www.voruta.lt

Mieli skaitytojai, Voruta.lt pradeda publikuoti istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografiją apie 1918 m. Vasario 16 – osios Akto signatarą Joną Smilgevičių. Šiandien kviečiame skaityti ketvirtąją monografijos dalį. Pirmąją dalį galite skaityti ČIA. Antrąją – ČIA. Trečiąją – ČIA. 

Turinys

1. Įžanga
2. Karaliaučiuje ir Berlyne
3. Peterburge ir Varšuvoje
4. Pirmoji lietuvių akcinė bendrovė „Vilija“
5. Lietuvos Taryboje
6. Užventyje
7. Kredito bankas
8. Lietuviškame versle
9. 1 Bendrovių steigėjas ir organizatorius
10. 2 Prekybos ir pramonės bendrovė „Nemunas“
11. 3 Bendrovė „Neris“
12. 4 Akcinė aliejaus fabriko bendrovė „Ringuva“
13. 5 Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“
14. Visuomenininkas ir labdarys
15. Asmenybė, šeima, giminė         

8. 3 Bendrovė „Neris“

Nepriklausomybės 20-mečio proga „Lietuvos aide“ rašyta, kad bendrovė įsikūrė 1934 m. sujungus analogiškus „Nemuno“ ir Klaipėdos fabrikus. Jos liejykla ir mašinų fabrikas su stambiu mašinų gamybos skyriumi bei dvejomis liejyklomis pagal produkcijos apimtis Lietuvoje užima dominuojančią padėtį. „Centraliniam“ šildymui gamina radiatorius, katilus, armatūrą ir kita bei visus „reikmenis“ kanalizacijai, visas špižines dalis virtuvėms ir krosnims: dureles, groteles, plytas ir t. t. „Neries“ pagal „Nemuno“ modelius pagamintas žemės ūkio mašinas bei įrankius noriai perka ūkininkai, nes pritaikyti krašto sąlygoms ir patikrinti laiko.[1] 1940 m. pradžioje akcinei bendrovei „Neris“ priklausė trys fabrikai: Kaune, Petrašiūnuose ir Vilkaviškyje. Ketaus fabrikas Kaune buvo didžiausia savo srityje įmonė Lietuvoje. Gamino radiatorius ir katilus centralizuotam apšildymui, kanalizacijos vamzdžius su visomis jų dalimis, mašinų dalis, žemės ūkio mašinas, transmisijas ir kt. Jame dirba 350 darbininkų. Petrašiūnų fabrikas „išdirba kaplinkius, vielas ir vinis“, o Vilkaviškio fabrikas – „žemės ūkio mašinas ir įvairių mašinų sudedamąsias dalis“.[2] K. Meškausko rašyta, jog gamino radiatorius, nedidelius centrinio šildymo katilus, ketaus vamzdžius, įvairią armatūrą, o taip pat akėčias, maniežus, arklines kuliamąsias ir kai kuriuos kitus žemės ūkio padargus.[3]

Bendrovės įstatai finansų ministro buvo patvirtinti 1934 m. liepos 20 d. Juose steigėjais kartu su J. Smilgevičiumi, A. Vosyliumi, Maksu ir Samueliu Gamzomis įrašyta „Nemuno“ bendrovė, M. ir S. Gamzų firma Klaipėdoje. Akcinį kapitalą sudarė pusė milijono litų, padalintų į 500 nevardinių akcijų, kurių paeiliui numeruotos pirmosios 50 buvo privilegijuotos, skirstant dividendus.[4] 1935 m. bendrovės balansą sudarė 1,07 milijono litų, gauta 59 593 litai pelno. 1936 m. gegužės 28 d. valdybos pranešime akcininkų susirinkimui veikla organizaciniu periodu įvertinta kaip patenkinama, liejyklą Kaune pardavė M ir S. Gamsų firmai „Ferrum“ Klaipėdoje, nors patirta 65 000 litų nuostolio. 1936 m. balansas išaugo iki 1,31 milijono, pelnas siekė 77 586 litų, 1937 m. – 1,38 milijono ir 94 864 litai. Pelnas turėjo tendenciją nežymiai augti 1938 m. (102 596 litai), nors kitais metais veiklos sąlygos dėl žaliavų trūkumo buvo sunkios, jis šoktelėjo iki 144 772 litų. 1939 m. rekordiškai Lietuvai išlieta 3 218 tonų ketaus, kas leido rinkoje dešimtadaliu sumažinti pardavimo kainas.[5] Tais metais stipriai padidėjo J. Smilgevičiaus kaip valdybos nario atlyginimas, pasiekęs 13 345 litus. Slėgė prievolė pirkti Vilniaus paskolos lakštus, todėl 1940 m. birželio 28 d. Mokesčių departamento paprašyta išpirkimo 200 000 litų sumą dvigubai sumažinti.

1938 m. pabaigoje firmoje „Ferrum“, turėjusioje Klaipėdoje geležies ir vario liejyklas bei vinių ir vielos fabriką, pasitraukė jos savininkas ir vedėjas Samuelis Gamsa, jo verslo dalį įsigijo A. Vosylius, tapęs su J. Smilgevičiumi bendrasavininkiu. Tai patvirtintų dominuojančios A. Vosyliaus įtakos su Kredito banku susijusiose bendrovėse pradžią. Vedėju paskyrė signataro žentą (?) Kazį Urbą. Deja, kovo pradžioje fabrikas sudegė.[6]

Kad bendrovė, kaip ne kur internetiniuose tekstuose teigiama, būtų įsigijusi Petrašiūnų stiklo fabriką Kaune nėra tiesa, nes senasis savininkas Šolomas Lygumas 1940 m. birželio mėnesį gavo Finansų ministerijos leidimą jį rekonstruoti.[7] Šiame laikinosios sostinės priemiestyje 1939 m. vasario 10 d. už 146 500 litų buvo nupirktas 3 ha žemės sklypas su trobesiais iš akcinės bendrovės „Guma“, kad iš Vytauto prospekto 26 esantis fabrikas būtų iškeltas už centro ribų. Anksčiau nusižiūrėtą vietą Šančiuose paveržė miesto savivaldybė, pastačiusi čia savo garažą. Su pirkimu teko paskubėti, nes ji 1938 m. pareikalavo nugriauti mūrinį priestatą, kuriame buvo įrengtos sandėliavimo patalpos, prausyklos ir dušai darbininkams.[8] Fabriko iškėlimas tapo būtinas ir įmanomas, kadangi 1938-1939 m. smarkiai išaugo valstybinių užsakymų skaičius dėl universitetinių klinikų, Darbo rūmų, Šiaulių pašto, Marijampolės apskrities ir Kalvarijos psichiatrinės ligoninių, Pagėgių lietuvių gimnazijos statybų. Vien klinikoms gamino 29 liftus, naujo tipo Lietuvoje radiatorius ir kanalizacijos vamzdžius.[9] Steigiamasis susirinkimas įvyko 1934 m. gruodžio 12 d. Valdybos pirmininku išrinko A. Vosylių, jo pavaduotoju J. Smilgevičių, nariais dalininkus iš Klaipėdos verslininkus Maksą ir Samuelį Gamsas (Gamzas), į revizijos komisiją pateko Šuvalas Šabsi, J. Lukauskas ir M. Yčas. Iš 500 nevardinių akcijų 208 turėjo „Nemunas“ ir dalininkų Gamsų firma – 200. Pirmininkas įgijo 10, o pavaduotojas 20 akcijų, matyt, tiek, kiek reikėjo būti išrinktiems į valdybą. M. Gamsa tapo direktoriumi tvarkytoju, gaunančiu 2 000 litų mėnesinio  atlyginimo. 1938 m. gegužę A. Vosylius ir J. Smilgevičius jau turėjo po 25 akcijas, broliai Gamsos po 125, „Nemunui“ liko 188.[10] 1939 m. kovo 12 d. bendrovė su Šimeliu Kamberiu sudarė „Užpardavimo sutartį“ už 80 000 litų ketindama nupirkti Vilkaviškyje jo ketaus liejyklą ir mašinų fabriką su 1,2 ha žemės sklypu, pusę suderėtos sumos apmokant „Neries“ vekseliais.[11]

Gamybinius ar kaip raštuose rašyta „sezoninius“ kreditus bendrovė gaudavo iš Lietuvos banko. Ypač lėšų reikėdavo liepos-rugpjūčio mėnesiais rengiantis šildymo sezonui. 1935 m. gegužę gavo 40 000 litų, nors balandžio 11 d. kreipėsi dėl 750 000 litų. Kitų metų kovo 21 d. jau prašyta dvigubai daugiau, nurodant kad galėtų patenkinti Lietuvos poreikius ir radiatorių bei vamzdžių nereiktų įsivežti iš užsienio. 1938 m. sausio 10 d. rašte norėta gauti 150 000 litų, nes turėjo plėsti radiatorių, katilų centraliniam apšildymui ir kanalizacijos vamzdžių gamybą Vytauto Didžiojo fakultetų ir klinikų statyboms, fabrike įrengiant pirmą krašte špyžiui emaliuoti skyrių, o iš „Lietūkio“ už 200 000 litų gauta užsakymų žemės ūkio mašinoms pagaminti. Nuo 1940 m. sausio 1 d. pradėjo veiklą skyrius Petrašiūnuose, gaminęs vinis ir pasagas iš Belgijos ir Vokietijos gautų žaliavų. 1940 m. birželio 28 d. Lietuvos banko valdybos pakartotinai prašyta 280 000 litų kredito, nes išlaikant 300 darbininkų ir apsirūpinus metams žaliavomis, pritrūko apyvartinių lėšų. Siūlė apdrausti kreditą sandėliuotomis gamybinėmis atsargomis.[12] Iš raštų bankui aiškėja, kad dar gaminti svarsčiai prekėms sverti (100, 125, 200, 250, 500 gramų ir 1, 2 bei 5 kilogramų svarmenys), guoliai, ventiliai, durelės ir kiti namų apyvokai reikalingi dirbiniai.[13] Sumuojant nurodytina, kad pagrindinę gamybos dalį sudarė santechniniai gaminiai, taip pat gaminti durpių presai, plytų ir čerpių formavimo mašinos, centrinio šildymo radiatoriai ir katilai, malūnų dalys, transmisijos, maniežai, akėčios, vandens turbinos, ketaus ir vario liejiniai, vario armatūra ir kt. 1935 m. prie fabriko buvo prijungtas Klaipėdos firmos „Ferrum“ metalo gaminių fabrikas. 1939 m. bendrovė nupirko Š. Kamberio Ūkio mašinų fabriką ir špyžiaus liejyklą Vilkaviškyje bei bankrutavusio fabriko „Nemunas“ patalpas Petrašiūnuose. Tad didžiausi struktūriniai pokyčiai naujoje su Kredito banku susijusioje bendrovėje vyko dramatiškų permainų Lietuvos valstybės gyvenime laikotarpiu. Teko persiorientuoti ir žaliavų tiekėjų rinkoje, daugiau geležies ir skardų importuojant iš Čekoslovakijos, kurios firmos užsakymą įvykdydavo per mėnesį, skirtingai nuo partnerių Prancūzijoje ir Anglijoje, pristatydavusių prekes per ketvirtį.[14] Kiek jie buvo inspiruoti ekonominių ir politinių aplinkybių ar įsisąmonintų būtinybių tiksliai pasverti negalima, bet tai dar sykį parodo įtemptus lietuviško verslo kelius ir jo elito kūrybingumą. Paskutiniaisiais metais teko patirti ir papildomą finansinę naštą, 1940 m. birželio 28 d. bendrovė prašė Finansų ministerijos sumažinti paskirtų išpirkti Vilniaus paskolos lakštų už 200 000 litų sumą dvigubai, o būtinybė apsirūpinti neramioje tarptautinėje situacijoje žaliavų atsargomis į priekį privertė likti skolinga bankams virš pusės milijono litų.[15]

Po sovietinės nacionalizacijos 1940 m. liepos pabaigoje bendrovės veikla pradėjo strigti. Pavyzdžiui, suvalstybintas fabriko skyrius Petrašiūnuose, kuriame 1941 m. sausį dirbo 57 darbininkai, to mėnesio plano įvykdyti nesugebėjo, vietoje 45 tonų prekybinio ketaus pagamintos 35, iš numatytų 80 tonų vinių – 72 ir t. t. Išaugo gaminių savikaina, dauguma jų užsilaikė sandėlyje. Taip konstatuota sovietinio Valstybės kontrolės liaudies komisariato tų metų balandžio 11-30 d. vykdyto patikrinimo akte, pastebint kad Valstybinio metalų apdirbimo tresto nuleisti gamybiniai planai nerealūs, nes neatitinka esamų fabriko pajėgumų.[16]

8. 4 Akcinė aliejaus fabriko bendrovė „Ringuva“

Akcinės aliejaus fabriko bendrovės įstatai prezidento A. Smetonos ir premjero E. Galvanausko patvirtinti 1920 m. gegužės 14 d., steigėjais įrašyti Finansų, prekybos ir pramonės ministerija, M. Yčas, J. Šliūpas, V. Gaigalaitis, A. Vosylius ir K. Račkauskas-Vairas.[17] 1926 m. spalio 8 d. žiniose jos tikslas perdirbti vietinių linų sėmenis į aliejų, pokostą ir dažus, nurodyta, kad yra nuosavas 3 ha žemės sklypas Šančiuose, sujungtas 260 metrų atšaka su plačiuoju geležinkeliu, 12 mūrinių ir medinių statinių, įvairių mašinų ir presų, įgalinančių per dieną perdirbti  vagoną (15 tonų) sėmenų, dalis produkcijos eksportuojama. 1925 m. apyvarta siekė 1,83 milijono litų, o turtas – 652 000 litų.[18] Ilgainiui akcinis kapitalas padidintas iki 800 000 litų, padalintų į 8 000 akcijų po 100 litų. Finansų ministerija jų turėjo 4 021, iš kurių 2861 buvo paprastos ir 1160 privilegijuotos. Tokiu būdu valstybė tarpukariui baigiantis valdė 50,26% pagrindinio kapitalo.[19]

 Jau minėtame „Lietuvos aido“ numeryje 20-osioms nepriklausomybės metinėms pažymėti jos veiklos apžvalgoje teigiama, jog rinkoje buvo pioniere, gamindama augalinius riebalus. Pradžioje naudojo tik vietinę žaliavą, linų sėmenis, spaudė maistinį aliejų, gamino dažymui naudojamą „fernicą“ ir pašarines išspaudas, kurių dalį išveždavo į užsienį. Kylant žemės ūkio kultūrai, gyvulių ir pieno ūkiui, išspaudas kaip koncentruotus pašarus vis plačiau naudojo Lietuvoje. Jų pritrūkus, pradėta gaminti importuojamų kokosų riebalus, kurių reikėjo ir vietiniams muilo fabrikams. 1938 m. įkurta antroji augalinių riebalų ir išspaudų gamykla Šiauliuose, teikusi eksportui aliejų, o ūkininkams – išspaudas. Pirmi veiklos metai parodė užtikrintą paklausą užsienio rinkoje. Maistinis aliejus per eilę „rafinacijos“ procesų  įgauna tikro delikateso skonį, techniniai bendrovės aliejai aukštai vertinami specialistų, nes pagaminti „racionaliu būdu“ atitinka keliamus techninius standartus. Turėdama modernią gamybinę įrangą, patyrusį personalą ir gerą organizaciją tiek techniniu, tiek ir komerciniu atžvilgiu „išaugo į didžiulę savo rūšies įmonę“.[20] Apie kuklią veiklos pradžią liudija reklaminis tekstas iš 1925 m., kuriame pranešama, jog nuolat superka linų sėmenis, gamina ir parduoda „valgomąjį ir technikinį aliejų, pokostą, dažus, išspaudas, žaląjį muilą ir tepalą ratams“.[21] 1930 m. gegužės 20 d. švenčiant bendrovės veiklos dešimtmetį, „Lietuvos aide“ pasirodžiusiame straipsnyje rašyta, kad 1929 m. pradėjo gaminti maistinį saulėgrąžų aliejų, kasmet patiekia po 200 tonų techninio aliejaus ir pokosto, po 40 vagonų linų sėmenų išspaudų, fabrike yra „automatiški Anderson sistemos ir hidrauliškai Kruppo presai, filtopresai ir naujausios sistemos aliejui rafinuoti mašinos“.[22] Vėlesniu laikotarpiu per parą jau gamino 10 tonų aliejaus. Pablogėjus Lietuvos santykiams su Vokietija, linų sėmenų išspaudoms 1934 m. greitai rado rinką Norvegijoje.[23]

1921 m. bendrovės valdybos pirmininku buvo M. Yčas, nariais A. Vosylius, J. Smilgevičius, R. Karuža ir V. Gaigalaitis. Kitais metais ji mažėja iki trijų narių. Nelieka R. Karužos ir V. Gaigalaičio. Tačiau 1927 m. signataras kartu su J. Šliūpu ir J. Lukausku jau Revizijos komisijoje, o į valdybą nuolat renkami A. Vosylius (pirmininkas) ir M. Yčas. J. Smilgevičius atgal grįžta po 1930 m. Pastovų atstovą arba du nuo 1935 m. joje turėjo Finansų ministerija, deleguodama departamentų direktorius Joną Norkaitį ir Aleksandrą Dantą arba vieną iš jų.[24] 1939 m. valdybos nariu tapo Antanas Merkys. Į Revizijos komisiją keletą metų buvo renkamas J. Šliūpas, pastovią vietą joje „turėjo“ V. Gaigalaitis. 1940 m. gegužės 22 d. akcininkų susirinkimas pasveikino negalėjusį atvykti „Aušros“ redaktorių su bendrovės 20-mečiu. Nuolatiniu bendrovės direktoriumi nuo 1921 m. buvo inžinierius Viktoras Labanauskas, kuris skirtingai nuo kitų su Kredito banku susijusių bendrovių direktorių, kasmet išrenkamų į valdybą, buvo patekęs į ją tik pora kartų.

