas bendroves „Medis“, „Spėka“, „Venta“, „Eksimportas“, „Linas“, užsiėmusias pradedant mišku, žuvininkyste ir baigiant linų ir sėmenų eksportu.[90] Dar įspūdingesnis M. Yčo kurtų bendrovių sąrašas jo, kaip Lietuvos banko kliento, byloje nurodytos: „Ringuva“, „Eglynas“, Prekybos ir pramonės bankas, Lietuvos garlaivių akcinė bendrovė, „Statyba“, „Montvilas ir Ko“, „Agaras“, „Ragutis“, minėta „Dubysa“, „Nemunas“.[91] Dalis jų iki 1940 m. jau buvo pranykusios.

Amerikos lietuvių organizuotos Lietuvos atstatymo bendrovės įgaliotiniui Romanui Karužai lankantis Kaune 1919 m. birželio mėnesį, 20 d. buvo gautas  Pramonės ir prekybos ministerijos leidimas steigti jos skyrių, kurio nariai išrinko laikinąjį komitetą (J. Smilgevičius, Adomas Prūsas, J. Baltrušaitis), o „įgaliotiniu-vedėju“ iki atvyks nuolatinis bendrovės atstovas paskyrė Andrių Vosylių. Pradėta veikti su 4 000 dolerių. Rugpjūčio 2 d. R. Karuža sudarė sutartį su „Nemuno“ akcine bendrove, įsipareigojant investuoti į ją milijoną markių ir išplatinti Amerikoje jos akcijų už tris milijonus. „Nemunas“ jau buvo užpirkęs iš M. Rekošo dirbtuves.[92] 1920 m. balandžio 7 d. bendrovės Kauno skyriaus vedėjas A. Vosylius ir Lietuvos atstatymo bendrovės direktorius Karolis Vairas-Račkauskas pareiškime Finansų, prekybos ir pramonės ministerijai išdėstė ateities planus. Steigtų Lietuvoje „The Baltic States Bank“ su 250 000 dolerių akcinio kapitalo, pramonės ir prekybos akcinėje bendrovėje „Nemunas“ investuos milijoną markių, o dar tris įsipareigojo surinkti išeivių Amerikoje tarpe, ketina užpirkti sandėlius Klaipėdoje ir galimai Liepojoje eksporto ir importo bendrovei „Dubysa“, Šiauliuose įkurtų medžio apdirbimo bendrovę „Venta“, ir prisidėtų prie Sėmenų aliejaus dirbtuvės Kaune plėtimo. 1919 m. gruodžio 31 d. akcinį kapitalą Amerikoje sudarė 690 561 doleris, aktyvų sutelkta 918 480 dolerių sumai. Bendrovė pasirengusi investuoti Lietuvoje 19 milijonų auksinų („Nemune“ – 4 milijonus, „Dubysoje“ – 2, „Ventoje“ – 1, Prekybos ir pramonės banke – 7, sėmenų aliejaus dirbtuvėje, „Ringuvos“ pirmtakėje – 5).[93] Istoriko Vincento Liulevičiaus studijoje apie išeivijos vaidmenį nepriklausomos Lietuvos atkūrime rašoma, kad 1920 m. bendrovė išplatino 45 000 akcijų ir suformavo 690 000 dolerių kapitalą, įkūrė akcinę bendrovę „Nemunas“ žemės ūkio mašinoms gaminti, perėmus vokiečių paliktus obuolių apdorojimo fabriko pastatus, „Ringuvos“ bendrovę aliejui spausti ir importo-eksporto reikalams skirtą „Dubysą“. Į šias įmones investavo 175 000 dolerių. Niujorke įkurto „Baltic States“ banko skyriaus Lietuvoje taip ir neįsteigė, nes užsiėmė rizikingais sandoriais Amerikos lietuvių įmonėse, nukrypdama nuo savo pagrindinio tikslo atstatyti Lietuvą.[94] Kitaip bendrovės padėtį vertino privataus socialistinės pakraipos laikraščio Amerikoje leidėjas S. Michelsonas. Pasibaigus I pasauliniam karui, turėjo apie 5 000 akcininkų, sudėjusių 365 000 dolerių. Jos įsteigtą „Baltic States“ banką perėmė italai. Lietuvoje buvo investuota 175 000 dolerių, grįžo tik 28 000. Remdamasis J. O. Širvydo nuomone, dėl bendrovės žlugimo kaltais įvardino K. Vairą-Račkauską, J. Strimaitį ir A. B. Strimaitį.[95]  Situaciją kiek praskleidžia R. Karužos rašyti ir jam adresuoti dokumentai iš žmonos Valerijos Čiurlionytės fondo Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje. 1920 m. spalio 9 d. jis bendrovės direktorių tarybai Niujorke pranešė, kad Lietuvoje investavo 5 milijonus auksinų: „Nemuno“ ir „Ringuvos“ bendrovėse – po vieną, Lietuvos banke (Prekybos ir pramonės banke?) – tris.  Lietuvos atstatymo bendrovės Kauno skyrius išimtinai  vertėsi išeivių perlaidų operacijomis, imant 3 % nuo pervedamos sumos. Būsimas Lietuvos bankas bus skyriaus įpėdiniu ir Kaune tereikės bendrovės atstovybės. Tad taikytasi į pagrindinio tuomet banko Lietuvoje įkūrimą. Džiugiai nusakė „Nemuno“ situaciją: bendrovė turi tiek užsakymų, kad su 150 darbininkų juos tegalės įvykdyti per metus. Tačiau pastebėjo, kad jos akcijos platinasi lėtai ir pabrėžė, jog vokiečių markės kritimas paralyžavo verslą krašte, naujų bendrovių radimasis, šmeižtai, užsipuolimai dėl pavydo ir skirtingų pažiūrų suardė planingą kapitalų perkėlimą į Lietuvą, bankų Niujorke ir Kaune kūrimą. Taip pat informavo apie savo atsistatydinimą iš direktoriaus pareigų nuo lapkričio 1 d.[96] Jis buvo ir 1916 m. lapkričio 16 d. įsteigtos Lietuvos atstatymo bendrovės organizacinio komiteto pirmininkas. Bendrovės direktorių tarybos sekretorius Jonas Strimaitis spalio 22 d. pranešė, kad iš direktorių atleistas nuo spalio 1 d., o Lietuvos skyriaus reikalai pavesti A. Vosyliui, akcininkų pageidavimas turimas „Nemuno“ akcijas keisti Lietuvos atstatymo bendrovės akcijomis būtų nuostolingas neseniai veikiančiai įmonei, tačiau šito daryti nedraus. Paprašė ir būsimo Lietuvos banko įstatų. Lapkričio 17 d. laiške nerimavo dėl steigiamo Kaune banko situacijos, nes Niujorke sklando įvairios paskalos, o su siunčiamomis iš Amerikos perlaidomis yra negerai, Lietuvos paštui jų neišmokant žmonėms, jie pradeda kreiptis į svetimtaučių įstaigas.[97] „Baltic states“ („Baltic“) banko Niujorke organizavimas baigtas. R. Karuža gruodžio 22 d. direktorių tarybą informavo apie bendrovės investicijų perspektyvas ir esamas kliūtis. Nauji bankai steigiami „įstatymo keliu“, tad procedūra ilga, teikianti progų jau įsikūrusiems trukdyti jos eigą, įstatai keliavo per visą eilę institucijų ir per kiekvieną buvo praleidžiami su dideliais trukdymais, bet galų gale pasiekė Steigiamąjį seimą, bet ir jo komisijoje reikalas gali užsitęsti. Kad ir atsistatydinęs banku privalo rūpintis, kadangi Lietuvos skyrius siunčiamoms perlaidoms neturi jokių vietinių įstaigų. Iš tikrųjų Lietuvos kredito ir Tarptautinio banko įstatus po trečiojo skaitymo savo paskutiniame posėdyje 1921 m. sausio 15 d. patvirtino Mažasis seimas[98], Steigiamojo seimo pirmininkas einantis prezidento pareigas A. Stulginskis ir premjeras K. Grinius juos pasirašė vasario 22 d., o „Vyriausybės žiniose“ paskelbti balandžio 8 d. Vyriausybė, puoselėjusi nacionalinio banko sumanymą, labai atsargiai vertino užsieniečių, kad ir tautos išeivių, pastangas kurti privačias akcines finansų institucijas. Pasak Z. Toliušio prisiminimų naujo banko steigimui pasipriešino broliai Vailokaičiai ir M. Yčas, turėję svorio valdžios sferose.[99] Būdingą požiūrį į užsieniečių pastangas 1923 m. birželio 11 d. dėl vokiečių Baltijos banko Klaipėdoje steigimo išdėstė Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcija finansų, prekybos ir pramonės ministrui Vytautui Petruliui, teigiant kad toks būtų nepageidautinas, nes tarnaus užsienio akcininkams, jo kapitalas turėtų būti ne mažesnis kaip 10 milijonų litų (milijoną dolerių), kad krašte įgytų bent minimalią ekonominę įtaką.[100] Nesigilinant į Lietuvos atstatymo bendrovės finansines pretenzijas, kurios sudarė 29 123 dolerių sumą, R. Karužai ir būtų bei nebūtų kaltinimų peripetijas, nuspalvintas kompromitavimo siekiniais, konstatuosime, kad jis 1921 m. pasitraukė iš Lietuvos kredito banko, bendrovių „Dubysa“ ir Nemunas“. Dėl to labai gailestavo K. Vairas-Račkauskas savo spalio 18 ir gruodžio 30 d. laiškuose R. Karužai. Juose informavo, kad Amerikoje besilankantis M. Yčas siūlė dalį bendrovės perlaidų siųsti per Prekybos ir pramonės banką ir gali atsitikti, kad Kredito bankas, į kurį dėta tiek vilčių, turės nunykti. Todėl 1922 m. balandžio 21 d. pasiūlė geram bičiuliui paveikti valdžią per premjerą E. Galvanauską, susisiekimo ministrą Petrą Vileišį ir finansų ministrą Joną Dobkevičių, kad Lietuvos atstatymo bendrovės „Baltic states“ bankas Lietuvoje gautų bent fiskalinio atstovo teises, nors tokiu atveju jo kapitalą tektų padidinti iki pusės milijono dolerių.[101] V. Karužienė atsiminimuose apie vyrą teigė, jog kuriamo banko tikslu buvo kelių tiesimo kreditavimas, bet sumanytojai neįvertino jau įsigalėjusio kyšininkavimo ir žydų prekybininkų galios įtakos.[102] Ir dar pridurtina, jog aukštąjį ekonomisto išsilavinimą Pensilvanijos universitete 1908 m. įgijęs R. Karuža 1950-1952 m. gavo dėstyti rusų kalbą Žemės ūkio akademijoje Kaune.[103]

