Radvila Astikaitis (1384-1477)

Prof. Dobilas Kirvelis, www.voruta.lt

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) istorijoje minima, kad 1452 m., konfliktuojant LDK didžiūnams su Lenkijos ponais dėl Kazimiero Jogailaičio titulų, buvo svarstoma:  ar jis bus ir LDK Kunigaikštis, ir Lenkijos karalius, ar LDK Valdovas-Kunigaikštis gali būti ir kitas – nebūtinai Lenkijos Karalius Kazimieras?  Istorija nurodo, kad į šią LDK vietą trumpai tada pretendavo net kandidatavęs Kristino Astiko (1363-1443) vyriausias sūnus, Radvilų dinastijos pradininkas Radvila Astikaitis (1384-1477). Ar nebuvo padaryta istorinė klaida Radvilai atsisakius ?

Guliu, būdamas garbaus amžiaus, Trakų Birutės g-vės name, įspraustame į trakiečių visiškai negerbiamo, užmiršto, apleisto ir prišiukšlinto, bet istoriškai labiausiai gerbtino, vadinamo Bernardinų kalno vardu šlaitą, ir “matau”… Ant kalno stovi sena medinė pilaitė, kurioje dar nuo ~1275 metų gyvena Gedimino bendraamžis, patarėjas krivis Lizdeika su žmona Vaidilute, jų sūnus Viršulis, kurio močiutė – Sorijata Butigeidaitė, jo sūnus – Kernavės Traidenių giminės Astikas Sirputaitis, gimęs apie 1310 m., o pastarojo sūnus, taip pat 1363 m. ant šio kalno gimęs – Vaišundas Astikaitis (būsimasis Vytauto Didžiojo ištikimiausias palydovas Kristinas Astikas). Gi ieškant, kas tas Trakų kunigaikštis, žuvęs prie Veliuonos 1337 m. – pasirodo ir bus Traidenaitis-Sirputaitis Viršulis, jam žuvus, Gediminas Trakų kunigaikščiu skiria savo sūnų – Kęstutį. O kur dar šios medinės Bernardinų kalno pilaitės istorija iki 1495 m., kai Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Taboro sprendimu jos vietoje pradedama statyti Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčia. Bet šiandien mums svarbu pasvajoti apie Kristino Astiko sūnaus Radvilos istorinį kelią.

Vyriausias Kristino Astiko sūnus Radvila, gimęs Trakuose, šiandieninio Bernardinų kalno buvusioje medinėje pilaitėje 1384 m. (2 pav.), XV-jame a., ypač po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo (1440 m.), įgijo didžiausią LDK politinį svorį. Buvo pirmuoju LDK Dvaro maršalka (nuo 1440 m.), LDK Ponų Tarybos maršalka ir ilgą laiką net Pirmininku, LDK Žemietijos maršalka (1468 – 1475 m.), Trakų Vaivada (1466), o nuo 1474 m., kaip ir tėvas  senatvėje, gyvenimo pabaigoje – Vilniaus kaštelionas. Taip pat žinoma, 1452 m., susidarius neaiškumui dėl LDK kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Lenkijos Karaliaus statuso – net pretendavo į LDK kunigaikščio sostą. Jis perėmė visas savo tėvo (Kristino Astiko, 1363-1443) turėtas valdas bei dvarus: Musninkus, Upninkus, Širvintas, Biržus, Kėdainius, Vyžuonas ir Užpalius su Pienionimis. Manytina, kadangi jis buvo ir Trakų Vaivada (1466-1477), tai medinė Bernardinų kalno pilaitė, kaip tėvų palikimas, buvo jo valda taip pat.

Analizuojant Radvilos Astikaičio gyvenimą, akivaizdžiai matoma aktyvi politinė veikla kartu su tėvu Vytauto Didžiojo komandoje (abiejų parašai Vilniuje, Vilniaus-Rodomo sutartyje – 1401 m., kai Radvilai dar tik ~17 metų, ir taip pat pirmasis Radvilos parašas po ~10 metų, 1411 m. Melno sutartyje. Taip pat ir Horodlės – 1413 m. spalio mėn. sutartyje, pagal kurią 20-metis jaunuolis jau gauna Sulima herbą, o jo tėvas Kristinas Astikas – Trimitų. Yra nuorodos, kad 1420-29 m. jis buvo Vytauto – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio maršalka.

Kyla kai kurie neaiškumai: – kur Radvila gyveno ir kuo buvo apie ~10 metų,  iki 1440-jų mirus Vytautui, kai vėl, LDK jau valdant karaliui Kazimierui Jogailaičiui, 1441 m. jis tampa LDK Dvaro maršalka.

