Agnės Egertės nuotr.

Rasa Jakubauskienė, www.traku-zeme.lt

Žygiuoti piligriminiu keliu, atrodo, reikalas paprastas: juk ką čia reiškia išeiti pasivaikščioti? Tačiau kaip ir gyvenime, kiekvieno kelias yra kupinas įvairiausių emocijų, nuotaikų, nuotykių, praradimų ir atradimų, nuospaudų, pūslių ir randų… Tačiau laikui bėgant ir žengiant vis toliau, jis tampa savas ir artimas, kupinas neįkainojamos patirties bei išminties lobyno. Piligriminių žygių ir kelių yra įvairiausių, tačiau vienas iš populiariausių – Camino de Santiago.

Vis dar gajus stereotipas, jog piligriminiais keliais įprasta eiti vyresnio amžiaus žmonėms. Tiems, kurie galbūt gyvenime yra daugiau susidūrę su įvairiais iššūkiais, problemomis ar išgyvenimais. Vis tik nieko panašaus – juo keliauja ir atsakymų į gyvenimo klausimus ieško ir jaunesni. Šių metų pavasario pabaigoje Agnė Egertė į beveik 300 km ilgio Camino de Santiago kelią išsiruošė nesulaukus nei keturiasdešimties. Apie tai, kodėl ji ryžosi nelengvam gyvenimo iššūkiui ir ką jai davė ši kelionė, jauna moteris pasidalino ir su „Trakų žemės“ skaitytojais.

Agne, kaip Tau šovė mintis eiti tokį ilgą ir varginantį piligriminį žygį?!

Nesu tikra, kada pirmą kartą sužinojau apie Camino de Santiago, bet gerai pamenu tą dieną, kai nusipirkau bilietus į Porto.

Tuo metu išgyvenau etapą, kai jaučiausi lyg įstrigusi gyvenime. Kažkoks sąstingio jausmas lydėjo mane. Būdavo akimirkų, kai viskas, kuo užsiimu atrodydavo beprasmiška ir nuobodu, norėjosi viską mesti ir patirti kažką ekstremalaus, privalėjau išeiti iš komforto zonos.

Taip pradėjau domėtis Camino de Santiago. Valandų valandas tyrinėjau piligriminius kelius bei sekiau piligrimų istorijas socialiniuose tinkluose. Bendravau su patyrusiais šį kelią. Kuo daugiau žinojau apie Camino, tuo labiau mane tai motyvavo leistis į šią kelionę. Man tai pasirodė puikus būdas atitrūkti nuo kasdienybės, patirti kažką naujo ir neįprasto, išbandyti fizines jėgas, mesti sau iššūkį. Jei jie gali, galiu ir aš, – pamaniau.

Taip mano svajonė tapo realybe.

2024 m. gegužės 14 d. Porto katedroje gavau pirmąjį antspaudą piligriminiame pase, patvirtinantį mano kelionės pradžią, tuo metu visiškai nesuvokdama, kas manęs laukia kelyje.

Ar Tu buvai ėjusi kada nors panašius žygius, tik trumpesnius atstumus, pavyzdžiui, Camino Lituano?

Nors rinkti žingsnius labai mėgstu, tačiau nieko panašaus iki šiol nesu patyrusi. Įprastai mano vaikščiojimo maršrutas apsiribodavo maždaug 8 km su poilsio pertraukėlėmis kavai. Ilgiausias žygis, kurį buvau įveikusi, buvo 24 km pasivaikščiojant taku apie Vilnių. Po šio žygio jaučiausi lyg čempionė (šypsosi).

Tačiau, Camino visai kas kita, turi papildomo šarmo (šypteli) – nuovargis, pūslės, įsitempę raumenys, slegianti prie žemės kuprinė, permainingos oro sąlygos, prakaitas, šaltas dušas, neįprastos nakvynės vietos su dar neįprastesniais kvapais.

