Masinių žudynių laukas. Aurimo Dudanavičiaus nuotr.

Karolis Sabutis, Kauno IX forto muziejaus ekskursijų vadovas, istorikas, www.voruta.lt

Išgyvenusi vienerius sovietinės okupacijos metus, 1941 m. birželio pabaigoje Lietuva dar sykį pateko į totalitarinių valstybių santykių aiškinimosi verpetą. Jeigu 1939 m. Vokietija ir SSRS rado diplomatinį susitarimo būdą, pasidalindamos Rytų Europą į įtakos zonas, tai po dvejų metų buvo pereita prie ginkluoto santykių aiškinimosi. Lietuva, šįkart oficialiai būdama SSRS sudėtyje ne savo noru, buvo pačiame pasienyje su Vokietija ir viena pirmųjų sulaukė vokiečių karo mašinos smūgių. Tik vokiečiai puolė Lietuvą ne kaip politinį subjektą, o kaip geografinę vietovę, kuri Vermachtui buvo pakeliui Maskvos link.

Lietuva Vokietijos kariuomenės (Vermachto) buvo užimta daugmaž per savaitę. Vieną okupantą pakeitė kitas, tačiau nuotaikos tuometinėje visuomenėje buvo nevienareikšmės. Priklausomai nuo politinių pažiūrų, tautybės, patirties pirmosios sovietinės okupacijos metu, jos galėjo svyruoti nuo džiaugsmo ir euforijos iki baimės ir gilaus nusivylimo. Jeigu žmonėms, patyrusiems sovietines represijas, nacių okupacija bent jau pradžioje leido atsikvėpti, tai žydų tautybės žmonės į naująjį okupantą žvelgė su baime, kuri netruko pasitvirtinti pačiais kraupiausiais būdais – pogromais, getų steigimu, priverstiniu darbu ir masinėmis žudynėmis.

Kauno IX fortas taip pat pateko į istoriją nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu, kaip viena iš 300 žydų masinių žudynių vietų, kur žydai buvo šaudomi nuo 1941 m. spalio mėn. iki 1944 m. gegužės mėn. Buvo nužudyta apie 30 000 žydų tautybės žmonių, kurie buvo ne tik vietiniai Lietuvos piliečiai žydai, bet ir deportuotieji iš Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos. Tarp nužudytųjų IX forte buvo ir kitų tautybių žmonių, o tikslus aukų skaičius nėra iki galo žinomas. Vis dėlto, iki šiol populiaru manyti, kad IX fortas buvo tik masinių žudynių ir trumpalaikio laikymo vieta iki žudynių. Nežinoma arba užmirštama, kad IX fortas nacistinės okupacijos laikotarpiu buvo Kauno Sunkiųjų darbų kalėjimo filialas ir čia buvo kalinami ne tik mirčiai pasmerkti asmenys.

Kompleksiškas IX forto panaudojimas tokiu trumpu laikotarpiu sukelia nemažai klausimų, į kuriuos ir bus bandoma atsakyti straipsnyje. Kaip skirtingų kategorijų kaliniai sutarė tarpusavyje? Ar bandė prižiūrėtojai tyčia supjudyti kriminalinius ir politinius kalinius? Ar komunistai bandė užmegzti artimesnius santykius su sovietiniais karo belaisviais? Kaip skirtingos kalinių grupės priimdavo užsienio šalių žydus, atvežtus nužudyti į IX fortą? Ar pasitaikė atvejų, kai kaliniai, atliekantys žemės ūkio darbus, tapdavo tiesioginiais žudynių liudininkais? Ir kodėl naciai su vietinių kolaborantų pagalba vykdė žudynes IX forte, kuriame buvo daugybė liudininkų – nuolatinių kalinių? Kodėl potencialūs liudininkai buvo paliekami gyvi? Ar paprastų kalinių tarpe galėjo būti žydų? Ar buvo bandymų bėgti? Ar kriminaliniai kaliniai galėjo tapti kolaborantais? Žinoma, ne visi klausimai reikalauja tiesioginio faktologinio atsakymo. Kai kurie iš jų labiau filosofiniai ir skirti apmąstymams.

Kalėjimo administracija ir prižiūrėtojai

Keičiantis okupantams, keitėsi ir kaliniai IX forte. Praktiškai visi sovietų NKVD tranzitiniame kalėjime kalinti žmonės pabėgo. Nėra tikslių duomenų, kada naciai pradėjo laikyti kalinius IX forte. Atspirties tašku galima laikyti 1941 m. liepos 16 d. vakarinį 55 kalinių patikrinimą^[1].

