Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Lapkričio 22 d., J. Basanavičiaus gimimo dienos išvakarėse, Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje buvo įteikta 2013 metų Valstybinė Jono Basanavičiaus premija. Vyriausybės nutarimu ji paskirta architektams Martynui Purvinui ir Marijai Purvinienei už etninės architektūros, Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus ir populiarinimą. Jų darbai yra itin reikšmingi Mažosios Lietuvos etnokultūros tradicijos tęstinumui. Jų kandidatūrą „už tarnystę Mažajai Lietuvai, jos lietuviškajam ir protestantiškajam palikimui“ pristatė Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija, ją palaikė Vydūno draugija, lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“.

1992 m. Kultūros ministerijos įsteigta minėta premija skiriama kasmet už reikšmingus pastarųjų penkerių metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje. Premija teikiama Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kurį 1918–1920 m. J. Basanavičius įkūrė kaip Istorijos ir etnografijos muziejų. Jos dydis šiemet yra 65 tūkst. litų.

Iškilmių vedėja Irena Seliukaitė paskelbė 2013 m. laureatus bei pristatė Martyno ir Marijos Purvinų veiklą. Tai antroji šia premija apdovanojama šeima (pirmoji buvo D. ir E. Vyčinų). „J. Basanavičiaus premija yra skiriama už pastarųjų penkerių metų laiką, tačiau turbūt dar nebuvo tokio kandidato, kurio visas gyvenimas nebūtų skirtas tai veiklai, už kurią yra skiriama valstybinė premija. Tie penkeri metai yra tik viena atkarpa iš nuostabios viso gyvenimo veiklos“, – kalbėjo kultūrologė. O prasidėjo viskas 1972 metais (ypač M. Purvino) medinės architektūros tyrinėjimais, kai buvo atkreiptas dėmesys į šitą mūsų paveldą Rytų Lietuvoje – apmatuojami kaimai, aprašomos jų gyventojų gyvensenos istorijos. Pamažu šis darbas persikėlė į Mažąją Lietuvą, kur traukė širdis. Tuo metu, sovietmečiu, kai atiminėjo fotoaparatą, kai šaukė „Fašistai atėjo“, kai teko slėpti foto juosteles, ne kartą grasindavo ir fiziškai susidoroti. O ir atlydžio metais jų veiklos niekas netoleravo.

1991 m. į Bitėnų kapinaites sugrįžo Vydūno palaikai, buvo pradėtas kurti Mažosios Lietuvos kapinių panteonas netoli Rambyno kalno. M. ir M. Purvinai iš apleistų kapinaičių suprojektavo panteoninę vietą, kurioje galime išreikšti pagarbą tiems, kurie pelnytai sudaro aukso žiedą Mažosios Lietuvos (ir ne tik jos) kultūros istorijoje. Į jas sugrįžo Vydūno, V. Banaičio, J. Vanagaičio ir jo žmonos palaikai. Šiandieną tai yra vieta, kuri puoselėjama ir tvarkoma. Kapavietės tvarkomos pagal Purvinų projektus.

Laureatai aprašė, apmatavo, nufotografavo 66 apleistų, išplėštų ir nusiaubtų Mažosios Lietuvos kapinių antkapinius paminklus. Jų veiklos dalis yra ne tik užfiksuoti praeities paveldą, bet ir jį gaivinti. Ir taip lietuviškojo bei protestantiškojo paveldo dalis grįžta į šiuolaikinį kultūros gyvenimą.

Didžiulis nuopelnas atliktas rengiant Mažosios Lietuvos enciklopediją. M. Purvinas parašė apie 1800, o Marija – 60 straipsnių. Nuo 1994 m. jie važinėjo į Vokietijos archyvus, pirmą kartą atvežė tą vertingą krašto medžiagą į Lietuvą. Nuo 2008 m.  M. Purvinas vadovavo 9 stambiems moksliniams tyrimams.

