Parlamentaras Jonas Bildušas (pažymėtas nuotraukoje) su Steigiamojo Seimo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų bloko nariais. Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas. Lietuvos albumas, sudarė Janina Markevičienė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis, Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921.

www.voruta.lt

Bildušas Jonas, g. 1895 10 25, Pajūris (Šilalės vlsč.) miręs 1966 10 03 ,Čikagoje, JAV.  Lietuvių politinis veikėjas. 1917–19 Pajūrio pradinės mokyklos mokytojas. 1918 baigė mokytojų kursus. Nuo 1918 Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos narys. 1918–19 Tauragės apskrityje telkė partizanus kovai su okupantais vokiečiais, bermontininkais. Nuo 1919 03 Tauragės apskrities valdybos narys, pirmininkas. 1920–21 Steigiamojo Seimo atstovas (mandato atsisakė). 1925–27 Tauragės burmistras. 1927 07 tautininkų valdžios ištremtas į Telšių apskritį. Prasidėjus Tauragės sukilimui, 1927 09 suimtas, nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista kalėjimu iki gyvos galvos; 1930 pabaigoje paleistas.

1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, tapo Tauragės apskrities viršininku. 1940 09 NKVD suimtas, tardytas, kankintas. 1941 06 pabėgo iš kalėjimo. 1944 pasitraukė į Vokietiją, nuo 1947 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvių spaudoje paskelbė atsiminimų.

Bendradarbiavo nepriklausomos Lietuvos periodiniuose leidiniuose, pasitraukęs į Jungtines Amerikos Valstijas bendradarbiavo lietuvių išeivijos periodiniuose leidiniuose: „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“, „Jaunimas“, „Sietynas“, Naujienos“, „Sėja“, „Sandara“ ir kt.

***

„Pirmomis bolševikų okupacijos savaitėmis buvo areštuoti įvairių politinių grupių lyderiai ir daugelis įvairių partijų narių. Tuo metu areštavo ir Valstiečių liaudininkų partijos lyderį adv. Zigmą Toliušį. Aš priklausiau šiai partijai ir nestojau į komunistų organizacijas, nors man buvo kelis kartus pasiūlyta.

Areštavę mane uždarė į Tauragės kalėjimą. 1940 m. lapkričio 5 d. mane išvedė į karcerį. Į karcerį vesdavo visus prieš pradėdami tardymą, kad palaužtų fiziškai ir dvasiškai.

Mane tardė be pertraukos du kartus po 36 valandas, vieną kartą 60 valandų ir vieną kartą 84 valandas. Tūkstančius kartų kartojami tie patys klausimai. Tardymas lydimas keiksmais ir grasinimais. Muša per veidą, galvą muša į sieną. Be sąmonės virstu iš taburetės, nebesiorientuoju, kur aš ir kas darosi aplink. Nualpus pila ant manęs vandenį, atgaivinę sodina į taburetę, muša per veidą, revolverį paėmęs grasina nušauti. Reikalauja prisipažinti nepadarytus nusikaltimus.

Mane tardė pasikeisdami šie enkavedistai: Radionov, Sokolov, Parfionov, Šuranov, atvykę iš Rusijos. Kai enkavedistams nusibosdavo mane tardyti, nuvesdavo į rūsį, kurio koridoriuje sodindavo ant taburetės, taburetę atitraukdavo nuo sienos, kad negalėčiau atsiremti ir pailsėti ar pasnausti. Atidarydavo į lauką duris, pro kurias verždavosi žiemos šaltis. Vandeniu sulieti rūbai sušaldavo ant kūno. Virsdavau ant žemės, nes norėjau miego. Čia sergėjęs enkavedistas keldavo ir sodindavo ant taburetės, apstumdydavo ir įsakydavo ramiai sėdėti.

