9.58. Šį mėnesį turėtų būti patvirtinti nauji NATO planai. Jų projektas yra įslaptintas. Diskusijos apie planų pobūdį ir tendencijas vyksta remiantis nuogirdomis ir kai kuriais politiniais judesiais.

 

Vienas iš jų – Nicolo Sarkozy, Angelos Merkel ir Dmitrijaus Medvedevo susitikimas Prancūzijos Dovilio kurorte – susilaukė itin didelio dėmesio. JAV diplomatas jį pavadino mažų mažiausiai keistu, mūsų apžvalgininkai sako, kad tai spjūvis į veidą: JAV prezidentas į susitikimą nebuvo pakviestas. Ar tai reiškia, kad už JAV nugaros projektuojamas naujas NATO formatas, kuris leis pamažu ištremti jas iš dalyvavimo Europoje? ES vadovai visada buvo už savarankišką militarinę galią, tačiau kol Rusija buvo laikoma priešu, pernelyg smarkiai „mojuoti šoklytėmis“ buvo nejauku. Dabar Rusija laikoma partneriu, Paryžiaus–Berlyno–Maskvos ašis tepama šviežia alyva, tad senoji svajonė pildosi…

 

Kaip tose kitybose jaučiasi Lietuva?

 

Kaip „Atgimime“ (37 nr.) rašo Česlovas Iškauskas, Lietuvos Prezidentės patarėjas sako: „Dabartinis tekstas, palyginti su ankstesniu, yra geriau subalansuotas ir atspindi šios dienos mūsų lūkesčius – tai yra mūsų šalių apginamumo planai yra paminėti, yra paminėta, kad NATO lieka atvira visoms šalims, įvardytos naujos grėsmės, įskaitant energetinį saugumą.“ Žodžiu, Prezidentūrai projekto tekstas yra žinomas, ir jame viskas gerai?

 

Ką iš tiesų projektuoja mums mūsų valdžia?

 

Lenkijos diplomatai su pasitenkinimu kalba, kad grėsmės ir užpuolimo iš Rusijos atveju Lietuvą ginti pagal naująjį planą bus įgaliota Lenkijos kariuomenė. Kitaip sakant, NATO veiksmų planas leis į mūsų teritoriją įeiti Lenkijos kariuomenei ir elgtis taip, tarsi mes būtume Lenkijos teritorijos dalis? Žinoma, visas pasaulis, išgirdęs tokį mūsų klausimą, šoktų įrodinėti, koks jis nepagrįstas ir kvailas. Deja, Lietuva turi keleto šimtmečių patirtį, kai, gąsdindama Rusijos grėsme, Lenkija okupuodavo Lietuvos valstybės gabalus, iki 1791 m. privertė likviduotis netgi juridiškai. Apie 1920 metų Suvalkų sutarties sulaužymą nė nekalbu. Sykį įėję, lenkai, kaip ir visi slavai, išeiti nemėgsta. Europidams tai nesuprantama, o gal ir naudinga.

 

Jeigu naujasis NATO projektas lenkų visuomenei žinomas, kodėl jis slepiamas nuo Lietuvos visuomenės?

 

Ar tas faktas nevadintinas sudėtine mūsų valdžios karo prieš tautą dalimi?

 

 

11.18. Po to, kai Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas pareiškė, kad Lenkija neatsisakys savo reikalavimų, bet nenaudos „brutalių ar neatidėliotinų“ priemonių spausti Lietuvą, alfa.lt ir „Lietuvos žiniose“ paskelbtas Kęstučio Girniaus komentaras, pavadintas „Reikia atsispirti Lenkijos spaudimui“.

 

Visiškai pritariant svarbiausiems komentaro teiginiams, jog Lenkijai turi būti nedviprasmiškai pasakoma, kad šitoks nepriimtinas „presingas“ „smarkiai pakenkė tarpusavio santykiams“ ir jog „Lenkijos laikysena dar kartą primena, kad reikia labiau orientuotis į Baltijos ir Skandinavijos valstybes negu į kompleksuotą kaimyną“, kartu reikia pakomentuoti paties komentaro autoriaus kai kurias kitas pozicijas.

 

K. Girniui nekelia abejonės, kad lenkų pavardės pasuose galėtų būti rašomos lenkiškai. Jam nuostabu, kodėl negali būti dvigubų užrašų – lietuvių ir lenkų kalbomis, kai turistiniai objektai Vilniuje pristatomi ir anglų kalba. Nenori K. Girnius „pagalba Lietuvai“ laikyti ir Mažeikių naftos gamyklos pirkimo. Tuos dalykus ne kartą esu aptaręs, bet paminėsiu darsyk: pavardės lenkiškai ir dvigubi pavadinimai – tai autonomizacijos projekto įgyvendinimo sudėtinės dalys, o „Mažeikių naftos“ pirkimas Lenkijos valstybės lėšomis – tai Lietuvos ekonomikos satelitizavimo projekto dalis. Dabar, kai visi šie „projektai“ žlunga, lenkai tūžta.

 

Taip, atsilaikyti prieš Lenkiją reikia. Ir reikia atsilaikyti neatsižvelgiant į jokias partnerystes – NATO ar ES. Nes tos partnerystės laikinos, be to, Lenkijos simuliuojamos ir sabotuojamos – prisiminkim elektros tinklų, automagistralių, geležinkelio linijų epopėjas, dabar – ir Lenkijos priešinimąsi dėl lietuvių dalyvavimo „Veimaro kovinėje grupėje“. Lenkija niekada nesielgė draugiškai Lietuvos atžvilgiu.

 

Tai kodėl mes, anot Edvardo Lukaso, kuriam, atrodo, pritaria ir K. Girnius, turėtume ieškoti, kaip čia mums „grakščiai nusileisti“ lenkams? Ar nepastebim, kad tokiais ir panašiais siūlymais teikiam lenkams viltiems, jog spaudimu gali viską laimėti? Kažkada Lietuvoje veikė liūdnos atminties „penktoji kolona“ POW. Ar nesiformuoja nauja penktoji kolona, šįsyk ir iš lietuvių? Ką gi, bus dvi – rusiškai ir gudiškai kalbantys Vilniaus lenkai ir jų rėmėjai, dar vadinantys save lietuviais.

 

 

11.22. Pasaulis reguliuoja finansus. Tik mūsų „laisvoji rinka“ nieko panašaus nepripažįsta.

 

Britanijos finansų ministerija parengė įstatymą, papildomai apmokestinantį bankus – tiek britų, tiek užsienio bankus. Mokestis – ne nuo pelno, o nuo atliekamų operacijų, jis sieks 2,5 mlrd. svarų ir eis tiesiai į biudžetą. Be paramos biudžetui, tikimasi sumažinti bankų turbulencijos poveikį ekonomikai ir apmalšinti bankų ekspansiją bei spekuliacijas. Šį bankų solidarumą su visuomene tauta sveikina. Ar už tokius veiksmus švedų bankai padidintų mūsų verslo blokavimą? Atrodo – ne, nes jau kentėtų patys.