Lietuvos atstatymo bendrovės skyrius Lietuvoje su ja atsiskaitė 1921 m. lapkričio 19 d., kai antrasis po R. Karužos bendrovės įgaliotinis J. Liutkauskas ir K. Vairas-Račkauskas pasirašė dokumentą apie skyriaus dokumentų perėmimą. Dar rugpjūčio 19 d. Kredito bankui buvo perduoti jo, akcinių bendrovių „Dubysa“, „Nemunas“ ir „Ringuva“ steigimo dokumentai.[104] 1926 m. gegužės 27 d. banko akcininkų sąraše Lietuvos atstatymo bendrovė turėjo 2370 akcijų iš 20 000 arba 11,85 %, V. Gaigalaitis – 2360, J. Lukauskas – 1143, A. Vosylius – 1474, Marija Vosylienė – 4000, J. Smilgevičius – 3490, Stefanija Smilgevičienė – 1307, Antanina, Elena, Janina, Kazys, Ona Smilgevičiai – po 88, Kristina Smilgevičiūtė – 60, M. Yčas – 710. Bendrovės akcijų banke likutį, 2361 akciją, 1938 m. įsigijo A. Vosylius.[105] Todėl tų metų gegužės mėnesio akcininkų sąraše nurodyta, kad Smilgevičiams priklauso 3521 akcija, Vosyliams – 3419, o 1939 m. gegužės 30 d. atitinkamai – 4809 ir 6781 (Signataro dukrų nėra, išskyrus sūnų Kazimierą su 88 akcijomis).[106]  Prie šių šeimų turėtų akcijų pridėjus V. Gaigalaičio, J. Lukausko ir M. Yčo akcijas, teigti apie kokią žymesnę Lietuvos atstatymo bendrovės įtaką Kredito bankui būtų per drąsu, nes į jo trijų narių valdybą kiekvienais metais per visuotinius susirinkimus akcininkai pirmininku rinkdavo A. Vosylių, o jo pavaduotoju J. Smilgevičių. Šiedu su V. Gaigakaičiu ir buvo veiklos vairininkais, iki 1939 m. pagal turimų akcijų paketus privalėję vienas su kitu derinti priimamus sprendimus. Tikslumo dėlei nurodome, kad 1926 m. sausio 1 d. bendrovės dalis pagrindiniame „Nemuno“ kapitale iš 875 000 litų sudarė 104 500 litus, „Ringuvoje“ iš 800 000 litų priklausė – 255 400, „Dubysoje“ – iš 200 000 litų 67 200, Lietuvos kredito banke – iš 1 000 000 litų 118 700. A. Vosyliaus paaiškinime Finansų ministerijai dėl 1926 m. atlikos banke revizijos „Keletas žodžių apie Liet[uvos] atstatymo bendrovės veikimą“ rašyta, kad bendrovės veikla Lietuvoje nutrūko 1921 m. pradžioje.[107]