„Ringuvos“ akcinės bendrovės pranešimas 1940 m, gegužės 22 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui, LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1398, L. 2 ir a. p.

Pradžioje akcinį bendrovės kapitalą sudarė pusė milijono litų, kuris nuo 1936 m. sausio 1 d. padidintas iki 800 000 litų. 1930 m. Finansų ministerija turėjo 1 500 akcijų, Kredito bankas – 1 002, Lietuvos atstatymo bendrovė – 1 703, M. Yčas – 383, J. Šliūpas – 73, A. Vosylius – 118. 1936 m. bankas jų kiekį padidina iki 1 602, A. Vosylius – iki 178, M. Yčas – iki 573 ministerijos mažėja iki 1 160. J. Smilgevičius 144 akcijas įsigyja savo vardu, žmonos Stefanijos – 29, brolio Juozo – 5. Akcininkų sąraše nurodyta, kad A. Merkiui priklauso 200 akcijų.[25] 1938-1939 m. jame įvyksta esminiai pokyčiai: iš 8 000 akcijų paketo Finansų ministerija įgyja 4021, Kredito bankas – 1622, įrašomas V. Labanauskas su 569 akcijomis, pranyksta Lietuvos atstatymo bendrovė. A. Vosyliui turint 180 akcijų, J. Smilgevičius išsaugo tą patį kiekį, bet šalia Stefanijos ir brolio Juozo atsiranda sūnus Kazimieras ir penkios dukros (žmonos 29, brolio ir vaikų 35), tad šeimos rankose 208 akcijos.[26] Šioje bendrovėje bendražygių akcijų paritetas bemaž išsaugomas, ko negalima pasakyti apie situaciją po 1938 m. kitose su Kredito banku susijusiose akcinėse bendrovėse. 1942 m. sausio 1 d. akcininkų sąraše Kredito banko turėtos 2185 akcijos, V. Gaigalaičio – 368, J. Šliūpo – 110, Smilgevičių – 203 (nėra ištremto brolio akcijų).[27]

„Ringuvos“ akcinės bendrovės pranešimas 1940 m, gegužės 22 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui, LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1398, L. 2 ir a. p.

Pokyčiai siejosi su Ministrų Kabineto palaimintu 1937 m. pabaigoje pradėjusiu veikti Šiauliuose antruoju aliejaus fabriku, kurio produkcija buvo skirta eksportui. Pagamintas sėmenų aliejus pagal techninius rodiklius mažai kuo nusileido Olandijos fabrikams. 1938 m. į užsienį iškeliavo 807,5 tonos aliejaus, o Lietuvos ūkininkams ir pieno perdirbimo bendrovėms parduota 3343,5 tonos sėmenų išspaudų.[28] Kad mažiau priklausyti nuo linų sėmenis superkančių pirklių sukeliamų spekuliacinių kainų, 1939 m. pavasario pabaigoje bendrovė įsteigė supirkimo punktus Raseiniuose, Šeduvoje, Pasvalyje, Joniškyje ir Kelmėje, už ūkininkų atvežtus sėmenis iškart apmokant vietoje.[29] 1943 m. rugpjūčio 27 d. žiniose apie Šiaulių aliejaus fabriką nurodoma, kad jis bendrovės įsigytas 1936 m. iš Aliejaus sindikato, veikla nutrūko 1943 m. pradžioje. 1942 m. turėjo 93 darbuotojus, pagamino 362 tonas sėmenų aliejaus ir 867 tonas jų išspaudų.[30]

1937 m. lapkričio 18 d. Mokesčių departamento žiniomis Valstybės iždas 1920 m. nupirko bendrovės akcijų už 116 000 litų, kas sudarė 14,5 % jos pagrindinio kapitalo. Per 17 metų valstybė gavo 83 543 litus dividendų, vidutiniškai kasmet 4,8 % sumokėtos sumos.[31] Vėliau galima aptikti, kad 1938 m. valstybė joje turėjo 50 % akcijų už 402 000 litų arba pusę akcinio kapitalo.[32]

1927 m. liepos 17 d. Šančiuose sudegė aliejaus fabrikas „Ringuva“ pranešta 24 d. „Darbininko“ Nr. 30. Gaisras padarė bendrovei apie milijoną litų nuostolio, todėl kitų metų sausio 14 d. pas notarą Juozą Jesaitį Kaune su Lietuvos banku buvo sudaryta sutartis, kad per 20 metų grąžins suteiktą 300 000 litų paskolą, kasmet įmokant po 15 000 litų.[33] 1936 m. birželio 22 d. akcininkų susirinkime direktorius-tvarkytojas J. Lukauskas referavo, kad fabrikas neturi nuosavo apyvartinio kapitalo ir veikia skolintais pinigais, gaisro nuostoliai buvo žymiai didesni nei gauta draudimo suma, be to, Lietuvos bankas pareikalavo grąžinti laidavimo (garantijos) už žlugusį Prekybos ir pramonės banką pinigus.[34] Bendrovei teko ilgokai vargti, dengiant nuostolius, dividendus akcininkams mokėti tegalėjo iš 1939 m. pelno. 1938 m. gegužės 21 d. akcininkų susirinkimas turėjo patvirtinti, kad už praėjusius metus gauto 94 407 litų pelno 76 246 skiriami nuostoliams padengti.[35] Ir ankstesniais metais 70-80 % pelno buvo nukreipiama gaisro padariniams likviduoti. Ne visada pavykdavo pasiekti būtinų atsigavimui pelnų. 1927 m. fabrikas turėjo 176 167 litus gamybinių nuostolių, po dviejų metų jie siekė 155 501 litą. 1929 m. dėl nepastovių linų sėmenų išspaudų, naudojamų gyvulių pašarui, pardavimo kainų ir konkurencijos tepelnyti 17 433 litai, nors veiklos pradžioje, pavyzdžiui, 1922 m. suma viršijo 114 tūkstančių litų.[36]

1939 m. kovo 27 d. bendrovė kreipėsi į Finansų ministerijos Prekybos departamento pramonės skyrių dėl leidimo Kaune statyti muilo fabriką, Balandžio 14 d. gautas teigiamas atsakymas, kad statybos darbai galėtų būti pradėti ministerijai patvirtinus fabriko projektą, jeigu numatytas miesto ribose, reikės suderinti su savivaldybe. Leidimas statyti galiojo pusę metų, t. y. iki rugsėjo 27 d.[37] Tų metų birželio mėnesį „Ringuva“ trims metams Prekybos departamente įregistravo prekinius muilo „Gaidys“, „Gintaras“, „Katė“, „Taupa“ ir „Skalsa“ ženklus.[38] Gi balandžio mėnesį, kaip rašyta „Ūkininko patarėjuje“, bendrovės direktorius inžinierius technologas V. Labanauskas iš Finansų ministerijos Prekybos departamento gavo „apsaugos liudijimą“ patentui „Patobulintas būdas gaminti kietąjį muilą iš sėmenų aliejaus“, tai kraštui sutaupys daug valiutos, nes nebereikės įsivežti kokoso kopros muilui gaminti.[39]

Akcinės bendrovės „Ringuva“ valdybos pranešimo visuotiniam 1940 m. gegužės 22 d. akcininkų susirinkimui, fragmentas apie muilo gamybos kliūtis, LCVA, F. 387, AP. 4, B. 139, L. 2 a. p.

Iš valdybos pranešimo 1940 m. gegužės 22 d. akcininkų susirinkimui aiškėja, kad fabrikas įrengtas, tačiau dėl svarbiausio vietinės žaliavos komponento, „gyvulinių taukų, tiekėjo „Maisto“ bendrovės, esančios stambiuoju akcinės bendrovės „Muilas“ dalininku, pozicijos, gamyba kaip reikiant nepradėta. Belieka laukti, kad į tos žaliavos paskirstymą anksčiau ar vėliau dėmesį atkreips valdžios institucijos“.[40] 1943 m. gegužės 24 d. žiniose apie valstybinį aliejaus ir muilo fabriką „Ringuva“ nurodyta, kad turi muilo, skalbimo miltelių ir aliejaus gamybos skyrius, kuriuose veikia „spaudimo, rafinacijos, pokosto ir muilo bei skalbimo miltelių mašinos“, yra 93 darbininkai ir 31 administracijos darbuotojas.[41]

Nuo 1937 m. Finansų ministerija iš bendrovių reikalavo pateikti sekančių metų išlaidų sąmatą. Kiek abstrakti „Ringuvos“ 1939 m. numatomų išlaidų sąmata, bet savaip įdomi ir parodanti ekonominio gyvenimo modernėjimą. Nurodyta  bendra 226 000 litų suma paskirstyta šitaip: 140 000 litų atlyginimams, raštvedybai – 4 000, paštui – 6 000, reklamai – 20 000, draudimui – 20 000, remontams – 20 000, transportui (arklių laikymui) – 5 000, nenumatytos išlaidos – 4 000.[42] 1938 m. balansą sudarė 3,61 milijono litų su 175 785 litų pelnu, iš kurio net 150 000 skirta nuostoliams padengti. 1939 m. balanse  mažesnė 2,74 milijono litų suma su 90 000 litų pelnu, 1935 m. 36 499 „uždirbti“ litai.[43]

„Ringuvą“ kreditavo Kredito bankas. 1923 m. balandžio 1 d. jos prašyta einamojoje sąskaitoje atidengti pusės milijono litų kreditą. Papildomai apdraudžiant pasirašomus vekselius, būdavo įkeičiama fabriko produkcija. Taip 1935 m. balandžio 13 d. prekių 279 963 litų sumai sąraše nurodytas rafinuotas ir nerafinuotas kokoso, „Zezam“, saulėgrąžų ir sėmenų aliejus, pokostas, aliejaus rūgštis, kokoso ir sėmenų išspaudos. 1938 m. spalio 27 d. „bendrovė „Lietuvos Lloydas“ apdraudė tokius gaminius ir žaliavas: sėmenis, jų aliejų, pokostą, išspaudas, techninį ir maistinį kokoso aliejų „Ringuvar“, sezamo sėklas ir aliejų, gyvulinius taukus ir sojų aliejų.[44] Tai didžiuma nuolatinių gaminių. Už savo gaminius bendrovė buvo apdovanota aukso medaliais 1922, 1930 ir 1935 m. parodose Kaune, o 1930 m. Didžiuoju prizu ir aukso medaliu Paryžiuje.[45] Nors lietuviško verslo tarpusavio santykių papročiuose išliko Trečiųjų teismas, pavyzdžiui, 1933 m. taip sprendėsi bendrovės konfliktas dėl komisinės sutarties nutraukimo su aliejų tiekėju didmenininku Kauno pirkliu R. Sandleriu.[46] Šalia vyko ir jų modernėjimas. Sakysime, 1935 m. balandžio 13 d. „Ringuva“ Kredito bankui išduotus vekselius papildomai apdraudė beveik už 277 000 litų sandėliuotais gaminiais ir žaliavomis, o 1938 m. spalio 27 d. „Lietuvos Lloydas“ apdraudė nuo ugnies šiuos bendrovės gaminius ir žaliavas: „Sėmenis, sėmenų aliejų, saulėgrąžų sėklas, jų aliejų, pokostą, išspaudas; technikinį kokoso aliejų ir valgomąjį kokoso aliejų „Ringuvar“, sezamo sėklas ir aliejų, gyvulių taukus ir sojos aliejų“.[47]

Kokoso taukų prekės ženklas, 1933 m. LCVA, F. 388, AP. 6, B. 1055 (viršelis)

„Ringuvos“, Neries“ ir „Nemuno“ bendrovės pademonstravo tarpukario verslininkų atkaklumą ir kūrybingumą, nes būtent toks apibūdinimas nesusijęs su kokia nors „uosle“, o sumaniais apgalvotais gaminsimos produkcijos pasirinkimais, ekonominiu išskaičiavimu ir rinkos analize, ne kliovimusi staigiais sprendimais, kurių pėdsakų neišvengiamai turėtų būti pirmosios generacijos mentalitete. Šioje vietoje galėtume spėlioti apie amerikietiško verslo būdo įtaką per Lietuvos atstatymo bendrovę, tačiau prisiminus ekonominių žurnalų publikacijas ir rinkų bei jų tendencijų apžvalgas keltina prielaida apie modernėjančios Lietuvos atidą užsienio patirčiai, kurios perkėlimui į krašto ekonomiką nemaža pastangų dėjo ir valdžios institucijos. Tad jeigu lygintume pirmą lietuviško verslo kartą su aušrininkais atgimimo procese, jos atstovai tikrai parodė deramą akiratį ir imlumą naujovėms, išeidami už stabdančio mąstymą provincialumo ribų ir pagal turimas finansines galimybes gebėdami įsilieti į to meto europinio ekonomikos modelio kontekstą bei suprasti technologinių procesų tobulinimo ir techninės pažangos naudą išsilaikant rinkoje bei mėginant siekti gaminius eksportuoti į ne kurias užsienio valstybes. Deja, apie to laikotarpio išvežamų gaminių nomenklatūrą ir geografiją, išskyrus žemės ūkio produkciją, išsamių tyrinėjimų neturime, todėl  susidarę vaizdiniai įgiję vos ne autarkinius „saviizoliavimosi“ ir žemės ūkio gaminių salos bruožus.

