Vytautas ŽEIMANTAS, Vilnius

Lietuviškose enciklopedijose

Kaune, 1931 m. „Spaudos fondo“ pradėtoje leisti pirmojoje enciklopedijoje lietuvių kalba „Lietuviškoje enciklopedijoje“, trečiajame tome, apie Janką Byliną yra tik vienas sakinys: „Bylina Janka gudų rašytojo kunigo Semaškevičiaus (ž) slapyvardis.“ Nuoroda į tikrąją pavardę rodo, kad enciklopedijos redaktorius Vaclovas Biržiška planavo šį žmogų pristatyti išsamiau, kai ateis eilė „S“ raidei. Deja, sovietų okupantai 1944 m., tik „išvadavę Lietuvą“ šios, pirmosios visuotinės lietuvių enciklopedijos, leidimą sustabdė. Teišėjo devyni jos tomai iki „J“ raidės.

Išeivijoje, Bostone, leistos „Lietuvių enciklopedijos“ 27 tome (1962) yra nedidelis straipsnelis apie Janą Semaškevičių-Janką Byliną. Jį pristatęs Aleksandras Ružancovas nemažiau įdomi asmenybė, nes buvo ir kariškis, ir kultūros darbuotojas. A. Ružancovas – baltarusis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patriotas. 1918 m. įstojo į Lietuvos armiją, vadovavo baltarusių kariniam daliniui, kovojo prieš lenkus ir bolševikus, buvo sužeistas prie Seinų. Užsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį, buvo apdovanotas „Vyčio kryžiumi“. Taip pat kūrė Lietuvoje bibliotekas, tapo žinomu bibliografu ir bibliofilu. Ypač jis domėjosi Didžiosios Lietuvos baltarusių knygomis, leidyba, todėl, suprantama, negalėjo nesusidurti ir su Jankos Bylinos kūryba.

Sovietų laikais leistose lietuviškose enciklopedijose apie Janą Semaškevičių neužsimenama dėl suprantamų priežasčių – juk jis buvo kunigas, be to patyręs sovietų represijų. Kiek nustebau, kai J. Bylinos neaptikau dabar leidžiamoje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, kurios rengėjai profesionaliai užpildo spragas, darytas sovietmetyje dėl ideologinių motyvų. Tikėkimės, kad priėjus „S“ raidę, šioje enciklopedijoje mes rasime ir J. Semaškevičiaus pavardę.

Gimęs netoli dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos sienos

Janas Semaškevičius gimė baltarusio valstiečio šeimoje 1883 m. visiškai netoli dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos sienos Astravo rajone, Loktianų kaime. Tuomet šiame krašte gyveno ne tik baltarusiai, bet ir daug lietuvių. Čia gimė, gyveno ir dirbo daug žmonių, išgarsinusiu savo tautas. Tarp jų lietuviai: muzikas ir vargonininkas Jonas Petrauskas, kompozitorius Mikas Petrauskas, dainininkas Kipras Petrauskas, kunigas ir švietėjas Ambraziejus Jakavonis; baltarusiai: dailininkas ir rašytojas Marijanas Boguš-Šiška, skulptorius M. Volujevičius, kunigas ir rašytojas Kazimieras Svajakas, kompozitorius literatūrologas Albinas Stapovičius, istorikas, rašytojas ir literatūrologas Adamas Maldis, dailininkas Levas Dobžinskis, žydų rašytojas Menke Kacas. Lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius (Litvas) čia rašė savo romaną „Ponas Volodijevskis“, čia gyveno pirmasis Rusijos konsulas Japonijoje Josifas Gaškevičius, išleidęs pirmąjį rusų–japonų kalbų žodyną.

Rusijos imperijos pakraštyje, kuris tuomet buvo vadinamas Vilniaus gubernija, vietiniams gyventojams buvo nelengva. Čiabuviai kovojo prieš rusinimo, vėliau ir lenkinimo politiką, siekė baltarusiškų ir lietuviškų pamaldų bažnyčioje. Lenkų valdžia 1927 m. buvo suėmusi, įkalinusi, vėliau iškėlusi į kitą parapiją lietuvį Gervėčių kleboną A. Jakavonį. Šio krašto kaimuose – Galčiūnuose, Gėliūnuose, Giriose, Miciūnuose, Mockose, Petrikuose, Rimdžiūnuose veikė lietuviškos mokyklos, kurias lenkų valdžia 1936 m. uždarė. Nemažai lietuvių išliko ir iki šių dienų. Rimdžiūnuose pastatytas Lietuvių centras, veikia vidurinė mokykla, lietuviškas vaikų darželis.

