Įvairių tautybių Taišeto tremtiniai
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Šioje ištraukoje iš Sūduvos šviesuolio ir tremtinio Jono DAPKŪNO prisiminimų – tolesnės artimųjų paieškos Sibiro platybėse. Bet darbščių ir rūpestingų tretinių gyvenimas irgi gerėja: Dapkūnai pagaliau nusipirko ožkelę… Ištrauką parengė Česlovas Iškauskas.
Šalti 1954-ieji: užverbuotas į Čeremchovą
Atėjo 1954 – ųjų ruduo, ilgi vakarai ir rytai. Apie lapkritį ir šaltis iki 35–40 laipsnių paspaudė, sniego daug pridrėbė, bet vis vaikštau į Rudovką – tamsoje per mišką 8 kilometrus nueik, tamsoje pareik. Tas gerokai įgriso. Vieną dieną į lapkričio pabaigą iš Irkutsko anglių pramonės tresto atvyko įgaliotinis su ministerijos iš Maskvos įgaliojimais darbininkų verbuoti į Čeremchovo anglių kasyklas1. Verbuoja iš bet kokios pramonės, iš kolchozų ir miško gamybos nepriėmė. Mūsų komendantas ir įgaliotinis sušaukė mus, daugiausia tremtinius, į vieną salę ir pareiškė, kad nori su mumis sudaryti darbo sutartis į anglių kasyklas 3 metams. Sako – dirbsite kas prie statybų, kas šachtose, kas kitoj pramonėj, nes tas anglių trestas turėjo savo lentpjūves, šaltkalvių dirbtuves, daug ekskavatorių, traktorių, mašinų ir kita. Kas kokios specialybės norės, tokį darbą prie savo širdies ir gaus. Pasakė visas sąlygas, kad gausim butą. Dar pridūrė, kad mes, tremtiniai, atidirbę trejus metus galėsim važiuoti kur panorėję, kad kelionė bus apmokėta tresto sąskaita. Be to, dabar sudarius sutartį gyvenimo pradžiai išmokės po 300 rublių.
Antrame sušaukime (per pirmąjį susirinkimą nė vienas neužsirašė) aš pirmas užklausiau, ar ten, tame Čeremchove, yra maisto produktų parduotuvė, turgus, ar yra kuro ir kitų smulkmenų. Atsakė, kad yra visko, ko klausiau, net ir lietuvių nemažai yra ir mieste, ir kaime. Tie, kurie iš kaimo, į turgų atveža storų lietuviškų lašinių ir kitų produktų. Dar pridūrė, kad darbą gausim pagal specialybę, kokio tik panorėsim. Tad aš pirmas užsirašiau. Dar paklausiau, ar žmoną išleis iš kolchozo kartu vykti į Čeremchovą. Ten pat buvęs komendantas užtikrino, kad išleis.
Kai viskas buvo aišku, aš padaviau pareiškimą išeiti iš darbo. O tuo laiku mūsų įmonės direktorius Karasinskis darė įvairias kliūtis, kad mums šį reikalą sutrukdytų. Pirmiausia tai tiems, kurie užsirašėm išvykti ir padavėm pareiškimą direktoriui, liepė pasiruošti važiuoti į mišką vėl prie rąstų gamybos. Aš pareiškiau, kad į mišką dirbti nevažiuosiu, nes jau sudaręs sutartį su Čeremchovo anglių pramonės trestu ir kad už dienos kitos atvažiuos iš Čeremchovo mašinos mūsų išvežti. Tą dieną direktorius nepasirašė mano pareiškimo dėl atleidimo iš darbo, pasiūlė apsigalvoti, sakė net atlyginimą pakelsiąs ir butą duosiąs, jei liksiu. O aš sakau, kad jau sutartį pasirašiau, ir žodžio nemainysiu. Kai atėjau kitą dieną, jis tik apgailestavo, kad aš taip pasielgiau, ir pasirašė tą mano pareiškimą. Taigi liko tik atsiskaityti su „Zatonu“ ir laukti mašinų iš Čeremchovo.
