Maršrutu Marijampolė – Kaunas pradėjusi kursuoti J. Dapkūno mašina K-25
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Šeštadienio skaitymuose – vienuoliktoji ištrauka iš Jono DAPKŪNO prisiminimų. Joje paaiškėja, kad šis Sūduvos šviesuolis jau imasi ir savo verslo, tampa svarbus Marijampolės apskrities veikėjas, apie kurį rašo tuometinis verslininkų leidinys „Verslas“. Parengė Česlovas Iškauskas.
Kaip tapau tikru verslininku
Nuo 1926 iki 1940 metų vidurio – 14 metų buvau Lietuvių verslininkų sąjungos Marijampolės skyriaus sekretorius. Kai 1940 metais atėjo tarybinė valdžiukė, tai tokius, kaip mes, prekybos specialistus, visus vienos rankos mostelėjimu nušlavė į šiukšlyną. Mat jie skaitė, kad visi privatūs prekybininkai, nors legalūs ir su patentais, vis vien yra parazitai. Per tą savo visuomeninės 14 metų veiklos laikotarpį nemažai esu parašęs straipsnių iš prekybos srities į laikraščius. Daug skyriaus susirinkimuose daręs pranešimų, dalijęs patarimų apie prekybą. Aš sakydavau, kad geras prekybininkas turi būtie tam tikros rūšies inteligentas, mandagus, sąžiningas ir net visapusiškai išsilavinęs. Toks prekybininkas turės tarp liaudies gerą vardą, tas ir turi pasisekimo prekybos srityje. Toki prekybininkai, kaip šiais laikais (o jau eina 1981 metai), kurie galvoja, kaip tave nusukt, apskaičiuot, be to, su pirkėju, ypač su senesniais žmonėmis, visai nekalba, ką paprašai – nusiduoda negirdi lyg kurti, taigi toki prekybininkai prieš karą iki 1940 metų birželio 15 dienos buvo pasmerkti žlugtie (žinoma, jeigu tokis iš tūkstančio rasdavosi vienas, o gal nė vieno tūkstantyje nebuvo).
Aš prekyboj turėjau talentą, greit pramokau arba liaudis išmokino. Ir taip mudviem su Kastule visur neblogai ėjosi, sekėsi, tik dar buvo viena bėda – mažai turėjom kapitalo investuotie į prekybą, o vis teko daugumoj naudotis kreditais. Šitie mumis daug apsunkindavo, nes vis tekdavo permokėtie apie 10 procentų už tą ar kitą prekę, nekalbant apie skolinimą iš privačių asmenų, kur reikėjo mokėtie palūkanų už 100 litų į mėnesį po 2 litu.
Dar turiu primintie, kad aš kaip kur buvau kaltas. Mes vienoj vietoj vis neilgai rimom, daugumoj tai aš buvau nenuorama. Vieną prekybą įsigijom, jau, rodos, neblogai einasi, tai kur tau – kas topteli į galvą, kad štai šitą parduokim, ir jau kitoj vietoj numatęs – ten tai bus gerai. Na, su draugute pasitariu, toji niekada neprieštaravo. Ir taip tas perkybos vietas ir jos rūšis keitėm keletą kartų. O tas nelabai išeidavo į gera. Kaip patarlė sako, kad vienoj vietoj ilgainiui ir akmuo apželia. Negana to, su parduotuvių kaitaliojimu turėjom šiek tiek nuostolių, dar įsivėliau į nepelningą automobilių verslą.
Tai buvo 1927 metais. Mudu dviese su pil. Janulevičium Amerikos lietuvių bendrovėj Kaune nupirkom lengvą mašiną „Ford“ keleiviams vežioti taksi. Už tą mašiną mokėjom 7 000 litų.
