Jonas UŽURKA, ats. plk. lt., rašytojas, kūrybinio projekto „Lietuvos istorija romanuose“ autorius

Ši tema itin nepopuliari ypač tarp okupacinių laikų istorikų. Na, o politikai – įstatymleidėjai bei kitos partinės valdžios bijo garsiai ir išsižioti apie mūsų Tautos teisę į istorinę restituciją, nors kuluaruose ir kalba apie tai. Reikalas štai kame. Atkovojus Nepriklausomybę vis garsiau kalbama apie istorinės tiesos atstatymą, kad būtina atsisakyti mums primesto nuo carienės Jekaterinos laikų žeminančio požiūrio į mūsų istoriją – į valdovus, mūsų Tautą.

Aš savo istoriniuose romanuose [o ir viešuose renginiuose, pokalbiuose] mūsų valdovus – ir Gediminą, ir Traidenį, ir Vytenį, ir Vytautą, ir … – tituluoju karaliais o ne kunigaikščiais. Už tai susilaukiu aštrios kritikos iš vis dar sovietinę istoriją propaguojančių asmenų. Į tai aš atsakau aiškiai: Kas jums suteikė teisę atimti turėtus titulus iš mūsų valdovų? Juk mūsų Lietuvos valdovus visas to meto pasaulis – Europos karaliai, imperatoriai titulavo karaliais. O ir jie patys save titulavo Lietuvos ir Rusios žemių karaliais. Kodėl juos be jokio pagrindo pažeminame iki kunigaikščių? Ar vis dar gajus sovietmečiu į galvas įkaltas vergiškas nevisaveriškumas, paklusnumas, nusižeminimas dėl duonos kąsnio, aukštesnio mokslinio laipsnio? Ar ne gėda klausyti kuomet tūlas europietis paklausia: o kam gi jūsų kunigaikščiai buvo pavaldūs? Juk nepavaldūs niekam tik karaliai, valdovai o ne kunigaikščiai. Taigi, vis dar užsispyrusiai tituluojant mūsų didžiuosius valdovus kunigaikščiais ir istorijos vadovėliuose, žeminama mūsų giliai galinga istorija, mūsų Tautos valdovai.

… Senaisiais priešistoriniais laikais mūsų protėvių Baltų žemės klestėjo. Klestėjusi apie aštuonis tūkstantmečius viena pažangiausių ir galingiausių tų laikmečių besiformuojančių civilizacijų – Baltų civilizacija, prieš pusantro tūkstantmečio, vykstant istorinei raidai – tautų kraustymuisi – per ilgus, kruvinus amžius buvo beveik nušluota nuo savo istorinės žemės – sudeginta, išžudyta. Baltų žemėse jau formavosi kitos tautos, valstybės su kuriomis mums šiandien ir reikia kaimynystėje gyventi.

… Traidenis tapo didžiuoju Lietuvos valdovu. Iš karaliaus Mindaugo perėmė ne tik karingumą, bet ir sumanaus diplomato ypatybes. Jį visa Europa titulavo karaliumi. Ir jis save titulavo karaliumi.

… Karalius Butvydas (Pukuveras) krauju šlakstytą Lietuvos sostą perdavė savo įpėdiniui sūnui Vyteniui. Perdavė į tvirtas rankas, nutraukdamas tarpusavio vaidus ir žudynes, tarsi įteisinęs ir įpėdinystę. Šitaip garbingai, kaip teisėtas sosto įpėdinis ir paveldėtojas, Vytenis į Lietuvos karališkąjį sostą atsisėdo ilgam – net dvidešimčiai metų. Visą valdymo laikotarpį Vytenis pašventė kovoms dėl savo protėvių Baltų žemių atgavimo, narsiai puolė mūsų žemėse prieš keletą amžių įsikūrusius ir lenkus, ir volyniečius, ir haličėnus rusėnus, ir kryžiuočių bei kalavijuočių ordinus. Kaip sumanus diplomatas Vytenis per tą laiką susigrąžino ir prijungė prie Lietuvos žemių ne tik protėvių Pinską su Turovu, bet ir Polocką, įkurdinno savo įgulą net Rygoje, ryžtingai žygiavo per savo protėvių dabar mozūrų žemes. Ne kas kitas, o Vytenis išdraskytą ir nykstantį karališkąjį Mindaugo miestą, mūsų protėvių Baltų istorinį Vilnių vėl ėmėsi atkurti sosto miestu. Jam karaliaujant, Vilnius virto tikru miestu.