Pirmuoju nuolatiniu IX forto vedėju 1941 m rugpjūčio 5 d. buvo paskirtas Kauno Sunkiųjų darbų kalėjimo (toliau – KSDK) vyr. valdininkas Juozas Sliesoraitis^[2]. 1942 m. Spalio 11 d. jį pakeitė Antanas Etneris, o tų pačių metų lapkričio 26 d. šį postą užėmė Jonas Milišiūnas. 1943 m. birželio mėnesį forto vedėjo pareigas perėmė Benediktas Kuzmickas, kuris šias pareigas ėjo iki spalio mėnesio, kai IX fortas buvo perduotas Vokiečių saugumo policijos žinion, kuri pradėjo organizuoti nužudytųjų asmenų palaikų deginimo procesą^[3].

Atskleisti tikslų tarnautojų skaičių Kauno IX forte sunku. Rasti duomenys yra fragmentiški, nepilni arba pateikia bendrą viso KSDK prižiūrėtojų skaičių^[4]. Remiantis 1941 m. liepos 28 d. KSDK viršininko kapitono Igno Vyliaus raportu, KSDK tuomet dirbo 199 tarnautojai, iš kurių net 147 buvo prižiūrėtojai^[5]. Daugelis jų tarnybą pradėjo eiti dar 1941 m. birželio pabaigoje. Sunku išskirti, kiek iš šių 199 tarnautojų dirbo IX forte, nes KSDK buvo pavaldus ne tik IX fortas, bet ir pats centrinis kalėjimas (įsikūręs A. Mickevičiaus gatvėje), VI fortas ir Dovalgonių durpynas^[6]. Arūno Bubnio straipsnyje „Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas nacių okupacijos metais (1941-1944)“ minima, jog IX forte kalinius saugojo 8 prižiūrėtojai^[7]. Šis skaičius greičiausiai nurodo, kiek prižiūrėtojų dirbo vienoje pamainoje, o ne iš viso. Kitas dokumentas – IX forto prižiūrėtojų, turinčių ginklus, sąrašas (datuotinas 1941–1942 m. sandūroje) – atskleidžia, kad tokių prižiūrėtojų būta 17^[8], o A. Bubnys, remdamasis J. Sliesoraičio tardymo medžiaga, mini, kad 1943 m. vasarą jų buvo 20[9].

A. Bubnys mini, jog režimas forte buvo griežtas, o prižiūrėtojai smurtavo prieš kalinius^[10]. Tai ir nestebina, atsižvelgus į keletą aplinkybių. Kauno IX forto kalėjimo skyriui vadovavęs J. Sliesoraitis pats asmeniškai smurtavo prieš kalinius ir iš jų tyčiojosi. Jis tai prisipažįsta sovietinių represinių struktūrų tardytojui 1949 m. vykusio tardymo metu[11]. J. Sliesoraitis ne tik kad fiziškai smurtavo prieš kalinius, bet ir bandė jiems sudaryti nepakenčiamas egzistavimo kalėjime sąlygas. Kalėjimo viršininkas organizuodavo tokias sąlygas, kad kaliniai badautų ir kai kurie iš jų mirdavo nuo bado[12]. Tardymo protokole J. Sliesoraitis mini, kad nuo bado kasdien mirdavo 2–3 kaliniai[13]. Iš šių teiginių galima daryti kelias prielaidas. Visų pirma, kaliniams skirtas maistas buvo negausus ir dar tyčia jis buvo mažinamas, siekiant sukelti badą. Taip pat, turint omenyje, kad kasdien nuo bado mirdavo 2–3 kaliniai, o pastovus kalinių skaičius svyravo nuo daugmaž 50 iki 250, tai, siekiant išlaikyti tokį kalinių skaičių, jais reikėjo nuolat pasipildyti. Priešingu atveju, kasdien mirštant 2–3 kaliniams, visas kontingentas būtų išmiręs daugmaž per 2–3 mėnesius.

Ne be reikalo egzistuoja posakis „žuvis pūva nuo galvos“. Taip nutiko ir IX forte. Matydami tokį savo viršiniko J. Sliesoraičio elgesį, kiti kalėjimo administracijos darbuotojai, ypač tie, kurie turėjo tiesioginį kontaktą su kaliniais, taip pat smurtaudavo. Tokiu pavyzdžiu greitai užsikrėtė arba tiesiog save atskleidė IX forto vedėjo pavaduotojo pareigas nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. iki 1943 m. gegužės 1 d. ėjęs Jokimas Barkauskas, kuris itin žiauriai mušdavo blogai dirbančius kalinius ir iš jų tyčiodavosi^[14]. Toks elgesys suponavo, kad žemesnio rango prižiūrėtojai ne tik gali tyčiotis iš kalinių, bet toks elgesys netgi reikalingas, kad valdžios akyse kuris nors iš prižiūrėtojų nepasirodytų perdėm humaniškas. Taip pat to laikotarpio aplinka buvusi smurtinė, todėl galios demonstravimas ir smurtavimas, už kurį tarpukariu prižiūrėtojas greičiausiai būtų netekęs darbo ir dar nubaustas, buvo gana įprastas reiškinys. Ir dar nederėtų pamiršti keršto faktoriaus. Jau minėtojo KSDK viršininko kapitono Vyliaus įsakymuose galima rasti informacijos, kad tam tikra dalis prižiūrėtojų grįžo į savo buvusias pareigas, kurias ėjo dar tarpukariu, o kai kurie prižiūrėtojai sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo kalinami patys^[15]. Nors apie pačių kalinių kontingentą nacių okupacijos laikotarpiu plačiau bus pateikta informacijos toliau, tačiau paminėtina, kad jų tarpe buvo ne vien kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir komunistai bei sovietiniai karo belaisviai. Pastarųjų dviejų kategorijų kaliniai naujiesiems prižiūrėtojams turėjo kelti ypatingai neigiamus jausmus, todėl šių prižiūrėtojų troškimas suvesti sąskaitas su tikrais ar menamais skriaudikais (tikrieji skriaudikai greičiausiai pirmieji spruko iš Lietuvos – aut. past.) yra suprantamas iš psichologinės perspektyvos, tačiau nebūtinai pateisinamas.

