Miško darbai tremtyje. Iš Balio Ptakausko (centre) archyvo
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Tremtinį nuo Marijampolės iš tremties paleido kiek anksčiau – 1953 metų gruodžio 16 dieną. Bet jis neskubėjo grįžti namo, o puolė ieškoti savo artimiausių žmonių – žmonos Konstancijos ir dukters Kazimieros. Šioje prisiminimų ištraukoje – ilgos J. Dapkūno klajonės Sibiro platybėse. Parengė Česlovas Iškauskas.
Ieškau artimųjų Sibire
Sibiro žiemos diena trumpa, žiūriu, jau eina vakarop, tad sukrutau. Atsisveikinu su vaišingu šeimininku ir skubu eiti prie to nurodyto kelio, kuris veda į Rudovką. Priėjęs matau – eina dvi moterys. Aš jų klausiu, ar šituo keliu pakliūsiu į Rudovką. Atsako, kad ir jos eina į tą kaimą, tad draugystę gali palaikyti. Su mielu noru sutikau. Man rūpestis nuo krūtinės nuslinko, kad nereikės klaidžiot, klausinėt, kur ta Rudovka. Moterys tuojaus suprato, kad aš – Kastancijos vyras. Net nudžiugo, kad dar vienas vyras bus kolchoze, nes jų taip trūksta. Tik aš visai kitaip maniau, kitaip buvau suplanavęs, nė negalvojau tame ubagiškame kolchoze apsistoti ir čia apsigyventi. Keliaudamas sniego pilnu keliu pavargau, sušilau dėl tos nešinos dėžutės. Nors šaltukas apie 40 laipsnių, bet man karšta, mat nenorėjau nuo moterų atsilikti. Jos jaunos, lengviau apsirengusios, o aš pūškuoju paskui jau kiek galėdamas. 10 kilometrų man buvo ilgas kelias. Pagaliau nuo kalno nusileidom ir čia pat Rudovka. Netoli tuom kaimu paėjusios moterys parodė chatą, kurioje gyveno dvi moterys. Jas vadino sestricom. Tai Kastulė Dapkūnienė ir Magdutė Dainauskienė, abidvi tremtinės iš Marijampolės1.
Kaip tik prie bakūžės randu kiūtinėjančią Magdulę, o mano Kastulės nėra. Magdulė sako, kad ji išėjo manęs ieškoti į Žigalovą, o jau temsta. Pasirodo, mes prasilenkėm – ji ėjo taku, o mes keliu. Žigalove manęs neradusi vėl tamsoje taku per mišką 8 kilometrus traukė į Rudovką. Vienai nejauku, bet ką darysi – reikia eiti. Po valandos atsirado ir jinai, visa išvargus, sušilusi, pailsusi. Tik įžengusi į tą lūšną ir pamačiusi mane po 8 metų nesimatymo pirmiausia apibarė, kodėl aš neparvykau anksčiau, bet žodis po žodžio susitaikėm, pasisveikinom, išsibučiavom. Aš ją užjaučiau, pagailavau, kad taip įvyko, kad jai buvo bereikalinga kelionė. Atidaręs savo dėžutę išėmiau labai kuklių lauktuvių: megztukų, dar kokią smulkmeną, taip pat Kalėdų šventėms vyno bonką. Kai ką ir jos turėjo, tad labai kukliai atšventėm Kalėdas.
Ta vadinama chata, kurioj mano žmona su Dainauskiene gyveno, tai ne tik bakūžė, bet ir landynė. Įeiti iš lauko pusės per aukštą slenkstį, durys žemos, man gerokai teko pasilenkti. Įėjus į to kambario vidų tamsoka, 2 maži langai 50×60 cm, rusiškas pečius užima ketvirtį kambario ir virtuvės. Vidury kambario stovi geležinis apvalus pečiukas. Abiejų lovos, jeigu dar jas galima vadinti lovomis, medinės, neobliuotų pavarčių, pačių susikaltos, net baugu pasidarė. Lagery narų rėmai buvo obliuoti. Tos bakūžės stogas dengtas apvaliais rąstais, šiek tiek užpilta žemės, viens kits medelis ant to stogo auga. Tvartuko ar kokio sandėliuko nėra, malkos, jeigu yra, lauke. Nedidelę kiaulukę, iš kolchozo pirktą, šėrė, lauke laikė turint galvoje Sibiro kartais ir 50 laipsnių šaltį. Tvorele apsitvėrusios, daugokai šiaudų paklota ir taip jinai įlindus į tuos šiaudus gyveno. Jeigu ką iš maisto turi greit gendančio, tai šaldytuvo, ypač žiemą, nereik, nes ant to žemo trobelės stogo užkeli su paprasčiausia dėžele.
