Istorinė atmintis yra tapusi informacinio ir kultūrinio karo sudedamąja dalimi

Istorinė atmintis yra tapusi informacinio ir kultūrinio karo sudedamąja dalimi

Raimundo Kaminsko nuotr.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2024 m. rugsėjo 16 d. LR Seimo Konstitucijos salėje vyko konferencija „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“.

Pranešimus skaitė:  prof. Valdas Rakutis, LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys („Kodėl reikalinga valstybės istorijos politika“), prof. Rasa Čepaitienė, Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos gyventojų genocido centro darbuotoja („Ar Lietuvoje galima valstybinė istorijos politika?“), prof. Arūnas Gumuliauskas, buv. LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas („Valstybės istorijos politika: ar dar ne per vėlu?“), prof. Vytautas Radžvilas, filosofas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys („Nacionalinis susitarimas dėl valstybės istorijos politikos: būtinos politinės ir intelektualinės prielaidos“) bei doc. Romualdas Povilaitis, Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro pirmininkas („Istorinės atminties faktų teisinio vertinimo aspektai“).

Konferenciją inicijavo Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija kartu su ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija.

Pastebėtina, kad istorinė atmintis yra svarbi valstybės, tautos ir bendruomenės tapatybės dalis, kuri apsprendžianti jos dabartį ir ateitį. Istorinę atmintį formuoja tradicija ir istorijos politika.

Šiuo metu istorinė atmintis yra tapusi informacinio ir kultūrinio karo sudedamąja dalimi, todėl nuo sėkmingai vykdomos istorinės politikos priklauso dabarties suvokimas ir ateities projekcijos.

Pasak prof. V. Rakučio, kartais girdėti balsų, esą istorijos politikos formavimas yra „manipuliacija“, „cenzūravimas“, „istorijos perkūrinėjimas“. Neverta sutirštinti spalvų. Istorinis pasakojimas gali ir privalo būti profesionalus, nuoseklus, neprieštarauti realiam istorinių procesų pažinimui, gali nevengti ir sudėtingų klausimų ar pristatyti savo krašto istoriją ne vien pozityviai.

„Istorinis pasakojimas, – anot Seimo nario, – tai būdas suprantamais žodžiais specialaus išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties neturinčiam žmogui paaiškinti, kokia yra jo tautos ir valstybės kilmė, jos raida, kultūros išskirtinumas, kokie yra kaimynai, kad pilietis galėtų žinoti esminius krašto istorijos faktus ir orientuotis problematikoje, kad galėtų atskirti, kur yra tiesa, kur melas, o kur gali būti diskusiniai klausimai.“

Po pranešimų vyko diskusija. Konferencija baigėsi rezoliucijos priėmimu.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Naujienos iš interneto