Įmokėjom 5 000 litų, likusius 2 000 likom skolingi. Išdavė vekselius kas mėnesį po 300 litų. Aš tik pusantro tūkstančio turėjau grynais, 1 000 litų Janulevičius už mane uždėjo. Man čia susidarė nemaža skolų. Janulevičiui moku kas mėnesį skolą po 100 litų, už mašiną 150 litų ir dar Janulevičiui 150 litų, nes jisai išsimokino už šoferį. Turėjo teises ir jis važinėjo, taip buvom sutarę. Iš pirmų mėnesių Janulevičius važinėja – gerai vairuoja, neblogai uždirba. Iš tų uždirbtų pinigų viską apsimokam ir dar šiek tiek lieka. Mašina nauja, veikia gerai, be sutrikimų, nė padargų remontuot nereikia. Tik benzinas daug išlaidas pakeldavo, nes litras kainavo 80–85 centus, o į Kauną suvažinėtie ten ir atgal benzino sunaudodavo 20–25 litrus. Tuo ruožtu ir važinėjimas buvo brangus, pavyzdžiui, į Kauną ir atgal reikėdavo 50 litų, į Vilkaviškį – 20–25 litų.
Važinėjam antri metai, jau einasi blogyn. Reikia padangas pirkti – 200–250 litų štuka, remontas mėnesiui apie 30–50 litų. Mašinų daugėja, išsirikiuoja 8–10 mašinų taksistų. Visi nori gyventie, visi keleivius graibsto – konkurencija. Mano šoperukas pinigėlių maža parneša, pelno nėra, bet dar vis važiuojam, į skolas lendam. Negana šitos bėdos, ką jau turiu, dar klampojuosi į didesnį bėdų liūną. O buvo taip: nepraėjus metams, kaip pirkom „Ford“, aš perku nuo pil. Butkeraičio jo susprogusio autobuso „Ovelant“ važiuoklę (ją vadinom šasi) be motoro ir kėbulo. Reik prie to šasi motoro ir kėbulo, tada bandyt sumontuot sunkvežimį. Pas vieną pil. Kalvarijoj perku motorą „Ford“, tuos du dalykus pristatau į inž. Vitmozerio3 mechaninę dirbtuvę viską sumontuoti iki galui, kad galėčiau tik sėstie ir važiuotie. Per trumpą laiką man tą sunkvežimį sumontavo, kėbulą uždėjo ir t. t. Šioje kontoroje atsiskaitau už sudėtinį sunkvežimį ir išvažiuojam iš fabriko.
Už 75 litus išsiimu patentą, pasiimu šoperį, už numerį mašinai – 2 litu. Na, ir pradėjau ieškotie darbo: kur kam ką nuvežtie, parvežtie. Iš pradžių dar ėjosi prastai, nes mažai kas davė, ką vežtie, bet po truputį pradėjo atsirastie. Ir mašina apie porą mėnesių ėjo gerai, bet tolyn – vis blogyn, visai su tokia sudėtine technika vargo vakarienė pasidarė.
Rudeniop atsirado daugiau darbo. Mūsų kupčiai – žydai – iš ūkininkų supirkdavo žąsis, antis, kurkes[1], vištas ir siųsdavo į Virbalį, Kybartus. Ten iš Vokietijos atvykdavo kiti supirkėjai jau nuo šių mūsų pirklių. Anksčiau, kai nebuvo mašinų, tai veždavo padvadom, vadinamais brikais. Tuos daugiau nei 40 kilometrų varydavo pėsčias žąseles. Tai buvo varginga ilga kelionė. Žydai, kurie turėjo sunkvežimius ir nespėdavo, neaprėpdavo visų tų paukščių nuvežtie į Kybartus, man duodavo kokį vieną kitą reisą. Tad jau šiek tiek atsirado darbo ir neblogai mokėjo už reisą – iš ten ir atgal 40–45 litus. Kartais ir du kartus suvažinėdavom, tik reikia turėtie gerą mašiną. Dar klėtką teko padarytie ant mašinos. Padarėm trijų aukštų, kad daugiau pakrautume ir kad paukščiai neuždustų. Bet iškraunant pasitaikydavo ir vienas kitas negyvas, uždusęs, tik čia jau pačių kupčių kaltė.