Tame Žigalove nebuvo vagių, ir Rudovkoj nuo stogo niekas nevogdavo. Kambaryje nebuvo nė vienos kėdės, tik pačių moterų sukaltas suolelis, dar viena kita lentynėlė, kurios atstojo virtuvės spintelę. Drabužiai, kokius jos ten turėjo, sukabinti ant vinių, be pakabų, be spintos, o iš kur ir už ką ją gausi, jeigu 6 metai kolchoze dirba, o už darbadienį gauna 300 gramų miltų. Paskutiniu metu gavo po 1 kg grūdų už darbadienį. Prastų grūdų, per ausį[1] išbyrėjusių pasturlakų. Senais pinigais 20 kapeikų, o darbadienio moterys negaudavo už dieną. Moterys per metus išdirbdavo 120–130 darbadienių, nes joms niekas jų už dieną nerašydavo, tik 50–75. Klausimas: kaip iš to kilogramo dirsių išsimaitinti, jau nekalbant apie apsirengimą?
Moterys karvės neturėjo, o ir neturėjo už ką tą karvę turėti. Retkarčiais iš kolchozo imdavo produktų: varškės, pasukų, kartais pieno litrą. O tie vis rašė, bet ar teisingai rašė, čia kitas klausimas. Per metus varge dirbdavusios tų 20 kapeikų vis vien neištekdavo kolchozui sumokėti už pamazgas. Taip per 6 metus tų 20 kapeikų vis nematydavo, amžinai kolchozui buvo skolingos.
Dėl apsirengimo tai savo žmonelę radau puikiai pasipuošusią, tik lūpų ir veidų nesidažius, nė nesipudravus – nors imk ir statyk į daržą šernams baidyti. Bliuska ir kelnės plačiausios, su giliais kišeniais, kad ką galėtų iš kolchozo pasivogus parsineštie. Tas kelnes ir bliuską pati pasisiuvus iš marškonio maišo, kuris irgi iš kolchozo pavogtas. Šaukšto, šakutės, skardos kepti neturėjo, duonai miltų malė medinėm girnom. Vinių, blekių prikalta, suki suki, bet vis šiek tiek sumali. Duoną minkydavo dėžutėj nuo siuntinio. Vėliau juodvi iš storo medžio išsikirto, išskaptavo lyg ir į geldą kažką panašaus.
Už poros dienų per aukštą kalną ir mišką nuėjau į Žigalovą. Tas kalnas buvo toks aukštas, kad pažvelgus nuo Žigalovo pusės Rudovkos kolchozas atrodė kaip iš lėktuvo, o tos kolchozninkų lūšnelės – tarsi degtukų dėžutės. Atėjęs į Žigalovą nupirkau du šaukštu, du nerūdijančius šaukšteliu, kepimui skarvadą[2], storą, nerūdijančią, be koto. Ruselės išgyrė, kad gerai kepa.
Grįžtu iš Žigalovo su tais pirkiniais. Mano geroji Kastulė jau pradeda būgštauti, kad aš čia per daug maišausi kolchoze. Pasakoja, kad kolchozo pirmininkas teiraujasi, kur tas mužikas, parvykęs iš lagerio, kodėl į kolchozo kontorą neateina pasirodyti. Gal pirmininkas ir galvojo, kad šitas mužikas turi ateiti į tą jų ubagišką kolchozą, o aš visai kitaip planavau, aš nė nemaniau pas jį eiti. Jau mano žmoną pusbadžiu kaip vergę išlaikė 6 metus.
