Jau pirmosiomis karo dienomis buvo subombarduotas Vilkaviškis. Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo (http://rytufrontas.net/?page_id=1288)
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Tęsiame Sūduvos šviesuolio Jono DAPKŪNO prisiminimus. Keturioliktasis pasakojimas – apie karo pradžią Suvalkijoje. Nors 43-ijų sulaukęs vyras ir toliau mėgino užsiimti verslu, tačiau ir naciai jam ėmė lipti ant kulnų… Bet netrukus grįžo sovietai.
Antrojo pasaulinio karo sūkuriuose
Atėjo 1941 metų birželio 22 diena. Kilo karas, sumaišęs visą mūsų ir valdžios gyvenimą, visus planus pavertęs didžiuliu griuvėsių ir pelenų kalnu. Jau pirmom karo valandom mūsų Marijampolę užgulė baisumai. Vos saulei tekant žvalgybiniai vokiečių lėktuvai ant mūsų miesto numetė kelias bombas. Pirmiausia kliuvo Tarpučiams – viena bomba pataikė į namą ir jį sugriovė, žuvo žmogus. Antra krito Gedimino gatvėj, kur buvo degtinės monopolis. Toj namo vietoj tik duobė liko. Mieste kilo panika, žmonės pradėjo bėgiotie kas kur: kas rytų, kas vakarų link, kas su manta, ką greitosiomis pasigriebęs, kas dviračiu, kas šiaip nešinas kokį nešulį ant kupros, kas vaiką ant rankų nešė ar vežimėlyje stūmė – visi išgąsdinti, visi su baime skubo susirūpinę, apimti siaubo bėgo ir bėgo. Kai kurie tarybiniai pareigūnai ramino, sakė, kad čia tik manevrai.
Kambaryje pasileidžiu radiją – iš Kauno radijo stoties koks žioplys diktorius plepa apie procentus, apie darbo našumą ir panašiai. Spjaunu ant to plepalo ir tuom tarpu dirsteliu pro langą – atskrenda vokiečių lėktuvai. Atskrenda kaip mūsų gervės ar žąsys rudenį, trikampiu. Šoku į lauką ir visa gerkle imu rėktie: „Žmonės, gelbėkitės, atskrenda lėktuvai, bombarduos miestą!“ Nespėju nė pagalvotie, kur dėtis, o jau tie barbarai ant mūsų miesto sėja mirtį. Kaip tik tuom laiku nemaža žmonių buvo mūsų ir Šerūnų kieme, sode. Na, kas kur: kas vietoj krito ant žemės, kas į betoninį Šerūnų sklepą. Šeimininkai Šerūnai – į tą sklepą ir mudu su žmona – paskui juos, o Kazytė liko sode, ten ji ir parkrito ant žemės. Mūsų sklepo durys nuo bombų sprogimo spaudimo paskui užsitrenkė. Man staiga parūpo, kur liko Kazytė. Duris vieną kitą kartą stumteliu – neatstumiu. Vis dar netoli bombos sproginėjo, tad didelis oro spaudimas man neleido durų atidarytie. Kai praūžė to bombardavimo audra, šokau iš sklepo kaip apkvaišęs ir ėmiau šauktie: „Kazyte, Kazyte!“ Kai ji atsišaukė ir pamačiau nuo žemės pakylančią, tai, rodos, didelis sunkus akmuo man nuo krūtinės nuriedėjo.
Pabūgę, kad tie vanagai su mirties kroviniu vėl neatskristų, greitosiomis šį tą susigriebėm ir aš ant dviračio, o jos su savim pasiėmė, ką galėjo. Nuo tų bombų sprogimo net langų šlengės buvo iš vietos išvirtusios. Kiek galėjau, atstūmiau jas į vietą, pritvirtinau ir paskubom patraukėm per Šešupės lieptą. Visi išgąsdinti, sušilę, sumurę, uždusę traukėm Vakarų link.