Tąkart užverbavo keletą šeimų. Buvo numatyta, kad mašinos atvažiuos lapkričio 25 dieną, bet dėl didelio šalčio negalėjo mūs paimti. Kelius užpustė, šaltis tomis dienomis traukė iki 48 laipsnių, taigi sunkvežimiais, nors ir dengtais, per šalta. Mašinos atvyko gruodžio 5 dieną. Per tą laiką man teko su įmone atsiskaityti ir žmoną iš Rudovkos parsivežti į Žigalovą. Praėjo 3 dienos, kol mašiną gavau, – nieks nenori važiuoti, kelias užpustytas.
Vargais negalais gavau kepyklos mašiną ir šoferį – girtą, net nepaėjo. Ką darysi, kaip tas skęsdamas už skustuvo griebėsi, taip ir aš už to girto šoferio. Nutarėm važiuoti, bet jis dar išvyko su kepyklos reikalais. Aš laukiu, stūguriuoju gatvėj 3 valandas, kol pasirodė. O atvažiavo dar girtesnis, rankpinigių 25 rublius užprašė. Sutarėm 100 rublių už tą 10 kilometrų kelią. Paėmė rankpinigius ir vėl prapuolė, pasirodė už pusvalandžio su kitu, mažiau girtu, bet blogai mokančiu važiuoti. Šiaip taip tas antrasis užvedė mašiną ir išvažiavom. Tiesa, kelias gerokai užpūstas sniego, bet dar galima irtis. Bevažiuodamas į griovį įvažiavo kaip nemokantis. Negreit važiavo, tai į sniego pilną griovį įstrigo ir nei šen, nei ten – mašina buksuoja. Kastuvu kasėm, bet vis vien neišsikrapštėm. Į tą tarpą nuo Rudovkos važiavo mašina. Ją sustabdę, pakalbėję, parūkę, trosu užkabino ir ištraukė mūsiškę. Taip pasiekėm Rudovką. Žmona su Dainauskiene jau iš dalies buvo pasiruošusios, bet vis vien apie pusantros valandos užtrukom, į tą laiką šoferis ir numigo. Viską pasikrovę – o ten nedaug kas ir buvo – pribudinom šoferuką, į Žigalovą tas pirmasis vairavo. Prasiblaivęs labai greit važiavo, rodos, vėjas veja, net baugu darėsi, bet laimingai parvažiavom. Padėjo iš mašinos daiktus sunešti, užmokėjau dar 75 rublius ir atsisveikinom, vieni kitiems padėkojom ir išvykom savo keliu.
Laikinai apsitvarkėm ir laukėm iš Čeremchovo atvykstant mašinų. 1954 metų gruodžio 5 dieną apie 10 val. atvyko tos laukiamos trys mašinos, dengtos brezentais. Mes, trys šeimos, pasikrovėm į vieną mašiną. Tik Kedžiai vežėsi ožką ir kaliukę, tai mūs tos gana prastos mantos buvo visai nedaug. Vienoj mašinoj važiavom mes trys – mudu su žmona ir Dainauskienė, kurią aš užrašiau kaip žmonos seserį ir taip išraukiau ją iš to vargano Rudovkos kolchozo, Kedžiai – 4 žmonės ir Vaicekauskai – 5 žmonės.
Mūsų išleisti iš Žigalovo susirinko nemažas būrelis lietuvių tremtinių, kurie dar ten pasiliko. Atėjo ir mūsų galva – komendantas, bet daugiau dėmesį skyrė Dainauskienei, nes jam šiek tiek kliuvo ir alui už tai, kad išleido ją iš kolchozo. Apie 11–12 val. mūsų mašinos pajudėjo į netrumpą kelionę – laukė beveik 700 kilometrų kelio.
