Lauko darbai buvo gana sunkūs. XX a pradžios nuotrauka
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Pradedame skelbti ištraukas iš Sūduvos krašto šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimų, kurie prieš keletą metų buvo sudėti į taip ir neišėjusią knygą. Sodri „kaimiška“, nevengianti svetimybių, šiek tiek leidyklos redaktorių pataisyta kalba šį tekstą daro autentišku ir patraukliu. Retesni žodžiai ar pavadinimai yra paaiškinami išnašose. Parengė Česlovas Iškauskas.
Išvydęs pasaulį
Į šį pasaulį, kupiną grožio, gėrio ir ašarų, aš atėjau 1900 metais. Pagal savo krikšto motulės, kaimynų bei kitų senesnių žmonių pasakojimus aš išvydau šį pasaulį kartu su pavasario augalija, kuri skleidė savo papurtusius saulutės įšildytus paparčio žiedus, tarsi pražydau kartu su Joninių žiedu ir, tą Joninių naktį paparčio žiedams tebeskleidžiant burtus po platųjį pasaulį, man Aukščiausiasis suteikė laimę puoselėti, bujoti ir žydėti ilgą amželį.
Mano tėvelių kilimas ne iš turtingųjų. Tėvas kilęs nuo Lazdijų, iš Naravų kaimo, neturtingo ūkininko šeimos narys. Kiek žemės jie turėjo, nesužinojau. Pagal artimųjų nusakymus, mano tėvo broliams bei seserims iškeliavus iš tos jų Naravų tėviškės, netrukus jo tėvai pardavė ūkelį kaip nusigyvenę ūkininkai, ir jie, tie mano tėvukai, atsirado Kalvarijoj. Kur jų kiti vaikai tuom laiku radosi, nesužinota, nes aš dar buvau mažiulis. Tai buvo apie 1901–1902 metus.
Mano tėvelis Dapkūnas Motiejus atėjo čia, į šitą ūkelį, prisišliejusį prie Alytiškės miško, į žentus – pas Lukoševičius į Rūdvališkes apie 1890 metus1 . Mano abu tėvai gimę vienais metais – 1870-aisiais. Tuom laiku mano motinos tėvai neblogai gyveno, nes jos tėvas ilgoką laiką tarnavo Alytiškės miške eiguliu (tada striečium vadino). Būdamas taupus ir tvarkingas žmogus, susitaupęs pinigų nusipirko nedidelį ūkelį Rūdvališkėse (apie 4 hektarus). Taip samanotoj šio ūkelio bakūžėj gimiau aš ir mano broliai Juozas ir Kostas bei sesės Emilija, Magdutė ir Julija. Tarp mudviejų su Jule gimė broliukas Liudvikas, bet jis mirė nesulaukęs pusės metukų. Taigi toj kuklioj Rūdvališkių tėviškėj esam gimę septyni Dapkūnų vaikai. Kiek vėliau gimė vienuolika Lukoševičių vaikų.
Kaip mes, likę šeši vargo paukščiai, gyvenom, bus parodyta ir aprašyta tolesniuose puslapiuose.
Vaikystė: vargas be tėtės
Mano jaunystės gyvenimas nebuvo lengvas ir tais Joninių paparčių žiedais nuklotas, o metai – Kristaus erškėčiais nubarstyti, pro kuriuos buvo sunkoka, kartais ir visai sunku pralįsti, ką parodys ateities laikotarpis. Mano vaikystės pradžia, kurią praleidau tarp savo mylimų tėvelių, nebuvo bloga ir sunki.
Prisimenu, kaip tėvelis mus, vaikus, ir mūsų motiną mylėjo ir globojo po savo tėviška ranka. Kaip per sapnus prisimenu, kad tėvas buvo su ūsais, kad iš miško man parnešdavo eglės šaką ir, ant kelių pasisodinęs, lietuvišką dainą „Pas močiutę augau“ niūniuodavo… Jos gaida man įstrigo į atmintį ir dar ilgai ją dainuodavau pas ūkininkus gyvulių bandas ganydamas, o tėvelį ir motinėlę prisiminęs bedainuodamas ir nusiramindavau.
Neilgai teko jausti tą tėvišką globą ir šilumą, nes, vos sulaukus man ketverių metukų, 1904 metais negailestinga mirtis ištraukė iš mūsų šeimos vienintelį mūsų globėją, rūpintojėlį ir mūsų maitintoją tėvelį. Tada jau greit pajutau našlaičio dalią. Man, kaip jauniausiam iš brolių ir seserų, teko laimė laikinai pasilikti tėviškėje prie našlės motinos.
