Vytauto gatvės atkarpa, kurios viename pastate veikė J. Dapkūno knygynas. Nuotrauka iš Benjamino Mašalaičio kolekcijos

 

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Dvyliktoji ištrauka iš Jono DAPKŪNO prisiminimų. Tai brandžiausias šio Sūduvos šviesuolio prieškario veiklos etapas – nuo transportininko iki knygyno savininko, žurnalisto ir leidėjo. Bet artėjo sovietinė okupacija… Parengė Česlovas Iškauskas.

 

Kaip aš įsteigiau knygyną…

Vieną dieną lyg laimė į mūsų namus atėjo. Ateina mano vienas geras prietelius ir man praneša, kad miesto valdyba nori ugniagesiams pirktie sunkvežimį. Aš nieko nelaukdamas skubu pas miesto burmistrą Mauruką su pasiūlymu, kad mano mašiną pirktų. Tas mano pasiūlymas buvo sėkmingas. Kitą dieną pats burmistras Maurukas¹ ir miesto inž. Dragašius² apžiūrėjo tą mašiną ir nutarė ją iš manęs nupirktie. Ir taip aš už poros dienų už tą mašiną gavau du tūkstančiu litų. Tai po šitokios laimės aš jau šiek tiek atsidusau. Daugumai kreditorių apmokėjau skolas, su kitais susitariau dalimis išmokėtie, dalį pinigų į prekybą investavau ir mano finansiniai reikalai palengvėjo. O jau buvau pradėjęs baimintis, ar neprisieis bedarbių eiles papildytie, nes ten mokėjo į dieną už 8 val. 2 litu. Iš pašto tarnybos aš savanoriškai išėjau prieš dvejus metus ir vėl eitie prašytie buvo nedrąsu ir gėda. Prekyba mažai gėrėjo, į dieną uždirbom 3–5 litus, vis tik skūpoka, neištenkam. Buto ir parduotuvės nuoma į dieną 2 litai, o kur visos kitos išlaidos.

Jau ir ruduo artinosi, reikia žiemai kuro pirktie, šiltesnio rūbo. Dukrelė Kazytė į mokyklą eina, tai ir rūbelio šiltesnio, gražesnio reikia, o vaikai – kaip vaikai – jiems dėl to galvos neskauda, tik duokit, tėveliai, ir viskas. Jie neturi mažiausio supratimo, kad tėvai aimanuoja, kad pinigo nėra. Bet vis nenustojam vilties, vis galvojam, kad su lauku pagerės ir šie reikalai, o gal pirkėjų padaugės. Taip ir stūmėmės. Kartais širdyje pasidžiaugdavau, kad galų gale atsikračiau visų automobilių. Kai važiuodavau į Kauną prekių parsivežtie, tai tiesiog nueidavau į gelžkelio stotį ir traukiniu važiuodavau. Į tą pusę, kur mašinos stovėdavo, tai nė pažiūrėtie nenorėjau.

Laikas slinko nepastebimai. Priartėjo 1930 metų rugsėjo pirmoji ir mums pagerėjo. Jau tą pirmą rugsėjo apyvarta trigubai padidėjo, ir taip tolyn ėjo vis geryn, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Pamažu mūsų reikalai taisėsi mūsų naudai. Po metų, antrų mes iš visų skolų išbridom. 

1932 metais toj pat krautuvėj įsteigiau knygų skaitymo biblioteką. Išsiėmiau iš apskrities viršininko bibliotekai laikytie leidimą (jį lengvai ir greitai išdavė, nė pusvalandis nepraėjo ir aš leidimą rankose turėjau. Iškabinau iškabą „J. Dapkūno knygų skaitymo biblioteka“. O bibliotekos užuomazga buvo tokia, kad, kaip minėjau, toj krautuvėlėj apyvarta buvo maža, tad ir darbo buvo maža, daug laiko knygoms skaityti. Aš, kaip didelis knygos mėgėjas ir gerbėjas, turėjau nedaug knygų – apie 50 egzempliorių. Buvo ir lengvo turinio, kas jaunimui gana patrauklu, kaip „Grafas Montekristas“, „Raupsuotoji“, „Juodoji kaukė“, „Viešnia iš šiaurės“ ir kt. Atėję į parduotuvę vienoki ar kitoki klientai, daugumoj jaunimas, berniukai, mokiniai ir mergaitės, pamatę mane skaitantį knygą tuojaus sakydavo: „Vaje, kokią gražią, įdomią knygą skaitote, gal man duotumėte paskaitytie.“ Aš lengvai duodavau, kas tik paprašo. Bet po kiek laiko žiūriu, kad ne visos knygos sugrįžta atgal.