Jaunasis Janas, gimęs tokiame daugiataučiame krašte, jau vaikystėje išmoko lietuvių kalbą. Tai, beje, patvirtina ir lenkų literatūrologė Gražina Charytoniuk, straipsnyje „Kunigas, gydytojas, statybininkas. Janas Semaškevičius parapijiečių prisiminimuose“ („Scasopis“ 2003 m. Nr. 12), aprašydama kunigo Jano veiklą Balstogės krašte, teigė, kad jis su parapijiečiais galėjo kalbėti ne tik lenkiškai ir baltarusiškai, bet ir lietuviškai.

Baigęs Vilniaus kunigų seminariją

Tėvai ne tik nuo mažens jam įdiegė baltarusišką savimonę, bet ir siekė išmokslinti jaunąjį Janą, nors tuo metu savame krašte buvo galima mokytis tik svetimomis kalbomis. Baigęs pirmuosius mokslus, jis keliauja į Vilnių, kur įstoja į kunigų seminariją. Į tuomet 1905–1906 m. vykusius revoliucinius įvykius neįsivelia, nors greičiausiai jaunuolis ir troško stoti prieš caro patvaldystę. Taip manau, nes vėliau literatūrologas Marianas Peciukevičius, kuriam teko asmeniškai bendrauti su Janu Semaškevičiumi, parašys: „J. Semaškevičius nebuvo kontrevoliucionierius, nors ir nešiojo sutaną. Ne kartą jis man sakė: „Jei mano rankų ir kojų nedengtų sutana, aš velniams galvas nutraukyčiau, tiems velniams, kurie nelaisvėje laiko mūsų tautą.“

Vilniaus kunigų seminariją jis sėkmingai baigė 1907 m. Įšventintas į kunigus, dirbo Vilniuje, Ašmenos, Vileikos kraštuose. Daug metų išdirbo Vilniaus apylinkėse: 1917–1928 m. buvo Lavoriškių bažnyčios, 1928–1933 m. Dūkštų bažnyčios klebonas.

Lenkų valdžios engiamas

Kunigas J. Semaškevičius bažnyčiose pradeda vartoti baltarusių kalbą. Jo baltarusių kalba sakyti pamokslai buvo labai populiarūs, sutraukdavo daug žmonių. Lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, okupacinė valdžia pradeda jį persekioti, nes kunigo veikla prieštaravo gyventojų lenkinimo politikai. Tačiau tuometinis Vilniaus arkivyskupas Jurgis Matulevičius palaikė lietuvių ir baltarusių dvasininkus, siekiančius į bažnyčią įvesti gimtąją kalbą. Tai leido J. Semaškevičiui dirbti, kaip troško jo širdis. Tačiau lenkų valdžia pasiekė J. Matulevičiaus atšaukimo. Į jo vietą 1926 m. atėjęs vyskupas Romualdas Jalbžykovskis, kaip ir Vilniaus vaivada Liudvikas Bacianskis pradėjo aktyviai kovoti prieš lietuvių ir baltarusių tautinį atgimimą.

1930 m. R. Jalbžykovskis Vilniaus arkivyskupijoje uždraudė steigti lietuviškas ir baltarusiškas parapijas, lietuviškas ir baltarusiškas pamaldas, lietuvių ir baltarusių kunigus pradėjo keisti lenkais, trukdė lietuviams ir baltarusiams jaunuoliams stoti į Vilniaus kunigų seminariją. Baltarusiams katalikams uždraudė net stoti į Baltarusių krikščionių demokratų partiją, prenumeruoti ir skaityti Vilniuje leidžiama katalikišką laikraštį „Krynica“ (Šaltinis), vien dėl to, kad jis ėjo baltarusių kalba.

Juodi debesys, aišku, susikaupė ir virš kunigo J. Semaškevičiaus. Atvirai represuoti kunigo nebuvo už ką, todėl jis 1933 m. buvo pasiustas į Balstogės kraštą, į tas parapijas, kuriose daugumą jau sudarė lenkai.

Janka Bylina žadina tautą

Kunigas J. Semaškevičius aktyviai įsijungė ir į baltarusių tautinio atgimimo veiklą. Jis verčia religinę literatūrą į baltarusių kalbą. Vilniuje 1928 m. išleido „Rožinį Švenčiausiai Mergelei Marijai“ („Ružaniec da Nsv. Dzievy Maryi“), 1929 m. – „Giesmes“ („Piesni žalby“), 1930 m. – „Kryžiaus keliu“ („Daroha Kryža“).

Suprasdamas, kad tautiečiams trūksta grožinės literatūros gimtąją kalba, pradeda pats kurti eilėraščius, didaktines pasakėčias. Pasirašinėjo slapyvardžiu Janka Bylina. Pirmieji jo kūriniai pasirodo 1917 m. Vilniuje leistoje baltarusiškoje periodikoje: laikraštyje „Homan“ ir žurnale „Malanka“.

