Taip Sibire vežiojamas vanduo
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Prasidėjo Jono Dapkūno tremties vargai. Pagal NKVD sukurptą bylą ir 1946 m. rugpjūčio 13 d. tribunolo paskelbtą nuosprendį jis su šeima buvo išsiųstas į Krasnojarsko sritį. Bet Sibiro lageriai šykščiai – tik keliomis eilutėmis – atsispindi jo kaimiška kalba prisodrintuose prisiminimuose. Pažadėjęs aprašyti savo 8 metų katorgišką gyvenimą, matyt, nespėjo… Parengė Česlovas Iškauskas.
Vargai ir klajonės tremtyje ir po jos
1947 metų vasario 16 dieną aš atsidūriau Sibire, Krasnojarsko priemiestyje Zatone. Po trijų mėnesių mane perkėlė į kitą priemiestį, Zikovą, už 4 kilometrų. Tuos 4 kilometrus mes, apie 20–25 žmonės, ėjom nuo saulės leidimosi iki saulės tekėjimo. Kokie buvom stipruoliai, apie tai patys spręskite. Mes keliavom po ginkluota apsauga, tik be vilkinių šunų. Visą naktį keliavę, nuvargę po kelionės atėjom į buvusias stalių dirbtuves, kur dar drožlių buvo kampuos, na, ir liepė gulti. Kai tik sugulę pradėjom migdytis, iš kažkur atsirado tokie padaužos kaliniai, blatnais vadinami. Na, ir paleido ant mūsų gelžgalius, pradėjo nuo durų iš eilės šventyt naujoj vietoj kaip įkurtuves. Laimė, aš arti durų gulėjau, man nekliuvo paragauti tų smūgių, ne bet kokių, o geležinių. Kam kliuvo, tai pusgyvius į ligoninę nugabeno, vieni grįžo, kitų neteko daugiau matyti (šį aštuonerių metų gyvenimą vėliau aprašysiu).
***
1953 metų gruodžio 16 dieną ištrūkęs iš tos nelaisvės narvo gana vėlokai, pagal Sibiro laiką – 6 val. vakaro, atsidūriau kitame Tuimo gyvenvietės[1] gale. Tik tada atitokau, kai pažįstamas kalinys iš mūsų brigados užkalbino: „Vi kuda, Dapkūnas?“ Jis gerai suprato, kur aš skubu. Kaip ir kiekvienas, kuris baigia terminą, ar metus, ar 10, traukia kuo toliau, kad tik daugiau nematytų tos katorgos. Jisai manęs klausia, kur nakvosiu, nes žino, kad man reikia vykti į Sušinsko rajoną1, už 25 kilometrų į milicijos skyrių paso išsiimti, nes jau esu laisvas pilietis, o ne kalinys. Aš jam sakau, kad pats nežinau. Tada pasiūlė man pernakvoti vadakačkėj, kur motorais vandenį pumpuoja. Jis mane atvedė, supažindino su mašinistu, irgi be konvojaus, parodė man gult ant grindų. Pasidėjau savo gamybos medinę dėžutę, vadinamą čemodanu, patenkintas atsiguliau.
Atsikėlęs jo klausiu, ar yra kur netoli produktų krautuvė, kur būtinai ir degtinės būna. Dar šeimininko paklausiau, ar jis geria degtinę. Jisai atsako, kad tas, kuris geria, yra negeras žmogus. O aš jam sakau, kad geriu su tvarka ir esu neblogas žmogus. Dar galvą pakratė, kad negers. Aš tuom reikalu daugiau nesirūpinau. Pagal jo nurodytą kryptį ėjau gerą galą. Kai radau parduotuvę ir pamačiau, kad joje yra ir duonos, bulkų, konservų, įvairių saldainių, dešrų ir kitų produktų, man net akys nušvito. Nusipirkau porą bulkų, žuvies konservų. Su džiaugsmu pasiūliau ir šeimininkui. Nuo manęs jisai nieko neėmė nė už ką, dar man pasiūlė virto vandens. Taigi išgėriau virto vandens su tom dviem bulkom ir patenkintas atsiguliau. Ilgokai negalėjau užmigti, nes buvau nepripratęs prie monotoniško tų pumpuojamų mašinų bildesio. Be to, galvoj sukosi daugybė įvairių minčių, prieš akis pilna planų. Kaip tą pasą gausiu, ar ilgai tuo reikalu užtruksiu, kaip pasieksiu savo mylimą žmoną, nes tolima kelionė, apie du tūkstančius kilometrų. Taip begalvodamas užmigau sunkiu miegu. Pabudau jau ryto link (tikro laiko nežinojau, nes nei aš, nei gerasis šeimininkas neturėjom laikrodžio). Atsikėliau anksti. Rūpėjo, kaip ir kuom iki to Sušinsko rajono nusigauti.