Rytojaus dieną aš vėl matuoju tuos 8 kilometrus į Žigalovą. Čia randu keletą tremtinių lietuvių, kelis iš Marijampolės, visi geri prieteliai, kviečia juos aplankyti. Pirmiausia aplankau Kunickus Petrą ir Juozą iš Marijampolės, Juozo sūnų Petrą, kuris mane pirmas pavadino ponu. Jis buvo nuoširdus ir geras vyrukas. Be jų dar aplankiau Kedį Juozą, ilgametį Marijampolės ugniagesių muzikantą. Pabuvojau pas prieniokus – Kardoką, Zablacką, Šlumbus. Pas Zablacką radau Čerkauską iš Marijampolės. Pabuvojęs, pasisvečiavęs pas šiuos prietelius dieną kitą, grįžtu pas savo žmonelę į tą mizerną bakūžę. O kur aš daugiau glausiuosi, kad ne toj bakūžėj, kur dvi moterėlės nuoširdžiom širdim triūsia, trypia po tą mažą, tamsų kambarėlį. Čia mes turim bendrą kalbą, tik mums suprantamą, esam vienodo likimo, beveik vienodai nuskriausti, išguiti iš savo gimtojo krašto ir atblokšti už keleto tūkstančių kilometrų. Čia visi trys dalinamės to meto, to laiko dienos įspūdžiais. Čia mes kartu aptariam visą mūsų, tremtinių, gyvenimą, gana skurdų, monotonišką, vis su viltimi nusiraminam, vis su mintim, kad sulauksim to laiko, kai pamatysim savo tėvynę, savo gimtąjį kraštą.
Dar 1954 metų pradžioj mūsų horizonte maža ženklų rodė viltį, kad mums nušvis laiminga valandėlė pamatyti savo mylimą Lietuvėlę. Pamažu slinko neįdomus tremtinių gyvenimas. Aš, pailsėjęs apie porą savaičių, pradėjau galvoti apie darbą, bet kur įsidarbinti. Čia, šitoj srities užkampėj, pramonės nėra, išskiriant „Zatoną“ – tai laivų gamykla ant Lenos kranto4. Tai vienintelė įmonė, kur norėjau įsidarbinti su Kunicko Petro (vyresniojo) pagelba. Mat kolek nedirbau, pas juos daugiausia prisilaikiau, daug kartų nakvojau. Kunickas, numatęs, kad šitam vyrukui prasti reikalai – grįžęs iš kalėjimo, apie žmonos gyvenimą tame kolchoze gerai žinojo, nutarė man padėti. Jisai pakalbėjo su kadrų viršininku, tas šiek tiek prižadėjo mane priimti. Šiokia tokia viltis pasirodė. Aš pas tą viršininką einu vieną, kitą kartą, bet vis atideda tą mano priėmimą. Bastausi po miestelį, nueinu pas vienus, pas kitus, o svečias greit nusibosta. Daugiausia pas Kunickus nakvojau. Neiškenčia ir valgyt duoda, nors ir jo šeima didelė – 5 žmonės, o vienas dirba, serganti žmona prie mirties.
Aš kolchoze nelabai galiu pasirodyti, nes vadovai vis teiraujasi apie tą mužiką. Žmonelė baiminasi, kad manęs nepaimtų į Molotovo kolchozą, kurį daugiausia vadindavo Rudovkos, nes nuo senų laikų tame kaime gyveno daug žmonių Rudikų pavardėm, ir taip įsisenėjo Rudovka.
Mano kuklios santaupos diena iš dienos dilo. Tad gerokai susirūpinau dėl darbo. Vėl einu pas tą kadrininką. Įeinu į kontoros kalidorių, vaikštau, lūkuriuoju. Jau valanda, antra, vis laukiu progos į jį kreiptis. Mat aš dar to seno kuklumo turėjau, net lagery manęs neišmokino nakališkumo, vis nedrįstu. Įsidrąsinęs pasibeldžiu į langelį, teikiasi jį atidaryti. Aš palabinu, iškart klausiu, ar priimsit mane į darbą, ar ne. Jisai atsakė „būdem“. Na, ir prasidėjo dar poros dienų vaikščiojimas, kol įformino.
Iš pirmų dienų dirbau įvairius darbus: paprastu kroviku ir panašiai, nors buvau įformintas plotninku. Toj gamykloj dirbo ir daugiau lietuvių: Kardokas, Zablackas, Kunickai ir kiti, bet
iškart man su jais neteko dirbti. Tad labai nesmagu naujoj vietoj, nė vienas iš darbininkų nepažįstamas. O dirbo įvairių tautų piliečių: totorių, buriatų, mongolų, Pavolgio vokiečių, bielarusų, ukrainiečių, rusų. Lagery taip pat teko gyventi ir dirbti tarp įvairių tautybių žmonių, bet, rodos, tokių durnių kaip čia neteko matyti. Man atrodė, kad iš dalies čia tie darbininkai išprotėję, nieko negalvoja, kaip patogiau, lengviau darbą atlikti. Jie tik griebia, verčia, kelia per jėgą. Per tą skubinimą ir nelaimių įvyksta, vieną jų paminėsiu.