Kelionė apie 60 kilometrų sekėsi neblogai. Mūsų mašina važiavo paskutinė, trečia. Vienoje vietoje vos neištiko skaudi nelaimė. Kelias, dar gerokai užpūstas sniego, ėjo pagal upės tėkmę. Jau pradėjo temti, matyt, šoferis gerai neįžiūrėjo kelio, per daug priartėjo prie krašto ir mašina pradėjo slysti į upę. Jis susigriebė suvaldyti, bet pradėjo buksuoti ir palaipsniui vis slydo prie upės. Aš sėdėjau arti kėbulo galo, tai pajutęs, kad kažin kas netvarkoj, mašina šiek tiek pavirtus, iššokau, paskui Kedys ir Vaicekauskas. Šoferis mašiną pristabdė ir iššokęs iš kabinos padavė trosą. Juo užkabinom už bortų ir mes, trys vyrai, įsikabinę griebėm laikyti, kad daugiau į upę neslystų. Šoferis gerai užgazavo ir vargais negalais užrepeliojo į kelio vėžes, šitaip išvengdamas netikėtos nelaimės. Upės pakraščiais dar ėjo vanduo – būtume gerokai panėrę, pagelbos nebuvo iš ko tikėtis, nes pirmutinės mašinos, nieko nenujausdamos apie mūsų nelaimę, nuvažiavo. Taip susitvarkę, padėkoję Dievui, kad likom gyvi, vėl susėdom visi į mašiną ir patraukėm pirmyn. Dvi pirmesnes mašinas pasivijom už 40 kilometrų rajoniniame miestelyje, Vercholenske. To miesto gerai nė nematėm, nes buvo tamsu, miestelis prastai apšviestas. Mačiau tik dvi apšepusias cerkves. Per tą senų bakūžių miestelį važiavom maždaug 15 minučių.
Tolesnė kelionė iki Kačiugo neblogai sekėsi. Kačiugą pasiekėm apie pirmą valandą nakties, apsistojom lyg viešbuty, lyg valgykloje ar nakvynės namuose – vis šilta pastogė. Gavom virto vandenio, kalidoriuj visi suvirtom ant grindų. Mano žmona susirgo nuo supimo mašinoj, tai išgėrė karšto virinto vandens ir užmigo. Kai pabudom 6 val., jau buvo geriau. Vėl kilom kelionėn, nes prieš akis dar 370 kilometrų kelio. Iki Irkutsko buvo 262 kilometrai, čia kelias geresnis, plentas, sniego mažiau.
Nuvažiavę apie 120 kilometrų sustojom buriatų miestely Bodaibe – tai priplotnosių centras. Ten užėjom į čainą, kažko užkandom, nes toj arbatinėj arbatos negavom. Šoferukai pailsėjo ir vėl už valandos išvykom. Prieš akis – 250 kilometrų. Važiavom visą dieną, vis dairėmės, bet nieko įdomaus nematėm: kaip akys užmatė, sniegas baltuoja, kur ne kur buvo kolchozai ar gyvenvietės. Jei kolchozas arčiau plento, tai matėm, kaip karvės, arkliai lauke į šiaudų kūgius nosis sukišę stovėjo ar ėdė. Gyvuliai grynam lauke, jokių karvidžių ar arklidžių nematyti, o šalčio kartais ir iki 50 laipsnių paspaudžia.
Vakarop pasiekėm Irkutską. Per miestą ilgokai važiavom, nes miestas milijoninis, senoviškas, daug mūrinių, didelių namų, aišku, buvo ir bakūžių, naujų statybų nemačiau. Mes vykom 1954 metų gruodžio 6 dieną. Pervažiavę per Angaros upės tiltą šoferukai sustojo, parūkė, tarp savęs pasikalbėjo, o su mumis – nė žodžio. Nepaklausė, kaip sekasi, ar nesušalom ir panašiai. Užvedė mašinas ir vykom toliau.
Važiavom naktį tamsoje, nematėm, ar vežė per miestelius, ar kolchozus. Visą tą 120 kilometrų kelio atkarpą prasnaudėm. Čeremchove, Chromcovkos priemiestyje, atsiradom apie pirmą valandą nakties. Jokis palydovas su mumi nevažiavo, šoferiai nežino, kur mus dėti, kur mes galim išsikrauti. Pasitarę jie nusprendė mus nuvežti prie to statybų tresto, su kuriuo buvom pasirašę sutartis, kontoros. Privažiavę prie durų liepė mums kraustytis į kontoros koridorius. Naktinis sargas pradėjo bumbėti, bet jo nepaisėm. Kas ką turėjom, susinešėm į kontoros koridorius – vis šilta pastogė. Visų manta labai prastai atrodė, net koktu žiūrėti į tuos mūsų baldus ir kitką. Suvirtom ant savo maišų, ant grindų ir išvargę greitai sumigom.
