Trakų salos pilis. Centrinių rūmų griuvėsiai.XX a. 4 deš.

Istorikas Virgilijus Poviliūnas, www.voruta.lt

1932 m. vasario 7 d. Kaune įkurta Draugija Užsienio Lietuviams Remti (DULR). Jos tikslas – rūpintis užsienyje gyvenančių lietuvių kultūriniais ir ekonominiais reikalais. Draugijos pirmininku išrinktas advokatas Rapolas Skipitis (1887 – 1976). 1933 – 1940 metais DULR rengė loterijas. 1937 m. lapkričio 15 d. išėjo pirmas „Pasaulio Lietuvis” numeris.

DULR ne tik rūpinosi lietuviais svetur, bet kvietė juos apsilankyti Tėvynėje. 1935 – 1939 metais Pasaulio lietuviams buvo galima rinktis aštuonis skirtingus dviejų dienų maršrutus po Lietuvą. Septintas maršrutas buvo toks: Kaunas, Rumšiškės, Kruonis, Jieznas, Aukštadvaris, Semeliškės, Vievis, Kernavė, Musninkai, Širvintos, Ukmergė, Kaunas.

1936 m. vasarą lankėsi keli JAV lietuviai, kurie nutarė papildomai aplankyti Vilnių ir Trakus. Apie šią kelionę savo įspūdžius yra palikęs Dzidas Stankaitis. Jo iliustruotas straipsnis patalpintas 1938 m. vasario 1 d. Nr. 3 (6) laikraštyje „Pasaulio Lietuvis”. Straipsnis vadinosi „Trakuose” (Iš kelionės įspūdžių). Kalba netaisyta:

„Trakai, Trakai, Trakai!..

Senoji Lietuvos sostinė. Kęstučio buveinė. Gražiausios ir švelniausios lietuvaitės Birutės mūsų poetų apdainuotoji šalis. Vytauto Didžiojo gimtinė.

Trakai… Trakai… Praeities stiprybė. Garbė. Kovose su žiauriu priešu žuvusiųjų brolių kapai. Palaiminta ir ramioji tėvų šalis.  Derlingoji žemė. Skęstančioji ir nykstančioji Trakų sala, susilaukusi didžios negarbės – svetimų tautų vergovės. Užburtomis pilimis, aukštais iki dangaus siekiančiais kuorais. Išvedžiota tuneliais, takais ir takeliais.

Čia, sako, žinantys kelią, kulgrinda senaisiais laikais lietuviai arkliais išvažiuodavo į salos pilį, o prakeiktieji jų priešai, ypač vilingi ir žiaurūs kryžiuočiai, didžiosiomis virtinėmis ežere skęsdavę ir jokiais būdais negalėdavę ne tik sunaikinti pilies, bet pasiekti josios neišmatuojamojo storio sienų.

Vilnius. Pažįstamas ir išstudijuotas Vilnius. Septynių kalnų visos tautos numylėtas miestas.

Kas, kad mes svečiai iš tolimo krašto. Kas, kad mes čia broliai iš Žemaičių giringosios ir dainingosios šalies. Vilniuje lietuviui būti ne naujiena. Vilniuje daug yra lietuvių…Tiktai prislėgta to didžiojo miesto gyventojų dvasia…

Vilnius ilgisi to kitados didžiojo ir taip prasmingo gyvenimo. Vilnius kas valandą ir kas minutę liūdi. Vilnius laukia išvaduojamas, lygiai kaip ir visa Lietuva Vilniaus, su jo simpatiškais, švelniais ir nuoširdžiais lipšniais gyventojais, nuo amžių čia gyvenusiais, tame garbingame muzikos, tapybos, lipdybos skulptūros ir meno mieste, mieste nuo amžių žydinčios ir bujojančios literatūros, su neišpasakytai puošniom šventyklom, su paauksuotais ir dangų siekiančiais pilių kuorais – mūsų tėvelių turtu ir skoniu.

Bet valandai palikime tą senąjį ir baltąjį Lietuvos miestą, jos praeities lopšinę ir ateities viltį – Vilnių ir vykime į senovėj ne mažiau garsingus, bet šiandien užmirštus, bet mums vis brangius Trakus.

Ateiname į autobusų stotį, kur randame autobusą „Wilno – Troki”. Skaudu pasidaro, kai tenka išmokti skaityti svetima kalba sugadintus lietuviškus vardus. „Wilno – Troki”, „Wilno – Troki”, stovėjo ir daugiau autobusų. Tik nedaug kas jais bevažiavo, todėl mes be vargo radome laisvas vietas ir susėdę išvykome į Trakus nekokiu, lenkų valdžios apleist ir duobėtu keliu.

Trobelės po trobelės. Daržinės po daržinės. Sunykę ir skurdūs lenkų nualinti lietuviški kaimai nepaprastu, veik vėjo greitumu bėga pro autobuso langą. Vietos gyventojai su visu tuo apsikentė, bet mes stebimės ir žiūrime, akis išpūtę. Štai, pagaliau, ir Trakai.