Kaliniai ne visada buvo linkę taikstytis su tokiu žiauriu elgesiu ir bandydavo keršyti savo skriaudikams. Taip nutiko minėtajam IX forto vedėjo pavaduotojui J. Barkauskui, kurį 1942 m. lapkričio mėn. septyni kaliniai durpyne nuginklavo ir kėsinosi nužudyti. Vis dėlto J. Barkauskui pavyko išvengti susidorojimo ir jis grįžo į darbą forte. Deja, nėra žinoma, koks likimas ištiko sadistui J. Barkauskui linčo teismą bandžiusius surengti kalinius[16].

Prižiūrėtojų tarpe buvo įvairaus plauko asmenų. Kai kurie iš jų anksčiau buvo kalinti sovietų, kiti buvo kriminaliniai kaliniai, dar kiti tiesiog ieškojo pragyvenimo šaltinio. Anksčiau minėta, kad prižiūrėtojai dažnai smurtaudavo prieš kalinius. Už tai jie baudžiami nebuvo, tačiau už tam tikras veiklas bausmės vis dėlto grėsė. Dokumentuose fiksuojama, jog prižiūrėtojai žaidžia kortomis iš pinigų ir už tai baudžiami ne tik patys lošėjai, bet ir budintysis kalėjimo valdininkas^[17]. Tik konkrečios bausmės nėra įvardinamos.

Nors su kai kuriais kaliniais prižiūrėtojai elgėsi žiauriai, tačiau su kitais gebėdavo rasti bendrą kalbą ir užsiimdavo nelegaliomis veiklomis. Tarp tokių veiklų minimas kalinių aprūpinimas svaigalais, laiškų įnešimas ir išnešimas^[18]. Taip pat kai kurie prižiūrėtojai nelegaliai organizuodavo kalinių pasimatymus su artimaisiais.

Vis dėlto prižiūrėtojai ir kiti su naciais kolaboravę asmenys, tokie kaip pagalbinės policijos kariai, nebuvo apsaugoti nuo pašalinimo iš pareigų ir įkalinimo. Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomuose dokumentuose galima rasti sąrašus, kuriuose detaliai aprašyta, už kokius prasižengimus buvo teisiami su naciais kolaboravę asmenys. Dažniausiai aptinkami atvejai: savavališkas pasišalinimas iš tarnybos, nepasirodymas darbe pasibaigus atostogų laikotarpiui, girtuokliavimas, nepaklusimas viršininko nurodymams^[19]. Buvo teisiami kolaborantai ir už smurtinius nusikaltimus, pavyzdžiui, Vacys Daukintis – už išprievartavimą^[20], o Bronius Černiauskas – už žmogžudystę^[21]. Taip pat kai kurie buvo įkalinti už komunistinę veiklą, pvz. Pranas Dauka ir Karolis Jurgaitis^[22]. Tokių atvejų pagausėjo 1943–1944 m., kai frontas palaipsniui stūmėsi atgal į Vakarus. Tik sunku patikrinti, ar šie nacių kolaborantai buvo infiltruoti sovietų, ar tiesiog savo noru skaitė komunistinę literatūrą.