Kalbant rimtai, sakoma, kad į tokius piligriminius žygius dažniausiai eina žmonės, turintys kažkokių rimtų išgyvenimų, norintys pabūti su savimi, atsidūrę gyvenimo kryžkelėje ar pan. Ar yra tame tiesos? Koks buvo Tavo motyvas?

Manau, kad yra tame nemažai tiesos. Kiekvieno žmogaus motyvai yra unikalūs, vieni nori pabūti su savimi, rasti atsakymus į svarbius gyvenimo klausimus ar tiesiog atitrūkti nuo kasdienybės, kiti ieško prasmės, vidinės ramybės. Kelyje buvo ženklų, liudijančių apie žmonių išgyvenamus vidinius sunkumus, tokius kaip artimo žmogaus netektis, skyrybos.

Nesitikėjau kažkokių staigių ar dramatiškų pokyčių. Pradžioje galvojau tik apie tai, kaip pasiekti Santjago de Compostela. Tačiau einant diena iš dienos kelias įgijo gilesnę prasmę, pradėjo rastis įvairūs vidiniai išgyvenimai. Tikslu tapo esmė būti pačiame kelyje, būti čia ir dabar.

Tai – lyg paralelinė realybė, kuri labai skiriasi nuo kasdieninio gyvenimo, bet tuo pačiu yra glaudžiai susijusi su juo. Kurioje yra erdvės ir laiko apmąstyti savo kasdienį gyvenimą, jausmams bei laiko mėgautis nuostabiais ryto peizažais, po skausmo ašarų aunantis batus ir žengiant pirmuosius žingsnius (juokiasi).

Ar kelionės metu radai atsakymus į savo klausimus, susidėliojo mintys?

Kiekvienas įveiktas žingsnis, įveikta kliūtis, nepriklausomai nuo oro sąlygų, kelio dangos, kūno skausmo ar nuovargio, didino pasitikėjimą savimi, pagarbą sau ir pragyventam gyvenimui. Pasirodo, nėra jau jis toks nuobodus. Tai buvo būdas pažvelgti į savo gyvenimą kitu kampu, proga susimąstyti. Paleisti tai, kas yra nereikalinga bei priimti tai, kas duota. Fiziniai sunkumai tapo būdu sutelkti dėmesį į save piligriminės kelionės metu. Praeities dramos atrodė niekai.

Atsivėrė naujas santykis su kūnu. Mokiausi atsiriboti nuo minčių apie praeitį bei ateitį ir visapusiškai būti dabartyje. Sutelkiant dėmesį į ėjimą bei į tai, kas vyksta aplinkoje. Sugrąžinti save į dabarties akimirką. Tai – lyg meditacija. Susikoncentravus į ėjimą visos galvoje nereikalingos mintys išgaruoja, išskyrus „Įdomu, kiek liko kilometrų iki artimiausios kavinės“ (juokiasi).

Kas labiausiai džiugino, o kas buvo sudėtingiausia einant Camino de Santiago?

Rytai prasidėdavo nenoromis, kartais su ašaromis akyse, žinoma, ne džiaugsmo. Pirmosios valandos dažniausiai būdavo skausmingos – sustingę sąnariai, įsitempę raumenys bei skausmingos nuospaudos. Apsiauti batais pūslėtas pėdas, užsimesti kuprinę ant pečių ir žengti pirmuosius žingsnius atrodė lyg didžiausias didvyriškas žygdarbis. Lyg kova už teisybę. Buvo nelengva tiek fiziškai, tiek psichologiškai, protas kaip ir kūnas priešinosi tam, kas vyksta. Kiekvieną rytą kovojau su savimi.

Gamta, kultūra, skanus maistas, ryšys su kitais piligrimais neįkainojama patirtis. Gamtos vaizdai, įveikus aukščiausias viršukalnes, veikė kaip geriausi analgetikai, o vandenyno ošimas – kaip raminanti melodija, harmonija tarp chaoso ir ramybės.

