Vokiečių g. 1915 m. Tolumoje šv. Kotrynos bažnyčia.

Vilniaus Vokiečių gatvė man visada asocijavosi su bent keliais sostinės pagrindinėms gatvėms būdingais bruožais ir ypač ritmais. „Vokiečių 10 – TSPMI!“ – kiekvienais metais Vilniaus universiteto (VU) pirmakursių eisenoje skanduoja VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto „fuksai“. Vokiečių gatvė gali didžiuotis plačiu dviračio taku, besidriekiančiu tarp prižiūrėtų aukštų krūmų ir įvairiaspalvių suolelių. Tačiau ant šių iki šiol dažnai rymo, blogiausia šio teiginio prasme, vilniečiai, kurie „vis tiek gers alų savo Vokiečių gatvėj, ėj!“ O ir tuo pačiu dviračių taku iki TSPMI numinti ne visad pasiseka, nes praeiviai nėra itin atidūs amžinai vėluojantiems studentams ant dviračių.

Nepaisant visko, čia gražu, o vakarais – romantiška. Įpusėjus eiti Vokiečių gatve didingai dieną baigianti saulė ryškina ir taip raudonus Senamiesčio stogus, kol tuo metu purškiančio fontano purslai laužo paskutinius vakaro šviesos spindulius į mirguliuojančią vaivorykštę.

Vokiečių gatvėje lankiausi sekmadienį – vaivorykštės prie fontano tąkart nebuvo ir saulė niekur nesileido, nes buvo vidurdienis. Tačiau prie Rotušės būriavosi ekskursijos apie XIX amžiaus Vokiečių gatvės žydes prekybininkes ir pirkles dalyviai. Mat sekmadienį vyko Europos žydų kultūros dienos renginiai.

Ekskursiją vedė dr. Aelita Ambruzelevičiūtė su kuria praėjusi tą pačią Vokiečių gatvę susitinku Žydų kultūros ir informacijos centre. Čia groja iš pradžių ausiai keista muzika, bet kaip vėliau maloniai priėmusi A. Ambruzelevičiūtė paaiškino, patalpoje skambėjo žydų muzikos kūriniai – tai folkloro, tai 20 amžiaus antros pusės dainos.

Kodėl šią gatvę šiandien vadiname Vokiečių gatve?

Tai seniausia Vilniaus gatvė – viena pirmųjų, atsiradusių Vilniuje. Manoma, kad dar nuo Gedimino laikų, tai yra nuo XIV amžiaus, toje gatvėje pradėjo kurtis vokiečiai pirkliai, retesnių specialybių vokiečių amatininkai, kuriuos pakvietė Gediminas, kad jie keltų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonomikos lygį.

Kokios specialybės tada buvo retos?

Tos, kurių trūko Lietuvoje. Tai greičiausiai buvo šaltkalviai, labiau įgudę kitų sričių profesionalai, galbūt madingesnių drabužių siuvėjai. Gydytojus dar kvietė.

Dabar eidama Vokiečių gatve skubėjau jos viduriu šalia dviračių tako. Ekskursijos metu rodėte žemėlapį, kuriame galima pamatyti, kaip ties maždaug Vokiečių gatvės centru, gatvė panašiai kaip moters talija susiaurėja ir vėl išplatėja. Taigi dabar centrinę dalį su dviračių taku galima laikyti naujesne?

Gatvė dabar yra prasiplėtusi ir iš tiesų visi rytinės gatvės pusės namai turėtų per vieno namo plotį pasistūmėti gatvės centro link. Tada mes atkartotume senąjį Vokiečių gatvės plotį.

Kodėl gatvė susiaurėjo?