Su šita montuota kombinuota mašina vežėm apie pusantro mėnesio. Vėliau mano sukurta technika pradėjo šlubuotie taip, kad jau kely lieka nakvotie, kartais buksyru partrauktie tenka, o šitas viskas man labai ėjo ne į naudą, daug kainuodavo. Ir tie mano darbdaviai kupčiai pradėjo manęs vengtie ir jau neduotie vežtie. Jei nuo žydų sunkvežimių atlikdavo, tai tada ir man numesdavo kaip tam šuneliui kaulą apgraužtie. Vienas kytras Marijampolės kupčius – irgi žydelis pavarde Ribickas – pastebėjo mano varganą mašinų eksploataciją (jisai turėjo benzino kolonėlę, mašinom dalių, padangų ir kita). Vieną dieną atvyksta pas mane į namus su nauju pasiūlymu ir sako: „Ponas Dapkūnas, aš matau, kaip jūs vargstat su šituo senu trantu sunkvežimiu. Aš siūlau pirktie naują mašiną – ševroletą, 2 tonų sunkvežimį.“ Aš, nustebęs tuom jo pasiūlymu, ir sakau, kaip ir už ką aš tą naują mašiną pirksiu, kad skolose, o ne piniguos paskendęs. O jis man sako: „Oi, aš už jumi uždėsiu du tūkstančiu litų, šitą seną priims, priskaitys du tūkstančiu litų, ir mes paimsim naują ševroletą už 12 000 litų. Man vekselius išduosite 2 000 litų, Amerikos bendrovei – 10 000 litų ir taip mes turėsime naują gerą mašiną.“ Mes su viskuo sulygom ir rytojaus dieną tuom reikalu nuvykom į Kauną, į Amerikos bendrovę. Čia sutvarkėm reikalus, sutarėm, kad mano senos mašinos kėbulą uždės dirbtuvėse ant naujo ševroleto šasi. Pasirašiau krūvą vekselių. Bendrovei išdėstėm mėnesiui po 400 litų, Ribickui – po 100 litų. Šiuos reikalus sutvarkę parvykstam namo. Su senu klabūku[2] šoperukas Dobila nusiiria į Kauną, atiduoda į dirbtuvę ir po poros dienų jau nauja mašina parvyksta. Mašina tiesiog puiki, net skamba, važiuojam ir džiaugiamės.
Aš tuo laiku dar vis pašte dirbau, prekyba taipgi judėjo, krutėjo – čia daugiau Kastulė tvarkėsi. Paukščių vežiojimas baigėsi, prekių parvežtie žydeliai kupčiai man nedavė. Lietuviai, stambesni biznieriai, dar žydų sunkvežimininkų nepameta, vis pagal seną papratimą jiems duoda darbo, rokuoja – nepatogu atsakytie. Taip tą 1928–1929 metų žiemą vargais negalais ištvėriau nebankrutavęs. O žiema buvo šalta, ilga ir sunki. Plentus užsnigo, užpustė, keliai neišvažiuojami. Tada dar nebuvo buldozerių, visą mašinų judėjimą sukaustė sniegas ir šaltis, mašinom niekur negalėjom išvažiuotie. „Fordu“ Janulevičius išvažiavo Lazdijų link, bet mašiną Lazdijuose pastatė pas vieną ūkininką. Tik po trijų mėnesių iš ten parsivarėm ir dar tam ūkininkui nuomos 60 litų užmokėjau. Sunkvežimio šoperiui Dobilai mokėjau 300 litų už mėnesį, vekselį už mašiną išpirkdavau už 400 litų. Dar vis tarnavau pašte, gaudavau 200 litų algos, tai gelbėjo įvairias išlaidas padengtie. Prekybą turėjom, bet ir tą nualinom, nes skolas lopiau, dar vis nepaleidau vekselio nukeliautie pas notarą ar teismą, nes tas tai prekybininkui buvo nelaimė.