1918 m. Vilniuje pasirodė ir pirmoji jo eilėraščių ir pasakėčių knyga „Prie prietrobio“ („Na pryžbie“). Ji iš karto susilaukė palankaus kritikų įvertinimo. Garsiausias to meto baltarusių literatūrologas, rašytojas Maksimas Šareckis Vilniuje 1920 m. išleistoje „Baltarusių literatūros istorijoje“ jau pastebi ir J. Byliną, teigdamas, kad tai „šviežias, originalus, tačiau dar neišsiskleidęs talentas“. Ši J. Bylinos knyga 1924 m. Vilniuje susilaukė ir antrojo leidimo.

1927 m. Vilniuje išėjusioje žinomo baltarusių literatūrologo Ignato Dvarčianino „Naujos baltarusių literatūros chrestomatijoje“, skirtoje vyresnių klasių moksleiviams, J. Bylina jau pristatomas kelias eilėraščiais ir trimis pasakėčiomis „Kiaulė ir šuo“, „Kiaulė ir bitės“ bei „Gegutė ir varna“.

1929 m. Vilniuje pasirodo nauja J. Bylinos knyga – komedija „Pirmininko rinkimai“ (Вы-бар старшынi), 1934 m. – antrasis eilėraščių ir pasakėčių rinkinis „Šventame kampelyje“ (На покуцi). Beje, nežinau, ar teisingai išverčiau knygos pavadinimą, nes „покуць“ baltarusiškai reiškia kambario kampą, kuriame kaba šventieji paveikslai, įrengtas altorėlis.

Jo grožinėje kūryboje ryškios baltarusiško patriotizmo nuotaikos, noras žadinti baltarusių tautinę sąmonę. Komedijoje jis atvirai smerkia lenkų valdininkų žiaurumą, negarbingą elgesį. Eilėraščiuose ir pasakėčiose „Oi, tuštėja laukas“, „Vilkas visada vilkas“, „Blusa ir ponas“, „Šernas ir skruzdėlės“ ir kitose šmaikščiai pašiepia lenkų poniškumą, norą parodyti save aukščiau kitų tautų, atskleidžia baltarusių tautinę priespaudą.

Sovietų represuotas, vėliau – gerbiamas

Ne lengviau J. Semaškevičiui buvo ir pasikeitus valdžiai. Į Vakarų Baltarusiją įžengę sovietai su katalikų kunigais elgėsi kaip su ideologiniu priešu, kenkiančiu jų ateistinei politikai. Stalino asmens kulto laikais ir jis buvo represuotas. Todėl ir mirties laikas iš pradžių buvo nežinomas. Daugelis autorių rašė, kad jis mirė 1955 m., bet metus nurodydavo su klaustuku. Ne visai tikslią datą nurodo ir literatūrologas M. Mikuličius

straipsnyje „Dvasininkas ir poetas: Janka Bylina (1883–1955)“, paskelbtame Baltarusijos mokytojų laikraštyje „Nastaunickaja gazeta“ (2007 m. Nr. 23/24).

Vėliau buvo nustatyta tikroji J. Semaškevičiaus mirties data – 1956 m. vasario 18 d.

1991 m. Baltarusijai tapus nepriklausoma valstybe, pasikeitė ir požiūris į kunigo J. Semaškevičiaus veiklą. Jį pradėta vertinti už nuopelnus baltarusių tautiniam atgimimui, taip pat kaip grožinės literatūros kūrėją. Jis patenka į naujas Minske baltarusių ir rusų kalbomis išėjusias enciklopedijas.

2003 m., minint kunigo ir švietėjo J. Semaškevičiaus 120-asias gimimo metines, jo gimtajame Astravo rajone, prie Kliuščanų bažnyčios, kurioje jis pakrikštytas, buvo atidengta jam skirta memorialinė lenta. Jo garbei įvyko kraštotyriniai literatūriniai skaitiniai. Plačiai buvo paminėtos ir jo 125-osios gimimo metinės. J. Semaškevičiaus-Jankos Bylinos veiklą ir literatūrinį palikimą analizuoja jo tėvynainis minskietis profesorius Adamas Maldis, Lena Glakouskaja iš Balstogės universiteto, kiti. Norėtųsi, kad apie šį dvasininką ir kūrėją daugiau sužinotų ir Lietuvos skaitytojai.

Nuotraukose:

1. Trys baltarusių kunigai švietėjai, aktyvūs baltarusių tautinio atgimimo veikėjai (iš kairės): Janka Semaškevičius (Janka Bylina), Adomas Stankevičius ir Kazimieras Stepovičius (K. Svajakas)

2. Jankos Bylinos Vilniuje 1930 m. išleista knyga „Kryžiaus keliu“ („Daroha Kryža“)

3. Jankos Bylinos eilėraščių ir pasakėčių knyga „Prie prietrobio“ („Na pryžbie“), išleista Vilniuje 1924 m.

4. Janka Bylina bendradarbiavo Vilniuje leistame baltarusiškame laikraštyje „Homan“

Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 6.