Apie Mažosios Lietuvos tragišką likimą pasisakė kultūros istorikas Vytautas Gocentas. Jono  Česnavičiaus nuotr.

Vytautas A. Gocentas, Vilnius, www.voruta.lt

Žinia apie Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos brolių ir sesrų Kristuje žūtį 1941 ir 1944 metais atsikartoja mūsų šių dienų maldoje ir giesmėje.

Anuomet, 1941 m. rugpjūčio 23 dieną Tilto, Klaipėdos ir Z. Sierakausko gatvėse gyvenusius Tilžės Jagomastus aplankė gestapo karininkas ir būrys automatininku – sunkvežimis tą ankstų rugpjūčio rytą surinko šeimą į vieną būrį ir nugabeno į Panerius. Išliko tik vienas sūnus Emilis, kuris tuomet Vokietijoje mokėsi poligrafijos amato… Gi šeima, priversta nacių bėgti iš Tilžės į Lietuvą, atgulė Vilniaus Panerių pušyno smiltyje…

Dabar čia – Panerių memorialas, kuriame sušaudyti, o vėliau atkasti ir sudeginti 100 tūkstančių antrojo pasaulinio karo metu nužudyti nekalti žmonės – tyliai siūruoja pušys ir kiti medžiai, saulė kyla ir kyla glamonėdama pušų aukštus liemenis, vienišas paukštis atskrenda ir šaukia… Prie Memorialą kertančios geležinkelio atšakos būrelis maldininkų iš Vilniaus. Liuteronų kunigas Ričardas Dokšas skaito Šv. Raštą, apmąsto jo ištrauką šiandienos žmogui, o taip pat mini žudynių ištiktų brolių ir seserų gyvenimus, darbus – pasilieka atminimas. Dega žvakelės ir užgęsta, jas vėl uždega. Atminimo vietos taką ir akmenį trumpam pridengė Lietuvos trispalvė ir Mažosios Lietuvos žalia-balta-raudona. Vėjas vėliavas vis atmeta nuo kieto pagrindo – lyg tvarstį nuo kraujuojančios žaizdos plėšia…

Skamba giesmės “O, gražus dangau” ir “Taigi imk mano ranką”, lūpos ir širdis kartoja maldą “Tėve mūsų”. Skaitome Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko Vytauto Šilo atsiųstą žodį:

Holokaustas, kurį patyrė ir lietuviai 

Žodis, kuris galėtų būti tartas prie Jagomastų šeimos kapo.

Galėtų pasirodyti labai netikėta, kad sovietinį Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą paminime Vilniaus Panerių memoriale, kuris garsėja kaip nacių (nacionalsocialistų) antižmogiškų nusikaltimų vieta.

Prie E. Jagomasto kapo sudainuotos giesmės. Jono  Česnavičiaus nuotr.

Visų didžiųjų valstybių diktatoriai siekdami užvaldyti mažesnių tautų arealus dare tą patį – aneksuotose, užkariautose žemėse jų gyventojus siekė arba nutautinti, arba sunaikinti. Taip Lietuvos valstybėje, savo pergalės atveju, naciai planavo 50 % lietuvių suvokietinti, o kitus 50 % „iškeldinti“ (faktiškai – sunaikinti).

Panašiai 1940 m. planavo ir bolševikai.

Naciai manė, kad Mažojoje Lietuvoje „nacionalinis klausimas“ yra jau išspręstas – lietuvininkai esą jau atsisakė lietuvybės, beliko susidoroti su vienetais „užsispyrėlių“.  Tokiu, jų nuomone, buvęs „paskutinis“ lietuviškos spaudos leidėjas, Tilžės Akto (1918-11-30) signataras Enzys Jagomastas. Ir taip, iš Tilžės pasitraukęs į Vilnių, jis gestapininkų buvo areštuotas ir čia Aukštuosiuose Paneriuose su savo šeimos nariais sušaudytas. Bolševikai, karo pabaigoje įžengę į Mažąją Lietuvą tokių iliuzijų, kad jos gyventojai galėtų tapti sovietinės moralės žmonėmis, neturėjo. Jie visi buvo pasmerkti būti nužudytais. Visų nužudyti nepavyko. Likę gyvi, išlaikę lagerius, buvo iškeldinti į Vokietijos Demokratinę Respubliką, VDR…

Bolševizmas ir nacizmas kartu sukūrė holokaustą, kuris, kažkodėl dažnai tapatinamas tik su XX amžiaus žydų tautos žudymais. Prisimindami Jagomastų šeimos žūtį, prisimename visus nuo totalitarinių režimų žuvusius lietuvius.

Jono  Česnavičiaus nuotr.

Taigi, skubia gyvenimo upe nubėgo jau aštuoniasdešimt metų nuo 1941 metų vasaros. Nemažai metų šia upe nutekėjo ir nuo 1944 metų spalio. Tokį pat aštuoniasdešimtmetį 2024 m. spalyje minėsime ir vėl. Tuomet jau eisime Atminties kelia, skaitysime žuvusiųjų aukų ir išvietintų gyventojų vardus bei pavardes. Turime ir apsčiai laiko, ir įstaigas bei mokslo šventoves, kurios tai organizuos, atliks tyrimus, parengiamąjį darbą. Žinoma, karo nusikaltimų žmogiškumui liudininkų skaudžiai retėja, bet pasilieka dokumentai, atsiminimai, reti kapų kauburėliai, pabėgėlių kraują sugėrusios nebylios pakelės.