Pagaliau prašvito pavasaris. Vienas pramonininkas žydelis – pavarde Essas – turėjo didelį malūną4. Šitas kupčius Kaune turėjo ir perkupčių – irgi žydų, kurie nuo jo pirkdavo miltų, tik geros rūšies, pikliavotų. Essas man pradėjo duotie vežtie į Kauną miltus. Pakraunu po 20 maišų po 80 kilogramų, už maišą iškart mokėjo po du litu, vėliau tik po pusantro, bet ką aš galėjau darytie – reikėjo gelbėtis nuo pinigo trūkumo. Ilgainiui pradėjo ir lietuviai vienas kitas duotie parvežtie ir nuvežtie į Kauną ir atgal, tai – „Dirvos“ spaustuvė, Kiverio baldų prekyba, vaistininkas, Marijonų spaustuvė ir baldų fabrikas, žemės ūkio draugija. Vedėju buvo Penčyla Jonas, kuris mane iš dalies palaikė. Jisai pradėjo vežtie iš „Paramos“ kepyklos donos, pyragų, iš maisto fabriko vežėm lašinių, dešrų. Na, ir kitokių atsirasdavo pervežimų, perkraustymų, tai taip jau neblogiausiai buvo galima su sunkvežimiu verstis, jisai net padėjo kitas skolas mokėtie.
Janulevičius dar vis vairavo „Fordą“, bet jokios naudos iš to jo važinėjimo, reikdavo tik pridėtie. Janulevičius pradėjo su žmona nesutartie, gertie. Jau ir vieną kitą nedidelę avariją padarė, mašiną aplamdė, bet dar pasiremontuodavo ir vis važinėjo, tik man litų nuo to važiavimo mažai kliuvo.
Arbatinę mes likvidavom, laikinai prekyba neužsiėmėm. Aš tarnavau pašte, dar sunkvežimis davė darbo administruotie, kartais Janulevičius bėdos pridarydavo. Į tą tarpą dar viena nenumatyta bėda atsirado arba, kaip sako, nereik bėdos ieškotie, jinai pati ateina. Atsibastė iš Kauno du pil. – Čepurna ir Bartinkaitis. Jie įsteigė Marijampolėj, Vytauto gatvėj, kur buvo „Kino palas“, „Loto“ klubą.
Tai buvo lošimo klubas su valgykla ir bufetu. Be to, dar ir trečias bendrininkas atsirado – toks Petraitis. Vėliau tasai nutarė pasitrauktie iš kombinatorių bendrovės, lyg į Braziliją važiuotie (jis man melavo). Petraitis mane prikalbino, kad aš nuo jo trečią dalį perimčiau ir stočiau į „Loto“ klubo narius, būčiau prekybos dalininkas. Ir taip po kelių trumpų mudviejų pasitarimų aš, savo nelaimei, sutikau tą jo klubo dalį perimtie. Taip suėjom visi keturi. Tas Petraitis mane rekomendavo, kad aš, tokis ir tokis, sutinku būtie jų dalininku, mane supažindino su klubo veikla ir panašiai.
Teko investuotie pusantro tūkstančio litų. Na, ir bizniaujam. Vieno dalininko – Čepurnos – sesuo buvo bufetininkė. Vakarais susirinkdavo nemaža publikos: vieni loto paloštie, alaus išgertie, karšto užkandžio užvalgytie. Nuo loto lošimo mano bendrininkai ėmė 18 procentų nuo bendros sumos. Taip išlošęs gauna 10 procentų mažiau. Tie 10 procentų eidavo į klubo kasą (aš tokių pinigų niekuomet nemačiau). Dar antrame aukšte turėjom didelį kambarį, vidury – didelis stalas su skyle. Ten lošdavom „Devetką“. Iš šio lošimo taipgi imdavo. Ten pat sėdėjo Čepurna ir 10 procentų ėmė į tą skylę (aš tokių pinigų taipgi nematydavau). Iš bufeto irgi pinigų nemačiau, kaip ir kam juos sunaudojo, man buvo nepatogu jų dviejų kontroliuotie, o pridėtie tai kas mėnuo tekdavo. Jie man vis sakė, kad nėra tiek pajamų, kiek išlaidų: patalpos nuoma, virėjai, padavėjai, bufetininkei alga. O kiek jiedu sau pasiskirdavo algos – man nesakė.