Kai kartą vienas iš pirmųjų mano skaitytojų grąžino knygą ir vėl paprašė kokią duotie, aš tuom tarpu lyg petim patraukiau, lyg čiulpstausi. Jisai, pastebėjęs, kad aš lyg ir nenorįs duotie šiam vyrukui (tai buvo Pačėsa Albinas iš Naujamiesčio neturtingos šeimos), sako: „Ponas Dapkūnas, jau už perskaitymą kiek imkit atlyginimo ir užrašykit, kas paėmė jūsų knygą.“ Aš savo gyvenime nebuvau jokioj bibliotekoj buvęs, tad neturėjau jokio supratimo, nei kaip užrašytie, nei kiek už knygą imtie. Tam Albinui ir išdaviau pirmą knygą jau kaip oficialiai iš bibliotekos, tuom tarpu užrašiau tik pavardę – Pačėsa Albinas. Knygas sunumeravau nuo pirmo numerio, na, o kiek imtie už perskaitymą, nenumaniau. Pagalvojau imtie 10 centų. Kaip ir maža, nes girdėjau, kad Kaune privačiose bibliotekose imdavo 20 centų. Pagalvojau, kad provincijoj pakaks 15 centų. Užvedžiau knygų sąrašą, taip pat ir skaitytojų. Nuo to berniuko Albino gal ir nereikėjo imtie pinigo, jis ilgai buvo mano bibliotekos skaitytojas. Jisai neturtingas, bet ir aš ne iš bagočių, ėmiau nuo visų lygiai – bagotas ar biednas, giminė ar negiminė – lipk iš grūšios, ir man reik gyventie. Ir taip už dienos, kitos, už savaitės, už mėnesių mano bibliotekoj augo knygų, kartu ir skaitytojų. Knygas gražiai sunumeravau, tvarkingai sustačiau lentynose. Vis pirkau naujų knygų, o prie jų nemaža ir darbo atsirado: kataloguot, numeruot, aplenkt, be to, jau reikia ir įrištie, nes neįrištos greitai susidėvi.

Dar vis būdamas neturtingas pradėjau pats jas rišti, o kaip rištie, tai jokio supratimo neturėjau. Kaip jas įrištie, jeigu aš jokio įrankio tam neturiu, išskyrus adatą, siūlų ir duonriekį peilį? Dar ilgai prie to knygų rišimo vargau, bet jau šiek tiek geriau gavosi, tik vis vien meistrai tas mano įrištas knygas vadino samadielkom. Po metų jau pradėjau duotie įrištie meistram specialistam – Dzencevičiui Modestui, Pucitai ir kitiems. Ir taip mano biblioteka didėjo, gražėjo.

Savo skaitytojams vis dariau lengvatų: užstato už knygos gavimą neėmiau, skaitytie duodavau dviem savaitėm laiko. Katalogus sudariau pagal knygos paskirtį: lietuvių autorių, vertimų ir jaunimo atskirai ir vienas bendras visų knygų katalogas. Ilgainiui atsirado ir užsienio kalboj – rusų, prancūzų, anglų, vokiečių. Šių dar daug neturėjau, tai buvo vienas bendras užsienio katalogas. Knygas beveik visi laiku grąžindavo, gana padorūs buvo skaitytojai, tik iš jaunimo buvo ir pramuštgalvių. Kai kurie imdavo kasdien po knygą, net ir po dvi.