Ryte pabudino valytojos, už valandos pasirodė ir kiti kontoros darbuotojai, bet per daug tų ponų ruselių nenustebino šis vaizdas – pripratę prie tokių reikalų. Už poros valandų mus, vyrus, susodino į sunkvežimį ir nuvežė parodyt kambarių, kuriuose gyvensim. Atvežė prie vieno, po to prie kito ką tik pastatyto namo. Dar grindys nedažytos, šiukšlės iš kambarių neišvalytos, o centrinis šildymas, vanduo, tualetai neveikė ne tik tada, bet ir visus metus. Vandens teko neštis iš gana toli, už 350 metrų buvo artimiausia vadakačka.
Atvežęs į tuos namus vadovas leido mums patiems pasirinkti kambarius, kokius tik norime. Aš sumečiau, kad kam man imti didelius kambarius ir už juos daug mokėti, jei dar nežinau, kiek išvis uždirbsiu. Su Kedžiais ėmėm po vieną kambarį apie 18–20 kvadratinių metrų, o virtuvė ir koridorius bendri. Su mumis Dainauskienė gyveno, o kai grįžo iš lagerio Dainauskas, tai ir visi keturi išsitekom. Vėliau jie gavo atskirą kambarį.
Ta pačia mašina grįžom paimti daiktų, atsivežėm savo skrumną mantą. Susikraustę į kambarius vis dėlto pasijutom gana jaukiai, šiltai, net kvartką teko atidaryti. Po tokios ilgos ir varginančios kelionės porą dienų pailsėjom ir dar šiokias tokias įkurtuves iškėlėm – bonką baltosios ištuštinom. Na, ir pradėjom rūpintis darbu, kur kokį prisieis dirbti.
Nuėjau į tą pačią statybų valdybos kontorą pas vyr. inžinierių, klausiu apie darbą. Tresto įgaliotinio jie jau buvo gerai informuoti apie mus. Tuojaus inžinierius manęs paklausė, kokios specialybės noriu. Sutarty buvau įrašęs – mūrininkas. Tad ir pareiškiau, kad mūrininko (nors nė mažiausio supratimo apie tai neturėjau). Inžinierius parašė paskyrimo lapelį į mūrininkų brigadą, dar pabrėžė, kad rytoj 8 val. reikia stoti į darbą 21 kvartale. Išėjęs iš kontoros pradėjau klausinėti, kur tas 21 kvartalas. Vienas pasakė – eikit ten, o kur tas „ten“, patekusiam į didelį nežinomą miestą sunku susigaudyt. Vietovės nežinomos, negirdėtos. Išeinu iš kontoros ir nežinau, į kurią pusę eiti.
Sutinku vieną pilietį, klausiu to kvartalo – ir tas parodė „ten“, bet vis vien nežinau. Einu pagrindine gatve ir vėl sutikęs žmogų klausiu. Tas jau aiškiau paaiškino, kad dar tolokai paėjėjus reikia pasukti po dešinei ir ten bus statybos. Tai ir yra 21 kvartalas. Sunkiai radęs man reikalingas statybas, kur tuo metu dirbo viena mūrininkų brigada, prisistačiau brigadieriui su paskyrimu. Jis pasižiūrėjo į tą raštelį, dar mane permetė nuo galvos iki kojų, raštelį į kišenių, darbo laikas baigėsi. Man nieko nesakęs su tuom rašteliu nuskubėjo pas vyr. inžinierių. Kaip paprastai, brigadieriai vakare po darbų eina į statybos kontorą pasikonsultuoti su savo vyresniaisiais. Taip buvo ir šitą kartą. Aš taip pat paskui seku. Įėjęs tas brigadierius Želigovskis numeta raštelį inžinieriui ant stalo ir iškart jam sako: „Mano brigada pilna ir man daugiau žmonių nereikia.“ Inžinierius sako, kad vienas žmogus nebus per daug. Dar priduria, kad matyti, jog tas mužikas, kur atvyko ir Žigalovo, bus geras darbininkas. Išėjęs iš kabineto brigadierius man liepė rytoj 8 val. ateiti į darbą.