Šiek tiek atsitolinę nuo miesto, sulėtinom spartą, atsikvėpėm ir ėjom toliau. Ne mes vieni buvom – pilni keliai ir laukai pabėgėlių. Kai pasiekėm Skaisčiūnų kaimą1, apsistojom pas žmonos giminaitį Storpirštį. Ten šiek tiek atsikvėpėm. Tik greit virš galvų pasirodė rusų ir vokiečių lėktuvai ir susikovė mūsų akimirkoj. Vienas kitas mūsiškis degantis nukrito. Dar keliskart kartojosi tas pats. Artėjo vakaras, daug pabėgėlių traukė į buv. Mikalinės dvaro pievas. Jos buvo lyg dauboj, inklony. Atrodė, bus saugiau nei pas Storpirščius aukštumoj, bet kur tau, dar baisiau pasidarė, kai kulkos pradėjo zvimbtie, šviestie virš mūsų galvų, nes mes buvom tarp pozicijų. Baltos, žalios ir raudonos raketos išvien švietė, net baugu darėsi.
Dauguma pabėgėlių ėmė trauktis iš tos daubos, pamažu ir mes slinkom į nežinią. Beeidami pasiekėm laukus, lygumas. Ten buvo negilių grabių, pilnų žolių. Mes į jas sugulėm ir laukėm, kas toliau dėsis. Naktis buvo tamsi, girdim, važiuoja, bet nematytie, kas. Įsižiūrim, vokiečių tankai šliaužia, paskui lengvosios mašinos ir taip tykiai, rodos, be balso, be garso. Taip visą naktį nežinioj tose grabėse pragulėjom, sušalom, net dantys barškėjo, ir nervų įtampa didžiulė. Kai visiškai prašvito, nematėm nei vokiečių mašinų, nei tankų, rodės, tik baisų sapną sapnavom. Taip dar kurį laiką pabuvę tarp pozicijų, išvydom lyg ramybę, bet, deja, tik laikiną.
Visi kėlėmės iš apkasų ir traukėm miesto link. Pakeliui užsukom pas vaišingus šeimininkus Storpirščius. Kaip tik šeimininkė virė pusryčius. Davė skanios sriubos, dar ir lašinių po gabalėlį. Pasistiprinę truputį nusiraminom, kai kurie pabėgėliai jau vyko miesto link. Mano abidvi moterys išėjo irgi namo pažiūrėtie, kas ten dedasi. Rūpėjo, ar namelis liko sveikas, ar nesudegė, ar neapiplėštas. Kaip laikosi pora likusių didelių bekonų, ar gyvi, ar kas neišvogė, be to, buvo likęs šuniukas Reksas ir katinas – kas juos šėrė tas dvi dienas?
Vėliau moterys pasakojo, kad paršai nerėkė, tik kriuksėjo, mat bėgdami į lovį buvom pripylę grūdų ir vandenio, tai jie buvo sotūs. Rado ir namelį sveiką, viskas cielybėje, niekas nepaliesta. Jos pamatė baisų vaizdą karui praūžus. Antakalnio gatvėj nuo miesto pusės degė, dar vienas kitas žmogus gulėjo užmuštas. Vytauto, Bažnyčios, Kęstučio gatvėse ir Turgaus aikštėje degė miestas. Tą pirmą naktį jos nakvojo namie. Buvo ramu, nes rusai paskubom traukėsi, nė neatsišaudė. Kai kurie pasakojo, kad rusai bėgo vienmarškiniai, nespėjo net apsirengtie, mat vis jų vadai tikino, kad tai tik manevrai. Dar iš vakaro, birželio 22-ąją, miestas buvo apimtas ugnies. Ugniagesiai iš pradžių gesino, vėliau pastebėjo, kad čia gali būti riesta, tad viską metė ir pasileido bėgtie paskui partiją, paskui miliciją (ugniagesiai priklausė enkavedistams).
Pernakvojęs pas Storpirščius dviračiu išvykau į miestą. Bevažiuodamas per Tarpučius dar mačiau, kaip šalia kelio griovyje gulėjo žuvę vokiečių, matyt, pirmi žvalgai su visa apranga, greta motociklai nuvirtę. Vokiečių karo voros traukė Rytų link, jų buvo pilni keliai ir šalikeliai: kas su dviračiais, kas ant tankų, kas ant gurguolių ir kitos technikos užsiropštę. Kiek galėjau, pro juos dviračiu manevravau ir vis ranką kėliau, gitleriškai sveikinau. Taip dviračiu laimingai parvažiavau namo. Manęs niekas nekabino, netrukdė, o kiti iš pabėgėlių skundėsi, kad iš jų dviračius atėmė, tik beverčius raštelius išdavė.