Keletą dienų prieš baigiant tardymą enkavedistas Radionov pateikė man pasirašyti protokolą. Po ilgesnio ginčo davė man perskaityti. Buvo parašyta, kad aš prisipažįstu padaręs kiekvieną NKVD kaltinimą. Pasirašyti atsisakiau. Atbėgo dar 3 enkavedistai. Pakėlė triukšmą. Grasino tuojau pat mane sušaudyti ir sunaikinti mano šeimą, du sūnus ir žmoną. Aš jiems pasakiau, kad nors tuoj čia pat mirsiu, nepasirašysiu. Tuokart Sokalov ramiu balsu man sako: „Juk tu matai, į ką mes tave pavertėme, tu ir pats savęs nebepažįsti. Mes mokame žmogų paversti į nieką, sumurkdyti į purvus, bet mokame tuos purvus ir nuplauti. Jei tu pasirašysi, mes nustosime tardę, byla bus baigta, tau bus paskirta maža bausmė, o po to būsi naudingas žmogus“. Aš balsiai surikau: „Nepasirašysiu!“ Tuokart Sokolov man pasakė: „Mes turime priemonių tave priversti“.

Lygiai po vieno mėnesio tardymo, 1940 m. gruodžio 10 d., uždarė mane į kalėjimo rūsyje esantį karcerį ir pasakė, kad mane čia laikys, kol aš panorėsiu pasirašyti protokolą, prisipažinti kaltas. Karcerio patalpa šalta ir drėgna. Pro atidarytą buvusį kalėjimo pamatų lygio langelį veržėsi žiemos šaltis. Vienas indas gamtos reikalams, kitas su vandeniu. Medinė lova be čiužinio, be patalynės, išklota lentomis. Mėginau užmigti. Vos užsnūdus nuo šalčio pradeda kalenti dantys. Keliuosi ir trypiu, kad nesušalčiau. Turėjau degtukų. Sulaužiau lentą, išpyliau vandenį ir inde užžiebiau ugnį pasišildyti. Išgirdęs patruliuojančių aplink kalėjimą sargų žingsnius, ugnį gesinau. Greit netekau ir degtukų. O tos enkavedistiškos veislės utėlės, kurių ir kaip norėdamas negalėjau išgaudyti, smarkiai kankino.

Maisto gavau pusę to, ką gaudavo kiti netardomieji suimtieji. Maistas visuomet šaltas. Paklausiau maistą atnešusį sargą, kodėl gaunu šaltą maistą. Man atsakė, kad NKVD viršininko Sokolovo potvarkis maistą atšaldyti sniege. Tris kartus enkavedistai atėjo į karcerį paklausti, ar aš dar nenoriu prisipažinti. Gavę neigiamą atsakymą pasityčioję išeidavo.

1940 m. gruodžio 24 d., lygiai po 2 mėnesių vienumoje, po mėnesio tardymų ir kankinimų, po 2 savaičių karcerio, su ištinusiu veidu, ištinusiomis rankomis ir kojomis nuvedė mane į kalėjimo kamerą.

Sunkios sąlygos ir čia. Maistas toks blogas, kad visi suimtieji dvokė lavonais. Ir tą patį menką maistą dalijant, kriminalistams duodavo pirmiau, išgraibydavo bulves, o politiniams palikdavo vien skysčius. Prisimenu, 1941 m. vasario 16, Lietuvos nepriklausomybės šventės dieną, areštuotam dr. J. Toliušiui pateko į lėkštę gabaliukas bulvės. Dr. J. Toliušis garsiai sušuko: „Vyrai, šiandien šventė! Gavau gabaliuką bulvės!“ Už tai dr. J. Toliušį įmetė penkioms paroms į karcerį. Dėl bado ypač kentėjo jaunimas. Studentas Antanas Mozūraitis taip norėjo valgyti, kad išsivėręs iš bačiukų odinius raiščius mėgino kramtyti. Kiti areštuotieji moksleiviai verkė.

Kameros perpildytos areštuotųjų. Žiemą ir vasarą uždrausta atidaryti langus. Kai kada ištisomis savaitėmis neišleisdavo net gamtos reikalų atlikti, turėjome tai daryti kameroje į specialų indą. Oras buvo nepakenčiamai blogas ir nuolat kankino galvos skaudėjimas. Langai iš oro užkalti lentomis, kad negalėtume matyti nė plikų laukų.