8. 5 Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“

1932 m. kovo 3 d. oficioze, „Lietuvos aide“, pasirodė straipsnis „Mūsų draudimo reikalai 1922-1932 m.“, apibendrinantis dešimties metų laikotarpio raidą draudimo sferoje, kuriame su Kredito banku susijusi bendrovė įžeidžiamai apibūdinta kaip „vokiečių Lloydas“, teigiant kad gyvybės ir nelaimingų atsitikimų draudimas yra užsieniečių rankose, o „Lietuvos“ ir Valstybinės apdraudimo įstaigos draudimo nuo ugnies monopolis, įtvirtintas įstatymu ir galiojęs dešimtmetį nuo 1922 m kovo mėnesio, pasibaigė. Straipsnio autorius mušė pavojaus varpais, kad ir ši draudimo rūšis atsidurs jų įtakoje.[48] Po kelių dienų čia pasirodė akcinės draudimo bendrovės „Lietuvos Lloydas“ valdybos pirmininko A. Vosyliaus atsakymas, kuriame pranešta, jog 1925-1926 m. didinant akcinį kapitalą prisidėjo Berlyne įsikūrusi „Alians Stettin“ bendrovė, turinti 12,5 % kapitalo. Užsieniečiai kontroliuoja ketvirtį pagrindinio kapitalo, likęs priklauso Lietuvos piliečiams. „Lietuvos Lloydas“ turi ryšių ir su kitomis Vokietijos, Šveicarijos, Danijos, Anglijos ir Amerikos draudimo bendrovėmis. Perdraudimas yra susiformavusi tarptautinė praktika, minėta vokiečių bendrovė rimtas europinės rinkos dalyvis, kurio kapitalai su rezervais sudaro pusę milijardo markių. Per paskutinius penkerius metus „perdraudimas nuo ugnies“ užsieniečiams nešė nuostolius, nes už gaisrų padarinius sumokėjo daug didesnes sumas nei gautas už perdraudimus iš lietuviškos bendrovės.[49]

Jau minėtame „Lietuvos aido“ numeryje 20-osiosms Vasario 16-osios metinėms pažymėti paskelbta trumpa, bet ganėtinai išsami bendrovės veiklos apžvalga. Joje rašyta, kad įstatus Ministrų Kabinetas patvirtino 1922 m. gegužės 17 d. Faktiškai veiklą pradėjo liepos mėnesį perimnat draudimo kontoros „Kopelmanas, Štormas ir Co“ draudimų portfelį. Ji buvo įkurta 1919 m., veikė Vilniuje ir Kaune. Pirmaisiais metais bendrovę palietė infliacija ir ūkio krizė, be to, veikti teko esant dešimties metų valstybiniam monopoliui draudimo srityje. 1923 m. su klaipėdiečiais įkūrė Klaipėdos apdraudimo bendrovę, 1925 m. savo skyrių uostamiestyje. Jo steigimas atsėjo  nepigiai ir pirmi metai buvo nuostolingi. Veiklą pradėjo draudimu nuo ugnies, 1925 m. prisidėjo „transportų“ ir laivų draudimas, 1926 m. – nuo vagysčių su įsilaužimu, 1927 m. – nuo stiklų dužimo, 1932 m. – nelaimingų atsitikimų, 1936 m. – automobilių ir civilinės atsakomybės prieš trečiuosius asmenis. 1937 m. bandyta įgyvendinti gyvybės draudimą. Plečiant draudimų rūšis, didintas ir akcinis kapitalas nuo 120 000 litų 1922 m. iki 200 000 litų – 1924 m., 400 000 litų – 1930 m., 800 000 litų – 1937 m. 1922 m. pagrindinis kapitalas su atsargos kapitalu ir rezervais sudarė 125 000 litus, o 1936 m. šoktelėjo iki 1 179 000 litų, atitinkamai keitėsi ir surenkamos draudimų sumos nuo 119 000 litų iki 1 750 000 litų. Iki 1937 m. sausio 1 d. nuostolių atlyginta už 8,12 milijono litų. Didžiausia našta tapo gaisrai pramonės įmonėse: 1927 m. „Ringuvos“ aliejaus fabrike, 1929 m. „Tilkos“ bendrovės fabrikuose, 1931 m. „Cotton“ kojinių fabrikuose. „Lietuvos Lloydas“ ne tik perdrausdavo savuosius draudimus užsienyje, bet ir pati gaudavo perdraudimų iš ten. Šioje sferoje bendradarbiauta su septyniomis firmomis Didžiojoje Britanijoje, keturiomis – Vokietijoje, Prancūzijoje, trimis – Švedijoje, dvejomis – Šveicarijoje, po vieną – Austrijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Danijoje, Estijoje, Italijoje, Olandijoje.[50] Pagal 1939 m. vasario 20 d. Prekybos registre įregistruotus įstatus galėjo drausti kilnojamą ir nekilnojamą turtą, „transportus, kaip antai, brangenybes, prekes, bagažą, siuntinius, taip pat garlaivius ir kitas transporto priemones, pvz., vagonus, auto ir t. t., nuo nelaimingų atsitikimų, kurie gali kilti kelyje, stovėjimo metu, vežant juos vandeniu, sausuma ir sandėlyje“.[51] Finansų ministerijos Mokesčių departamento revizoriai, 1940 m. sausio 18-22 d. tikrinę bendrovę, akte nurodė 600 000 litų kapitalo dydį, padalintą į 6 000 akcijų po 100 litų, yra gautas finansų ministro leidimas jį padidinti iki 800 000 litų, bet naujos ketvirtos laidos akcijų pinigai dar neįnešti į kasą. Pažymima, kad bendrovė turi skyrių Klaipėdoje, 51 agentūrą Lietuvoje ir atstovybę Paryžiuje. 1938 m. apyvarta siekė 3,23 milijono litų, pelnas – 126 441 litą, grynasis pelnas – 60 905 litus.[52] Nors bendrovę nacionalizuojant 1940 m. liepos 26 – rugpjūčio 6 d. „Sąskaitų stovio 1940 m. liepos 30 d. žiniose“ akcinio kapitalo suma įrašyta 800 000 litų, atsargos kapitalo – 85 000 litų. Jai priklausančio turto rasta beveik keturių milijonų sumai: mūrinė trijų aukštų būstinė Kaune L. Sapiegos g. 4a  keturių arų sklype, vertybinių popierių už 366 000 litų.[53] Kalbant apie bendrovės gaunamus pelnus, tai jie pradedant trečiuoju XX a. dešimtmečiu nuo 30 000 litų ketvirtojo pabaigoje išaugo tris kartus, pavyzdžiui, 1939 m. pasiekė 98 366 litų sumą,[54] 1937 m. – 96 264 litai.[55] Sakysime, 1927 m. pelno turėta 30 248 litų sumai, 1930 m. – 32 914 litų.[56] Tradiciškai su Kredito banku susijusios bendrovės aukodavo visuomenės reikalams, neatsiliko ir „Lietuvos Lloydas“ per 1938 m. gegužės 20 d. akcininkų susirinkimą 3 000 litų skirdamas Ginklų fondui, Aeroklubui ir skautams – po 500 litų.

Veiklos mastus 1929-1931 m., kai pagrindinė kryptis buvo draudimas nuo ugnies, parodo, kai per mėnesį išduodavo apie 200 polisų, pavyzdžiui, 1931 m. balandį prieš vasaros sezoną 168 (12 048 693 litų sumai), o gruodį – 134 polisus (6 513 751 lito sumai).[57] 1935 m. nuostoliams padengti išmokėti 993 154 litai, o nuo 1922 m. iki 1936 m. sausio 1 d. – 7 646 863 litai.[58]

Nors 1922 m. sausio mėnesį draudimo bendrovės įstatuose J. Smilgevičius kartu su pramoninkais L. Ožinskiu, N. Soloveičiku ir R. Tilmansu bei bankininku A. Prūsu įrašytas tarp steigėjų, kiek vėliau pataisytame 1 punkte prie jų prijungus M. Yčą, valdybos nariu niekada nebuvo.[59] Tik kartą, 1926 m. gegužės 4 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, kartu su M. Volfu išrinktas kandidatu į valdybą.[60] Nuolat pirmininkavo metiniuose akcininkų susirinkimuose, bet į Revizijos komisiją terinktas nuo 1936 m.[61] Nuolatiniu valdybos pirmininku figūruoja A. Vosylius, o nariais Leontijus Soloveičikas (jo pavaduotojas), daktaras Jurgis Alekna (nuo 1925 m.), Kurtas Tilmansas ir direktorius-tvarkytojas Moisėjus Kopelmanas.[62] Ironiška, bet M. Kopelmanui buvo patikėta nacionalizuotą bendrovę likviduoti nuo 1940 m. spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.[63] Šios bendrovės valdyboje skirtingai nuo kitų, susijusių su Kredito banku, penki asmenys, kas rodo žymiai mažesnę banko vienvaldystę, o turimi akcijų paketai sąlygojo didesnę akcininkų įvairovę. Kredito bankas 1938 m. turėjo 540 akcijų, Komercijos bankas – 700, bendrovė „Tilmansai ir Ko“ – 808, J. Alekna – 805, J. Štromas – 400,  M. ir E. Kopelmanai – 410, A. Vosylius – 610, J. Smilgevičius – 28.  1936 m. Kredito bankui priklausė 402 akcijos, A. Vosyliui – 453, J. Smilgevičiui – 21.[64] Taigi, verslo bendražygis A. Vosylius kaip ir kitose bendrovėse sutvirtino savo pozicijas. J. Smilgevičiui draudimo sfera nebuvo patraukli ar jos nelaikė reikšminga kraštui. Tad manytina, jog draudimo bendrovė Kredito banko veikloje buvo antraeilė įmonė, daugiausia dėmesio skiriant su gamyba susijusioms akcinėms bendrovėms, kurios vertintos kaip žymiai patikimesnės investuojant ir greičiau atgaunant lėšas. Iš kitos pusės turėtas Kredito banko ir A. Vosyliaus akcijų paketas neleido pasireikšti žymesnei jo įtakai.

Koks bendrovių likimas 1940 m. ? Pirmiausia nacionalizuota „Neris“. Tai įvyko liepos 31 d. „Nacionalizacijos akto santraukoje“ jos turto vertė 2 292 128 litai. Fabriko Kaune turtas įkainotas 349 000 litų, o gaminiai ir žaliavos – 1 096 000 litų. Asortimentas platus: bakeliai klozetams, katilai, radiatoriai, keptuvės, kuliamosios, maniežai, čerpių mašinos, durelės, svarsčiai, guoliai, krosnelės vonioms ir kt. Petrašiūnų skyriaus, gaminusio kaplius (kauptukus) ir vinis, turėtas turtas įkainotas 496 849 litais, gaminiai ir žaliavos – 224 255 litais. Spalio 11 d. atėjo eilė Vilkaviškio skyriui Šelvių kaime.[65] Rugpjūčio 8 d. surašytas beveik pusantro milijono litų vertės „Nemuno“ bendrovės turtas, kuri rugsėjo 14 d. žiniomis Belgijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir Olandijoje turėjo aktyvų 153 000 litų sumai.[66] Bendrovės „Miškas“ nuosavybė rugpjūčio 10 d. įvertinta 329 000 litų. Jos įmonės, vadinamos „Svarstyklių ir žemės ūkio mašinų fabriku“, komisaras Juozas Žemaitis skundėsi sovietiniams viršininkams didele darbų apimtimi, sunkumais auklėjant darbininkus socialistine dvasia ir kontroliuojant senąją administraciją, ir prašė suteikti vietinių komunistų kuopelių pagalbą.[67]

9. Visuomenininkas ir labdarys

Daugiau kaip veiklų visuomenininką ir plačių mostų labdarį žinome apie signatarą J. Vailokaitį. Pakaktų priminti Lietuvos ūkio banką, akcines bendroves Maistas ir Lietūkį, šakotą veiklą socialinės paramos ir mecenatystės baruose. Jis nevengė viešumos ir negailėjo laiko veikti visuomeninėse ir politinėse organizacijose. Daug sunkiau aptariamu aspektu apibūdinti J. Smilgevičių, nes akivaizdu racionalus draugijų ar sąjungų, susijusių su ekonomika ir ūkiu, pasirinkimas, nedalyvavo jokioje politinėje organizacijoje ar partijoje, retai pasirodydavo viešėjame gyvenime, tuo pačiu spaudos puslapiuose. Atidžiai tikrinant, aptikome vos vieną kitą faktą ir epizodą, rodantį kad žmonių draugijos nesišalino. 1926 m. balandžio 26 d. Kauno universiteto rūmuose įvyko steigiamasis Vilniaus vadavimo sąjungos susirinkimas. Organizatoriai pakvietė 167 iškiliausius krašto veikėjus. Sąraše yra ir J. Smilgevičius, kuris neatėjo, taip pademonstruodamas savo nuostatą nedalyvauti jokiose politinės pakraipos organizacijose. Gi signataras Donatas Malinauskas kartu su Juozu Tumu, Vladu Putvinskiu, Antanu Žmuidzinavičiumi ir dar 58 asmenimis ne tik atvyko, bet ir pareiškė norą tapti jos nariu.[68] 1932 m. balandžio mėnesį buvo išrinktas Kauno miesto lietuvių namų savininkų draugijos valdybos vicepirmininku, tačiau po metų, matyt, visai iš jos pasitraukė.[69]

1928 m. vasario 18 d. dalyvavo Jurgio Šaulio inicijuotame signatarų susibūrime prezidentūroje. Nepriklausomybės dešimtmečio proga A. Smetona kvietė susirinkusius kiek įmanoma išsamiau nušviesti Lietuvos valstybės tarybos istoriją, sutvarkyti jos archyvą, surašyti atsiminimus. J. Smilgevičius nepasisakė ir memuarų nepaliko.[70]

1934 m. rugsėjo 7 d. Pienocentro būstinėje Kaune susirinkę kooperatinių, bankinių ir ekonominių institucijų atstovai svarstė, kaip pažymėti prezidento A. Smetonos 60-mečio jubiliejų. Nutarta įsteigti Respublikos prezidento A. Smetonos vardo stipendijų fondą, skirtą studentams ekonomistams remti. 1935 m. vasario mėnesį išrinko fondo valdybą (Jonas Lapėnas, Leontijus Soloveičikas, Zigmas Toliušis, Kredito banką atstovavo J. Lukauskas). Steigėjų sąraše atsidūrė visa banko valdyba. J. Smilgevičius pateko į jo komitetą. Statutą prezidentas patvirtino 1935 m. birželio 8 d.  Reikalas užsitęsė, nes 1938 m. gruodžio 1 d. prisėjo pakeisti valdymo organų struktūrą. Bendrovės ir bankai aukojo po 1 000 litų ir daugiau. Kredito banke esančioje fondo sąskaitoje iki 1940 m. susikaupė 84 468 litai, dar 10 000 litų turėjo Lietuvos banke. Po sovietinės aneksijos, rugpjūčio mėnesį, švietimo ministro nurodymu visos lėšos atiteko Liaudies kultūros fondui.[71] Storoje fondo byloje tėra keletas nepatenkintų Klaipėdos prekybos instituto studentų prašymų paremti studijas. Taigi, Kredito banko vadovybė parodė iniciatyvą, bet būta ir patriotiniam verslo elitui būdingos nuovokos paremti taip reikalingų ekonominiame gyvenime specialybių atstovus, o jubiliejus tam suteikė palankias aplinkybes. Kalbant apie visuomeninį J. Smilgevičiaus aktyvumą, jis nefigūruoja, pavyzdžiui, ketvirtame XX a. dešimtmetyje prestižinės Lietuvos verslininkų sąjungos Kauno skyriaus narių knygoje, nors elektrotechniką pusbrolį Joną ir buvusį Lietuvos atstatymo bendrovės atstovą, ekonomistą R. Karužą, 1919 m. vasarą vedusį Valeriją Čiurlionytę, randame.[72] J. Smilgevičius negalėjo pasigirti kaip dainininkas Kipras Petrauskas ilgus metus priklausąs Taisyklingos medžioklės mėgėjų draugijos valdybai.[73] Lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungoje (Lietuvių verslininkų sąjungoje) 1938 m. pabaigoje buvo 3921 narys, o jos valdyboje mažai žinomos pavardės, reprezentuojančios naująją kartą,– Juozas Baltrušaitis, Juozas Valaitis, Juozas Briedis, Kazys Kuosaitis, Stasys Stulpinas, įstatuose septintame punkte naujoviškai skelbiant, kad sąjungos ir jos įsteigtų organizacijų santykius nustatys sutartimis.[74] Žydų verslininkai tuo metu spietėsi savose organizacijose, steigdami 1937 m. Lietuvos lentpjūvininkų ir apdirbtos miško medžiagos eksportininkų draugiją (35 nariai) ar Miškų eksportininkų, miškų prekybininkų ir pramonininkų Lietuvoje draugiją.[75] Kaip atsvarą Lietuvių verslininkų sąjungai 1929 m. kovo mėnesį įkūrė Lietuvos pramoninkų ir fabrikantų draugiją priešakyje su Leontijumi Soloveičiku, Grigorijumi Volfu ir kitais. 1938 m. pabaigoje joje buvo 72 nariai. 1940 m. sovietinė valdžia ją uždarė jau rugpjūčio 7 d.[76]  Lietuvių verslininkai dar 1922 m. rugsėjo mėnesį, matyt, iniciatyvą rodant Juozui Vailokaičiui, įsteigė Lietuvos pramoninkų sąjungą, skelbusią pirmame įstatų paragrafe tikslus kelti Lietuvoje visokias pramonės šakas ir rūšis ir surištas su ja prekybą, kreditą ir transportą, apdraudimo reikalus ir kit[a]; nagrinėti klausimus, kurie jungiasi su pramone, ir ginti pramoninkų reikalus; derinti santykius darbdavių su darbininkais; kelti tautos ir nepriklausomos Lietuvos materialinę gerovę ir remti jos kultūros kilimą.[77] Priemones numatė pačias įvairiausias nuo biržų, muziejų, statistikos biurų steigimo iki biuletenių leidybos, kokias įsivaizdavo įstatų rengėjai penktuose nepriklausomybės metuose.