Sesę Julę per tėvo laidotuves atidavė tėvo seseriai Leškevičienei į Dervinių dvarą, kur jinai kumečiavo. Už augintinę ją pasiėmė gana mažą, apie pusės metelių. Kiti broliai ir seserys – Juozas, Kostas, Emilija, Magdelena – buvo išleisti pas didžialaukius ūkininkus gyvulių bandų ganyti arba pusmergauti bei pusbernauti, nes kitokios išeities ir būti negalėjo – tokios didelės šeimos našlė negalėjo išmaitinti.
Laikinai tėviškėj aš buvau paliktas gal ir dėl to, kad kaip jauniausias buvau daugiau mylimas už kitus broliukus ar sesutes. Pagal kaimynų nupasakojimus aš buvau gražus, šviesus, mandagus berniukas, Jasiuku vadinamas, be to, tokio amžiaus nei šiam, nei tam netinkamas, o už augintinį niekas neėmė.
Laikas slenka, bėga, kunkuliuoja, o gyvenimas visais laikais ir visose šeimose – vargdienio ar turtingo – verda, juda, tik nevienodai. Skirtumas tik tas, kad vargų, bėdų, gerumų ar smagumų gyvenime vieni turi mažiau, kiti daugiau. Motinėlėms našlėms buvo daugiau blogumų negu gerumų. Po tėvelio mirties dar buvo vidurvasaris, bet ką daryti su lauko darbais, šieno pjovimu, rugių kirtimu, vasarojaus valymu? O laikas ir rudeniop ritosi: rugiai, kviečiai reikės pasėti, o kas tuos vyriškus darbus apdirbs? Tiems darbams reikia samdyti vyrišką žmogų, o pinigų nėra. Ką daryti? Pačioms tuos vyriškus darbus dirbti? Ne. Tais laikais moterims vyriškus lauko darbus dirbti buvo ne mada, tiesiog skaitėsi gėda.
Tą vasarą ir rudenį vargais negalais gerų žmonių padedamos tuos ūkiškus darbus apsikrapštė. Žiemą spragilais pačios su kaimynų pagelba išsikūlė, dalinai apsidirbo.
Kai atėjo pavasaris, moterėlės pradėjo planus kurti. Mano motinėlę jau žiemą pradėjo vienas kitas kavalierius – užkurys lankyti, o pagal kaimynų nupasakojimus mūsų motinėlė buvo graži moteris. Skaisti, šviesi ružava. Na, o kur graži moteris, ten ir meilė greičiau atsiranda. Tik pamačius mūsų, vaikų, nemažą pulkelį, tam ar kitam kavalieriui net ir moters gražumas nublankdavo. Kaip tik vienam tokiam kavalieriui pasitaikė pas mus apsilankyti tarpkalėdžiu, kai tie vargo paukščiai su Kalėdų paviržiais2 buvo susirinkę, tai tas užkurys su išgąsčiu ir apsivylimu skubiai apleido mūsų gražiąją motinėlę ir daugiau nesirodė mūsų namuose.
Pas „išnaudotojus“
Šitie mano du broliai ir dvi seserys pabuvoja pas motinėlę tolei, kol motina su samdytojais sulygsta algą už tą ar kitą sūnelį ar dukrelę vargdienėlę, ir vėl iškeliauna pas didžialaukius, išnaudotojus, vėl pasineria į tą kaimo purvą, vėl visus metus savo pėdomis patiria sunkią piemenio dalią. Neretai prastai aprengtas, o dar prasčiau pavalgęs ir pamiegojęs, nes tais laikais piemenys keldavo kartu su bernais, mergom. Vieni – prie kūlimo spragilais, kiti – nuo arpo grūdus traukti arba pelus, šiaudus nešioti, vyrams padėti gyvulius šerti ir kita. Žinoma, beveik kiekvienas ūkininkas ir savų vaikų turėdavo, neretai ne vieną, ne du, o po kelis, bet jų nekeldavo kartu su samdiniais. Savieji miegodavo ne tvarto futerkėje3 klėtyje ar kluone, o šiltame kambaryje. Nepaisydami visų vargų ir šie mūsų vargdieniai vaikai kartais išsigalvodavo prajoviškų veiksmų.