Moderniaisiais laikais opia problema yra verslo (pelno, „viršpelnio“) mokesčių surinkimas, kaip visad dažniausiai susijęs su dalies pelno neįtraukimu į kasmetinius balansus, teisiniais ginčais dėl vienų ar kitų nustatytų apyskaitų rodiklių traktavimu ir reikalą turėti juridinius konsultantus. 1934 m. jo mokėtojai deklaravo 291 679 411 litų pajamų, o apskričių mokesčių komisijos nustatė, kad jų būta 767 019 994 litai, 1935 m. prekybos įmonės nurodė 251 577 701 litą, pramonės įmonės – 56 577 021, apskrityse apskaičiuota, kad jas sudarė atitinkamai 653 092 252 ir 142 324 784 litai.[108] Situacija pateikiamose apyskaitose, valstybės institucijų skaičiavimuose ir vėlesniais metais ženkliau nesikeitė. 1938 m. Kredito bankas deklaravo 4 000 litų pelno, o Finansų ministerijos Mokesčių departamentas „surado“ – 41 000 litų. Panašiai buvo susijusiose su banku akcinėse bendrovėse. 1938 m. „Ringuva“ skelbė gavusi 127 000 litų pelno, departamento žiniomis –273 000 litų, 1939 m. atitinkamai – 90 000 ir 154 000 litų. „Bendrovė „Neris“ 1938 m. deklaravo 102 000 litų pelną, departamento duomenimis jo buvo 453 000 litai, o 1939 m. – 145 000 ir 673 000 litų. Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“ 1938 m. pranešė apie 61 000 litų pelną, departamentas fiksavo 123 000 litų sumą, 1939 m. atitinkamai – 97 000 ir 143 000 litų.[109] Tad turėtume pastebėti politinio ir ekonominio elito sąsajas tarpukaryje, tuos neviešinamus valdžios ir verslo tarpusavio saitus ir ryšius. Štai būsimas premjeras Mykolas Šleževičius 1915 m. birželio 7 d. „Vilijos“ bendrovės direktoriaus valdytojo J. Jesaičio buvo įgaliotas jai atstovauti teismuose, o 1923 m. gegužės 29 d. pirmininkavo visuotiniame Lietuvos kredito banko akcininkų susirinkime.[110] 1927 m. lapkritį jo direktorius tvarkytojas Jonas Lukauskas įgaliojo advokatą atstovauti bankui teismuose.[111] Kitas liaudininkų veikėjas, advokatas Z. Toliušis, turėjęs su banku susijusiose bendrovėse akcijų, jas atstovavo teismuose ir atliko juriskonsulto funkcijas. Aišku, jog kai kurios sąsajos, nemažai daliai veikėjų iš atgimimo laikų, ypač baigusiems teisės studijas, turėjo natūralią tąsą tautinėje valstybėje, nes valdžios aplinkos pažinimas verslininkams buvo nereikalingu įrodinėti privalumu. Tokių sąsajų reikšmė auga gausėjant valstybinių užsakymų, ypač modernizuojant kariuomenę ir susisiekimo tinklą. Nedideliame lietuvių politiniame pasaulyje nereikėjo daug pastangų sueiti į pažintis ir įvertinti asmens dalykines savybes, suinteresuoti palankumu ar perspektyviais dividendais už akcijas. O J. Smilgevičiui kaip signatarui ministrų ir departamentų direktorių kabinetų durys turėdavo atsiverti greičiau kaip mažiau nuopelnų valstybės kūrime turintiems asmenims. Kitoje pusėje lieka jo kaip nuolatinio Kredito banko ir bendrovių valdybų nario vaidmuo, perorientuojant gamybinės veiklos kryptis ir kuriant technologiškai naujus gamybinius pajėgumus. Deja, neišliko ryškesnių dokumentuotų paliudijimų apie ginčus ir diskusijas dėl bendrovių ateities perspektyvų, tačiau palyginus jų sėkminga tolimesnė klotis rinkoje netiesiogiai liudija asmeninį įnašą.