Žmonės šiame kelyje susirenka iš viso pasaulio – skirtingų tautybių, rasių, amžiaus, lyties, tikėjimo. Kur dar gali sutikti tokią įvairovę? Jausmas lyg giminė pagaliau susitiko po daugelio metų švęsti Šv. Kalėdas, tik vietoj dovanų – analgetikai bei pleistrai (juokiasi). Tai kūrė kažkokį nenusakomą bendrumo jausmą – lyg svetimi, bet tuo pačiu ir šeima.

Su kokiomis emocijomis susidūrei žygio metu?

Visa jausmų patelė. Kelias išlaisvino anksčiau slopintas emocijas, suteikė galimybę patirti emocijas, kurias iki šiol buvau užgniaužusi. Camino kelyje galima patirti daugybę skirtingų ir kartais prieštaringų emocijų. Pyktį, liūdesį ir skausmą gali greitai pakeisti džiaugsmas, palengvėjimas ar laimės jausmas. Nuo visiškos nevilties (trečiąją dieną patempus čiurną) ir baimės (kai vaistinės darbuotoja pamačiusi mano pūsles patarė vykti į artimiausią ligoninę įtardama infekciją) iki džiaugsmo (pvz., gavus nemokamų keptų bulvyčių užsisakius 1 virtą kiaušinį pietums (juokiasi)) ir didžiausios laimės (užkopus į dar vieną viršukalnę).

Ar turėjai kokį artimą pakeleivį/-ę?

Man labai pasisekė, nes visos kelionės metu mane lydėjo mano sesuo. Be jos šios kelionės net neįsivaizduoju.

Dalijimasis kasdieniais tikslais ir rūpesčiais sustiprino mūsų bendrystės jausmą. Mokiausi būti geresniu žmogumi arba bent jau bandžiau tokiu būti (šypsosi). Turėjau į ką lygiuotis – jai sekėsi kur kas geriau nei man.

Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę keliauti su ja, bet tuo pačiu būti viena. Išmokome kalbėtis taip, kad išlaikytume vienatvę jei jos mums reikėjo. Pakakdavo vieno žvilgsnio. Tyla buvo pati iškalbingiausia kalba, solidarumo išraiška. Mes puikiai jautėm viena kitą.

Trylikametės dukros Austėjos į kelionę neėmei. Kodėl? Bijojai, kad ji gali neatlaikyti, nors ji yra gana stipri fiziškai?

Austėja, tikiu, kad dar turės savo Camino de Santiago. Laikas, kai žengiami pirmieji žingsniai Camino kelyje yra kiekvienam unikalus, kaip ir pats keliautojas.

Per kokias šalis ir kiek kilometrų tęsėsi Tavo piligriminis žygis?

Mūsų kelias prasidėjo Portugalijoje Porto mieste, nuo kurio atstumas iki Ispanijoje esančios Santjago de Compostela katedros yra apie 280 km. Pasirinkome keliauti pakrantės keliu.  Šį kelią įveikėme per 14 dienų.

Ar sunkus buvo pasirengimas kelionei? Ar apskritai reikalingas koks nors pasirengimas? Juk atrodo, kas čia tokio išeiti pasivaikščioti…

Nors piligriminė kelionė reikalauja tam tikrų fizinių įgūdžių ir pastangų bei psichologinės ištvermės, tačiau tai nėra varžybos, bet ir nėra lengvas pasivaikščiojimas. Eiti ilgais atstumais, kai visi tavo namai telpa vienoje kuprinėje diena iš dienos kelias savaites įvairiomis oro sąlygomis ir įvairiais reljefais, gali būti sudėtinga ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Daugelis šį kelią lygina su turistiniais pasivaikščiojimais po kalnus, bet tai nėra tas pats. Tu niekada nežinai, kada ir kur baigsis tavo diena, nežinai kur tau teks praleisti naktį ar rasi vietą nakvynei, viskam nepasiruoši.

Šiame kelyje yra visko ir visa tai turi priimti kitaip – kelias pasibaigs.

Beje, ar yra tam tikri įpareigojimai, kiek per dieną kilometrų turi nueiti, kiek laiko kur praleisti ir pan.? Ar viskas priklauso nuo tavęs paties ir tavo galimybių?

Formaliai norint gauti Compostelą (oficialus sertifikatas, patvirtinantis piligrimystę į Santjago de Compostela) reikia nueiti bent 100 km pėsčiomis arba nuvažiuoti 200 km dviračiu iki Santjago de Compostela. Taip pat turi surinkti atitinkamą kiekį antspaudų piligriminiame pase, kaip įrodymą, jog ištiktųjų nužygiavai reikiamą atstumą.

Visa kita tavo rankose. Kiek dienų ir kiek kilometrų įveiksi per dieną pasirenki pats.

Ar žygio metu nebuvo minčių viską mesti, apsisukti vidury kelio, sėsti į lėktuvą ir skristi atgal namo?

Ir ne kartą (juokiasi). Pirmomis dienomis išties buvo nelengva, galvoje sukosi mintys „Kam man tai?“ ir „Įdomu, kur artimiausias autobusas iki oro uosto?“.

Ketvirtąją dieną pabudau su liūdesiu ir namų ilgesiu. Galvoje sukosi mintys apie tai, kad šią akimirką galėčiau gulėti ant savo sofos namuose su televizoriaus pulteliu rankose, bet aš pabundu Portugalijoje vienuolyne nuo maišelių čežėjimo garso tarp nepažįstamų žmonių, keistais kvapais pritvinkusioje patalpoje ir nežinia, ar bus dar likę karšto vandens dušui ar jau ne. Manyje vyko drama (juokiasi).

Tuo pačiu nekenčiau šių jausmų, nes apie šią kelionę svajojau ilgai, įsivaizdavau ją pilną džiaugsmo ir įkvėpimo (šypsosi). Įsivaizdavau, kaip su lengvumu žengiu kiekvieną žingsnį, mėgaujuosi supančiais vaizdais ir tuo, ką darau. Tačiau pirmosios nuospaudos, degantys padai bei nuovargis kiekvieną žingsnį darė vis sunkesnį, o kiekviena įkalnė atrodė lyg didžiausias Everestas.

Viduje vyko kova, tarp pasidavimo ir grįžimo į komforto zoną bei tarp svajonės įveikti šį kelią.

Šaunuolė, Camino de Santiago įveikei! Kokia buvo pirma mintis grįžus namo?

Kaip gerai, kad viskas gerai baigėsi (juokiasi).

Nors fizinė kelionė baigėsi Santjage, tačiau vidinė kelionė, ką tik prasidėjo ir tęsis kasdieniniame gyvenime. Ši patirtis yra įtraukta į atmintį, kuri iš naujo išgyvenama vėl ir vėl.

Eitum dar kartą?

Turiu svajonę įveikti prancūzišką Camino de Santiago, kuris tęsiasi apie 800 km.

Taip pat jau suku planą, kaip bent trumpam ištrūkti ir įveikti Camino Finisterre kelią bei pasiekti „Pasaulio kraštą“.

Kokių patarimų turėtum tiems, kas galbūt ruošiasi eiti kokį nors piligriminį žygį? Arba galbūt nori, bet nedrįsta?

Išdrįsti.

Svarbu pasirinkti tinkamą atstumą, stebėti savo kūną ir reaguoti į jo siunčiamus signalus, nepersistengti kelionės pradžioje.

Avėti tinkamą avalynę ir pasiimti tik būtiniausius daiktus.

Viskuo kitu pasirūpina kelias. Svarbu – visa tai priimti.

Agne, labai dėkoju už pasidalintus įspūdžius ir patirtį. Linkiu nueiti dar ne vieną žygį ir atrasti juose visus atsakymus į gyvenimo klausimus.

Šaltinis – Trakų rajono laikraštis „Trakų žemė“. Agnės Egertės asmeninio albumo nuotraukos