Nemaža žydų tautybės asmenų priklausė Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjungai, kurios įstatai įregistruoti Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje 1922 m. gruodžio 16 d. Sau kėlė grynai profesinius tikslus: pagerinti spirito varyklų pramonę ir sąjungos narių ekonominį ir materialinį būvį, palaikyti nuolatinius santykius tarp darbininkų ir darbdavių. Įstatų tekste kokių nors žodžių vedinių, susijusių su dvasine kultūra, nėra, o vienas siekinių įvesti geresnes javų ir bulvių kultūras, reikalingas spirito varymui pažymi jos materialiąją pusę. Šiai sąjungai visą jos gyvavimo laiką pirmininkavo J. Smilgevičius. Veikti prisėjo, esant valstybiniam degtinės monopoliui, kai varyklos nebuvo nei rangovais, nei tiekėjais, o tegalinčiomis savo pagamintą spiritą parduoti Spirito monopolio valdybai Finansų ministerijos Mokesčių departamento sudėtyje įmonėmis. Tačiau ketino siųsti varykloms savo instruktorius ir technikus, ginti profesinius, teisinius ir ekonominius sąjungos narių interesus, padėti jiems apskaičiuoti spirito gamybos kaštus, palengvinti kreditų gavimą iš bankų, normuoti žaliavų supirkimo kainas.. 1937 m. jos valdyboje be pirmininko buvo M. Yčas, Vladas Komaras, Vladas Kriaučiūnas, Jonas Variakojis ir Jonas Zlžezinskis. 1938 m. balandžio 26 d. visuotinio narių susirinkimo nutarimu turėjo būti likviduota iki birželio 30 d.. Nekilnojamojo turto neturėjo, o kilnojamąjį perdavė Kauno Vytauto Didžiojo universitetui.[78]

1937 m. balandžio 5 d. Kaune suvažiavo virš 200 malūnininkų. Iniciatorių grupės vardu J. Smilgevičius ir daktaras Jurgis Alekna kalbose nurodė, kad nesivienyti į  sąjungą dabarties laikais nenormalu, pažanga įmanoma tik susiorganizavus. Lietuvoje yra 2031 malūnas, iš kurių 139 Klaipėdos krašte. Sąjungos sumanytojai valdžiai sutrukdė įgyvendinti mokestį valcuotiems kvietiniams miltams. Steigėjai – keturi malūnininkai lietuviai ir septyni žydai. Principinis dalykas buvo tada vadinamų ūkiškųjų ir komercinių malūnų savininkų dalyvavimas vienoje sąjungoje, pirmieji malė tik vietos gyventojų grūdus, antrieji veikė savo sąskaita. Išrinkta septynių asmenų valdyba: pirmininkas J. Smilgevičius, vicepirmininkai generolas Povilas Plechavičius ir J. Alekna, sekretorius Tadas Šiukšta, nariai Mykolas Gedgaudas, Nochamas Šmidtas ir Dovydas Maizelis. Įkurta Lietuvos malūnininkų sąjunga savo tikslais skelbė: organizuoti Lietuvos malūnininkus ir auklėti jų profesinį ir kultūrinį susipratimą, ginti sąjungos narių ekonominius, profesinius ir kultūrinius reikalus, gerinti tobulinti malūnų pramonę Lietuvoje, palaikyti nuolatinius normalius ir draugiškus santykius malūnininkų tarpe. Būta nemaža sumanymų, pavestų įvykdyti valdybai. Pasirūpinti, kad nebūtų steigiami nauji malūnai, galintys sukelti žalingą konkurenciją, suvienodinti malūno paslaugų kainas bent apskrities ribose, stengtis patiems gauti malūnų įrenginius, kad malūnininkų sąskaita per daug neuždirbtų tarpininkai. Praėjus kelioms dienoms po steigiamojo suvažiavimo, balandžio 7 d., sąjungos pirmininkas kreipėsi į premjerą ir finansų ministrą, prašant sustabdyti leidimų naujiems malūnams statyti išdavimą.[79] Deja, praėjus porai metų, visuotinis narių susirinkimas 1938 m. lapkričio 28 d. nutarė sąjungą iki kitų metų kovo 28 d. likviduoti. Jai priklausė 203 nariai, todėl rezoliucijoje konstatuota, kadangi atstovauja tik daliai malūnininkų, tai pageidavimai ir sumanymai neturi visuotinio profesinio charakterio.[80] Veikla persikėlė į Prekybos ir pramonės rūmų malūnininkų sekciją.

1927 m. J. Smilgevičius įstojo į Ardėnų veislės arkliams auginti Lietuvoje draugiją, 1931 m. kovą pirmą kartą išrinktas jos valdybos nariu. 1927 m. joje buvo 230 narių, laikiusių 133 eržilus. Draugija rūpinosi arklių kergimo punktais, kilmės knygomis ir liudijimais grynakraujiams ardėnų veislės arkliams (raudona 25 lapų knygelė), dėjo pastangų išplėsti arklių eksportą, pavyzdžiui, 1928 m. į Belgiją, priverstinės eržilų registracijos įvedimu, rūšiavimo taisyklių tobulinimu, ragino Vyriausybę greičiau pradėti teikti paramą Valstybės draudimo įstaigoje apdraustiems veisliniams arkliams, nepakankant Žemės ūkio rūmų skiriamų pašalpų reproduktoriams išlaikyti. 1931 m. signataras iškėlė sumanymą, kad sprendžiant arklių ūkio reikalus ir gerinant veisles, Žemės ūkio ministerija ir rūmai kontaktuotų su draugija. Eržilus, pripažįstant tinkamais ar nelabai tinkamais, tikrina trys komisijos, turinčios įvairius nusistatymus ir nevienodai dirbančios. Dėl to arklių gerinimo veikloje nėra aiškios linijos, reikėtų prašyti ministerijos, kad „eitų prie vienos eržilams tikrinti komisijos sudarymo“. 1930 m. į Lietuvos kilmės knygas įrašyti 64 eržilai ir 54 veislinės kumelės, deja, po kelių metų susirinkime ir valdybos posėdžiuose teko svarstyti „sunkiųjų arklių“ kokybės smukimo klausimus.[81] 1923 m. vasarą generolai Silvestras Žukauskas ir J. Bulota, A. Prūsas, Jonas Šode ir kiti įkūrė Lietuvos arkliams pagerinti draugiją, ketinusią tobulinti „ypatingai ūkio arklius“, „surasti ir platinti Žemaičių arklių veislę“ ir kitas grynakraujių tinkamų Lietuvai arklių veisles, imtis lenktynių organizavimo. Panašius tikslus turėjo ir tų metų kovo mėnesį atsiradusi Arklių augintojų sąjunga, telkusi veislinių arklių laikytojus, bet 1932 m. kovą uždaryta. 1927 m. atsirado Arklininkystės paskatinimo draugija (Žokėjų klubas), užsiėmusi arklių sportu.[82] Reikalai klostėsi J. Smilgevičiaus nurodyta kryptimi. Lengviesiems arkliams auginti Lietuvoje draugijos visuotiniame susirinkime 1932 m. balandžio 3 d. priekaištauta kariuomenei ir raitelių sportui, kad nustatyti per griežti reikalavimai superkant arklius, 1934 m. balandžio 11 d. pasidžiaugta, jog Žemės ūkio ministerija suėjo į kontaktą su Krašto apsaugos ministerija bendrai rūpinantis lengvųjų arklių auginimu Lietuvoje. 1933 m. sulaukta gero prieauglio, tačiau iš 13 eržilų I rūšiai tepriskirtas vienas, o iš 33 kumelių pirmarūšėmis pripažintos tik aštuonios.[83] Universalios Lietuvos arklių auginimo ir gerinimo draugijos steigiamais susirinkimas įvyko 1937 m. balandžio 8 d. (valdyboje nuo to mėnesio 19 d. posėdžiavo J. Norkaitis, B. Vitkus, M. Ryževas, M. Puniška). 1938 m. gruodžio 31 d. turėjo 1420 narių, kitais metais priimta dar 497.[84] Šiaulių apskrityje Lietuvos vietinių gyvulių gerinimo draugija, kurią įsteigė A. Povylius, L. Lopas, V. Zubovas, L. Šaltekšnis ir J. Krikščiūnas, 1927 m. išlaikė tris bulių kergimo punktus. Joje J. Smilgevičiaus nebuvo. O Vladas Komaras, Benediktas Karpis, M. Yčas ir Jurgis Gruževskis inicijavo Lietuvos olandų veislės galvijų augintojų sąjungą, užsibrėžusią gerinti ir plėsti olandų veislės galvijų bandas ir savais reproduktoriais „patobulinti“ vietines, imtis Kilmės knygų vedimo. Tačiau valdžios akyse didelio pasitikėjimo neturėjo. Štai Šiaulių apskrities agronomo 1927 m. II ketvirčio darbų apyskaitoje nurodyta, kad sąjungoje nario mokestis mokamas už visas laikomas karves, o ne tik už įtrauktas į Kilmės knygas, kas ją tiesiog įduoda į stambiųjų dvarininkų rankas. Joje vykusią nuolatinę trintį su ūkininkais Žemės ūkio rūmai siekė nutraukti, steigiant Lietuvos olandų veislės galvijų augintojų draugiją, sąjungą 1931 m. gruodyje uždarant. Iniciatoriais buvo Šiaulių apskrities dvarininkai Benediktas Karpis, Martynas Švilius, Steponas Geištoras, Steponas Medekša ir Marijonas Vendziagolskis. Tokie reprezentantai turėjo patraukti Klaipėdos krašto olandų veislės gyvulių augintojus iš Karaliaučiaus ir Instenburgo centrų. Taigi, siekianti pakelti gyvulininkystės lygį Lietuvoje, gerinant veisles, draugija susitvėrė 1931 m. vasarą.[85] Tai, matyt, žinodamas, J. Smilgevičius vengė dalyvauti ne visai skaidrioje kiek sumišusia su politika veikloje. Kaip praktikas visada siekė apčiuopiamų rezultatų ir realių tikslų, todėl kūrė Malūnininkų ir kitas sąjungas. Neatmestinas asmeninių ir visuomeninių poreikių sutapimas, suteikiantis stiprų impulsą veikti ir stengtis greičiau paveikti aplinkinius ūkinės veiklos atšakai reikiamo sprendimo linkme.

Ne dėl tarpukario egzotikos priminsime veikusią Gyvulių globos draugiją, užsibrėžusią skiepyti gyventojams draugiškumą gyvūnų atžvilgiu. Jos valdyboje generolai Jonas Bulota ir Vladas Nagevičius, aktyvusis signataras Jonas Vileišis. 1939 m. sausio 1 d. priklausė 302 nariai, jų tarpe 37 moterys, joje būta ir rusų, lenkų, vokiečių tautybės žmonių. Draugija lyg ir neutrali ideologiškai, tad sovietinė valdžia 1940 m. liepos 31 d. leido veikti toliau, bet nušalinant senąją valdybą.[86] Visuomenės modernėjimą parodo Lietuvos automobilių klubo įkūrimas 1926 m. kovo mėnesį ir palyginus greitas tarptautinis pripažinimas, 1929 m. spalio 13 d. jį priėmus į Tarptautinę automobilių klubų asociaciją. Nenuilstančiu nuolatiniu valdybos pirmininku buvo J. Vileišis, joje posėdžiavo ir Juozas Vailokaitis.[87] 1938 m. gegužę Vytautas Graičiūnas su bendraminčiais įkūrė Mokslinės vadybos draugiją.[88] 1937 m. spalio 22 d. „Lietuvos aero klubas“ kreipėsi į finansų ministrą dėl aukų rinkimo Sklandymo fondui ir gana greitai Finansų ministerijoje radosi Tarnautojų aukų fondas, tvarkomas išrinkto komiteto. Aukota ir nemažomis sumomis taip pat Ginklų ir Žiemos pagalbos fondams.[89] Tarnautojai tai darė ir spaudžiami aukas laikant gero patriotinio tono ženklu, ir gera valia. Privatų sektorių skirti lėšų labdarai bei kultūros reikalams įpareigodavo ir valdžia, pavyzdžiui Lietuvos kredito banko įstatuose 52 punktas vertė atsargos kapitalą didinti 5 % iš kasmetinio pelno, o 15 % aukoti visuomenei.[90]