Masinės žudynės prie kalėjimo

Kalėjimas IX forte veikti pradėjo nuo 1941 m. liepos mėnesio, o tų pačių metų rudenį šioje vietoje prasidėjo masinės žydų ir kitų tautybių žmonių žudynės. Spalio 4 d. likviduotas Kauno Mažasis getas, o spalio 29 d. įvykdyta „Didžioji akcija“, kurios metu nužudyta apie 9200 Kauno geto kalinių. Tų pačių metų lapkričio 25–29 d. IX forto teritorijoje buvo įvykdytos Vokietijos ir Austrijos žydų žudynės, kurių metu buvo nužudyta apie 5000 atvežtųjų žydų. Žudynės buvo organizuojamos nacių pareigūnų, tačiau jiems talkino ir pagalbinės policijos kariai. IX forte kalinami žmonės ir kalėjimo administracija susidūrė su nauja realybe, todėl čia iškyla keli klausimai, deja, ne visi turintys aiškų ir konkretų atsakymą. Koks buvo kalėjimo prižiūrėtojų vaidmuo žudynių procese? Kokios buvo kalinių reakcijos į žudynes ir kodėl naciai nesusidorojo su potencialiais liudininkais?

J. Sliesoraitis 1949 m. vykusio tardymo metu davė parodymus gana nenuosekliai. Iš pradžių jis sovietų pareigūnams teigė, kad jokių žudynių nebuvo, bet vėliau pakeitė savo teiginius ir pripažino, kad žudynės vis dėlto vyko[23]. J. Sliesoraitis įvardijo, jog kalėjimo prižiūrėtojai nedalyvavo šaudant, tačiau buvo įsitraukę į konvojavimo procesą, kartais pasmerktuosius mušdavo ir saugojo, kad būsimosios aukos nepabėgtų iš forto teritorijos[24].

Nėra tiesaus ir konkretaus atsakymo, kaip kaliniai reaguodavo į žydų žudynes IX forte. Daugelis šių kalinių buvo netiesioginiai įvykių liudininkai. Pačios žudynės buvo vykdomos IX forto prieigose esančiame lauke, netoli dabar stovinčio monumento. Nužudytųjų kūnai buvo užkasami grioviuose. Vargu ar kuris nors iš pastoviųjų kalinių savo akimis matė žudynes, nes jų metu kaliniai nebuvo išleidžiami iš kamerų. Vis dėlto šaudymo garsus jie tikrai galėjo girdėti ir puikiai suvokti, kas vyksta. Todėl dar sunkiau atsakyti į klausimą, kodėl potencialūs liudininkai dažniausiai likdavo gyvi ir dalis jų vėliau, tikėtina, išeidavo į laisvę. Tokiais galėjo būti nedidelėmis bausmėmis nuteisti kaliniai, kurie, priešingai nei komunistai, dažniau būdavo išleidžiami iš kalėjimo į laisvę. Komunistus dažniausiai ištikdavo sušaudytų žydų likimas.

Norėtųsi išskirti kelias masiškesnes komunistų žudynių akcijas. 1942 m. kovo 10 d. IX forte buvo sušaudyti 37 Povilo Malinausko vadovaujamos antifašistinės organizacijos nariai. Tų pačių metų liepos mėnesį buvo sušaudyta dar 10 antinacistinio pogrindžio dalyvių. 1943 m. liepos mėnesį buvo sušaudyta 50 „Lietuvos išlaisvinimo sąjungos” narių. Tokios masinės žudynės rodo, jog naciams pavykdavo atskleisti Lietuvos mastais gana nemažas prosovietinio pogrindžio organizacijas. Taip pat buvo vykdomos ir pavienės Lietuvos komunistų egzekucijos. Iš jų galima išskirti Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatus Praną Zibertą ir Praną Eidukaitį, dailininkus Tadą Lomsargį ir Bronių Žekonį, poetą Kazį Malinauską ir komjaunuolę Janiną Čižinauskaitę, kurios laiškai, rašyti iš IX forto, yra saugomi Kauno IX forto muziejuje ir įtraukti į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą.

Kaliniai

Vis dėlto ne visi kaliniai buvo tik pasyvūs stebėtojai. Buvo ir tokių, kurie nusprendė iškeisti kalinio rūbą į egzekutoriaus šautuvą. Galima paminėti vieną tokį asmenį – Juozą Kopūstą. Jis dalyvavo žydų žudynėse IX forte ir 1962 m. spalio 4 d. buvo nuteistas mirties bausme, kuri buvo įvykdyta. Jo tardymo epizodas yra užfiksuotas ir vaizdo įrašas rodomas Kauno IX forto muziejaus ekspozicijose. Tardytojui jis prisipažįsta, jog buvo net kelis kartus teistas už vagystes Lietuvos nepriklausomybės ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu. Vis dėlto vieną teistumo epizodą jis nutylėjo arba tiesiog pamiršo. Tyrinėjant įkalintųjų IX forte žmonių sąrašus, visai atsitiktinai buvo rasta, jog Juozas Kopūstas buvo įkalintas IX forte 1941 m. rugsėjo 17 d. už vagystę[25]. Jo įkalinimas turėjo tęstis iki 1942 m. kovo 5 d. Vis dėlto jis savo bausmės iki galo neatliko. Turbūt mainais už sutikimą dalyvauti žydų žudynėse jam buvo dovanota laisvė. Tik lieka vienas neatsakytas klausimas: ar jis pats pasisiūlė tarnauti naciams, nenorėdamas sėdėti kalėjime, ar jam buvo pateiktas toks pasiūlymas? Bet kokiu atveju Juozas Kopūstas ėmė ginklą į rankas ir savo rankas susitepė ne tik vogtais daiktais, bet ir nekaltų žmonių krauju.