Vieną kartą tokio berniuko, kuris ėmė po dvi knygas į dieną, paklausiau: ar tu šias knygas, kurias grąžinai, abidvi perskaitei? Jisai man sako: „Perskaičiau.“ Na, tai papasakok kiek nors turinio iš šitos knygos. Aš paimu knygą, o jis atmintinai iš vienos, iš kitos knygos tik renčia žodžiu. Kitą kartą einu po darbo namo per miesto sodą, jau sutemę, bet mėnulis gerai šviečia. Žiūriu – tas pats berniukas sėdi ant suolelio sode ir skaito iš mano bibliotekos knygą. Buvo gana rimtų knygų skaitytojų – Grincevičiai, net anglų kalboj imdavo, Žukauskai Juozas ir Jonas, Laukaitytė Zabelė ar Adelė Pilypienė, girininkas Siaurusevičius. Iš ūkininkų – Brazienė, Dagilis, Dabulevičius ir daug kitų, kurie į savaitę ėmė po tris ar keturias.

Šalia tos mūsų prekybėlės namą statė policijos viršila Šitkauskas³. Jisai buvo numatęs tame naujame name parduotuvei įrengti patalpą. Einant to namo statybai prie pabaigos Šitkauskas kalbina mane, kad aš pas jį pereičiau su parduotuve – ten bus kambarys, virtuvė, didelis sklepas, tvartukai. Ką gi, per daug nesipriešinau. Viena, vis tik policijos pareigūnas, antra, jau mumi toj mažoj parduotuvės patalpėlėj buvo gana ankšta, nes prasigyvenom. Taip pas jį persikėlėm, o buvusioj mūsų vietoj kitas atidarė tokią pat parduotuvę, bet mes jau buvom šiek tiek prasisiekę, turėjom nemaža klientų, tai beveik nejautėm tos jo prekybos. Tai buvo Bencevičius, gana ramus, rimtas žmogus.

1934 metų rudeniop pas mus atvyko mano pusseserė Lukoševičiūtė Stasiukė iš tos mūsų visų Dapkūnų ir Lukoševičių tėviškės, iš Rūdvališkių, iš tos Marijampolės apskrities užkampės, nuo vadinamo Alytiškės miško. Toji kaimo vargdienukė truputį nusiskundė varganu kaimo gyvenimu, rokuoja: kaime liūdna gyventie, darbų nėra, kad nors kiek užsidirbtum, nors apsirengimui. Pas didžialaukius ūkininkus už samdinę mergą nėra akvatos parsiduotie metams. Namuose reikia gaspadoriaus, nes Kaziui ta ūkė pavesta, o jisai visai nešeimininkauja. Eina per kaimus ūkininkams kailinius ir sermėgas siūdamas, o viena mamelė nepajėgia visko sutvarkytie. Na, ir dar daug bėdų nupasakojo. Šiaip merginukė linksmo būdo, nenusiminus, nenusiteikus nerūpestingai, žvali, gyva, drąsi. Jinai man sako: „Jonuk, gal čia pas jumis galima ką nuveiktie, gal čia už ko nors būtų galima užsikabintie?“ Kuom aš tau galiu padėti, kaimo vargdienėle, kad mes vos išsikrapštę iš tų savo prekybinių nesėkmių, dar neseniai atsikratę antstolių! Jau šiek tiek geriau užsidirbam pragyvenimui, bet tarnaitės ar pardavėjos neturim iš ko samdytie. Aš sakau Stasiukei, kad tau, vaikeli, niekuo negalim padėtie, nes mes po sunkių finansinių pergyvenimų tik pradedame atsigautie, atkustie. Pasiūliau jai bandyt nueitie į turgų. Daviau prekių: sąsiuvinių, pieštukų ir kitų smulkmenų. Jinai pasiėmė tas prekes ir išėjo į turgų. Kaip tik buvo mokslo metų pradžia, po rugsėjo pirmos. Atrodė, kad turėjo pirktie šias prekes, bet kur tau – merginukė už poros ar trijų valandų pareina iš turgaus nešina tom prekėm atgal. Tik žengdama per slenkstį jinai man sako: „Jonuk, kad nuo manęs niekas neperka.“ O kaip nuo jos pirks, kas tokių prekių visi knygynai ir kitos parduotuvės buvo kimšte prikimštos. Be to, pirmą kartą tokioj situacijoj, nedrįso kam nors pasiūlytie ir mažai pardavė. Šitaip apsivylus Stasiukė vėl atgal į kaimą kiūtino nusiminus. Laikui bėgant aš Stasiukę sutikau vėl mieste, sakė, kad dirba vieno žydelio restorane padavėja. Apie tolesnį savo gyvenimą jau jos reikalas parašytie.