Ryškus visuomenės modernėjimo faktas – moterų emancipacija ir pripažinimas lygiateisėmis profesinių savivaldos institucijų narėmis. Tradicinėje agronomo profesijoje poslinkį rodo dailiosios lyties atstovių buvimas ir gausėjimas Lietuvos agronomų sąjungoje ir draugijoje, įkurtoje dar 1921 m. Juozo Tūbelio, Jurgio Krikščiūno ir kitų, kuriai 1939 m. sausio 1 d. jų priklausė 32 (vyrų 263), net Ekonomistų draugijoje, pirmininkaujamoje Albino Rimkos, iš 77 narių tuo metu buvo 4 moterys.[91] Ir signataro vyriausioji duktė Janina darbavosi akcinės bendrovės, veikusios Žasliuose prie geležinkelio stoties, „Miškas“ Revizijos komisijoje. Dar kelios jos seserys sėkmingai baigė aukštuosius mokslus ir pasireiškė pasirinktose profesijose. Pagal Vidaus reikalų ministerijos 1931 m. gruodžio 31 d. atliktą visuomeninių organizacijų surašymą jose buvo 247 089 nariai (149 860 vyrų ir 97 229 moterys), Šiaulių mieste ir apskrityje – 22 405 (13 338 ir 9 067). Tačiau pagal savarankiškų organizacijų ir jų skyrių skaičių (72 su 316 skyrių) apskritis pirmavo krašte. Joje iš 100 gyventojų organizacijoms priklausė 12,6 % vyrų ir 7,8 % moterų, Lietuvos mastu – 13,9 % ir 8,3 %. Aktyviausios buvo Vilkaviškio apskrities moterys, kurių lygis siekė 16,8 %.[92] 1932 m. Jonas Juodikis Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Ekonominiame skyriuje apsigynė diplominį darbą, analizavusį surašymo duomenis, ir pateikė statistiką apie vyrų ir moterų dalyvavimą atskirose organizacijų grupėse. Jo apskaičiuota, kad kultūrinėse organizacijose buvo 53,1 %  vyrų ir 39,3 %, sportinėse – 86,6 % ir 13,2 %, politinėse – 89,9 % ir 10,1 %, konfesinėse 39 % ir 61 %, labdaros – 55,7 % ir 44,3 %, blaivybės – 27,8 % ir 72,2 %.[93] Įdėmi viena 1920 m. balandžio 1 d. kreipimosi prieš Steigiamojo seimo rinkimus „Į Lietuvos Piliečius“, pasirašyto prezidento A. Smetonos ir premjero E. Galvanausko, vieta: „Įsidėmėki: pirmą kartą Lietuvoje įgijo moteriškė lygių politikos teisių su vyrais. Tai pasirodys daugeliui nepriprastas daiktas, kad moteriškė sulyginta su vyru. Kad nebebūtų jokių prietarų! Vyrai ir moterys yra tas pats, Dievo dvasios pakvėpti [taip tekste], todėl ir jų teisė ir priedermė yra lygios rūpinantis tėvynės likimu.“[94]

Užventiškis Antanas Kasparas prisiminė, kad jo tėvas iš signataro buvo gavęs dovanai tris smuikus, kuriuos vėliau pardavė.[95] 1923 m. finansiškai parėmė pirmąją lietuvių moterų sporto organizaciją Kaune „Moterų sporto mėgėjų ratelį“.[96] 1934 m. vasarą vietos pavasarininkai, katalikiškos Lietuvos kaimo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ nariai, dėkojo už leidimą surengti savo dainų ir sporto šventę Užvenčio dvare.[97] 1939 m. kovo 28 d. Lietuvos šaulių sąjungai lėktuvui įsigyti Kredito banko, akcinių bendrovių „Ringuva“, „Nemunas“ ir „Neris“ valdybų vardu buvo paaukota 35 000 litų.[98] Tikriausiai labdaros ir paramos aukų būta daug daugiau, bet kuklumas ir nenoras viešintis paliko tik tiek fiksuotų faktų. Iš Kredito banko fonde byloje esančio 1935-1937 m. labdarai aukojusių bendrovių sąrašo matyti, kad daugiausiai lėšų skyrė „Maistas“ 325 721 litą, bankas – 5353, „Neris“ – 2868, „Lietuvos lloydas“ – 19 110.[99] 1938 m. „Neries“ pelną skirstant 1 000 litų teko Klaipėdos krašto pabėgėliams, o 1939 m. – 6 000 litų studentų stipendijoms.[100]

10. Asmenybė, šeima, giminė

Smilgevičių pavardę, kilusią iš Smilingių, galima aptikti įvairiausiose veiklos srityse, pradedant Martyno Jankaus 1882 m. Raseiniuose aplankytu fotografu Alfredu Smilgevičiumi,[101] tarpukario periodikoje dažnokai pasirodančia sunkumų kilnotojo ir rekordininko pavarde (vardo nustatyti nepavyko), Česlovą, gimusį 1904 m. rugpjūčio 7 d. Ukmergėje, įregistruotą 1936 m. Kūno kultūros rūmų kaip sportininką,[102] žinome visą eilę kunigų, mokslininkų ir, pavyzdžiui, sovietinės Lietuvos kultūros ministrą 1955-1958 m. Joną, gimusį 1924 m. Su jais teko susidurti ir vartant Šiaulių apskrities apylinkių teismų bylas. Stasys Smilgevičius, Petro sūnus, miręs 1915 m. gegužės 17 d., Pagyžių g. 41 paliko namus su „pleciumi“, kurio sūnaus Jono, mirusio 1931 m. vasario 28 d., naminį testamentą prašė patvirtinti našlė Viktorija Smilgevičienė, o vaikai Mečislovas, Česlovas, Jadvyga, Vanda ir Jonas teisėsi tarpusavyje, pasiekdami ir Vyriausiąjį tribunolą, aukščiausią teismų kasacijos instituciją tarpukaryje.[103] Šiaulių apygardos teismo bylose teko aptikti, kad Alsėdžių miestelyje gyveno Barbora Smilgevičiūtė, Juozo dukra, ir Pranas Smilgevičius, o Alsėdžių valsčiaus Vilkaičių kaime – Feliksas Smilgevičius.[104] Smilgevičius Julius, s. Viktoro, g. 1905 m. liepos 25 d. Mileikių kaime Telšių valsčiuje, nešiojo laiškus, o Antanas, grįžęs 1922 m. iš Rusijos, į kurią pateko I pasaulinio karo pradžioje, Kybartuose buvo pašto valdininkas. Vilniaus kunigų seminarijoje 1942-1943 m. mokėsi Zigmantas Smilgevičius, s. Antano, g. 1921 m. balandžio 28 d. Dišlių kaime, Plungės valsčiuje.[105] Telšių apskrities asmens dokumentų kolekcijoje peržiūrėjus dešimt su Smilgevičių pavarde susijusių saugojimo vienetų, paaiškėjo, kad trys jų, kilę ne iš Brazdeikių kaimo, nurodomi kaip bajoriškos kilmės asmenys.[106] Telšių apylinkės teismo bylose radome mėgėją bylinėtis Vincą Smilgevičių iš Kuodžių kaimo, dar vienas Vincas gyveno Lieplaukėje, Žarėnų valsčiuje Marčiuose – Adomas.[107] Matas Toliušis leidininyje „Lietuvos bajorai –Vasario 16-osios akto signatarai. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius“ teigia, kad bajorišką J. Smilgevičiaus kilmę sunku patvirtinti archyviniais šaltiniais.[108] Tad šiuo klausimu reikšti kokias galutines kategoriškas nuomones būtų per ankstyva.

Signataro dukros Onos sūnus Algis Žolynas iš mamos pasakojimų atmintyje išlaikė tokią senelio charakteristiką: „Tai bu­vo ir griež­tas, ir ge­ras žmo­gus. Vie­na iš la­biau­siai jau­di­nan­čių is­to­ri­jų, ku­ria ma­ma iliust­ra­vo aki­vaiz­dų jo as­me­ny­bės prieš­ta­ra­vi­mą tarp pra­ktiš­ku­mo ir idea­liz­mo – bu­vo jo spren­di­mas ne­per­ves­ti šei­mos lė­šų Švei­ca­ri­jos ban­kui per Ru­si­jos ir Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­jas. Jis tie­siog ne­ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti, kad tuo me­tu per­kel­ti tur­tą iš ša­lies bū­tų pa­trio­tiš­ka – ar bū­ti­na. Dar ma­ma pa­sa­ko­da­vo, kad tė­vas mėg­da­vo jos pa­ga­min­tą sū­rį ir vi­suo­met duo­da­vo li­tą už ge­rą dar­bą.“[109] Signataras Jonas Vailokaitis, tėvui mirus, sūnaus Kazimiero vardu užuojautos laiške prisiminė: „<…> Jūsų amžinos atminties tėvas paliko man daug gražių prisiminimų iš valstybės tarnybos, ir iš vėlesnių laikų. Tai buvo taurus žmogus, mažai kalbąs, didelės inteligencijos ir tvirtai tikįs į šviesesnę Lietuvos ateitį. Net dabartiniu metu, kai bendrai visur tiek daug sunkumų, jis rimtai tikėjo mūsų Tėvynės prisikėlimu<…>“.[110] Žurnalistas Adomas Vilainis-Šidlauskas (1905-1981) su bendražygiu 1938 ar 1939 m. keliavo per Lietuvą. Neaplenkė ir Užvenčio dvaro. Rūmai, suręsti iš tvirtų ąžuolų, savo išore įspūdžio nepadarė, tačiau imponavo dydžiu ir ilgiu. Prisiminė Šatrijos Raganos „Sename dvare“ aprašytą liepų alėją. Salone  pamatė minkštus baldus ir paveikslus ant sienų. Pasitiko J. Smilgevičius: „Salione radome patį savininką. Jis mus priėmė mandagiai, tačiau vis žiūrėjo į kabantį sienoje laikrodį. Matyt, jam laikas buvo brangesnis už auksą. Minutės, sekundės jam reiškė dolerius ir litus. Jam ir laikrodžio spyruoklė jau sukosi per lėtai. Mes supratome, kad jis girdi savo malūno dundesį ir Kauno fabriko sirenas. Žilas ponas mus pavedė savo jaunai skaistaveidei dukrai…“ Ji nuvedė atvykėlius į liepų alėją ir parodė kamiene išpjaustytus Pečkauskų herbus ir rašytojos inicialus, dar kitame pamatė strėle pervertą širdį, virš kurios išrėžta „Atmink“, o po ja vėl inicialai.[111] Užventiškė Elena Jaspelkytė-Staputienė, gyvenanti Užvenčio dvaro gyvenamojo namo kambariuose, kur sėdėdavo dvaro ūkvedys ir buhalteris ar arkliams darydavo apynasrius su žąslais, 2008 m. prisiminė, kad pradėjo dirbti dvare trylikos metų. Su broliu ir būriu suaugusių moterų ruošė džiovinimui iš plantacijų parvežtus tabako lapus. Iš pradžių iškočiodavo lapų gyslas specialiais kočėlais su dviem rankenom, paskui lapus suverdavo ant špagato ir kabindavo džiovykloje. Išdžiovinti lapai tuoj pat keliaudavo į Kauną. Darbas buvo sunkus. Paauglei nepatikdavo tabako kvapas. Kartais vaikams pagelbėdavo geranoriškos moteriškės. Džiovykloje dirbo apie trisdešimt žmonių. Tačiau būdavo ir tokių moterų, kurios specialiai gąsdindavo vaikus, kad jie nedirbtų. Gavę algą Jaspelkiai eidavo į dvaro sūrinę. Elena pirkdavo fermentinio sūrio, kurį pardavinėdavo didžiuliais gabalais. Brolis iš savo algos nupirkdavo sviesto. Elena pasakojo, kad J. Smilgevičius beveik nuolatos būdavo Užventyje. Jis su pagalbininku vokiečiu prižiūrėjo laukus, sūrinę, spirito varyklą, malūną. Ūkis tais laikais buvo labai modernus. Jame dirbo labai daug žmonių. Su pagalbininku šeimininkas visuomet kalbėdavosi vokiškai. Darbininkai nesuprasdavo. Elenai paliko įspūdis, kad dvarininkas buvo nervingas: „Algų mokėjimo dieną darbininkai būriuodavosi prie ūkvedžio kabineto. Ateina pats šeimininkas. Praneša, kad šiandien algų nebus, trinkteli durimis ir piktas išlenda lauk pro kitą dvaro galą. O mes taip ir liekam stovėti, nespėję nieko net paklausti. Algos dažnokai vėluodavo. Užtat, kai ponia Stefanija atvažiuodavo iš Kauno, atsigaudavo. Ji buvo labai švelni ir nešykšti. Pamenu, mano mama išperino poniai viščiukus. Visaip vertėmės. Tėvelis mirė, paliko septynis našlaičius vaikus. Nunešėm tuos paukščiukus. Ponia dosniai sumokėjo. Paskui tarsi susinepatoginusi dar klausia: „Gal per mažai jums tų pinigų? Gal daugiau reikėtų?“[112] Signataro anūkas Vitalis Petrušis 2018 m. pradžioje bus pasakęs kertinius žodžius apie šią asmenybę: „Senelis tikėjo, kad jis sugebės daugiau pasiekti dirbdamas privačiai, nepriklausydamas partijoms, nebūdamas valdžioje.“

Signataro prašymas Žemės ūkio ministrui suteikti Užvenčio dvarui kultūrinio ūkio statusą, jam paliekant didesnį žemės plotą, 1930 m. spalis, LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 615, L. 22.

Iš prisiminimuose pateiktų detalių ryškėja ramus ir kantrus žmogus šeimyninėje aplinkoje: „Jonas Smilgevičius, mano senelis, turėjo šešis vaikus – penkias dukteris ir sūnų. Visi jie mirę. Aš, pirmas anūkas, buvau devynių su puse metų, kada senelis mirė, labai gerai jį prisimenu. Mes praleisdavome gan daug laiko kartu, nes buvau vienintelis jau samprotaujantis jo anūkas. Antras anūkas, mano brolis Vytenis, buvo šešiais metais už mane jaunesnis. Mama pasakojo, kad kai buvau labai mažas, senelis man kartais leisdavo žaisti su jo kišeniniu laikrodžiu ir dėl to ne kartą reikėjo laikrodį taisyti. Aš to neatsimenu, bet prisimenu, kad senelis turėjo kišeninį laikrodį su grandinėle ir jį nešiojo liemenės kišenėje. Senelis mėgdavo pasivaikščioti, ypač po pietų ir ar vakarienės, ir aš, kada tik galėdavau, eidavau kartu. Vieną naktį žiemą, turbūt 6 ar 7 valandą vakare, senelis ir aš vaikščiojom Užvenčio dvaro sode. Buvo šalta, bet malonu, sniegas girgždėjo po kojomis, švietė pilnatis, danguje spindėjo begaliniai žvaigždynai, nebuvo nė debesėlio. Sniegas spindėjo ir buvo beveik visai šviesu. Senelis tada man pasakė: „Prižadėk, kad tu nerūkysi, kai užaugsi“. Aš pagalvojau, kad nors senelis nerūko, mano tėvas rūko ir beveik visi vyrai rūko. Ir atsakiau: „Negaliu prižadėti, gal aš labai norėsiu…“ Senelis mane vis skatino nerūkyti. Nežinau, ar senelis gėrė alkoholį, bet kai lankiausi dvare 1993 m., susitikau vieną seną moterį, kuri buvo dirbusi dvare prieš karą ir pažinojo senelį. Ji man pasakė: „Smilgevičius nekentė girtuoklių“. Senelį gerbė ir mėgo ne tik visa šeimyna, bet ir svetimi visokių profesijų, amatų žmonės, darbininkai, valdininkai, su kuriais jis turėjo reikalų, bendraudavo. Jis buvo prieinamas, praktiškas, šeimyniškas. Mama pasakojo, kaip senelis kartu su ja vaikščiojo Kaune po medžiagų parduotuves, kol surado tinkamos medžiagos jos vestuvinei suknelei pasiūti. Man būdavo malonu ir labai įdomu būti su seneliu; jis man buvo aukščiausias autoritetas, kuris žinojo apie viską: gamtą, mokslą, žemės ūkį, žymius žmones, karo eigą (po 1940 metų), Lietuvos ir Europos istorijas, tų laikų tarptautinę politiką. Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Rusijos, man atrodė, kad jau greitai bus galas, bet senelis mane ramino sakydamas, kad Lietuva pajėgs pergyventi bet kokias krizes ir vis tiek liks Lietuva. Jis niekada nenustojo vilties. Senelis man buvo mielas, svarbus, saugus. Mėgau ir mylėjau jį, didžiavausi juo. Senelis buvo šviesuolis, taurus, sumanus, visuomet turėdavo naujų idėjų, santūrus, gerai traktavo visus žmones, buvo mandagus, draugiškas, svetingas. Užvenčio dvare beveik visuomet būdavo svečių pietums ir dažnai vakarienei, Kaune irgi netrūko svečių. Dvare kai kurie svečiavosi keletą dienų, kartais dar ilgiau. Kalėdų šventėms suvažiuodavo visi senelio vaikai su savo šeimomis, būdavo linksma, jauku, malonu. Būdavo daug jaunuolių, šeimos narių ir jų draugų, balių, šokių, muzikos. Visuomet šventėm vasario 16-ąją, per tą šventę jį sveikindavo daug žmonių. Senelis galvojo, kad Lietuvai labai svarbu sustiprėti ekonomiškai: sumoderninti ir pagerinti žemės ūkį, išvystyti pramonę, komerciją, eksportą. Jis pavertė Užvenčio dvarą į pavyzdingą ūkį: importavo geros veislės pieninių karvių, pradėjo gaminti ir eksportuoti „daniškus“ sūrius, augino kiaules eksportui, pastatė modernų malūną su turbina, įvedė elektrą dvare. Senelis tikėjo, kad lietuviams būtina mokėti svetimų kalbų. Jis pasamdė vokietę, kuri su šeima gyveno daug metų ir mokė vaikus vokiškai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu vietiniai ūkininkai dažnai prašydavo mamos parašyti vokiškai vokiečių valdininkams visokius prašymus, kad neatimtų galvijų ar sumažintų įvairias prievoles.