Kalėjime negavome nei knygų, nei tų pačių komunistinių laikraščių. Namiškiams nebuvo sakoma, kur mes ir koks mūsų likimas, o mes nežinojome, kas atsitiko su mūsų namiškiais. Mano žmona, spėdama, kad aš dar tebesu Tauragės kalėjime, siuntė man rūbų, baltinių ir avalynės. Visa tai dingo tarp komunistų tarnautojų.

Buvo suimtųjų tarpe ūkininkų, tarnautojų, darbininkų, laisvųjų profesijų žmonių ir moksleivių, kurių tarpe net po 12 m. amžiaus. Vien Šilalės gimnazijos mokinių buvo įkalinta apie 15.

Sėdėjau vienoje kameroje su kun. Juodoku, Šilalės klebonu. Kun. Juodokas po komunistų revoliucijos buvo likęs Rusijoje. Jis ten buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų. Pusę metų buvo išlaikytas Butyrkų kalėjime Maskvoje, pusantrų metų Solovkų saloje, Baltojoje jūroje, darbo stovykloje. Vėliau kun. Juodokas kartu su keliais kitais dvasininkais buvo išmainytas į Lietuvos komunistus.

Kai bolševikai okupavo Lietuvą, areštavo kun. Juodoką ir pasakė, kad dabar turėsiąs atsėdėti tuos 10 metų,

kurių neatsėdėjęs Rusijoje. Kartą kun. Juodokas kalbėjo rožančių. Tai pastebėjo kalėjimo sargai, atidarė duris ir pradėjo įžeidinėti jo tikybinius jausmus. Kun. Juodokas užprotestavo. Kalėjimo viršininkas už tai jį įmetė į karcerį. Kun. Juodokas protestan paskelbė bado streiką. Po 5 dienų badavimo iš jo atėmė ir vandenį. Jis išbuvo 9 paras be maisto ir 4 paras be vandens.

Buvęs pensijoje plk. Jonas Bužėnas buvo nuteistas 8 m. darbo stovyklon ir išvežtas į Sibirą. Jo žmonos patėvis Raupys, priklausęs Valstiečių liaudininkų partijai, NKVD sprendimu buvo sušaudytas.

Tauragės apskrities pradžios mokyklų inspektorius Budrevičius, tardymo metu kankintas tokiomis pat priemonėmis, kaip ir aš, po tardymo kelis mėnesius negalėjo pasikelti iš kalėjimo guolio, buvo sugadinta širdis. Vienos Naumiesčio pradžios mokyklos mokytojas, bekankinamas tardymo metu, išėjo iš proto; jo pavardės nepamenu.

1941 m. birželio 22 d. 4 val. ryto vokiečiai bombardavo Tauragę. Tuo momentu iš NKVD miesto buveinės požemio į kalėjimą po tardymo vedė studentą Tallat-Kelpšą. Vos įžengus į kalėjimo kiemą ir pasigirdus pirmiesiems vokiečių artilerijos šūviams, enkavedistai jį nušovė ir įsakė rusams enkavedistams, kalėjimą sergėjusiems iš lauko, atidaryti kalėjimo duris ir šaudyti suimtuosius. Tuo momentu vienas artilerijos sviedinys krito ir sprogo kalėjimo kieme, užmušė du enkavedistus. Į kalėjimo pastatą krito 4 sviediniai ir užmušė 16 suimtųjų. Enkavedistai išbėgiojo, mes išlaužėme duris ir pabėgome.“

Jonas Bildušas

Šaltiniai:

Bildušas, Jonas. Tauragės kalėjime, in: Lietuva bolševikų okupacijoje, redaktorius Juozas Prunskis, Čikaga: Jūrų šaulių kuopa „Klaipėda“, 1979. 

https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35543&p_k=1&p_t=97121

https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-bildusas/#gallery1