 

10.31. Labai teigiamai vertintinas „Lietuvos žinių“ interviu su buvusiu Respublikos užsienio reikalų ministru profesoriumi Povilu Gyliu. Daug teisybės pasakydamas apie ydingą „didžiavalstybinę“ Lietuvos užsienio politiką ir naująsias Lietuvos orientacijas (Lietuva „velkasi savo dydžio drabužius“), P. Gylys itin aktualus santykių su Lenkija klausimu: „Bijau, kad slystame į Lenkijos protektoratą. Viena to priežasčių – nuolatinis Lietuvos nuolaidžiavimas Lenkijai.“ Netgi tada, kai viena Lenkijos televizija parodė reportažą, kuriame Vilniaus krašto lenkas kalbėjo apie krašto žemes kaip Lenkijos žemes, mūsų oficialios institucijos nereagavo, nors buvo abejojama mūsų valstybės teritoriniu vientisumu. Išreikšdamas įsitikinimą, kad mūsų lyderiai santykiuose su Lenkija bus korektiški, bet tvirti, buvęs užsienio reikalų ministras formuluoja svarbiausią Lietuvos užsienio politikos uždavinį pietų kryptimi: „Svarbu pasiekti, kad didelė Lenkija neįsijaustų į visada teisios Lietuvos globėjos vaidmenį.“ Nuosaiku, bet pravartu.

 

 

11.51. Vakar Lietuvos Seimas priėmė dvigubos pilietybės įteisinimo dokumentą.

 

Kad tai yra antikonstitucinis Seimo veiksmas, Seimas žino pats, o kad tokie veiksmai Lietuvos parlamento daromi nebe pirmą kartą, jį daro tarsi ir neišskirtiniu nusižengimu.

 

Deja, tai ypatingas ir išskirtinis atvejis: šiuo aktu panaikinama tradicinė teritorijos, istorijos ir kalbos bendrumu paremta valstybė ir politinėn sąmonėn kaip teisėta įvedama nenacionalinė valstybė. Tokio virsmo pasekmės nei diskutuotos, nei kaip nors akceptuotos – pati problema pro tautos atstovų sąmonę praėjo nesuvokta, o prieš jos įteisinimą dėl vienokių ar kitokių priežasčių balsavo viso labo 5 Seimo nariai.

 

Argumentų, kodėl negali turėti Lietuvos pilietybės žmogus, kuris jos atsisako vardan kitos šalies pilietybės, čia nedėstysiu: pernelyg absurdiška komentuoti prievartinį Lietuvos pilietybės klijavimą asmeniui, kuris jos atsisako savo laisva valia ir prisiekia kitai valstybei. Kodėl žmogus neturėtų atsisakyti savos pilietybės, aiškinau „Savasties“ klubui parengtame memorandumo tekste, kurį šia tragiška Lietuvai proga čia ir skelbiu (su nedideliais pakeitimais tekstas buvo išplatintas kaip „Savasties“ memorandumas).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Esama vilties, kad Seimo „patvarkymų“ neaprobuos Prezidentė. Tačiau bene realiausia būtų išsirinkti tokį Seimą, kuris nesąmonei prilygstantį įstatymą panaikintų.

 

 

Ne vienas klausia: ar tai, kas dedasi mums su mūsų valstybe – sąlygota genetiškai?

 

Ilgą laiką gėdinau tokius klausėjus, įrodinėdamas lietuvių sugebėjimą – nepaisant visų labai nepalankų, pačių nepalankiausių, kokios tik gali tekti tautai, išorinių jos gyvenimo sąlygų ir aplinkybių pragaištingumo – atsilaikyti ir atsikurti kaip tautai ir kaip valstybei. Įrodinėjau ir pats tikėjau.

 

Dabar pradedu abejoti. Ko gero, mūsų laukimas nemenka dalimi priklauso ir nuo prigimties. Trys baisūs žlugimai! Ištisas epochas užtrunkantys, ištisus socialinius sluoksnius nusinešantys praradimai.

 

Ar pakankamai apmąstytas ir reflektuotas yra Jogailos nutekėjimas ir Vytauto susitaikymas su vasalo padėtimi? O tai juk – mūsų didžiūnijos žlugimo tautai aktai.

 

Ar pakankamai aiškiai suvokta ir žodžiais išsakyta Liublino unija ir 1791 metų konstitucija? O juk šie du aktai – Lietuvos bajorijos kapituliacijos pradžia ir pabaiga.

 

Ir jau visiškai nesuvokti lieka 1926 m. perversmo ir „dvigubos pilietybės“ įstatymo priėmimo faktai, nors pirmasis reiškia, kad pripažįstam nesugebą gyventi demokratiniame režime ir mums reikia diktatūros, o antrasis – kad laisvė yra per sunki bet kuriomis sąlygomis.

 

Visais trim atvejais nejautėm žemės po kojom – kūrėm imperijas.

 

Pirmoji buvo didžiūnų imperija – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Antroji buvo Abiejų Tautų Respublika – bajorų imperija. Trečioji – dvigubų pilietybių, – buvo pakaitom Rytų ir Vakarų imperijos, ūkininkų ir dvasios plebėjų imperijos. Gintaras Beresnevičius gali būti laimingas: naujoji lietuvių imperija – Globalioji Europa – yra netgi Vyriausybės programa aprobuota, o Seimo įteisinta pilietybe be savo žemės.

 

Tai yra paskutinis Lietuvos kvėptelėjimas – mirtis taip ir neatradus savo vienintelės žemės.

 

Spalio 29 d. ES šalių vadovų pritarimas „ribotam Lisabonos sutarties pakeitimui“ dėl sugriežtintos finansinės drausmės visoms Bendrijos narėms bei nuolatinio finansinės pagalbos fondo sukūrimo komentuojamas daugiausia ES finansinio stabilumo garantijų, kurias gali ar negali sukurti minėtieji nutarimai, aspektu.

 

Pripažįstama, kad Berlynas padarė diplomatinį stebuklą ir per tokį trumpą laiką sugebėjo gauti visų ES šalių pritarimą įvesti mechanizmą, automatiškai reaguojantį į ekonominę krizę. Sutinkama, kad A. Merkel neturėjo kitos išeities – Vokietijoje auga nepatenkintųjų gretos Vokietijos „priederme“ gelbėti įsiskolinusias valstybes, persipiktnaudžiavusius bankus. Pasiekti šį Sutarties „ribotą pakeitimą“ kanclerei padėjo tai, kad jai talkino Prancūzija, o pati kanclerė argumentavo savo žingsnius būtinybe pasirūpinti mokesčių mokėtojų rimtesne finansine apsauga. Ką žadėjo ir kuo grasino ES šalių vadovams A. Merkel, istorija kol kas nutyli.

