Lyg gyvatės raitosi keliai per Negevo dykumą. P.S. Krivicko nuotraukos

Povilas Sigitas Krivickas, www.vorutas.lt

Kelių būklė rodo šalies pažangos lygį. Ne kartą teko patikrinti šio teiginio teisingumą lankantis įvairiuose kraštuose. Tiesa, dar derėtų nepamiršti vairavimo kultūros. Tai pasakytina ir apie Izraelį, kuriame teko praleisti beveik ketvertą savaičių.

                    Ben Guriono tarptautiniame oro uoste nusileidome po ketverto  valandų skryžio. Bet dar turėjome lukterėti porą valandų iki kitais lėktuvais suskris dar keletas mūsų būsimo seminaro dalyvių. Gerai, kad jau esame pripažįstami normaliame pasaulyje. Izraelio pasieniečiai be jokių vizų į lietuvišką pasą įspaudė šešiakampį štampą, pagal kurį leidžiama iki trejeto mėnesių gyventi šiame krašte.

Pirmasis maršrutas

                   Nors po skrydžio galvą tarpais svarino tikras studentiškas snūdas, bet, pajudėjus mikroautobusui, buvo smalsu pažiūrėti, kokiu keliu važiuojame ir kaip reikėtų vairuoti pačiam. Kaip ir kiekvieną šiuolaikinę didelę susisiekimo kryžkelę, Ben Guriono oro uostą juosia tankus kelių tinklas. Lyg centrifūga jis įvairiu paros laiku traukia į save ir išsviedžia šimtus lėktuvų, tūkstančius žmonių ir automobilių. Paskui „išsivyniojame“ į tiesesnę dvijuostę automagistralę vienon pusėn. Pro Jafą riedame į šiaurę.

                   – Laimė, kad važiuojame ne į Tel Avivą, o nuo jo. Matote, kas darosi priešinga kryptimi? Tektų laukti mažiausiai valandą, ryto kamščiai, – rusiškai tarė vairuotojas, nes buvome spėję susipažinti, o maždaug šeštadalis iš devyneto milijonų Izraelio gyventojų laisvai šneka ta kalba. Netrukus kairėje pro baltas uolas pradėjo švysčioti akinamai mėlynos vandens plynės. Viduržemio jūra!

                     Mūsų pirmojo maršruto tikslas – trečiasis pagal didumą šalies miestas Haifa. Artėjant prie jo, daugėja kalnų, o jų papėdėse kūpso bananai, žali plotai javų, kurių nuimama iki ketverto derlių per metus. Haifoje autobusiukas pradeda ropštis kalnuotų kvartalų pašlaitėmis, kol pagaliau pasiekia Goldos Meir Mount Carmel tarptautinį mokymo centrą. Jame kiaurą parą saugomame ginkluotos apsaugos teks krimsti geriatrijos (senėjimo medicinos) pagrindus, studijuoti socialinius pagyvenusių žmonių globos aspektus.

                    Iš Centro, kuriame mus ir apgyvendino, vyko pažintinės kelionės į seminaro studijoms svarbias įstaigas, į įdomiausias Izraelio vietas. Visada su apsauga – vienu, dviem ginkluotais vaikinais. Tokie dabar ten neramūs laikai. Todėl patiems pavairuoti neteko. Užtat turėjome progos stebėti tikrai meistrišką vietinių vairuotojų darbą.

Prie unikalaus šalies žemėlapio

                    Jau pirmąją dieną, vos atsipūtę po kelionės, buvome pakviesti aplankyti žymiausią Haifos mokslo įstaigą Politechnikos universitetą arba populiariai – Technioną. Jis įkurtas dar tada, kai nebuvo šiandieninės savarankiškos Izraelio valstybės, 1924 metais. Šiandien Technione veikia 19 fakultetų, 16 įvairių disciplinų kvalifikacijos kėlimo centrų ir 40 tyrimo institutų. Vienas pastarųjų taip ir vadinasi – Transporto institutas. Jame be geležinkelių, jūrų, oro susisiekimo priemonių svarbią vietą užima ir automobilizmo tematika.