Rytojaus rytą nuėjau į tą brigadą bijodamas, kaip kaltininkas į teismą. Toji pirmoji diena man buvo juoda. Pirmiausia vienas brigados mūrininkas, pavarde Kogas (brigadoj jį vadino gaidžiu), prisistatė prie manęs (tiesa, mūrininkas buvo geras, tik girtuoklis) ir pradėjo pitavoti, klausinėti, kiek metų dirbu mūrininku, kur anksčiau dirbau. Aš atsakau, kad dvejus metus mūrininku dirbu. Jisai lyg šidydamasis man pasiūlė stoti kampo mūryti. Sakau, kad dar nebandęs ir naujoj vietoj nedrįstu, o visa brigada klauso mūsų pasikalbėjimo. Tarp jų buvo ir vienas lietuvis – Vitas Burba, dzūkas iš Leipalingio, geras meistras ir geras vyrukas.
Pradedam mūryti. Vitas man parodė tarp langų tombačką mūryti. Tik aš neišmanau, nuo kurio galo pradėt. Akimis pradėjau kitus sekti. Kaip jie daro, taip ir aš kiek galėdamas stengiuosi neatsilikti, nes kampiniai, savo išmūriję, kėlė šniūrą, ir man reikia kartu kelti. Sibiro šaltukas gruodžio mėnesį svilino, o mano pečiai šlaputėliai dėl to nemokėjimo, iš gėdos. Aš kaip į vandenį įkritęs visas šlapias, išraudęs. Nepadirbsiu – su gėda išvarys iš brigados, o tas Kogas, vėl prie manęs priėjęs, pašiepdamas sako: „Tai sakai, dveji metai dirbi mūrininku?“ Aš jam drąsiai atrėžiu, kad taip, dveji metai. Nueina juokdamasis prie brigadieriaus ir sako, kad jis nemoka mūryt, kam jis mum brigadoj reikalingas. Aš tuom momentu susilaikiau, norėjau vožti tam gaidžiui į sprandą ir, metęs darbą, išeiti, bet kantrybėj susikaupiau, susilaikiau nuo tokios kvailystės. Į tą tarpą Vitas sako: „Matom, kad tas žmogus stengiasi, iš jo bus geras meistras.“ Taip Kogas nusiramino.
Priartėjo pietūs, nuėjom į šilumą, pavalgėm, pailsėjom, mano pečiai truputį pradžiūvo, jau baltiniai ne taip lipo prie kūno. Po pietų vėl pradėjom mūryti. Jau man lyg ir geriau pradėjo sektis darbas, Kogas nutilo, manęs nekalbina (matyt, Vitas mane užstojo).
Kitą dieną man dar geriau sekėsi. Po poros dienų aš jau mūrijau kaip seni mūrininkai. Tarp langų tombačkas jau aš pirma jų išmūrydavau, net jų laukdavau pakeliant šniūrą. Brigadoj mes buvom 15 darbininkų, tarp jų ir rimtų, gerų žmonių, beveik visi tremtiniai: lietuviai, bielarusai, ukrainiečiai. Per trumpą laiką tapau mūrininku, geru specialistu, pradėjo su manim skaitytis visi brigados vyrai, net ir tas Kogas. Panaši istorija dėjosi ir su tinkavimu.
Ten buvo mada, kad turi mokėt visus statybos darbus, turi būt universalus meistras. Mūsų brigada pastatė namą, baigėm mūryti, tad iš vidaus reikia viską tinkuoti. Ką gi, visa brigada imasi tinkuoti. Čia buvo truputį lengviau, nes dar būnant lagery teko sienas tinkuoti, o lubas labai mažai esu tinkavęs. Taigi nė pradėt nėjosi, kiek užkrečiu, tiek nupuola. Ne aš vienas tinkavau, tai man vėl buvo proga įsižiūrėt, kaip kiti krečia. Po dienos kitos jau tinkas lipo prie lubų ir su kitais meistrais lyginausi, o už savaitės kitos neturėjau sau lygaus ir tinkavimo darbe.
