Egidijus KNISPELIS
Istorija, kurią šį kartą norime jums papasakoti, iš tiesų šiurpi. Iššaudyti beveik visi nuošalaus Širvintų rajono kaimo gyventojai. Spauda šį įvykį iškart pavadino: „Žmonių medžioklė“, „Skerdynės Draučiuose“… Ir tai atsitiko ne pokario metais, o 1998-ųjų vasario 15-ąją.
Karas atrodo taip
Tą dieną 58 metų ūkininkas Leonardas Zavistonovičius nušovė aštuonis žmones. Du sužeidė. Vienas iš jų po savaitės mirė ligoninėje. Gyvi liko tik du šio penkių vienkiemių kaimo gyventojai. 71 metų Antanas Raudeliūnas ir 82-ejų žudiko motina Juzefa Zavistonovič.
Tragedija prasidėjo apie 16 valandą. Truko beveik pusvalandį. L. Zavistonovičius ėjo iš vienos sodybos į kitą ir iš savo legaliai turėtų ginklų – medžioklinio šautuvo bei čekiško karabino su optiniais taikikliais – šaudė į beginklius žmones.
Taip pat skaitykite
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius, atvažiavęs į Draučių kaimą praėjus keturioms valandoms po įvykio, mums pasakojo: „Mano karta apie karą ir žudynes žino tik iš tėvų pasakojimų ir kino filmų. Tai, ką tada išvydau, viršijo, ką buvau girdėjęs ir matęs. Manau, karas atrodo taip, ką aš tuomet mačiau Draučiuose. Visur kraujas. Visur lavonai. Tie, kurie gyvi, verkia. Ir panika.“
Iššaudė visus, buvusius kaime
L. Zavistonovičius nušovė atokiausioje Draučių kaimo sodyboje gyvenusius keturiasdešimtmetį Joną Bareiką ir jo žmoną Marytę. Jonas nužudytas lovoje. Jo žmona tuo metu rišo šluotą. Pora vaikų neturėjo.
Paskui nušovė kaimynystėje gyvenusį 56-erių Leoną Garbatavičių. Jo dukra Danutė Jankūnienė mums pasakojo: „Tėtis buvo lauke. Ėjo prie namo durų. Rakino spyną. Taip jį ir radome gulintį prie tų durų.“
Atėjęs į Vrubliauskų sodybą L. Zavistonovičius nušovė joje gyvenusį 38-erių Vytautą Vrubliauską. Peršovė jo 76 metų motiną Jadvygą ir 42-ejų seserį Zofiją, atvažiavusią į svečius iš Širvintų.
Janina Valašinskienė, nužudyto V. Vrubliausko sesuo: „Neklauskit apie tai. Tie prabėgę metai nieko nepakeitė. Matau krauju aptaškytas sienas. Matau, kaip visi vaistai išmėtyti ant grindų. Gal peršauta mamytė ieškojo kokių vaistų… Matau kaimynų kieme gulinčią seserį. Ji bėgo pagalbos… Tada Draučiuose netekau mylimiausios sesers, brolio, mamytės. Trijų žmonių.“
Janinos seserį Zofiją žudikas peršovė kaimynų Raudeliūnų kieme. Sužeidimai buvo sunkūs. Zofija mirė tą pačią naktį. Širvintų ligoninėje, ant chirurgų stalo. Jadvyga Vrubliauskienė, Janinos mama, po savaitės mirė Vilniuje, Raudonojo Kryžiaus ligoninės reanimacijos palatoje.
Užėjęs į Raudeliūnų namą L. Zavistonovičius nušovė 66-erių sodybos šeimininkę Vandą Raudeliūnienę ir jos 48-erių dukrą Dalią Kalibatienę – Krašto apsaugos ministerijos karininkę, gyvenusią Vilniuje. Dukra su šeima buvo atvykusi aplankyti Draučiuose gyvenusių tėvų, kurie prieš kelerius metus čia buvo nusipirkę sodybą.
Ir visa tai ne karo metais, o dabar
L. Zavistonovičius, iššaudęs visus kaime buvusius žmones, pasislėpė pasaloje prie artimiausio kaimyno Antano Raudeliūno namo. Už ten suritintų didelių akmenų. Kad nebūtų šalta gulėti ant žvarbios vasario mėnesio žemės, iš namų atsinešė čiužinį. Žudikas žinojo – miške dar keturi: po traumos su ramentais vaikščiojantis A. Raudeliūnas, jo 47 metų žentas Mindaugas ir du Mindaugo bei jau nušautos Dalios sūnūs – 17-metis Vilius (Vilniaus Vienuolio vidurinės mokyklos abiturientas – aut. past.) ir 21-erių Tadas (Kauno medicinos akademijos studentas – aut. past).
Vyrai, rinkę miške šakas ir išgirdę šūvius, liovėsi dirbti. Pasuko namų link. Buvo tikri, kad šaudo brakonieriai. Kaimą supantį mišką, kaip savo medžioklės plotą, buvo išsinuomojęs elitiškiausias Lietuvos medžiotojų klubas. Tas pats, kuriam priklausė Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, Seimo narys Kazys Bobelis, ministrai, ligoninių vyriausieji gydytojai, įmonių vadovai. Tame miške dažnai šernus medžiodavo ir brakonieriai. Todėl šūvių garsai nei Draučių gyventojų, nei svečių nestebino.
Sūnus bėgo padėti tėvui
Tačiau tąkart A. Raudeliūnas, jo žentas ir du vaikaičiai ėmė nerimauti, nes šūviai buvo girdėti iš kaimo. Išėję į pamiškę vyrai vėl juos išgirdo. Nematė, kas šaudo gulėdamas už akmenų. Bet suprato – taiko į juos. Mindaugo sūnus Vilius ėjo pirmas.
„Baisiausias dalykas, kai matai, kaip sūnus krenta, – apie tą šiurpią dieną pasakojo vaikino tėvas M. Kalibatas. – Gal jo nebūtų nušovę, jei nebūtų pribėgęs prie manęs. Mane pirmą pašovė. Pataikė į širdies plotą, bet kulka kažkaip nuslydo. Išplėšė tik gabalą krūtinės. Aš surikau. Sūnus išgirdo, atsigręžė ir atbėgo. Tada jį… Prišliaužiau prie jo… Ir akis užmerkiau. Jis pasakė tik vieną žodį. Tas žodis buvo „tėte“…“
„Už ką mane mušat?“
„Kai sūnus krito, pamačiau L. Zavistonovičių su dviem šautuvais, – tęsė Mindaugas. – Jis ėjo manęs link. Turbūt pribaigti. Atsirado jėgų. Pašokau. Ant jo. Pašaukiau antrąjį sūnų. Jis atbėgo. Atėmėm šautuvus. Tada aš iš vienos pusės su buože. Sūnus – iš kitos… Kaip vožė, net buožė nulūžo. Tas nugriuvo. Rėkia: „Už ką mane mušat?“
Sužeistas Mindaugas liepė sūnui Tadui bėgti į kaimą pakviesti namiškių. Pats peršauta krūtine liko klūpoti prie Viliaus. Dar manė, kad sūnų būtų galima išgelbėti nuvežus į ligoninę. Uošvis, su ramentais užgriuvęs užpuoliką, sudaužytą jo paties šautuvų buožėmis, neleido šiam atsikelti.
Nušovė net kaimynų šunį
Parbėgęs Tadas pasakė, kad kaime nebėra gyvų žmonių. Visi iššaudyti. Net senelių vilkšunis.
Draučių kaime telefono tada niekas neturėjo, mobiliųjų – taip pat. Sužeistas Mindaugas pats, nors jau nebeatsimena kaip, tada nuvežė sūnų, paguldytą ant užpakalinės automobilio sėdynės, į Širvintų ligoninę, esančią už 15 kilometrų nuo Draučių.
Iš ligoninės priimamojo buvo pranešta policijai. Pareigūnai ir medikai išskubėjo iškart. Netrukus ligoninei per radijo ryšį perdavė, kad iš Vrubliauskų namo atveža dvi dar gyvybės ženklų turinčias moteris, motiną ir dukrą.
Kraują nešė kibirais
Draučių kaime tą vasario 15-osios popietę buvo nužudyta dešimt žmonių. Devynios – L. Zavistonovičiaus aukos. Dešimta – jis pats, žudikas, naktį policijos surakintomis rankomis miręs Širvintų ligoninės priėmimo kambaryje. Jam taip ir nespėta suteikti medicininės pagalbos. Nes tie keli gydytojai, tą naktį budėję mažoje ligoninėje, pirmiausia gelbėjo aukas.
Ona Garnienė, Širvintų ligoninės priimamojo sanitarė: „Buvo kraupu. Kraujas bėga. Žiūrėti sunku. Pranešė, kad vėl veža. Giminės susirinko. Visi rėkia, verkia. Visą naktį dirbom. Kraują tiesiog lauke pylėm kibirais.“
Baimintasi pogromų
Kaimas, priminsime, išžudytas Vasario 16-osios išvakarėse. Tais metais Lietuva šventė 80-ąsias Nepriklausomybės paskelbimo metines. Visos aukos – lietuviai. Žudikas – lenkas. Kas tai? Sutapimas? Ar iš anksto kažin kieno suplanuotas teroro aktas prieš lietuvius ir jų atkurtą Nepriklausomybę?
Nebuvo viešinta, bet tuomet prezidentūra ir Vyriausybė nuogąstavo, jog Lietuvoje gali prasidėti linčo teismai. Kad lietuiai, keršydami už Draučius, gali pradėti žudyti Lietuvos lenkus, kurių nemažai gyvena Rytų Lietuvoje. Ir tame pačiame Širvintų rajone.
Labai jautriai į tai reagavo prezidentūra. Vasario 16-ąją prezidento Algirdo Brazausko atstovas spaudai Jonas Rekešius kreipėsi į Lietuvos valstybinį radiją ir televiziją, kad būtų sulaikyta informacija apie skerdynes.
Prašė neskelbti, kol neišvyks Lenkijos prezidentas
Visi suprato, kad taip elgiamasi dėl to, jog Vasario 16-ąją pasveikinti Lietuvos prezidento ir visos šalies gyventojų 80-ųjų Nepriklausomybės metinių proga buvo atvykęs Lenkijos prezidentas Aleksanderas Kwasniewskis.
Tačiau į prašymą sulaikyti informaciją neatsižvelgta. Visa Lietuva apie Draučių skerdynes pirmą kartą išgirdo per Lietuvos radiją Vasario 16-ąją.
Kad situacija iš tiesų buvo įtempta, liudija ir tai, jog tą pačią Vasario 16-ąją – nedarbo dieną – premjeras Gediminas Vagnorius sudarė vyriausybinę komisiją ir įpareigojo ją ištirti tragiškus įvykius Širvintų rajone.
Prokuroras R. Jancevičius, tos komisijos narys, pasakojo: „Mano žiniomis, tai vienintelė vyriausybinio lygio komisija, kuri kada nors buvo sudaryta. Jos užduotis – vienas klausimas: ar tai kriminalinio pobūdžio nusikaltimas, ar įvykis, švelniai tariant, turintis politinio atspalvio? Nes nusikaltimo įvykdymo data daugeliui kėlė visokių abejonių.“
Tąkart vėliavas ten iškėlė visi
Vyriausybė pranešė, kad padengs visas tragiškai žuvusių žmonių laidojimo išlaidas. Tuometį vidaus reikalų ministrą Vidmantą Žiemelį premjeras nusiuntė Vyriausybės vardu pareikšti žuvusiųjų artimiesiems užuojautos. Buvęs ministras prisiminė: „Laidotuvėse buvo kalbama, kad čia lenkų tautybės žmogus, kad čia galėjo būti susidorojimas su lietuviais. Juk Vasario 16-osios išvakarės. Tokių kalbų iš tiesų buvo.“
Visi Lietuvos laikraščiai smulkiai aprašė nužudytųjų laidotuves. Vilniuje gyvenusi Krašto apsaugos ministerijos vyriausioji leitenantė D. Kalibatienė, jos septyniolikmetis sūnus Vilius ir motina palaidoti Salininkų kapinėse prie Vilniaus. Salininkuose šeima ir gyveno. Visų trijų karstai buvo uždengti Lietuvos trispalvėmis. Į kapines juos nešė garbės sargybos kuopos kariai. Laidotuvių dieną Salininkuose pačių gyventojų iniciatyva ant namų buvo iškeltos Lietuvos valstybės vėlivavos su gedulo kaspinais. Įdomi detalė: tą dieną Salininkuose nebuvo matyti namo, prie kurio nebūtų buvusi iškelta Lietuvos trispalvė su juodu kaspinu. Tame Vilniaus priemiestyje gyvena daug lenkų ir rusakalbių. Ten, kaip pasakojo Salininkų gyventojai, net per valstybines šventes ne visur pakeliamos vėliavos.
Ko verti politikų žodžiai?
Laidotuvėse dalyvavo krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius, daug kariškių, politikų, Seimo narių. Valdžios vyrai prie kapo duobės, kaip įprasta tokiais atvejais, sakė ugningas kalbas, vos tramdė ašaras. Tikino, kad bus išsiaiškinta, kodėl pralietas nekaltų žmonių kraujas. Žuvusiųjų artimiesiems prie kapo duobės politikai žadėjo valstybės ir asmeninę paramą. Štai ką apie tą tuomet „eglišakiais apkaišytą“ paramą po dvylikos metų mums pasakė M. Kalibatas, tąkart laidojęs žmoną, jos mamą ir sūnų: „Buvo visokių užuojautų, pažadų. Vieną labai gerai prisimenu. Zingeris (Emanuelis Zingeris, dabartinis Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, – aut. past.) priėjo, apsikabino. Sako, jei tau bus kas blogai, tu tik man paskambink, aš iš karto padėsiu. Atsimenu, po metų man buvo blogai. Ir darbo neturėjau. Ir gyventi neturėjau kur. Paskambinau. Galvojau, bent nuoširdų žodį išgirsiu. Tiesiog pasikalbėti norėjau. Tai… kaip čia pasakyti… ilgai turėjau aiškinti, kas esu toks ir kodėl paskambinau… Padėjau ragelį.“
Kitos žudynių aukos ilsisi Širvintų rajono Kernavės kapinėse. Laidotuvių dieną Širvintų rajone buvo paskelbtas gedulas.
Tą pačią dieną Vilniaus rajono Dūkštų kapinėse palaidotas ir L. Zavistonovičius. Laidotuvėse dalyvavo tik jo dukra ir brolis. Karstas buvo atvežtas tiesiai iš morgo. Ir greitai užkastas.
Aukų artimieji netikėjo prokurorų versija
Dėl linčo teismų baimintasi be reikalo. Neramumai dėl Draučių iš tiesų prasidėjo Lietuvoje, bet jie reiškėsi per spaudą. Mat Vilniaus apygardos prokurorams prasitarus apie pagrindinę tiriamą versiją, šalyje kilo tikra diskusijų audra. Prokuratūra pranešė, kad iš surinktos pirminės medžiagos aiškėja, jog L. Zavistonovičius padarė tokį žiaurų nusikaltimą… dėl sutrikusios psichikos. Vyriausiasis apygardos prokuroras tikino žurnalistus, kad jų turimi duomenys šią versiją rimtai pagrindžia.
Tačiau paviešintą versiją pradėjo neigti L. Zavistonovičių pažinoję nužudytų žmonių artimieji. Jie tvirtino, kad lenkų tautybės Draučių kaimo gyventojas net nebuvo panašus į ligonį.
Česlava Roličienė, Širvintų rajono gyventoja, nužudyto J. Bareikos sesuo, pažinojusi L. Zavistonovičių: „Nesąmonė. Jis buvo pats protingiausias žmogus mūsų kaime. Kai mano tėvui buvo blogai, pirmas atskubėjo padėti, vežė jį į ligoninę. Vrubliauskų tėvą taip pat gelbėjo. Paskui sušaudė visus.“
D. Jankūnienė: „Man ir šiandien sunku tuo patikėti. Kadangi tas visas išdėstymas, kaip šaudė… Tu dabar liepk psichiniam ligoniui, jis nesusiorientuos. Aš nežinau, kaip pasakyti. Taip padaryti galėjo tik protaujantis žmogus.“
Širvintų psichiatrė pritarė aukų artimiesiems
Prokurorų versiją tada paneigė ir Širvintų rajono poliklinikos psichiatrė Konstancija Urbonienė. Pas šią gydytoją L. Zavistonovičius, norėdamas prasitęsti leidimą medžiotojo ginklui laikyti, buvo lankęsis mažiau nei prieš metus. Medikė mums sakė:
„Buvo toks žmogus atėjęs. Su skrybėle. Mandagus. Kalbėjom rusiškai. Ramus, švelnus žmogus pasirodė. Kaimynams jis toks pat atrodė.“
Paklausta, ar kilo įtarimas, kad tas ramus žmogus gali būti psichinis ligonis, gydytoja atsakė: „Jokio įtarimo nekilo. Jokio. Mano pažymoje parašyta, kad psichikos kabineto įskaitoje neįrašytas. Tada to užtekdavo.“
1998-aisiais, iškart po žudynių, medikė žurnalistams sakė, kad dabar iš L. Zavistonovičiaus bus padarytas psichinis ligonis, nes to reikalauja visuomenės opinija. Bet, kaip tikino psichiatrė, jis toks nebuvo. Anot gydytojos, išžudyti „Draučių kaimo gyventojus L. Zavistonovičių paskatino tautinė neapykanta. Paklauskit, ką visos Širvintos kalba“, – tuomet medikę citavo laikraščiai.
Ir po dvylikos metų, paklausta apie tą patį, psichiatrė tikino, kad tada L. Zavistonovičių reikėję „padaryti“ psichiniu ligoniu. Mums ji kalbėjo: „Manau, jog dėl ramybės. Kad nebūtų dar daugiau eskaluojama nesantaika tarp vietinių lenkų ir lietuvių. Aš nekalbu apie Lenkiją.“ Dar kartą pasiteiravus, ar čia iš tiesų yra ta problema, gydytoja paaiškino: „Daug kas taip mano. Ir aš taip manau. Juk dar nieko nėra gero mūsų santykiuose. Vietinių lenkų ir lietuvių.““
Po mirties apie tą žmogų nutarta sužinoti viską
Iš karto po laidotuvių buvo priimtas sprendimas atlikti L. Zavistonovičiaus pomirtinę kompleksinę teismo psichiatrinę, neurologinę, psichologinę ekspertizę. Nutarta apie šį žmogų išsiaiškinti viską. R. Jancevičius: „Buvo tikrinama viskas. Nuo kriminalinio pobūdžio priežasčių iki politinio pobūdžio pasekmių. Tada to asmens biografinius duomenis žinojau geriau negu savo.“
L. Zavistonovičiaus dosjė
„Gimęs 1939 m. Širvintų rajone. Baigęs 7 klases, vairuotojų-traktorininkų kursus. Tarnavo tarybinėje armijoje. Dėl skrandžio ligos komisuotas anksčiau laiko. Dirbo vairuotoju. Ketverius metus Murmanske, vėliau – Vilniuje. Buvo tris kartus vedęs. Turi suaugusią dukrą iš pirmos santuokos. 1976 m., dirbdamas Vilniaus taksi parko vairuotoju, pateko į autoįvykį. Nuo 1976 m. iki 1995 m. dirbo Vilniaus civilinės aviacijos būryje mechaniku. Nuo 1983 m. pradėjo aktyviai rūpintis savo sveikata, nebesugebėjo dirbti, visais būdais siekė gauti 2-ąją invalidumo grupę, papildomą priemoką prie pensijos. Po kelis kartus per metus reikalaudavo jį nukreipti į medikų komisiją invalidumui nustatyti. Nuo 1975 m. buvo medžiotojas. Turėjo nuolat pratęsiamą leidimą ginklui laikyti. Kiekvieną kartą pratęsiant leidimą buvo tikrinamas psichiatrų. Medikai nenustatė nieko, kas keltų įtarimų.“
M. Kalibatas: „Netikiu, kad jis buvo ligonis. Netikiu. Kaip tuomet įmanoma turėti leidimą ginklams laikyti? Ir ne vienam, o dviem. Ir dar su optiniais taikikliais. Niekada nepatikėsiu.“
Konstantinas Daškevičius, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktorius, mokslų daktaras, ekspertų komisijos, tyrusios L. Zavistonovičių, narys: „Jis sugebėdavo apsimesti ir kontroliuoti savo elgesį. Emocijas. Susikoncentruodavo, kad gydytojai negalėtų pastebėti jo sutrikimų.“
Nustatyta, kad dar 1985-aisiais L. Zavistonovičius buvo nukreiptas į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę ir joje tirtas. Iš Vilniaus grįžęs gyventi į Širvintų rajoną, savo gimtinę, ir eidamas į rajono polikliniką dėl leidimų ginklui turėti nesinešdavo ligonio kortelės, kurioje buvo surašytos neurologų ir psichiatrų išvados. Tada centralizuotos kompiuterinės sistemos dar nebuvo. Kilus įtarimų rajono gydytojai tai galėdavo patikrinti tik rašydami laiškus-paklausimus atitinkamoms gydymo įstaigoms. O L. Zavistonovičius įtarimų nekėlė.
„Jam vaidenosi, kad nuo žmonos sklinda pelėsių kvapas“
K. Daškevičius: „Išsiaiškinome, kad pirmąją žmoną jis tiesiog užkankino liguistu pavydu. Neleisdavo jai niekur eiti toliau iš namų. Kai žmona išsiruošdavo į parduotuvę, pro langą stebėdavo, į kurią pusę ji nuėjo. Grįžusią apuostydavo. Jam vaidenosi, kad nuo žmonos sklinda pelėsių kvapas. Tai buvo priežastis galvoti, jog ši kur nors rūsyje mylėjosi su kitais vyrais. Su antrąja žmona gyveno trumpai. Patologinis pavydas gadino santykius. Trečiajai žmonai net neleisdavo eiti į polikliniką, kai jai buvo lūžusi ranka.“
Vilniaus rajone, Kiemeliuose, aplankėme trečiąją L. Zavistonovičiaus žmoną Stanislavą. Kartu jie gyveno septynis mėnesius. Draučiuose. Nepakentusi, kaip pati tai vadino, keisto vyro elgesio, pabėgo iš jo namų. Iki Draučių žudynių buvo likę dešimt mėnesių. Pirmoji L. Zavistonovičiaus žmona, jo dukters motina, mirė. Antroji buvo atvykusi iš Baltarusijos. Po skyrybų grįžo atgal.
Kiemeliuose Stanislava mums pasakojo: „Kai eidavom miegoti, jis šalia lovos pasidėdavo šautuvą. Kaip dėl to bijojau… Jei namuose kas atsitikdavo, kaltindavo kaimynus. Jiems apie tai nepasakojo. Ir su jais nesipyko.“
K. Daškevičius: „L. Zavistonovičius iš tiesų turėjo nemažai priešų. Tariamų priešų. Dažnai giminėms sakydavo, kad jį persekioja gestapas. Kad komunistų gaujos kenkia jo sveikatai, nuodija jo gyvulius, karvėms daro abortus ir panašiai. Kliedėjimo idėja jau buvo susiformavusi.“
„Ligonis tiek nužudyti negalėtų“
Vos pranešus, kad L. Zavistonovičius iš tiesų galėjo sirgti rimta psichikos liga ir kad tam nustatyti bus skirta pomirtinė teismo medicinos ekspertizė, pasipylė vieši svarstymai.
„Ligonis tiek žmonių nužudyti negalėtų“, – taip „Respublikai“ sakė Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos skyriaus vadovė. Mokslininkė teoretizavo ir, be kita ko, kalbėjo, kad vien iš žiniasklaidos pranešimų sunku spręsti, ar šis žmogus buvo sutrikusios psichikos, nes tai reikėtų išsamiai ištirti. Tačiau dauguma skaitytojų prisiminė tik tai, kas buvo parašyta laikraštyje, straipsnio pavadinime paryškintu šriftu: „Ligonis tiek nužudyti negalėtų“.
K. Daškevičius: „Jis du kartus gulėjo Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, Vasaros gatvėje. Be to, 1991-aisiais neurologai jam nustatė ryškius neurologinius sutrikimus. Žydinčią simptomatiką, kuri galėjo sukelti psichikos sutrikimus.“
„Armijos Krajovos braižas“
To niekada nebuvo viešinta – kiek laiškų, kreipimųsi ir pareiškimų tada iš visos Lietuvos gavo prokuratūra. Jie rašyti generaliniam prokurorui, teisingumo ministrui, užsienio reikalų ministrui, Seimo nariams. Visi pridėti prie bylos.
Iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos valdybos atvirojo laiško: „L. Zavistonovičiaus veiksmai žudymo metu nebuvo panašūs į staiga pamišusio. Veikiau į fanatiko maniako iš anksto suplanuotą ir apgalvotą teroro aktą. Būtų klaida, jei žudynių bylą tiriantys prokurorai apsiribotų vien pačiu L.Zavistonovičiumi ir leidimo laikyti ginklus išdavimo teisėtumu. Akivaizdu, kad žudikas veikė tautinės neapykantos apakintas. Tą neapykantą viskam, kas lietuviška, tarp lenkų kursto „autonomininkai“, tapę Lietuvos lenkų sąjungos ir Lenkų rinkimų akcijos vadovais. Atkreipiame prokuratūros dėmesį į tai, kad žudynių Draučiuose braižas yra panašus į Armijos Krajovos vykdytas žudynes Dubingių apylinkėse ir Medininkų žudynes.“
Michalas Mackevičius, Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkas, Seimo narys, išrinktas Širvintų rajone. Politikas tikino, kad tokius kaltinimus girdi dažnai. Jis pasakojo: „Jau nebestebina. Na ką, tokia mūsų dalia. Mes čia gimėme. Ir per daug mylime savo žemę, savo Tėvynę, kad galėtume kažkur važiuoti ar atsisakyti savo tautybės. Tokia Dievo valia. Esame lenkai, gimę Lietuvoje. Ir numirsime lenkais Lietuvoje. Kitaip būti negali.“
O jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą?
Iš Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) Kauno Kalniečių skyriaus visuotinio susirinkimo kreipimosi į generalinį prokurorą: „Su nerimu stebime, kaip Draučių kaimo tragedijos tyrimas krypsta į žudiko L.Zavistonovičiaus pripažinimą psichiniu ligoniu. Kaip tam ruošiama visuomenė. Ar bent įsivaizduojama, kas dabar dėtųsi Europoje, jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą?“
Dėl kiekvieno tokio laiško, pareiškimo ar susirinkimo kreipimosi apygardos prokurorai turėjo rašyti atsakymus Generalinei prokuratūrai. Visi jie panašūs: „Pranešame, kad pareikšti teiginiai, jog Širvintų rajono Draučių kaimo tragedijos metu „lenkų šovinistas L.Zavistonovič“ (…) veikė tautinės neapykantos ir „autonomininkų“ antilietuviškos propagandos įtakoje, yra nepagrįsti.“
Ekspertai kaltino jo gimines
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir šiandien aiškino savo institucijos poziciją. R. Jancevičius: „Prokuroras, net ir toje byloje, negali sau užduoti klausimo: tikėti ar netikėti? Jei prokuroras, tirdamas bylą, pasakytų, kad tiki tuo žmogumi arba netiki, toks prokuroras dar tą pačią dieną turėtų būti atleistas iš darbo be teisės grįžti į tarnybą. Jis turi vertinti vieną paprastą dalyką – surinktus įrodymus. Ir tų įrodymų pagrindu daryti išvadas.“
Ekspertai savo išvadoje parašė, kad „L.Zavistonovičius sirgo lėtine progresuojančia psichikos liga – organiniu kliedesiniu (panašiu į šizofreniją) sutrikimu. Dėl to negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.“
K. Daškevičius: „Jeigu artimieji, kurie visi žinojo apie jo sutrikimus, būtų pranešę policijai ar gydytojui psichiatrui, būtų buvę galima išvengti tos tragedijos. Giminėms čia tenka daug kaltės. Jie nuo 1978-ųjų stebėjo rimtus psichikos sutrikimus. Bet apie tai nepranešdavo.“
„O ką aš galėjau?“
Išgirdę tuos priekaištus susitikome su visais L. Zavistonovičiaus artimaisiais. Jo brolio šeima, vienintele dukra. Ilgai kalbėjomės, ar lengva pastebėjus keistą šeimos nario elgesį pranešti policijai, juo labiau psichiatrams. Jie pasakojo, kad dar pirmoji L. Zavistonovičiaus žmona, nepakentusi dažnų įtarinėjimų dėl jo išsigalvotos neištikimybės, kalbėjimo apie „pelėsių kvapą, sklindantį nuo jos“, kartą kilus konfliktui buvo iškvietusi medikus. Kas iš to? Vyras ramiu balsu paaiškino, kad susipyko su žmona, o ši norinti jį „padaryti“ bepročiu. Tai išklausęs felčeris išeidamas iš buto paplekšnojo Leonardui per petį: „Nepergyvenk. Mano žmona irgi tokia.“ Kaip paskui gali bandyti dar ką nors pasakoti? Kas nuo to pasikeis?
Su L. Zavistonovičiaus dukra susitikome ne jos namuose. Ir ne darbo vietoje. 41 metų ištekėjusi medikė, auginanti dvi atžalas, tikino, kad nei bendradarbiai, nei vaikai nežino, ką 1998-aisiais padarė jos tėvas, vaikų senelis. Moteris kalbėjo: „Žinot, ta tragedija man yra kryžius ir skausmas visam likusiam gyvenimui. Labai skaudu, kad man artimas žmogus, kurį tebemyliu, tai padarė. Ir tokį skausmą sukėlė kitiems. Nesistebiu, jog jį pažinojusieji netiki, kad jis buvo toks. Kaip medikė galiu pasakyti: jis nebuvo panašus į klasikinį psichinį ligonį. Reikėjo su juo pagyventi, kad tai pastebėtum. Gal tie žmonės ir man dabar jaučia neapykantą, kad aš taip pat kažko nepadariau. O ką aš galėjau? Tėvui ne visada paūmėdavo. Jis mokėjo bendrauti. Mokėjo būti su svetimais malonus. Paskutiniais metais retai jį matydavau. Gyvenau su savo šeima.“
Auditas rajono gydytojus pateisino
Gavus teismo medicinos ekspertų aktą apie L. Zavistonovičiaus sveikatos būklę, prokuratūroje buvo svarstoma, ar nereikėtų iškelti atskiros baudžiamosios bylos Širvintų rajono gydytojams, pasirašiusiems pažymą (ten yra net septynių medikų parašai), kad L. Zavistonovičius galėjo turėti ginklą? Bet Valstybinė medicininio audito inspekcija savo pažymoje parašė rajono gydytojus pateisinančią išvadą: „Širvintų rajono poliklinikos gydytojai neturėjo objektyvių duomenų, neturėjo medicininės dokumentacijos apie L.Zavistonovičiaus sveikatos būklę. Jo kliedesinio pobūdžio psichikos sutrikimai galėjo būti užslėpti ir neįmanomi pastebėti vienkartinės apžiūros metu. Gydytojai pasitikėjo pacientu, kuris nuolat neigė psichikos sveikatos sutrikimus.“
P. S. Po Draučių tragedijos sveikatos apsaugos ministro sprendimu Lietuvoje buvo sugriežtinta leidimų turėti ginklą išdavimo tvarka. Šis skaudus įvykis paspartino psichikos sveikatos centrų kūrimo procesą visoje šalyje.
Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau – 2011 m. birželio 30 d. 19.10 val. žiūrėkite per LNK, žurnalistinių tyrimų ciklą „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu
LNK nuotr.
Nuotraukoje: Kryžius ir koplytstulpiai – Draučių aukoms atminti