Taip yra, nes Antrojo pasaulinio karo metu, po Vilniaus bombardavimo 1944-aisiais, Vokiečių gatvės namai buvo apgriauti, ir yra dvi versijos, kurios paaiškina, dėl ko gatvė išplatėjo. Pirmoji versija sako, kad galbūt sovietmečiu valdžia norėjo per Senamiestį tiesti kelią į Minsko plentą, Aušros vartų link. Tuomet pagrindinė plento dalis eitų nuo Vilniaus gatvės, įsilietų į Vokiečių gatvę ir per Aušros vartus plentas būtų tiesiamas toliau. Kita versija aiškina, kad senieji Vokiečių gatvės namai buvo nesaugūs ir labai smarkiai apgriauti. Dėl to buvo nuspręsta juos apskritai nugriauti ir toje vietoje pastatyti naujus. Tie namai apytiksliai atsirado maždaug septintojo dešimtmečio pradžioje.

Kodėl Vokiečių gatvėje, kur iki tol gyveno vokiečių pirkliai, gyventojų dauguma tapo žydai?

Tai buvo natūralus miesto plėtros procesas. Aplink Vokiečių gatvę buvo žydų kvartalai, o kadangi Vokiečių gatvė buvo žydų kvartalo riba, tai ilgainiui žydų pirkliai tuos namus ir išsipirko.

Kaip supratau, Vokiečių gatvė visada buvo prekybai skirta miesto dalis.

Tai buvo centrinė miesto gatvė. Ji buvo strategiškai labai patogi atvažiuojantiems nuo Trakų gatvės. Atvykstantys į Vilnių žmonės iškart prie Vokiečių gatvės ir priartėdavo. Dėl to, manau, ten ir kūrėsi toks prekybinis rajonas. Juo labiau kad šalia buvo miesto Rotušė ir turgus. Tai buvo administracinis, prekybos, amatų ir taip pat kultūros centras.

Ar teisingai supratau, kad XIX amžiuje Vokiečių gatvėje buvo daug žydžių pirklių?

Prekiaujančių moterų XIX amžiuje buvo ne tiek jau daug, tačiau žydžių pirklių buvo gerokai daugiau nei krikščionių pirklių, bent jau Vokiečių gatvėje. Tai natūralu, nes rytinėje pusėje dauguma namus išsipirkusių pirklių buvo žydai. Praktiškai visi, išskyrus vienintelį krikščionį, gyvenusį XIX amžiaus pabaigoje. Matyt, tas patalpas nuomojosi žydai iš žydų ir taip kūrėsi verslai.

Ką XIX amžiaus Viliuje galėjome laikyti pirkliu?

Pirklys buvo žmogus, kuris deklaravo tam tikrą kapitalo sumą, išsipirkdavo prekybos liudijimą ir mokėdavo tam tikrus mokesčius.

Ar tai buvo socialinis statusas?

Tai buvo socialinis statusas, tačiau tai nebuvo luomas. Pirkliai niekuomet nebuvo luomas, tai buvo miestiečių socialinis sluoksnis. Čia buvo tokie ypatingieji miestiečiai.

Kaip XIX amžiuje Vokiečių gatvę galima apibūdinti iš estetinės pusės, ar joje buvo gražu?

Įsivaizduokite gatvę, kur nuo ryto iki vakaro šurmuliuoja prekeiviai, kur žmonių gausa, kur vyksta nuolatinis judėjimas, prie kiekvieno namo po kelias ar net dešimtį įvairių iškabų – tai gyva gatvė.

Tačiau to meto fotografams ši gatvė vis dėlto nepasirodė labai patraukti. Vokiečių gatvės fotografijų išliko ne per daugiausiai.

Vokiečių gatvės fotografijų, palyginti su kitomis gatvėmis, yra tikrai nedaug. Manoma, kad taip yra, nes tai buvo prekybinė gatvė, dėl to ir fotografams neįdomi. Kitos gatvės buvo ir siauresnės, galbūt niūresnės, bet jų nuotraukų yra daugiau. Galbūt Vokiečių gatvės nuotraukų tiesiog neišliko?

Ar galima palyginti vilnietę žydę ir vilnietę krikščionę? Ar pastarosios aktyviai prekiavo?

Žinoma, moterys krikščionės prekiavo, tik skirtumas galbūt toks, kad žydžių buvo daugiau. Jos dažniau padėdavo savo vyrams versle. Taip pat jas dažniau samdydavosi kitų pirklių parankinėmis.