Vieną kartą moterėlėms iškeliavus pas kaimynus pasiguosti ar pasigirti tuom savo ne per laimingu gyvenimu, šie prajovai mano broliai bei seserys ir kaip tik tuom laiku atėjusi kaimynų mergaitė Adlinė pasinaudojo proga, kad nėra namie mamyčių, ir sugalvojo lipti visi ant tvarto ir suruošti vaidinimą. Na, ir sulipę ant tvarto pradeda vaidint. Berniukai mergaitėms sako: „Tu būsi karvė, o aš būsiu bulius.“ Ir pradėjo vaidinti „Bulius ir karves“. Aš, būdamas iš mažens gana drovus, skubiai šokau nuo tvarto ir dui pas mamytes. Kaip tik jos buvo grįžusios iš kaimynų, o pamačiusios mane, tokį pasikeitusį ir uždususį, nustebo, išsigando. Atsikvošėjęs aš joms nei šiaip, nei taip išmikčiojau, ką vaikai veikia su mergaitėm ant tvarto į šiaudus įlindę. Mamytė šoko kopėčiomis ant tvarto. Pasekmėj tiems artistams iškėlė tokią pirtį, kad kaimynų Adlinė mūsų namuose ilgą laiką nesilankė. Mano broliukai ir sesutės daugiau su paviržiais tarpkalėdžio nepareidavo, baigę to meto vargus keliaudavo be paviržių ir tarpkalėdžio pas kitus ūkininkus, jeigu buvęs šeimininkas jų nekalbindavo pasilikti kitiems metams.
Iš to tamsaus gyvenimo būta ir prošvaisčių, kai gyvenimo vaga kitaip pakrypdavo. Pirmiausia ta laimė nusišypsojo vyriausiajai mūsų sesutei Emilijai, kurią Miliute šaukėm. Amerikoj buvo dar trys mūsų motinos seserys. Kažkuri iš tų trijų šiai vargo paukštei, kaimo piemenei ar pusmergei, dar maža apsitašiusiai, 1906 metais atsiuntė laivakortę (tada šiupkarte vadinama). Ją atsiėmusi į Ameriką, į tą laimės šalį, iškeliavo pas gerąsias tetukes. Apie jos išvykimą ir kelionę smulkiau neteko sužinoti.
Dar Amerikoj buvo mano motinos brolis Kazimieras Lukoševičius. Jaunas, nevedęs, jau turėjo ir keletą dolerių susitaupęs. Mano motinėlei ir jos motinai kilo mintis tą brolį ir sūnų pasikviesti į Lietuvą. Gal Kazimieras joms, našlėms, pakliuvusioms į keblią gyvenimo padėtį, kiek padės tą vargelį vargti? Ir taip vieną gražią dieną šios dvi moterėlės ašarodamos nueina pas kaimynę, mokytesnę ir gudresnę, ir paprašo, kad jinai parašytų laišką į Ameriką Kazimierui. Toji gudrioji pisorka parašo jų vardu graudų laišką, viską išdėstydama kaip yra, dar su visų jų gyvenimo vargų ir bėdų pagražinimais, ir prašo Kazimiero, kad jis kuo greičiausiai parvyktų čia, pas jas, į Lietuvą, ir kad padėtų tame ūkelyje tvarkytis. Tas mano dėdė, tokį graudų laišką gavęs nuo savo sesers ir motinos, už kaktos pasiėmęs ir pakaušį pasikasęs, pradėjo galvoti: „O gal neblogai būtų pargrįžus į savo mielą gimtinę Lietuvą. Ten savas gimtas kraštas, savi papročiai, o dar lyg širdį kutena savos mergelės šviesiaplaukės, ilgakasės lietuvaitės.“
Ir taip 1905 metais nutaręs vykti į Lietuvą mano motinai parašo laišką, pranešdamas, kad kai tik susitvarkys visus reikalus, iškeliaus iš tos didelių galimybių šalies Amerikos. Pagal kaimynų nupasakojimus po 3–4 mėnesių Kazimieras parvyko iš Amerikos. Čia toj mūsų ir jo tėviškėlėj kurį laiką gyveno ir švaistėsi kaip svečias. Kazimieras Amerikoj nesunkų ir nepurviną darbą dirbo – siuvyklose siuvėju, o čia, Rūdvališkėse, atrodo, kaimo purvo neišvengsi. Jis greit suprato, kad toms moterims nieko nepalengvins su jomis taip gyvendamas. Be to, nenorįs ilgam čia likti senberniu. Tad pradėjo dairytis ir galvoti, kaip ir kur savo gyvenimą kurti.