Naujoj mūsų vietoj pas Šitkauską prekyba ėjosi neblogai, apyvarta darėsi vis didesnė. Ir biblioteka augo, kartu ir skaitytojų daugėjo. Tik sako, kad tryliktas numeris nelaimingas. Apie 1935 metus, kaip tik per Naujus metus, įvyko nesėkmė. Kazytė miesto sode bešokinėdama nuo vieno suolelio ant kito neišlaikė pusiausvyros, paslydus nupuolė ir ranką žemiau alkūnės susilaužė. Greit sugriebę ją nuvežėm pas daktarą, ranką sutvėrė, sugipsavo. Jinai kenčia skausmą, o kartu ir mes, tėvai, dūsaujam. Kazytės ranka sugijo, į mokyklą pradėjo eitie, gyvenimas vėl lyg ir stojo į normalias vėžes. Prekyba ėjo gerai, biblioteka irgi gyvavo normaliai.

Taip begyvenant tame tryliktame Šitkausko name kitais metais susirgo žmona. Jai po kaklu augo didelė struma, pradėjo dusytie, reikėjo darytie operaciją. Teko kreiptis į daktarus. Pasitarę vykstam į Kauną pas profesorių Kuzmą⁴. Profesorius savo namuos apžiūrėjo ir pasakė, kad reikės gultis į ligoninę operacijai. Paskirtą dieną nuvykom į ligoninę prie Rotušės aikštės. Padarė operaciją, gerai pasisekė. Ji ligoninėj gulėjo 12 dienų, tada išrašė. Dar parvykus namo keletą dienų pragulėjo, susveiko, sustiprėjo ir taip mudu vėl toj prekybėlėj darniai darbavomės.

Prekyba ir bibliotekos reikalai ėjo gerai. Mūsų biblioteka jau išaugo iki 3 000 tomų. Jau mes ir čia, pas Šitkauską, neišsitenkam, nesutalpinam prekių ir bibliotekos. Taip dar tęsėm iki 1936 metų pabaigos. Aš vėl nenuorama, mudu su Kastule tariamės, kaip čia reformuoti prekybą, gyvenimą. Nutariam persikelti į miesto centrą ir atidarytie knygyną su biblioteka. Bet kur patalpą gautie knygynui?

Vieną dieną į pavakarę einu su reikalais į miestą. Einant Vytauto gatve man šmėstelėjo tuščia patalpa, gražiai suremontuota prekybai. Man kaip tik, pačiame miesto centre, Vytauto gatvėje, 26 namas. Pil. Ribickio namas. Šeimininkas žydelis, vargu ar išnuomos. Bet pinigas nugali ir idėjas, ir nacijas, ir kita. Įsidrąsinęs užeinu pas tuos žydelius, palabinu, dar šiaip dairausi po jų krautuvę. Jie laikė gražių prekių parduotuvę: vyno, saldainių, šakuladų, obuolių, užsienietiškų kriaušių, apelsinų, citrinų ir kitų. Aš pasisakau, kokiu reikalu užėjau, kad norėčiau iš jų laisvą patalpą išsinuomoti knygynui. Tie šeimininkai tuojaus paprašo mane užeitie į kambarį ir greitai man pareiškia: „Oi, ponas, jumi su mielu noru išnuomosim.“ Sutariam dėl nuomos ir dar karštom rytoj eitie pas advokatą Špunderį – irgi žydelį – sutarties surašytie. Sutariam nuo 1937 metų sausio pirmos nuomą mėnesiui mokėtie po 120 litų. Ką gi, nuoma brangi, bet viską apskaičiavau: apsimoka ir tiek mokėtie, nes čia bibliotekos skaitytojų iškart padidės ne mažiau kaip dvigubai ir knygyno prekių apyvarta darysis. Parėjęs namo apie visa tai papasakojau savo draugutei ir abudu buvom patenkinti, džiaugėmės, kad taip greit pasisekė gautie patalpą. Išeidamas dar tų šeimininkų paprašiau, kad šitą mūsų sandėrį kol kas palaikytų paslaptyje.