Kuo prekiauta Vokiečių gatvėje?

Prekiavo įvairiomis prekėmis, visomis, kurios tik galėjo atsirasti XIX amžiuje. Nuo batų tepalo, žibalo, silkių, vatos, razinų iki prabangiausių kailinių, porceliano indų ar juvelyrinių dirbinių.

Pagrindinėje gatvėje greičiausiai buvo ir kontrabandinių prekių. Taip pat ekskursijos metu pasakojote apie iš kolonijų atvežtas prekes.

Pačios prekės nesiskyrė – kontrabanda buvo tik gabenimo būdas, o kolonijinės prekės buvo tos, kurios buvo atvežtos iš kolonijų. Tai buvo prieskoniai ,razinos, džiovinti vaisiai, kava, cukrus, arbata. Kontrabandinės prekės Vokiečių gatvę pasiekdavo kaip ir mūsų laikais – nelegaliai kertant sieną, buvo ir vitinės plukdomos upėmis… Dauguma tų prekių atkeliaudavo iš Prūsijos. Tos prekės buvo atitinkamai pigesnės, nes nereikėjo mokėti muito mokesčių.

Kaip Vokiečių gatvės prekybinė specifika prisidėjo prie Kalėdų Senelio žinomumo Lietuvoje?

Vienas pirklys, prekiavęs Vokiečių gatvėje, taip reklamavo savo verslą. Aš pirmą kartą pamačiau Kalėdų Senelio atvaizdą to pirklio reklamoje. Tai buvo laikraštyje spausdinta reklama, tas pirklys prekiavo dviračiais ir įvairiomis buitinės technikos naujovėmis.

O ką reklamoje darė Kalėdų Senelis? Važiavo dviračiu?

Ne, ne, nešė eglutę.

Paskutinis klausimas apie langus. Šiandien eidama Vokiečių gatve pastebėjau, kad pastatai turi ganėtinai didelius langus, kurie šiek tiek primena vitrinas. Ar galima daryti tokią prielaidą, kad dabartiniai Vokiečių gatvės pastatų langai yra buvusios parduotuvių vitrinos?

Kalbant apie vakarinę gatvės pusę, kurioje išliko daug originalių namų, tai tada taip, nes Vokiečių gatvė turėjo savo prekybinę paskirtį, taigi vitrinos tikrai buvo daromos. Galbūt ir dabartiniai langai yra buvusios vitrinos, aš taip detaliai nelyginau kiekvieno pastato su nuotraukomis, kurios išliko. Tačiau tai tikrai tikėtina, tik galbūt XIX amžiuje buvusios vitrinos buvo kiek mažesnės. Kalbant apie rytinės pusės namus, pastatytus XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, tai jie statyti jau sovietmečiu. Viename iš tų namų, kiek aš pamenu, buvo Taupomoji kasa, vaistinė paštas… Žinoma, jog šių pastatų paskirtis buvo aiški ir kad jie buvo iškart statomi su dideliais langais.

Ar dabar einant Vokiečių gatve galima pastebėti senų išlikusių detalių, kurios padėtų suprasti, kad einame sena pirklių gatve?

Ko gero, ne. Visi pastatai buvo maždaug vienodi, nei vitrinų, nei iškabų neišliko.

Po pokalbio su dr. Aelita Ambruzelevičiūte iš Mėsinių gatvės atėjus į Vokiečių, ši atrodė kiek kitaip. Norėjosi ją matyti kiek siauresnę, be fontano ir visą, įskaitant ir žolę su dangumi, rusvą, kaip iš senoviškos nuotraukos. Tik senove dvelkiančią romantiką netrukus nutraukė iš už pravirų kavinės durų sklindanti šiuolaikiška muzika ir panosėj pravažiavęs mėlynas „opelis“. Eidama VU link svarsčiau, kas Vokiečių gatvėje stebins ekskursijos, kuri čia galėtų vykti po 100 metų, dalyvius. 

Bernardinai.lt