Pasiekiau savo numylėtą Marijampolę, o ypač tą išsvajotą namelį. Radau žmoną su dukrele namie. Šiek tiek apsidairęs apie savo gyvenamą aplinką, pamatęs, kad čia viskas randasi cielybėje, aš skubau eiti į miestą, nes rūpėjo, kaip tas mūsų knygynas, kaip toji mano meistrinė, apskritai kas dedasi mieste.
Artinuosi prie miesto centro, Vytauto gatvės – miestas dega, rūksta, dvokia degėsiais. Vokiečiai kariškiai valo griuvėsius Vytauto gatvėj, nes kariuomenei reikia riedėtie ir ruskiam ant kulnų lipti. Mūsų, tokių jaunų žmonių, vyrų ir merginų, mieste pasirodė nemažas būrys, bet vokiečių kariškiai nė vieno nekalbino. Pasiekęs tą vietą, kur buvo mano knygynas, pamačiau tik griuvėsius ir rūkstančių pelenų krūvą. Nė nepajutau, kaip balsu pravirkau, o ašaros kaip lietus per veidus byrėjo. Čia pat sutikau tokį pat prekybininką Štrimaitį Joną. Tas mane ramina, rokuoja – ir jo viskas sudegė, buvusi prekyba, meistrinė ir tai, kas joje buvo.
Miestas dar degė, tik Vytauto gatvę pravalė. Karo dalys be pertraukos ėjo, riedėjo tankai ir kita karo technika. Tą dieną oras buvo šiltas, net tvankus nuo tų degėsių. O vokiečių karių voros vis traukė pirmyn. Visi skubo į nieką nekreipdami dėmesio, nors čia, Vytauto gatve, slankiojom jauni vyrai, moterys ir merginos. Žinoma, mes savais reikalais užimti, nes pamatę baisų miesto vaizdą jau čia pat galvojom, kas bus toliau. Apsidairęs grįžau namo su šeimynėle pasitarti, pasirodavytie, kaip toliau gyvensim. Tuom tarpu buvo labai liūdna, net baimė ėmė, kaip ir iš ko gyvensim.
Pasileidžiam radiją – veikia. Transliacija iš Kauno jau visai kita, kalba lietuviškai. Jau negirdėtie tų įkyrių darbo našumo, stachanoviečių, procentų kėlimo. Praneša apie karo eigą, kur frontas, kokius miestus vokiečiai užėmė, tarp jų ir mūsų Marijampolę, kiek ir kur rusų karo belaisvių paėmė, kiek karo amunicijos ir kita. Bet pranešimais nebūsi sotus. Rytojaus dieną vėl iškiūtinu į miestą pasižvalgytie. Kaip tik beeidamas Laisvės gatve sutinku šiek tiek pažįstamą pil. Lukoševičių. Tuos metus prie rusų jisai dirbo kooperatyvų valdyboj. Mane pakalbina, kad stočiau į vieną parduotuvę Laisvės gatvėj vedėju. Sutikau. Mažiau ar daugiau tos visos parduotuvės buvo apiplėštos. Man teko priimtie parduotuvę Laisvės ir Kęstučio gatvių kampe. Ta parduotuvė buvo mišri: maisto produktų ir įvairios galanterijos. Niekas nieko man neperdavė, nes nebuvo ir kam. Tas pats Lukoševičius tiek buvo užimtas, kad net neturėjo laiko gerai nors pažvelgtie po parduotuvę, kas ten joje. O prekių dar buvo daug, ji mažai apiplėšta. Lukoševičius man davė raktus nuo parduotuvės ir liepė prekiauti. Nurodė vadovautis prekių kainom iki karo pradžios, o daugumoj pagal sąžinę. Prekių buvo nemažai: cukraus, pikliavotų kvietinių miltų, kruopų, kavos ir kitų produktų. Iš galanterijos buvo kojinių, kaklaraiščių, šukų, sagų, siūlų ir kitų.