Signataro 1927 m. vasario 27 d. prašymas Žemės ūkio ministrui palikti nenusavinamą žemės normą Henrikavo dvare LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2314, L. 35.

Žinome, kad mirė Kaune, o palaidotas Užventyje, įstrigo detalė: šarvojo su tautiniais drabužiais. Laikinojoje sostinėje Kauko alėjos 14 numeriu pažymėtame mediniame dviejų aukštų name signatarui priklausė vienas septynerių kambarių butas, o du po aštuonis kambarius – atsargos pulkininkui-leitenantui Jonui Kaunui, buvusiam akcinės „Nemuno“ bendrovės valdybos nariui. Pažymėtina, kad 1936 m. vasario mėnesį pateiktose žiniose apie pajamų mokestį nurodyta, kad išlaikomų šeimos narių neturi, 1940 m. vasario 9 d. Kauno III-ojoje policijos nuovadoje išduotoje mokesčių mokėtojo knygelėje šita žinia kaip ir gyvenamosios vietos nuoroda į Kauko 14 pakartota.[113] Miesto mokesčių inspekcijos 1938 m. rugpjūčio 31 d. žiniose pastaboje užfiksuota, kad turtas fiziškai neatskirtas nuo J. Kauno nuosavybės.[114] J. Smilgevičiui  priklausiusi nuosavybė palyginti kukli, kai Marijai ir Andriui Vosyliams Laisvės alėjoje 21 priklausė mūrinis keturaukštis su 800 kvadratinių metrų žemės.[115] O medinis dviaukštis stovėjo ant pusantro tūkstančio kvadratinių metrų sklypo, nuomoto iš miesto savivaldybės.[116] Peržiūrėjus II pasaulinio karo metais, 1942 m. gegužės 27 d., visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo lapus, paaiškėjo, kad nacionalizuotame būste įrengta 12 butų, o ties J. Smilgevičiaus pavarde parengiamajame Kauko alėjos nr. 14 „buto-ūkio“ sąraše pastabos skiltyje nuodyta, jog nuolat gyvena ūkyje, tad liko Henrikavo dvaras (Trakogalių kaimas) Tauragės apskrities Kaltinėnų valsčiuje, tačiau jokios užuominos neradome. Įdomybė laukė pirmojo buto gyventojų sąraše, kur įrašytas Petrušis Petras, gimęs 1904 m. sausio 9 d. Alytaus apskrities Varėnos valsčiuje (kaimas nenurodytas), vedęs, Lietuvos banko buhalteris. Tarp likusių 12 buto gyventojų yra skulptorius Vytautas Kašuba, gimęs 1915 m. rugpjūčio 15 d. Minske.[117] Gerai žinomoje Stanislovo Narutavičiaus ir dešimties alsėdiškių delegatų nuo valsčiaus Didžiajame Vilniaus seime nuotraukoje kairėje bajoro pusėje rasime signataro brolį Juozą. Jis užfiksuotas Egidijaus Motiekos monografijoje[118] ir įvardintas vienu iš dešimties Alsėdžių valsčiaus atstovų su S. Narutavičiumi priešakyje, turintis 84 ha žemės.[119] Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus Aleksių seniūnijos 1927 m. gruodžio 9 d. rinkikų į Žemės ūkio rūmų ūkininkų tarybą apskrityje sąraše įrašytas Smilgevičius Juozas, 54 m. amžiaus, Šonių kaime 10 metų, t. y. nuo 1917 m., valdęs 93 ha žemės.[120] 1937 m. rugsėjo 25 d. išrūšiavus 92,11 ha žemės, kuri buvo molėta ir smėlinga, todėl priskirta trečiai ir ketvirtai rūšiai, kitų metų birželio 4 d. Juozas pasiskundė Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai, kad turimi 25 ha pievos yra samanotos, krūmotos ir kelmuotos, daugiausia auga „trikontė viksva ir rūgščiosios prastos žolės“. Iš žiniaraščio aiškėja, kad prie 4 ha vandens tvenkinio būta malūno. Nors ariamos žemės ūkyje būta 50 ha, bet ji gana prasta ir didesnių galimybių prakusti neteikė, tad teko suktis. Be J. Smilgevičiaus vienkiemyje žemės dar turėjo keturi savininkai.[121] Kitoks turėtos Šoniuose žemės kiekis nurodytas Telšių apskrities „dvarų centrų ir ūkių, didesnių kaip 70 ha, kuriuose buvusiems savininkams palikta iki 30 ha normos“ 1940 m. rugsėjo mėnesio sąraše – 110,61 ha.[122] 1945-1948 m. žiniose apie Alsėdžių valsčiaus „pabėgusių  liaudies priešų“ ūkius, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai nurodyta, kad iš Juozo Smilgevičiaus ūkio Šonių kaime į valstybinį žemės fondą paimta 111 ha žemės, gyvenamasis namas, tvartas, du klojimai, svirnas ir trys „kiti trobesiai“.[123] 1941 m. tremtinių sąraše įtrauktas kartu su šeima: Smilgevičius Juozas, Mykolo (Juozo), g. 1873 m. Šonių kaime, Telšių apskrityje (Plungės r.), mirė Komijoje 1956 m.; žmona Smilgevičienė-Triukytė Magdalena, Prano, mirė 1943 m.; sūnus Liudas, Juozo, g. 1918 m., grįžo iš Komijos 1958 m., mirė 1964 m.[124] Sąraše yra ir pusbrolis Smilgevičius Jonas, Igno, g. 1900 m., gyvenęs Vilniuje, inžinierius, suimtas 1940 m. liepos 19 d., grįžo į Lietuvą 1959 m. Skirtingai nei signataras priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai, 1931 m. birželio 15 d. per rinkimus į Kauno miesto tarybą pateko į jos sudėtį. Gimė 1894 m. birželio 24 d. Telšių apskrityje, Brazdeikių kaime. Tėvai Ignacas Smilgevičius ir Morta Šimkaitė, turėję 50 dešimtinių žemės. Signataro pusbrolis turėjo aštuonis brolius ir seserį. 1912 m. baigė Telšių keturių klasių miesto mokyklą, po 1916 m. vasaros mokytojų kursų du metus mokytojavo, 1918-1919 mokslo metais mokėsi septintoje Vytauto Didžiojo gimnazijos klasėje, iš kurios išstojo,[125] baigiamuosius gimnazijos egzaminus 1920 m. išlaikė Šiauliuose ir su valstybine stipendija stojo į Darmštadto (Vokietija) aukštąją technikos mokyklą, kurią pabaigė 1926 m. pavasarį įgydamas inžinieriaus elektriko (elektrotechniko) kvalifikaciją. 1927 m. rugpjūtyje išvyko į Ameriką ir metus pradirbo „Edisono dirbtuvėse“ Čikagoje, grįžęs mokytojavo Susisiekimo ministerijos Aukštesniojoje technikos mokykloje. Nuo 1930 m. balandžio 1 d. ministerijos tarnautojas. Nuo 1929 m. propagavo Kauno hidroelektrinės projektą, ragino pasinaudoti hidroresursais ir statyti elektrines ant Nemuno ir Neries bei mažesniųjų upių – Minijos, Jūros, Šventosios, Dubysos, Šešupės. 1930 m. išleido knygelę „Nemuno hidroelektrinės stotis“, 1934 m. – apie hidroelektrinę ties Pažaisliu, o 1935 m. pateikė Jurbarko hidroelektrinės ir spaudoje pristatė Ežerėlio (Ežeriečio) prie Zapyškio šiluminės elektrinės, kūrenamos durpėmis, projektus. Marijos Drėmaitės nuomone jį būtų galima laikyti pionieriumi, pabandžiusiu panaudoti Nemuno vandens energiją kaskadiniu būdu.[126] Jis spaudoje siūlė statyti Lietuvoje ir azoto fabriką („Lietuvos aidas“, 1931 m. sausio 27, nr. 21, p. 7). 1931 m. rugpjūčio mėnesį Susisiekimo ministerija pusmečiui siuntė į Čekoslovakiją, Šveicariją ir Vokietiją susipažinti su naujai pastatytomis hidroelektrinėmis ir elektros įrenginių fabrikais.[127]

Brolis Pranciškus nuomojosi 270 ha ploto Laumakių dvarą Šaukėnų valsčiuje. Dar 1920 m. gruodžio 15 d. „Žiniose apie visus įgaliotinio nuomojamus dvarus ir ūkius, esančius Šiaulių apskrities įgaliotinio žinioje už 1920 m.“ jis įrašytas kaip perleistas stambiam nuomininkui.[128] Eugenijui Opackiui (Opatskiui) priklausęs ūkis nuo 1921 m. balandžio 23 d. šešiems metams atiteko beveik už septynias tonas „kasmetinio mokesčio“ rugiais, miežiais ir avižomis. 1924 m. jam mirus, valdė žmona. Nuomai pasibaigus, dvarą išparceliavo naujakuriams. Jo mediniai rūmai turėjo naują mūrinį priestatą, buvo keturios klėtys, pirtis, kalvė, vaisių džiovykla, ledainė, „medarnė“ (malkinė) ir kiti ūkiniai trobesiai.[129] Kad tai būta nemažo dvaro, liudija 1927 m. birželio 23 d. jo perėmimo valdžios žinion aktas, kuriame nurodoma, kad stovėjo 17 trobesių, iš nusavinto 132 ha ploto ariamos žemės tebuvo 25 ha, likusį sudarė miškas ir krūmynai, bet sode augo 90 obelų, 17 kriaušių, 23 slyvos ir 30 agrastų bei serbentų krūmų.[130] 1926 m. sausio 15 d. pastatai perėjo valstybės nuosavybėn, kitais metais juos už nedideles sumas varžytinėse perleido naujakuriams, dauguma buvo rąstiniai ir dengti šiaudais, „visai seni ir supuvę“.[131]

 Ona Smilgevičiūtė, 1934 m. LCVA, F. 631, AP. 3, B. 12899, lapai nenumeruoti

A. Merkelis signataro nekrologe nurodė žmonos Stefanijos mirties datą 1941 m. rugsėjo 11 d. Ją išvežęs gydytis, grįžo birželyje, prasidėjus karui.[132] V. Petrušis apie paskutinius močiutės gyvenimo metus pasakojo: „Močiutę suparalyžavo, ji nebegalėjo judinti didesnės pusės kūno, prarado kalbą. Daktarai negalėjo padėti. Senelis turbūt 1940 m. išvežė močiutę į Vokietiją gydytis. Senelė ten mirė. Rusai užėmė Lietuvą, nusavino Užvenčio dvarą, išmetė mus iš dvaro. Mama, aš, brolis, auklė ir dar keli mūsų šeimos nariai apsigyvenome bute kitoje Ventos pusėje Užvenčio miestelyje.“ Ten tikriausiai kiek laiko ir gyveno signataras, nors anūkas pasakojo, kad vokiečiai jam pavedė administruoti reicho valstybiniu ūkiu laikomą dvarą ir jame apsigyventi. Kiek painiavos tyrinėjant sukėlė Kauno apskrities repatriantų į Vokietiją 1941 m. kovo 21 d. sąrašas, kuriame be paties signataro figūruoja ir Stefanija, sūnus Kazimieras su žmona Antanina-Danute, Antano dukra, gimusia Kaune 1910 m., dukros Ona Žolynienė ir Antanina Urbienė su vyrais Konstantinu ir Kazimieru bei Dainius Urbas, gimęs 1940 m.[133] Stefanijos gimimo metai nurodyti ne 1877, o 1882, žmonos gimimo vieta – Šiauduva (Telšių apskritis), dukros Onos – Kretinga, o ne Varšuva.

Sūnus Kazys, 1935 m. „šoferio liudijimas“, LCVA, F. 931, AP. 1, B. 3327, L. 2

Visų gyvenamoji vieta Kaune, Kauko g. 14-1, išskyrus Žolynų, gyvenusių Friko g. 12-2. Tai rodytų išvykus į Vokietiją, matyt, 1941 m. kovo mėnesį, tačiau galima ir ankstesnė data, atsižvelgiant į sunkią Stefanijos sveikatos būklę. Kokio prašymo ar dokumento, prašant leisti išvažiuoti sveikatos reikalais, neaptikta. Nestebėtina, kad grįžusį signatarą vokiečiai paskyrė administruoti sovietinės valdžios suvalstybintą dvarą, jo negrąžindami savininkams, o vyriausią dukrą Janiną Petrušienę, nerepatrijavusią į Vokietiją, 1942 m. rudenį naujasis administratorius iš vokiečių repatriantų norėjo su šeima išvaryti, išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas.[134] Užvenčio parapijos klebonas 1937-1943 m. kunigas Stasys Šantaras (1909-1976) karo metais bendravęs su signataru prisiminė jį buvus stoiškai ramų, be jokios pagiežos okupantui, visuomet vienodą malonų žemaitį.[135]

1941 m. kovo 21 d. Kauno rajono vokiečių kilmės repatriantų sąrašo fragmentas, kuriame įrašyti devyni Smilgevičių giminės nariai, LCVA, F. R-839, AP. 1, B. 7, L. 116. Kiekvienas lapas pasirašytas reicho ir sovietų įgaliotinių, patvirtinant antspaudais su svastika ir sovietiniu herbu.

Pagal Žemės tvarkymo departamento 1941 m. sausio 30 telefonogramą repatrijuojančių ūkiai turėjo būti nacionalizuoti iki vasario 4 d. Šiaulių apskrities vokiečių pilietybės ir tautybės dvarų savininkų 1940 m. rugpjūčio 18 d. sąraše nurodyta, kad Užvenčio valsčiuje tokių nesama.[136] Tad dokumentus išvykti į Vokietiją kaip repatriantams Smilgevičiai turėjo pateikti arba metų gale, arba 1941 m. sausį.

Antanina Smilgevičiūtė, baigusi 1929 m. šešias Klaipėdos gimnazijos klases Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F. 84, AP. 3, B. 695, L. 3 a.p.