Pradėjo dairytis į būsimą šeimininkę – žmoną. Kaip pasirodė, tų dolerių ne per daug turėta, o pasiteiravus tai vienur, tai kitur, kur į žentus nueiti su nedideliu kapitalu, irgi nebuvo laimės kur nors užsikabinti. Be to, šias moterėles palikti tokioje padėtyje, kaip prieš parvykimą, – apgailėtinas reikalas. Nors mano motina dar buvo gana jauna ir graži – 35 metų, bet sunku tikėti, kad pasitaikytų užkurys tiems 6 vaikams. Tad dėdė nutarė kalbinti mano motiną, kad jinai kur kitur persikeltų gyventi, o jisai išmokės tam tikrą dalį pinigais arba kur nors nupirks kokią gyvenamą, kaip tada vadindavo, stubą. Na, ir į tą laikotarpį dėdei pasitaikė rasti Liudvinavo miestely panašų namelį, gerokai apšepusį. Motinai visą tą reikalą nupasakojo, jiedu viską aptarė ir sulygo taip, kaip buvo numatyta, – jai nupirks tą stubą Liudvinave, o mums, šešiems vaikams, pas notarą dalios po 15 ar 25 caro rublius. Kiek už tą namą mokėjo dėdė, šito neteko sužinoti. Dar sutarė, kad savo motiną dėdė pasiliks prie savęs. Ir taip mano motinėlė, susižavėjus, kad bus miesčionka, 1905 metais apleido Rūdvališkių gimtinę ir įsikūrė Liudvinavo miestelyje, Bažnyčios gatvėje. Ir ne tik jinai išėjo iš Rūdvališkių, bet kartu ir mums, šešiems našlaičiams, buvo ne vieta toj mūsų gimtinėj gyventi.
Dėdė kaip tik tais metais susirado būsimą žmoną Eleną Maraziūtę iš Kievinės kaimo. Tais metais vedė, gražiai gyveno. Aš, kaip jauniausias, laikinai pasilikau pas dėdę. Kiti du mano broliai ir dvi seserys jau buvo atiduoti pas ūkininkus už piemenis ar pusbernius ir pusmerges, nes vyriausia sesuo Emilija jau buvo paauglė, apie 12 metų. Mūsų motinėlei tapus miesčionka dar kąsnelis vargo prisidėjo, nes iš tos stubelės gaudama metams apie 5–6 rublius, kurių užtekdavo pragyvenimui vos 2–3 savaitėms, dar šiek tiek turėjo mokesčių mokėti. Tame namelyje maža buvo erdvės: vos du nedideli kambariai, dvi virtuvės, priemenė, tvartukai, nedidelis žemės sklypas.
Motina, išsikėlusi į Liudvinavą, greit ir mane pasiėmė pas save. Mudu su motinėle gana kukliai gyvenom, mat ji buvo dar tik miestelio naujokė gyventoja, pajamų jokių, o išlaidų radosi. Čia ne kaimas, nei pienelio, nei varškės, nei savos spragilais prakultos, savo jėga girnom sumaltos, kaimo pečiuj ant parsineštų iš miško žagarų iškeptos duonelės nėra, o reikia eiti pas žydelkėlę į kepyklą ir pirkti. Ką jau kalbėti apie tas pačias žydelkėles, kurias vadino minkštapievėmis. Retkarčiais ir kokią bandutę už kapeiką savo bambliui Jonukui nupirkti norisi, tik iš kur tą kapeiką imti, jeigu tušti kišeniai kaip išversti, juose nieko nerasi. Motina vis prisimindavo, kaip ten, Rūdvališkėse, gyveno, kaip pilna burna jinai ir Jonukas valgė. Ir Jonukui pas dėdę ten bebūnant netrūkdavo paprasto kasdienio kaimo maisto: barščių, kruopų, bulvių, duonos. O retkarčiais, bent tris dienas į savaitę, ir lašinių parūdijusių, kad ir nedidelį gabalėlį, gaudavo, vis stipriau. Kartais mano močiutė iš kažkur sugraibius džiovinto sūrio gabalėlį man pakišdavo. O čia, Liudvinave, viso to nėra. Mano motiną dar tik retkarčiais kokia žydelkėlė pakviesdavo namų ruošos patriūsti, kambarį išplauti, malkų atnešti, pečių pakurti ir panašiai. Tad už tokį neproduktingą darbą tiek ir temokėjo, nebent namo einančiai įduodavo kokį duonos šmotelį, silkės ar bandelės gabalėlį, o tai ir viskas.