Už tokį kruopštų duomenų rinkimą dažnai tokie žmonės yra nepatogūs, aštrūs, bekompromisiškai besikaunantys už savo tiesą ir nebijantys už savo žodžius atsakyti. Jei būtų ėję į kompromisus ar nuolaidžiavimus (kaip daugelis mūsų), tai nebūtų tiek nuveikę.

Visiems atsistojus, kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Remigijus Motuzas premjero Algirdo Butkevičiaus vardu įteikia Marijai ir Martynui Purvinams Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos apdovanojimus.

Ministras Šarūnas Birutis savo sveikinimo kalboje pabrėžė, kad jau 22 kartą teikiamas šis apdovanojimas etninės kultūros puoselėtojams. Ankstesniais metais šie ypatingi žmonės net negalėjo būti pastebėti ir tik atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę mes galime juos pagerbti bei apdovanoti už ypatingai svarbų darbą etninės kultūros srityje, kuri vaidina neeilinį vaidmenį mūsų gyvenime.

„Jeigu drąsiai galime pasakyti, kad valstybė prasideda nuo kultūros, tai mūsų valstybės kultūra ar jos pagrindas yra etninė kultūra. Šiandien, vieno svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininko ir gydytojo Jono Basanavičiaus gimimo dienos išvakarėse, susirinkome pagerbti šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatus Mariją ir Martyną Purvinus. Šiandien šią premiją teikiu pirmą kartą ir man didelė garbė tęsti tą gražią tradiciją ir premijos laureatus pasveikinti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kurį 1918–1920 m. Jonas Basanavičius įkūrė kaip Istorijos ir etnografijos muziejų Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu. <…> Ačiū Jums už ypatingai tą svarbų darbą ir Jono Basanavičiaus idėjos ir misijos tęstinumą – puoselėti etninės (tautinės) kultūros tradicijas, jas ugdyti ir tyrinėti, plėsti kūrybinę ir mokslinę veiklą šioje srityje“, – baigė savo kalbą kultūros ministras.

Vicekancleris Remigijus Motuzas savo sveikinimo žodyje pastebėjo, kad gausus fotografų būrys, gėlių puokštės bei tiek daug garsių žmonių salėje, rodo kokie nepaprasti yra Jūsų nuopelnai. Kasmet įteikdami Valstybinę J. Basanavičiaus premiją, mes pagerbiame ne tik laureatus, bet ir vardą žmogaus, kurį vadiname savo tautos patriarchu. M. ir M. Purvinai savo darbais daug prisidėjo, kad Mažosios Lietuvos kultūros  paveldo rekonstravimas būtų paremtas faktais, kad vystoma ir tęsiama tradicija būtų autentiška. 2010 m. išleista jų monografija „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“, 2011 m. M. Purvino – „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“, parengta daugiatomė Mažosios Lietuvos enciklopedija. Mūsų laureatų rūpesčiu pagerbti iškiliausi Mažosios Lietuvos žmonės, įkurtas Bitėnų-Rambyno kapinaičių panteonas.

Laureatas Martynas Purvinas savo kalboje padėkojo visiems, kurie parėmė, visaip padėjo. Per tuos dešimtmečius sutiko daug nuoširdžių žmonių, deja, kai kurių jau nebėra šiame pasaulyje.

„Taip jau gyvenimas susiklostė, kad nors nebuvau joks politinis disidentas ar aktyvus veikėjas, bet vis atsidurdavau tokiose situacijose, jog, atrodo, likdavau vienas prieš visą pasaulį. Kažkodėl užsispirdavau ir bandydavau eiti savo keliu <…>, po daugybės metų tai atrodo ne visai veltui. Manyčiau, kad jeigu mes po truputį išsilaisvintume nuo to įpročio, kaip prieš pusę amžiaus visus mus išmokė, eiti kaip avių bandai, nemąstant – jeigu kiekvienas savo srityje ieškotų galimybės padaryti kažką įdomiau, įvairiau, gal kitaip, gal ir tada Lietuva greičiau suklestėtų“, – padėkos  kalboje sakė M. Purvinas.