Negalima apeiti vieno delikataus klausimo. Vyresnių užventiškių tarpe netyla kalbos apie antrąsias vedybas su Vanda Putramentaite, gimusia 1905 m. Baigusi keturias klases, pokaryje dirbo Užvenčio rajono sveikatos apsaugos skyriaus buhaltere. Jos tėvas Viktoras Putramentas buvo Žemės ūkio ministerijos Miškų departamento direktoriumi, miestelyje jam priklausė dveji namai, kuriuos nuomojo valdžios įstaigoms (apylinkės teismui ir kitoms). 1951 m. rugsėjo 21 d. Užvenčio rajono buožinių ūkių sąraše Vanda įrašyta Smilgevičienės pavarde. Turėjusi 400 ha žemės, po 60 karvių ir arklių, 100 kiaulių. Ištremta 1951 m. spalio 2 d. į Krasnojarsko kraštą kartu su motina Vladislova Putramentiene, Benedikto, g. 1874 m. Grįžo į Lietuvą 1956 m. balandžio mėnesį. Kad susituokė su signataru, kuris karo metu mirė, teigė liudininkas Fiodoras Zaicevas ir dar vienas apklaustasis.[137] Tai galėjo įvykti 1942 m. rugsėjo mėnesį ar kiek ankstėliau, praėjus maždaug metams po Stefanijos mirties, bet stengiantis aptikti tvirtesnius įrodymus santuoką liudijančio ar patvirtinančio dokumento nerasta. Tuo laiku įmanomas ir civilinės santuokos atvejis, galėjęs įvykti daug anksčiau.

1938 m. rugpjūčio 21 d. Kazio prašymas išduoti leidimą šaunamajam ginklui laikyti, LCVA, F. 412, AP. 10, B. 6092, L. 1.

Problemų neatsirado, renkant žinias apie sūnų Kazimierą. 1932 m. birželio 15 d. surašytame „Šoferio žinių lape“ nurodyta, kad gimė 1910 m. gruodžio 15 d. Varšuvoje. 1940 m. balandžio 16 d. Šoferiams egzaminuoti komisijai padavė prašymą pratęsti 1932 m. liepos 18 d. išduotą leidimą „vairuoti lengvo tipo mašinas savo reikalams“, pakartotinai išlaikius egzaminus.[138] Tad važinėti pradėjo būdamas ketvirto kurso Kauno konservatorijos studentu. 1938 m. rugpjūčio 21 d. Šiaulių miesto ir apskrities viršininkui pateiktame prašyme pageidavo leidimo įsigyti šautuvą medžioti motinos Stefanijos Smilgevičienės dvaro Užventyje (Šiaulių aps.) žemėse, kuriam priklausė 167,77 ha žemės ir 404 ha kultūriniam ūkiui nuomojamo iš Žemės ūkio ministerijos ploto. Taip pat paprašė leisti įsigyti „kišeninį brauningą“ savigynai. Nurodė, kad yra ūkininkas ir gyvena pas tėvus.[139] Sakytume neįprasta jaunuoliui, 1934 m. birželio mėnesį baigusiam Kauno konservatorijos kompozitoriaus ir pedagogo Balio Dvariono vestą fortepijono klasę, bet neįsivardinęs ūkininku leidimo būtų negavęs. 1928 m. sausio 7 d. Kazimieras pasiprašė priimamas į Klaipėdos konservatorijos „fortepijono skyrių“. Nurodė adresą Klaipėdoje Inkaro g. 2.[140] Sausio 12 d prirašyta, jog priimtas laisvu klausytoju. Pradinį išsimokslinimą įgijo namuose, Lietuvoje gyveno nuo 1913 m. 1922 m. įstojo į „Aušros“ gimnaziją Kaune, čia baigė tris skyrius. Dėl susidėjusių aplinkybių turėjo vykti į Klaipėdą ir Lietuvių gimnazijoje baigė šešias klases. Klaipėdos konservatoriją uždarius, persikėlė į Kauno muzikos mokyklą. Laikinojoje sostinėje lankė „Pavasario“ suaugusiųjų gimnazijos septintąją klasę. 1930-1931 mokslo metais laikydamas egzaminus brandos atestatui įgyti, iš matematikos gavo pataisą, kurios rudenį neišlaikė. 1931 m. pavasarį buvo pasiryžęs brandos atestatui gauti egzaminus laikyti „prie Švietimo ministerijos“. O rugsėjo 6 d. prašėsi pervedamas iš Klaipėdos konservatorijos IV kurso į Kauną. Laikinojoje sostinėje gyveno Kauko g. 14. Pridėtame pažymėjime įrašyti pažymiai: „elementarios teorijos – 5, solfedžio – 5“. Rugsėjo 20 d. prašė atleisti nuo privalomų Kauno konservatorijoje dalykų, nes mokosi VIII-oje gimnazijos klasėje. Leista jų egzaminus laikyti eksternu. Fortepijono klasės vedėjas B. Dvarionas kasmet atestuodavo auklėtinį. 1928-1929 mokslo metus apibendrino taip: „Mėgsta chaosą. Bet pradeda suprasti ir atskirti ritmą nuo meloso.“, sekančiais mokslo metais apibūdino: „Darbštus, nors atsinešimas prie fortepijono paviršutinis. Šiais metais baigia gimnaziją, todėl dalinai nedaug galėjo dirbti.“ 1930-1931 mokslo metus palydėjo tokiais žodžiais: „Geros rankos, darbštus, bet dar turi trūkumų, neritmiškas, suliginant, nepermuzikališkas.“ 1933 m. pažymi: „Padarė daug pažangos, nors dirbti galėtų intensyviau.“ Paskutinius metus pabaigė įvertinęs gerai: „Yra gabus, darbštus, muzikalus, padarė didelę pažangą.“[141] 1934 m. spalio 20 d. išduotame Kauno konservatorijos baigimo pažymėjime nurodyta, kad išėjo fortepijono skyriaus kursą: fortepijono – gerai, „elementarinės muzikos teorijos, solfedžio, harmonijos, muzikos istorijos, muzikos enciklopedijos, simfoninės instrumentacijos, estetikos ir ansamblio kurso – gerai.“ Vertinimus pasirašė kompozitorius Juozas Gruodis. Gavo pianisto vietą Valstybės teatro orkestre. 1934-1937 m. Kazimieras tobulinosi Normalinėje muzikos mokykloje Paryžiuje. Mokydamasis muzikos, 1931 m. sausio 14 d. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriuje, rugsėjo 14 d. pasiprašė pervedamas į Teisės fakulteto ekonomijos skyrių, o kitų metų rugsėjo 24 d. iš jo perėjo į teisės skyrių laisvuoju klausytoju. Studijas universitete nutraukė 1933 m. vasario 1 d. po trijų semestrų.[142]

Nuo 1930 m. Lietuvos miestuose ir Kauno radiofone surengė solinių koncertų, pasirodė scenoje su smuikininku P.Matiuku (1933 m.). 1944 m. su seserimis pasitraukė į Vakarus, o 1949 m. persikėlė į Kanadą ir užsiėmė aktyvia koncertine veikla.[143] 1936 m. iš muzikos istorijos paskelbė keletą straipsnių.[144] Broliu pasekė metais jaunesnė sesuo Antanina, gimusi 1909 m. lapkričio 17 d. 1927 m. sausio 8 d. prašėsi priimama į Klaipėdos muzikos mokyklos dainavimo skyrių, tačiau pabaigusi šeštą lietuvių gimnazijos klasę ir perkelta į septintą 1929 m. birželio 30 d. mokslus paliko. Rugsėjo 2 d. pasiprašė į Kauno muzikos mokyklos (nuo 1933 m. konservatorijos) dainavimo klasę. Vladislavos Grigaitienės (1890-1961) vestą klasę baigė 1936 m., kasmetiniuose pedagogės vertinimuose nurodoma, kad turi gražų balsą, pridedant „tik mažai dirba“ ar apibūdinant kaip „lyrinį-dramatinį sopraną“.[145] Pora metų mokėsi italų kalbos. Apie kokius pasirodymus, juolab koncertinę veiklą duomenų nerasta. 1940 m. gruodžio 15 d. Ona Smilgevičiūtė-Žolynienė, gimusi 1913 m. birželio 24 d. Palangoje, kaip vaikų darželio auklėtoja užpildė Švietimo liaudies komisariato žinių lapą. Trumpoje autobiografijoje parašė, kad pradžioje mokėsi namie, vėliau įstojo į „Saulės“ gimnaziją Kaune, kurią pabaigė 1934 m. ir pradėjo studijuoti germanistiką Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultete („Baigiau klausyti 1939 m.“). Visą laiką jautusi potraukį pedagoginiam darbui, todėl 1940 m. liepos 5 d. įstojo į darželių auklėtojų kursus ir juos pabaigė tų metų rudenį. Apie brolį Kazimierą parašė, kad gyvena Kaune ir yra tarnautojas, ištekėjusios seserys Janina Petrušienė ir Antanina Urbienė – namų šeimininkės, Elena studentė Dotnuvoje, o Kristina gyvena namuose.[146] Elena su vyru Stasiu Mikniumi, baigę Žemės ūkio akademiją dirbo Kelmės rajono agronomais ir vedė pavyzdinį ūkį, 1949 m. kovo mėnesį atvyko į Ameriką su dukromis Angela (Angele?) ir Laima bei seserimi Kristina.[147] O. Smilgevičiūtė 1934 m. rugsėjo 9 d. prašėsi priimama į universitetą laisva klausytoja. Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijos rugpjūčio 30 d. išduotame brandos atestate nurodoma, jog yra pripažinta baigusia visą aukštesniosios mokyklos aštuonių klasių kursą su sustiprintu svetimųjų kalbų dėstymu. Lotynų kalbos mokėjimas įvertintas labai gerai, vokiečių – gerai, prancūzų – patenkinamai.[148]

Iš Janinos-Ninos Smilgevičiūtės, gimusios 1908 m. gruodžio 27 d. Varšuvoje, studentės asmens bylos aiškėja, kad 1928 m. rugsėjo 13 d. prašė būti priimta į Kauno universiteto Teisių fakulteto teisių skyrių, po dviejų kursų persikėlė į Humanitarinių mokslų fakultetą, apie tai rektoriaus paprašė 1931 m. rugsėjo 11 d. Iš 1928 m. birželio 22 d. „Aušros“ gimnazijos brandos atestato matyti, kad mokėsi daugiausia patenkinamai, nes taip įvertinta 11 iš 17 disciplinų, išskyrus istoriją, higieną, darbelius, tikybą, muziką ir dainavimą.[149]

Apie signataro sūnų, dukras ir anūkus etiškiau parašyti jiems patiems, tačiau iš internete paskelbtų tekstų galima suprasti, kad jie nepametė tėvo ir senelio idealų, nepamiršo užsienyje ir kaip galėdami jais gyveno.

Amerikoje leidžiamas „Draugas“ 2007 m. pabaigoje paskelbė, kad gruodžio 24 d. Luisvilyje, Kolorado valstijoje, mirė Ona („Hane“) Žolynienė-Smilgevičiūtė, gimusi Palangoje 1915 m. birželio 24 d. Jai teko pagyventi Austrijoje, Vokietijoje, Australijoje, Čikagoje.[150] Liko seserys: Janina („Nine“) Petrošienė, Elena („Liuse“) Miknienė, sūnus Algis Žolynas. 2005 m. pradžioje kraštotyrininkas Vytenis Rimkus („Gairės“, 2005, nr. 2, p. 14) pateikė tokias žinias apie signataro giminę: „Signataras turėjo du brolius Juozapą ir Pranciškų, penkias seseris Domicelę (Kenstavičienę), Oną, Barborą ir Kotryną. Jauniausioji sesuo Petronėlė mirė Vilniuje 1980 m.

Kenstavičių sūnus Domininkas, baigęs Telšių kunigų seminariją, kunigavo Laukuvoje, Užventyje ir kitur. 1950-1953 m. studijavo Laterano universitete Romoje. Vėliau apsigyveno Vokietijoje.

Brolio Juozo anūkė Regina Smilgevičiūtė gyvena Vilniuje. Dirba Paminklų restauravimo-projektavimo institute architekte. Kiti anūkai – Adelė Smilgevičiūtė-Verbickienė, Gražina Smilgevičiūtė-Senkevičienė ir Aleksas Smilgevičius gyvena JAV, Čikagoje.

Šeimą aprašė taip: „Signataro žmona Stefanija kilusi iš Žebenkavo dvaro Varnių valsčiuje. Ji – rašytojo Dionizo Poškos ainė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gydėsi Vokietijoje, Berlyne,  ir ten bene 1940 metais mirė. Palaidota dabartinėje Kaliningrado srityje.

Brolis Juozas Smilgevičius (kairėje), seserys Petronėlė Niunevičienė ir Domicelė Kenstavičienė, sūnėnas Vytautas Niunevičius Syktyvkare, Komijoje, 1955 m. Niunevičių šeimos archyvas

Stefanijos ir Jono Smilgevičių šeimoje augo šeši vaikai: sūnus Kazimieras, ir dukros Janina, Antanina, Ona, Kristina ir Elena.

Sūnus Kazimieras (gimęs 1911 m.) baigė Kauno „Pavasario“ gimnaziją, studijavo ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Vėliau mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje ir baigė Kauno valstybinę konservatoriją. 1934-1937 m. gilino muzikos studijas Paryžiuje. Rengė koncertus Lietuvos miestuose, grojo Kauno radiofone. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945-1949 m. Austrijoje buvo lietuvių atstovas ir generalinis sekretorius tremtinių organizacijoje prie prancūzų karinės valdžios. 1949 m. atvyko į Kanadą, apsigyveno Monrealyje. 1950-1954 m. koncertavo su operos soliste Elžbieta Kardeliene JAV ir kitur. Mirė Kanadoje.

Vyriausioji dukra Janina Smilgevičiūtė-Petrušienė 1944 m. kartu su šeima pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Jos valia Užvenčio dvaro svirnas išgelbėtas nuo privatizacijos ir perleistas visuomeniniam muziejui. Sūnus Vitalis ir dukra Tina dažnai lankosi buvusiame Užvenčio dvare, palaiko ryšius su užventiškiais.

Antanina Smilgevičiūtė-Urbienė – dainininkė, solistė. Baigė Kauno muzikos mokyklos dainavimo klasę. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir ten mirė. Užaugino du sūnus. Vienas jį Jonas Giedrius Urbas su dukra Patricija lankėsi Užventyje.

Kristina Smilgevičiūtė – finansininkė, gyvena JAV. Ten gyvena ir Ona Smilgevičiūtė – kalbininkė.

Jauniausioji dukra Elena Smilgevičiūtė-Miknienė – agronomė, taip pat gyvena JAV, kasmet lankosi Užventyje, remia kraštotyros muziejų. Išaugino dvi dukras. Vyresnioji dirba banke analitike. Jos vyras Džordžas Price – žinomas dailininkas, nutapė J. Smilgevičiaus portretą ir padovanojo Užvenčio muziejui. Antroji dukra Angelė dirba Federaliniame banke Niujorke.“

 Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultete 2002 metais įsteigta J. Smilgevičiaus vardo stipendija, skirta gabiems ir darbštiems fakulteto studentams paremti. Jos įsteigimas buvo patvirtintas stipendijos steigėjų ir mecenatų bei Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekano sutarimu. Pagal nuostatus, kasmet Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga, keliems Ekonomikos ir vadybos fakulteto bakalauro studijų antro, trečio ar ketvirto kurso arba magistratūros studijų pirmo kurso studentams Garbės Komiteto sprendimu bus sumokama vienkartinė stipendija, įteikiant vardinius čekius, atsiųstus vieno iš stipendijos mecenatų arba Garbės Komiteto narių. Kandidatus J. Smilgevičiaus stipendijai gauti Garbės komitetui pristato Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanas, atsižvelgdamas į stipendijos nuostatuose suformuluotus reikalavimus.

Labiausiai vaikų patriotizmą ir ištikimybę Vasario 16-osios idealams parodė Kristinos Smilgevičiūtės santuokos su Marcelinu Senuliu data – 1952 m. vasario 16 d.[151]

Literatūra:

[1] Akcinė bendrovė „Neris“. // Lietuvos aidas – 1940, vasario 15 – Nr. 53a – P. 20.

[2] Akcinė b-vė „Neris“, Kaunas, Vytauto per. 26. // Ūkio žinios (Vilnius) – 1940, vasario 15-29 – Nr. 1 – P. 8.