Motinėlei buvo sunku žiūrėti į mane, visą pamėlusį, išgeltusį, kojas vos pavelkantį. Tad nutarė mane grąžinti į Rūdvališkes. Kaip tik tuo laiku į Liudvinavo bažnyčią buvo atkeliavus mano močiutė. Po judviejų pasitarimo mane močiutė parsivedė vėl į Rūdvališkes. Parvykęs jau buvau dėdienei pravartus. Tai buvo 1906 metais. Dėdė gyveno šeimyniškai, jau ir mažos šeimynėlės radosi – pirmas sūnus bamblys Vincas, kurį reikia dėdienei padėti auginti. Mane pristatė prie vygės – supk, niūniuok, kalbink, juokink, kad neverktų, ir t. t.
Jau Jonukas dėdienei geras parankinis, neretai dėdienė ir Vincuko priterštas palukes primesdavo išplauti.
Dar ir be mamos
Jonukas tinka savo senai tėviškei, tik ne kaip pas savo tėvus globėjus, o kaip pas patėvius. Taip Jonukas, kiek laiko pavargęs pas dėdę, vėl grąžinamas motinai į Liudvinavą. Motina jau šiek tiek geriau gyveno. Žydeliai dažniau šaukdavo prie vasaros laukų darbų. Šie buvo truputį pelningesni. Be to, jau dukrelė Emilija kokį dolerį atsiųsdavo, jau mama ir bandutę už kapeiką iš tos žydelkėlės kepyklos parnešdavo. O beeidama namo iš pašto atsiėmusi kelis rublius pas Jenkelį ir porą silkių po 2–3 kapeikas nupirkdavo. Tada mudviem su motina būdavo tikras balius.
Po tėvo mirčiai, netrukus mano sesuo Emilija išvyko į Ameriką laimės ieškoti. Kokiu būdu jinai, tokia jauna būdama, retkarčiais motinai sugebėdavo kelis dolerius atsiųsti, neteko sužinoti.
Kaip anksčiau minėjau, mano motinėlei prasidėjo geresnis gyvenimas. Tik kaip kaimo moterėlės sakydavo, iš gero gyvenimo nežinia ko užsimano. Taip mano motinėlė užsimanė ženytis. Dažniau pradėjo lankytis jaunikiai – užkuriai, dažniau eina ir išgėrimai, uliojimai. Vieną kartą, kai motina buvo išėjusi į darbą, aš vienas likęs namie iš nuobodumo kuparo užtiesimą įkirpau. Supratęs negerai padaręs, išsigandau ir galvojau, kad dabar gerokai gausiu į kailį. Parėjusi namo iš darbo jinai greit pamatė tą mano padarytą šunybę ir nugriebus mane gerokai pakratė, pabarė, pakamantinėjo. Matyt, geros nuotaikos tą dieną buvo, nes manęs nemušė, dar ir bandelę už kapeiką davė, bet pagrasino, kad vėl išsiųs pas dėdę. O aš labai bijojau, kad manęs negrąžintų dėdei. Aš klūpau ant kelių verkdamas, atsiprašinėju ir prašau pro ašaras, kad manęs negrąžintų dėdei. Bet, matyt, buvo ir kita priežastis. Atrodo, dėl tų uliojimų jau buvo nutarus mane grąžinti į Rūdvališkes.
Kai aš vėl atsiradau pas dėdę, labai nejaukiai jaučiausi: ne tiek būdavau kambary, kiek už tvarto ar už kluono, vis žiūrėdavau į Vakarus, Liudvinavo link, ir graudžiai su pasikūkčiojimu verkdavau.
Pas motiną būdamas nieko nedirbau, šiltai, minkštai miegojau, o pas dėdę – ant duoninio, ant grynų plytų pečiaus, skarmalų ir dar nešvarių autų pasiklojęs. Čia vartydavausi nuo vieno šono ant kito, nes gryna plyta savo kietumą rodė. Be to, man vėl buvo užkrauti ankstesni darbai, nes jų šeimynėlė padaugėjo dar vienu rėksniu Jonuku, kuris davė man darbo, ne geresnio ir ne blogesnio, kaip ir ankstesnio Vincuko. Čia tos pačios ceremonijos su Jonuko palukėmis. Man nebuvo laiko kada ką krėsti, nes dėdienė negailėjo ir kitų darbų. Jau reikėjo malkų, pelų atnešti, kiaulėms bulvaites, runkelius sukapoti, o vasarą iš miško lapų priskinti ir gerą pusmaišį parnešti, stubą iššluoti. Ta stubelė be grindų, o dar purvo prinešta, pritrempta. Retkarčiais, prieš šventas dienas, Kalėdas, Velykas ir kai kunigas kalėdodavo, nuo Tamoškalnio ir smėlio parnešdavo tai juodai žemelei pabarstyti, kad šiek tiek nušvistų tamsus kambarys. Čia kartu buvo ir virtuvė, tad garai ir smalkės amžinai vyraudavo. Taip lėtai slinko mano vargingos dienos, nė kiek ne gerėjant, tik dar labiau į vargo liūną klimpstant.