Pastoviųjų kalinių skaičius IX forte svyruodavo nuo 55 kalinių jau minėtąją 1941 m. liepos 16 d. iki 245 kalinių 1943 m. liepos 15 d^[26]. Šie skaičiai reiškia, kiek einamuoju metu buvo laikoma IX forte, o ne per visą nacių okupacijos laikotarpį. Taip pat į šių kalinių tarpą nepatenka žydai, atvežti iš Vokietijos ir Austrijos 1941 m. lapkričio pabaigoje. Dalis jų, kiek tai leido sąlygos, kelias paras iki egzekucijų buvo laikomi IX forto kamerose. Taip pat į šį skaičių neįtraukiami ir sovietiniai karo belaisviai.

Kalinių kontingentas buvo gana įvairus, tačiau kai kurios grupės buvo gausesnės. Pirmus kelis mėnesius IX forte buvo daugiau laikoma komunistų ir komjaunuolių, kurie dėl prasidėjusio karo ir greitai judančio fronto tiesiog nespėjo evakuotis. IX forte žmonės galėjo atsidurti net ir nebūdami komunistai, bet priskirti prie tokių. Taip nutiko Lietuvos kariuomenės atsargos karininkui ir jaunalietuvininkui Kazimierui Sutkaičiui. 1943 m. rudenį, smalsumo vedamas, jis nuėjo paklausyti sovietinių partizanų kalbų pas ūkininką Ivanauską, bet buvo suimtas ir pradžioje įkalintas centriniame kalėjime. Vėliau perkeltas į IX fortą, kuriame buvo sušaudytas. K. Sutkaičio priešmirtinis įrašas buvo aptiktas „Kurortiniame“ karceryje[27]. Šis faktas patvirtina, jog IX forto karceriai buvo naudojami nacių, siekiant papildomai bausti kalinius.

Daug klausimų kelia sovietinių karo belaisvių kalinimas IX forte. Jų likimas IX forte yra nevienareikšmiškas, nes trūksta dokumentinės medžiagos, kuri leistų patvirtinti, jog jie čia buvo žudomi. Sunku nustatyti ir jų skaičių IX forte. Dokumentai, liudijantys apie sovietinių karo belaisvių įkalinimą IX forte gana fragmentiški ir epizodiniai. Galima pateikti vieną dokumentą, kuris datuojamas 1941 m. lapkričio 19 d., – jame pateikiamas į IX fortą priimtų kalinių sąrašas, kuriame 12 kalinių įvardijami kaip sovietiniai karo belaisviai, bet jie, sprendžiant iš vardų ir pavardžių, buvo žydų tautybės[28].

Dokumentuose užfiksuoti du atvejai, kai 1942 m. liepos 1 d. Marija Ragauskaitė-Raščiauskienė ir Emilija Bankovska buvo įkalintos IX forte už karo belaisvių slėpimą[29]. Karo belaisvių slėpimo motyvai buvo panašūs, kaip ir žydus gelbėjusių žmonių. Dominavo krikščioniški arba – kam patogiau – bendražmogiški motyvai, tokie kaip pagalba nelaimėje atsidūrusiam žmogui.

IX forte taip pat buvo kalinami Lietuvoje tuo metu buvę karo belaisvių artimieji. Pirmiausia tai lietė Raudonosios armijos (RA) karininkų žmonas ir vaikus, nes dažniausia karininkai galėjo tarnauti gyvendami kartu su artimaisiais; eiliniai kareiviai tokių privilegijų neturėjo. Bene geriausiai žinoma yra Valentinos Tamošiūnienės (merg. pavardė Karmazina – aut. past.) istorija. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, aštuntą mėnesį nėščia Jelizaveta Karmazina, RA karininko Pavelo Karmazino žmona, slapstėsi pas Gaškas, bet buvo rasta ir kartu su dviem mažomis dukromis buvo atvesdinta į IX fortą. Kartu su dukromis ji buvo patalpinta į vieną kamerą su 33 vyrais ir viena senyva moterimi. Tų pačių metų liepos 27 d. J. Karmazina ir pagimdė savo trečiąją dukrą – Valentiną^[30]. Kameroje sienos buvo drėgnos, langas grotuotas, o gultų nebuvo. Kaip teigia atsiminimų autorė, dienos metu vaikai buvo išleidžiami į spygliuota tvora aptvertą forto kiemą, kur vietiniai gyventojai jiems atnešdavo obuolių ir džiūvėsių^[31]. Iš atsiminimų sunku suprasti, ar „vietiniais gyventojais“ yra įvardijami asmenys, kurie buvo taip pat kalinami kalėjime, ar kalėjimo prižiūrėtojai. Taip pat išlieka galimybė, kad kalintiems vaikams maisto galėjo atnešti kalinių lankytojai iš laisvės. Nors šis liudijimas neleidžia daryti kokių nors aiškesnių išvadų, tačiau tai atskleidžia chaotišką kalėjimo padėtį pačioje nacių valdymo Lietuvoje pradžioje.