Dirbom miške prie kraunamų mašinų, traktorių, vilkikų. Medžiai, 6–8 ir 10 metrų ilgio, žali, sunkūs, įšalę, buvo paruošti statyboms. Kartą prie tokių rąstų privažiuoja mašina, tie puslaukiniai vyrai, o tarp jų ir aš buvau, tuojaus griebia rankom kelti per rungus. Pastebiu, kad tie rungai iš žalios viršutinės pušies į mašiną laikinai įstatyti, be to, įšalę, trapūs. Jei daugiau pakrovus susidarys spaudimas, tokie rungai neatlaikys, lūš, ir mus visus tie rąstai, nuo mašinos riedėdami, sutraiškys. Aš jiems sakau, kad įvyks avarija dėl šitų žalių kuolų, o jie visi kad pradėjo mane keiksnot rusiškai. Dar nebaigė išsikeikti, kaip tas vienas rungas triokšt, medžiai dar dar dar ant mūs. Didelė laimė atsitiko nelaimėj, kad vienas medis kažkaip sustreikavo ir taip 6 vyrai likom gyvi, tik vieną gerokai prispaudė. Tas atsidūrė ligoninėj. Už kiek laiko pasveiko, bet aš jo daugiau nemačiau. Mes po tuom skersu medžiu susikūprinom, kiti rąstai per jį nuriedėjo, ir taip likom nepaliesti. Kai visi išbalę kaip drobės išlindom, vienas sako: „Vot, Dapkūnas gerai sakė, kad įvyks avarija.“ Tokių įvairių neapgalvotų įvykių darbuose daug būta.
Iš tos įmonės į mišką medžiagos statyboms ruošti išvyko 10 porų vyrų tik medžiams leisti, kiti su arkliais tų rąstų traukti, į štabelius krauti, traktoriais, vilkikais ir sunkvežimiais jau iš tų štabelių vežti, o dar kiti vyrai krauna ir 25 kilometrus užšalusia Lenos upe veža į „Zatoną“.
Aš miške ruošiau medžiagą įmonės statybai, laivams ir kitiems reikalams. Darėm rąstus 6–8 ir 10 metrų ilgio, taip pat 75 cm ilgio malkas įmonės katilinei. Medžius reikėjo žemai pjauti, nuo žemės 15 cm. To režimo mažai laikėmės, nes sniego iki kelių – pjaunam aukščiau. Reikėjo nuleisti medį, šakas nuskabyti ir sudeginti. Už tą nelengvą darbą mokėjo kaip vergams – už pušies metrą, sukrautą į štabelius, mokėjo 6,80 kapeikos (rodos, dabar, 1978 metais, negirdėtas daiktas, kad kas už 68 kapeikas kirstų metrą malkų). Mes porom pjovėm, bet buvo ir tokių stiprių vyrukų, kurie po vieną dirbo, gerą pielą su lanku įsitaisę, kad nesimėtytų. Mes dviese dirbdami nuo ryto iki tamsos sunkokai pagamindavom 10 kubinių metrų, o kitas vienas jaunas 25 metų vyras paruošia 10 kubų.
Taip 1945 metų žiemą tame miške, kurį taiga vadino, teko dirbti. Į tą vietą, kuri mumi skirta medžiams leisti, aukštokai reikėjo kopti, vietomis susidarydavo apie puskilometris aukščio. Mes paruošiam rąstus, kiti vyrai ant rogių vieną galą užsikėlę lenciūgu prisiriša ir arkliais velka nuo kalno į tam skirtą aikštelę, ten į štabelius krauna. Arkliam gerokai vargo buvo išsikraipyti tarp medžių ir kelmų, nes nuo to kalno nėra ir negali būti jokio kelio – per aukšta, statu. Arkliai pirmom kojom įsispyrę laiko, o užpakaliu kartais net šliaužia, nes sunkūs medžiai juos tiesiog stumia.