Naujoj vietoj apsipratom gyventi, nors iš pirmų dienų į mus, atvykusius iš Žigalovo, vietiniai tremtiniai lietuviai kažkaip nepatikliai žiūrėjo. Jie manė, kad ir mes toki neaiškios, prastos reputacijos žmonės, nes čia atsiradom užsiverbavę. Mat ir anksčiau čia buvo užsiverbavusių žmonių, bet jie beveik išimtinai būdavo dideli prajovai, ne tik rusai, bet ir lietuviai. Daugiausia prasigėrėliai, pametę šeimas, nuo alimentų, nuo teismų, nuo vogimo pabėgę, tai lenkis ir jų pėdų. Žinoma, teisingumo organai ir čia kai kuriuos rasdavo. Į darbą jie tolei neidavo, kol tuos už sutartį gyvenimo pradžiai gautus pinigus pragerdavo. Kartais vieni pasirodydavo darbe, o kiti visai neateidavo. Daugiausia – tinginiai, latrai, tik gerti ir kortom lošti, o lošė net ir iš žmogaus aukos. Taip pasišvaistę kelias dienas išvykdavo vėl kur nors, žinoma, „zuikiu“. Po kiek laiko čia vėl atsiranda tokių artistų. Jiems gerai sekasi žiemą – gauna spec. drabužius: kombinezoną, vatufkę, vatines kelnes, vailokus. Tolei šyla, kol viską prageria, prakortuoja ar turguj parduoda. Už vailokus gauna 150–200 rublių, už vatufkę – 50 rublių, už kitus kiek mažiau. Juos apgyvendina bendrabučiuose, tai kartais net ir paklojimus parduoda, o tresto vadovybė turi nuostolio. Trestas išsiunčia milicijai apie paieškas, bet jų tik mažą dalį randa. Trestas dėl šių neklaužadų turi nemažai nuostolių.
Po kiek laiko šie senieji tremtiniai suprato, kad mes, čia atvykę iš Žigalovo, esam toki pat tremtiniai su šeimom, rimti, nukentėję, kaip ir jie. Ir čia, Čeremchove, atsirado gerų žmonių, net prietelių, su kuriais susėsdavom, pasikalbėdavom. Mūs kalbos vis sukdavosi apie tėvynę, apie grįžimą į ją, apie gimtojo krašto, mylimos Lietuvėlės ilgesį ir panašiai. Kartais vieni kitus ir pavaišindavom.
Gyvenimas susinormavo, kambarys buvo šiltas, virtuvėj anglių vieną kitą toną nuperki po 22 rublius 25 kapeikas ir pakanka visai žiemai. Tame 21 kvartale darbas buvo baigtas, mūsų brigadą perkėlė į naują rajoną, kurį vadino Chromcovka. Jis buvo laukuose, už 5–6 kilometrų šachtų statyba. Čia jau buvo blogesnės sąlygos.
Atvežė per didelį pusnį į grynus laukus, dešimtininkas parodė – štai čia, šitoj vietoj reikia tranšėjas kasti. Išsiėmė ir planšetes, žemėlapy parodė vietą, namo plotį, ilgį, na, ir davaite. Taip pasakęs prapuolė, o pati Sibiro žiema, sausio pabaiga, pūgos siaučia visu smarkumu, sniego virš kelių. Žinoma, sniegą nusikasėm lengvai, o žemelė įšalus tris metrus. Nusivalę sniegą pradėjom tranšėją kasti. Kirtom lomais, sunkiais kūjais kalėm geležinius kylius, skėlėm po gabalėlį. Pirmą dieną jokios pastogės neturėjom, nes ir plotninkai kartu su mumis atvažiavo. Iki pietų dar jokios medžio medžiagos neatvežė, pietums teko grynam lauke tą sušalusią duoną ir lašinių gabalėlį graužti.
Rytojaus dieną iki pietų jau buvo sukalta būda kontorai ir darbininkams apšilti. Vidury tos pastogės pastatyta geležinė statinė, joje malkos kūrenosi, šilta, tad jau šilumoj ir papietavom. O darbas vis toks pat – kirkom, brėžtangėm2 kalėm 3 metrų kanalą pundamentams, net mūs pečiai šlapi, o stovėti nedavė 40 laipsnių šaltukas. Ryte veža nedengtu sunkvežimiu. Jis tarp kalnų ir apie kalnus sukinėdamasis net pusvalandį užtrunka, kol tuos 6–7 kilometrus nuvažiuoja, o šaltis pečius, rankas gnaibo, apie nosį vėjas sukasi. Prastas malonumas, bet nieko nepadarysi, juk esame belaisviai.