Atrodo, kad mirus Vytautui, prasidėjus LDK vidaus karams dėl valdžios, iki Pabaisko (1435 m.) mūšio, Radvila su tėvu buvo šiaurinėje Lietuvoje. Suprantama – Užpaliuose, ar Vyžuonose-Svėdasuose. Jie abu, kaip ir Vytautas, nejautė simpatijų Žygimantui Kęstutaičiui, kuris, remiamas kai kurių Lietuvos didikų, papuolė į Lenkijos politikų – Lenkijos strateginės politikos „lapino“ Zbignevo Olesnickio įtaką ir pradėjo tenkinti 1384 m. lenkų politikų skelbiamą Krėvos sutarties (Unijos) Lenkijos teises į LDK. Tai buvo nepriimtina Švitrigailai (~1370-1452), kuris bazavosi Polocke, bendradarbiavo su Livonijos ordinu. O taip pat Kęstutaitis ir jo politinė nuostata buvo nepriimtina ir Vytauto patikėtiniui Čekijai Žygimantui Kaributaičiui – su Livonijos armija jie patraukė į Vilnių. Bet prie Pabaisko mūšį Švitrigaila su Livonijos armija pralaimėjo, ten žuvo (mirė) Kaributaitis. Laimėjo Kęstutaitis su lenkais.

Livonijos armijai grįžtant namo – sugriovus Užpalių pilį – Kristinas Astikas grįžta į Vilnių-Trakus, atnaujina santykius su Žygimantu Kęstutaičiu. Prisimenama, kad anksčiau, dar 1432 m. Gardine ir 1434 m. Trakuose buvo sudarytos 2 ištikimybės sutartys su Vytauto broliu, kad jis nuo 1432 buvo rėmęs Lietuvos Didyjį Kunigaikštį – Žygimantą Kęstutaitį. Už tai, Kristino Astiko prašymu, Žygimantas Kęstutaitis 1437 m. Trakuose papildomai, užtvirtindamas ankstesnes, dar Vytauto tvirtintas, pakartotinai tvirtinta 2-jų dvarų-pilių nuosavybes Jam ir (svarbiausia) žmonai Anai (Dūkštos Deuklebiškių ir Alantos dvarus). Kristinui Astikui iki mirties (1443 m.), buvo patikėtos Vilniaus pilies kašteliono pareigos.

Kai 1440 m. kovo 20 d. Trakų pusiasalio pilyje Čartoriskiai, padedami Trakų ir Vilniaus vaivadų nugalabijo Žygimantą Kęstutaitį, Astikams ir Radvilai, vidaus pilietinių karų laiku išlikus šone, politiškai „nesusitepus“, turėdami dar iš praeities Vytauto laikų politinį autoritetą, Radvila Lietuvos Didikų buvo  inspiruotas kandidatuoti LDK Didžiuoju Kunigaikščiu.

Bet kaip rodo tolimesnė istorija – Radvila atsisakė pretenzijų būti LDK kunigaikščiu, pradėjo remti Kazimierą Jogailaitį, ir tuo nusipelnė būti LDK aukščiausiose valdžios pareigose iki gyvenimo pabaigos – 1477 m. Kaip ir jo tėvas Kristinas Astikas, jie abu mirė būdami valdžioje kaip Vilniaus pilies komendantai – kaštelionai (1444 – 1477 m. atitinkamai). O Radvilos sūnus, Kristino Astiko vaikaitis Mikalojus Radvilaitis-Radvila Senasis, Matuzalis (~1450-1509), atsisakęs tėvo Horodlėje gauto Sulima herbo Radvilams, pasiėmęs Astikų Trimitus,  buvo: Smolensko, Naugarduko, Bielsko vietininku, Trakų kaštelionu, Vilniaus Vaivada ir gyvenimo pabaigoje – LDK Didysis Kancleris (1504-1509). Visa tai rodo, kad XV-jo a. pagridiniai faktiniai Lietuvos (LDK) – didžiausios Rytų Europos valstybės, esančios tarp Baltijos ir Juodosios jūrų Valdytojai – buvo Astikai-Radvilos.  Bet istoriškai formaliai – didžiulė LDK buvo mažos Lenkijos, net neprieinančios prie jokios jūros – bet karalystė – Karaliai Jogailaičiai,(pagrinde Kazimieras)  kurio vardu lenkų politiniai strategai šį LDK gigantą – „suvalgė“.

Tiesa, tenka atkreipt dėmesį, kad Kazimiero Jogailaičio laikais ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos strateginę politiką reguliavo (buvo regentu) Krokuvos vyskupas, kardinolas Zbignevas Olesnickis (1389 – 1455), orientavęs Joną Goštautą (1383-1458) pritarti Lenkijos siekiams. Dar pralaimėtas Pabaisko mūšis – tikriausiai tuo ir nulėmė Radvilos Astikaičio atsisakymą.