Pasitarę su valdybos vadovais, kol dar vokiečiai neapsižiūrėjo, mes, 4–5 tos parduotuvės darbuotojai, pradėjom tiesiog per langus šinkuotie. Piliečiai, kurie gavo pas mus tų ar kitų prekių, džiaugėsi, rokavo – nė kortelių, nė taškų nereikalavo pardavėjai. Mes per porą savaičių gerokai aptuštinom tą parduotuvę, nors dar papildomai gavom prekių iš kooperatyvų sandėlių. Ir taip skubinom apdalyti gyventojus prekėmis, kokių dar turėjom. Pinigus ėmėm tokius, kokių kas turėjo. Markių mažai kas turėjo, nes nei darbininkai, nei tarnautojai dar algų nebuvo gavę. Per dieną bent gerą krepšį pinigų į kooperatyvo valdybą nunešdavau.
Ir taip ten beprekiaujant man toptelėjo mintis, kad Dievas žino, kiek čia jie man mokės, primes kelias markes ir žinokis, o dar čia tokiam chaose dirbtie, kai tokia betvarkė… Žinoma, nukentėjusiam miestui reik šiek tiek padėtie, tai tik laikinai, nes ir mūs šeimos trims pragyventie reikės. Tad pradėjau galvotie, kaip duoną užsidirbtie, kad visi trys būtume sotūs – aš, žmona ir dukra Kazytė.
Knygynas sudegė ir žuvo viskas, kas jame buvo, neliko nė skaitliukų, nė paveikslų. Ne tik Stalino, Lenino, Karlo Markso, Engelso, bet ir kitų – vertingų šventųjų, gamtos vaizdų. Ten buvo daug įvairių sveikinimų atvirukų, vizitinių kortelių – iš viso už keletą tūkstančių rublių. Viskas žuvo, viskas nuėjo vėjais, tad ir nėra iš ko pradėtie gyventie. Be to, sudegė nemaža įvairių parkerių – mano ir atneštų taisyti. Tarp jų ir gerų, brangių, auksinėm plunksnom, kaip „Diuro Lituanica“2 ir kitų. Taip pat ir parkeriams dalys, kurių buvo nemaža, sudegė.
Praūžus karo audrai iš tų mano buvusių klientų, kurie gana brangių buvo atnešę taisytie, nė vienas nepareiškė pretenzijų, nereikalavo už juos atlyginti ar panašiai. Ir taip ne tik aš nukentėjau šioje karo nelaimėje, bet per mano nelaimę nuostolių patyrė ir mano klientai. Pradėjau galvotie, kaip atkurtie savo mėgstamą darbą, kaip iš griuvėsių prikeltie knygyną ir biblioteką. Bet pirmiausia reikia pasitrauktie iš tos prekybos, kur dabar dirbu. Tarp kooperatyvų valdybos ir manęs nebuvo jokios kalbos apie kokį nors atlyginimą, bet nujaučiau, kad primes kelias ostmarkes, ir žinokis. O aš kombinuot, suktie žmones, apgaudinėtie nelinkęs visą savo gyvenimą.
Vieną vakarą nunešu priprekiautus pinigus į kooperatyvų valdybą. Kaip tik randu Lukoševičių, kuris mane ir prikalbino dirbtie į parduotuvę. Jam sakau, kad noriu iš čia pabėgtie, o jis nenori nė girdėti apie tai. Aš jam paaiškinu, kad dirbtie negaliu, kai toks chaosas. Nepriimtos prekės, nė už kokią sumą būta tų prekių, nežinia, kaip čia reikės galus su galais suvestie, ir t. t. Dar jam pareiškiu, kad dėl to esu labai susirūpinęs, ir išeinu taip niekam neperduodamas, kaip ir nepriimdamas. Dar pasakau, kad yra viena pardavėja, merginukė, labai tinkama ir patikima, kuriai galima pavestie tas mano vedėjo pareigas – tai Klimavičiūtė Ievutė (aš su ja jau šiek tiek buvau apie tai kalbėjęsis ir ji sutiko). Pareiškiu, kad aš nuo 1941 metų birželio 30 dienos išeinu. Kaip stojau dirbtie be formalumų, taip ir išeisiu. Jie man nieko negalėjo atsakytie, tik padėkojo už triūsą, o aš atsisveikinęs su jais išėjau. Ką galėjau, tą perdaviau tai merginukei, šį tą patariau ir ji pradėjo mano pareigas eitie. Vakare jau ji nunešė priprekiautus pinigus tiems mano kelis kartus minėtiems viršininkams. Dar jos paklausė, ar tikrai Dapkūnas išeina, ji atsakė – taip. Na, ir aš jų atsikračiau be didesnių sunkumų.