 

Blaivesni komentatoriai pastebi, kad didesnė nacionalinių vyriausybių atsakomybė ir iki šiol menko euro zonos stabilumo nesustiprins. Priešingai – netrukus kils dar daugiau interesų konfliktų. Tačiau siūlymas iš prasiskolinusių valstybių atimti balsavimo teisę, nors ir atmestas šiuo metu, pripažįstamas rimtu, „nuovokiu“ ES ekonomikos tolesnės plėtros būdu. Iš tiesų: bankrutavusi ir balso „demokratijoje“ nebeturinti šalis yra nebe valstybė, o teritorija, kurią dalinasi kitų valstybių verslas. Kelias tikrai novatoriškas, nors šiaip – ne naujas.

 

Štai kodėl dabar labiausiai baiminamasi ir stengiamasi kaip įmanoma išvengti Sutarties „riboto pakeitimo“ legitimavimui pagal Sutarčiai būtinas galias, t. y. nacionaliniais referendumais. Jei bus išvengta referendumų, bus pasiektas dar vienas „laimėjimas“, ES sukantis TSRS keliu – kurti tvarką, kuriai sukurti masių nereikia, kurioje narėms tą tvarką privaloma tik vykdyti.

 

ES bando totalitarizuotis netgi sparčiau, negu buvo galima prognozuoti.

 

 

13.25. Kažkada Ispanija, įveikusi islamą ir atsidavusi Kristaus bažnyčiai taip uoliai, kad tapo inkvizicijos tvirtove, šiandien yra agresyvaus pasaulietiškumo šalis. Čia leidžiamos homoseksualų vedybos, vaikų įsivaikinimas vienalytėms šeimoms, greitos ištuokos, lengvi abortai ir pan.

 

Popiežius Benediktas XVI, jau antrą kartą atvykstantis į Ispaniją, užėmė labai aiškią tradicinių europinių gyvensenos nuostatų gynimo poziciją, paragindamas iš naujo atrasti krikščionybę ir gyventi pagal jos tiesas.

 

Kad Ispanijos socialistai toli nuvedė žmones kosmopolitizmo ir degradavimo keliais, akivaizdžiausiai pademonstravo pora šimtų ispanų homoseksualų, surengusių demonstratyvų penketo minučių bučiavimąsi popiežiaus akivaizdoje.

 

Geresnės savikritikos sugalvoti vargu bau įmanoma. Išsigimimo šlykštes pasaulio žiniasklaida išnešiojo į visas šalis, akivaizdžiai parodydama, į ką išvirsta nužmogėjimas. Ši „demonstracija“ į savo vietas viską sustatė aiškiau, negu bet kokia kita akcija.

 

 

10.56. „Lietuvos žinios“ svarsto viešųjų pirkimų tvarkos problemą, susijusią su konkursus pralaimėjusių dalyvių skundais.

 

Tegul ir 10 mln. litų brangiau už darbus prašantys ir konkursą pralaimėję rangovai skundžia laimėtoją, išrasdami kokias nors, jų nuomone, konkurso neatitinkančias sąlygas, teismai nagrinėja bylą, o pralaimėjęs skundikas už sugaišintą laiką lieka neatsakingas. Taip darbai suvėlinami metus ir daugiau, prarandamas ES finansavimas, valstybė ir visuomenė nukenčia vien dėl to, kad konkurse dalyvavęs ir skundiku tapęs subjektas turi teisę be jokių pareigų. O interesas dažniausiai tas pats – egoistinis ar net kenkėjiškas: jeigu ne man, tai ir ne tau! Taip žūva milijonai, o per visą tokių konkursų rengimo laiką – gal ir milijardai litų, numarinama daug valstybei ir visuomenei svarbių projektų. Galima būtų bent jau paspartinti bylų nagrinėjimą: įstatymas nurodo jas išnagrinėti per 45 dienas. Tačiau Civilinio proceso kodeksas, turįs aukštesnę galią, teismus atleidžia nuo būtinybės laikytis šio termino. Teismai perkrauti tokio tipo bylomis, skubėti tiesiog nepajėgia, o gal ir nenori. Taip milijonai byra ir per įstatymų skyles.

 

 

10.45. Į Lenkijos prezidentus ryžtingai eina dabartinis užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis. Turim ruoštis tam metui: atsilaikyti prieš jį bus itin sunku.

 

Būdamas iš prigimties moteriškos natūros, jis yra pabrėžtinai ryžtingas ir kategoriškas su silpnesniaisiais ar nereikalingais, tuo pat metu neprarasdamas sugebėjimo persikūnyti į meiliai nuolankų ir net nuolaidų su stipriaisiais. Lietuva jam yra vieta nusispjauti.

 

Pats toliaregiškiausias, nors ir ne svarbiausias, jo užsienio politikos žingsnis yra aljansas su Karlu Bildtu: Lenkijos ir Švedijos žirklės nepastebimai sukarpys Lietuvą, Vytautui Landsbergiui ir toliau visą mūsų dėmesį laikant prikaltą prie Rusijos, su kuria R. Sikorskis, naudodamasis abejomis Katynėmis, klastingai glėbesčiuosis virš mūsų patiltės. Būtent „geri santykiai“ su Rusija yra svarbiausioji R. Sikorskio korta žaidimą iš transatlantinės erdvės perkeliant į europinę, kurioje Lenkija, atsižvelgiant į Vakarų ir Rytų ekonomikų konvergenciją, taps svarbiausia žaidėja Europoje. Jeigu Lietuva nesugebės rasti savo kaip valstybės geopolitinio pateisinimo, jos kolonizavimas 1791 metų Lenkijos konstitucijos mums nubrėžtu statusu bus neišvengiamas, teritoriją Lenkijai draugiškai pasidalinant su Švedija. Tai irgi yra istorinės tradicijos sąlygojama galimybė.

 

 

10.51. LTV „Teisė žinoti“ nagrinėja Lietuvos dešiniųjų partijų ateities perspektyvas.

 

Kai kas mano, kad po tokio Andriaus Kubiliaus vyriausybės vadovavimo nacijai kitame Seime sėdės 8–10 konservatorių, kai kas – kad jau dabar rašomi vadovėliai apie Lietuvos ryžtingumą ir drąsą elgtis savarankiškai, kai kas – kad sunkiausia jau praeityje, kompromisų galima nebedaryti ir grįžti prie atstovavimo „grynosioms ideologijoms“.