Vis dar gyvas įsitikinimas, jog IX forte vietiniai Lietuvos žydai ilgesnį laiką kalinami nebuvo, – tik atvedami sušaudymui, – o užsienio šalių žydai praleisdavo IX forte viso labo vos kelias dienas prieš egzekucijas. Vis dėlto tyrinėjama archyvinė medžiaga atskleidžia, jog dalis Lietuvos žydų buvo laikomi IX forte kaip kaliniai. Žydai IX forte ilgesnį laiką buvo kalinami veikiau ne dėl savo tautybės, o už tam tikrą politinę, kriminalinę veiklą arba už nacių išgalvotų įstatymų pažeidimą (pats įstatymas nėra savaiminė, nekvestionuojama vertybė, mat konkretūs nacistinėje Vokietijoje ar SSRS galioję įstatymai pažeisdavo prigimtines asmenų teises (plg. nusikaltimai žmoniškumui) – aut. past.). Žinoma, tai nereiškia, jog visi IX forte kalinti žydai vėliau išėjo į laisvę. Jie greičiausiai irgi buvo sušaudyti, bet iki to laiko kai kurie iš jų praleisdavo net kelis mėnesius. Kai kurie kaliniai žydai patekdavo į IX fortą už tam tikrus nusikaltimus, pavyzdžiui, „už spekuliaciją“, bet ir po šiuo terminu, ko gero, slėpėsi tiesiog mainai, vykdyti už geto ribų su lietuviais arba, morališkai blogesniu atveju, kai gautą mainų keliu maistą buvo bandoma brangiau dar sykį išmainyti pačiame gete^[32]. Taip pat žydai galėjo būti įkalinami už jiems nacių primestų taisyklių nesilaikymą – už pabėgimą iš geto arba iš priverčiamojo darbo vietos, arba už Dovydo žvaigždės nenešiojimą^[33]. Ši informacija pateikiama kalinių, pervežtų į IX fortą, sąrašų pastabose, kuriose minima, už ką konkrečiai žmogus buvo įkalintas. Ne visada tiesiai yra įvardijama, jog žmogus yra žydų tautybės, tačiau tą galima suprasti iš tam tikrų raktinių žodžių, tokių kaip „getas“, arba iš žydiškų pavardžių. Sunku pasakyti, koks likimas juos ištiko jau IX forte, tačiau tikėtina, kad, kaip žydų tautybės žmonių, jų nebuvo pasigailėta.

Dar viena gausi kalinių kategorija, laikyta IX forte, kaip ir tarpukariu, buvo kriminaliniai nusikaltėliai, iš kurių vieno (J. Kopūsto) istorija jau aprašyta aukščiau. Kalbant apie kriminalinių kalinių kontingentą konkrečiau, pirmiausia reikėtų išskirti, kad dauguma jų į IX fortą pateko už vagystes. Kai kurie iš jų buvo pripažinti recidyvistais ir vargu ar šios kategorijos kalinius galima laikyti nacių režimo aukomis. Išskyrus tam tikras socialines aplinkybes, pvz. kai padaromas smulkus nusikaltimas dėl pasunkėjusių gyvenimo sąlygų, kriminaliniai kaliniai, tikėtina, vis tiek darytų nusikaltimus, – ar būtų buvusi demokratinė santvarka, ar totalitariniai režimai.

Nors kriminalinių kalinių pagrindą sudarė visokio plauko vagys, tačiau buvo ir kur kas žiauresnių nusikaltėlių, nuteistų už sunkų kūno sužalojimą, išprievartavimus ir žmogžudystes. Šiuo atveju irgi vargu ar jie gali būti laikomi režimo aukomis. Aukomis sąlygiškai laikytini tiktai politiniai kaliniai, nors, iš esmės, jų daugumą sudarė komunistai, kurie anaiptol nebuvo absoliučiai nekalti.

Tyrinėjant dokumentus, už ką žmonės buvo įkalinami IX forte, pavyko rasti įdomių ir keistų įkalinimo priežasčių. Ne vienas žmogus nacių okupacijos metais buvo nuteistas ir įkalintas už gandų skleidimą, kaip tai nutiko 1942 m. birželio 19 d. Anelei Maziliauskienei[34]. Nesvarbu, ar informacija apie Raudonosios armijos pergales buvo teisinga ar ne, tačiau tai nacių buvo traktuojama kaip gandų skleidimas ir panikos gyventojų tarpe sėjimas.