Kaip minėjau, buvau numatęs atidarytie savo knygyną. Tik ar verta pradėti, kai tokia didelė netvarka prekybos srityje, kai eina karas? Noras, pasiryžimas viską nugali. Taip ir man toptelėjo į galvą, kad aš turiu tam gabumų, esu sveikas, 40 metų, pilnas energijos ir nepabūgsiu tokių ar kitokių nepatogumų ir nemalonumų. Tiesa, dar visi urmo sandėliai, prekybos bazės buvo netikrų šeimininkų rankose, dar nebuvo denacionalizuota, dar vis veikė tarybinės valdžios palikimas. Stambioji prekyba ir pramonė buvo tarybinių pareigūnų rankose, ypač Spaudos fondas, jo sandėliai. Dar ne visur privatus prekybininkas buvo traktuojamas lygiai su kooperatyvų atstovais. Visa kur įvairūs formalumai, popierizmas.
Tose bazėse ar sandėliuose ir vadovai, ir pakuotojai, darbininkai ir prekių žinovai – visi pusbadžiu gyveno, visiems okupantų vokiečių atlyginimai iš aukšto nustatyti. Už tą mėnesio atlyginimą vos juodoj rinkoj nuperki 3–5 kilogramus lašinių ar sviesto. Mat tokia karo meto ekonominė ir finansinė politika: maisto produktų prekėms įvestos kortelės, pramoninėms – taškai, tik nieko negalima gauti, nes parduotuvės pustuštės, o vadinamojoj juodoj rinkoj keleriopai brangiau. Tad visi tie darbuotojai taip ir žiūrėjo pro petį, ar iš provincijos neatvežei riebalų, lašinių, sviesto. Be to, visaip kraipėsi, kad dar kokį privatų biznelį padarytie.
Man buvo susitelkęs rūpestis, kur miesto centre gautie patalpas knygynui. Miestas išdegęs, centrinėj Vytauto gatvėj likę vos trys namai. Kažkaip tuom kartu man pasitaikė laimė, o kaip parodys ateitis, man ir mano visai šeimai didelė nelaimė.
Einu Vytauto gatve pro tuos tris likusius gana neišvaizdžius namus. Apšepę, lyg knygynui ir netiktų, bet kur rastie geresnius miesto centre, kad jų nėra. Žiūriu – namas, 7 numeris, prisimenu – tai žydelio Epšteino čia buvusios batų parduotuvės patalpos. Dar pagalvoju – aišku, kad tuščios ir laisvos. Užeinu pasiteirautie ir kaip tik randu tą pusgyvį žydelį. Palabinęs kalbu apie reikalą, apie jo sveikatą. Jisai sako: organizmo skausmai, o didžiausia liga – tai didžiulis rūpestis dėl rytojaus. Žydeliai dar geriau kaip mes žinojo, kad su žydais Gitlerio ordos žiauriai susidoroja. Aš jo klausiu apie patalpą parduotuvei, ar jis gali man išnuomotie. Jisai man: „Oi, ponas Dapkūnas, Jumis su mielu noru.“ Dar priduria, kad jam jų amžinai nereikės. Žmogelis vargdamas man parašė raštelį, kad sutinka išnuomotie, mat pas vokiečius dar buvo tokia tvarka, dar gerbė žmonių nuosavybę.