Mes prie ežero kranto; tai ne svajonė – Trakų ežero krantai! Bet pirmiausia skubame pačius Trakus pažinti.

– Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai – prisimename poeto žodžius. Bet iš tikrųjų yra dar blogiau – vietomis mes užtinkame tik senus griozdus, sutrūnijusius buvusios pilies griuvėsius.

Dabar tą garbing pastatą apgyveno gandrai ir jo kuoruose lizdus suka: griuvėsiai kartimis apramstyti, aptvarstyti, apraizgyti vielomis, gal norima, kad jie niekieno nekliudomi patys subirėtų ir į dulkes pavirstų.

Geriau išlikusiuose ir aptvarkytuose pastatuose, su geležimi apkaltais mažais langeliais, pro kuriuos retas saulės spindulys patenka į vidų, iš lauko pusės apšiurpusiuose, gyvena įsitaisiusios vargingos šeimos. Toliau už jų – griuvėsių krūvos. Ir tie griuvėsiai tęsiasi aplink visus Trakus, žmonių mindomi ir ardomi nyksta be jokio pasigailėjimo.

Einame toliau. Gražus, nors ir ne labai didelis parkas. Jį iš visų pusių supa ežero vanduo, bet jis savais medžiais miesteliui užstoja vaizdą į ežero salos pilį. Parke nieko daugiau nėra.

– Ponai, plaukite. Duosim pigiai valtis… – šaukia vienas po kito Trakų ežero valtininkai, bet mes liepiame palaukti, grįšim vėliau.

– Ar tai tokie Trakai? – Stebimės, grįždami ta pačia gatve. – Viename gale karaimų medinė mečetė (Čia kalbama apie karaimų kenesą. Aut. pastaba), kitam – katalikų bažnyčia: nuskurę, apgriuvę keli namai, gatvė trumputė ir ne visa akmeniu grįsta.

– Užeinam mečetėn!

– Užeinam!

Mečetė šiandien plaunama. Mečetėm paprastai leidžiama tik nusiavusiems įeiti. Bet pasitokęs mus jos zakristijonas sutinka ir nenusiavusius leisti iki pusės mečetės, nes tikis vieną – kitą grašį gausiąs.

Mečetė niūri, paprasta. Viduj aukštas Alacho sostas. Jo gražųjį, auksinį sostą didžiojo karo metu pagrobę ir išsivežę rusai ir jo iki šiol nebegrąžinę.

– Trakuose, Vilniuj, Lietuvoje mes gyvename nuo Vytauto laikų, kai jis kariavo ties Vorksla, mūsų prosenelių padedamas prieš kitus totorius. Nuo tada mes čia apsigyvenome ir išlaikėme savo papročius, religiją, kalbą, – aiškina mums vietos karaimas.

Įsiūlė mums kelias karaimiškas knygas.

Katalikų bažnyčia taip pat graži, ant gražaus kalno, gražioje vietoje.

Trakai mūsų žemėlapyje pažymėti dideliu ratu, bet jie ne didesni už Žemaičių Eržvilką ar Viduklę ir nė kiek ne gražesni: apleisti, nesutvarkyti. Trakus lenkai, iš Lietuvos išplėšę, pradžioje buvo padarę apskrities miestu, vėliau – paprastu kurortiniu miesteliu, su burmistru. Bet iš tokių skurdžių gyventojų burmistras nieko gera neturi ir nieko padaryti negali.

Visa Trakų moderniškioji naujiena – tai prieš Trakų pilį saloje lenkų vadinimas „Jūrų ir kolonijų sąjungos” pastatytas paviljonas, kuriame galime žmoniškiau pavalgyti.

Nutariame persikelti pietų į tą paviljoną.

Paviljonas medinis, neblogos išvaizdos, bet nieko ypatinga. Salėje ir verandoje galėtų tilpti žmonių dešimtys, bet dabar jų neradome nė vieno. Padavėjai kalba, gražiai lietuviškai, aukštaitiška tarme.

 Papietavę ir paragavę alaus, Vilniaus bravaro gamybos, išeiname verandon. Žavimės ežero gražumu ir nuostabiu ežero pilies paveikslu.

– Nėra ko laukti, broliai. Iriamės į pilį!

– Iriamės! Reikės dar, be to, ir išsimaudyti Trakų ežere.

Štai mes ir pilyje.

– Pilie, tu tiek amžių praleidai garsiai, tu Vytauto Didžio galybę matei… – vienas iš susijaudinimo pradėjo deklamuoti, bet kitas jį sustabdė: nereikia žodžių, nes pilis ir be žodžių į mus didžiai kalba.

Sulipome į aukščiausią ir atskirą pilies kuorą, kuris dabar remontuojamas ir didelė dalis, būtent. Požeminis rūsys, buvęs kalėjimas, jau atremontuotas ir naujai atstatytas.