 

Tokios svarstymo linijos, matyt, išliks ir ateityje. Ir ginčai netils. Ir vyks taip, kaip vyksta šiandien, jeigu į svarstybas nebus įtrauktas partijų veikimo rezultatų vertinimas: kuri labiausiai atsakinga už katastrofiškiausią Europoje emigraciją, jau ne emigraciją, o išsikraustymą, kuri – už švedų bankų blokadą, kuri – už jaunimo sąmonės sunaikinimą ir t. t. Nes būtent tie dalykai yra valstybės turinys, o ne partijų rietenos ar pretenzijos.

 

10.48. Vakar įvyko Seimo narių Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko apkaltos procesas. Seimo valia mandatas iš pirmojo atimtas, iš antrojo – ne. Tai vadinama dvigubais standartais Seime. Aš tai vadinu absurdu ir mūsų teisinės sąmonės katastrofa. Jau Prezidento apkalta buvo juridinis stumtraukis, o ši apkalta tapo akivaizdžiausia teisinio mąstymo juodąja skyle, kuri susiurbė paskutinius mūsų savivokos racionalumo trupinius.

 

Esam pasiklydę pačiuose pamatuose. Konstitucinis Teismas negali spręsti, ar asmuo savo veiksmu pažeidė Konstituciją. Konstitucinis teismas tegali spręsti, ar Seimo padaryti politiniai sprendimai, turį tapti teisės normomis, atitinka Konstituciją, ar ne. Tačiau per Prezidento apkaltą precedentas buvo padarytas, ir dabar jau bus labai sunku ratą atsukti atgal.

 

Seimo nario apkalta yra politinis procesas. Politinis nuo pradžios iki pabaigos. Apkaltos metu pats Seimas tampa teismu, kuris elgiasi tiktai pagal teisę ir sąžinę. Ką jis turi daryti, kai KT jau pasakė, kad Konstitucija pažeista? Patvirtinti KT sprendimą? Bet tąsyk KT sprendimai – tikrai tik patariamieji Seimui. O juk yra visai kitaip: KT sprendimai įstatymų atitikimo ar neatitikimo klausimu yra nekvestionuojami! Primetę KT reikalą spręsti apie asmenį, o ne apie juridinį tekstą, viską sumaišėm taip, kad ši košė kaip absurdas tvojo per mus pačius vakar: KT nusprendė, kad Seimo narių elgesys prieštarauja Konstitucijai, o Seimas nusprendė, kad ne. Dar gražiau: vienu atveju prieštarauja, kitu – ne. Šis absurdas yra siaubingas demaskavimasis, kokioj juridinėj košėj mes klampojam. Tačiau jeigu esam dar gyvi ir norim gyventi, gal raskim absurdo šaknis ir jas išraukim!

 

Išeitis nurodyta Konstitucijoje: Seimo narys yra Tautos atstovas ir veikia visiškai laisvai, vadovaudamasis tik Konstitucija bei įstatymais ir savo sąžine. Kad niekas nevaržytų Seimo nario laisvos valios spręsti savo atstovaujamųjų problemas, mes nepripažįstam net rinkėjų teisės atšaukti savo atstovus: Seimo nario politinė laisvė negali būti ribojama niekaip kitaip, tik jo sąžinės, kuri ir yra įstatymų, taigi ir bendrojo gėrio prielaidų, tobulinimo ištaka. Lygiai toks pat laisvas savo sprendimus darydamas yra Seimas. Tik jeigu po to kam nors kyla abejonių, gali būti pasiklausiama, ar tie juridiniai sprendimai nepažeidžia Konstitucijos. Mes gi klausiam, ar Seimo nario elgesys konstitucinis!

 

Ar Seimo narys elgiasi konstituciškai, ar ne, Konstitucinis teismas spręsti negali. Spręsdamas jis tampa nežinia kokių teismų hibridu. Laikas jam pačiam būtų tokių jam primetamų funkcijų atsisakyti.

 

O Seimas turėtų rasti adekvačias savo konstitucinei paskirčiai savireguliacijos formas. Galvojant apie Etikos ir procedūrų komisijos veiklos optimizavimą, kurio būtinumas irgi pamažu ryškėja, vertėtų pamąstyti, ar ne ji turėtų konstatuoti ir apkaltos būtinybę, Seimui primesdama neišvengiamybę persiorganizuoti į politinį teismą – teismą su teise be išankstinių nuostatų spręsti apie Seimo nario elgesio konstitucingumą. Net ir toks sprendimas galimo apkaltinimo atveju yra Seimo nario konstitucinių laisvių varžymas, tačiau jei toks sprendimas neužkirstų kelio jam būti išrinktam į kitą Seimą, viską sustatytų į savo vietas visais įmanomais aspektais.

 

 

10.57. Koks gražus netgi lingvistiniu požiūriu yra žodis sąžinė. Ontologiškai reikšdamas doros ir žinios, žinojimo, žinijos dermę, jis tiksliai nusako jų santykį netgi formaliai: savin, savęs daryman nukreiptą žinojimą, be kurio kontrolės kaip atsakomybės už tą žinojimą, už jo sklaidą negali būti padarytas joks veiksmas, kad galėtų pretenduoti ir į visiškai atsakingą, ir tuo pat metu laisvą, kiek laisvas yra kiekvienas žmogus kaip savo laisvos valios šeimininkas. Pati lietuviško žodžio sandara parodo žinojimo kaip savivokos esmingumą, sąžinės pagalba saugodama žmogų kaip vientisą, save pačią saugančią ir turtinančią vienovę, kuri sąžinės dėka gali tapti konstruktyvi ir pati sau, ir aplinkai, nes savižina kaip vienovė yra dora, o jos vadovaujama, jos išplėtojama žinija tampa kūryba, kultūra, žmonių žmogiškuoju gyvenimu.

 

11.44. Kalbama apie naujos dešiniosios pakraipos partijos kūrimą, nes dabartinės išsigimė. Nežinau, kodėl nekalbama apie naujos kairiosios partijos kūrimą – socialdemokratai nusigyveno dar labiau. Kalbama apie naujų lyderių poreikį. Net apie jų rengimo struktūras, sistemą.

 

Lyderiai neatsiranda mokyklose. Apmokyti lyderiai lengvai tampa apmokamais lyderiais, kaip tai atsitiko su įvairių studentų atstovybių „lyderiais“, tapusiais ministerijų patarėjais atsilyginant jiems už tai, kad prisidėjo prie alternatyvių švietimo reformos projektų blokavimo. Netgi partijų aktyvesnieji veikėjai perperkami vyriausybinių struktūrų. Ir kol smegenų ir rankų darbo stoką Lietuvoje gilins emigracija (= ekonominė deportacija), tol apie naują lyderių kartą kalbėti nėra prasmės – tuščias burnų aušinimas ir pinigų švaistymas.

 

Lyderiai gimsta per revoliucijas. Jie yra tikrieji lyderiai – orientyrai visam revoliucijos pertvarkytam visuomenės veikimo laikotarpiui. Ir jeigu dar nepasitraukus revoliucijos iškeltiems lyderiams pradedama kalbėti apie naujų lyderių reikalingumą, vadinasi, ir šitaip jau bylojama apie naujos revoliucijos būtinumą.