Toj apgavikų kompanijoj pabuvęs apie du mėnesius nutariau nešdintis, kol nevėlu, nes man visai grėsė bankrotas. Visas mano santaupas ir algą tie Kauno Čepurnos lengvai prarijo. Vieną dieną aš jiems pareiškiau, kad išstoju iš šios bendrijos ir norįs atsiskaitytie. Bendrai neprieštaravo, tik atsiskaitant maža ką aš iš jų gavau. Pinigais negavau nė lito, tik šiek tiek inventoriaus: tris stalelius, keturias kėdes, keletą lėkščių, lėkštukių, na, ir viskas. Dar mes pasirašėm tokį raštą, kad nuo atskaitymo dienos aš už šio klubo veiklą neatsakau. Taip už visus mokesčius – valstybinius ar privačius – aš nebūsiu atsakingas. Iš viso patyriau maždaug du tūkstančius litų nuostolio. Laimė, kad aš laiku tų Kauno parazitų atsikračiau, nes greitai lošimo klubą likvidavo. Valdžia uždarė dėl tos „Devetkos“ – nelegalaus lošimo, o mokesčių už tokį nešvarų gišeptą užkrovė nemažai.
Po šio mano pasitraukimo iš klubo mudu su Kastule sukrapštėm kur nebūt tų labai brangių litų ir naujoj vietoj, ties miesto sodo ir Petro Armino gatvių kampu, atidarėm maisto produktų ir kitų prekių parduotuvę. Kaip tik naujai pastatytam mūro name, kurio savininkas buvo amerikonas Čeponis. Čia iš pirmų mėnesių teko be darbo kiurksotie, nes nauja vieta, nauji prekybininkai, bet laikui bėgant reikalai pagerėjo.
Prekyba ėjosi neblogai, tik reikėjo norėtie ir dirbtie, bet kur tau – vis tas Jonelis nenuorama vietoj nenurimsta. Čia pagyvenę apie porą metų, pasitarę su Kastule parduodam šitą vietą pil. Drandželauskui ir perkam Bažnyčios gatvėj Proskio name nusigyvenusį valdininkų kooperatyvą5. Tame kooperatyve prekių buvo už 8 000 litų. Tiesa, šiame kooperatyve buvo nemažai galanterijos: baltinių, kojinių, sagų, šukų, kaklaraiščių ir kitų smulkmenų. Nemaža buvo užsigulėjusių, jau nemadingų. Už tas prekes gavau nuolaidą, bet vis vien nebuvo gerai, šiek tiek nuostolinga. Įvedžiau daug prekių iš maisto produktų, kaip saldainių, šakuladų, apelsinų, citrinų, bananų, sviesto, sūrių ir kitų skanėstų ir kita. Čia taipgi reikėjo iš kur nebūt ir kaip nebūt investuotie šiems produktams pinigų. Viską susitvarkiau, pasitvarkiau, iškabinau didelę vitriną su apelsinais ir kitais skanėstais, vitrinos iškaboj vienas trumpas vardas – „Garsas“. Na, ir šitas „Garsas“ pradėjo mieste garsėtie, nemaža miesto inteligentijos čia pradėjo lankytie, teko pardavėją samdytie, ir mudu su žmonele darbuojamės. Ėjosi neblogai, bet čia tenka dar kaip ką pasakytie.
Šį kooperatyvą pirkdamas aš tiek pinigų grynais neturėjau, teko 3 000 litų išduotie vekselius, o juos terminuoja, kada ir po kiek išpirktie. Jau čia, Joneli, tik spėk suktis ir gerai apsidairyk, kieno ir kada vekselį ir už kokią sumą reik išpirktie. Dar tų automobilių nemaža skolų, kooperatyvo nemažas pluoštas pasipildė, tai man visai nelengvi reikalai klostėsi. Janulevičius dar su tuom „Fordu“ važinėja, bet gero jokio, tik man tenka šiek tiek prikištie litų. Kaip minėjau, dažnai mašiną vairuoja neblaivus, aš jam moku algą, vis tiek jų neištenka. Gal dar ir nusukdavo nuo manęs, nes vis galų su galais nesuvedė. Vietoj to, kad aš jam buvau skolingas 1 000 litų, dabar jis man skolingas 700 litų, bet ką darytie, kaip juo atsikratytie.