Priėjęs trakietis pradėjo mums aiškinti istorinę pilies praeitį. Žinoma, jis nieko naujo mums negalėjo pasakyti.

Išvaikščioję pilį, prisistebėję, nuėjome ir į tą kambarį, kurs, sako, buvęs Kęstučio miegamasis, o kitam kambary, aukštam kuore, atvykusius iš kitų šalių svečius priiminėjęs.

Čia mes apžiūrėjome kiekvieną kampelį ir pasistiebę žiūrim į tolį pro mažiausią plyšelį.

O kaip čia buvo gražu! Kaip didinga ir sykiu jauku! Lietuvoj ir gal visoj Europoj nerasi gražesnio kampelio.

Ten va turėjo būti didžiausias pilies kiemas, kuriame atvykusių svečių ir kunigaikščių arkliai galėjo stovėti.

Dabar tik pėdsakai beliko.

Išėjęs iš pilies vėl įriamės laiveliu ežero paviršiumi.

Sala. Už salos kita sala. Salų daugybė.

Ežero dugne matyti akmenys, žvyras. Ežero dugnas kietas,lygus. Ežere maudytis malonu, gera. Išsimaudęs pasijunti lengvas, vikrus ir lakus.

Ežero dugnas skaistus. Ežero dugne maudosi žuvytės, paviršiumi skraido žuvėdros. Vakarais mėnulis skaisčiose jo bangose supasi, rytais ant ežero kranto saulutė plaukus šukuoja. Ir nardo nardo iš džiaugsmo tada žuvytės. Raudonos, mėlynos, pilkos ir žalios žuvytės, juodi su ūsais vėžiai ir pakrantėje pasipūtę tupi pikti ešeriai.

Ežero vanduo toks skaistus, toks tyras, kaip verkiančios močiutės gaili ašara.

Kalbamės tarp save, kad ir maudytis gana, jau metas bus grįžti į Vilnių, baigiasi diena.

Raudona saulė sumažina savo karštį, ilgi vakaro šešėliai nusitiesė per žalią ežero paviršių, senosios paslapties užburtas pilis. Irklais irkluojame, laiveliu liūliuodami pasiekėme ežero krantą. Nukrito vakaro rūkas, kuris kas kartas drėsi tirštesnis ir tamsesnis.

Metas prie autobuso.

Prieš išvykdami nusifotografuojame: šalia mūsų atsiranda dvi žydaitės ir karaimas.

Važiuojame.

Kaukia mašina, milijonų milijonus kartų apsisuka autobuso ratai. Vairuoja jį broils vilnietis savo pūslėtais delnais.

Norėjome su juo pasikalbėti, bent cigarą paduoti. Bet kalbėtis, kadi r su nutautinamu broliu, uždrausta, jis šoferis.

Autobusas lekia, palikdamas paskui save juodų dūmų kamuolius, neria į pakalnes, kyla į kalnus, apsisupdamas juodų ir pilkų dulkių bangomis.

– Pavergti broliai ir sesės, seni tėvai, seneliai, svetimų priespaudoje didį vargą vargstantieji! Ar išlaikysite, ar nesugniušite po tokia vargo našta?

Nukirsti tamsūs ir gražūs miškai, jų vietoje like lygus ir pliki laukai, kelmų vitrines, neturtingų žmonių gyvenamos mažos ir plikos trobelės, lūšnos samanotos, dainose ir giesmėse apdainuotos, apgiedotos.

Ir vėl Vilnius, tas jaukusis kiekvieno lietuvio širdžiai miestas.

Plačios gatvės. Panerių geležiniai bėgiai. Kareivinės. Jovarais ir liepomis žaliuojančios alėjos. Vilniuje mes linksmiau ir jauliau jaučiamės, kaip Kaune.

Vakare apsėda mus didelis, neišpasakytai didelis Vilniaus lietuvininkų ratas. Ir groja groja graži kavinių muzika.

 Deja, ne visada lietuviška, nors patarnavimas tikrai lietuviškas ir net lietuvių kalba.”

 ***

1935 metais buvo pašventinti Čikagoje (JAV) Dariaus ir Girėno paminklo pamatai. Statybos darbus pradėjo Draugijos Užsienio Lietuviams Remti ir Pasaulio Lietuvių Sąjungos pirmininkas advokatas Rapolas Skipitis. Dienraščio „Draugo” redaktorius Leonardas Šimutis (1892 – 1975) atvežė žemės nuo Birutės kalno Palangoje. Ponas Pranas Zdankus (1894 – 1968), 1936 m. lankydamasis Vilniaus krašte, atvežė ir įmūrijo į Dariaus ir Girėno paminklo papėdėje plytas iš Trakų ir Vilniaus pilių.

Malonu, kad nedidelė Trakų dalelė yra Čikagoje.