 

O jos būtinumą šiandien rodo ne tik „senųjų“ ir „naujųjų“ lyderių problema. Jos būtinumą rodo visuomenės sambūriai sambūrėliai, kurie kaip grybai po lietaus šiandien dygsta visose Lietuvos vietose ir byloja ar kovos už švarią aplinką grupių piketais, ar priešinimusi vienokio ar kitokio įstatymo priėmimui, galiausiai – net telkimusi į savigynos būrius kaimuose ir miesteliuose.

 

Tai dar ne revoliucijos ištakos. Tai dar vilčių, kad problemas galima išspręsti esamos tvarkos rėmuose, metas. Tačiau tai ženklas, kad kylantys žmonės bus revoliucijos jėga, o jų kėlėjai – naujieji lyderiai. Tikrieji.

 

 

11.03. Būtų labai pravartu bent kiek tiksliau nustatyti, nuo kada naujausiųjų laikų pasaulėvokoje įsitvirtino Heraklito „visuotino kitumo“ nuostata, ilgainiui išgujusi bet kokio tvarumo mąstymą. Hėgelis su Marksu pripažino bent jau dvipusį apibrėžtumą, nors pati jų dialektika (fakto nevienareikšmiškumo pripažinimas) yra iš principo palanki mąstymo neapibrėžtumui.

 

Man atrodo, kad lemiamą poveikį šiuolaikinės mąstysenos išskydimui padarė Einšteino reliatyvumo teorija, masinei sąmonei reiškusi, kad absoliučiai viskas yra sąlygina ir nefiksuota. Tikrai, kodėl tąsyk rūpintis kokiais nors apibrėžtumais, jei viskas laikina?! Kas tąsyk turi vertę? Tiesa? Dora? Garbė? Gyvenimas? Juokai! Pirmyn į kismą!

Nors kinta tai vis dėlto kažkas apibrėžta, daiktiška! O kol virsmas įvyksta, tas kitumas, žiūrėk, ir visai tvarus!

 

Lapkričio miškai permerkti lietų. Lapuotynai visiškai sužvarbę, nes pliki. Mišriamiškiai dar nejaukesni, eglių niūrasties kupini. Bene jaukiausi pušynai, ypač – Dzūkijoj. Net jeigu dangus iki viršūnių nusileidęs – vis tiek jauku: tylu, miglota, ramu. Vaikščiok tarp šitų medinių stygų, klausykis tolimo kranklio ar dar tolimesnio kaimo šuns, bet neužmiršk kartais nuleisti akių į žalias samanas – ten išvysi dar vieną žadą atimantį atradimą: lapkričio pabaigos žaliuokę. Kyšo ji iš žalio kilimo žalsvai geltona, šviečia miške kaip žibintuvėlis ir traukte traukia lenktis. Taip tu pakliūvi į vėlyvųjų žaliuokių pinkles.

 

Lapkričio, netgi gruodžio, jeigu neužsninga, žaliuokės auga ne tik samanynuose – ir atvirose vietose: mažesnės, kresnesnės, rudesnės. Samanynų žaliuokės – ant ilgų, pro samanas galvas keliančių kotų. Vienos laibesnės, kitos apkūnesnės, bet visos tokio pat gyvybės džiaugsmo kupinos, stangrios, galingos. Voveruškos jau pasidavusios, nors jos irgi iki sniegų išsilaikyti bando, o samanų žaliuokės, rodos, ir laukė lapkričio rūkų ramybės, taip būtinos jų gyvasties išsiveržimui.

 

Nežinau, ar esama kur nors pasaulyje nuostabesnio tylaus gyvastingumo džiaugsmo!

 

 

Kiekvienas žmogus turi du matmenis – vidinį ir išorinį, kurie gali būti ir vietos, ir erdvės.

 

Vidinio matmens pavadinimas vieta, arba bandymas jį įvietinti, gali baigtis ganėtinai katastrofiškai, ir ne blogiausias variantas būtų, jeigu tas matmuo įsikurtų pilve. Todėl gal būtų geriau vidujinį matmenį tapatinti su erdve – to matmens vietiškumas imtų bent kiek panėšėti į dvasios erdvę.

 

Išorinis žmogaus matmuo akivaizdžiausiai ir esmingiausiai susijęs su fizine vieta, kuri gali būti tapatinama ir su pėdomis, per kurias remiamasi į žemę, ir su kiemu, gatve, miestu, šalimi, valstybe. Net su pasauliu. Jeigu išorinis matmuo kaip vieta iš karto tapatinamas su pasauliu, tai – neturint vidinės erdvės, o tik vidinę vietą – išvadų apie gyvenimą katastrofiškumas garantuojamas.

 

 

Gruzijos spauda pranešė, kad Chose Manuelis Barozas, Europos Komisijos pirmininkas, paragino prezidentą Michailą Saakašvilį pateikti prašymą dėl Gruzijos narystės Europos Sąjungoje.

 

Po kelerių metų tokį paraginimą gaus Rusija?

 

 

Ką daryti, kaip neprarasti sugebėjimo pro gyvenimo bjaurastį įžvelgti pasaulio grožį?

 

 

Lisabonoje svarstydamas naująją NATO „strateginę koncepciją“, Aljansas padarė esminį posūkį Rusijos narystės Organizacijoje link.

 

Žinoma, tai tik kalbos, ir viskas gali pasisukti visiškai kitaip su nauju Rusijos režimu. Tačiau psichologija lūžta pirmiausia. Be to, pernai NATO palankiai vertinę tik 24 proc. rusų dabar jau simpatizuoja net 40 proc. Dar daugiau: Lisabonoje dalyvavęs D. Medvedevas pritarė, kad abiejų pusių – NATO ir Rusijos – kariškiai iki vasaros parengtų „bendradarbiavimo formato“ projektą. Tai jau konkretu.

 

Ar galėjo būti kitaip? Seniai, dar prieš Rugsėjo 11-ąją, sakiau: Rusija bus NATO. Ir tai ne dėl nuovargio nuo „santykių perspektyvos pesimizmo“, o būtent dėl to, kad „NATO ir Rusija priklauso tai pačiai globaliai Šiaurei“, o dar labiau dėl to, kad ir JAV, ir Rusija yra išsekusios ir, Kinijos spaudžiamos ekonomiškai, islamo – militariškai, turi surasti sambūvio formulę nepriklausomai nuo to, kokios ambicijos ar slaptos užmačios verstų pukšėti ir priešintis interesų grupes.

 

Kaip šioje naujojoje situacijoje jausis Lietuva?

 

Tai – atskiras klausimas, atsakymas į kurį priklauso nuo to, ar tiesa, jog naujoji NATO koncepcija numato, kad Lietuvos užpuolimo atveju ją nuo agresoriaus gintų Lenkijos ginkluotosios pajėgos, veikiančios čia kaip NATO kariuomenė.

 

Jei tai tiesa, tada ką gi: pasaulis dar kartą pasityčiojo iš Lietuvos. Tada – ačiū: tokio saugumo mums nereikia.

 

 

Į suvažiavimą susirinkę Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, kaip valdančiosios partijos, delegatai išklausė valstybės premjero kalbą, kurioje tvirtinta, jog „krizės duobė jau yra už mūsų“, tik dar reikia iš jos išlipti. V. Landsbergis kaip teigiamą partijos veiklos bruožą pažymėjo, jog Lietuva neskurdina Europos, „o pati kovoja su problema“, ne taip, kaip Europos vargšės Graikija, Airija, Vengrija, Latvija.

 

Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pozicija atsargesnė: „/…/ kol kas per anksti džiaugtis, o tikslingiau ir protingiau būtų, atsargiai vertinant ateitį, kuo geriau įsigilinti į dabarties pamokas, pasimokyti iš klaidų, kad galėtume ateityje jų išvengti. /…/ Ši krizė – nei pirma, nei paskutinė, ir ekonomikos bei finansų pasaulis išgyveno ir nuolat išgyvens ir pakilimų, ir nuopuolių.“

 

Jos balso suvažiavime, deja, nesigirdėjo.

 

 

Po to, kai Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo dvigubos pilietybės įstatymą, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras pareiškė, kad sprendimas jo nenustebino, nes visuomet buvę abejonių dėl priimtų įstatymo normų. „Mes jau komitete patys abejojome tokio pasiūlymo visišku neginčijamumu.“

 

Jeigu taip kalbėtų koks nors politinis spekuliantas, kokių Seime ne vienas, galima būtų nesistebėti – aiškiai matyti, kad, pataikaujant ilgametės psichozės įžiebtoms įvairių grupių aistroms, įstatymą tiesiog bandyta prašmugeliuoti, kad sėkmės atveju būtų galima girtis: štai, aš prisidėjau, balsuokite už mane! – arba nesėkmės atveju vaidinti aktyvų „dvigubo dugno“ gynėją ir kaltinti iniciatyvai nepritarusiuosius.

 

Tačiau kai šitaip kalba teisininkas, Seimo komiteto pirmininkas, kalba beveik susitapatindamas su „dvigubistų“ logika ir psichologija ir pataikauja juridiškai neraštingai masei visiškai nesirūpindamas jam tiesiogiai pavestąja valstybe, tąsyk stebėtis yra per maža.

 

Dar labiau neatsakingas yra siūlymas rengti referendumą, ir ne bet kada, o 2012 metais, kartu su Seimo rinkimais.

 

Pirmiausiai, referendumas, jeigu jis būtų rengiamas, turėtų vykti nepriklausomai nuo kitų politinių aistrų ir sugestijų. Antra, jis turėtų vykti po trejeto – penketo metų, ne anksčiau, prieš tai labai aiškiai ir patiems teisininkams išsiaiškinus, ir žmonėms išaiškinus tokio sprendimo pasekmes. Trečia: jokio referendumo dėl Konstitucijos keitimo būti negali, nes referendumas dėl dvigubos pilietybės būtų referendumas ne dėl pilietybės, o prieš 1992 metų Konstituciją: priėmus dvigubos pilietybės nuostatą, būtų sunaikinta Konstitucijos norma, kad Lietuva su savo piliečiais gyvena vientisoje ir nedalomoje teritorijoje, kurią kuria visomis pajėgomis ir gina visomis galiomis – net iki mirties.

 

 

Koks ažiotažas pakilo Vladimirui Liaučiui parašius apie mūsų viešosios sąmonės santykį su Žaliojo tilto skulptūromis! Dar ne tokių žodžių pasakoma kitų komentatorių tekstuose, o čia skulptūras pavadinus balvonais ar indoktrinacijos įrankiais – tai šįsyk ir autoriaus neadekvatus užsiangažavimas, ir įžūlumas, ir apskritai vos ne žingsnis užribį.

 

Kad paliestas ne tik ir ne tiek skulptūrų klausimas, o kažkas kur kas svarbiau, įrodo pats reagavimo azartas. Tai kas gi taip skausminga, kad reikia šitaip sukrusti? Ką nutyli patys V. Liaučiaus oponentai?

 

Nutylimas V. Liaučiaus vaizdžiai ir reljefiškai parodytas neoliberalizmo, arba išvirkščio socializmo, krachas. Būtent tai publicistas akcentuoja, pareikšdamas, kad „kairiųjų propaguotas multikultūrizmo projektas – žlugo“. Tarybiniais laikais multikultūrizmas gyvavo po internacionalizmo stogu, šiais laikais – po žmogaus teisių be pareigų doktrina, abiem atvejais reikšdamas tą patį – kovą prieš tautų per amžius susikurtas kultūras, bandymą „sukurti naują žmogų“ – tarybinį arba europinį. Turkų Vokietijoj, arabų Prancūzijoj, čigonų visoje Europoje mažumos buvo to proceso konkretūs vykdytojai, ne tik kad nepanorę integruotis į jas priėmusias tautas, bet kaip gegužiukai mėtę vieną po kito savo globėjų vaikus iš jų nuosavo lizdo. Vokietijos, Prancūzijos vadovai pasakė: gana! V. Liaučius pasakė: „Kai kurie Europos politikai /…/ jau randa savyje ryžto pažvelgti į nacionalinį veidrodį ir pradėti daryti teisingas išvadas.“ „Europa, regis, pamažu ima atgauti amą po dešimtmečius trukusio ir politiškai indoktrinuoto savęs apgaudinėjimo.“ Ir netgi paaiškino: „Lietuvos negaubia imigracijos tamsumos – užtat ją tebegaubia okupacijos šešėlis. Savo ilgus dešimtmečius trunkančiu poveikiu kai kurių žmonių mąstymui ir viešai retorikai.“

 

Pasakyta skaudžiai, bet esmingai.

 

Štai kodėl visa tai, kaip mes žiūrim į Žaliojo tilto skulptūras, yra ir Maskvos, ir čigonų, ir gėjų labui: jie visi telpa ir puikiai sugyvena tame pačiame į „žmogaus teises“ išsigimusiame marksistiniame „dialektiškume“ – ką padarysi, „yra kaip yra“.

 

Būtų dar pusė bėdos, jeigu kalbos baigtųsi buities lygiu: pripratom, girdi. Ne, pasirodo, tai galima ir scientizuoti, priekaištaujant autorių nesusivokiantį, kad kolonizacija praturtina kultūrinę ir istorinę atmintį. Kitaip sakant: okupuokite ir kolonizuokite mus sau į sveikatą dar sykį! Dar daugiau: galima netgi konceptualizuoti: „/…/ nebūtina tempti istorijos ant kokios nors ideologinės dogmos kurpalio (net jei ji tautinė patriotinė), nes bet kuri dogma supaprastina, subanalina ir sulėkština tikrovę“. Štai taip: yra tik „tikrovė“, tik „faktai“ (šiuo atveju – skulptūros), ir juos galima tik „interpretuoti“ ir likti tos interpretacijos lauke, ir jokiu būdu nesiknaisioti po „faktų“ kilmę, tuo labiau – prasmę ir prasmių sąsajas, – priešingu atveju skulptūros neteks savyje slepiančios atminties autentiškumo, o tai kultūrologui, išaugusiam šiuolaikinio pozityvizmo džiunglėse, yra aukščiausia vertybė. Kad taip siūloma žudyti istoriją ir jos supratimą – anokia čia bėda.

 

Žiauri intelektinė anemija kankina mūsų dvasią, paveldėta anemija. Baisiausia, kad tas dvasios blyškumas suprantamas kaip kilmingumo ženklas.

 

Na, o dėl paties ginčo „fakto“: seniai jau metas buvo paprašyti, kad skulptūras priglobtų stiprios nuojautos žmogus Viliumas Malinauskas ir pastatytų deramoj savo muziejaus vietoj, kol subrendus tauta panorės turėti nacionalinį tokių balvonų panoptikumą, tarkim, Lukiškių kalėjime kaip Okupacijų muziejuje. Ką daryti su „nuvainikuotu“ Žaliuoju tiltu – mūsų savivaldybės reikalas. Gal sumąstytų čia suraityti kokius nors vamzdžius, ar ką?  

 

 

Dulkinamės mes čia viešai ant Žaliojo tilto, o euro laivas tai skęsta!

 

Airijos ekonomistai nedviprasmiškai sako, kad valstybė yra nemoki, nes jos skolos gerokai viršija realias galimybes jas atiduoti. Kokio dydžio papildoma skola prislėgs airius, skirtumo nėra, skirtumas yra tik Europos Sąjungai: ji kuriam laikui nutolins domino efektą, nes lygiai tokios pat problemos tūno Portugalijos gelmėse. Jeigu jos taptų nebepaslepiamos Ispanijoje, vienoje didžiausių ES ekonomikų, euro, taigi ir visos ES, žlugimas yra neišvengiamas. Taip, Airija jau kitokioje situacijoje nei Graikija – ES sukūrė Finansinio stabilumo fondą, kuriame 750 mlrd. eurų, o Vokietija ir Prancūzija yra pajėgios nuraminti investuotojus, t. y. pasaulio kapitalo įplaukas į Europą. Vis dėlto bet kuris nestabilumas judina finansų rinkas, ir Europoje, kaip ir Lietuvoje, palūkanų augimas gali trombuoti finansų apytaką bet kurioje vietoje. Ispanija iš principo beprecedenčiame rizikos lygyje. Kas ten labai puls investuoti? Nebent Rusijos oligarchai ar valstybinės įmonės. Pati Europa vidinių resursų turi nedaug, nes procesus stabdo demokratijos mechanizmai: ekonomikai reikia greitų sprendimų, tačiau politikai vaikšto vėžlio žingsniu, dažnai – į įvairias puses, prarasdami populiacijos judėjimo į išlikimą kryptį.

 

 

A. Merkel pareiškimas, kad privatūs investuotojai turėtų prisiimti nuostolius, jeigu tektų skubiai finansuoti kurios nors euro zonos šalies skolą, patyrė nesėkmę, visišką nesėkmę: palūkanos ėmė augti, rinkos subangavo, ir G-20 susitikimo metu vargšė kanclerė turėjo stebėti, kaip didžiausių ES šalių narių finansų ministrai rengė pranešimą, kad pagalbos mechanizmas skolų vertybiniams popieriams įtakos neturės.

 

Bendruomenių finansinis solidarumas kol kas nesuderinamas su finansų rinkų interesais.

 

A. Merkel iniciatyva buvo įvertinta kaip apmaudi klaida, ir Europos centrinio banko prezidentas Žanas Klodas Trišė (J. C. Trichet) galės raminti rinkas, giedodamas giesmeles, kokia nuostabiai tvirta valiuta yra euras, tas „kertinis ES akmuo“, „pagrindinis politinis projektas Europos Sąjungoje“, nors po to, kai Airija paprašė tarptautinės paramos, euro vertė čia nukrito iki 1,34 JAV dolerio.

 

 

Dar didesnis niuksas ne tik „kertiniam akmeniui“, bet ir visam ES projektui buvo Europos Parlamento ir ES Tarybos taikinamojo posėdžio fiasko – išsiskirstymas taip ir nepriėmus sprendimo dėl 2011 metų ES biudžeto.

 

ES kasa 2011 metais turėjo disponuoti 126, 527 mlrd. eurų. Kiekviena ES valstybė narė turėtų į ją įnešti 1,01 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). EP pareikalavo svarstyti ir „gretutinius klausimus“ – biudžetinės perspektyvos, finansų parlamentinės kontrolės, prioritetų ir kt. Tai visiškai suprantamos debatų kryptys: didėja atotrūkis tarp žmonių lūkesčių ir rezultatų, didžiulės lėšos naudojamos ES biurokratijai auginti ir išlaikyti, krizės viena po kitos drebina visus stabilumo vaizdinius, vyksta tyli ir garsi konkurencija tarp valstybių ir t. t. Aklai priimti, ką sukurpia Europos Komisijos komisarai, nebėra galimybių.

 

Žinoma, biudžetas bus patvirtintas vėliau. Tai ne tragedija. Kur kas svarbiau, kad demokratija ir čia rodo savo ragučius, biurokratijai dar nespėjus juridizuoti savo totalistinių pretenzijų, pareikalaudama atsižvelgti į – tegul ir labai nutolintas, labai sąlyginai teatstovaujamas 650 milijonų žmonių reikmes.

 

 

Štai Europos Sąjungos demokratija.

 

Dalyvaudamas Berlyno sienos griūties minėjime lapkričio 11 d.. Europos Sąjungos prezidentas Hermanas van Rompėjus pareiškė, kad savarankiškos nacionalinės valstybės yra iliuzija ir melas. Nacionalinių valstybių era esanti pasibaigusi. Jeigu jos nebus suvaldytos, Europos Sąjungos laukia toks pat likimas, kurį simbolizuoja Berlyno siena.

 

Taip bylojančio prezidento aš nei rinkau, nei pripažįstu. Nebalsavau ir už Lietuvos stojimą Europos Sąjungon. H. van Rompėjus apskritai niekieno nerinktas, bet vadovauja, kaip jau sakoma, didžiajai Europos Sąjungai, visam pasauliui skleidžiančiai dvi didžiausias vertybes – žmogaus teises ir demokratiją. Kaip man pareikšti savo valią, kad H. van Rompėjaus kliedesiai yra antikonstituciniai netgi ES konstitucijos požiūriu? Parašyti tai, ką rašau – ir viskas? Tarsi manęs, o kartu su manim Lietuvos jau ir šiandien nebūtų?

 

 

„The New York Times“ mano, kad Europos metas yra praėjęs. Trumpas jos šlovės blyksnis buvęs, kai buvo taikiai suvienytos Rytų ir Vakarų Vokietijos. Antras kilstelėjimas įvykęs 2004 metais, kai pavyko pritraukti Europos Sąjungon Vidurio Europos šalis, išsiveržusias iš Maskvos priklausomybės. Tačiau vienybės Europos Sąjungoje pasiekti nepavyko, projektas juda buksuodamas, o po radikalaus Kinijos įtakos padidėjimo pasaulyje Europos galia nyksta, ir gana greitai.

 

Tai patvirtina ES nesėkmės Jungtinėse Tautose: čia ji turi tik stebėtojo statusą, bet dėl nuolatinės vietos balsuojant susilaikė netgi didžiausios ES šalininkės – Australija, Kanada ir Naujoji Zelandija.

 

Yra keletas priežasčių, kodėl Europą palaiko vis mažiau šalių. Kinija auga skolindama pinigus, prekiaudama su pasauliu, supirkinėdama žemę, tiesdama kelius, statydama oro uostus, mokyklas. Ir be jokių sąlygų, kokias nustato Europa. ES žmogaus teises ir demokratiją platina jėga ir reikalauja keisti valdymo režimą. O pačioje Europos Sąjungoje, pasaulio akimis žiūrint, nesusikalbėjimas ir netvarka.

 

Žinoma, Europos saulėlydžio problemos kur kas rimtesnės. Jos tokios rimtos, kad po NATO vadų ryžtingo posūkio vienijimosi su Rusija Šiaurės pusrutulio rėmuose ir D. Medvedevo pasižadėjimo dalyvauti Aljanso viršūnių darbe artimiausio susitikimo metu, Vladimiras Putinas išdrįso pateikti „darnios ekonominės bendruomenės, besidriekiančios nuo Lisabonos iki Vladivostoko,“ viziją.

 

„Būkime atviri: pasaulio ekonomikos krizė atskleidė Rusijos ir ES ekonominį pažeidžiamumą.“ Tai dėl to, kad Rusija vis dar pernelyg priklausoma nuo naftos ir dujų eksporto, o ES per savo deindustrializacinę politiką prarado savo konkurencinį pranašumą pasaulyje. Rusija ir ES galėtų sukurti strateginius aljansus pagrindinėse pramonės šakose, kaip laivų statyboje, automobilių gamyboje, farmacijoje, kosmoso pramonėje – sukelti naują industrializacijos bangą visame Europos žemyne.

 

A. Merkel „nuslopino“ V. Putino vizijas, bet kas pasakyta, tai pusiau padaryta: pareikšta mintis yra pirmasis realus veiksmas. Visai nesvarbu, koks bus antras, o koks trečias: kaip sakė Michailas Gorbačiovas – „process pošol“ (procesas prasidėjo). Šiaurė vienijasi prieš Pietus mūsų akyse.

 

 

Kažkada, Delfi portale rašo politinis patarėjas Europos Parlamente Renaldas Vaisbrodas, Polis Henris Spakas (Spaak) yra pasakęs: „Europoje yra tik mažos valstybės. Bet kai kurios tai žino, o kai kurios dar ne.“ Net JAV, nors ir tebevaidina svarbiausią vaidmenį pasaulio politikoje, nebėra nepakeičiamos. Kinijos miestų panoramos padeda susidaryti tikslesnį vaizdą apie šiuolaikinį daugiapolį pasaulį.

 

Euro zonos BVP 2010 metais augo tik 0,9 proc., Kinijos – 10 proc., Indijos – 7 proc., Brazilijos – 4,8 proc., JAV – 4,4 proc. Šiam amžiui įpusėjus prie pasaulio galingųjų stalo kaip lygiaverčiai partneriai sėdės JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Kinija. Indija, Brazilija, Rusija, Meksika, Indonezija. Ką darys Europa, klausia autorius, – vienysis ar murdysis nacionalinių interesų pinklėse.

 

Europos problema nėra nė viena atskirai paimta Europos šalis, Europos problema ta, kad ji nepatikima – krizė parodė, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Europa neturi vieningos ekonominės politikos. O kol tokios nėra, nėra ir Europos Sąjungos.

 

ES bus, jei atsakys, ar nori turėti vieningą ekonominį valdymą, ar pasirengusi stiprinti bendrosios rinkos principus, ar pasirengusi turėti europinį biudžetą ir ar nori kalbėti pasauliui vienu balsu. Lietuva, kuri žino esanti maža valstybė, Europos kūrimui galėtų labai padėti, mano politinis patarėjas.

 

Na, autorius yra konceptualus eurokomjaunuolis. Jam suverenitetas šiuolaikiniame pasaulyje – iliuzija, kurią reikia griežtai skirti nuo realybės. Taip kalbėjo 1988 metais ir mūsų komjaunuoliai, dabar užimantys vadovaujančias Lietuvos ūkio ir politikos aukštumas. Užimantys, nes jau tada pamatė, kad aukso luito akivaizdoje bet kuri idėja stebuklingai netenka savo žavesio.

 

Šįkart ne apie tai, šįkart apie tai, kokių tikslų vedinos Europos tautos turėtų pasiaukoti Europos valstybei, kuri siūloma kurti, jeigu ES apsispręstų teigiamai spręsti autoriaus suformuluotus klausimus. Vardan kokios idėjos ar tikslo (= iliuzijos) turėtų būti kuriama unitarinė Europos valstybė? Ką ir nuo ko ji turėtų saugoti?

 

Mąstydamas apie tai, aš matau tokią vidinę maišatį, tokius iš tautiškumo kylančius ir europinei liberalinei demokratijai iš principo neįveikiamus prieštaravimus bei susipriešinimus, kad visiškai suprantu autoriaus nenorą žengti toliau savo nurodytų klausimų: jie beprasmiai.

 

 

Seimas (valdyba) specialiu dokumentu Algirdo Mykolo Brazausko vardu pavadino Seimo Baltąją salę. Kad neatrodytų taip iššaukiančiai, Aleksandras Stulginskis taip pat gavo patalpą. Buvo pasiūlyta Vytauto Landsbergio vardu pervardinti Konstitucijos salę. Šis galėjo pasipriešinti – atsisakė.

 

Praėjo jau keletas dienų, o aš vis dar negaliu atsikratyti jausmo: stabmeldžiai esam, brangieji, stabmeldžiai.

 

Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras R. Ozolas