Toj patalpoj riogsojo gal nuo šimto metų gramozdas. Prekystalis nesimpatiškas, bet kur šiuo nenormaliu laiku gausi geresnį? Šitą patį pasiremontuoju, nudažau. Į lentynas daugumoj naujas lentas sudėjau, įsirengiau kukliai, kaip per karą. Išsiėmiau patentą ir pradėjau rūpintis, kaip Kauną pasiektie, kokiu būdu nuvyktie, kaip prekių parsigabentie. Einu šen, einu ten, kur tik žinojau kokią organizaciją ar kontorą. Niekur nerandu, kad kas kokią tritejinę automašiną turėtų. Kaip žinom, įvairiausi tarybiniai vadovai su šeimom spruko kur kokią automašiną nugriebę, kad tik kiek galint toliau į šalies gilumą.
Trečią dieną beeidamas gatve sutinku seną pažįstamą pil. Kubilių, kuris kaip tik tuo metu dirbo pieninėj vairuotoju. Sako, turim susimontavę rusišką gaziuką, varomą malkų kuru, rytoj važiuojam su reikalais į Kauną. Sutariam, kad ir mane paims. Per tris valandas vargais negalais pasiekiam. Jie nuvyko savais reikalais, aš – savais. Šiek tiek prisipirkau prekių: kiek valdiškai gavau, už kitas privatininkams brangiau mokėjau, nes vis tiek reikėjo pradžiai parsivežtie. Atgal su prekėm mane vėl tas gerasis Kubilius parvežė. Daugiausia prekių gavau Spaudos fondo sandėliuose, kur radau keletą senų pažįstamų, kaip Bajoras ir kiti. Tik čia jau nauja prekybos era atsidarė, tos pačios prekės buvo perkamos dviem kainom. Tie pardavėjai arba pakuotojai, kurie parduodavo aukštesne kaina, per petį nežiūrėjo, ar iš provincijos atvežei lašinių ir sviesto, nes jie buvo sotūs.
Parsivežiau prekių, mudu su žmona išdėstėm lentynose. Kažkaip retokai, mizernai atrodė, bet nieko nepadarysi, vis tik karas. Pirmą dieną, kai atidarėm parduotuvę, pirkėjų gana daug užplaukė, tik spėk duotie. Rodos, piliečiai pirko, ką reik ir ko nereik. Už poros dienų vėl ta pati istorija, vėl reikia važiuotie į Kauną prekių. Šį kartą greitai gavau pripuolamą mašiną, tik nesklandžiai važiavom, mat ir šita buvo sena. Į Kauną važiavom tris su puse valandos. Šįkart prekių gavau jau daugiau, nemažai Spaudos fonde3 iš vyrų pakuotojų. Prekes parvežtie pasitaikė geras sutapimas. Žiūriu, netoli Spaudos fondo sandėlių stovi mašina, prieinu – pažįstamas marijampolietis šoferukas. Aš užkalbinu, ar neparvežtų man prekių, jisai galvą kraipo, rokuoja – turi daug savo prekių paimtie. Aš jam gerą kainą pasiūliau, tad sutiko kartu ir mane paimtie. Greit įvažiavom į Spaudos fondo sandėlį, pakrovėm tas mano prekes. Jis po miestą surankiojo savo prekes ir mudu išvykom kelionėn į Marijampolę. Parvažiavom vėlokai, naktį apie 12 val., nes mašina – senas klabukas, daug kartų stovinėjo, dažnai šoferukas landžiojo po apačia, bet vis dėlto parsiyrėm.
Pirkėjų vėl užplūdo visa krūva, bet šitą kartą užtrukom ilgiau, kol išpardavėm. Jau daugiau nei už savaitės išvykom į Kauną arkliais. Kelionė varginanti, bet patikimesnė nei mašina. Visą tą okupacijos laiką traukiniai ir autobusai iš Marijampolės niekur nekursavo, civiliams nebuvo skirta jokių susisiekimo priemonių. Per tuos trejus metus teko naudotis pripuolamu transportu, o tai gerokai įgriso.