Su šeimininku užvedėm kalbą po vieną kitą žodį. Jis pradėjo mane kalbinti užsirašyti į jų religijos organizaciją, rodos, subotninkų ar baptistų. Prisispyręs man pradėjo aiškinti, rokavo, jeigu visi priklausytų jų organizacijai, tai šioj žemėj būtų tikras rojus. Žinoma, jei laikytųsi pareigų, o jos nesunkios: negerti degtinės, nesvetimoteriauti, nerūkyti, nekeikti, nieko blogo kitam nedaryti, na, ir kitų gėrybių man pripasakojo. Jis duos tokį raštelį, nes jų brolių geradarių yra pilnas pasaulis… Rokuoja, aš ten galėsiu sėti šios organizacijos vaisius, tą gerąją sėklą, už ką Viešpats Dievas atlygins. Išklausęs jo postringavimus sakau, kad aš esu kataliku gimęs, noriu tokiu ir numirti. Taip mudu persiskyrėm, nepažadėjau stoti į jų organizaciją. Padėkojęs už nuoširdumą ir nakvynę, išėjau savais keliais.
Einu vėl į tą Tuimo gyvenvietės galą. Pasiekęs kryžkelę jau nežinau, kur kuri kryptis veda. Pradedu stabdyti pripuolamas mašinas. Pakeliu ranką – sustoja sunkvežimis. Klausiu šoferio, ar į Sušinską. Jis galva linkteli, aš šoku į kabiną. Žinoma, ten ir daugiau buvo keleivių.
Gruodžio 17 dieną Sibiro klimatas buvo žiaurus, šaltukas gerokai spirgino. Džiaugėmės, kad veža, nė šalčio nejutom. Už valandos pasiekėm Sušinską. Užsimokėjau, dar ir padėkojau, kad atvežė. Pradėjau klausinėtie milicijos skyriaus. Su gerų žmonių pagelba greit radau tą miliciją. Prie pasų stalo viršininko buvo maža eilė, įteikiau lagerio dokumentus. Man liepė ateit 5 val. vakaro atsiimti. Minėtą valandą atsiėmiau pasą ir pradėjau galvoti apie tolimą kelionę.
***
Vis rašinėjomės su pusbroliu Leškevičium Petru, kuris irgi buvo Sibire, Saralos gyvenvietėj2. Ta Sarala buvo už 60 kilometrų nuo gelžkelio. Jis minėjo stotį, tik dabar pamiršau, iki kokios stoties pirkti bilietą iš Sušinsko. Nuėjau į stotį, kasininkės prašau bilieto į Saralą. Jinai atsako, kad tokios stoties nėra. Turėjau nemažai bėdos, kol išsiaiškinau, kur man važiuoti, iki kokios stoties. Jinai pasikniso po popierius ir sako parduosianti man bilietą į tokią ir tokią stotį, o ten teks susirasti Saralą. O kokia ten buvo stotis, į kurią man davė bilietą, aš vėl pamiršau. Kai išvažiavau iš Sušinsko stoties, pagal bilieto kainą nusprendžiau, kad teks tolokai važiuoti. Valandą pavažiavęs pradedu tą bilietą rodyti vienam kitam keleiviui, klausiu, kokioj stoty man išliptie, nežino. Kaip tik atsirado vagone palydovė ar konduktorė, ji ir pasakė, kad dar likusios dvi stotys.
Atvykęs apie 8 val. vakaro jau nemačiau, kaip atrodo tos stoties gyvenvietė. O ir mano tikslas buvo ne gyvenvietę apžiūrėti, bet rasti kryptį ir kokią nors mašiną į Saralą. Jau vėlokas vakaras, bet nenustoju vilties, einu, kur tik pamatau kokį sunkvežimį. Apie autobusus ar taksi ten nebuvo nė kalbos. Nei girdėjau, nei mačiau, kad tarpmiestiniai autobusai kursuotų. Beieškodamas randu sunkvežimį, kuris važiuos į Saralą. Su šoferuku sukalbu, kad mane paims. Sėsti į kėbulą, kai 40 laipsnių šalčio, nebuvo akvatos. Trys vyrai pasitarę man liepė sėsti į kabiną. Vienas įsisuko į enkavedistinius kailinius ir užlipo viršun. Važiuojam keletą kilometrų, dar šiaip taip pirmu bėgiu iriamės, bet kuo tolyn, tuo blogyn. Mano akimis, per laukus važiuojam. Nors naktis buvo nešviesi, bet kiek akys užmato, visur sniegas baltuoja, nematyti kelio žymės. Žinoma, pradėjo mašina užpustytam kely buksuoti, vyrai su lapatkėm kasti, mes trise stumti. Taip šiek tiek pasistumiam, vėl buksuoja. Vis kasėm, stūmėm, kol su dideliu vargu apie antrą valandą nakties pasiekėm Saralą.
Mane išleido. Atsilyginau, tą savo medinį čemodaną į ranką ir vėl mąstau, kur pasukti, į kurią pusę eiti. Naktis, tamsu, kur tas pusbrolis Leškevičius? Lyg instinktas pasakė – štai ten eik ir rasi. Einu ir dairausi, gal kur šviesą lange pamatysiu. Belsiu, klausiu, tik tas miestelis kaip išmiręs, nė gyvos dvasios nesutinku. Einu toliau, matau, šviesa lange dega. Ką daryti: belstis į langą – išsigąs. Nepatogu, bet vis dėlto nutariau pasibelsti į langą. Atsišaukė – kto tam? Aš šiaip taip sukeverzojau, klausiu, kur čia litovskai gyvena, kokia kryptim eiti. Už lango sujudo, kažkas subildėjo ir išėjo ruselis. Mane net pavedėjo, sako, eik tiesiai, paskiau pasuk ir vėl tiesiai. Padėkojęs einu, o vis vien nieko nesusigaudau pagal jų vietinius vardus. Vis dairausi, gal kur kitur pamatysiu šviesą ar gyvą daiktą, vis gausiu rodą.
Sutinku tris vyrukus. Klausiu, kur litovskai gyvena. Iš jų vienas suprato, kad aš – ne rusas. Jis man lietuviškai atsako, pasisiūlo nuvesti. Atveda prie lango, dar pamačina pribudint. Lange pasirodo žmogus ir vėl prapuola. Tas vyrukas garsiau pasako, kad svečią atvedė. Tada atsidaro durys, įeinu. Su visais nuoširdžiausiai pasisveikinu, išsibučiuojam, nes nuo 1945 metų buvom nesimatę. Kol viską vieni kitiems išsipasakojam, visas bėdas, visus vargus, tai ir tas antras pusnaktis praeina.
Porą dienų mane užlaikė, maitino, vis neleido toliau keliauti, rokavo, reik pailsėti prieš tokią varginančią kelionę. Pailsėjęs tris dienas nutariau leistis kelionėn pas žmoną, apie 2 000 kilometrų. Pusbrolio duktė Irena padėjo gauti mašiną, kad nuvežtų mane iš Saralos vėl į tą pačią nežinomą gelžkelio stotį. Atsisveikinu, dar kelionei davė 300 rublių. Ta geroji jų duktė Irenutė palydėjo ir aš išvykau. Atgal kelionė buvo lengvesnė, mat diena, o ir kelias pravažinėtas. Per dvi valandas mes pasiekėm stotį.
Nutariau aplankyti dukrelę Kazytę Taišeto lageriuose, tad nusipirkau bilietą iki Taišeto. Iki ten – apie 500 kilometrų kelio. Kelionė sekėsi neblogai, greitajam traukiny švaru, šilta. Kelionėje užtrukau 20 valandų. Taišetas buvo tarp Krasnojarsko ir Irkutsko3.
Atvykęs į Taišetą pradėjau ieškoti lagerio, kuriame buvo Kazytė. Adresą turėjau, bet jis nusėtas numeriais. Lagerio pašto numeris, tas lageris ketvirtame kilometre, na, susiprotėk, kur tas lageris. Pradėjau praeivių klausinėti, kur lageris. Vienas pakraipo galvą, kito net neklausiu. Klausiau trijų, nė vienas tikro nenusakė. Tada atėjo mintis klausti lagerių valdybos, o ten man nurodys. Pradėjau klausti, kur lagerių valdyba. Šitą jau antras nupasakojo, rankom paskėsčiojo į tą pusę. Einu. Sibiro žiemą gruodžio mėnesio šaltukas spirgina, bet aš apsitaisęs neblogai – su sibiriškais vailokais, pirktais už 150 rublių, vatinėm kelnėm, ant viršaus – platesnėm marškonėm. Eiti šilta, nes ir toji mano medinė dėžutė buvo netuščia. Einu nurodyta krypčia, bet vis vien nežinau, kur. Vėl kreipiuosi į praeivius, vienas parodė netoliausiai. Vos kojas pavilkdamas randu tą valdybą, nedrąsiai įeinu į dideles jų kontoras. Koridoriuos tik siuva iš vieno kabineto į kitus įvairūs darbuotojai, daugiausia moterys. Aš vieną jų užkalbinu, nusakau, kokiu reikalu, kad noriu pasimatyti su dukrele, tokia ir tokia. Ta išklausė ir prapuolė, gana ilgokai nepasirodė. Išėjusi iš vieno kabineto mane nuvedė pas viršininką pulkininką. Aš jam pasakoju, kad grįžtu iš tokio ir tokio lagerio atlikęs bausmę ir noriu su dukrele, tokia ir tokia, pasimatyti, prašau leidimo. Jisai manęs neprašė jokio dokumento, neklausė, kokiu straipsniu sėdėjau, o gana mandagiai sako, kad man leidimo negali duoti. Prašau, kad pasakytų, kur ji yra. Neaiškina, kur tas lageris, tik pasako, kad jinai sveika ir gyva, ir liepia man nesirūpinti. Aš taip ir išėjau iš tos valdybos nieko nepešęs, nieko nesužinojęs, nusiminęs, kad tiek vargo įdėjau ir be naudos.
Einu užsimetęs tą medinę dėžutę ir mąstau, ką dabar daryti. Dar bandžiau vieno kito klausti, kur rasti lagerį, bet niekas nieko tikro nepasakė. Tad teko nutraukti tą beprasmį ieškojimą ir vėl iš naujo rūpintis, kur gelžkelio stotis. Beklausinėjant vienas praeivis nurodė tiksliai, bet dar toli, 2 kilometrai iki stočiai. Ėjau visą valandą, nes toji dėžutė ir sibiriški vailokai vargino. Gaunu bilietą į Irkutską, už valandos greitasis traukinys Krasnojarskas–Chabarovskas. Traukinys pajudėjo, aš mintimis tą Taišetą geru nepaminėjau.
***
Traukinyje kiek atsidusau po tokių nesėkmių. Vagone – kaip ir ankstesniajame – švaru, šilta, tad greitai ir užsnūdau. Pabundu už valandos, gal kitos. Užvalgyt truputį turėjau – mažą bulkutę, kartais iš restorano oficiantės šį tą parnešdavo. Nusipirkau karštos arbatos, bulkutę ir dar kai ką. Šiek tiek po vagoną pajudu, bet keleiviai mane akimis perveda nuo galvos iki kojų. Skiriuosi, nes su vatupke. Nors ji ir nesena, bet vis dėlto su tokiais drabužiais daugiau nieko nemačiau.
Kelionė neblogai sekėsi. Į Irkutską atvykau gruodžio 22 dieną apie 12 val. Iš Irkutsko reikėjo pasiekti Žigalovo rajoną, Rudovkos kaimą, kur mano žmona gyveno4. Dar nearti, 500 kilometrų kelio, o kaip ir kuom nuvažiuoti? Gelžkelio ten nėra, autobusai į Žigalovą nekursuoja. Prasidėjo varginantis ieškojimas, miestas didelis, milijoninis, visai nežinomas. Nuo tos dėžutės net rankas įsiskaudėjo, pradėjo gelti, o dar tik susisiekimo priemonių paieškos pradžia.
Iš gelžkelio stoties važiuojant troleibusu man keleiviai nusakė, kad į Kačiugą5, esantį už 262 kilometrų, eina autobusas. Kol aš tą autobusų stotį radau, praėjo 2 valandos. Pasiteirauju apie autobuso išvykimą, ar galima gauti bilietą. Sako, galima, tik reikia eilės laukti dvi dienas. Na, ką man daryti tas dvi dienas, be to, ar tikrai gausiu bilietą? Žinoma, šito plano atsisakau. Pradėjau ieškoti pripuolamos mašinos, sunkvežimio. Vieni nurodo ten, kiti – ten, o bandyk susigaudyti tuose įvairiausiuose priemiesčių pavadinimuose, kur jie yra, kokia krypčia vykti.
Vis su viltimi, kas kur užrodė, visur keliavau ta dėžute nešinas. Ir taip beieškodamas, beklaidžiodamas po didžiulį Irkutsko miestą radau mašiną, kuri vežė druskos krovinį į Kačiugą. Su šoferuku pakalbam, tas mane peržvelgia nuo galvos iki kojų, kaip aš atrodau, ir sako, kad nuveš iki Kačiugo, o iš ten į Žigalovą pasitaikys ir kita paputna mašina. Taip ir buvo.
Be manęs, buvo dar du žmonės, buriatai ar mongolai, pagyvenęs vyriškis ir jauna moteris ar mergina. Į klausimą, kas lips į kėbulą (Irkutsko šaltukas 45 laipsniai), aš šoferukui pareiškiau, kad viršuj nevažiuosiu. Jis man nurodė tik čemodaną užmest, o tam kitam liepė eit viršun, ant tos šaltos druskos, bet jam davė didelius kailinius įsisuptie. Na, ir pajudėjom.
Kai išvažiavom iš miesto, už poros ar trijų kilometrų šoferis iš tolo pamatė autoinspektorius. Visiems liepė išlipt, sako: „Praeikit pro inspektorius gerą galą, pavažiavęs sustosiu.“ Ką gi, lipam. Dar pagalvoju, kaip su čemodanu? Kuom tikras, kad sustos ir lauks mūsų? Rizikuoju. Einam kilometrą ir daugiau, žiūrim, tolokai lyg taškas matyti šalia plento, o mūsų net pečiai šlapi – su vailokais, sniego daug. Ruselis mūsų laukia, rusiškai keikiasi, mus tik siunčia, rodos, mes kalti, kad jis toli nuvažiavo. Žodis po žodžio susitaikėm, toliau važiuojam, kalbamės. Tas šoferis nejaunas, apie 40–45 metų, ne toks jau ir blogas. Viduryje turėjom priplotnosę. Buriatė, pasirodo, mokytoja, važiuoja į Kačiugą mokytojaut, tokius priplotnosius, kaip ir ji pati, mokyti. Šoferukas įsismagino, net jos klausė, ar nepabandė su ruskiu. Jinai tik juokėsi, nieko neatsakė, nieko nekalbėjo, tik klausė, ar toli Kačiugas. Matyt, mūsų bijojo, nes aš panašus į kalinį, o šoferukas – paprastas rusų Ivanas. Jinai bijojo, kad kas nesuterštų tos jų išgarbintos buriatų nacijos. Šoferukas vėliau man pasakojo, kad jų nacija labai švari, nei vyrai, nei merginos nesimaišo, nesiženija su kitom nacijom.
Važiuojam toliau, užsnūdau. Nežinau, kiek teko miegoti, tik pabudau, kai mašina sustojo ir pasuko iš kelio į kiemą. Pasirodo, tarp Irkutsko ir Kačiugo yra jų poilsio stotis, nakvynės namai.
Šoferis mums liepė išliptie. Aš nespėjau susiorientuoti ir paimti tą savo medinį čemodaną, kur dar buvo bulkutė, o valgyt tai gerokai norėjau. Irkutske nebuvo kada nė pagalvoti apie valgį, nes ieškojau mašinos. Šoferukas staiga suburzgino mašiną ir įvažiavo į kiemą. Sargas ten pašalinių neįleido, o šoferukas laikinai prapuolė iš mūsų akiračio. Jiems paruošta šilta nakvynė, baltai paklotos švarios lovelės, o kur dėtis mums trims? Ten ne miestas, viešbučio nėra, gyventojų arti nematyti. Aš pabandau pasibelsti į sargo trobelės duris, prašau leisti sušilti. Jis įleidžia. Vidury to kambario kūrenasi geležinė bačka, šilta. Apšylam, jau ir miegas ima.
Be mūsų trijų, dar buvo du kitų mašinų keleiviai. Visi suvirtom ant grindų, pradėjom snausti. Besivartydamas išgirstu triukšmą. Pasirodo, tos stotelės darbuotojas ar girtas sargas ant mūsų rėkia, rusiškai visa gerkle keikiasi. Norėjo mus išvyti, bet susigriebęs pradėjo iš mūsų reikalauti užmokėti po tris rublius, o jei ne, grasina išmesti. Tas mūsų buriatas ginčytis pradėjo – jis nemokės, jam nepriklauso. Triukšmadarys griebė jį už kalnieriaus ir išmetė laukan į šaltį. Mes, likusieji, matom, kad su juom baikų nekrėsi. Skubiai užsimokėjom po 3 rublius ir vėl apsiraminom, užmigom. Tik aš greit pabudau, mat rūpėjo, kaip tas kad ir mažai vertas čemodanas, ar neprapuolė. Man, buvusiam kaliniui, ir paprastas skarmalas brangiai atsiėjo, užtat ir vertinau.
Aš pabudau anksčiau, nors šoferis buvo sakęs, kad 6 val. išvyksim. Kai turiu rūpesčių, miegas neima. Jau pradėjo judėti šoferiai, vieno klausiu, kuri valanda. Sako, pusė šešių. Atsikėliau nuo tų grynų grindų, net kaulus skauda. Pasiraiviau, kur ir kaip nusipraust – nė kalbos nėra. Visi sujudom, išėjom prie vartų laukti mašinos. Apie pusvalandį stovim, laukiam, šąlam. Iš garažų išvažiuoja daug panašių mašinų, o mūsų vis nėra. Pagaliau pasirodė ir mūsų, pradėjom antrą kelio dalį.
Važiuojam dar dvi valandas tamsoje, o kai prašvito, net smagiau pasidarė. Valandą pavažiavę sustojom miestely. Šoferukas sako: „Už valandos išvyksim.“ Turėjau laiko pasidairyti, kaip atrodo tų buriatų nušepęs miestelis. Kiek teko matyti žmonių, tai beveik visi priplotnosiai, nalimai (vadinami vėgėlėm).
Užėjau į arbatinę (vadinom čaina). Kaip paprastai, visoj tarybų šalyje arbatinėj, ar autobusų, ar traukinių stoty, visur tas pats: alkoholiniai gėrimai, o arbatos nėra. Ką gi, pasiėmiau bulkutę ir išėjau. Kelionėj vengiau gerti bet kokio alkoholio. Sugrįžau prie mašinos ir greit vėl leidomės kelionėn.
Važiuojam valandą, kitą, kad kas būtų matyta įdomaus, tai nieko. Kaip akys užmato, sniegas baltuoja, kolchozai kas kelintas kilometras pasirodė. Gana toli nuo pagrindinio kelio, tad apie juos maža ką galima spręsti, bet prastą įspūdį paliko. To kolchozo vaizdas, triobesiai, jeigu dar buvo kokie, tai apšepę, be stogo. Karvės, arkliai, net avys ir kiaulės – visi susitraukę. Gyvulėliai lauke 40 laipsnių šaltyje vargsta, kai kur apie šiaudų kūgį apstoję krapštosi.
***
Palikę tą liūdną vaizdą artinomės prie Kačiugo. Čia jau kitaip: didesnis miestelis, didesnis ir tų priplotnosių žmonių judėjimas, mat čia upė Lena, uostas, tik dabar, žiemą, ledo viskas sukaustyta. Vasarą čia atgyja gyvenimas, upe Verchojansko, Žigalovo link ir tolyn žemupiu plaukia medžių baržos, sako, ir laivas su keleiviais plaukdavo, bet aš nemačiau. Per Lenos upę tiltų niekur neteko matyti, ledu 180 kilometrų mašinom važiuoja. Iki Žigalovo susisiekimas prastas. Tą 180 kilometrų tenka tik paputnom mašinom keliauti, o tai gana nemalonus ir varginantis susisiekimas.
Čia, Kačiuge, tas linksmasis šoferukas mane perdavė kitam, net nereikėjo pačiam ieškoti mašinos. Už tuos 262 kilometrus kelio jam sumokėjau 40 rublių. Mano naujasis šeimininkas važiuoja benzolu į Žigalovą. Prieš akis tolima kelionė, bet man rodos, kad jau tik galukas likęs. Kelias nuvažinėtas, lygus, geras. Dar prieš išvykstant šoferis, man parodęs čainą, sako: „Kol aš mašiną užtaisysiu, užsakyk pusryčius.“ Ką man liepė užsakyt, užmiršau, kol atėjau į tą čainą. Išėjęs laukan jam sakau, kad to nėra, o jis suprato, kad aš arba nesupratau, arba nemokėjau rusiškai paprašyti. O iš kur aš galėjau mokėti paprašyti pagal jų valgių papročius ir skonius, kad po 8 metų nelaisvės nieko panašaus nebuvau girdėjęs, nes ten man buvo viskas paruošta be užsakymų, be pasirinkimų. Susitvarkęs atėjo ir jis į tą užkandinę, užsisakė pageidaujamo maisto, dar po 100 gramų degtinės sau ir man. Purčiausi negert, bet jis sako, kad nieko neatsitiks, galėsiu važiuodamas miegot. Ką gi, teko viską priimti. Baigęs valgyt pradėjau krapštytis mokėti, bet jis neėmė nė už ką. Sako, jūs iš lagerio grįžtat, ten pinigų neuždirbot. Padėkojau jam už visą tą gerą, ir apšilę leidomės toliau į kelionę Lenos ledu.
Čia važiuojant net ir žiemą vaizdai įdomesni, daug salų salelių. Pakrantės augalais apaugusios, vietomis akmeninės skalos kabo, rodos, ims ir užgrius ten mus važiuojančius. Važiuojam apie tris valandas, vaizdai panašūs. Prie upės maždaug 6–8 kilometrai kolchozai – gyvenvietės. Privažiavom vieną gyvenvietę – Petrovą. Šoferukas pasuka prie čainos, ima užkąsti ir 100 gramų degtinės. Man siūlo, aš atsisakau. Pasiimu bulkutę ir einu į kabiną valgyt. Užkandęs šoferis užveda mašiną ir vėl traukiam pirmyn.
Klausiu, ar toli Žigalovas. Atsako, kad netoli, o tas „netoli“ dar 2 val. tęsėsi. Aš vis klausiau Žigalovo, o kad mes pravažiuosim pro Rudovką, kur mano žmona gyveno, prieš Žigalovą dar 10 kilometrų, tai šito jisai man nesakė. O aš nieko nenutuokiau, kad važiavau visai pro tą jos chatą, kur su Dainauskiene gyveno. Taip ir nuvažiavom į Žigalovą. Čia išlipęs atsiskaičiau su šoferuku, atsisveikinom ir išsiskyrėm savais keliais.