Haifos universiteto dėstytojas A. Železniakas prie žemėlapio, kurio viršuje Negyvoji jūra

                    Juk palyginus nedidelėje šalyje (550 km iš šiaurės į pietus ir per plačiausią vietą apie 120 km iš vakarų į rytus) gana skirtingas kelių tinklas. Labai tankus per vidurį ir šiaurėje, retėjantis – į pietus. Jį galima aprėpti vienu akimoju stovint Techniono lankytojų centre priešais didžiulį trijų matavimų Izraelio žemėlapį. Nusidriekęs per visą vestibiulio sieną, jis yra sudarytas iš ypatingo ryškumo stereofotografijų, panaudojant dirbtinius Žemės palydovus.

Mato Šalčiaus pėdomis

                    Apžvelgiant didįjį žemėlapį, nepaliko mintis, kad jis gerai pažįstamas. Ne tik jūros – Viduržemio, Raudonoji ir Negyvoji, – upės, kalnai, bet ir atstumai tarp vietovių. „Iš Tel Avivo į Jeruzalę viso 65 kilometrai geru asfaltuotu keliu, valanda važiavimo. Kelias išvestas dalimi senuoju vieškeliu, kuriuo maldininkai iš Jafos keliaudavo pėsti, raiti ar važiuoti dvi tris dienas. Pusė kelio nuo Jafos bėga pro aukso obuolių sodus, per lygumas.“ (Beje, aukso obuoliais tais laikais mūsų raštijoj vadinti apelsinai.)

                     Tai eilutės iš bene garsiausio mūsų keliauninko ir kelionių reportažų meistro Mato Šalčiaus knygos „Svečiuose pas 40 tautų“. Jis 1929-ųjų lapkričio pabaigoje motociklu iš Kauno pasileido per Vokietiją, Čekoslovakiją, Austriją, Jugoslaviją, Bulgariją, Graikiją, Egiptą, kol kitų metų vasarį pasiekė tuometinę Palestiną. Į ją M. Šalčius įvažiavo pro Gazos sektorių, kur šiandien dažnai vyksta palestiniečių ir Izraelio kariuomenės konfliktai. Paviešėjęs kone porą mėnesių, nes surado nemažai atvykėlių iš Lietuvos, pro Haifą patraukė į arabų kraštus.

Kur atvedamas vanduo, dykumoje atsiranda jaukios oazės 

                     „Palestiną man stačiai gaila buvo palikti, – rašė Matas Šalčius jau būdamas Sirijoje. – Čia buvo žmonių iš to paties krašto, kurie suprato ir rėmė mane, ir vis būtų nedavę pražūti kad ir blogiausiu atveju. O Sirija – man visai nepažįstama šalis.“

                      Pagerbdama savo įžymų kraštietį, Prienų rajono savivaldybė kartu au Lietuvos žurnalistų sąiunga 1990 metais įsteigė   visuomenės veikėjo, rašytojo, žurnalisto, keliautojo ir idealisto Mato Šalčiaus premiją. Ji  skiriama žurnalistams už pasaulio pažinimo skatinimą bei brandžius ir išsamius  žiniasklaidos autorinius darbus kelionių tematika, paskelbtus per kalendorinius metus. Pirmaisiais jos laureatais tapo Ričardas Sartatavičius ir Gediminas Pilaitis – buriuotojų žygio jachta „Lietuva“ per Atlantą  dalyviai. Šių eilučių autoriui teko atstovauti Žurnalistų sąjungai Prienų kultūros centre įteikiant Mato Šalčiaus premiją raštingiems keliauninkams 2019 ir 2021 metais – Eglei  Gerulaitytei už knygą „Amerika be dangoraižių. Bastūnės liudijimai 2″ ir Vytautui Kandrotui už kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas“.

Kai autobusas virsta „submarinu“

                      Kiekvienas kraštas turi savų įžymybių. Izraelyje jų –  su kaupu. Istoriniu požiūriu nepralenkiama Jeruzalė – prieš 3000 metų karaliaus Dovydo įkurtas trijų didžiųjų religijų lopšys. Geografiniu – penkios klimato juostos: nuo snieguotosios Hermono viršukalnės šiaurėje iki karštųjų smėlio dykynių pietuose. Tačiau pats didžiausias šio krašto gamtos unikumas – Negyvoji jūra. Už Jeruzalės kelias nuolat leidžiasi žemyn, kol vienoje vietoje ant uolos pasirodo angliškas užrašas „sea level“ (jūros lygis).