Mes rėžiam, pjaunam, leidžiam medžius, net kupros šlapios, o šaltukas – 45–48 laipsniai. Pietums su savo duonos ir lašinių gabalėliu sustojam prie degančio laužo, nes šakas vis vien reikia sudeginti. Čia prieš ugnį karšta, dūmai akis graužia, o šaltukas sušilusius, net šlapius pečius laižo. Užtrunkam tik tiek, kol tą įšalusią duoną ir lašinių gabalėlį sugraužiam, nes šaltis vėl verčia judėti po sniegą iki kelių ir giliau, pūškuoti. Dirbdavom savaitėj penkias dienas. Kol pirmadieniais į tą taigą 25 kilometrus kelio atveždavo, kol kalnus persikeldavom, tai jau ir pavakarė. Šeštadieniais jau priešpiet darbą nutraukdavom ir laukdavom mašinų vėl namo parvykti. Kas gyveno miestely, tiems geriau, o man iki žmonai dar 8 kilometrai, iki Rudovkos dar vargo gabalėlis. Miške buvo pastatytas barakas, vadinamas žimauja. Per savaitę jame gyvenom. Vakare parėję nuo tų kalnų valgyt kas ką gamindavomės: atsivežtų bulvių skutomės ir šutinom, sušalusio pieno maišuos atsiveždavom. Na, o skanu vakare po tokio varginančio darbo, be to, grynam miško ore apetitas nežmoniškai sukyla.
Tas barakas greitosiomis iš apvalių rąstų suręstas, nerūpestingai pastatytas, vietomis kiaurymės tokios, kad laukas matyti, šaltukas skverbiasi. Narai pasieniais sukalti, barako viduryje geležinė bačka vietoj pečiaus, kaip yra kam – pakūreni ir šilta. Tie, kurie toliau nuo durų, jiems per karšta, arti prie durų – šalta, nes durys kiauros. Jokio šeimininko nebūta – nėr kam ką patvarkyt. O „Zatono“ vadovai visai nekreipė dėmesio į tą betvarkę. Skųstis, kad ten tas ar kitas reikalas negerai ar per mažai uždirbam, nebuvo mados, nes, kaip minėjau, tame rajono miestely daugiau jokios pramonės, darbų niekur nėra, tai ir šito bijom netekti. Kiek loska, numeta kaip šuniui kaulą, ir būk patenkintas, kęsk tą vergovę.
Jau laikas ėjo pavasariop. Apie kovo vidurį naktį būna dar apie 40 laipsnių šalčio, dieną netoli atlaidžio. Man užėjo dantį labai skaudėti, o dar pusė savaitės iki šeštadienio. Sunku kęsti, kol mašiną atsiųs mūsų parvežti. Aš dešimtininko paprašau, kad mane išleistų pas dantų daktarą. Tas dešimtininkas buvo geras žmogus, irgi iš tremtinių, bielarusas, mūsų vargus gerai suprato. Jisai mane išleido ir dar arklį su rusiškom rogėm davė. Aš savo krepšį su rakandais, puodą, bliūdą, dar kaip kokią smulkmeną į tą maišelį ir į roges. Pasikinkęs juodbėrį pasileidžiu, kiek aš ten numėklinęs, o arkliukas gal geriau nujautė, kur važiuoti, kur namai. Mišku teko važiuoti apie 6–7 kilometrus. Iš viso iki Žigalovo 25 kilometrai kelio.
Išvažiavęs iš miško išvydau Lenos upę. Pakraščiais vanduo teka, apačioj ledas. Vanduo teka virš plono ledo, kuris naktį įšąla, ano storo žiemos ledo nematyti. Ką daryti? Baugu važiuoti toj vietoj per upę. O kur dėtis, ko laukti? Tiltų per Lenos upę niekur nėra, vasarą keltais keldavo, žiemą – ledu, o pavasariais ir rudenį – tai tikras vargas. Būdavo, žmonės ir nuskęsdavo upėj su mašinom ar arkliais. Nutariau važiuoti, Dievo pasiprašęs padėti. Arkliukui botago nereikia, jisai nedurnas, į namus akvatnai traukia. Arkliukas griebėsi kojom po savim, plonesnį ledą pralaužė, bet veržėsi pirmyn. Mano žemas roges apsėmė. Dar buvo du rungai, tai aš už tų rungų nusigriebiau, pasikėliau, kad mano vailokai per daug nepermirktų. Aš įsikibęs į vadeles, o tas bėrukas pūkšt, pūkšt, ledą laužo. Bet arklys į paniką per daug nepuola, aš už jį daugiau išsigandau. Kai nusikasėm daugiau nei pusę upės, lyg mažiau tekančio vandenio pradėjo būti, ir taip bėrukas išvilko iš tos upės ir iš mudviejų abiejų bėdos.
