Komunistų mitingas, skirtas Sovietų Sąjungos agresijai prieš Lietuvą ir Liaudies vyriausybei paremti. Kaunas, P. Vileišio aikštė. 1940 m. birželio 24 d. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Jonas Burokas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas, www.voruta.lt

Nepastebimai prabėgo 33 metai nuo 1990 m. kovo 11 dienos, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ne vieną kadenciją dešiniosios politinės jėgos turėjo ir dabar turi daugumą, bet vis nepavyksta užbaigti nuo sovietmečio likusių nepadarytų darbų:

– iki šiol Įstatymu neįvertinta SSRS ir jos satelito Lietuvos komunistų partijos su pirmuoju sekretoriumi A.Sniečkumi priešakyje neteisinė, nusikalstama, represinė veikla. Per sovietinę okupaciją netekta trečdalio brangiausio ir gabiausio lietuvių tautos žiedo – inteligentijos genofondo;

– neįamžintas Lietuvos sostinėje, Vilniuje, per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas;

– žiniasklaidoje nuolat brukamas Holokausto klausimas, o Lietuva, kuriai padaryta sovietinės okupacijos metu milžiniška žala stumiama į antrą planą. Sudaromas įspūdis – Lietuva žydšaudžių tauta;

– nerimsta puolimas ir nepagrįsti kaltinimai prieš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovą, Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną ir Jo sūnėną, Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį, kaltinant jį dalyvavus Baltarusijoje žydų ir sovietinio aktyvo žudynėse.

Visų Lietuvos patriotinių visuomeninių organizacijų tikslas, nuo pat nepriklausomybės paskelbimo, buvo Įstatymu įvertinti SSKP, LKP nusikalstamą, represinę veiklą. 2000 m. organizuotas Tarptautinis antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, kuriame dalyvavo 24 valstybių atstovai. Pasibaigus kongresui, pasaulyje išplatinta 923 psl. knyga, šūsnys konkrečių dokumentų, priminta Steophane Coartois ir kitų autorių išleista „Juodoji komunizmo knyga“ apie komunistinio teroro aukas milijonais: SSRS – 20, Kinija – 65,Vietnamas – 1, Šiaurė Korėja – 2, Afganistanas – 1,5, Afrika – 1,7 milijono. Viso pasaulyje nuo komunistinio teroro nukentėjo 100 milijonų aukų. Lietuva neteko trečdalio tautos.

Lietuvos Respublikos Seime visuomeninės, patriotinės organizacijos, 2015 m. gegužės 12d. organizavo konferenciją „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“. Ši konferencija buvo sutapatinta su 1948 m. gegužio – 40 tūkst. masinio gyventojų trėmimo data. Gavę iš Maskvos pritarimą su gražiu pavadinimu „Vesna“ Lietuvos komunistų valdžia (1948-05-18) priėmė nutarimą vykdyti trėmimą. Jį pasirašė Lietuvos KP(b) Centro komiteto sekretorius Antanas Sniečkus ir Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas. Tremties operaciją su pavadinimu „Vesna“ vykdė ne tik 30 000 vidaus reikalų ir MGB darbuotojai, karininkai, milicininkai, stribai, bet ir 11 500 vietos komunistų ir sovietinių aktyvistų.

Nusikalstamos LKP veiklos, sovietinės okupacijos metu įvertinimo nuolat reikalauta politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimuose Ariogaloje. LRS priimta daug rezoliucijų, įstatymų projektų. Deja, viskas iki šiol liko LRS ir LR Vyriausybės pareigūnų stalčiuose.

Įsaku buvo nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į tėvynę, bus teismo nuosprendžiu įkalinami iki 5 metų. Buvę partizanai ir žymesni Lietuvos valstybės veikėjai galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose, Kaliningrado srityje, tik ne Lietuvoje. Šį įsaką pasirašė LSSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis ir AT prezidiumo sekretorius S. Naujalis.