Kartą Janulevičius išvyko į Lazdijus su keleiviais. Kas nutiko keleiviams, man neteko sužinotie, tik Janulevičius parvyko rytojaus dieną. Mašina – baisu žiūrėtie – aplamdyta, jisai apsidraskęs, rokuoja – apvirtau, apačioj mašinos buvau atsidūręs. Ką darytie, reikia mašiną vežtie remontuoti. Tą mašiną paskutiniu kartu nutempėm pas meistrą Spūdikį. Tas apžiūrėjo ir sako, kad čia nemaža prie jos darbo ir greit nepataisys. Aš jam sakau, kad bus gerai, kai galės, nes nė neskubėjau, kad ją greit pataisytų. Tas remontas tęsėsi mėnesiais, metais ir kitais, ir taip 1927 metų laidos „Fordas“ liko meistro kieme gulėtie, rūdytie amžinai, o man už tų kelerių metų priežiūrą, tą vargą, tą rūpestį, kaip tam karvelių mėgėjui: balandį vanagas nunešė, plunksnas – vėjas, ir liko tik mėšlas.
Aš jau, rodos, to pyrago daug paragavęs, net gerklė apkarto, jau reikėjo ir vengtie to skonio, bet kur tau – kaip tam girtuokliui, kad ir neskani toji degtinė, bet vis tiek susiraukęs geria. Vėl atsirado kompanionas ir mane prikalbino dar vieną bėdą pirktie. Tai kitas Dapkūnas Juozas, mano tolimas giminaitis. Mudu perkam autobusą keleiviams vežiotie. Šitas kaimo bernas nenuorama, vėl be pinigų sutinku pirktie tą autobusą. Sutarę vykstam į Kauną, vėl į tą pačią Amerikos lietuvių bendrovę. Kadangi aš buvau jų geras ir teisingas klientas, tai nedaug ką ir reikėjo kalbėtie. Sutarėm 25 vietų 6 cilindrų ševroletą už 16 000 litų. Įmokėjom 3 000 litų, 13 000 litų išduodam mudu vekselius po 600 litų kas mėnesį išmokėtie. Na, ir parvykstam su nauja mašina, su nauja bėda. Susitvarkę su patentu, su numeriu, pradedam važiuotie, kursuotie Marijampolė–Kaunas. Ėėė, žydeliai pamatė mūs naują gražią mašiną, pradėjo su mumis konkuruotie! Normali kaina į Kauną – 3 litai bilietas, o jie paskelbė 2 litu ir už pusantro. Jie vežė už tiek, ir mes vežėm už tiek. Ta konkurencija pasireikšdavo ne kasdien, bet gero nebuvo. Važinėjom, kursavom į Kauną, kartais į Alytų. Taip kelis mėnesius važinėjom, bet galų su galais nesuvedėm. Išlaidų daug susidarė: šoferiui 300 litų, vekselis 600 litų mėnesiui, Kaune ir Marijampolėj autobusų stoties pajamos po 2–3 litus, patentas, benzinas ir kitos smulkmenos. O keleivių nedaug važiuoja. Didesnė jų dalis buvo žydai, o žydas tai vis savus žydus autobusininkus palaiko. Na, ir mudu tariamės, ką darytie. Į skolą bridom, maža vilties, kad pagerėtų šie reikalai. Aš iškėliau mintį, kad kuris vienas perimtų tą bėdą. Abudu kratėmės, nes nei jis, nei aš nenorėjom užsikrautie tas nemažas skolas ir atsakomybę. Po kelių mudviejų pasitarimų vis tik aš jį įkalbėjau: jis energingesnis, drąsesnis, turtingesnis (turėjo Tarpučiuose didelį namą ir žemės sklypą, nes tarnavo 9 pėstininkų pulke raštininku, vyr. puskarininkiu). Galų gale jis perėmė iš manęs tą antrą pusę ir visas sąskaitas. Man jokių pinigų nedavė, išdavė vekselį 1 000 litų. Iš jų 400 litų išpirko, o išėjau iš to biznio ne sausas, o šlapias kaip išmaudytas. Prie to autobuso pirkimo prikišau apie porą tūkstančių litų, kas tokiam varguoliui – didelis smūgis. Su sunkvežimiu dar stūmiausi, mokėjau senas ir šito autobuso pirkimo skolas.