Dar prisimenu, kaip mano mylima motina retkarčiais iš miško man parnešdavo žibučių puokštelę ar kokį paprastą žaisliuką, taip mano, to mažo berniuko, širdelę praskaidrindama, pralinksmindama, ir kaip aš, įsikibęs į motinos sijoną, čiaukšėdamas šokinėjau aplink ją, o jinai tuo buvo labai patenkinta…
Deja, neilgai ta laimės šypsena mane ar ją džiugino. Štai 1908 metais, vasaros saulutei tebešildant ir tokiu pat laiku, kaip ir aš išvydau šį pasaulį, ateina pas mus kaimynas ir praneša liūdną ir baisią žinią apie mano mylimos ir brangios motinos mirtį. Ta žinia sudavė skaudų smūgį mano ateities gyvenimui. Nors tą dieną karšta saulutė šildė kūną, viduje jutau šaltį. Šaltį gyvenimo. Vienišo našlaičio gyvenimo. Jau tikro našlaičio, nes mirus tėvui prie motinos buvau dar tik pusė našlaičio, o mirus ir motinai jau esu tikras našlaitis, be abiejų tėvų. Neturėti tokio artimo žmogaus kaip motina, užtarėjos ir globėjos, reiškė daug nustoti gyvenime. Kas, jei ne motina, duoda gyvenimui impulsą, energiją, kas, jei ne motina, jaunam kūdikiui skiepija kas tik gera, kas gražu. Tik motina savo sūnui ar dukrai ruošia prasmingą gyvenimo kelią, tik motina linki savo sūnui ar dukrai laimės. Motina dalijasi su savo vaikais džiaugsmuose, liūdi nesėkmėse.
Pabudęs iš to nusiminimo, iš to didelio sielvarto, pagalvojęs tariau sau panosėj: „Ką aš, vaikas, būdamas bejėgis, galiu padaryti? Nors verk ar dainuok, jau mylimos motinos niekas į gyvųjų tarpą negrąžins.“ Pasidaviau Dievo valiai ir mudu su močiute pėstuke nuvykome į Liudvinavą, į mylimos motinos laidotuves. Čia pamačiau, kad mano motinėlė guli atšalusi, ištiesta mediniame baltame grabe. Su išgąsčiu pažvelgęs į tą amžinybėj sustingusią motinėlę mąsčiau, kad jau daugiau manęs neparsives į šitą bakūžę, daugiau manęs neglamonės apglėbus motiniškom, švelniom rankom. Kas mane toliau priglaus, globos našlaitį? Nuo gailesčio su skaudama širdele pagalvojau ir apie močiutę, gal jinai mane priglaus nelaimėje. Prisimenu, kaip iš namų išlydint ant Liudvinavo kapų kalnelio mudu su broliu Kostu labai gailiai žodžius tardami verkėme. Sesers Magdutės ir brolio Juozo tose laidotuvėse nepastebėjau. Jei nebuvo per savo motinos laidotuves, tai jau negerai.
Nuo motinos mirties praėjo 72 metai. Ir štai berašant šitas eilutes gaili ašara man per veidą nuriedėjo…
Po laidotuvių dar ilgokai prisimindavau savo motiną ir tai, kaip jinai man sakydavo: „Na, tu manęs neklausai. Kai manęs neteksi, verksi akmenį apsikabinęs.“ (Žinoma, taip sakydavo, kai aš kuom nors prasikalsdavau.) Taip ateityje ir buvo: kaip kada ką sunkaus ar blogo turėdamas ant širdies, ypač kai mane kas iš giminių ar svetimų skriausdavo, dar mažas būdamas, ganydamas gyvulius pas dėdę ar pas svetimus ūkininkus, laukuose ar miške prisiglausdavau prie didelio akmens ir, prisiminęs tuos motinos žodžius, nesusilaikydamas gailesčiu ir apgailestavimu, kad motinos neklausiau, pratrūkdavau gailiai verkti. O kai užsigrūdinau kantrybe, tik pabumbėdavau po nosia ir sakydavau: „Oi, motina, motina, ką tu padarei? Tu padarei sau negerai ir mums, tavo vaikams. Kam tau reikėjo ženytis už to kaimo girtuoklio, už to daraktoriaus Gavėno? Ar tau nebūtų buvę geriau gyventi vienai? Ar tau šeimos nepakako, turint tris sūnus ir tris dukteris? Kam tau reikėjo to septinto, kuris tave be laiko į amžinybę išvarė?“ (Motina mirė gimdydama.) Tai vis to kaimo prastų, suskretusių bobelių, vadinamų pribuvėjom, pasekmės, kurios be laiko moteris iš svieto išvarydavo (kiek žinoma, kūdikio padėtis buvo skersinė, tai niekas nekaltas).
Po motinos laidotuvių mane močiutė parsivedė į savo gimtinę pas dėdę. Čia tas monotoniškas kaimo gyvenimas man, jaunam, mažam, vos aštuntus metus pradėjusiam, gana lėtai slinko. Dėdė ir dėdienė jau vis sunkesnių darbų užkraudavo. Vos smakrą ant girnų rėmo uždėdavau, o jau prisiėjo duonai rugius girnom malti. Girnas sukti ir sukti tekdavo nuo gero pusnakčio, taigi keltis su gaidžio užgiedojimu. O kada tas gaidys užgiedodavo, to nė dėdė su dėdiene nežinodavo, nes laikrodžio ne tik pas dėdę, bet gal ir visam kaime nebuvo. O gaidys, kada pabunda, tada ir užgieda. Ar jis visuomet kaip laikrodis vienodu laiku giedodavo? Ir patys sakydavo, kad vieną rytą prieš pusryčius daugiau, kitą mažiau sumaldavau. Kada dėdienė pakviesdavo prie pusryčių, tai pavalgęs dar ant stalo užsikniaubęs gerokai pasnausdavau, kol prašvisdavo. Tada jau dėdė vesdavo į kluoną prie spragilo, javus kuldavom. Taip visas tas laiko matavimas buvo pagal nuovoką.
Dar apie kamarą, kurioje tuos ilgus tamsius rytus praleisdavau sukdamas akmenines girnas. Turint galvoje apie 1908 metus, kokia galėjo būti higiena toje kamaroje? Ten buvo vieta bulvėm ir kitom daržovėm laikyti, supilti. Pusę tos kamaros užėmė sklepas, langelis mažas, 40×50 cm, amžinas bulvių puvėsių kvapas, raugytų kopūstų ir barščių prisisunkęs oras, net sunku kvėpuoti, neretai sucypia pelės ir žiurkės.
Retkarčiais dėdė, važiuodamas į mišką malkų ar rąstų parsivežti, ir mane kartu pasiimdavo, nors aš ten jam maža ką galėjau padėti, bet vis pusė rankos jėgos. Taip besidarbuojant, besigrumiant su šiuo nelengvu gyvenimu ir sveikata sutriko. Apie 1909 metus susirgau sunkia skarlatina. Dar ir kitos ligos kibo, iš kurių dėka Liudvinavo felčerio vos gyvas išsikrapščiau. Išgyvenęs pradėjau taisytis, stiprėti, augti. Tais metais mano močiutė, pasitarus su dėde, mane išleido pas kaimyną, didžialaukį ūkininką Venčkauską, ganyti. Nežiūrėjo, kad aš ir dėdei gana pravartus būčiau, nes jų šeimynėlė vis nauja, vis daugyn, kas metelis vis vaikelis, man tinkamo darbelio iki kaklo. Vaikus augink, karvę ganyk, malkų prikirsk, kiaulę, avį pririšk, perrišk ir t. t.
Kai pakliuvau pas tą didžialaukį ūkininką (turėjo 80 margų žemės), ten buvo didelė gyvulių banda: karvių, kiaulių, avių, dar apypietėm primesdavo žąsiukus paganyti. To šeimininko buvo savų du vaikai: Vincas, mano metų, o gal metais vyresnis, antras – Jonas, metais už mane jaunesnis. Bet jų vaikai niekuomet neateidavo į laukus man padėti gyvulių ganyti. Tokiam mažam piemeniui, kaip aš, suvaldyti, sutramdyti sunku, nes gyvuliai mato ir jaučia, kiek toks pyplys tuom dar nekokybišku botagu juos įskaudins.
Globojo močiutė
Šeimininko sūnūs į mokslus išėjo. Vincas kariuomenėj iki kapitono laipsnio užtarnavo, Jonas buvo net policijos nuovados viršininku. Būtų dar aukščiau kilę, jei ne pasaulinis karas. Man tuom ruožtu Aukščiausiasis pašykštėjo nors keturių, penkių skyrių pradžios mokslo. Retkarčiais porai valandų pas mane į laukus ateidavo mano geroji močiutė. Ateidavo ne tuščiom: tai kieto sūrio gabalėlį, tai obuolį ir dar ką atnešdavo. Kartą riestainį atnešė. Mane nuramindavo, paguosdavo, galvos plaukus pasklaistydavo, ten rasdavo kaip kokių gyvūnėlių. Močiutė viską gerai matė ir suprato, kad klaidą padarė mane mažą išgrūsdama pas šitą stambų ūkininką, kur reikėjo tokį pulką gyvulių ganyti.
Tą dieną, kai mane močiutė aplankydavo, rodės, ir šeimininkai švelnesni būdavo, ir maistas geresnis, be to, ir tą brudą piemenį ne taip bardavo už tai, kad didelę gyvulių bandą ganydavo… Mat močiutę laikė svečiu, ją gerbdami tai darydavo.
Atėjo ruduo, žiema. Kaip tais laikais buvo priimta kaime, piemenį įtraukdavo į sunkius ūkiškus darbus. Argi piemenį laikys dyką, kai gyvuliai iš laukų parginti žiemavoti? Apkrauna darbu: gyvulius pašerti, pagirdyti, tvarte jiems pakloti, o svarbiausia – arklius pavarinėti kuliant ar akselį4 pjaunant. O to mažo ir arkliai nenoriai klauso. Javus kuldavo, kai oras sausas, taigi vėlai rudenį ar pradžioj žiemos. Jau ir šaltukas spaudžia, o to piemenio apsiavimas ir apsirengimas prasčiausias, tiek ten ir prišildo marškonis, marginiais vadinamas. Kojos su nešvariais, suplyšusiais autais į prastas klumpes įkištos, tai per visą dieną ant maniežo tiltelio prastovėjęs nuo šalčio ir drebulio dantimis kalendavau kaip tas garnys, nutūpęs ant savo lizdo iš malonumo kalena. Taip išvargau tą pirmą piemenavimo metą. (O koks tas metas ilgas buvo!)
Antrą dieną Kalėdų atėjo pas mane močiutė. Jinai nujautė, kad aš kitiems metams pas šį nusususį ūkininką nepasiliksiu. Močiutei su šeimininku atsiskaičius už mano visų metų vargą, mudu atsisveikinom. Gavę Kalėdų paviržį, duonos puskepalį, gerą gabalą lašinių ir dar kažką, ką močiutei įdavė, mudu patraukėm per kalnelį mano buvusios Rūdvališkių tėviškės link, pas dėdę, kur maniausi nors tas kelias dienas truputį lengviau praleisti. Tikėjausi, kad tarpkalėdžiu pas dėdę vis lengviau bus, nes čia tik 8 margai žemės, o ne 80, kaip pas ūkininką Venčkauską.
***
1 Rūdvališkių (ar Rudvališkių) kaimas išnykęs, kaip ir buvusios ūkininkų sodybos. Kaimas minimas A.Vilutienės ir J.Sajausko knygos „Ištark mano vardą“ (1999) partizanų pavardžių sąvade: „Lukoševičius Petras iš Rudvališkių k. Liudvinavo vlsč. G. 1917.05.15. Kalėjo, buvo laikomas psichiatrinėje ligoninėje“; taip pat Petro Lukoševičiaus prisiminimuose „Vienuolika metų Sovietų Sąjungos katorgoje“ (2004) ir aprašant Vincą Lukoševičių (1906 – 1999) „Mūsų žodyje“ 2001 m.
2 Išeinančiam samdiniui prie algos duodamas priedas valgomais daiktais, natūra.
3 Prietvartis, kur gyvuliams laikomi šiaudai, šienas, kraikas, kai kurie padargai, kur galima miegoti.
4 smulkiai supjauti šiaudai pašarui, kapojai.
Pirmąją dalį kviečiame skaityti paspaudus šią nuorodą:
