Dėl tokios rašomosios mašinėlės „Continental“ J. Dapkūnas turėjo didelių bėdų…
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Tęsiame Jono DAPKŪNO prisiminimus. XV-oje ištraukoje – šio Sūduvos šviesuolio vargai dėl rašomosios mašinėlės. Juos žmogus patyrė tiek nuo vokiečių, tiek nuo sovietų. Artėjo vargani tremties metais, išsiskyrimas su šeima…
Abu okupantai – ant vieno kurpalio
Slinko laikai, kilo ir dar didesnių bėdų. 1944 metų pradžioje iš pil. Jurgelienės nupirkau rašomąją mašinėlę „Continental“ – vokiška, ilgu voleliu.
Puiki mašinėlė, užtat ir susigundžiau sumokėti 3 200 markių. Kaip vėliau paaiškėjo, ta mašinėle naudojosi raudonieji pogrindininkai, partizanai, rašė atsišaukimus prieš okupantus vokiečius. Tų atsišaukimų ir aš skaičiau nekartą. Jurgelienę saugumas suėmė dėl ryšių su pogrindininkų veikla. Kaip tik pas ją prisilaikydavo pabėgėliai iš vokiečių belaisvės ir iš vokiško-rusiško laisvinimo armijos, karo mokyklos kursantai. Šiems esant pogrindyje reikėjo iš kažko gyventie, maitintis. O kai nebuvo jokių pajamų, teko eitie plėštie, žmonių žudytie. Dėl to pas Jurgelienę darė kratą ir rado tris ar daugiau farabelių, siunčiamą radijo stotį ir kita. Rytojaus dieną jos name ties kareivinėm įvyko susišaudymas tarp tų pogrindininkų ir saugumiečių ar geštabiečių, vieną pogrindininką pašovė.
Prieš kelias dienas iki to suėmimo jinai man atnešė ir pasiūlė pasirinktie vieną iš tų trijų braudingų už 700 markių, kad aš iš jos pirkčiau. Prieš ją man buvęs policininkas tokį pat siūlė už 500 markių. Kaip ant laimės, aš nei iš policininko, nei iš Jurgelienės nepirkau. Jurgelienę, matyt, gestape švelniai paglostė, kad ji viską išplepėjo. Išdavė, kad aš iš jos tą rašomąją mašinėlę pirkau, daugiau visus griekus, ką turėjo, pasakė. Kas man būtų buvę, jeigu aš būčiau iš jos nupirkęs ir tą farabelį? Už poros dienų nuo tų įvykių ateina į mano knygyną du saugumiečiai: Kriaučeliūnas ir kitas, nepažįstamas. Vos juos pastebėjęs, iškart supratau, kuom jie dvokė (rašytie „kvepia“ šitiems pardavikams per švelnus žodis). Kriaučeliūnas, persilenkęs per prekystalį, man pakuždom sako norįs su manim pakalbėtie, kviečia į lauką. Išeinu, einam Vytauto gatve, o jie užveda kalbą apie mašinėlę. Klausia, kur toj mašinėlė, kiek už ją Jurgelienei mokėjau. Aš jau matau, kad jiems viskas aišku, man nieko neliko darytie, tik pripažintie, kiek už ją mokėjau. Kaina atitiko jos nurodytą, be to, turėjau pasakytie, kur dabar toj mašinėlė. Dar Kriaučeliūnas lyg užjausdamas sako, kad turėsiu daug nuostolėlio dėl tos mašinėlės… Mat šitas parsidavėlis krokodilo ašaras liedamas taip kalba, o aš pagalvojau, kad tik nuostolio pakaktų… Baisu, kad mane tokis likimas neištiktų, kaip Jurgelienę (vėliau ją sušaudė). Pasakiau, kad tą mašinėlę esu pardavęs darbininkų profsąjungos komitetui. Tada mes greit pasiekėm profsąjungos kontorą, nes ji buvo toj pačioj Vytauto gatvėj, kaip ir mūs knygynas.
Už mašinėlę pinigų dar nebuvau gavęs. Po trumpo pasikalbėjimo su tos sąjungos pirmininku Sodaičiu teko ją paimtie ir kartu su tais saugumiečiais nuneštie į lietuvių saugumą. Kriaučeliūnas man liepė ateitie rytoj 9 val. į apklausą. Nurodytu laiku nuvykstu į saugumą. Tik įžengęs kalidoriuj sutinku Kriaučeliūną, kuris atrodo lyg suglumęs, blogos nuotaikos. Man pareiškia, kad šiąnakt įvyko skaudi nelaimė – ties Bliūdžium, trečiam kilometre Vilkaviškio link, įvyko policijos ir tų pabėgusių belaisvių susišaudymas, žuvo mūsų policininkas Blažaitis Petras. Sako, kad mane pašauks kitą dieną į tardymą. Man jau pereita naktis buvo be galo baisi ir ilga, pilna didelio rūpesčio, o dabar išeinu iš to baisaus koridoriaus su dar didesne nežinia.
Atėjo laidojimo diena. Velionis Blažaitis buvo geras mūsų pažįstamas, laidojant dalyvavom ir mudu su žmona. Kapinėse prie duobės aštrias kalbas sakė apskrities viršininkas Goštautas, miesto burmistras Sirutis ir kiti. Visi pabrėžė tai, kad tie, kas taip padarė ir kas prisidėjo prie šio baisaus nusikaltimo, bus štai čia, po šitais medžiais, pakarti. Kai išgirdau šiuos žodžius, mano širdis ėmė stipriau plaktie. Jaučiau, kad ir aš esu dalelę į šį sūkurį įsivėlęs. Dar netardytas, o kas bus, kai tą mano bylą su mašinėle perduos vokiečių gestapui – neišvengiama virvė po kaklu.
Po laidotuvių laukiu dieną, laukiu kitą, manęs nešaukia. Didelis, baisus jaudulys, iš rūpesčių nėra kur dėtis. Po trijų dienų eidamas į knygyną ties miesto sodu sutinku Kriaučeliūną. Užkalbinu, sakau, gal aš jau jumi nereikalingas, o jis man atsako, kad dar ir kaip reikalingas. Tai jau man pasirodė lyg blogas ženklas. Aš jį kalbint, kad tos mašinėlės neperduotų vokiečių gestapui, kad ją pasiliktų sau, juk mašinėlė puiki… Prižadėjau jam tiek ir tiek… Kriaučeliūnas man nieko neatsakė, nuėjo savo keliu. Na, ir vėl laukimas, jaudulys, nes manęs vis nešaukia į tardymą.
Atsiranda dar viena bėda. Nors nedidelė, bet vis tiek apsunkina tą pirmą reikalą. Kazytė Kaune eidama Laivės alėja vieno privataus knygyno vitrinoj pamatė Europos žemėlapį. Gana geras, smulkus žemėlapis, gerai matyti, kur eina frontas. Jinai nuperka 100 štukų tų žemėlapių, parveža ir dar pagiria, kad labai geri. Vieną jų iškabinu vitrinoj. Tą dieną apie pusę jų išpardavėm. Vakaran vėl dviese iš saugumo pasirodo mano knygyne ir tuos žemėlapius, kiek dar jų buvo, konfiskuoja. Įsako rytoj 9 val. ateitie į saugumą. Na, ir vėl nusikaltėlis.
Devintą ryto įžengiu į tą jų baisią kontorą. Iš karto pastebiu, kad rašo mano mašinėle „Continental“. Be to, dar iš seniau mano pažįstamas užkalbina, rokuoja, koki vėjai čia mane pas juos atpūtė. Nežinau, kokios buvo jo pareigos – dirbo raštvedžiu ar sekliuku, o man tas ir nerūpėjo. Aš iškart užsiminiau apie žemėlapius, bet sumečiau, kad neblogas ženklas tai, jog jie šia mašinėle rašo, kad sau ją pasiliko. Kaip sunkus akmuo nuo krūtinės nuslinko… Mane paviršutiniškai paklausinėjo, kur pirkau tuos žemėlapius, kiek mokėjau. Aš viską pasiaiškinau, pasirašiau ir išėjau. Daugiau manęs tuo reikalu nešaukė.
Sovietai grįžta…
Vienų okupantų laikas ėjo į pabaigą, kiti jau brovėsi į mūsų Lietuvėlę. Tik ir šių buvusių okupantų pavojai dar nebuvo praėję. 1944 m. vasarą vieną gražią ir šiltą dieną mes su žmona ir Virginija Jurgelyte, kurios abu tėvus ir brolį vokiečiai sušaudė, gulėjom išsimaudę ant Šešupės kranto ties Trapučiais. Jurgelytė buvo saugumo sekama. Okupantai jau iš dalies traukėsi, kartu ir jų pakalikai, pirmiausia saugumiečiai, policininkai ir kiti panašūs, jau buvo girdėtie karo pabūklų dunksėjimai. Aš iš tolo pastebėjau, kad nuo kalno Šešupės link ateina keli mūsų lietuviški policininkai. Toj akimirkoj pasakiau Virginijai užsidengtie burną. Čia pat praeidami tie saugumiečiai, kur mane tąsė dėl mašinėlės, sako: „Tai ką, bolševikų laukiate?“ Mes nespėjom nė susiorientuotie, nė ką pasakytie, kaip jie dingo iš mūsų akių, nes jiems darėsi per rūgštu – rusai nuo Prienų artinosi prie Marijampolės ir jau iš Rytų pusės apšaudė miesto prieigas. Tą naktį miegojom, o rytui auštant daug kas iš miesto traukėsi: vieni į Rytus, kiti – į Vakarus. Miestą, kaip minėjau, apšaudė iš Rytų pusės, nuo Prienų. Tai negi eisim prieš kulkas? Na, ir vėl bėda, rūpestis, kaip liktie gyviems. Daug kas bėgo per mūsų lieptą, per Šešupę į Vakarus. Mes, sušilę, sumurę nuo karščio, iš baimės ir rytojaus nežinios, ką galėdami irgi susimetėm ant dviračių.
Pasiekę Skaisčiūnų kaimą1, vėl apsistojom pas tuos geruosius kaimiečius Storpirščius. Šeimininkai parodė didžiulį nuoširdumą bėgliams, kaip ir 1941 metais. Suteikė prieglobstį, šeimininkė kiek galėjo visiems davė pavalgytie pieno, duonos, sūrio. Čia kartojosi 1941 metų karo istorija. Tik skirtumas tas, kad tada iš Vakarų buvo karo baubas, o dabar – iš Rytų. Per dieną perkentėm, tolyn nesiveržėm, bet vakaran čia ankšta darėsi. Vokiečiai traukėsi, bet mes jų nematėm. Rusai juos persekiojo, lipo ant kulnų. Atskridę rusų ivanai laisvai ore dominavo, netoli Storpirščių iš lėktuvų bombomis apmėtė plentą, einantį nuo Marijampolės į Vilkaviškį. Žinoma, pas mus kilo panika, nes sprogimai buvo visai netoli ir labai garsūs. Kas kur išmanė, tas ten bėgo: kas į klėtį, kas į sklepą, kas į tvartus. Aš patekau į sodą, o ten dar garsesni buvo tie sprogimai. Kritęs ant žemės pradėjau sektie aukštielninkas gulėdamas, žiūriu, rodos, ant manęs bombos krenta. Pasirodo, už pusantro kilometro ivanai plentą bombardavo, krovinius išmetė ir vėl dingo iš akių. Mes jau čia neilgai šilom. Kas buvo iš pabėgėlių, net ir šeimininkai, pasikinkę bėrius į ilgadrobinius, – visi vora patraukėm Vakarų link.
Už kilometro kito prasidėjo pievos, durpinyčios, ten buvo sukrauti šieno kūgiai, tai vis lyg šiokia tokia užuovėja. Visai mūsų pabėgėlių grupei slenkant per tą kalnelį rusų lėktuvai vėl atskrido, gana žemai nusileido. Pamatę, kad čia ne kariškiai, pakilo aukštyn, apsuko ratą ir nuskrido savais keliais. O mums baimės tai gerokai įvarė, visus pribloškė prie žemės. Kai mes kritom ant žemės kniūbsti, tai ir veršiukai dobilienoj prigulė prie žemės. Visi atsipeikėję vėl traukėm į tas pievas ir pagaliau atsidūrėm Uosupio kaime2. Pataikėm pas mano tolimus gimines Straužus. Čia mums pasirodė lyg saugiau, nes jų tvartas buvo aukštu akmenų pundamentu. Čia ir pasilikom nakčiai.
Gana greitai rusai pradėjo apšaudytie iš patrankų, matyt, kur besitraukiančius vokiečius pastebėjo. Sviediniai persirito per mūs galvas ir už kokių 100 metrų sprogo. Mes visi susigūžėm ir laukėm, kas čia bus toliau. Dauguma susimetėm į tvartą, ten ir nakvojom, nes jau nebuvo, kur bėgtie. Šaudymui aprimus baimėj ir nežinioj tą naktį pernakvojom.
Rytui prašvitus išeinu iš tvarto, rodos, ramu, niekas niekur nešaudo. Einu į kluoną, kopėčiom užlipu ant ščyto3, o ten tarp lentų buvo nemaži plyšiai. Pradėjau stebėtie, kur čia tas frontas, kur vokiečiai, kaip jie traukiasi. Matau, vienas kitas vokiečių kareivis su automatu slenka nuo vieno ūkininko prie kito…
Už valandos kitos pasirodė trys raiti rusų kareiviai – žvalgai. Užjoję į kiemą tuojau klausė: „Niemec neto?“ Gavę atsakymą, kad nėra, apsisuko ir nujojo toliau. Už geros valandos pradėjo važiuotie rusai, mums nelaimę ir kančias nešdami. Pirmi pasirodė tankai, įvairūs pabūklai ir kita karo technika. Užsikimšo visi keliai keleliai. Tankus aplipę įvairūs kareivukai, matyt, daugiausia pėstininkai, suvargę, sulysę, apiplyšę, kiaurais batais, visi apžėlę, apdulkėję. Net buvo jų gaila, bet veržėsi pirmyn, mat reikia neduoti bėgančiam priešui atsikvėptie, apsistotie, įsitvirtintie, tiesiog ant kulnų lipo. Dar retkarčiais ne taip toli buvo girdėtie apsišaudymų, bumbsėjimų.
Kariai traukė pirmyn, tad mes jautėmės lyg ir išvaduotie. Tai ir traukėm kas kur: aš su šeima į Marijampolę, pakeliui dar užsukom pas Storpirščius. Mano žmona su dukra užsimojo eitie į miestą, aš tuom nebuvau linkęs. Jos iškeliavo, o aš ir dar keletas žmonių likom pas Storpirščius. Atėjus vakarui jau ir sutemo, mes, likusieji, ruošėmės kluone ant šieno gultie. Klausom, lyg grėsmingas lėktuvų ūžimas, už keleto minučių dideli trenksmai. Pasirodo, naktiniai vokiečių bombonešiai mėtė ant mūsų miesto dideles bombas. Mes tuom kartu stovėjom netoli durų, tai kai bomba sprogdavo, mūs kluono durys, esančios už 5 kilometrų nuo bombos sprogimo, vis ūžt ūžt, rodos, ims ir įgrius sulūžusios į kluono vidų.
Čia man vėl didelis rūpestis kilo, nes kaip tik mano šeima buvo mieste. O ką gali žinotie, kas atsitiks, kai miestą bombarduoja? Iš rūpesčio visą naktį užmigtie negalėjau. Išaušo rytas, į miestą dar anksti eitie, rizikinga. Visi laukiam, stūguriuojam, visi rūpinamės. Bekalbant pasirodo vienas kitas iš miesto sugrįžęs, tarp jų ir mano žmona su dukrele. Pradėjo jos pasakot baisybes, kaip nakvojo tame Šerūnų betoniniame sklepe, kuriame mudu su žmona 1941 metais birželio 22 dieną per pirmą bombardavimą buvom pasislėpę.
Tą dieną aprimus šaudymams ir bombardavimams patraukėm miestan. Bėgdami į laukus beveik visi, kas ką dar turėjom, kokią mantą dar neišmetę buvom, na, mes siuvamąją mašiną ir moterišką dviratį, ten, kaime, įleidom į sodželką. Sugrįžę iš laukų jų neradom, dar kai kurių daiktų pasigedom. Ką turėjom iš maisto: lašinių, cukraus ir panašiai, per tas kelias dienas irgi gerokai apmažinom, tad lengviau buvo atgal neštie. Sugrįžus įdomu po miestą pasidairytie, kokios žalos pridarė tie nenaudėliai pricai. Mačiau prie Halės didžiulę duobę, kurią paliko naktį numesta bomba, net baisu; kita – Kalkinės gatvėj bažnyčios link. Viena bomba pataikė į pil. Tamošiūno mūrinį gyvenamąjį namą, tai jo vietoj tik didžiulė duobė likusi, o namo – nė ženklo. Mačiau, kaip vienas geležinis namo balkis, nusviestas už 20–30 metrų, guli giliai įsmigęs į žemę. Nepasakysiu, ar buvo žmonių aukų.
Mūsų knygynas to žydelio name buvo gerai užrakintas, durys masyvios, raktas stambus – dar nuo caro Nikolajaus laikų, langinės taip pat storos, geležinėm štangom iš vidaus užkišta, tad taip ir radau viską cielybėj nejudyta, neišplėšta. Tame name gyveno pil. Brazaitis. Jis buvo silpnos sveikatos, negalėjo iš miesto pasitrauktie, o rusų kalbą gerai mokėjo. Kai rusų kareiviai kėsinosi išlaužtie duris, tai jis jiems paaiškino, kad čia tik lietuviškas knygynas. Tie kareivukai tik nusikeikdavo rusiškai ir nueidavo toliau kitų parduotuvių plėštie. Kad jie būtų žinoję, kokių gėrybių buvo tame mano knygyne, tai ir Brazaitis būtų buvęs bejėgis!
Mieste dar buvo neramu, dar tie bjaurybės pricai nedavė ramybės. Jie susilaikė apie Gižus, kartais priartėdavo prie Rudžių giraitės, 5–6 kilometrai nuo Marijampolės. Dar vis buvo girdėtie patrankų bumbsėjimas, tad mes pasišalinom iš miesto. Šį kartą patraukėm į Rytus. Ant pečių šį tą užsivertėm ir iškeliavom, mat dviračių jau netekom – rusų kareiviai sutvarkė. Už poros valandų pasiekėm Vaitiškes. Užeinam pas Dapkūnus – mano tolimas gimines. Tas pats Dapkūnas, kurio visus javus 1917 metais aš su jo broliu Liudviku už dyką iškūliau. Tie seni laikai praėjo, dabar kiti reikalai, kita kalba, kas buvo, tas pražuvo. Šeimininkai mus priėmė, prašė sėstie, davė valgytie pieno, sūrio, duonos. Jie iškart suprato, koki vėjai pas juos atpūtė – tai negeri laikai, karas ir kita. Valgant, kalbantis atėjo ir vėlus vakaras, laikas miegotie, kas kur. Tokių pabėgėlių, kaip mes, pas juos buvo ir daugiau apsistoję, jie jau gulėjo kluone. Mumi, kaip giminėm, truputį geriau paruošė – nuvedė į tamsų kambarį, mat kitas stubos galas dar nebuvo įrengtas. Be grindų, langai užkalti, bet vis dėlto pastogė. Kaip tik jų sūnus Juozas sunkiai sirgo, tai ir jis tame tamsiame kambaryje buvo paguldytas. Jisai buvo mergautinis Dapkūnienės, tai buvo lyg ir skriaudžiamas.
Buvo 1944 metų rugpjūčio pradžia, kaip tik pati rugiapjūtė. Rytojaus dieną šeimininkas kviečia rugių, kviečių kirsti. Į kertamąją mašiną pakinko porą bėrių, na, ir kas gyvas – prie darbo (tų iš kluono nejudino). Mes smarkiai tą dieną padarbavom, tad mažai ir liko nenukultų kviečių. Šeimininkė davė gerus pietus, pavakarius, vakarienę – po gerą didelį bliūdą buizos, vadinamos sriuba, bulvinių blynų ir kita. Kitą dieną oras pablogėjo, į laukus nėjom dirbtie. Naktį pernakvojus oras nesitaisė. Mano žmona išėjo į Marijampolę pasižvalgytie. Parėjus pasakojo, kad buvo du saugumiečiai ar iš kontrazviedkos, klausė Dapkūno. Žmona jiems nupasakojo, kad manęs nemačius nuo to laiko, kaip mes buvom pabėgę nuo karo. Taip jie nieko nepešę išėjo. Jinai man dar sakė, kad tokį ir tokį suėmė ir į bunkerį įkišo. Tokias naujienas išgirdus visai nesmagu pasidarė. Dar vieną naktį pernakvojom toj tamsioj kameroj ir nutarėm toliau keliautie. Tik kur? Susiėmėm skurdžią mantą ir iškeliavom į savo seną tėviškėlę, į Rūdvališkes, pas Lukoševičius. Čia radome geresnę pastogę, jaučiausi kaip pas tikrus artimus gimines. Tuojaus dėdienė pasiūlė valgytie, ką turėjo, tuom vaišino. Jų vyrų buvo trys, aš ketvirtas. Guolį paruošė kluone ant šviežio šieno, gerai išsimiegojom.
Anksti rytą, tik saulei tekant, dėdienė atėjo į kluoną mūsų žadinti ir raginti kartu prie rugių kirtimo eiti. Sako: vaikai, karas – ne karas, o duonelės tai vis tiek reikia. Visi greit atsikėlėm. Mes, vyrai, dalgius pasipustę patraukėm į laukus prie kvepiančių rugių. Vyrų kirtikų buvo keturi, o merginų grėbikių buvo tik dvi – Elytė ir Stasiukė, nes mano žmona vėl išvyko į Marijampolę pasidairytie, kas ten naujo, o Kazytė liko pas Dapkūnus. Rugius grėbtie vienas iš vyrų padėjo. Iš širdies padirbėjom dvi dienas, rugiai nukirsti, į rikes sustatyti. Šeimininkė šiokias tokias pabaigtuves iškėlė, kuom galėjo, pavaišino: šviežiais raugintais agurkais, grybais, obuoliais, lašinukais ir kita. Pagal pabaigtuvių tradiciją pasilaistėm vandeniu. Elytė man visą pusviedrį vandenio supylė. Buvo linksma, rodos, nė karto nejautėm nė tos baimės, nė susirūpinimo rytojum. Trečią dieną atsirado žmona. Jinai papasakojo, kas mieste darosi. Patrankų šaudymo jau negirdėtie, manęs daugiau neatėjo ieškotie – laikinai tas reikalas lyg nusiramino.
Pas dėdienę Lukoševičienę rugius suvežėm į kluoną ir pradėjom spragilais kultie. Bekuldami žiūrim – pagiriu atvažiuoja kariškas viliukas, suka pas mus į kiemą. Mes, trys vyrai kaip ąžuolai, visi jauni, kuliam, pūpsim tuos rugius jau šviežiai duonelei. Išlipęs iš mašinos karininkas klausia: „Što vi dielatie?“ O mes nė vienas atsakytie nemokam, ištarėm, kad kuliam. Pamatę, kad nieko neišeina su tokiais pakalbėjimais, tik numojo ranka ir nuvažiavo savais keliais. Bet to viliuko pasirodymas mums šiek tiek baimės įvarė.
Už poros dienų mudu su žmona iškeliavom į savo namus, į Marijampolę. Parvykus jau teko galvotie, kaip pradėtie gyventie, iš kurio galo. Nutarėm vėl atidarytie tą mūsų prekybą, bet kaip, kokiom kainom vadovautis? Juk kita valdžia, kita tvarka. Būgštaujam, nes vis tik karas eina, o karo meto įstatymai būna griežti. Finansų skyrius dar neveikė, nėra ko paklaustie. Kaip žinom, daugiau kaip po trejų metų pertraukos sugrįžo tarybinė valdžia, galimas daiktas, daug kas pasikeitė.
Atidarėm tą savo prekybą. Mieste kūrėsi naujos įstaigos, kontoros, organizacijos, joms reikėjo rašomosios medžiagos kaip į puodą druskos. Dauguma suuodė, kad mano prekybos per praūžusį karą neapiplėšė, dar daug buvo rašomosios medžiagos ir kitų prekių. Tad pradėjo įvairių organizacijų vadovai kreiptis į mane ir prašytie kreditan, nes dar niekas grynųjų pinigų ar banke sąskaitų neturėjo, kadangi grįžo iš plačiosios tėvynės gryni kaip misingiai. Taigi teko visiems duot tų prekių kreditan. Visi su laiku atsiskaitė, apmokėjo mano parašytas sąskaitas (o už tą gera man su laiku atlygino – davė 10 metų nelaisvės).
Vieną sekmadienį, kaip paprastai, knygynas nedirbo, poilsiavom. Atvažiuoja viliukas, jame sėdi moteris civilė ir enkavedistas kareivis su automatu. Tas kareivis man liepia rengtis ir važiuojam, o kur važiuojam, nesako, mat lyg kariška paslaptis. Mane atsiveda prie mašinos, liepia sėst į ją. Ir vis tyli, nei toji moteris, nei kareivis man nė žodžio netaria. Šoferis užveda mašiną, na, ir važiuojam. Atvažiavom prie knygyno durų, sustojam, ta moteris iš rusiško saugumo man sako: „Šeimininke, man reikia rašomosios medžiagos saugumo įstaigai.“ Pasirodo, ji – tos įstaigos buhalterė. Kokiu būdu mano rankose atsirado raktas nuo parduotuvės, aš pats nežinau, ką gi – atrakinu. Ta moteris iš saugumo prisirinko, pridėjo ant prekystalio tiek prekių, kad jos net virto į visas puses. Sušilęs, sumuręs rašau sąskaitas, nes ir jai, ir man reikia po egzempliorių. Į viliuką tiek prisikrovė, kad nė pačiai buhalterei su kareiviu nebuvo kur atsisėstie.
Į tą tarpą atbėga, atpūškuoja mano žmona su Jurgelyte Virginija. Jos jau nešė maisto į saugumą, į Kauno g. 17. Manė, kad mane suėmė, bet prisiartinusios prie knygyno pamatė, jog atidaryta. Šita baisi įstaiga tąkart prekes paėmė be pinigų. Kol atsiėmiau pinigus, tai daug kartų ten lankiausi. Ne tik šitie ėmė daug prekių be pinigų, bet ir daug kitų organizacijų, kontorų, ir visi kreditan. Ką gi – aš tapau tuom tarpu mieste turtingiausiu bepinigiu. Ateina rašomosios medžiagos irgi be pinigų prašytie kortelių punkto įstaiga. Aš su jais kalbu iš aukšto, prašau, kad man duotų duonos (nes duonos už jokius pinigus nebuvo galima gautie mieste). Jie mielai sutiko išrašytie 4 kepalukus duonos (žinoma, tik tą kartą). Taigi mainais už tuos rašmenis gavęs 4 kepalukus duonos, linksmas ir šypsodamasis skubu eitie pas savo šeimynėlę. Kai mane pamatė su šia duona, tai net jų akys nušvito iš pasitenkinimo.
Dar mieste nebuvo ramybės, okupantai nerimo, lyg pašautas gyvūnėlis prieš savo galą dar spardėsi. Nesmagu dirbtie girdint patrankų šūvius. Kokią dieną padirbam ir vėl uždarom prekybą dienai kitai, kaip tada atrodė pagal šūvių garsus.
Vieną dieną vokiečiai vėl priartėjo prie Marijampolės, net mūs miesto valdžiukė buvo pasišovus nešdintis į Rytus. Tą dieną man būnant knygyne lyg žaibas blykstelėjo – tai iš armotos iššautas sviedinys netoli sprogo. Diena po dienai mūsiškiai vokiečius nugrūdo tolyn, kaip tada sakydavo – į savo urvą. Tiesa, prie Vilkaviškio vokiečiai susilaikė ir, kaip pasakojo tie, kurie viską matė, miestas šeimininkus kelis kartus keitė, dėl to buvo labai išgriautas, sudegintas.
Ėmė lankytis saugumas…
Mūsų prekyba ėjo visu tempu, atrodė, kad tokią ar kitokią parduotuvę atidarytum greta fronto, ir ten pirkėjų atsirastų. Kai išpardavėm nemažą dalį prekių, teko rūpintis jų papildymu. Mudu su Kazyte svarstėm, kaip pasiektie Kauną. Jinai jau prieš dvejus metus baigė J. Jablonskio gimnaziją, tad pradėjo rūpintis, kaip įstotie į universitetą. Nutariam dviračiais važiuotie. Dviračiais tik yrėmės, o ne važiavom, nes kelyje daug kliūčių sutikom. Plentas nuo Marijampolės iki Kauno buvo pilnas tarybinės kariuomenės, visi traukė Rytprūsių link. Šalikelėj dviračiu buvo labai sunku važiuotie, negana to, prie kiekvienos kryžkelės kariški postai. Šitie kariškiai vis klausė dokumentų, o ypač nuo dviračių: „Mašina dokument est?“ Mudu tam buvom gerai pasiruošę, turėjom visus pažymėjimus, kokių tik reikėjo, tad praleisdavo. Aš labai pavargau, vos kojas vilkau. Kauną pasiekėm po pietų, vėlokai. Mudu išsiskyrėm, aš savo, jinai savo reikalais. Prekių šiek tiek gavau, kiek ant dviračio galėjau paimtie. Atgal kelionė ėjosi sklandžiau. Tik du kartus klausė mano dviračio dokumentų. Kai sutemė, buvo bloga važiuotie, nes dažnai mašinų prožektoriai į akis šviesčiojo. Taip išvargęs ir pailsęs vargais negalais vėlai pasiekiau namus.
Jame 1944 – 1953 m. veikė KGB būstinė.
Nuotrauka iš Benjamino Mašalaičio kolekcijos
Kaip minėjau, daug įstaigų ir organizacijų kreipėsi į mus, be pinigų, kreditan ėmė rašomosios medžiagos, o man juk neduoda prekių kreditan. Kiek turėjau nuo vokiečių prekių, pardaviau kapeikutėm, taigi nėra nei prekių, nei pinigų. Kaip sakoma, iš didelio debesio maža lietaus. Mano prekybos neišplėšė, buvo daug prekių, bet iš šios didelės prekybos liko maža naudos. Kreipiausi į vietinius vadovus, kad man duotų kokį pažymėjimą, jog aš aprūpinu daug įstaigų ir mokyklų rašmenimis. Pagal jį man Spaudos fonde ir kitose bazėse išduotų prekių. Tokį pažymėjimą gavau iš miesto vykdomojo komiteto. Nuvykęs į Kauną tuom kartu šiek tiek gavau tų ar kitų prekių, daug ir negavau, nes visi žinom, kad per mūsų kraštą praūžė žiaurus karas, padarydamas didelę betvarkę, trūkumą ir chaosą prekybos srityje. Trūko prekių, bet dar labiau trūko tvarkos tose prekių bazėse ir sandėliuose. Gana ilgą laiką visose bazėse ant durų kabojo užrašai „Patikrinimas. Venterizacija“ ir panašiai. Kiek laiko vis tas pats! Tad teko kreiptis į privačius perpardavėjus. Jau nesvarbu, kokia kaina, kad tik būtų prekių. Negavęs knygynui tinkamų prekių ir rašomosios medžiagos, ėmiau tokių, kokių tik buvo. Parvežiau siūlų, peilių, veidrodukų, šepečių, dantų miltelių ir kita. Ir taip knygynas virto į mišrią prekybą.
Vieną dieną ateina į tą mūsų prekybą du pareigūnai iš tarybinio saugumo. Pasižiūrėję į lentynas įsako kai kurias knygas, kurios ne po šių laikų dvasiai, atneštie į saugumą, į Kauno g. 17. Knygų netikrino, kratos nedarė. Pagal jų įsakymą tas knygas aš pats dar per savo kontrolę perkošiau ir mudu su žmona vos nuvilkom du didelius paku į Kauno g. 17, tos baisios įstaigos viršininkui. Tuom kartu nieko nesakė, tik parodė gale stalo padėtie. Kai kitą kartą nuėjau pas juos pinigų pagal sąskaitas už rašomąją medžiagą, kurios, kaip minėjau, mano knygyne buvo paėmę kaupiną viliuką, o sąskaitų sudariau kapeikom vos už 1 500 rublių senais, tada man viršininkas – Kauno žydelis Lazovskis priminė, jog dar ne visas knygas jiems atnešiau. Pasižadėjau patikrintie ir išimtie iš apyvartos. Atneštie neįsakė.
Mieste vis dar trūko maisto, nė parduotuvės, nė turgus neveikė, teko vyktie į kaimą. Turėjom nuo seniau pažįstamą ūkininkę prie Rudžių giraitės, buv. Lenkutytę. Ten gaunu pieno, sūrių, sviesto, net ir medaus. Aš jiems dar vokiečių okupacijos laiku parūpindavau muilo akmenio, vaikams ką iš mokslo reikalų: knygų, sąsiuvinių, na, ir kita. Taigi ranka ranką mazgojo.
Vieną dieną išvykstu dviračiu tokiu tikslu į Vaitiškes, pas savo tolimą giminaitį Dapkūną, šiek tiek toliau nei 9 kilometrai. Čia tokių pat produktų gaunu (kai ką už pinigus, kai ką už dėkui). Labai patenkintas, kad gavau skanių produktų. Jau ir pavakarė artinosi, rūpi namai, nes neramūs laikai, dar karas eina prie Rytprūsių sienos. Lėktuvams vieni niekai tie 50 kilometrų. Sėdu ant dviračio ir skubu namo. Priartėjęs prie miesto ties parduotuve žiūriu – nuo Vakarų atskrenda trys lėktuvai, nusileidę visai požeme. Atrodė, lyg priešo. Tuom laiku driokstelėjo stiprus sprogimas. Tie lėktuvai, persiritę per miestą, per mūsų galvas, nuskrido į Rytus. Kai atvažiavau į savo gatvę, pamačiau netoli mūsų, prie upelio, žmonių krūvą. Rūksta dūmai. Pasirodo, mūsiškiai tarybiniai lėktuvai grįždami nuo fronto per klaidą išmetė tą mirties krovinį ant mūsų miesto – sugriovė namelį ir to namo šeimininką užmušė.
Frontas nutolo, miesto gyvenimas pradėjo atkustie. Ūkininkai šiek tiek ūkiškų gėrybių atveždavo, mumi į kaimą nereikėjo keliautie. Mieste dar nebuvo viešų parduotuvių, tik stambesnėse organizacijose veikė uždaros parduotuvės savo nariams. Jose kitų organizacijų kortelės negaliojo.
Ta ramybė neilgai tęsėsi. Karo komisaras paskelbė įsakymą, kad vyrai iki 52 metų imami į kariuomenę. Tas žiaurus įsakymas ir mane lietė. Vėl didelis susirūpinimas namuose ir man asmeniškai, nes karas žiaurus, maža vilties liktie gyvam. Ką darytie, atvykau į komisiją šaukimo punkte. Kaip tik pataikiau pas daktarą Bielskų4. Jis manęs klausė, kuom skundžiuosi. Aš pasakiau, kad mano koja 1919 metais buvo sužeista ir ją vis paskauda. Kaip čiupo jis už tos mano kojos, tai pamaniau, jog nori ją nulaužtie ar išsuktie, kad manęs į kariuomenę neimtų. Bet kur tau – jis bandė, ar ta mano koja atlaikys kare. Aš ėmiau rėktie kaip mušamas, o jis visai į tai nekreipė dėmesio, toliau žiauriai mankė. Tada staiga sugalvojau, kad aš gerai negirdžiu. Jis man koją paleido ir griebėsi greit rašytie siuntimą į Kauno ausų klinikas. Mat čia komisijoj neturėjo specialistų ir priemonių, reikalingų klausai patikrintie.
Buvo šeštadienis, o ausų daktaro atsakymą turėjau pristatytie pirmadienį. Į Kauną nuvykau sekmadienį. Čia dar išgirdau, kad tų klinikų ausų skyriuj dirba marijampolietis profesorius Žilinskas5. Iš vakaro nuėjau pas tą profesorių pasikalbėtie. Jisai man liepė ateitie į klinikas pirmadienį 10 val. ir eiti tiesiai pas jį. Minėtu laiku aš prisistačiau profesoriui. Jis mane šiek tiek apžiūrėjo ir liepė seselei išplauti ausis. Seselė išplovė ir sako profesoriui, kad niekas neišeina. Tada jis vėl mane gerai apžiūrėjo ir parašė tokį pažymėjimą, kad kairė ausis kažkuo kliudyta ir užtat klausa nepilna.
Kai tą pažymėjimą pristačiau vajankomatui, tai mane paskyrė į nerikiuotės batalioną, tik tą dieną dar manęs nepaėmė. Rytojaus dieną susirūpinęs mąstau, ką čia darytie. Kilo mintis įsidarbint į paštą, nes tik iš ryšių įstaigos neėmė į kariuomenę. Paskubom su pareiškimu einu pas pašto skyriaus viršininką. Pasirodo, jis rusas, mudu nesusikalbam, teko kalbėtie per vertėją. Sutarėm, gavau brenyruotę. Nunešiau į komisariatą, įteikiau. Daugiau manęs jie nešaukė. Šiaip taip viena bėda atsikračiau, tik jų dar bus daug…
Laikas bėga, gyvenimas vietoj nestovi. Prekyba po truputį juda, prekių šiek tiek gaunu iš privačių prekybininkų ar spekuliantų, nes jau jokia tarybinė prekybos bazė mums, buvusiems privatiems prekybininkams, prekių neišduoda. Tad kainos kyla, klientų mažėja. Žmona lieka šioj prekyboj darbuotis, o aš stoju į švietimo sistemą dirbtie – į centrinę biblioteką vedėju. Biblioteka per 1941 metų bombardavimą sudegė, vokiečių okupacijos laiku vargais negalais kūrėsi. 1944 metais pasikeitus tarybinei valdžiai ji buvo smarkiai valoma, nes, kaip žinom, prie vokiečių nemaža buvo griešnų knygų. Perimdamas radau šią biblioteką labai nualytą. Iš beletristikos visai mažai knygų, jau spėta įsigytie Stalino ir Lenino raštų ar brošiūrų. Iš skaitytojų čia ateidavo išimtinai jaunimas ir vien tik lietuviai, kurie šių brašiūrkų į rankas neėmė, mat jų rusiškos politikos nenutuokė. Kad būtų, ką skaitytie, reikėjo ką nors darytie. Aš ranka parašiau keletą skelbimų, kad štai praūžus žiauriam karui mūsų miesto biblioteka labai nukentėjo, trūksta lietuviškų knygų, todėl piliečiai, kurie turi laisvų knygų, kviečiami paaukoti bibliotekai. Tiems, kas atneš knygų, bus teikiamos lengvatos.
Pirmiausia pats paaukojau 300 egz. įdomių romanų, taip pat ir kiti žmonės nemažai prinešė gerų, įdomių knygų. Žinoma, aš ėmiau tokias knygas, kurios tiktų to meto dvasiai. Tą biblioteką mudu su bibliotekininke Bridžiūte pertvarkėm, sudarėm kategorijas pagal sisteminį žodyną, paruošėm kartoteką ir taip pradėjom normaliai judėtie, dirbtie. Bibliotekos spintoj dar nemaža buvo vokiečių okupacijos laiku išleistų laikraščių ir žurnalų. Aš nuėjau į švietimo skyrių pas viršininką Bebziuką6 klausti, ką darytie su šia spaudos seniena. Bebziukas man patarė kiekvieno leidinio šiek tiek paliktie toj spintoj kaip archyvinę medžiagą, o likusius likviduotie kaip tinkama. Aš kiekvieno leidinio palikau po 5 egz., o visą makulatūrą pakeičiau kaipo vyniojamąjį popierą. Ir su žmona pakeičiau tą vyniojamąjį popierą į mano įstaigai reikalingą rašomąją medžiagą bei kitą inventorių, kaip Stalino, Lenino, Žemaitės paveikslus, rašalą ir panašiai. Rodos, nieko, viskas gerai, už nieką aš bibliotekai įgijau tai, kas reikalinga. Įstaigai buvo gerai, bet man… prasidėjo baisi gyvenimo odisėja.
———————————————————————————
1 Skaisčiūnai – kaimas Marijampolės savivaldybėje, 2 km į vakarus nuo Marijampolės, dabar Marijampolės priemiestis.
2 Uosupis – kaimas į pietus nuo Skaisčiūnų kaimo.
3 Ščytas – stogo galas, kaltas lentomis.
4 Leonas Bielskus – chirurgas, moterų ligų gydytojas, dirbęs Marijampolėje, Kęstučio g. 32.
5 Stasys Žilinskas (1891 – 1965), profesorius, otoneurologijos pradininkas Lietuvoje.
6 Nikolajus Bevziukas, sovietinės nomenklatūros veikėjas.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