Dar vienas įdomus dalykas, kuris privertė atkreipti dėmesį tyrinėjant dokumentus – įkalinimo trukmė. Pažvelgus, už ką ir kuriam laikui žmonės buvo įkalinami, kartais tiesiog kyla nuostaba. Kai kurios bausmės atrodė neadekvačiai mažos arba, priešingai, pernelyg rūsčios. Labiausiai į akis krito tas faktas, jog, pavyzdžiui, Adolfas Kaušyba ir Jonas Milerka buvo nuteisti už spekuliaciją, atitinkamai, 2 ir 3 metams[35]. Tuo tarpu Kazys Klimavičius, nuteistas už išprievartavimą, nuteistas irgi 2 metams[36]. Nuostabą kelia, kad spekuliacija nacių buvo prilyginta išprievartavimui ir kartais už spekuliaciją bausta net stipriau. Kyla klausimas, nejaugi verslumas karo sąlygomis yra tikrai blogiau nei išprievartauti žmogų? Vis dėlto, žinant nacių moralines vertybes ir padarytus nusikaltimus, gal ir neturėtų stebinti tokia švelni bausmė, skirta prievartautojui.

Vis dėlto buvo ir keistesnių „nusikaltimų“. Pavyzdžiui, Jonas Semaška ir Algirdas Aglinskas nuteisti už triukšmą[37]. Tuo tarpu Stepas Šimauskas nuteistas už gašlumą[38], o Vaclovas Stanevičius – už dvipatystę[39].

Taip pat, kaip ir tarpukariu, IX forte buvo kalinamos moterys. Buvo numatyta tvarka, jog kalines moteris tikrina prižiūrėtojos moterys^[40]. Moterys į kalėjimą patekdavo už panašius nusikaltimus kaip ir vyrai. Dažniausiai jos pakliūdavo už vagystę(-es), kai kurios kalinės buvo komunistės ir komjaunuolės. Vis dėlto moterys kur kas dažniau buvo įkalinamos už sovietinių karo belaisvių slėpimą ir gandų skleidimą. O, pavyzdžiui, Elena Dikienė buvo įkalinta už svetimos siuntos pasisavinimą^[41]. Pasitaikydavo ir itin kraupių nusikaltimų, kurie, nepriklausomai nuo politinio režimo, būtų traktuojami vienodai neigiamai. Minima, jog Elena Šakalytė buvo nuteista už savo kūdikio nužudymą^[42].

Pabėgimai iš IX forto

Dar vienas, ko gero, kiekvienam įdomus kalėjimo aspektas yra pabėgimai iš kalėjimo. Net ir iš griežčiausiai saugomo kalėjimo yra bandoma bėgti. O IX fortas realiai net nebuvo gerai saugomas vien dėl savo specifikos. Kalėjimui priklausė 77 ha žemės, kurios didelę dalį užėmė dirbami laukai, juose ir dirbdavo patys kaliniai. Nuo galimų pabėgimų buvo apsaugotas tik pats kalėjimo pastatas, nes jis buvo apjuostas raudonų plytų siena su stebėjimo bokšteliais ir spygliuota viela. Suprantama, nebuvo įmanoma aptverti visos didžiulės teritorijos. Todėl dažniausiai pasitaikydavo kalinių pabėgimų iš darbų laukuose. Tokių pabėgimų būta ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, taip pat ir nacių okupacijos metą. Pirmasis pabėgimas buvo užfiksuotas dar 1941 m. liepos 29 d., kai iš ūkio darbų pasišalino Michailas Sergejevas[43]. Po mažiau nei metų iš IX forto bandė bėgti suimti komunistinio pogrindžio atstovai. Jų likimas šaltinių vertinamas prieštaringai. Pagal vieną šaltinį, pabėgimo metu žuvo F. Vietrinas ir D. Putilovas, o J. Slavinskui pavyko prisijungti prie sovietinių partizanų. Tuo tarpu laikraštis „Į laisvę“ skelbė, jog pabėgimo metu vienas kalinys buvo nušautas, o kiti du suimti ir nuteisti mirties bausme. Dar po metų iš IX forto pabėgo Juozas Mackevičius ir Juozas Sinkevičius. O pabėgimus iš IX forto vainikavo 1943 m. gruodžio 25 d. 64 lavonų degintojų pabėgimas. Lavonų degintojus pamainomis prižiūrėjo Vienos apsaugos policijos karininkai ir SD pareigūnai, nes lietuvių prižiūrėtojais buvo nepasitikima. Vis dėlto ir nacių pareigūnai labai abejingai atliko savo pareigas – už tai pabėgimo naktį dirbę prižiūrėtojai-sargybiniai buvo suimti. Taigi IX forto kalinių priežiūros sistemoje tikrai būta daugybės spragų – ir tada, kai prižiūrėtojai buvo lietuviai, ir tada, kai juos pakeitė prižiūrėtojai iš skirtingų nacistinės Vokietijos regionų.