8. 2 Prekybos ir pramonės bendrovė „Nemunas“

„Vyriausybės žinios“ 1927 m. birželio 2 d. paskelbė pertvarkytus bendrovės įstatus. Juose steigėjais nurodyti J. Smilgevičius, A. Vosylius, V. Gaigalaitis, Mykolas Gustaitis ir Jonas Kaunas. Akcinį kapitalą turėjo sudaryti 875 000 litų, padalintų į 3 500 vardinių akcijų po 250 litų.[112] Nuolatiniu jos valdybos pirmininku rinktas J. Smilgevičius, nariais A. Vosylius, kuris ir nepamainomas direktoriaus-tvarkytojo pareigose, ir Šuvalas Šabsi.  Iki pat 1940 m. nuolatiniais Revizijos komisijos nariais buvo M. Yčas ir V. Gaigalaitis, trečiasis keisdavosi, pavyzdžiui, 1939 m. juo tapo Jonas Glemža. Daugiausia bendrovės akcijų turėjo Kredito bankas, 1930 m. – 1728, 1937 m. – 2180. Iš privačių asmenų stambiausiu akcininku buvo Juozas Lukauskas su 260 akcijų, A. Vosylius ir J. Smilgevičius tenkindavosi, turėdami po 55 akcijas. Padėtis pasikeitė 1939 m., kai pirmajam jų priklausė 470, antrajam – tik 50. Skyrėsi ir atlyginimai. 1939 m. J. Smilgevičius kaip bendrovės pirmininkas gavo 12 800 litų, o jos narys ir direktorius-tvarkytojas A. Vosylius – 32 000.[113] Padėties skirtumus akivaizdžiai parodo 1940 m. rugsėjo 9 d. nacionalizuotos bendrovės Lietuvos banke deponuotų akcijų sumos, 1941 m. gruodžio 18 d. Mokesčių departamento pateiktomis žiniomis signataras jų perdavė už 10 750 litus, o direktorius-tvarkytojas – 103 750 litų.[114] Nors abu turėjo po ne vieną brolį, signataras bendrovėje saviškių nedarbino. Gi Šiaulių skyriaus vedėju nuo 1928 m. buvo Stasys Vosylius, o Prienų skyriui 1935 m. vadovavęs Steponas Vosylius, kitais metais dėl ekonominės krizės padarinių jį panaikinus, persikėlė į Kauną dirbti vedėju „Nemunui“ priklausančiame Vilijampolės valciniame malūne. Gi Antanas Vosylius 1935 m. dirbo Juodupės audinių fabriko Kauno sandėlių vedėju.[115]

1938 m. „Nemuno“ bendrovės firminis blankas, LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1540, L. 50.

Kuo užsiėmė bendrovė apibendrintai parodo tekstai po jos pavadinimu firminiuose blankuose. 1928 m. gegužės 4 d. rašte Lietuvos bankui nurodoma: „Mašinų fabrikas, špižo [ketaus] ir vario liejykla; technikos biuras ir mašinų sandėliai; įrengimas centralinio šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos.“[116] O štai ką galėjo pasiūlyti pirkėjams Šiaulių skyriuje matosi įgalioto atstovo Stasio Vosyliaus 1930 m. sausio 18 d. rašte Šiaulių apylinkės teismo antstoliui: „Žemės ūkio mašinos / kuliamieji garnitūrai ir motorai „Ruston“ / Malūnams įrengti dalys /girnoms lieti medžiaga / transmisijų diržai / žibalas/ benzinas / gazolis / mašinoms ir motorams alyva / kurui ir kalviams anglys / tolis /  cementas / skardos / stiklas / kreida / smala“. Lapkričio 18 d. rašte antstoliui dar pridėtos žemės ūkio trąšos.[117]

Kaip ir Kredito banko atstovu teismuose ir juriskonsultu dažniausiai buvo M. Šleževičius ir Z. Toliušis. Šis tarpininkavo perkant 1933 m. lapkričio 11 d. iš varžytinių, sumokant 385 000 litus, banke įkeistą Oskaro Trejaus fabriką Juodupėje, rūpinosi ir 24 000 litų gaisro nuostolių atlyginimu iš Valstybės draudimo įstaigos, kai  gruodžio 14 d. sudegė vienas iš gamybinių pastatų. Dar 1932 m. balandžio mėnesį M. Šleževičius bankui patarė neperžiūrėti skolos grąžinimo dalimis terminų ir jų neišdėstyti naujai.[118] Šiaulių skyriaus interesus ginti bendrovės valdyba 1926-1929  m. įgaliodavo jo vedėją Aleksą Survilą, 1930 m. – Stasį Vosylių, 1933 m. tai jau darė advokatas M. Šapyra (Šapyro).[119] Matyt, pagausėjus skolų išieškojimo bylų dėl vedėjams padidėjusio nebūdingo krūvio kreiptasi į vietinį specialistą. Jis 1933 m. spalio 30 d. raštu Šiaulių apygardos teismo antstolio prašė išieškoti 2 840 litų iš Paringuvės dvaro Kuršėnų valsčiuje savininko Broniaus Vaitkevičiaus. Lapkričio 7 d. įvykusios kilnojamo turto varžytinės įsiskolinimo nepadengė, todėl advokatas kreipėsi pakartotinai, prašydamas išvaržyti 370 centnerių nekultų kviečių ir 80 centnerių miežių, bet vėliau šalys susitarė taikiai.[120] Bendrovė Lietuvoje pardavinėjo ir garsius tuomet „Fordson“ gamybos traktorius. 1938 m. gegužės 11 d. Joniškio apylinkės teismas dėl 1 500 litų skolos už jį skelbė Igno ir Onos Gaigalų, turėjusius ūkį Žeimelio valsčiuje Bardišių kaime, turto varžytines. Teko bylinėtis ir dėl 110 litų, antstoliui jose išstatant šių ūkininkų karvę ir dvi kiaules.[121] 1931 m. liepos 10 d. Eugenijus Gylys iš Žemaičių Kalvarijos Telšių apskrityje sudarė sutartį su „Nemunu“ dėl anglų firmos „Ruston“ malūno motoro už 19 500 litų pirkimo, tačiau bankrutavo ir pora metų neišėjo iš teismų. Byla užsiėmė advokatas Z. Toliušis,[122] o smulkesnių skolų išieškojimu – Šiaulių skyriaus vedėjas A. Survila. Pavyzdžiui, 1928 m. liepos 14 d. antstolio prašė patenkint 4 000 litų ieškinį iš A. Kimino ir jo laiduotojo Papilės ūkininkų sąjungos liaudies banko.[123]