Mes ruošėmės persikeltie į tą sutartą vietą ir atidarytie knygyną. Kad tik man kojos nepakištų kiti tokios rūšies prekybininkai! Ypač baiminausi dėl Siručio, kuris turėjo visam mieste pagarsėjusį „Dirvos“ knygyną. Jisai mieste buvo įtakingas asmuo, Tautininkų partijos narys, Lietuvos banko valdybos narys, lietuvių verslininkų Marijampolės skyriaus pirmininkas (o aš sekretorius). Jisai galėjo man sutrukdytie šiame reikale, bet aš ėmiausi atsargumo priemonių.

Dar lapkričio pabaigoj išsiėmiau knygynui 1937 metams patentą. Turėdamas patentą rankoj jau pradėjau drąsiai toj pačioj patalpoj šeimininkautie, visus prekybai įrengimus ruoštie: naujus prekystalius, spinteles, lentynas ir kita. Viską laisvai suspėjom įsirengtie iki 1937 metų pradžios. Prekybą tryliktame name pardaviau labai geram, teisingam žmogui – Vaičiuliui. Prekių toje mano krautuvėj buvo už 3 500 litų. Vaičiulis liko skolingas 1 000 litų, šiai sumai išdavė man vekselius. Vėliau pagal susitarimą visiškai atsiskaitė.

Kai atidariau knygyną, skaitytojų, kaip ir buvau numatęs, padaugėjo. Jau pirmom dienom šoktelėjo dvigubai, kiek vėliau vis didėjo. Prekių apyvarta darėsi irgi patenkinama. Knygynui nemaža reikėjo turėtie pinigų, bent 8–10 tūkstančių litų, o aš jų turėjau ribotai, vos 3 tūkstančius grynais. Knygyno atidarymui prekių iš Kauno parsivežiau ribotai, bet asortimentas buvo nemažas. Į lentynas išdėstėm lyg retokai, bet pasirinkimas buvo platus – ko pirkėjai pageidavo, to ir gavo. Beletristikos, naujausių leidinių ir į lentynas, ir į lango vitriną dėjom, o tai neblogai akį traukė. Mokslo vadovėlių tuomkart nepirkau, nes aš apie juos mažai nusimaniau. Apie romanus jau nusimaniau neblogai, nes per tuos kelerius metus gerai įsisavinau, be to, liaudis nemažai prie to prisidėjo, daug išmokino, ant kelio užvedė. Jau pradėjau žinotie, kas klasikas, nes per tą laiką daug įvairiausių knygų perskaičiau, ne vieną, o keletą šimtų. Atskyriau bulvariškas Piliponio ir į jį panašių rašytojų, kaip Hugo, Puškinas, Tolstojus, Diuma ir kita.

Knygyną įsteigtie ir jame dirbtie dar reikėjo ne tik kapitalo, bet ir gabumo, proto. Prie mokslo knygų reikėjo patyrusio žmogaus. Kaip tik pasitaikė tokia tinkama merginukė, kuri jau dirbus keletą metų pas savo tetą Surdokienę. Tai buvo Albinukė Sinkevičiūtė nuo Šeštokų, Surdokų augintinė, tad ją visi vadino Surdokaite. Jos tetėnas Surdoka Marijampolėj, Vytauto gatvėj, turėjo knygyną, kuris vadinos „Vytauto knygynas“. Taip ji kelerius metus dirbo pas savo globėjus Surdokus tame knygyne. Kai Surdoka mirė, knygyno jos nesugebėjo toliau tvarkyti, todėl pardavė pil. Dobilui. Taip Albinukė liko be darbo, o buvo gana gera ir teisinga mergaitė. Aš Albinukę pakalbinau į savo knygyną pardavėja, ji mielai sutiko ir stojo pas mane dirbtie. Ir taip mumi neblogiausiai ėjosi. Jinai apie mokslo vadovėlius gerai nusimanė, aš – apie beletristiką⁵.  