Dar apie metus sunkvežimiu darbavausi, bet ir šitas pradėjo negaluotie, reikėjo nemažai remonto. Ir prekyba „Garsas“ Bažnyčios gatvėj labai sunkėjo. Per tuos nenaudėlius automobilius labai sumažėjo apyvarta, nes pinigai daugiau buvo investuotie į automobilius, o prekybai jau neištekau, sumažėjo prekių, o kartu ir klientų. Sunkvežimį, kuris dar mane vis gelbėjo iš tų nepriteklių, neturėdamas lėšų jo remontuoti, pastačiau vienuolyno kieme. Kunigas Andžiubis6 ne kartą mane apibarė už tai, kad aš ten vis pasistatydavau savo mašinas, bet kaip bus, taip bus, vis vien jie to mano sunkvežimio neišstums į gatvę. Visai ten nesirodžiau, mašina stovėjo apie porą mėnesių, kol atsirado pirkėjas. Prekybą Bažnyčios gatvėj irgi vargais negalais likvidavom. Toje parduotuvėje dar buvo įvairių galanterijos smulkmenų: siūlų, šilko siuvinėti ir kitų gražių dalykų. Žmonelė kaip kurias prekes turguj pardavė, kaip ką dar iš tų prekių sugalvojo pasiūtie, numegztie ir taip pat turguj realizuotie. Dar vis kaip kokis litas sugrįžo, nors maistui.
Neturėdami pagrindinių pajamų, turėjom ką nors sugalvotie. Nupirkau porą arklių, vežimą, roges, pakinktus ir ruošiausi į Kauną ir iš Kauno vėl prekes vežiotie. Per tą laiką, kolei aš viską susiruošiau, susitvarkiau gyvenimui, mano žmonelė tuos arklius gerokai atšėrė. Mes gyvenom Bažnyčios gatvėj, arklius laikėm už halės, pas ūkininkę Šatienę. Žmona retkarčiais eidavo naktį jų pašertie, paglostyti. Viską susiruošęs vėl gavau miltų pakrautie pilnas roges pas tą erodą Essą. Daug sniego, žiema buvo gerokai šalta, vis apie 20 laipsnių šalčio. Išvažiuojam rogėm iš vakaro, apie 6 val. Dieną dalį sniego nutirpdo – jau sunkoka važiuotie. Kai pirmam reisui pakinkiau į roges tuos savo du bėrius, tai atlaikytie negalėjau, maniau, kad jie mane nešte nuneš į Kauną, bet už dešimties kilometrų jau aptingo. Bevažiuojant pakeliui į Kauną aš tuos bėrius šėriau Vinčuos, Gudeliuos. Ten dar buvo apie porą gyventojų žydelių, arbatos gaudavom išgertie, sušildavom. Dar teko šertie Veiveriuose, Garliavoj. Kauną pasiekiau apie 7–8 val. ryto, miltus pas Esso kupčius jų sandėliuos iškrovėm. Atgal nedaug susigraibiau parvežtie, žinoma, ta varginanti kelionė maža naudos davė. Vėl iš Kauno išvažiavau apie 5 val. vakaro, antra naktis nemiegojęs. Šaltį visą naktį tenka kęstie, nes arkliai tik žingsniu eina, tai sėdėtie rogėse nusibosta, šalta. Einu šalia rogių pėsčias, pavargstu, o nemiga ir nuovargis visai spaudžia. Taip apie mėnesį tas mano važinėjimas tęsėsi, o kartu ir nemiga, ir šaltis, nuovargis.