Bet jeigu Radvila būtų neatsisakęs ir būtų kandidatavęs būti LDK Didžiuoju…

Jeigu Radvila būtų sutikęs likti LDK Didžiuoju?

Istorijos mokslo klasikinė metodologija netoleruoja istorinės raidos, praeities nagrinėjimo neopozityvistine (gamtamokslininkų) mokslinio tyrimo metodologija – t.y. nuostata jeigu būtų… Bet, gal ne istorikui, istorijos mėgėjui – gamtos mokslų atstovui – istorikai leistų – toleruos kai kuriuos metodologinius nukrypimus…

Pirmiausia, žiūrint į XV-o a. Rytų Europos  – Lietuvos (LDK) ir Lenkijos karalystės žemėlapį, akivaizdžiai iškyla klausimas: kaip tokia maža Lenkija, net neprieinanti prie jūros, galėjo „suvalgyti“ Lietuvos gigantą? LDK,  atlaikiusi Vakarų Europos Kryžiaus Žygio karus – su Kryžiumi, ugnimi ir kalavijumi bei Šv. Kristaus ir net Marijos vardais vykdomas agresijas nuo Rygos, Marienburgo-Karaliaučiaus – pasidavė politiniam Lenkijos Katalikybės presingui.  Kai žinoma, kad dar XIV-jo a. pradžios sėkmės plečiant Gedimino valdomą LDK (išleidžiant Algirdą „užkuriom“ į Vitebską, bei dukrų vedybomis) ne tik į Rytus, bet ir Kijevo link. O taip pat Algirdo dažni kariniai žygiai į Maskvą, bei Vytauto politinė strategija valdyti Maskvą per dukrą Sofiją, statant kryžiuotišką mūrinę pilį Oršoje. Tik apgailestautina, pačiu patogiausiu momentu – 1425 m. mirus žentui Vasilijui I, anūkui Vasilijui II būnant nepilnamečiu – buvo praleistas akivaizdžiausias  politinis momentas įkurti Rytų Europos LDK Vytauto Didžiojo Imperiją. (Atrodo – Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis Vytautą „subalamutijo“, sugundęs Romos karaliaus titulu, pakeitė Vytauto strategiją, tuo pasitarnavęs Zbignevui Olesnickiui).

Manytina, kad Vytauto Rytų stategijos planai buvo gerai žinomi ne tik Kristinui Astikui (ko gera nuo 1382), bet ir jo sūnui Radvilai (nuo pat 1401 Vilniaus-Rodomo sutarties). Juk jie dalyvavo visuose pagrindiniuose Vytauto bėgimuose pas Mozūrus, Kryžiuočius, žygiuose bei politiniuose svarstymuose. Ankstyvieji Astikaičiai-Radvilos, neabejotina, ištikimai pritarė Vytauto LDK didybės vizijai, ir nuostatomis turėjo tęst jos įgyvendinimą net ir Vytautui mirus.

Todėl įvertinus realią LDK istoriją, gal gi turi prasmę, žiūrint į ateitį, teoriškai panagrinėti istorinės raidos galimybes… jeigu būtų buvę…

Žuvus Žygimantui Kęstutaičiui (1440), LDK Didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas Jogailos sūnus Kazimieras (Jono Goštauto idėja, iš dar vaiko – Kazimiero Jogailaičio išsiauginti LDK Karalių). Bet istorija šiai neblogai idėjai įvedė korektyvas – 1444 m. kare su osmanais žuvo Lenkijos Karalius Vladislavas (Varnietis) ir lenkai nauju karaliumi pakvietė Kazimierą. Tai LDK Didikams, siekiantiems LDK savarankiškumo, buvo nepriimtina – prasidėjo svarstymai ir dėl kito LDK Didžiojo iš savų. Tam labai tiko Traidenio-Sirpučio palikuonys Astikai, jau turintys herbus ir valdžios galias. Todėl naturaliai 1452 m. buvo bandyta iškelti savąjį – Radvilą Astikaitį – tęsiantį Vytauto (Gedimino, Algirdo) Rytų politiką. Jis būtų galėjęs antroje XV-tojo a. pusėje įgyvendinti savarankiškos nepriklausomos LDK  idėją be tuo metu mažos silpnos Lenkijos karalystės politinio kišimosi. Sustiprinęs LDK pozicijas Oršos-Smolensko – Vitebsko miestuose, neleisti, ar bent atsverti 1462 m. pradėtą Ivano III (Sofijos Vytautaitės anūko) aktyviai stiprinamą Maskvos galių augimą.