1924 m. rugsėjį J. Smilgevičiaus pasirašytose žiniose apie Kredito banką bendrovė apibūdinta kaip didžiausia mašinų ir technikos firma Lietuvoje, kurios vertė 3 milijonai litų, turi Kaune nuosavą gerai įrengtą mašinų fabriką su ketaus liejykla, „technikos biurą, kuris stato malūnus, lentpjūves, plytnyčias, krakmolo fabrikų ir visą eilę kitų pramonės įmonių“, didelius žemės ūkio ir pramonės mašinų bei statybinių medžiagų sandėlius su nuosavais sklypais ir pastatais Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje.[124] 1926 m. spalio 8 d. žiniose paminėta vario liejykla, o mašinų sandėlis Kaune, Vytauto prospekte 26, yra beveik 2 ha žemės sklype. Sandėlis Šiauliuose, prie Stoties gatvės, vadinamas pardavimo sandėliu.[125] Panevėžio skyrių dėl patiriamų nuostolių bendrovės valdyba nusprendė uždaryti tų metų spalio 22 d.[126]

1925 m. gruodžio 5 d. valdybos posėdyje A. Vosylius pranešė, kad Sovietų Sąjunga už 100 000 aukso rublių pirktų bendrovėje pagamintų mašinų, nutarta pristatyti akselinės, „štiftinės kuliamosios“ ir vėtyklės „Miškas“ pavyzdžius.[127] 1930 m. gegužės 17 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui pateiktame valdybos pranešime pažymėta, jog praėję metai nebuvo palankūs verslui, nors derliai didesnėje Lietuvos dalyje buvo geri, tačiau sumažėjus supirkimo kainoms, ūkininkai negavo lauktų pelnų, krito perkamoji galia ir prasidėjo skolų grąžinimo sunkumai. Dėl nederliaus Šiaurės Lietuvoje daugiausia nukentėjo Šiaulių skyrius, patyręs 50 000 litų nuostolį, bendrovei teko parduoti du žemės sklypus ir Biržų bendrovės „Agaras“ akcijas. 1929 m. balanse beveik 2,8 milijono litų ir 58 726 litai pelno, kurių 52 000 skirti dividendams, panašiai pelno gauta 1927 m. Nors 1924 m. balanse figūravo mažesnė 1,93 milijonų suma, tačiau pelną sudarė 78 364 litai. 1928 m. apyvarta siekė 3,42 milijono litų, bet pelno įplaukė tik 58 907 litai.[128] Jis augo nežymiai pavyzdžiui, 1925 m. sudarė 56 158 litus.[129]

„Nemuno“ gelumbių fabriko prekės ženklas, 1934-1935 m., LCVA, F. 388, AP. 6, B. 1010 (viršelis)

Įsakmi būtinybė bendrovei keisti veiklos kryptį atsirado dėl XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pasireiškusios krizės, kai smarkiai sumažėjo žemės ūkio mašinų ir inventoriaus paklausa. Mašinų fabriką Kaune teko reorganizuoti, padidinant ir racionalizuojant radiatorių, kanalizacijos vamzdžių, katilų, „vario ir špižo armatūrų, prekybinio špižo ir vario dirbinių“ gamybą[130], persiorientuojant į augančių miestų poreikius, o reaguojant į greitėjančius pokyčius žmonių vartojime pirkti ir greitai modernizuoti gelumbių fabriką Juodupėje. Pagausėjo valstybinių institucijų ir savivaldybių užsakymų. Štai 1928 m. sausio 14 d. su Lietuvos banku sudaryta sutartis dėl dviejų šveicariškų liftų įrengimo, sandorį įkainavo 51 000 litų. Bendrovė priekaištavo, kad jų gedimus pabandė šalinti banko mechanikas ir primygtinai prašė taip ateityje nesielgti, techninei priežiūrai skirdama savo specialistą monterį Stasį Taleikį.[131] Jai patikėjo ir banko kanalizacijos bei sanitarinių mazgų įrengimą, atliktiems darbams suteikiant sutartyse numatytas garantijas, tai buvo įvertinta 155 000 litų, tačiau atsiskaityti Lietuvos bankas neskubėjo, nes po metų, 1929 m. liepos 3 d., dar liko skolingas 15 203 litų.[132]

