Šventė Marijampolėje. Tolumoje matosi Marijonų spaustuvė ir gimnazija
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Dešimtojoje ištraukoje iš Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimų – pasakojimai apie įvairius jau 26-rių metų jaunuolio darbus Marijampolėje. Tai buvo tarsi įvadas į rimtesnį verslą. Tekste yra naudingų nuorodų, istorinių nuotraukų.
Visų rankų meistras…
1924 metų vasario pradžioj iš miesto valdybos paima neturtingas rangovas pil. Galvičius Juozas miesto sodui sėdimų suolų padirbtie apie 50 štukų. Tas Galvičius ir mane pakalbina prie šito suolų darbo. Dirbam trys meistrai. Už suolo darymą neblogai mokėjo – už štuką 15 litų. Per dieną nelengvai, bet per 10 val. padarai. Tuos suolus per porą savaičių padirbom. Galvičius iš varžytynių paima statomai geležinkelio stočiai langų rėmus, duris padarytie. Ir tuos dirbam. Už langus kiek mažiau uždirbom. Dirbam tai dirbam, bet pinigėlių mažai gaunam, kiek apkaišioja ir toliau tęsia. Mes – meistrai – žiūrim, kas čia bus, kad viso uždarbio vis negaunam, o gaunam tiek, kad vos per savaitę prasimaitinam. Vienas kitas metėm pas jį darbą, bet turėjom nemaža laiko sugaištie bevaikščiodami ir beprašydami tų savo uždirbtų pinigų.
Ir taip besigrumiant su šiuo varganu gyvenimu kilo mintis, kaip šiam paprastam kaimo bernui išbristie iš to amžino nepritekliaus, kaip išsiverstie ir pabėgtie iš šio nedarbo. Kalbamės, svarstom mudu su žmonele – jauna ir protinga, daug mačiusia savo dar gana neilgame gyvenime, kaip ir aš – kokį planą išgalvoti, kad kaip nors pakreiptie šitą biedno prasto žmogaus, išnaudojamo darbininko gyvenimą taip, kad tų pinigėlių daugiau atsirastų mūsų kišenėse. Dar mūsų seneliai ir proseneliai sakydavo, kaip biedniokas – tai ir durnas, o mudu su Kastule nenorime būti durni.
Gaunu darbą pas vieną turtingą žydelį, vadinamą Jutke. Tas Jutkė turėjo du didelius mūrinius namus miesto centre, batų krautuvę. Mes dirbame pas tą Jutkę dviese su kitu tokiu meistru – Saldūnu Juozu. Jisai buvo geresnis už mane meistras, be to, vyresnis pora metų ir seniau vedęs, šiek tiek prasigyvenęs. Turėjo savo įrankius, kokių reikėjo, prie medžio darbų gana geras, teisingas vyrukas. Mes Jutkei remontavom tvartus, išeinamą, perstatėm tvoras, tvėrėm, taisėm, kur reikėjo. Su Jutke neblogai buvom susiderėję už darbus, bet kol tas darbas tęsėsi, aš nedrįsau jo paprašytie avanso. Tad mudviem su Kastule tikrai teko pabadauti.
Mes, jauni ir nauji tos gatvės gyventojai, nedrįsom pas krautuvininką Jagėlą paprašytie pakredituotie nors kilogramą duonos ar porą silkių. Taip ir kentėm nevalgę, kol jau už atliktus darbus gavau pinigų. Prieš kelias dienas atėjo pas mudu tas Jutkė pažiūrėtie, kiek, ką ir kaip mes nudirbę. Mudu su Saldūnu prisėdam ant pundamento, užsirūkom (Jutkė nerūkė), užsikalbam apie šį bei tą, žinoma, daugiausia apie darbus, uždarbius, pragyvenimą ir panašiai. Jutkė klausėsi, klausėsi manų aimanų, kad mažai uždirbu, kad sunku pragyventie ir t. t. Jisai man ir sako: „Oi, Dapkūnas, iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas, a koks nebūt gišeptas[1], nors ir mažas, vis daugiau duos naudos, kaip koks ir geras darbas.“ Baigę darbą pas Jutkę gavom po kelis desėtkus litų, rodos, kad jau ir protingesnis pasidariau, parėjau namo linksmesnis. Kastulė gavus pinigų skubo eitie į parduotuvę pas Jagėlą parnešti ką nors iš maisto.
Už dienos kitos mudu gavom fiziškai sunkaus darbo. Tai arti naujosios geležinkelio stoties vienam žydeliui aukščiau išpyltie kiemą, o žemes karučiais teko vežtie iš kito galo jo sklypo. Čia nors sunkiai dirbom, bet neblogai uždirbom. Per šį darbo laikotarpį jau neteko badautie, nes mudu kišenėse jau radosi šiek tiek pinigėlių.
1924 metų birželio 6 dieną – antrą Sekminių dieną – gimė mūsų dukrelė Kazytė. Už poros dienų mūsų mažylė pradėjo nesveikuotie, trečioje dienoje mudu su Kastule susirūpinom, kad kas neatsitiktų. Paskubom sugraibstėm kūmus – žmonos gerą draugę ir prietelką Onutę Pečionaitytę ir tolimą žmonos giminaitį Storpirštį Antaną. Birželio 9 dienos vakarop nunešėm į bažnyčią pakrikštytie. Gimimo metrikus surašė vargonininkas, pakrikštijom Kazimieros vardu. Jau visą gyvenimą, 56 metus, kas ją pažįsta arba turi su ja reikalų, vadina Kaze, Kazyte ar Kaziute.
Pakrikštyta mūsų mažylė pradėjo gerėtie, sveiktie, augo po mūsų tėviška globa, kol vėl kas jai negero nutiko. Būdama apie 10–11 metų susilaužė ranką žemiau alkūnės, o apie vienų metukų ją nelaimė aplankė. Kaimynų Klimavičių merginukė ją nešė ant rankų, suklupo ir išmetė į žemę. Pasitaikė ant aštraus daikto užpiltie, labai veiduką sužeidė, supjaustė. Teko pas daktarą vežtie, susiuvo veiduką. Ilgokai negijo, turėjo nemažai skausmų perkęstie. Dar sunkesni laikai ją ištiko 1946 metais – žiauriaisiais Stalino laikais. Už mūsų tarybinei valdžiukei nepalankaus eilėraščio perskaitymą suėmė, teisė ir gavo 10 metų sėdėtie. Tik be keturių mėnesių atsėdėjo visą dešimtį metų plačiojoj tėvynėj – lageriuose Vladivostoke, Primorske. 1944 metais Stalinas visus tokius surinko iš daugumos lagerių ir suvežė į Taišeto katorgos lagerius. Iš ten jinai 1955 metų gruodį buvo paleista.
Dar truputį sugrįšiu prie savo ankstesnių reikalų. Kai atsirado šiek tiek pinigų ir, kaip minėjau, net šiek tiek protingesnis pasidariau, tai iš mano galvos kaip koks uraganas išsiveržė tokia mintis – imtis drąsos ir griebtis kokios prekybos. Ir taip apie 1924 metų vasario vidurį išsiėmiau patentą už 25 litus saldainėms loštie, lygu lyčna, dar ratuką „ruletką“ suktie su prirašytais numeriukais, kiek už tam imamą mokestį išloštie. Šiai prekybai didelio kapitalo nereikėjo įdėtie – turi 20–40 litų ir pradžia yra, be to, visi pinigų tiek neturi. Kiek numatęs, kad reikės, tai žydeliai dar ir pakredituoja. Žinoma, kreditą teikia ne iš eilės bet kokiam pasitaikiusiam, reikia turėtie tarp visuomenės pasitikėjimą, gerą vardą. Kaip sako ta visuomenė, ta liaudis turi gerą uoslę, ji tuojaus išskiria pelus nuo grūdų, kas geru, kas blogu kvepia. Su šiuo gišeptu, kaip tas žydelis Jutkė sakė, ėjosi neblogai. Prekiavom, lošėm Marijampolėj, o tokių kaip mes radosi nemažai. Nustodavo su savo kromeliais visa eilė, net policininkas Dzendželauskas3 įsitaisė tokį pat ratuką kaip mano.
Rudeniop mudu su Kastule vykom į atlaidus į Šunskus, į Liudvinavą. Į Liudviko atlaidą einame pėsti į Liudvinavą (8 kilometrai), nešdami ant kupros visą prekių mantą: saldainių apie 10 kg, ratelį, mažą stalelį, be to, jau ėjom ne dviese, o pustrečio – ir mažytę Kazytę ant rankų nešėme. Beeidamas užkliuvau už kupsto, suklupau ir Kazytę išmečiau. Gerai, kad ne iš aukštai. Ji truputį paniurnėjo ir vėl apstojo. Vėliau supratom, kad ji buvo užnūdus, tai nepajuto didelio sukrėtimo. Pasibaigus atlaidui, žinoma, dar vis didelė spūstis iki geros pavakarės, bet viską parsidavę mes vėl keliaujam pėsti atgal į Marijampolę, bet jau buvo lengviau, nes saldainių neturėjom, be to, jau buvo net linksmiau eitie, nes kišeniuos jau pūpsojo apie 70–80 litų. Jau iš pirmadienio šį tą perkame: laikrodį budilninką[2], veidrodėlį – didesnį kaip aš – ir kitokių smulkmenų. Dar keletą turgų ir sekmadienių paprekiavom, bet rudenį, kai pasirodė sniegas, šaltis, tai beveik visas didesnis gyvenimas, visas judėjimas aprimo, ypač statybos sustojo, baigėsi ir žemės kasimo darbai. Taip ir mūs vadinamas gišeptas susilpnėjo, teko vėl ką galvotie, kaip tą litą uždirbtie. Pradėjau šliures, klumpes dirbtie, prie šių ir taburetkes ar kaip kokį prastą stalą, lovą padarau, bet šiuos baldus sunkiau ėjo realizuotie. Daugiau šliurės, klumpės palaikė tą mažą uždarbį. Pardavus šliures už pustrečio ar tris litus maža kas lieka, nes tuom laiku buvo oda brangi, ir medis, ir kitos smulkmenos. Kartais, kai purvynas, tai per didesnį turgų 10 porų parduodu, ir pragyvenimui lieka. Tiesa, moterys ir merginos mano darbo šliures girdavo, sakydavo, kad Dapkūnas gražias ir smagias šliures darydavo, kad su jomis nors į bažnyčią eik.
Artinosi pavasaris, pradžiūvo kiemai, takai, takeliai, jau mano tų gražių ir saugių šliurių niekam nereikia. Visą žiemą, galima sakytie, skurdžiai pragyvenom, prastokai valgėm: kava su cukreliu ir juoda duona. Kazytei puslitrį pieno eidavom pas Degučių ūkininkus nupirktie. Mes pieno negalėjom gertie, nes pajamos buvo ribotos, o kai šliurių sezonas pasibaigė, dar sunkiau buvo su pinigu. Atėjus pavasariui vėl teko be darbo slampinėtie. Tais laikais darbdaviui nereikėdavo ieškotie darbininko, atvirkščiai – darbininkas dar turėjo gerai pavaikščiotie, kol kokį darbą gaus.
Šiek tiek susigraibstau, kur vartus pataisytie, kam šulinį uždengtie, ir vis pas žydelius. Bet ir tie laikini darbai greit baigėsi. Taip buvo 1925 metais, kaip tik tuom mano darbų trūkumo laiku. Mane skaudžiausiai palietė tų darbų krizė, aš rimtai nutariau pabėgtie nuo to skurdo.
Vėl sukrapščiau 25 litus ir išsiėmiau patentą turguje prekiautie maisto produktais: pyragu, bulkom, riestainiais, dešrom, liminadu, saldainiais ir kitom valgomom prekėm. Žinoma, teko įsitaisytie ir tam stalą, audeklu dengtą būdą, vadinamą karabelninkais. Iš pradžių prastokai ėjo ta prekyba, mat vis tik aš naujokas tame reikale, o aš ne vienas – tokių karabelninkų buvo dešimtys, jie net turėjo savų klientų.
Antrą dieną turguje prekiaujant mane aplanko laimė. Ateina prie mano prekybos būdelės šiek tiek pažįstamas paštininkas – laiškininkas Mikalavičius Juozas ir į mane kreipdamasis sako: „Dapkūne, gal pas mus į paštą eitum tarnautie, telegramų nešiotie?“ Sako, kad dabar vienas telegramų nešiotojas mirė, tai yra laisva vieta. Dar aš lyg suabejojau, aitie ar ne, bet Juozas nuo manęs neatlyžo, kalbėjo toliau, kad darbas geras, dar ir dochodo būna, na, ir t. t. Nutariau eitie. Žmoną palikau toj būdelėj prekiautie, o mudu su Juozu nuėjom pas pašto viršininką Kutaitį. Mane viršininkui rekomendavo, kad čia tokis ir tokis vyrukas, kariuomenėj atitarnavęs, kad geras ir teisingas vyrukas. Viršininkas Kutaitis, peržvelgęs mane nuo galvos iki kojų, liepė ateiti rytoj nuo 9 val. į darbą. Taip ir stojau dirbtie į paštą telegramų nešiotoju. Tuom tarpu net nereikėjo kokių dokumentų pristatytie, nė prašymo rašytie. Ir tarnavau toj tarnyboj apie 7 metus. Darbas, tiesa, buvo geras, nesunkus. Per visą tą laiką mes dviese su Juozo broliu Vincu keitėmės, po parą budėjom. Mudu gražiai sugyvenom, susiklausėm.
Tuom tarnybos laikotarpiu aš nebuvau ramus, vėl ką pradėjau galvotie, be to, už mane kiti pradėjo galvotie ir sugalvojo mane padarytie prekybininku (apie tai kiek vėliau). Aš tęsiau darbą pašte. Mano brolis Kostas statėsi Liudvinave namelį toje vietoje, kur mūsų motinos 1915 metų karo laike sudegė senas namas. Prašo brolis, kad padaryčiau tam nameliui langus. Padariau langus. Paprašiau pašto viršininko arklio, vežimo ir tuos langus nuvežiau. Įstatėm juos į vietą, viskas tiko, viskas gerai (dar ir dabar tie mano daryti langai stovi). Brolis tame namelyje pagyveno, pardavė ir išvyko į Argentiną abudu su žmona. O aš darbavausi pašte, darbas ir šiaip viskas gerai sekėsi. Kaimynai Tekoriai mums pasiūlė truputį geresnį kambarį, kaip kad mūsų buvo pas Naviką. Susigundėm, persikėlėm pas juos gyventie. Nepraėjo nė mėnuo ir jie mums pasiūlė pirktie nuo jų mažą maisto ir kitų prekių krautuvėlę. Aš nustebęs jiems pareiškiau, kad pirktie tą krautuvėlę negaliu, nes pinigų visai neturiu. Bet Tekoriai taip lengvai nuo mūsų neatstojo, už dienos kitos vėl pas mus ateina, pasiūlo sąlygas, rokuoja – neturėsite visų pinigų, tai mes palauksime likusių. Jie sako: „Jūs abudu jauni, gražūs, protingi – pažiūrėsite, kaip jums seksis, nepralošite.“ Na, ir ką gi, mudu su Kastule pradedam apie tai kalbėtie, svarstytie – gal būtų neblogai, bet vis tik kaip su pinigais. Už kelių dienų aš gaunu algą – 180 litų, dar nei iš šio, nei iš to kaimynai Kazlauskai mumi pasiūlė 300 litų paskolintie, net nė vekselių neprašė. Tiek pinigų aš savo gyvenime pirmu kartu turiu rankose, tai ir sutariam su Tekoriais tą jų krautuvėlę pirktie. Prekių joj buvo už 700 litų, kiek neištekom, likom skolingi.
Tiesa, perėmus tą prekybą pas mus iš pirmųjų dienų pradėjo daugiau klientų lankytis, o toliau vis daugėjo. Kambarį mums pakeitė, davė prie parduotuvės. Ten buvo jų virtuvė, gana ankšta, vos 8–10 kvadratų. Mes trise, dar ir ketvirta atsirado – sesę Julę parsikviečiau iš Dzūkijos. Jinai buvo pas pusbrolį Leškevičių už augintinę. Jo ūkyje Karužų kaime dirbo sunkius ūkiškus darbus už tai nieko negaudama – mat augintinė. Sesė pas mus gyveno laikinai, apie 2 mėn. Jinai išėjo pas ūkininkus, pas Brazį Jasiuką ir kitus, tarnavo už mergą samdinę.
Mes, dar jauni būdami, to ankštumo, tų nepatogumų kaip ir nejautėm. Tik rūpinomės, kaip daugiau prekiautie, kaip greičiau skolas išsimokėtie. Ten paprekiavę porą metų skolas išsimokėjom, neblogai pragyvenom, šiek tiek geriau apsirengėm ir jau turėjom Ūkio banke santaupų – pusantro tūkstančio litų. Tą krautuvėlę pardavėm kaimynei Grybienei ir persikėlėm į centrą iš miesto, prie ūkiško turgaus. Išnuomavom nuo Juodzevičių prekybos butelį ir ten atidarėm arbatinę. Toj arbatinėj apyvarta darėsi nedidelė, bet ir pinigo didelio nereikėjo įdėtie, buvo pelninga. Kaip žinom, kiekviena specialybė – ar tai būtų amatas, ar prekyba – reikalauja įgudimo, praktikos, stažo, gabumų. Taip buvo ir prekyboj.
————————————————
1 Gišeftas – prekyba.
[1] Budilninkas – žadintuvas.
3 Greičiausiai turimas galvoje Jonas Drandželauskas (arba jo brolis Juozas), Adomo sūnus, 1918 – 1923 m. savanoris nuo Liudvinavo. 2020 m. kovą jiems buvo atidengtas paminklas, o savanorių žygiai aprašyti V. Kavaliausko šešiatomyje „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918 – 1940) bei Teresės Vizbarienės leidinyje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