2023 m. kovo 13 d. organizuota konferencija “Komunistinė ideologija ir jos praktika vakar ir šiandien. Lietuvos sovietinės okupacijos istorinis, moralinis ir teisinis įvertinimas“. Į LRS Kovo 11-osios salę iš visos respublikos suvažiavo politinių kalinių ir tremtinių ainiai, patriotinių organizacijų atstovai ir vadovai. Konferencija prasidėjo iškilmingu ceremonialu, į Kovo 11-ios salę Lietuvos kariūnai įnešė Sibiro platybėse nukankintų 35 Lietuvos valstybės vadovų, ministrų, aukšto rango karininkų, partizanų vadų, dvasininkų portretus, primindami apie jų patirtą sovietmečiu skausmą, smurtą ir žūtį nuo sovietinio teroro. Išsirikiavus kariūnams su portretais prieš susirinkusius konferencijos dalyvius ir visiems salėje atsistojus, LLKS kapelionas kun. Dainius Vaineikis- brolis Paulius pakvietė maldai, žuvusieji už Lietuvos laisvę pagerbti tylos minute, sugiedotas Lietuvos himnas.

Konferencija prasidėjo. Įžanginį žodį tarė LR Seimo narys Audronius AŽUBALIS, primindamas konferencijos svarbą. Sveikinimo žodžius tarė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas KASČIŪNAS, per atstumą konferenciją sveikino Čekijos Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Pavel FISHER. Pranešimus konferencijoje skaitė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas BUROKAS, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys prof. Valdas RAKUTIS, LGGRTC direktorius dr. Arūnas BUBNYS, Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas JAZAVITA, istorikė Regina STATKUVIENĖ, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausiasis tyrėjas Vidmantas VALIUŠAITIS, Mykolo Riomerio universiteto garbės profesorius Alfonsas VAIŠVILA.

Visi pranešimai buvo išklausyti su dideliu dėmesiu. Pranešėjai ir prof. Valdas Rakutis, apibendrindamas konferenciją pabrėžė, kad Lietuvos komunistų partija visada veikė prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą, palaikė visišką terorą prieš piliečius, kolaboravo su okupacine valdžia, vykdė totalitarinio režimo nurodymus ir kitus nusikaltimus.

Konferencijos organizatoriai prisiminė 2000 m. įvykusio Tarptautinio tribunolo organizacinio komiteto sudėtį, iš 19-os, šiandien gyvi šeši – A.Anušauskas, T.Burauskaitė, A.Dumčius, P.Girdzijauskas, V.Samys, P.Varanauskas; 3 iš jų Arimantas Dumčius, Petras Gidzijauskas ir Vidmantas Samys dalyvavo konferencjoje. Amžina garbė mirusiems (Vytui Miliauskui, Povilui Jakučioniui, Artūrui Flikaičiui, Vytautui Balsiui, Vytautui Bukauskui, Jonui Čeponiui, Algiui Geniušui, Algimantui Lisauskui, Adomui Lukoševičiui, Antanui Lukšai, Algiui Markūnui, Antanui Seikaliui, Vytautui Zabielai) ir gyviesiems, organizavusiems antikomunistinį kongresą. Dar pilni ryžto antikomunistinio kongreso komunizmo kaltintojai, signatarai Zita Sličytė ir Algirdas Endriukaitis, kurie konferencijoje negalėjo dalyvauti.

Straipsnyje jau paminėjau 1948m. gegužės 22 d. 40 tūkstančių nekaltų Lietuvos piliečių tremtį. Jau vien to visai pakanka, kad ĮSTATYMU įvardinti kaip senaties neturintį nusikaltimą žmoniškumui, kurį organizavo Lietuvos komunistų partija. Tuos komunizmo nusikaltimus, padarytus sovietmečiu, noriu papildyti:

– pirmomis dienomis po okupacijos, 1940 m liepos 7 d., buvęs pogrindinės LKP sekretorius, okupavus Lietuvą, tapo valstybės saugumo departamento direktoriumi – Antanas Sniečkus patvirtino Lietuvos veikėjų likvidacijos planą pagal kurį liepos 11 į 12 d. turi būti įvykdyta priešvalstybinių partijų: tautininkų,valdemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, socialdemokratų, šaulių vadovaujančio sąstato likvidaciją. Jiems likviduoti pagal nurodytas partijas buvo sudarytos 5-ios grupės, dokumente pažymėtos tik šių vadovų pavardės be vardų – Krastinas, Dembo, Finkelšteinas, Komodaitė, Macevičius. Atsakingi už šias grupes Todesas ir Gailevičius. Tomis dienomis suimta apie 2000 „nusikaltėlių“.

– valstybės saugumo sumetimais 1940 m. liepos 16 d. laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas Justas Paleckis patvirtino Vidaus reikalų ministro M.Gedvilo raštišką prašymą dėl LR ministro pirmininko Antano Merkio ir Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio su šeimomis išsiuntimo iš Lietuvos teritorijos kaip pavojingus Lietuvos valstybei ir apgyvendinti tremtyje;

– 1941 m. gegužės 23 d LKP CK nutarimas dėl kontrrevoliucinių, pavojingų gyventojų suėmimo ir ištrėmimo iš Lietuvos. Šį nutarimą jau pasirašo KP(b) CK sekretorius A.Sniečkus. 1941 m. birželio 14 – 18 d. ištremta apie 18 tūkstančių gyventojų;

– 1944 m. liepos 24 d. LKP(b) CK nutarimas dėl NKVD naikintojų batalionų sudarymo iš grobikų vokiečių laisvinamoje Lietuvos sovietų socialistinės respublikos teritorijoje. Šie naikintojų – stribų batalionai turėjo būti sudaryti kiekvienoje apskrityje po 150 žmonių;

– 1948 m.vasario 21 d. SSRS Ministrų tarybos nutarimas Nr.417-160vs priėmė Lietuvos KP(b) siūlymą gegužės mėn. iškelti vienu metu, iš Lietuvos SSR 12 tūkstančių Lietuvos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, politinių kalinių šeimų. LKP(b) CK 1948-05-25 nutarimu A.Sniečkus pritarė užbaigtam banditų šeimų ištrėmimo įvykdymui – pasigyrė, kad pagerėjo politinė padėtis kaime;

– per 1949 m. kovo 25 – 29 d. trėmimą su kodiniu pavadinimu „Priboj“ ištremta 9 tūkstančiai šeimų (29 tūkstančiai žmonių) iš jų 7 tūkst. buožių ir 2 tūkst. „banditų“ šeimų;

1951 m. rugsėjo 28 d. LKP(b) biuras priėmė nutarimą visam laikui ištremti iš Lietuvos priešiškas kolektyvizacijai pasiturinčias ūkininkų – buožių šeimas. 1951 m. spalio mėn. pagal kodinį pavadinimą „Osen“ ištremta virš 16 tūkst. žmonių.

Iš viso iš Lietuvos ištremta apie 132 tūkst., iš jų dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, šalčio, bado žuvo 28 tūkst. tremtinių. Už šiuos trėmimus tiesiogiai atsakinga Lietuvos komunistų partija. Sovietiniuose lageriuose iš Lietuvos buvo įkalinta 156 tūkst. politinių kalinių, iš jų 23 tūkst. mirė arba žuvo. Lietuva pagal tremtinių ir kalinių skaičių buvo šeštoje vietoje Sovietų sąjungoje. Lietuvoje kovoje su okupantais žuvo virš 20 tūkst. partizanų. Po politinių kalinių streikų sovietiniuose lageriuose, kuriuose lietuviai buvo vieni iš pagrindinių sukilimų organizatorių, Gulago vadovybė nusileido kalinių reikalavimams ir paskelbė amnestiją, kvietė juos likti ir dirbti anglies kasyklose ar kituose darbuose. Daugelis lietuvių po amnestijos pradėjo grįžti į Tėvynę, tačiau LKP(b) tęsė nusikalstamą veiklą. Jos biuro iniciatyva 1957 m. sausio 21 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas paskelbė įsaką, kuriuo uždraudė politiniams kaliniams, tremtiniams, buvusiems partizanams bei nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjams grįžti į Lietuvą.

Tuo pačiu įsaku buvo nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į tėvynę, bus teismo nuosprendžiu įkalinami iki 5 metų. Buvę partizanai ir žymesni Lietuvos valstybės veikėjai galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose, Kaliningrado srityje, tik ne Lietuvoje. Šį įsaką pasirašė LSSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis ir AT prezidiumo sekretorius S. Naujalis. Daug grįžusių buvo sugrąžinti pagal įsaką į tremtį, dalis nelegaliai apsigyveno kituose rajonuose. Nuteistųjų grįžimas dar ilgai kėlė galvos skausmą sovietinių struktūrų pareigūnams, tik prasidėjus sąjūdžiui sovietiniai nusikaltėliai ir kolaborantai prisiminė teisingumą. Jie, jausdami politinį virsmą, kad gali atsidurti istorijos šiukšlyne ir netekti valdžios, 1988 m. rugsėjo 29 d. LSSR Aukščiausios tarybos prezidiume priėmė įsaką, kuriuo buvo atšauktas to pačio prezidiumo 1957 m.  sausio 21 d. įsakas. Ir galų gale, tie kurie trėmė, teisė, 1988 m. spalio 21 d. priėmė įsaką dėl 1941 – 1952 m. nuteistųjų reabilitacijos, kurio formuluotės skamba kaip patyčios iš tremtinių – likviduoti pažeisto „socialistinio teisėtumo“ pasekmes ir vadovautis „socialinio humanizmo“ principais – 1941 – 1952 m. tremtis laikyti neteisėtomis ir visus reabilituoti.

Lietuva per 33 metus nesugebėjo priimti desovietizacijos įstatymo. Mūsų duomenimis tai bandė daryti Estija, kvietė mūsų Teisingumo ministeriją tais klausimais bendradarbiauti, tačiau atsako nesulaukė. Tai buvo dar bandoma padaryti Europos Sąjungos mastu, tačiau tai liko kaip šauksmas tyruose, apsiribota tik sovietinių nusikaltimų parodų ekspozicijomis.

Savistoviai, nelaukdama jokių kitų valstybių palaikymo, to ėmėsi Bulgarija. Bulgarijos liaudies susirinkimas 2000 m. balandžio 26 d. paskelbė įstatymą „Dėl Bulgarijos komunistinio režimo pripažinimo nusikalstamu“. Jo pirmo punkto 2 dalis skelbia: Bulgarijos komunistų partija (toliau BKP) yra atsakinga už valstybės valdymą nuo 1944 m. rugsėjo 9 d. iki 1989 m. lapkričio 10 d., kuri privedė šalį prie nacionalinės katastrofos, kad BKP vadovybė, vadovaujantys veikėjai atsakingi už draudimus žmonėms reikšti savo valią, sistemingą žmogaus teisių pažeidimą, ištisų gyventojų grupių represavimą. BKP persekiodama piliečius naudojo žiaurią prievartą, egzekucijas, kankinimus, talpinimą į psichiatrines ligonines ir aibes kitų nusikaltimų žmoniškumui. Visa tai įgalina Bulgarijoje egzistavusį 1944 – 1989 m. komunistinį režimą paskelbti nusikalstamu. Ypač įsimintinas šio įstatymo 4 straipsnis: Visi žmonių veiksmai, kurie nurodytu laikotarpiu buvo nukreipti į ginkluotą pasipriešinimą, komunistinio režimo ir jo ideologijos panaikinimą – yra teisingi, moraliai pateisinami ir verti pagarbos.

Lietuvoje tokio įstatymo, kad būtų įvardinti komunizmo nusikaltimus iki šiol nepavyksta priimti, lyg mūsų seimūnams diktuotų iš pragaro Lenino, Stalino, Sniečkaus dvasios.

1996 m. Slovakijoje buvo priimtas įstatymas dėl komunistinės sistemos amoralumo ir neteisėtumo – pasmerktas komunistinis režimas 1948 – 1989 m.

Čekijos parlamentas analogišką įstatymą priėmė 1993 m. liepos 9 d., kad Čekijos komunistų partija ir jos atšaka Slovakijos komunistų partija laikomos atsakingos už nusikaltimų vykdymą, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą ir suvaržymą.

Šiomis dienomis gavome 2015 m Ukrainos prezidento P. Porošenkos pasirašyta įstatymą Nr.26 „Apie komunistinį ir totalitarinį režimą Ukrainoje ir propagandos simbolikos uždraudimą“, kurio antru punktu pasmerkiamas 1917 – 1991 m. komunistinis, totalitarinis režimas, 5 punktu – įvardintos totalitarinių režimų aukos 1917-1991 m teroras, 1932 – 1933 m. Holodomoras, kurio metu komunistų partijos veiksmais, badu buvo numarinta apie 5 milijonai valstiečių.

Lietuva, kaip ir Ukraina daugiausia nukentėjo nuo komunistinio režimo. Okupavus Lietuvą, atsiųstas kovoti su „buržuaziniu nacionalizmu“ M. Suslovas yra pasakęs – bus Lietuva, bet be lietuvių. Jam ir sovietiniams kolaborantams to nepavyko padaryti. Deja, Lietuvoje tokio įstatymo, kad būtų įvardinti komunizmo nusikaltimus iki šiol nepavyksta priimti, lyg mūsų seimūnams diktuotų iš pragaro Lenino, Stalino, Sniečkaus dvasios. Pastaruoju metu priimtas totalitarinių režimų įstatymas, ruošiamas LGGRTC įstatymo pakeitimo, be žodžio genocidas, įstatymas, bet pagal šaulių terminus nepataikoma į dešimtuką – SSKP ir jos uolaus satelito LKP nusikalstama, neteisinė veikla lieka Įstatymu neįvertinta ir šis įstatymas stumiamas į paraštes. Atsiranda net tokių mūsų teisės korifėjų ir žinovų, kurie teigia, kad sovietinės okupacijos metu tokios LKP nebuvo.

Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio ir valstybės saugumo komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno, Seimo narių Audroniaus Ažubalio, Valdo Rakučio, Angelės Jakavonytės, visuomeninių organizacijų ir atvykusių iš visos Lietuvos į 2023m. kovo 13 d. į konferenciją tikslas buvo ne tik išklausyti pranešimų, bet galutinai pareikalauti, kad į užmarštį nebūtų nustumta nusikalstama SSKP ir jos satelitinės LKP veikla, kad jos nusikaltimai būtų kaip ir kitose minėtose šalyse įvardinti ĮSTATYMU. Gaila, kad šioje konferencijoje nedalyvavo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė. Ji turėtų būti pirmoji tokio įstatymo priėmimo Lietuvoje šalininkė.

Deja, prieš konferenciją visai priešingą mintį, lyg pagal užsakymą, skleidė žiniasklaida. LRS koridoriuose zujo, šmėžavo korespondentai, ėmė interviu iš Seimo narių J.Sabatausko, A.Širinskienės, A.Syso, buvusio Konstitucinio teismo pirmininko D. Žalimo, istorikų, kurie teigė, kad po kilnia priedanga konferencijos organizatoriai – populistai „pramušė dugną“, kad LKP jau įvertinta dar 1949 m. partizanų deklaracijoje ir to pakanka, kad sovietmečiu tokios partijos nebuvo, o tik SSKP padalinys, kad nuo 1989 m. atsiskyrusią nuo SSKP skelbti nekorektiška, kad tai prieštarauja konstitucijai, kad po 33 metų LKP nusikaltimų įvertinimas yra pigus populizmas.

Delfyje, kaip atsakas į įvykusią 2013-03-13 d. konferenciją, to reikėjo tikėtis, pasirodė straipsnis su keistu pavadinimu  „Istorikas į miltus sumalė  konservatorių pasiūlymą: istorijoje būdavo tokių pomirtinių egzekucijų“. Jame signataras Genzelis pasiūlė konferencijos organizatoriams pasitikrinti sveikatą pas psichiatrus ir pavadino pavėluotą LKP įvertinimą raganų medžiokle. XX amžiaus istorikas Algimantas Kasparavičius nuklydo keletą amžių atgal apie pomirtines egzekucijas, kai už nusikaltimus iškasdavo lavonus, nukirsdavo galvą ir pamaudavo 3 metams  ant baslio, tuo duodamas suprasti, kad LKP įvertinimas kaip nusikalstamas pavėluotas. Istorikas, grįžęs keletą amžių atgal,   po 33 metų, sugretino, kaip „iškaseną“, LKP nusikaltimus. Pagal jį šią „egzekuciją“ galėjo padaryti konservatoriai, kai  buvo valdžioje. Jis klausia, kas bus su Nepriklausomybės  aktu ir tais signatarais, su jų funkciniu statusu- 30-40 procentu buvusių komunistų atsidurtų nusikaltėlių gretose. Gerbiamas XX amžiaus istorikas net neužsimena apie  SSKP ir jos satelito LKP nusikaltimus, sovietinės okupacijos metus, apie komunistinį terorą ir nusikaltimus žmoniškumui. Juk Lietuva ir jos žmonės nesiruošia Antakalnio kapinėse iškasti LKP CK politinio biuro garbingai palaidoto, LKP I sekretoriaus, Lietuvos budelio Antano Sniečkaus palaikų. Pakanka to, kad prakeikė jį, sniečkų giminė, net motina. Jis kvietė ją iš JAV grįžti į sovietų Lietuvą, bet jį atsisakė. Lietuvos tikslas yra po 80 metų surasti išniekintus, nukankintus pelkėse, kemsynuose, karjeruose, tualetuose, po pastatais, šuliniuose užkastus Lietuvos patriotus, partizanus. Lietuva dar laukia, kada bus su Rusija pariteto pagrindais  sutarta dėl archeologinių tyrimų, dėl tūkstančių valstybės vadovų, ministrų, generolų, dvasininkų, partizanų, politinių kalinių, tremtinių palaikų sugrąžinimo į Tėvynę.

Todėl norėčiau šiems aukšto rango teisininkams, istorikams, Seimo nariams, žurnalistams priminti, kad tokiems komunistų nusikaltimams senaties nėra ir tie nusikaltimai prieš Lietuvos partizanus, politinius kalinius, tremtinius, valstiečius, tikinčiuosius, kunigus, mokytojus, vaikus ir senelius yra nežmoniški ir reikalauja įstatyminio įvertinimo.

Dar nepastatytas Vilniuje per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas. Nesuprantama kodėl Vytį su Laisvės kovų memorialu ruošiamasi pastatyti tik 2026 metais. Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė sukūrė dar vieną versiją.  Jono Žemaičio-Vytauto paminklas, esantis Vilniuje, prie Krašto apsaugos ministerijos galėtų atstovauti per amžius kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę. Galima suprasti, kad Lukiškių aikštėje paminklo žuvusiems už laisvę nebereikės. Noriu priminti, kad Kryžkalnyje jau yra paminklas visiems partizanams. Jono Žemaičio paminklas, kaip partizanų vado, prezidento paminklas didingai stovi prie KAM. Jis negali apimti visų istorinių laisvės kovų Lietuvoje. Visa tai rodo, kad paminklo pastatymas Lukiškių aikštėje sąmoningai, ar dėl nesupratimo, ar pagal kažkieno užsakymą, vilkinamas.

Lukiškių aikštėje visuomeninių, patriotinių organizacijų pajėgomis suformuotas šimtmečio ratas, įamžintos ir pašventintos jo gelmėje 100 relikvijų, įrengtos, kad paminklas stabiliai stovėtų konstrukcijos. Belieka, kad virš šimtmečio rato iškiltų istorinė mūsų Vytis, parodanti, kad Vilnius buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė.

Vilniuje turi būti pastatytas paminklas Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, apgintas Jo sūnėno Juozo Krikštaponio garbingas vardas. Dar reikėtų atlikti papildomus tyrimus dėl prezidento Antano Smetonos žūties gaisre. Sklando versija, kad jo žūtis susieta su iš Lietuvos pasiųsta KGB tarnyba. Dar nesurasti prezidento sūnėno, apšmeižto holokaustu, Juozo Krikštaponio palaikai.

Kreipiuosi į visus LRS narius ir kviečiu vieningai įvertinti komunistinio teroro padarinius. Neįvertinsime to šį pavasarį, kiti vis vien įvertins vėliau. Neatidėliokime. Bus gėda Jūsų vaikams ir vaikaičiams, visai Lietuvai.