Vieną kartą mano žmonelė pasisiūlė kartu su manim važiuotie į šią kelionę. Aš su mielu noru priimu šitą pasiūlymą, bile tik važiuos – dviese bus smagiau. Taip mudu suvažinėjom į Kauną paskutinį kartą. Daugiau nei ji, nei aš nenorėjom važiuoti. Vis dėlto ne tas amžius arkliais į tokias keliones važinėtie, kai įvairiausi automobiliai pro nosį dūzgia. Pasitarę su žmonele nutarėm arklius parduotie, visą inventorių likviduotie. Taip ir padarėm. Artimiausiu laiku išvedėm arklius į jomarką ir greit žydeliai kupčiai abudu nupirko, dar šiek tiek su uždarbiu. Roges, vežimą, pakinktus – viską už žemą kainą išpardavėm, viską likvidavom.
Savaitę, kitą esame be užsiėmimo, bedarbiai. Mudu su Kastule pradedam galvotie, kaip toliau bus, kaip gyvensim, nes pinigų maža, vos 500 litų turim. Už tokius pinigus parduotuvės neatidarysi, o ir kur ją atidarysi. Ir taip mudviem galvas besukant vieną dieną ateina pas mus pil. Burdulis iš Petro gatvės 11, kaip tik netoli to Drandželausko, kuriam prieš trejus metus parduotuvę pardavėm. Burdulis pasiūlo mumi jo name parduotuvę atidaryti – tokią, kaip ir jo kaimyno Drandželausko. Tame betoniniame jo name nebuvo prekybai tinkamos patalpos. Čia šeimininkas viename nedideliame kambarėlyje vieton lango padarė duris, o mumi davė nedidelį kambarį gyventie. Ir taip čia mudu su Kastule su nedideliu kapitalu atidarėme kuklią mažo pasirinkimo prekių krautuvėlę. Už tuos arklius, kur pardaviau už 400 litų, negalėjau nė tokios mažos krautuvėlės atidarytie, teko skolytis pinigų. Gavom paskolos 600 litų iš Plečkaičių, iš Kastulės dar mergautinių laikų geros draugės Petrukės.
Jau turėdami apie 1 000 litų galėjom šią kuklią prekybėlę atidarytie. Įsisteigę ilgokai nedidelę apyvartą darėm – mat buvom naujokai. Be to, šalia Drandželausko parduotuvės. Jis – įsigyvenęs prekybininkas, apglėbęs kone visus to rajono klientus. Antakalnio gatvėj viena moterėlė irgi laikė tokią pat nedidelę krautuvėlę, tad mumi liko tik pasturgalis – kaip iš to arpo išėję šapai. Šioj krautuvėj sėdim mėnuo, antras, o mūsų prekyba mažai juda, pirkėjų mažai atsiranda. Jau ir baimė mudu su Kastule ima, laikas slenka, pinigėliai dyla, tiek neuždirbam, kiek reikia pragyventi, senų ir naujų skolų nemažai turime. Už senas skolas pradeda mus ir antstolis čiupinėtie, nors patentą buvau išsiėmęs kito vardu ir krautuvės vitriną-iškabą užrašiau kaip kokios didelės firmos – garsiu vardu „Garsas“. Mane skolintojai ir surado po šia garsia iškaba. Teko juos nuramintie: vieniems šiek tiek įmokėjau, kitiems prižadėjau, kad tada ir tada mokėsiu, ir taip laikinai apsitvarkęs toliau stūmiausi su šiais finansiniais sunkumais.
———————————————————————————–
1 Kurkė – kalakutas.
2 Klabūkas – rastas, išgveręs daiktas, kledaras.
3 Inžinierius Karolis Vitmozeris – Virbalio ir Marijampolės verslininkas, liejyklų ir žemės ūkio mašinų gamyklų savininkas.
4 Borucho Esso malūnas stovėjo Seminarijos gatvės šiaurinės pusės pradžioje; yra išlikę kai kurie raudonų plytų statiniai.
5 Prostko namas stovėjo Bažnyčios ir Vytauto gatvių pietvakariniame kampe.
6 Turimas galvoje Pijus Andziulis (1870 – 1950), kunigas marijonas.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