Bendrovės balansas niekad neviršijo trijų milijonų litų. Sakysime, 1935 m. jį sudarė 2 922 739 litai, 1936 m. – 2 421 480 litų, 1939 m. – 2 936 575 litai; atitinkamai gauta pelno 28 561, 130 810 ir 154 165  litai.[133] 1939 m. teko nurašyti beveik 130 000 litų beviltiškų kreditų, iš pelno 10 000 litų skirti stipendijoms, o 70 000 litų atiteko akcininkų dividendams.[134] 1937 m. gegužės 27 d. akcininkų susirinkimui pateiktame valdybos pranešime konstatuota, kad 1936 m. rinkos konjunktūra ženkliai pagerėjo, žmonės pirko daugiau nei krizės metu, teko įsigyti Juodupės fabrikui naujas audimo stakles, verpimo ir karšimo mašinų komplektus, dyzelį, investuojant į naujus įrenginius apie 200 000 litų, uždaryti skyriai Panevėžyje, Šiauliuose ir Prienuose, turėjo susitaikyti su nuostoliais išparduodant užsilikusias žemės ūkio mašinas ir ketaus dirbinius. 1939 m. gegužės 31 d. susirinkime valdyba pranešė, kad 1937 m. medžiagų parduota 304 000 metrai už du milijonus litų, 1938 m. – 423 000 metrai už 2,63 milijono litų. Dėl mažųjų audyklų aktyvumo medžiagų suknelėms rinkoje kainos krito, pastovesnės buvo vilnonių audinių. Gamybinės patalpos Juodupėje prastos, pastatai apipuvę, nepritaikyti tekstilei gaminti, valdžios atstovai nuolat surašo protokolus dėl jų neatitikimų techniniams ir sanitariniams reikalavimams, privalu per duotą metų terminą patalpas pertvarkyti, kas kainuos apie 50 000 litų. Kadangi fabrikas nuo geležinkelio stoties nutolęs per 18 km, o kelias iki jos prastas, manyta persikelti į Kėdainius, kur geras susisiekimas plentu ir geležinkeliu su Kaunu, tinkamas gamybai upės vanduo ir daug geresnės sąlygos darbininkams gyventi.[135] Pažymėtina, kad gelumbės fabrikui vadovauti buvo pakviestas inžinierius Viktoras Zingeris iš Čekoslovakijos.[136]

B-vės „Nemunas“ akcininkų susirinkimo valdybos pranešimas. 1938 m.  LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1540, L. 102.

Nepriklausomybės 20-mečiui skirtame „Lietuvos aido“ numeryje, kur norėta parodyti atgimusios valstybės pasiekimų panoramą, bendrovė pristatyta galinčia suvilioti moteris antrašte „Kaip veikia akc[inė] bendrovė „Nemunas“, gaminanti gražiąsias medžiagas“.[137] Iki 1934 m. Lietuvoje gerai žinoma kaip žemės ūkio mašinų gamintoja ir platintoja. Tais metais, siekiant racionalizuoti gamybą ir ją sukoncentruoti, savo mašinų fabriką ir špyžiaus (ketaus) liejyklą sujungė su panašia įmone Klaipėdoje, kuriai perleido mašinų gamybą ir liejyklą, pasilikdama sau naujoje „Neris“ bendrovėje dominuojantį dalyvavimą. Nupirkus Juodupės gelumbių fabriką, vadovybė tuojau pertvarkė ir atnaujino gamybą nusenusiame fabrike ir išėjo į rinką su pirmarūšiais vilnonių audinių gaminiais, o vadovauti gamybai pasikvietė patyrusį inžinierių iš Čekoslovakijos Viktorą Fingerį. Jau 1936 m. už gelumbės gaminius gavo aukso medalį parodoje Kaune. Tuometiniame asortimente galima rasti nuo ploniausios gelumbės suknelėms iki medžiagos paltams, uniformoms, kostiumams, vaikų drabužiams. Gražūs ir skoningi „Nemuno“ audinių raštai, gerai suderinta ir prižiūrima gamyba, aukštos kokybės žaliavų panaudojimas pelnė Lietuvoje plačią paklausą, jos audinius parduoda visos geresnės „manufaktūros prekių“ parduotuvės, tad norint madingai atrodyti reikalaukite medžiagų su jos prekės ženklu. 1940 m. pateiktos trumpos žinios daug proziškesnės. Bendrovė „Nemunas“ savo veiklą tekstilės srityje pradėjo 1934 m., įgydama pirmąjį Lietuvoje įsikūrusį audimo fabriką Juodupėje (Rokiškio apskr.), kuris iki tol gamino kaimui paprastas pusvilnones ir medvilnines medžiagas. Per šešerius metus jis tapo viena pirmaujančių tekstilės įmonių krašte tiek produkcijos, tiek ir gaminių kokybės atžvilgiu. 1940 m. pavasarį dirbo 400 darbininkų. Asortimentą sudarė visos vilnonių medžiagų rūšys nuo ploniausių moterų suknelėms iki storiausių paltams, uniformoms ir antklodėms.[138] Prekės ženkle virš palinkusios audėjos įrašyta „Gelumbių fabrikas“ (švelnus, veltas apystoris vilnonis audinys).

[1] Jurgutis V. Bankai. – Kaunas: „Šviesos“ sp., 1940 – P. 300.

[2] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 21, L. 17-18.

[3] Stankevičius P. Lietuvos pramonės transformacijos ir jų socialinės ekonominės pasekmės. 0 Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009 – P. 70.

[4] Lietuvos kredito banko įstatai. – Kaunas, 1924 – P. 1, 16; Laurinavičius V. Bankai Lietuvoje XIX a. pabaiga – XX a. I pusė. Projektuose, fotografijose, atvirukuose. – Vilnius: Lietuvos bankas, 2003 – P. 38-39.

[5] J. K. B. Žymi finansinė tvirtovė. // Dienos naujienos – 1931, balandžio 16 – Nr. 12 – P. 1.

[6] Laumakys A. Kada ekonominio gerbūvio ramsčiai sukaktuves mini. // Diena – 1931, birželio 21 – Nr. 25 – P. 8.

[7] LCVA, F. 755, AP. 2, B. 7, L. 2.

[8] LCVA, F. 755, AP. 2, B. 6, L. 313.

[9] Terleckas V. Lietuvos bankas 1922-1943 metais. Kūrimo ir veiklos studija. – Vilnius: [Lietuvos banko spaustuvė], 1997 – P. 37, 39, 44, 63.

[10] Visa Prekybos, pramonės ir amatų rūmų sudėtis. // Lietuvos aidas – 1937, lapkričio 13 – Nr. 517 – P. 2.

[11] Kredito bankas. // Lietuvos aidas – 1938, vasario 15 – Nr. 53a – P. 20.

[12] Suvalkijos signatarų takais. Informacinis leidinys. – Šakiai: „TeleSATpressa“, 2002 – P. 19.