Vakare po darbų kartais dėl užpūsto kelio mašinos neatvažiuoja, tenka pėstuke per gilų sniegą kelis kilometrus keliauti namo. Kol parpūškuoji tuos kilometrus, ne tik pečiai, bet ir vatinėse kelnėse bei vailokuose būna šlapia. Nusikamuoji nuo darbo, bet dar daugiau nuo kelionės. Pasiekęs namus, atsikvėpęs, apsiprausęs, krenti ant lovos (sofkos neturėjom). Žinoma, snaudulys greit nugali. Kiek vėliau ten reikia ir žmonai gulti, tad tenka rangytis, nusirengti. Ryte jau 7 val. reikia būti prie mašinos toj vietoj, kur paskirta. Vėl šaltis, rūkas, vėl važiavimas nedengtoj mašinoj. Nuvažiavus ta pati istorija – tranšėjų kasimas, kirtimas geležiniais pleištais ir kūjais, laužtuvais ir kirkom, gabalėlis po gabalėlio. Vakarop rūpinamės parados pririnkti, atvežti, užkurti ir šutinti, kad rytojaus darbas nors kiek palengvėtų. Taip galų gale susiprotėjom palengvinti šį sunkų katorginį darbą.
Laisvą valandėlę bet koks šoferis sutinka už 25 rublius su mumis nuvažiuoti apie porą kilometrų prie anglių sandėlių. Tą vietą vadinom svalka. Ten nuvažiavę kokie 8–10 žmonių greit primeta anglių atmatų. Neretai pasitaiko ir gerų anglių gabalų. Parvažiavę į tranšėją suverčiam, likę vyrai jau būna paruošę prakurų. Užkūrę dar pjuvenom užpilam, kad greit nesudegtų, mat pjuvenos prilaiko šilumą. Ryte atvykę randam šiltą tranšėją, tad kartais net gerokai įšylam, bemesdami apie pusmetrį gylio tos iššutusios masės. Kai baigiam kasti šiltą masę, tenka vėl tranšėją kupstuoti anksčiau minėtu būdu iki geros pavakarės. O tada vėl ta pati istorija: šoferį gauti, vykti prie sandėlių, pririnkti, parvežti, užkurti, sumesti 25 rublius šoferiui už mašiną.
Kartais aktyviau pasidarbuodami ir čystų anglių pasirūpinam. Čia pat virš žeminės šachtos anglių sąstatai eina ir eina, vagonai net kaupini. Jauni, miklūs mūsų brigados vyrukai įšoka į visai lėtai riedantį traukinį ir skubiai nuo vagono kaupo numeta švarių anglių dideliais gabalais. Tie, kurie ant žemės, griebiam kas kaip tas anglis ir nešam į tranšėjas, vėl kuriam, kaitinam, šutinam per naktis. Baimės netrūkdavo, nes šitaip daryti griežtai draudžiama.
Taip mums, nusikamavusiems nuo to darbo tremtiniams, dar gabalėlis nuovargio prisidėdavo. O dirbom į šalis nesidairydami, nes rūpėjo ir rublį uždirbti. Mūsų tresto vadovai buvo gana šykštūs. Pavyzdžiui, už kubinį metrą sumūrytų plytų mokėdavo 10 rublių 40 kapeikų, o norint sumūryti bent 3 tokius metrus reikėdavo gerokai pasitempti. Į tą sumą įeina ir visi kiti pagalbiniai darbai, tai 4–5 kategorijos meistrui lieka gaidžio ašaros. Prie dienos darbų nuovargio dar prisidėdavo ir parvykimas iš darbo. Sunkesnė ar lengvesnė kelionė – išimties nėra. O grįžęs dar randi šaukimą atvykti pas komendantą registruotis. Nuo mūs iki to komendanto – galas kelio, apie kilometrą ar pusantro. Jam reikia žinoti, ar tu toj pačioj vietoj gyveni, dirbi, kaip ką dar paklausia, kartais eilėj tenka pastovėti.