[3] Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. – Vilnius: „Mintis“, 1976 – P. 412.

[4] Vyriausybės žinios, II dalis – 1934, spalio 19 – Nr. 347 – P. 18-19.

[5] LCVA, F.387, AP. 4, B. 1305, L. 9 ir a. p.; B. 1303, L. 6; AP. 4a, B. 4335, L. 4, 6; F. 927, AP. 1, B. 2015, L. 8, 25, 33.

[6] Pasikeitimas „Ferrum“ bendrovėje. // Vakarai – 1939, sausio 4 – Nr. 4 – P. 8; Sudegė vielos ir vinių fabrikas „Ferrum“. // Ten pat – 1939, kovo 12 – Nr. 60 – P. 3.

[7] LCVA F. 388, AP. 2a, B. 978, L. 6.

[8] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 2755, L. 1-2.

[9] LCVA, F. 1556, AP. 2, B. 478, L. 6.

[10] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1302, L. 3; B. 1301, L. 2 a. p.; AP. 4a, B. 4336, L. 4.

[11] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 23, AP. 1, B. 11, L. 1.

[12] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 1469, L. 21, 23, 25, 32, 38, 43, 45 ir a. p.

[13] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 23, AP. 1, B. 10, L. 1-5.

[14] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 23, AP. 1, B. 12, L. 182.

[15] LCVA, F. 927, AP. 1, B. 2015, L.

[16] LCVA, F. R-763, AP. 5, B. 101, L. 15, 28, 53, 56.

[17] Laikinosios Vyriausybės žinios – 1920, gegužės 25 – Nr. 34 – P. 9-11.

[18] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 38, 40.

[19] LCVA, F. R-1651, AP. 1, B. 4, L. 2.

[20] Akcinė bendrovė „Ringuva“. // Lietuvos aidas – 1938, vasario 15 – Nr. 53a – P. 20.

[21] Skelbimas. // Trimitas – 0925, liepos 9 – Nr. 26 – P. 872.

[22] 10 metų akcinės aliejaus fabriko bendrovės „Ringuva“ sukaktuvės. // Lietuvos aidas – 1930, gegužės 20 – Nr. 113 – P. 4.

[23] Sėmenų išspaudos Norvegijon. // Diena – 1934, liepos 29 – Nr. 30 – P. 1.

[24] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5371, L.  27, 31, 33; AP. 4, B. 1747, L. 28; B. 1398, L. 4.

[25] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5371, L. 11; AP. 4, B. 1747, L. 5,

[26] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1398, L. 21; B. 1399, L. 40; AP. 4a, B. 4511, L. 48;

[27] LCVA, F. R-1651, AP. 1, B. 156, L. 10 ir a. p.

[28] Mūsų sėmenų aliejus vienas geriausių pasaulinėje rinkoje. // Ūkininko patarėjas – 1939, kovo 9 – Nr. 10 – P. 3.

[29] Bendrovės skelbimas. // Ūkininko patarėjas – 1939, rugpjūčio 18 – Nr. 33 – P. 3.

[30] LCVA, F. R-1651, AP. 1, B. 156, L. 1 ir a. p..

[31] LCVA, F. 927, AP. 4, B. 255, L. 81.

[32] Stankus V. Mišrinė įmonė. // Ekonomika – 1939, Nr. 1 – P. 28-29.

[33] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 8, L. 17-19.

[34] LCVA, F. 387, AP. 4,  B. 1747, L. 25-26.

[35] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1399, L. 34.

[36] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5371, L. 8, 13, 31.

[37] LCVA, F. 388, AP. 6, B. 1054, L. 7.

[38] LCVA, F. 388, AP. 6, B. 1052, L. 1; B. 1053, L. 1; B. 1054, L. 5; B. 1056, L. 1; B. 1057, L. 1.

[39] Svarbus mūsų krašto ūkiui patobulinimas. // Ūkininko patarėjas – 1939, balandžio 20 – Nr. 16 – P. 11.

[40] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1398, L. 2 a. p.

[41] LCVA, F. R-1651, AP. 1, B. 153, L. 3.

[42] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1397, L. 10.

[43] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1398, L. 24; B. 1396, L. 8 a. p.

[44] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 6, L. 5; B. 8, L. 8, 15.

[45] LCVA, F. 387, AP 4a, B. 4511, L. 1.

[46] LCVA, F. 1556, AP. 2, B. 541, L. 1-4.

[47] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 8, L. 5, 15.

[48] D. A. Mūsų draudimo reikalai 1922-1932 m. // Lietuvos aidas – 1932, kovo 3 – Nr. 51 – P. 7.

[49] Vosylius A. Laiškas redakcijai. // Lietuvos aidas – 1932, kovo 7 – Nr. 53 – P. 7.

[50] Akcinė apdraudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“. // Lietuvos aidas – 1938, vasario 15 – Nr. 53a – P. 47.

[51] Vyriausybės žinios, II dalis – 1939, kovo 3 – Nr. 568 – P. 18-19.

[52] LCVA, F. 1282, AP. 1, B. 23, L. 2-3.

[53] LCVA, F. R-763, AP. 2, B. 372, L. 3; B. 373, L. 2, 4.

[54] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1251, L. 30 a. p.

[55] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1254, L. 6 a. p.

[56] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 21, AP. 1, B. 2, L. 11, 16 a. p..

[57] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1242, L. 39, 45.

[58] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1245, L. 19.

[59] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5362, L. 28; AP. 4, B. 1253, L. 23 a. p.

[60] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 21, AP. 1, B. 2, L. 10 a. p.

[61] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 21, AP. 1, B. 2, L. 6, 9,  11-14, 16; B. 17. L. 43-95.

[62] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1254, L. 8, B. 1253, L. 23 ir a. p.

[63] LCVA, F R-568, AP. 3, B. 2, L. 26, 108 a. p.

[64] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1251, L. 38; B. 1245, L. 13.

[65] LCVA, F. R-771, AP. 2a, B. 253, L. 5, 6 a. p.-8; B. 254, L. 2 a. p.

[66] LCVA, F. R-771, AP. 2a, B. 588, L. 2.

[67] LCVA, F. R-771, AP. 2a, B. 775, L. 1 a. p., 20; B. 776, L. 17 a. p.

[68] LCVA, F. 565, AP. 2, B. 192, L. 125, 132 a. p., 169, 170.

[69] LCVA, F. 402, AP. 4, B. 651, L. 7.

[70] LMABRS, F165-664, L. 1-2.

[71] LCVA, F. 402, AP. 4, B. 782, L. 3, 6, 22, 29,  32, 77, 207.

[72] LCVA, F. 605, AP. 3, B. 7, pusl. 191, Nr. 288; pusl. 273, Nr. 409.

[73] LCVA, F. 402, AP. 4, B. 646, L. 13, 20.

[74] LCVA, F. 402, AP. 5, B. 125, L. 2 a. p., 29, 32.

[75] LCVA, F. 402, AP. 5, B. 113, L. 2; B. 220, L. 5.

[76] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 653, L. 17, 59, 72.

[77] LCVA, F. 394, AP. 1, B. 454, L. 1, 5.

[78] LCVA, F. 402, AP. 4, B. 210, L. 2-15; AP. 5, B. 199, L. 8, 12; F. 1367, AP. 1, B. 290, L. 4, 5, 7, 16, 23, 26; F. 1437, AP. 1, B. 2278, L. 7.

[79] LCVA, F. 388, AP. 5, B. 178, L. 18.

[80] Lietuvos malūnininkai sudarė sąjungą. // Apžvalga – 1937, balandžio 16 – Nr. 14 – P. 4; LCVA, F. 402, AP. 5, B. 190, L. 2, 49, 16, 18, 20; F. 1367, AP. 1, B. 703, L. 1, 5, 12.

[81] Žr.: LCVA, F. 1357, AP. 1, B. 41, lapai nenumeruoti.

[82] LCVA, F. 394, AP. 1, B. 480, L. 1-5; B. 37, L. 3; B. 38, L. 1.

[83] LCVA, F. 1357, AP. 1, B. 44, L. 53, 65.

[84] LCVA, F. 1357, AP. 1, B. 45, L. 1-5; B. 51, L. 34; B. 52, L. 43.

[85] LCVA< F. 387, AP. 4a, B. 4755, L. 1, 7; B. 4552, L. 1, 6-9, 19 a. p.; F. 1064, AP. 3, B. 187, L. 77; F. 394, AP. 1, B. 538, L. 1-2, 5 a. p.-6.

[86] LCVA, F. 402, AP. 5., B. 158, L. 2, 42, 47.

[87] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 1301, L. 13, 35.

[88] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 1206, L. 1, 5.

[89] LCVA, F. 927, AP. 5, B. 83, L. 2.

[90] Vyriausybės žinios – 1922, balandžio 8 – Nr. 63 – P. 8.

[91] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 659, L. 11, 22, 28; F. 402, AP. 5, B. 16, L. 13.  Kauno miesto ir apskrities viršininko archyviniame fonde (F. 402, AP. 5, B. 137, L. 11) registracinėje sąjungos byloje nurodyta, kad iš 272 narių yra 24 moterys.

[92] Organizacijos. // Lietuvos ūkis ir rinka – 1932, Nr. 10-11 – P. 62-64.

[93] VUBRS, F85-3, L. 77.

[94] LMABRS, F37-11398, L. 36.

[95] Auškalnis A. Instrumentinis liaudies muzikavimas Kelmės krašte. In: Kelmės kraštas. Straipsnių rinkinys. – Vilnius: „Atkula“, 1997 – P. 391.

[96] Gynėja. Moterų sportas. // Moteris – 1923, Nr. 8 – P. 124.

[97] Padėka. // Žemaičių prietelius – 1934, liepos 22 – Nr. 29 – P. 1.

[98] Trimitas – 1939, balandžio 20 – Nr. 16 – P. 366.

[99] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 35, L. 13.

[100] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1305, L. 7; F. 927, AP. 1, B. 2015, L. 8 a. p.

[101] Martynas Jankus apie praeitį. // Trimitas – 1936, vasario 27 – Nr. 9 – P. 197.

[102] LCVA, F. 933, AP. 3, B. 2086, L. 1.

[103] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 7917, L. 2; F. 488, AP. 7, B. 374, L. 14.

[104] LCVA, F. 488, AP. 6, B. 1554, L. 15, 34; B. 1550, L. 5

[105] LMABRS, F342-15062, L. 1-3.

[106] Žr.: LCVA, F. 1386, AP. 1, B. 12 489, 12 490, 12 508, 12 590, 12 668, 12 784, 12 834, 13 248, 13 493, 13 586.

[107] Žr.: LCVA, F. 1662, AP. 1, B. 1187, 1188, 1588, 3150, 3161, 6177.

[108] Toliušis M. Įvadas. In; Lietuvos bajorai –Vasario 16-osios akto signatarai. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius. – Vilnius: Vaga, 2018 – P. 20.

[109] Kavaliauskaitė Ž. Signataro anūkas vadovaujasi senelio vertybėmis. – Šiaulių kraštas – 2018, gegužės 12 – http://www.skrastas.lt/?data=2018-05-23&rub=1144521111&id=1526047823&pried=2018-05-12

[110] Cituojama pagal; Rimkus V. Jis tikėjo mūsų Tėvynės prisikėlimu. //Gairės – 2015, Nr. 2 – P. 14-15.

[111] Vilainis A. Žemaičių žemėje. Reportažai iš kelionių Lietuvoje. – Chicago: Lietuvių knygynas Nemunas, 1952 – P. 74, 75.

[112] Musneckienė R. Signataro pėdsakai Užvenčio dvare. // Šiaulių kraštas – 2008, vasario 15 – Nr. 7 – P. 7.

[113] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 23, AP. 2, B. 7, L. 3.

[114] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 209, Ap. 3, B. 5106, L. 1 ir a. p., 10.

[115] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 209, AP. 3, B. 6406, L. 1.

[116] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 214, AP. 1, B. 2748, L. 12, 35.

[117] LCVA, F. R-743, AP. 2, B. 935, L. 1, 3, 57 a. p.-58.

[118] Motieka E. Didysis Vilniaus seimas. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, T. 11 – Vilnius: Saulabrolis, 1996 – P. 122.

[119] Čižiūnas G. Stanislovas Narutavičius, Alsėdžių respublika ir Žemaitijos atstovai 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime. // Žemaičių žemė – 2015, Nr. 2 – P. 4.

[120] LCVA, F. 1357, AP. 12, B. 209, L. 19 a. p.

[121] Žr.: LCVA, F. 1251, AP. 1, B, 4512, lapai nenumeruoti.

[122] LCVA, F. 764, AP. 1a, B. 117, L. 69.

[123] LCVA, F. R-61, AP. 2, B. 36, L. 127 a. p.

[124] Lietuvos gyventojų genocidas, I tomas, A-Ž, 1939-1941, antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999 – P. 753.

[125] LCVA, F. 1227, AP. 1, B. 2473, L. 286.

[126] LCVA, F. 391, AP. 9, B. 854, L. 20, 32, 42-43; Drėmaitė M. Progreso meteoras: modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918-1940 m. –  Vilnius: „Lapas“, 2016 –  P. 206, 210.

[127] LCVA, F. 650, AP. 2, B. 429, L. 2.

[128] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 356, L. 44 a. p. – 45.

[129] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2008, L. 3, 21.

[130] LCVA, F. 1248, AP. 20, B. 2599, L. 2-3.

[131] LCVA, F. 1247, AP. 2, B. 581, L. 633-634.

[132] https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1075453/santa-monikoje-gyvenantis-signataro-anukas-vis-delto-istorija-parode-kad-senelis-buvo-teisus Žr. 2019 08 04.

[133] LCVA, F. R-839, AP. 1, B. 7, L. 116.

[134] Selenis V. Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019 – P. 80, 81.

[135] Šantaras St. Nepriklausomybės signatarą Joną Smilgevičių prisimenant. // Draugas – 1967, lapkričio 27 – Nr. 277 – P. 2

[136] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 154, L. 45; B. 153, L. 93 a. p.

[137] LYA, F. V-5, AP. 1, B. 314931/5, L. 2-3, 6-8, 15, 21-22.

[138] LCVA, F. 931, AP. 1, B. 3322, L. 1; B. 3327, L. 2.

[139] LCVA, F. 412, AP. 10, B. 6092, L. 1, 4.

[140] LLMA, F. 161, AP. 1, B. 31, L. 39.

[141] LLMA, F. 84, AP. 3, B. 695, L. 1-2, 5, 8 a. p., 10 a. p., 12 a. p., 14 a. p.

[142] LCVA, F. 631, AP. 7, B. 10379, lapai nenumeruoti.

[143] Muzikos enciklopedija, O-Ž, T. 3. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007 – P. 377.

[144] Smilgevičius K. Didžiojo vengrų muziko Listo sukaktuvės. // Trimitas – 1936, lapkričio 5 – Nr. 45 – P. 1074; To paties. Vincas Kudirka – muzikas. / Ten pat – 1936, lapkričio 12 – Nr. 46 – P. 1100.

[145] LLMA, F. 84, AP. 3, B. 695, L. 1-3, 12 a. p., 14 a. p., 20-21.

[146] LCVA, F. R-762, AP. 2, L. 412-413.

[147] Pirma tremtinių šeima. // Darbininkas – 1949, balandžio 8 – Nr. 28 – P. 6.

[148] LCVA, F. 631, AP. 7, B. 12899, lapai nenumeruoti.

[149] LCVA, F. 631, AP. 7, B. 9681, lapai nenumeruoti.

[150] Draugas – 2007, gruodžio 28 – Nr.250 – P. 11.

[151] Darbininkas – 1952, kovo 7 – Nr. 18 – P. 2.