[13] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 1048, L. 1-2.

[14] LCVA, F. 755, AP. 1, B. 1222, L. 2 ir a. p.

[15] Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941. – Vilnius: [Lietuvos banko leidybos ir poligrafijos skyrius], 2000 – P. 87.

[16] Žr.: LCVA, F. 632, AP. 1, B. 5102, 5103 ir sekančias.

[17] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1824, L. 19.

[18] Žr.: LCVA, F. 755, AP. 2, B. 845-847.

[19] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 43, L. 20, 56-57.

[20] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 43, L. 62.

[21] LCVA, F. 927, AP. 1, B. 1963, L. 4, 11, 41.

[22] Lietuvos banko biuletenis – 1940, Nr. 48 – P. 12.

[23] LCVA, F. R-763, AP. 2, B. 339, L. 5 a. p., 7-8, 10, 42 a. p., 74 a. p.

[24] LCVA, F. 755, AP. 6, B. 138, L. 22, 30, 34,

[25] LCVA, F. 755, AP. 6, B. 34, L. 9, 10 a. p., 13 a. p.; B. 104, L. 2, 3.

[26] LCVA, F. 1279, AP. 2, B. 2, L. 38, 118.

[27] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 6 a. p., 35.

[28] Rimka A. Mūsų bankai ir kreditas revizijos davinių šviesoje. // Lietuvos ūkis – 1927, Nr. 4– P. 114, 115.

[29] LCVA, F. 1279, AP. 2, B. 35, L. 12.

[30] LCVA, F. 927, AP. 4, B. 3705, L. 1.

[31] LCVA, F. 927, AP. 4, B. 255, L. 64.

[32] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 35, L. 3.

[33] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 774, L. 5, 9, 40 a. p., 92; B. 1824, L. 18, 26, 33 a. p.

[34] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 3872, L. 2, 4.

[35] Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 19187-1941. – Vilnius: [Lietuvos banko leidybos ir poligrafijos skyrius], 2000 – P. 118.

[36] Ten pat, P. 87.

[37] Rudokas J. Nepriklausomos Lietuvos verslas. In: Lietuvos verslo istorija. Svarbiausios tūkstantmečio gairės. Straipsnių rinkinys. – Kaunas: [UAB „Neolitas“], 2010 – P. 150.

[38] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 2181, L. 3.

[39] Prekybos, pramonės ir amatų rūmai Lietuvoje 1925-1940. Rūmų istorija: vardai, vertybės, tradicijos. – Kaunas: UAB „Spindulio spaustuvė“, 2010 – P. 20.

[40] Mažasis A. Pasikalbėjus su „Vilijos“ įsteigėjais. // Viltis – 1911, liepos 8 – Nr. 57 – P. 2; To paties. Ūkio mašinų fabrikai, pramoninos minsterija ir mūsų b-vė „Vilija“. // Ten pat – 1911, gegužės 19 – Nr. 57 – P. 1.

[41] Štencelis skiriamas konsulu. // Rytas – 1935, birželio 19 – Nr. 138 – P. 7; Užsidarė Kaune Austrijos konsulatas. // Diena – 1938, kovo 20 – Nr. 12 – P. 1.

[42] Terleckas V. Lietuvos bankininkai. Gyvenimo ir veiklos pėdsakais. – Vilnius: [Lietuvos banko leidybos ir poligrafijos skyrius], 2001 – P. 316-319; Toliušis Z. Iš artimos ir tolimos praeities. Atsiminimai (1894-1950). – LLTI BR, F11-241, L. 193, 199, 334-335.

[43] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 2749, L. 28, 29, 40.

[44] Žr.: LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 674.

[45] Gimimo data nurodyta iš mokesčių mokėtojo kortelės: Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 209, AP. 5, B. 698, L. 48.

[46] LMABRS, F70-4, L. 310.

[47] Vyriausios rinkimų komisijos pirmininko konsulo Vosyliaus pareiškimas. // Apžvalga – 1937, spalio 17 – Nr. 38 – P. 1, 5. Žydų spauda apie prekybos rūmų rinkimus. // Ten pat – 1937, spalio 24 – Nr. 39 – P. 3.

[48] Terleckas V. Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir veiklos pėdsakais. – Vilnius: [Lietuvos banko leidybos ir poligrafijos skyrius], 2001 – P. 324-326; Tarnautojo asmens byla: LCVA, F. 755, AP. 1, B. 536, L. 1-24.

[49] LCVA, F. 1279, AP. 2, B. 6a, L. 63.

[50] LCVA, F. R-771, AP. 2a, B. 588, L. 2.

[51] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 3533, L. 48 ir a. p.

[52] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1738, L. 3, 5 a. p., 7, 22.

[53] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1657, L. 1, 10.

[54] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1696, L. 1, 9, 12.

[55] Žr.: LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1541, L. 1 ir kt.

[56] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 781, L. 2, 9 ir a. p., 10, 13 a. p., 23.

[57] LCVA, F. 764, AP. 1a, B. 116, L. 261.

[58] LCVA, F. 1279, AP. 2, B. 6a, L. 36, 82-83.

[59] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5353, L. 1, 14ir a. p., 31.

[60] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 1306, L. 1-4.

[61] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1243, L. 16, 19 a. p.

[62] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5247, L. 2, 21.

[63] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 2900, L. 3, 12 a. p.

[64] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 2899, L. 2, 20.

[65] Narys M. Užventis. // Viltis – 1914, kovo 27 – Nr. 65 – P. 1-2; Kirlys M. [vietos klebonas Motiejus Kirlys]. Užventis. // Ten pat – 1915, balandžio 11 – Nr. 80 – P. 1; U-kis. Užventis. // Vienybė – 1914, balandžio 9 – Nr. 15 – P. 237.

[66] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 2901, L. 7, 23, 87, 89, 124, 126.

[67] LCVA, AP. 4, B. 207, lapai nenumeruoti.