Šiam knygynui vestie, tvarkytis, vadovautie man netrūko gabumų ir proto, bet buvo maža pinigo. Vėl kreditoriai, skolos, vekseliai, žinoma, jau ne tiek, kaip buvo su tais nelemtais automobiliais. Čia reikalus tvarkiausi saikingai, apsiskaičiavęs, kad vėl taip neapsunkinus prekybos finansiškai, kaip kadaise. Prekybai normaliai funkcionuojant, judant, krutant, ir tos skolos, vekseliai buvo nebaisūs. Albinukė, pas mus padirbus apie porą metų, ištekėjo, teko ieškotie kitos. Pasitaikė ir kita, tai Lušaitytė Adeliukė, gera ir teisinga merginukė. Tik mažiau mokyta ir mažiau apie prekybą nutuokianti. Su Adeliuke irgi sugyvenom gražiai, gerai, greit prasilaužė prekyboje. Šitai Adeliukei pas mus apie metus pradirbus pasitaikė jaunikis Bujauskas Jonas, jiedu apsivedė. Mes vėl netekom geros, prasilavinusios pardavėjos. Knygyne ir bėdų netrūko, rūpesčių, pirkimo vekselių, bet ne tiek daug, kaip su tais automobiliais. Tokių, kaip vieną kartą su sunkvežimiu.

Tuo kartu iš Marijampolės išvykome vėl pas tą Essą malūne pasikrovę pilną mašiną miltų, važiuojam Kauno link. Bevažiuojant ties Karvelio ar Petrulio dvaru, netoli mėsos fabriko „Maistas“, vasaros laike nuo karščio sprogo užpakalinio rato padanga. Kaip tik į tą dvarelį ir vežėm miltus. Ką darytie, atsarginės padangos neturime. Pinigų taip pat neturiu, sėdžiu toj nukrypusioj mašinoj iš rūpesčių galvą susiėmęs ir verkiu, kaip tas vaikas nuo motinos pasiklydęs. Žinoma, ir čia buvo padaryta roda. Nueinu į tą dvarelį, pasakau apie mano nesėkmę. Jie tuojaus pasiuntė savo arklius, pakinkytus į vežimus. Atvykę miltus perkrovė į savo vežimus ir nusivežė į dvarą. Aš tuom tarpu iš to dvaro paskambinau savo žmonai, pasakiau, kas man nutiko, ir prašiau, kad nueitų pas mūsų tarpininką Ribickį, kad man atvežtų padangą, nusakiau, kokią ir panašiai. Už pusantros valandos jau atvyko pats Ribickis su nauja angliška padanga už 500 litų. Pinigų čia neprašė (galimas daiktas, jisai gerai žinojo, kad aš jų neturiu). Kaip parvykom namo, tada susitvarkėm. Pinigų neturėdamas pasirašiau 500 litų vekselį. Skolos vis augo…

Padangos knygyne nesproginėjo, tokių žiaurių bėdų nebuvo, skolas beveik baigiau mokėtie, bet reikėjo ir suktis. Kartais akis ir užpakaly reikėjo turėtie, nes artėjo negeri laikai, žmonės su pinigu pradėjo nesiskaitytie, apyvarta diena iš dienos didėjo, pinigų pas mane atsirado. Rodos, viskas gerai, gyvenk ir džiaukis. Bet, deja, neilgai teko ta laime džiaugtis.

——————————————————————

¹ Juozas Maurukas (1896 – 1958), Lietuvos Respublikos IV Seimo narys, Marijampolės burmistras 1931 – 1940 m.

² Juozas Dragašius, Marijampolės apskrities inžinierius 1931 – 1935 m., suprojektavęs daug pastatų mieste ir apskrityje.

³ Kazys Šitkauskas, buvęs kariuomenės savanoris, dirbo Marijampolės penktoje policijos nuovadoje.

⁴ Vladas Kuzma (1892 – 1942) – chirurgas, medicinos mokslų daktaras.

⁵ 1934 m. J. Dapkūnas kartu su Juozu Sodaičiu (1917 – 2012) – Lietuvos rašytoju, žurnalistu, leidėju, redaktoriumi, dailininku grafiku – leido satyrinį laikraštį „Pašinas“ (prisiminimuose jis neminimas). Savaitraštis „Pašinas“ – „linksmos minties provincijos savaitraštis“ – 1934 m. vasario pradžioje – kovo viduryje buvo leidžiamas 1000 egz. tiražu, spausdinamas A. Aguševičiaus, paskui „Dirvos“ spaustuvėse; pašiepė apskrities negeroves, kritikavo žmonių ydas, skelbė reklamą, perspausdino užsienio rašytojų satyrinius kūrinius (pavyzdžiui, M. Zoščenkos), informavo apie pasaulio įvykius. Teišėjo 6 ar 7 numeriai.

 

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas: 

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI)