Marytė MALINAUSKIENĖ
Kova dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje buvo unikalus reiškinys. Ji reikalavo didelės drąsos ir ištvermės. Ginant pagrindines žmogaus teises reikėjo susiremti su ateistinę ideologiją diegiančia valdžia ir jos aparatu bei daugiausia su Lomžos vyskupijos ir Seinų parapijos valdytojais.
Po Antrojo pasaulinio karo lietuviškos pamaldos buvo atnašaujamos Punske, Seinuose ir kas antra savaitė Smalėnuose. Tai truko neilgai. 1945 m. Seinų parapijos klebonas V. Astasevičius buvo pakviestas į Saugumo įstaigą Suvalkuose, kur jam pasakė, kad šv. Mišių atnašavimas prieštarauja valstybės interesams. Klebonas su tuo nesutiko. Po jo mirties naujas klebonas kun. J. Złotkowski pranešė vyskupui, kad visos pamaldos atnašaujamos jau tik lenkų kalba. Punske padėtis taip pat pablogėjo. Tuo metu klebonas buvo kunigas A. Žievys. Jam teko slopinti ginčus su lenkais, atremti bažnytinės valdžios slėgimą. 1946 m. Smalėnuose buvo nutrauktas lietuviškų mišių atnašavimas.
1950 m. Seinų ir Smalėnų parapijų lietuviai kreipėsi į Lomžos vyskupą Cz. Falkowskį grąžinti lietuviškas pamaldas. Punskui tuo metu paskirtas klebonas S. Kamiński, nemokantis lietuvių kalbos. 1956 m. konfliktu susidomėjo vaivadijos valdžia, kuri suorganizavo posėdį. Jame vyskupas A. Mościcki stengėsi gauti valdžios paramą su „nepaklusnių“ punskiečių protestais. Sunkia padėtimi susidomėjo ir LVKD organizacinis komitetas. Jo gretose buvo Juozas Degutis, Juozas Grigutis, Juozas Jakimavičius, Antanas Moliušis, Jonas Stoskeliūnas, Jonas Šliaužys, Juozas Uzdila, Juozas Vaina, Antanas Valinčius, Vincas Valinčius, o jų charizminė jėga buvo varšuvietis Bronius Mickevičius.
Taip pat skaitykite
Jie parašė kardinolui St. Wyszyńskiui ir prašė skirti Punsko klebonu lietuvių kilmės kunigą, grąžinti pamaldas į Seinus ir Smalėnus. Netrukus vyskupas Mościcki paliepė Seinų klebonui kun. Wężyk patenkinti lietuvių prašymą ir atnašauti lietuviškas pamaldas. Tuo metu sugriežtinta buvo LVKD priežiūra.
Lietuviai ir toliau siuntė prašymus. Buvo pakeistas klebonas Punske, 1959 m. pradėtos atnašauti lietuviškos pamaldos Smalėnuose. Padėtis Seinuose, deja, nesikeitė.
1961 m. Lomžos vyskupas vėl gavo laišką dėl lietuvių tikinčiųjų padėties Seinų parapijoje. Tuo metu kun. Wężyk, o vėliau klebonas St. Rogowski įrodinėjo, kad Seinų parapijoje nėra rimtų problemų.
1969 m. Seinų klausimas pateko į garsiąją emigracijoje redaguojamą „Paryžiaus kultūrą“. Slapyvardžiu pasirašęs autorius (?) informavo, kad Lenkijoje atsirado nauja tautinių mažumų diskriminavimo forma. Ją vartoja lenkų Romos Katalikų Bažnyčios hierarchai. Kaip pavyzdį pateikė Seinų lietuvių padėtį. Nereikėjo ilgai laukti – Lenkijos primas užklausė Lomžos vyskupą, ar negalima būtų Seinuose suorganizuoti lietuviškų pamaldų. Po konsultacijų su klebonu Rogowskiu Seinuose diskriminacijos nepastebėta.
Po metų lietuviai vėl pakartojo savo prašymą vyskupui Sasinowski. Vyskupas mielai sutiko pamaldas organizuoti, tik ne Seinuose. Pagaliau 1973 m. liepos 14 d. vyskupas išleido dekretą, kuriuo leido atnašauti lietuviškas pamaldas buvusioje evangelikų bažnyčioje Seinuose. Tuo tarpu Seinų lietuviai įdėmiai stebėjo situaciją ir aktyviai veikė, ieškojo žmonių, kurie galėtų jiems padėti. Vienas iš jų buvo Jonas Stoskeliūnas. Jis bendravo su kunigais. Kaip savo atsiminimuose rašo Stoskeliūno dukra Asta, „nuolatiniais jo svečiais buvo kunigai I. Dzermeika, J. Macekas, A. Jurkevičius bei kiti vienkartiniai svečiai. Punsko kunigus Stoskeliūnas mokydavo lietuvių kalbos, ypač daug laiko praleisdavo su I. Dzermeika. Jo pamoksluose daug įsiveldavo klaidų, kurios žmones piktino, kartais prajuokindavo. Stoskeliūnas drįsdavo jį pataisyti.“
Stoskeliūnas buvo gerai žinomas Seinų krašto patriotams. Pas jį ateidavo Antanas Čeplikas iš Klevų, Petras Jankauskas iš Sankūrų ir kiti, kuriems rūpėjo Seinų krašto lietuvybės išlaikymas. J. Stoskeliūnas mielai juos priimdavo savo salone. Niekad negailėjo laiko, aiškindavo, rodydavo knygas, skaitydavo, redaguodavo raštus. Punske, tarp kitko, raudonųjų plytų namo salone, buvo sprendžiama didžioji Seinų krašto palaikymo istorija.
Paskaitykime Seinų parapijos lietuvių laišką Jo Ekscelencijai Vyskupui Deksniui, kurį suredagavo Jonas Stoskeliūnas.
Seinų parapijos lietuviai Seinai, 1973 VIII 12
Jo Ekscelencijai Vyskupui Deksniui, Europos lietuvių sielų vadovui Romoje
Jūsų Ekscelencija,
Jau keletą kartų kreipėmės į Jūsų Ekscelenciją ir kitus Romos lietuvius kunigus, prašydami padėti mums atgauti lietuvių kalba pamaldas Seinų bažnyčioje. Esame dėkingi, kad Romoje mūsų klausimas buvo judinamas. Pagaliau Lomžos vyskupas neturėjo kitos išeities ir, š. m. gegužės 6 d. lankant Seinus Romos kardinolui, buvo mūsų delegacijai pažadėta, kad pamaldas gausime nuo liepos mėn. 1 d. Tačiau tos vizitacijos metu Seinų kunigija negražiai su mumis pasielgė, nes mūsų jaunimo delegacija su dovanomis nebuvo prileista pasveikinti kardinolą, o brutaliai kunigo Henrik paliepimu buvo išstumta iš sveikintojų eilės ir pagaliau iš bažnyčios, nors apie tąjį pasveikinimą buvo iš anksto susitarta su Seinų klebonu.
Galutinai mums aiškėja, kad Lomžos vyskupas težada leisti mums pamaldas tik buvusioje liuteronų koplytėlėje, visiškai apleistoje, be varpų ir vargonų. Priimdami tenai pamaldas, jaustumės didžiai nuskriausti, t. y. išvaryti iš savo parapijos bažnyčios, kurios restauravimui klebonas ištisą eilę metų rinko iš mūsų aukas. Parapijos gražioji bažnyčia ir šiaip nuo seniausių laikų priklausė protėviams, nes buvo statyta iš lietuvių baudžiauninkų triūso, nors daryta tai vienuolių dominikonų vardu, o paskui perdirbdinėta neva Seivų seniūnijos lėšomis. Lomžos vyskupas paskutinįkart mūsų delegacijai netgi priminė, kad esą mes, lietuviai, nežiną tos bažnyčios atsiradimo istorijos ir kad mes Lomžą šmeižią, tvirtindami, jog į Lomžos kunigų seminariją sąmoningai nebuvo priimti lietuvių klierikai, ir tai esą tuos šmeižtus istorija kada minės. Jeigu pati Lomža tą klausimą kelia, tat mes paduodame bent keletą faktų. Lomžos seminarijos profesorius atvirai pasakė klierikui Dzermeikai, kad jo būtų nepriėmę į seminariją, jeigu būtų žinoję jį esant lietuvių kilmės, nors tai buvo sūnus motinos lenkės. Iš Lomžos seminarijos buvo pašalinti klierikai Kuculis ir Jurkevičius, kurie gavo prieglaudą tik kitose diecezijose, nes tenai jau buvo nepavojingi kaip galimi kandidatai į apaštalavimą lietuvių tarpe. Paskui gi Lomža visą laiką dengėsi tuo, kad Seinams neturi lietuvio kunigo ir taip skriaudė virš 25 metus.