Nežiūrint to, kad XV a. viduryje LDK buvo valdoma iš Vilniaus, Rytinėje ir Pietinėje LDK dominavo Bizantiškoji krikščionybė (religinis centras Konstantinopolis), kraštas jau buvo katalikiškos krikščionybės kryžiaus žygiais apiplėštas, nusiaubtas ir susilpnintas, ir tapęs augančios Osmanų imperijos karinio grobio orbitoje.  Osmanams patalkininkavo ir gamta – 1345 m. žemės drebėjimas Dardaneluose sugriovė Graikijos Galipolio tvirtovę, kuri sugojo Marmuro jūrą. Tai sudarė palengvintas sąlygas Osmanų armijai persikelti į Europą – ir jau 1453 Bizantija (Konstantinopolis) krito. Nežiūrint to, kad dar iki 1445 m. Kijevo ir Maskvos Stačiatikių Krikščionių Bažnyčios Patriarchus skyrė Konstantinopolis, bet jau nuo 1452 m. Vasilijus II diktavo Rytų krikščionybei – Patriarchas buvo Maskvoje. Todėl Rytinėje LDK dominavo Bizantiškoji krikščionybė – daugelyje kunigaikštysčių valdė Algirdo pirmosios žmonos – Vitebskietės vaikai ir anūkai. Vakarinėje LDK XV a. žmonės dar buvo baltiškųjų nuostatų pagonys, nors dalis lietuvių diduomenės – jau pakrikštytais katalikais. Todėl Radvila, istoriškai matęs įvairių religinių nuostatų žmones, turėjo būti pakankamas tolerantiškas visus vienyti sugyvenančios LDK dvasioje. Ir kartu sėkmingai, vienijant Vakarų Europos krikščionybę su Rytų Bizantiškąja, įgyvendinti 1439 m. Unitų idėją. Jos įgyvendinimą, kaip tik tais Radvilos, kaip galimo LDK kunigaikščio 1452 m. sugriovė Vasilijus II savo įsakymu. O kitais metais – 1453 m. krito Konstantinopolis – Bizantija.

Idėja perimt iš Maskvos Bizantiškąjį Patriarchą, gal net Unitų nuostatose, atrodo, lyg tai buvo bandyta įgyvendinti Radvilo sūnaus – Mikalojaus Radvilos Senojo, nuo 1481 m. būnant Smolensko vietininku. Apie  dešimtmetį jis sėkmingai kariavo su stiprėjančia Maskva – jau su Vasilijum III-ju.

Suprantama, norint LDK konkuruot su augančia Maskva – kuriant LDK Imperiją, buvo būtina orientuotis į Bizantiškąją krikščionybę: Didysis LDK kunigaikštis turėjo būti tolerantiškas abiems krikščionybėms ir net pagonybei. Akivaizdu – Radvila Astikaitis tam buvo tinkama kandidatūra: jo tėvas buvo jam perdavęs ir Prosenelio Lizdeikos, ir Trakų Sirputaičių bei savo religines peripetijas:  pagonis Vaišundas, katalikas Jurgis ir stačiatikis Georgijus, galutinai – Kristinas Astikas.

Apibendrinant LDK istorinę 2-jų XV–XVI a. raidą, galima būtų išskirti 3 momentus, kada LDK galėjo tapti galinga Rytų Europos imperija su savu istoriniu veidu. Bet, dėl to meto valdovų neryžtingumo, dėl politinių lyderių ryžto, avantiūrizmo stokos, ar dėl kitų objektyvių priežasčių bei klaidų, tam tinkamos politinės situaciojos buvo praleistos:

 1. Vytautui 1429-30 m. staiga pasisukus į Romos katalikišką krikščionybę;

 2. Radvilai Astikaičiui 1452 m. atsisakius LDK Didžiojo Kunigaikščio statuso;

 3. Ankstyva reformatoriaus Mikalojaus Radvilos Juodojo mirtis (1465 m.) – dėl to lenkams jezuitams pavyko staigiai jo vaikus paversti fanatiškais katalikais.

Šaltiniai

https://www.vle.lt/straipsnis/zygimantas-kestutaitis/

Ar Vytautas Oršoje statė tokią pat, kaip ir Trakų, kryžiuotišką pilį?

Užpalių – Anykščių krašto valdytojai: Vytauto Didžiojo patikėtinis Vaišundas Astikaitis – Kristinas Astikas ir jo palikuonys – pirmieji Radvilos

Astikų-Viršulio pilis ant Bernardinų kalno Trakuose