Atsidūręs naujoj vietoj vėl praeivių klausiu, kur kelias į Rudovką. Vieni sako ten, kiti – ten, mat į tą Rudovkos kaimą buvo du ar trys keliai. Vienu keliu – 10 kilometrų taku per mišką, kitu – 8 kilometrai per kalną. Naujoj vietoj nesusigaudžiau, kaip eiti – keliu ar taku, o jau prieš sutemas, tad ir nerizikavau keliauti. Teko pasilikti Žigalove. Pirmą žmogų sutikęs pradėjau klausti, kur lietuviai gyvena. Tas man nupasakojo, kur eiti, kur pasukti, o ten barakai, ten litovskai gyvena.
***
Patraukiau nurodyta krypčia, nesunkiai radau barakus. Užsuku į vadinamą barakų kiemą, žiūriu, jaunas vaikinas malkas kerta. Palabinu, iškart mane pažino. Tas vyrukas iš Marijampolės – Kunickas Petras, Juozo sūnus. Net sumišau išgirdęs žodį „ponas“, kaip mane vadino Petras. Tai buvo prieš 9 ar 10 metų, kai mes dar turėjom knygyną Marijampolėj. Šitas berniukas pas mus ateidavo apsipirkti, vos galva iš už prekystalio kyšojo. Jisai vedęs, turi žmoną nuo Prienų – Mildažytė Marytė, labai simpatiška moterukė. Pasisveikinęs kviečia į kambarį, pradedam kalbėti apie šį bei tą. Jie ištaria, kad šiandien gruodžio 24 diena, Kūčios, o aš, kelionėje praleidęs kelias dienas, net ir nežinojau, kokia diena. Kaip tik mums bekalbant ateina Petro uošvis Mildažis. Mus supažindina, o jisai pakviečia mane Kūčių vakarienės.
Pradėjom ruoštis Kūčioms: barzdas skustis, praustis, man po kelionės buvo ypač pravartu apsišvaryt. Susitvarkę iškeliavom pas Mildažį Kūčių valgyt. Jisai gyveno kitam miestelio krašte. Vietovė nežinoma, tamsu, sniego daug, su vailokais sunku eiti, net įgriso, eidamas vis klimpstu, nes ir tą dėžutę nešu. Šaligatvių nėra, gatvės neapšviestos – tikras Irkutsko srities provincijos užkampis. Pagaliau prisikapstėm iki Mildažio. Kiek galėjo žmogelis, tiek paruošė, ką turėjo, tą padėjo ant sukrypusio stalelio.
Pradėjom Kūčias valgyti, plotkeles laužyti. Žmogaus būta pamaldaus, taigi pirma malda, ją mintinai mokėjo. Kukliai padėjo ant stalo silkės, aguonpienio ir dar kaip ko, iš gėrimų –
degtinės, vyno ar alaus – nebuvo ir negalėjo būti, nes atvežtas vienas, be žmonos su trimis vaikais. Šių tremtinių pajamos buvo gana kuklios. Po vakarienės vėl maldą sukalbėjom. Ryte pusryčių davė ožiuko mėsos (buvo savo papjovęs). Pirmą Kalėdų dieną taip pat apsieita be alkoholinių gėrimų. Po pusryčių mudu išėjom į miestelį pasidairyti, šį tą nusipirkti, be to, mano rūpestis, kaip pasiekti žmonelę.
—————————————————-
1 turimas galvoje Šušenskas – gyvenvietė Krasnojarsko krašte, esanti 60 km į pietryčius nuo Minusinsko, tarp Taišeto ir Abakano geležinkelio stočių. Joje 1890 m. tremtyje buvo ir V. Leninas.
2 Sarala – (chakasų k. Tas-Chyzas) kaimas Chakasijos respublikos Ordžonikidzės rajone.
3 Taišetas – miestas Rusijos rytuose, Irkutsko srityje, Sibire, 680 km į šiaurės vakarus nuo Irkutsko ir 400 km į rytus nuo Krasnojarsko.
4 Rudovka – Irkutsko srities Žigalovo rajono gyvenvietė, esanti ant kairiojo Lenos upės kranto, 5 km nuo rajono centro.
5 Kačiugas – Irkutsko srities rajono tipo gyvenvietė abejose Lenos upės krantuose, įkurta 1686 m. Vienas svarbiausių Lenos uostų.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