Šiuo metu į Seinus atkėlė mums kunigą lenką, Dievo mums pašauktą, išmokusį pakankamai lietuvių kalbą ir mus traktuojantį katalikiškai, t. y. mus užjaučiantį, tačiau jam, pagyvenusiam žmogui, teduoda tik vikaro teises apleistoje iš liuteronų perimtoje koplytėlėje. Mums vis lieka neaišku, kodėl, norėdami melstis gimtąja kalba, turime apleisti savo parapijos bažnyčią, nors mūsų keli tūkstančiai, o sekmadienį priešpiečiais yra pakankamai valandų, kad vieną iš jų paskirtų mums. Visai priešlietuviškai veiklai vadovauja Seinų klebonas ir tokią administraciją laiko sau už didvyrišką darbą, kai mes iš valdžios esame gavę gimtąja kalba ir mokyklas, ir spaudą.
Maloniai prašome mums daromas skriaudas ir toliau kelti tenai prie Šv. Sosto, nes net ir už ligšiolinį mūsų skriaudimą nei Lomžos vyskupija, nei Seinų kunigai neprisiima jokios kaltės. Jie laikė pirma normaliu dalyku visai mums nieko neduoti, o dabar duoti pamaldas ne mūsų nuosavoje bažnyčioje. Ir tą tariamą molonę mums padarė pasikeitus Lomžoje vyskupui, tik skriaudai iškilus po kelių dešimčių metų į viešumą ir jau neturint jokių argumentų pasiteisinti, kodėl gi Seinų parapijos lietuviams neigiama įgimtoji teisė melstis sava kalba, netgum įvedus tą kalbą į šv. Mišias.
Šia proga mes reiškiame savo gilų prisirišimą prie katalikų tikėjimo ir savo kasdieninėse maldose norime jungtis su visa lietuvių tauta, daug visada kentusia skriaudų, bet visada tikėjusia Šv. Kryžiaus mistine galia.
Panašų laišką J. Stoskeliūnas parašo ir Šventajam Tėvui Romoje. Jame kreipiamasi prašant padėti atgauti lietuvių pamaldas Seinų bažnyčioje. Pabaigoje laiško Seinų parapijos lietuvių vardu J. Stoskeliūnas rašo: „Mes sudedame prie Šventojo sosto savo prisirišimą prie katalikų tikėjimo ir prašome Jūsų Šventenybę mus užtarti“.
Kovodami Seinų lietuviai po lenkiškų mišių rinkdavosi Seinų bazilikoje ir be kunigo melsdavosi lietuviškai, giedojo giesmes. Klebonas nelikdavo skolingas: tuo metu, kai lietuviai meldėsi, leisdavo iš garsiakalbių trankią muziką.
Lietuviškų pamaldų klausimas tapo platesnio pobūdžio problema. Į Lomžos kuriją plaukė JAV, Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių protesto laiškai. Vyskupas Sasinowski ir toliau nematė problemos. Tik naujas ganytojas, atvykęs į Lomžą, vyskupas J. Paetz, savo dekretu nuo 1983 m. spalio 16 d. grąžino į Seinų baziliką lietuviškas pamaldas. Taip baigėsi skausminga istorija, kai Seinų lietuviai buvo diskriminuojami kaip parapijiečiai ir visų pirma todėl, kad buvo lietuviai.
punskas.lt
Nuotraukoje: I LVKD centro valdyba. Iš kairės: J. Vaina – vicepirmininkas, J. Jakimavičius – vicepirmininkas, V. Valinčius – iždininkas, J. Maksimavičius – pirmininkas, J. Stoskeliūnas – sekretorius. Punskas, 1957 m. kovo 31 d.