                     – Dabar mūsų autobusas tampa „submarinu“, – sako per garsiakalbius kelionės vadovas. – Su šiuo povandeniniu laivu leisimės į 400 metrų gylį.

Straipsnio autorius tapo plūduru Negyvojoje jūroje

                     Vadinasi, beveik atsidursime giliausioje Baltijos vietoje ties Landsdorfo įduba (459 m). Bet joks vanduo pro langus nesiveržia, toliau plieskia karšta šių kraštų vasaros saulė. Ji lydi mus keliasdešimt kilometrų pačia jūros (o tiksliau – didžiulio ežero) pakrante. Keistai, lyg būtų metalinės, blizguliuoja bangelės. Kurgi ne: 33 procentai druskos! Daugelyje  vietų ji tiesiog sėsdinama prie kranto atitveriamuose kvadratuose. Vidurvasarį čia būna iki 55 laipsnių karščio. Mums tądien pasisekė – radome „tik“ 42 laipsnius. Užtat galėjome iki soties išmėginti malonumą tiesiog tįsoti ant vandens be jokio judesėlio. Tačiau ilgiau valandos sūryme nesinori būti. Greičiau po dušu ir atgal į autobusą su stipriais oro vėsintuvais.

„Kas siekia išminties, turi eiti į pietus“

                      Už gero šimto kilometrų pietyn nuo Tel Avivo prasideda, galima sakyti, tikri Mėnulio landšaftai. Kiek akis užmato, plyti smėlio vėpūtiniai, atsiremiantys į tolimus kalnus. Tai garsioji Negevo dykuma – milžiniški karščio svilinami smėlynai. Čia ypač aktuali problema – vanduo.

Bendrą gyvenimą pradeda šie Izraelio jaunavedžiai

                      Izraelio valstybės įkūrėjas ir pirmasis premjeras Davidas Ben Gurionas, 1953 metų  pabaigoje grįždamas automobiliu iš Eilato į Jeruzalę, toje vietoje, kur šiandien yra žaliuojantis kibucas Sde Boker, pamatė grupę vaikinų ir merginų su palapinėmis. Tada ten nieko nebuvo, aplinkui vien smėlynai. Jaunuoliai papasakojo, kad aptikę prieš porą tūkstančių metų gyvenusių žmonių pėdsakus ir todėl nusprendę vėl apgyvendinti tas vietas. „Žinodamas, kad Negeve yra gausybė druskingos žemės, aš buvau labai sujaudintas tų žodžių, – vėliau rašė premjeras. – Čia viską reikėjo pradėti nuo nulio. Nieko nesakęs jaunuoliams, aš nutariau tada prisijungti prie jų vieniems kitiems metams – juk tai buvo mano idealas, kuris atvedė mane į šią šalį: viską pradėti iš pradžių savo darbu…“

Bendruomeninį ūkį kibucą puošia milžiniški kaktusai

                     Vargu ar surastume pasaulyje kitą panašų pavyzdį, kai vyriausybės vadovas, pradėjęs 67-uosius, atsistatydina iš aukščiausių postų (premjero ir gynybos ministro) ir su žmona persikelia eiliniu nariu į dykumos kibucą (tenykštį bendruomeninį ūkį). Bet tai buvo Davidas Ben Gurionas, kurio posakis iškaltas akmenyje pakeliui į jo dykumos namą – memorialinį muziejų: „Išmintis ateina iš pietų. Yra parašyta: kas siekia išminties, turi eiti į pietus.“

Dykuma ir vanduo

                      Šiandien Negevo dykuma yra išraižyta gerų asfaltuotų plentų, kurių serpantinais virš svaiginančių neatitvertų prarajų kyla į kalnus arba leidžiasi nuo jų šiuolaikiniai automobiliai. Žmonės važiuoja pasižiūrėti dykumos, pajusti jos karštą alsavimą. Taip pat jie padeda po akmenuką prie Davido ir Polios Ben Gurionų kapų, nes karštyje gėlės kaipmat nukeiptų. Nuo tų kapų, kuriems vietą ant aukšto skardžio parinko pats D. Ben Gurionas, atsiveria neapsakoma rūsti dykumos didybė.

Kiekvieno tikinčio žydo svajonė pasilaidoti Jeruzalėje

           Tik prorečiais kur-ne-kur tamsuoja žali ploteliai. Tai oazės, kurios turi vandens – arba iš artezinių šulinių, arba iš vandentiekio, atvesto iš evengelijose minimo Genazareto ežero. Vanduo yra bene vienintelis dalykas, dėl kurio randa bendrą kalbą konfliktuojančios Izraelio ir Palestinos vyriausybės. Jos tęsia bendradarbiavimą vandens išteklių klausimais. Prie konkretaus jų sprendimo prisideda ir šio rašinio pradžioje minėto Techniono mokslininkai. Izraelio, Jordanijos ir palestiniečių atstovai prieš keletą metų pasirašė istorinę sutartį atgaivinti senkančią Negyvąją jūrą vandeniu, kuris bus pumpuojamas iš Raudonosios jūros.

           Visose išvykose po Izraelį mes jautėmės saugūs dėl dviejų priežasčių. Vairus savo rankose laikė tikri virtuozai, gebantys su didžiuliu autobusu išsirangyti net siauriausiomis senamiesčių  gatvelėmis ar kalnų trasomis. Taip pat atidžiai savo pareigas atliko ir mus lydėję kultūringi apsaugos vyrai. Pastarųjų paslaugų reikės, kol nebus išspręstas Izraelio ir Palestinos teritorijų konfliktas, reikalaujantis naujų aukų.

Ką primena memorialas Yad Vašem?

                           Stovime ant aukštos kalvos, kuri per šimtmečius vadinama Alyvų kalnu, ir vienu akimoju matome visą senąją Jeruzalę, apjuostą aukšta mūrine siena su dešimčia vartų. Tarp kalvos ir sienos tūkstančiai aklinų kapų po plieskiančia saule. Kiekvieno tikinčio žydo, esančio bet kuriame pasaulio kampelyje, svajonė grįžti į Pažadėtąją žemę ir būti palaidotam senosios Jeruzalės prieigose. „Alyvų kalnely krauju prakaitavo Dievo Tėvo sūnus už mus, žmones savo“, – prisimenu mažas girdėjęs Močiutės iš kantičkų giedotą giesmę. Tada nė svajot nesvajojai, kad po kapos metų stovėdamas ant tikro Alyvų kalno galvosiu: kodėl kažkas nepaprasta turėjo kilti kaip tik iš šios žemės gelmių, kad čia, žvilgsniu aprėpiamame plote, užgimtų trys didžiosios religijos – judėjų, krikščionių, musulmonų?

Holokausto aukų memorialas Yad Vašem

      Kodėl taip netolygiai vystosi tautos? Žydai jau seniai turėjo raštą, o baltų protėviai dar nebuvo iš šiaurės Indijos atkeliavę prie Baltijos. Nebuvo Europon nusigavę ir žydai, kurių palikuonys vėliau pasieks Lietuvą. Kodėl net šešis milijonus jų nekaltų gentainių nužudė naciai? Šis nenumaldomas „kodėl?” gildo  širdį lėtai žingsniuojant per Antrojo pasaulinio karo aukoms skirtą didįjį Jeruzalės memorialą Yad Vašem.

     Didžiulėse marmuro grindyse tarp daugybės kitų hitlerinio genocido žudynių Europoje vietų matosi įrėžta KOWNO ir PONARY (KAUNAS ir PANERIAI – lenkiškai). Išėję į kaitrios saulės šviesą, žingsniuojame palei gretą neaukštų medžių. Prie kiekvieno jų įkastos nedidelės metalinės lentelės su gelbėjusių nuo mirties žydus įvairių šalių piliečių pavardėmis. Tarp jų nereta pamatyti ir lietuviškų. Taip Izraelis įamžina pasaulio teisuolius, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo ir išsaugojo pasmerktuosius. Ar tai neprimena Rusijos sukelto karo Ukrainoje aukų bei karo pabėgėlių, pasitraukusių į Lenkiją, Lietuvą ir kitas Europos šalis? Tikėkime, kad ir Ukrainos tragedijos kaltininkai neišvengs pelnytos bausmės.