Laureatas nepamiršo padėkoti ir savo varganam kūnui, kuris, šlubuodamas išvaikščiojo tūkstančius kilometrų Mažosios Lietuvos takais. Teko įveikti pelkes pavasarį, per ledinį vandenį ir sniegą bristi. Tačiau tas skubėjimas buvo prasmingas, nes šiandien jau daug to, ką jam teko matyti, nufotografuoti, aprašyti, pastebėti, jau nebėra.

Jis pastebėjo, jog, lyginant su Mažosios Lietuvos nelaime, kiti mūsų kraštai atrodytų puikiai gyvuojantys, žydintys ir klestintys.

Laureatė Marija Purvinienė savo padėkoje paminėjo dvi pavardes, kurios įkvėpė ją šiai veiklai kartu su vyru. Tai žmogus, kuris gyveno prieš kelis šimtus metų, XVI amžiuje. Tai Albrechtas Brandenburgietis, paskutinis kryžiuočių ordino magistras, puslietuvis – mama Sofija Jogailaitė. Ir jis toje epochoje buvo vienintelis, kuris vokiečių ir lygiagrečiai lietuvių kalba leido valstybės įsakus. Toks faktas buvo išskirtinis Europoje. Tačiau kalbėdama su labai žymiais žmonėmis, išgirsta, kad jis buvo protestantas, o jeigu būtų buvęs katalikas, tai tuomet jį iškeltume. Antras nuo 1994 m. buvo dr. Albrechtas Dytmaras, Baltijos akademijos įkūrėjas Vokietijoje. Jis būrė aplink Baltijos jūrą visus žmones į tokias tarptautines konferencijas. Jos atvėrė tokius istorinius klodus, giluminius dalykus, kurių mes ligi tol nebuvome tiek žinoję. Tai ir paskatino, kad jaustumės kaip ir kitos tautinės mažumos, kurios savo tyrimais gali praturtinti pasaulio suvokimą. Ir trečias dalykas, kai pradėjau eiti kartu su vyru po Klaipėdos kraštą, Mažąją arba Prūsų Lietuvą, mane labai nustebino kolegų – XX a. pradžios – architektų  darbas, kurie būdami įvairių tautybių kūrė regioninę, tokią tautinę, probaltišką architektūrą ir to nesigėdijo. O dabar pasakyk jaunam lietuvių architektui, kad taip kurtų, tai įsižeis, nes nori kurti modernią architektūrą. Norėtų padėkoti savo močiutei, kuri buvo žemaitė, gimusi Sankt Peterburge, tačiau po Spalio revoliucijos atbėgusi į Žemaitiją, mokėsi pas garsų  K. Trukaną Klaipėdos lietuvių gimnazijoje. Ši vežiojo ją į Karaliaučių, kuriame dar buvo pilies griuvėsiai ir kt., ir įdiegė jai dar mažam vaikui tokią meilę šiam kraštui. Čia šimtmečiais gyveno lietuvininkai, kol buvo beveik visi suvokietinti XX a. Tai buvo ne Mažoji Lietuva, o tiesiog – Lietuva.

Laureatus sveikino Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos Garbės pirmininkas prof. habil. dr. Sigitas Kregždė, Mažosios Lietuvos atstovai – Šilutės krašto muziejaus direktorė Roza Šikšnienė ir lietuvininkų tarmę išmokusi muziejininkė Indrė Skablauskaitė bei kiti. Ant iškilmių stalo vos tilpo dovanotos gėlių puokštės.

Renginio metu skambėjo melodingos muzikologų Daivos ir Evaldo Vyčinų atliekamos liaudies dainos „Ei kilo, kilo“, užrašyta Liudviko Rėzos Mažojoje Lietuvoje, „Pareinu rytą anksti“ ir „Miegužio noriu“. Beje, kelios dainos pritariant susirinkusiems buvo sudainuotos ir pirmame muziejaus aukšte, kuriame šalia archeologinių radinių ekspozicijos po oficialiosios dalies buvo surengtos vaišės.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukoje: Iš kairės: Šarūnas Birutis, Marija Purvinienė, Martynas Purvinas

Voruta. – 2013, gruod. 7, nr. 25 (789), p. 1, 2.