[68] LCVA, F. 412, AP. 9, B. 346, L. 1; B. 563, 1; B. 1158, L. 6, 10-11.

[69] LCVA, F. 554, AP. 1, B. 746, L. 2, 11.

[70] LCVA, F. 565, AP. 1, B. 441, L. 7, 22.

[71] LCVA, F. 565, AP. 1, B. 394, L. 142.

[72] LCVA, F. 412, AP. 9, B. 882, L. 4; B. 925, L. 1, 6.

[73] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 1482, L. 4; F. 412, AP. 9, B. 598, L. 2, 9 a. p.; F. 1367, AP. 1, B. 1841, L. 4.

[74] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 575, L. 1.

[75] LCVA, F. 567, AP. 1, B. 664, L. 22, 38; AP. 2, B. 196, L. 2 a. p.-3; B. 197, L. 2; B. 204, L. 1.

[76] LCVA, F. 1640, AP. 1, B. 153, L. 32, 42.

[77] Žr.: LCVA, F. 561, AP. 22, B. 41, L. 1-156.

[78] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 241, L. 12.

[79] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 2, L. 3.

[80] LLTI BR, F11-241, L. 335.

[81] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 565, L. 12, 21, 29.

[82] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 1806, L. 2.

[83] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 5961, L. 14, 37; B. 5963, L. 1; B. 5967, L. 2.

[84] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 782, L. 1.

[85] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 209, AP 5, B. 584, L. 1.

[86] Ten pat, B. 583, L. 30-31, 58.

[87] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 41-43; B. 4657, L. 1, 2 a. p., 6, 13, 16; B. 5364, L. 4 a. p., 10, 12, 20; F. 1437, AP. 1, B. 1855, L. 21, 38, 152; B. 2186, L. 31-35.

[88] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 5, L. 70.

[89] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5310, L. 12 ir a. p.; B. 5311, L. 6.

[90] Sakas-Sakevičius J. Kunigas Juozas Vailokaitis. Žurnalistinė, visuomeninė, politinė ir ekonominė veikla. – Chicago: Popiežiaus Leono XIII literatūrinis fondas, 1985 – P. 121-122.

[91] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 861, L. 1 a. p.

[92] R. Karužos kelionės Lietuvon ataskaita. // Lietuvos atstatymas – 1919, Nr. 9 – P. 258-259.

[93] LCVA, F. 388, AP. 4, B. 1736, L. 29-31.

[94] Čiulevičius V. Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. – Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1981 – P. 242-243.

[95] Lietuvių išeivija Amerikoje (1868-1961). Medžiagą surinko ir spaudai paruošė S. Michelsonas. – South Boston: „Keleivis“, 1961 – P. 254-255.

[96] VUBRS, L. s. v. F153-1796, L. 1-3, 5 a. p.

[97] VUBRS, L. s. v. F153-1723, L. 3.

[98] Paskutinis Mažojo seimo posėdis. // Laisvė – 1921, sausio 18 – Nr. 13 – P. 1.

[99] LLTI BR, F11-241, L. 334.

[100] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 43, L. 48.

[101] VUBRS, L. s. v. F153-1707, L. 7; F153-1403, lapai nenumeruoti.

[102] VUBRS, L. s. v. F153-2395, L. 41-42.

[103] VUBRS, L. s. v. F53-1695, L. 1.

[104] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 60-61.

[105] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 56 ir a. p.; F. 1279, AP. 1, B. 35, L. 5.

[106] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 774, L. 9; B. 1824, L. 24.

[107] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 57 a. p.-58.

[108] LCVA, F. 927, AP. 5, B. 78, L. 18, 19.

[109] LCVA, F. 927, AP. 5, B. 77, L. 7-10.

[110] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 9, L. 1; F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 17.

[111] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 595, L. 9.

[112] Vyriausybės žinios – 1927, birželio 2 – Nr. 253 – P. 3.

[113] LCVA, F. 927, AP. 3, B. 114, L. 138 a. p.-139.

[114] LCVA, F. 927, AP. 3, B. 114, L. L. 167, 173.

[115] LVVA, F. 1279, AP. 1, B. 7, L. 30.

[116] LCVA, F. 755, AP. 1, B. 221, L. 29.

[117] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 5977, L. 3; B. 5976, L. 7.

[118] LCVA, F. 1556, AP. 2, B. 473, lapai nenumeruoti; F. 1437, AP. 1, B. 2045, L. 1.

[119] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 5975, L. 3; B. 5977, L. 8, 9; B. 2645, L. 4.

[120] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 2645, L. 4, 36; B. 2644, L. 4, 10, 16.

[121] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 2643, L. 4, 23.

[122] LCVA, F. 1556, AP. 2, B. 474, lapai nenumeruoti.

[123] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 5978, L. 3.

[124] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 241, L. 11-12.

[125] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 36.

[126] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 22, AP. 1, B. 1, L. 73 a. p.

[127] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 22, AP. 1, B. 1, L. 61.

[128] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5367, L. 1, 11, 17, 21.

[129] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 22, AP. 1, B. 1, L. 70.

[130] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 1469, L. 25.

[131] LCVA, F. 755, AP. 1, B. 221, L. 1, 5.

[132] LCVA< F. 755, AP. 2, B. 325, L. 30, 35, 38.

[133] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1540, L. 44; AP. 4a, B. 4655, L. 2; B. 4359, L. 46.

[134] LCVA, F. 927, AP. 3, B. 114, L. 5, 21.

[135] LCVA, F. 387, AP 4a, B. 4655, L. 2; B. 4359, L. 49.

[136] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1540, L. 49.

[137] Kaip veikia akc[inė] bendrovė „Nemunas“, gaminanti gražiąsias medžiagas. // Lietuvos aidas – 1938, vasario 15 – Nr. 53a – P. 20.

[138] A. B. „Neris“. // Ūkio naujienos (Vilnius) – 1940, birželio 1-15 – Nr. 2 – P. 4.