Apibendrinant galima teigti, jog Lietuvą okupavusi nacistinė Vokietija tęsė IX forto kaip kalėjimo „tradiciją“. Nuo 1941 m. liepos mėnesio IX forte pradėjo veikti kalėjimas, savo kontingentu panašus į tarpukario laikotarpio kalėjimą, nes ir vėl gausu buvo kriminalinių kalinių bei politinių kalinių komunistų. Tik šį kartą jų gretas dar papildė sovietiniai karo belaisviai, juos slėpę žmonės ir žydai, vienaip ar kitaip prasižengę nacių nustatytajai tvarkai. Pastoviųjų, nuolatinių kalinių skaičius svyruodavo nuo 50 iki 250 asmenų. Nuo 1941 m. spalio mėnesio IX forto teritorijoje pradėtos masinės žmonių žudynės, labiausiai nukentėjo žydų tautybės asmenys. Pastovieji kaliniai tapo netiesioginiais liudininkais, kurių naciai, dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių, nenužudė. Kalėjimo režimas nacių okupacijos metais buvo sunkus – kaliniai buvo mušami, iš jų tyčiojamasi, o dėl dirbtinai sukelto bado jie neretai mirdavo. Kaliniai kartais bandydavo priešintis žiaurumams – pabėgdami arba sumušdami kalėjimo administracijos darbuotojus.  Nacistinė Vokietija toliau naudojosi IX fortu kaip kalėjimu, sykiu paversdama jį masinių žudynių vieta.

^[1] LCVA, f. R–731, ap. 4, b. 10, l. 16–17.

^[2] Bubnys, A. „Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas nacių okupacijos metais (1941–1944)“, in: Genocidas ir rezistencija, 2009, Nr. 1 (25), p. 32.

^[3] Ibid, p. 32.

^[4] LCVA, f. 491, ap. 3, b. 125, l. 1–6.

^[5] Ibid.

^[6] Bubnys, A. „Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas nacių okupacijos metais (1941–1944)“, p. 32.

^[7] Ibid, p. 31.

^[8] LCVA, f. R–731, ap. 4, b. 26, l. 44.

[9] Bubnys, A. „Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas nacių okupacijos metais (1941–1944)“, p. 32.

^[10] Ibid, p. 31.

[11] LYA, f. K–1, ap. 58, b. 14438/3, l. 76.

[12] Ibid.

[13] Ibid, l. 44.

^[14] Ibid, b. 42022/3, l. 14.

^[15] LCVA, f. 491, ap. 3, b. 125, l. 7–14.

[16] LYA, f. K–1, ap. 58, b. 42022/3, l. 16.

^[17] LCVA, f. 491, ap. 3, b. 127, l. 5.

^[18] Ibid., b. 132, b. 137, l. 20.

^[19] Ibid., b. 131, l. 1–4.

^[20] Ibid., l. 4.

^[21] Ibid., l. 3.

^[22] Ibid., l. 3–4.

[23] LYA, f. K–1, ap. 58, b. 14438/3, l. 44–45.

[24] Ibid., l. 62.

[25] LCVA, R–731, ap. 4, b. 38, l. 9, 92.

^[26] Ibid., b. 10, l. 16–17; b. 95, l. 11–12, 39–40, 70–71.

[27] G. Ščeliokaitė „Likimo rėžis karcerio duryse. Kazimiero Sutkaičio istorija“, prieiga internetu: https://www.bernardinai.lt/likimo-rezis-karcerio-duryse-kazimiero-sutkaicio-istorija/

[28] LCVA, R–731, ap. 4, b. 38, l. 20.

[29] Ibid., l. 46.

^[30] Tamošiūnienė, V. Ražiškių kaimas XXI a. išvakarėse, Kaunas, 2008, p. 48, 56.

^[31] Ibid., p. 48.

^[32] LCVA, R–731, ap. 4, b. 38, l. 35, 47.

^[33] Ibid., l. 46, 47.

[34] Ibid, l.42.

[35] Ibid, l. 38, 49.

[36] Ibid, l.30.

[37] Ibid., l. 39.

[38] Ibid., l. 49.

[39] Ibid., l. 61.

^[40] LCVA, f. 491, ap.3, b. 127, l. 1–4.

^[41] LCVA, R–731, ap. 4, b. 38, l. 46.

^[42] Ibid., l. 43.

[43] Bubnys, A. „Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas nacių okupacijos metais (1941–1944)“, p. 25.

Šaltinis – istorijos žurnalas „Voruta“ Nr. 2, 2024 m.