Taip besidarbuojant laikas iš lėto slinko pavasariop. Administracinio namo tranšėjų kasimas jau ėjo į pabaigą. Mašinos ėmė vežti akmenis iš karjerų. Kai visai baigėm kasti, pradėjom akmenis tranšėjoje kloti, mūryti, versti į tą kanalą net ir kaip papuola. Gerą eilę įvairaus didumo akmenų verčiam, tada eilę cementinio skiedinio, vėl akmenų priverčiam, šiek tiek pataisom ir vėl skiedinio. Darbą turėjom vykdyti skubiai, nes skiedinį vežė dvi mašinos. Kol Sibiro šaltyje 6–7 kilometrus atveža, gerokai sustingsta. Visą pamainą dirbom išsijuosę, šlapiom kuprom, kaip pelės išmaudytos, bet vakare tą varganą darbą apskaičiavus apčiuopiamai būna ir kubinių metrų.
Kai pundamento darbas iš trijų metrų gylio iškilo į paviršių, pradėjom mūryti kontoroms skirto pastato šachtą. Ant pastato išsirikiavom mes, 12 meistrų mūrininkų, taip pat 4–5 pagalbiniai, kurie mums plytas, skiedinį veža geležinėm točkėm3, užsilikusiom dar nuo caro katorgos laikų. Šie gramozdai buvo sunkūs, nesmagūs, tik stiprus vyras galėjo pilnai pakrautą točkę nutiestom lentom neapvirtęs nuvežti į vietą. Darbas ėjo sklandžiai, nes brigadoj visi gerai susiklausėm, visi gerai dirbom.
Dvi savaites su puse tą dviejų aukštų mūrą mūrijom. Kai baigėm, pradėjom kitiems panašiems pastatams ruošti pundamentus. Čia vėl tokia pat istorija su tranšėjų kasimu. Nors jau ir pavasaris prasidėjo, kovas ir balandis, o žemė vis dar įšalus, reikia kirkų, lomų, geležinių pleištų ir kūjų. Vėl teko padėti daug sveikatos, kol pundamentą paruošėm. Tolesni darbai – kaip ir anksčiau, toki patys. Ir visi kiti asmeninio gyvenimo reikalai beveik tie patys.
Per savaitę dirbam 6 dienas, tik šeštadienį viena valanda anksčiau baigiame darbą. Sekmadienis laisvas. Čia bažnyčių nėra, tik viena pravoslavų cerkvė. Kai sekmadieniais nuvykstam į turgų, tai į ją užeinam sušilti. Taigi sekmadieniais vykstam į turgų, į miesto centrą. Nuo mūsų tenka keliauti apie 10 kilometrų. Autobusai iki turgaus kursuoja, tik sekmadieniais būna labai pilni. Centre buvo įvairių daiktų turgus, o čia, priemiestyje, Chromcovkoj, – maisto produktų. Čia pirkdavom bulvių viedrais, sušalusio pieno po litrą, mėsos, iš lietuvių kolchozninkų lašinių, taip pat grūdų (turėjom kiaulaitę ir ožką), kartais sušildyto pieno, bet skonis mums nežinomas ir neįprastas. To pieno tik stiklinėm pirkdavom, čia pat ir išgerdavom.
Žigalove teko turguje matyti ir meškos lašinių. Žiemą net ir 40 laipsnių šaltyje nesušalę, taukai varva. Meškos mėsos teko valgyti Čeremchove. Kunickai Juozai mešką laikė apie 3–4 metus, ją pašovė, na, ir man teko valgyt. Skonis panašus į jautieną, kūda, namie auginta…
1954 metais pirkom ožką. Ji buvo didelė, graži, bet pieno davė vos litrą. Kiek palaikę, pardavėm ir turguje pirkom kiaulaitę. Aš jai tvarte padariau garduką, viduj pripyliau pjuvenų, durelėse langą su stiklu. Kiaulaitei buvo gera, šilta. Tik pradėjo neėsti, kavalieriaus užsinorėjo, o kur gauti – negi veši į kolchozą už 10 kilometrų? Kiek laiko kūsta, tas praeina, o už kiek laiko vėl nori vyro, vėl kūsta. Kaip reik ir nenutuko, papjovėm, mėsukė buvo puskūdė. Štai taip ir grūmėmės su gyvenimu. Atėjo pavasarėlis, o vis tie patys nelengvi darbai.
——————————————————————
1 Čeremchovas – rajono administracinis centras Irkutsko srityje, 130 km į šiaurės vakarus nuo Irkutsko, vienas didžiausių anglies kasybos centrų Irkutsko baseine.
2 Kirkos, brėžtangės – laužtuvai.
3 Točkės – karučiai.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
Atsakyti