Prekyba vis plėtėsi, teko daug organizacijų, kontorų, mokyklų aptarnautie, o susisiekimas niekur nepagerėjo. Prekių ieškoti vykau ne tik į Kauną, bet ir į kitus miestus: Vilkaviškį, Kybartus, Virbalį, Naumiestį. Iš šių miestų parsigabendavau įvairių menkniekių, kaip muilo akmens, mašinėlėms uždegamų akmenukų, šukučių, dantų šepetėlių, burninių armonikučių ir kitų smulkmenų. Už šias prekes vokiečiai mus baudė, nes už jas sąskaitų negaudavom, o be sąskaitų negalima. Todėl vokiečiams tekdavo vežtie lašinių ar sviesto, nes be muilo akmenio juk muilo neišvirsi. O be muilo parazitai ir ligos užpuola. Su šia prekyba rizikuoji pinigu ir laisve, nes vokiečių žandarai sugavę neglostė: prekes konfiskuoja ir pasodina į kalėjimą metams kitiems.
Buvo atsitikimų, kai žandarai sugavo vežant tokias prekes. Prekes konpiskavo, lietuvius perdavė vokiečių, o ne Lietuvos teismui. Tuos prekybininkus nuteisė mirties bausme. Tik esant dideliam prekių trūkumui ir tos žiaurios priemonės ne ką vokiečiams padėjo, nes žandarų buvo maža, o ir negalėjo visur visko aprėptie. Mūsų, lietuvių, policija, matydama, kaip su lietuviais valdininkais civiliais ar kariškiais elgiamasi, nė nesistengė sąžiningai vokiečiams tarnautie. Taigi prekybą kontroliavo vokiečiai. Mano prekybą per tuos trejus metus du kartu tikrino ir abu kartu nubaudė 500 ir 250 markių bauda už tai, kad aš neturėjau kai kurių prekių sąskaitų.
1942 metais aš ir kiti mūsų miesto prekybininkai nutarėm suruoštie pasilinksminimą. Išnuomojom kino salę. Prekybininkų šeimininkės gerokai pasidarbavo, gerai pasiruošė toms vaišėms: kas skanių užkandžių, kas gerų gėrimų. Mes ne pabaliavotie norėjom, o kitus pavaišytie. Radę progą iš žandarmerijos pakvietėm vokiečius, kurių mums reikėjo, taip pat ir iš finansų skyriaus lietuvius pareigūnus. Na, ir šauniai tuos svečius pavaišinom, kad prisiriję skanių riebių valgių ir gerų gėrimų prigėrę visi buvo patenkinti. Gana vėlokai išsiskirstė namo, o kai kurie sukniubę keturpėsti išrepečkojo. Tos vaišės gerokai mūsų naudai paveikė engėjus: vietiniai žandarai, pamatę kurį mūsų prekybininką kad ir kitoj gatvės pusėj einantį, tuoj ranką iškėlę gitleriškai sveikindavo. Mane ir kitus mūsų miesto prekybininkus buvo nubaudę atvykėliai iš Rygos ir vyriausios Pabaltijo vokiečių prekybos inspekcijos.
Kartais buvo nuotykių ir su baime. Vieną kartą važiuoju iš Virbalio nusipirkęs 6 centnerius rugių, o po maišais ir įvairių menkniekių, kaip muilo akmenio, armonikučių, akmenėlių, šepetėlių ir kitų smulkmenų. Ties Gižų kryžkele sustabdo mane žandaras, kartu buvo ir mūsiškis lietuviškas policininkas. Tuojau manęs paklausė, ką vežu. Aš jiems sakau, kad rugių iš ūkininkų pirkau, duonelės kepsime. Žandaras ir policininkas buvo ne marijampoliečiai, mano maišus gerokai pačiupinėjo, bet jų nevartė. Ponas žandaras liepė farin. Atsidusęs paplakiau bėrukę, kad tik kuo greičiau nuo šių nenaudėlių atsitolyčiau. Bet buvo ir kitaip.
Kartą nuvykęs į Kauną nemažai prisipirkau prekių, sukalbėjau su vienu šoferuku, kad jas parvežtų. Aš tuom kartu negalėjau su juo važiuotie, nes dar senam mieste prie Rotušės gavau labai gerų prekių, nesunkių. Supakuoja jas į du paku, aš pasiimu su savim. Kaip žinoma, per Nemuną ties Aleksotu tiltas buvo susprogdytas, susisiekimas tik per Panemunės tiltą. Aš su tais dviem pundais pasišoviau eitie už Panemunės tilto ir ten lauktie kokios nors pripuolamos mašinos, o tai apie 8–10 kilometrų kelio. Iškart, rodos, buvo nesunku, vėliau – tik keletą žingsnių ir reik stotie. Per porą valandų vargais ne galais pasiekiau Panemunės tiltą. Okupacijos laiku bet koks susisiekimas dideliuos miestuos buvo miręs. Nei autobusai, nei taksi, nei vežikai nevažinėjo, apie mašinas nė kalbos. Vežikai prieš karą išimtinai buvo žydai, o visiems žinoma, kas žydams nutiko. Tad dažniausiai tekdavo pasikliautie kojom – pėstuke. Šiuo atžvilgiu buvo didelis vargelis. Tąkart už Panemunės tilto pradėjau laukti mašinų, stabdyti. Važiuoja daug įvairiausių mašinų: kariškų ir civilių, lengvųjų ir sunkvežimių.
Už tilto Marijampolės link buvo didelis būrys žmonių. Visi stabdo, visi nori parvyktie namo, bet laimė mažai kam nusišypso. Taip išlaukėm trejetą valandų. Jau 10 val. iš tos grupės nemažai išdilo, nakvynės nuėjo ieškotie. Likom trise, visi susirūpinę, kaip bus su nakvyne, nes ir laikas jau slenka į susivėlinimą. Kai toki neramūs laikai, niekas vėliau neįsileis į kambarį. Aš imu pundus į rankas ir jau noriu eit kur nors prašytis į nakvynę. Tik žengiu žingsnį, žiūriu – lengvoji mašina. Aš kaip automatas lekiu ir keliu ranką, mašina sustoja. Mašina graži, kariška. Užkalbinu lietuviškai, o mašinoj sėdi pasipūtęs prūsas kariškis. Tas sako: „Neiforštein.“ Aš kalbinu šoferį, ir tas tą patį. Pradedu keverzotie vokiškai: Marijampol faren… Suprato, ko aš noriu. Karininkas man sako: „Seses, seses.“ Aš greitai su pundais į mašiną įsiverčiu, šoperukas paspaudžia. Matyt, aš jiems atrodžiau solidus ponas – buvau su gražiu pilku kostiumu, su skrybėle, kaklaraiščiu. Bevažiuodami po žodį kitą forksim, aš kiek galėdamas apie krizę ir panašiai. Taip greit ir laimingai pasiekėm tą mielą Marijampolę. Iš mašinos išlipęs griebiausi už kišenių, išsiėmiau piniginę, nes norėjau apmokėtie, o jie nė už ką pinigų neėmė. Jiems nuoširdžiai vokiškai padėkojau. Pasiekęs savo namelį, savo šeimynėlę giliai atsidusau – kone atsižadėjau daugiau leistis į Kauną taip temstant. Bet kur tau! Kai prispyrė rimti reikalai, vėl kartojau tas klaidas ir vėl patyriau kelionių sunkumų.
——————————————————————————————
1 Skaisčiūnų kaimas yra 4 km į pietvakarius nuo Marijampolės.
2 prieškariu reklamuoti „Duro“ firmos plunksnakočiai iš tiesų buvo vieni geriausių.
3 „Spaudos fondas“ – stambiausia nepriklausomos Lietuvos mokslo ir mokymo priemonių gamybos ir platinimo, knygų leidybos ir prekybos kooperacinė bendrovė, veikusi 1921–1940 m. Kaune. Jis egzistavo iki 1940 m. liepos 31 d., kai sovietų valdžios buvo nacionalizuotas ir įjungtas į LTSR valstybinę leidyklą. Bet sandėliai, knygynai ir parduotuvės veikė ir vokiečių okupacijos laikais (wikipedia.org).
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
