Kaliningradas. A. Savin, FAL, via Wikimedia Commons

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Pasirodo, Rusija ne tik pradėjo karą prieš Ukrainą, bet ir ruošiasi konfrontacijai su NATO valstybėmis Arktyje. Dar daugiau: Putinas savo gyvenimą ketina baigti regzdamas planus, kaip sujungti Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį su žemynine Rusija. Apie tai vyko mįslingas Putino pokalbis su šios srities gubernatoriumi.

Kaip rašo „The Moscow Times“, Putinas kalbėjo apie „organišką srities integraciją į visos šalies gyvenimą, kad ji jaustųsi didelės valstybės dalis“, apie „kliūtis žmonių judėjimui“, kurias, žinoma, sudaro Lietuva, apie kliūtis krovinių tranzitui per Lietuvą, apie kitas problemas, kylančias milijoninei srities populiacijai.

Šie Putino pareiškimai, kaip tvirtina JAV Karo studijų instituto (ISW) analitikai, gali reikšti, kad jis „ruošia dirvą būsimai agresijai prieš Baltijos šalis, prisidengdamas Kaliningrado srities gynyba“. Maskvos taktikoje nieko naujo: iš pradžių teigiama, kad skriaudžiami rusai, pažeidžiamos jų teisės, izoliuojamas anklavas, paskui sugalvojamos istorinės prielaidos, esą, ta teritorija nuo neatmenamų laikų priklausė Rusijai. Taip atsitiko su Ukraina, kai Putinas, pasivertęs didžiu istoriku, ėmė tvirtinti, kad Ukrainą sukūrė Leninas, nuo senų laikų šios žemės priklausė slavams. Vadinasi, anot Kremliaus šeimininko, Ukraina neturi teisės egzistuoti…

Su Kaliningradu dar lengviau. 2002 m. vienas Dūmos deputatas, iš Latvijos kilęs Viktoras Alksnis mestelėjo plačiai nuskambėjusią frazę apie šį anklavą: „Это исконно русские земли“ („Tai nuo seno rusų žemės“). Tuomet jis dar tvirtino, kad Klaipėdos kraštas turi tapti „laisvuoju uostu“, kuris užtikrintų Kaliningrado srities interesus, nes esą SSRS išleido 2 mlrd. rublių kelto Klaipėda – Kaliningradas – Mukranas statybai. Kitaip sakant, jis buvo už Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos.

Dabar jau 83-jų sulaukęs buvęs aviacijos pulkininkas, vadintas „juoduoju pulkininku“, išbuvęs dvi kadencijas Dūmoje, dirbęs nedidelės Maskvos srities Tučkovo gyvenvietės tarybos pirmininku, iš pradžių rėmė 2000-aisiais prezidentu tapusį Putiną, kaltino Kremliaus lyderius nesugebėjus nei tenkinti lenkų autonomininkų prašymo, įvedant Rytų Lietuvoje prezidentinį valdymą, nei per Lietuvą „diplomatinėmis priemonėmis ir jėga“ nutiesti koridorių į Kaliningradą… Reakcingas senolis (beje, Kemerovo lageriuose gimęs politikas yra latvio ir rusės tremtinių vaikas, o jo senelis Jakovas Alksnis nukentėjo nuo Stalino represijų) dabar jau nukaršo ir prieš 12 metų Stalino gimimo dieną gruodžio 21 – ąją tesugebėjo paraginti  „tautų vadą“ visiškai reabilituoti.

O Kaliningrado sritis (latviai ir lietuviai pernai ją pasiūlė vadinti Karaliaučiaus kraštu) jau beveik 80 metų kelia didžiulį susirūpinimą visai Europai. Dar iki 1945 m. buvusi Prūsijos karalystė joje turėjo autonomijos statusą. Tačiau pagal Potsdamo konferencijos sprendimus Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių 1947 m. vasario 25 d. nutarimu šis kraštas, kaip „vokiškojo militarizmo židinys“, buvo atimtas iš Vokietijos ir padalintas dviem karą laimėjusioms valstybėms – Sovietų Sąjungai ir Lenkijai. 1946 m. liepos 4 d. Karaliaučiaus (Kionigsbergo) vardas buvo pakeistas Kaliningradu.

Konferencijos metu buvo nustatytos Rytų Prūsijos (o ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų Sąjungos vakarinės ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi numatytoje sušaukti Taikos konferencijoje, kurioje JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga būtų galutinai sureguliavusios šio anklavo statusą. Bet ji dėl prasidėjusio Šaltojo karo neįvyko. 50 metų krašto administravimo terminą SSRS visiems laikams pavertė savavališku jo inkorporavimu į savo sudėtį.

Beje, jeigu jau nuklydome į istoriją, tai pripažinkime: Lietuva čia galėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį. Nedaug trūko, kad didžioji Rytų Prūsijos dalis būtų atitekusi Lietuvai. Dar fronto linijai tik slenkant per Baltijos šalis, kaip 1944 m. vasario 27 d. savo dienoraštyje rašė sovietinis istorikas Romas Šarmaitis, niekas neabejojo, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos. Anot istoriko, V. Molotovas dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams iškėlęs klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų. Pats A. Sniečkus, 1973 m. savo gimtadienio proga susitikęs su dailininkais, jiems pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį apie tai jis kalbėjęs su pačiu Stalinu. Buvo sukurta net B. Larino vadovaujama komisija, kurios pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Bet ar perdėtai Kremliui lojalus A. Sniečkus vėliau pabijojo apie tai užsiminti, ar buvo patekęs į Lavrentijaus Berijos nemalonę, bet šis klausimas buvo pamirštas…

Tuomet gal rusiškojo anklavo grėsmė ir Putino vapėjimai šiandien mūsų nebaugintų?