… Tą darbą galutinai užbaigė jo brolis karalius Gediminas, po Vytenio perėmęs Lietuvos karalystės, Lietuvos valstybės laivo vairą į savo tvirtas rankas. Jis nedelsiant ėmėsi vykdyti savo žemėms ir dievams duotą priesaiką – atstatyti jų protėvių Baltų tūkstantmečiais turėtas žemes. Ir vėl prasidėjo ilgi Lietuvos galybės klestėjimo amžiai.

Karališkasis Lietuvos valdovų kraujas, davęs pradžią didingajai Gedimino dinastijai, dar ilgai tekėjo Gediminaičių gyslomis.

Beje, vertėtų priminti kad to meto bei ir vėlesni metraščiai apie tą laikotarpį rašė taip:

„… Ir valdė Lietuvos karalystę po karaliaus Mindaugo mirties narsūs Lietuvos karaliai – ir karaliaus Mindaugo sūnus krikščionis Vaišvilkas, ir savų dievų išpažinėjai Traidenis bei Vytenis… Karaliavo jie, pakeisdami vienas kitą, pakeisdami savo brolius ir tėvus, virš pusės amžiaus, kol perdavė Lietuvos sostą su herbu Didžiajam Gediminui…

… Ir visi jie, vieni iš pagarbos, kiti iš baimės prieš juos, tačiau svarbiausia – dėl nenutrūkstamų giminystės ryšių su karališkuoju Lietuvos Mindaugo sostu buvo tituluojami Lietuvos ir Rusios žemių karaliais…“

Taigi, nuo karaliaus Mindaugo sumanios diplomatijos laikų, mūsų atsigavusios žemės dėka sumanių valdovų, gerai žinojusių ir pagarbiai puoselėjusių savo protėvių praeitį, širdyje ir protuose nešiojusių mūsų tautos dvasinę galią, klestėjo dar apie penkis šimtmečius. Klestėjo tol, kol nepradėjo valdyti samdomieji valdovai, kol dėl asmeninės gėrovės neišsigimė parsidavusi lėbaujanti, nutautėjusi bajoriškoji – klerikalinė ir dvasiškai, ir tautiškai nusmukusi „aukštuomenė“. Ši, mūsų garbingą praeitį niekinusi, susvetimėjusi „aukštuomenė“ išparceliavo žemes, parsidavė svetimtaučių įtakai. O reikalaudami vergiško, mūsų Tautai nebūdingo nusižeminančio nuolankumo, vos nepražudė ir mūsų seniausią pasaulyje kalbą. Šis procesas kolaborantų „dėka“ tęsėsi ir okupaciniais metais. Klausiu: ar šis gėdingas procesas mūsų protuose ir širdyse jau sustabdytas?

… Mūsų Šventaragio slėny Gedimino pilies papėdėje turėtų atgimti mūsų Tautos istorija – ir mūsų protėvių šventykla – ir aukuras, ir visų mūsų valdovų panteonas iš kur jie, laiminami krivių ir vaidilų, lydimi žmonių, žygiuodavo ginti mūsų žemių. Tai būtų ne tik mūsų dvasinis centras, bet būtų ir itin patrauklus turistų traukos centras ar ne tik vienintelis toks ne tik Europoje.

Vaikštant po Vilnių į akis krinta jau baigiami [irgi didelio kai kurių „istorikų autoritetų“ pasipriešinimo sulaukę] atstatyti mūsų VALDOVŲ RŪMAI. O užsukus į Vilniaus karininkų Ramovę akis malonina KARALIAUS GEDIMINO svetainė. Labai vangiai vykdoma istorinė restitucija, vis dar neatstatyti mūsų valdovų garbingi titulai bei kitos mūsų protėvių garbingos istorinės, Laisvės kovų vietos. Ar ne per lėtai vyksta restitucinis virsmas mūsų galvose bei kartų kaita? Seniai laikas prablaivėti ir liautis garsiai nepelnytai, žeminančiai šaukti, kad: „lietuviai nužudė Brunoną… žydšaudžių tauta…“

Tad mes, mūsų protėvių palikuonys, sumaniai garbingai pasinaudodami mūsų pačių valios dėka ir mūsų rankomis sukurtomis palankiomis istorinėmis aplinkybėmis, sutelkę mūsų Tautos dvasines galias, darniai surėmę pečius, drąsiai kelkime iš nebūties nepelnytai užmirštą, ilgai ir nuožmiai iš atminties trintą, naikintą mūsų Tautos garbingą praeitį, pagrįstai, drąsiomis įžvalgomis tieskime dvasinį tiltą tarp, į tūkstantmečių glūdumas nutolusių ir ateities nežinomybės, krantų. Sveikinu ir Lietuvos Karo akademijos, karių, ir Ramovės iniciatyvą atstatant istorinę tiesą. Ateitis už tai bus dėkinga.