Krante atsidusau, juodbėrį paraginau Žigalovo link, nors kelio tikrai nežinojau. Pasikėlęs ant kranto pamačiau kolchozą, ten ir patraukiau. Priartėjęs pirmo sutikto žmogaus klausiu kelio. Dar ruselis šalia rogių paėjėjo, ranka parodė, kur važiuoti, ir liepė vis upės laikytis. Taip prisilaikydamas kairės pagal vingiuojančią Leną už poros valandų pasiekiau Žigalovą. Arklį pridaviau arklininkui, skubiai nuėjau į ligoninę, nes jau vakarop laikas bėgo. Randu dantų daktarę, greit mane priima, apžiūri ir sako: „Dėdinka, reik traukti.“ O aš jai sakau, kad dar netraukit, aš ir taip jų mažai turiu, nes lagery dėl vitaminų stokos daug prateriojau. Jinai man: „Nu, ladna, duosiu vaistų.“ Ta geroji daktarėlė manęs pagailėjo, paklausė, netraukė, gerų vaistų uždėjo ir dantį nustojo skaudėti keleriems metams. Rytojaus dieną aš į mišką nevykau, nes mūs visi darbininkai su arkliais ir visa kita manta skubėjo vykti į Žigalovą, kol dar galėjo persikelti per upę. Taip baigėsi tas katorgiškas miško darbas ir gyvenimas.
Nuvykęs į darbovietę gavau kitą darbą – į totoriaus Nadziro statybininkų brigadą. Tas brigadierius buvo geras, teisingas žmogus. Ten radau ir savo tautiečių: Kardoką, Zablacką – abu nuo Prienų. Kiti brigados nariai kitų tautybių: bielarusai, ukrainiečiai ir kiti. Visi gerai sugyvenom, sutartinai dirbom, tik tie „Zatono“ vagys uždirbti nedavė. Nors ir plyšk, visą mėnesį sąžiningiausiai dirbkie, viršaus 800 senais niekaip neuždirdavom. Brigados paskirtis – statybininkų medžio darbai. Gerai buvo tai, kad laikinai dirbom po stogu dirbtuvėse, ruošėmės pavasario, vasaros tos įmonės namų remontui, nes įmonė buvo turtinga, miestelyje turėjo savo namų. Keletas jų buvo numatyti kapitaliniam remontui, tai dirbom ir oblerkom, ir gręžimo mašinom, darėm langus, duris ir kita, ko reikia namui įrengti. Per mėnesį tų langų, durų pridirbom tiek, kiek buvo numatyta. Įmonės vadovai man leido gyventi bendrabutyje. Gyvenau dideliame bendrame kambaryje, apie 10 lovų. Čia aprūpinta visu kuo: šviesu, šilta, lovelės baltai paklotos, kas 10 dienų patalynė keičiama, bendra virtuvė, kuras veltui. Už tai mokėjau 35 rublius. Šeštadieniais vis tiek vakare tamsoje tekdavo eiti į Rudovką pas žmoną – baltinių keisti, maisto – duonos, bulvių – parsinešti ir kita. Pirmadienį anksti vėl grįžtu į Žigalovą. Tamsu eiti per tą mišką, žiūrėk akis išvertęs, ar nepamatysi kur kokio žvėries, žibančiom akim. Tad nelabai jauku buvo keliauti, bet vis geriau kaip kolchoze už dyką dirbti. Tą mano lankymąsi pas savo tikrą žmoną nujautė kolchozo vadovai, tad vėl nedavė ramybės mūsų „angelui sargui“, saugumo valdininkui, komendantui, kapitonui…
Vieną dieną gaunu komendanto šaukimą atvykti tą ir tą valandą į saugumą. Prisistatau nurodytu laiku, prašo sėsti. Mane kabinete palieka, eina šnypšdamas kaip gyvatė. Iš vieno į kitą kabinetą pavaikščiojęs, pasiėmė nestorą bylą. Pradeda klausti: vardas, pavardė, gimęs, tėvo vardas ir t. t. Aš klausiu, dėl ko čia taip pradedat, lyg aš koks nusikaltėlis. Nieko neatsako, toliau rašo be kalbų, be jokių klausinėjimų. Galų gale pareiškia: „Štai mūsų šalyje tokiais ir tokiais metais yra išleistas tokis ir tokis įstatymas, pasirašytas komisaro Molotovo, apie šeimų sujungimą. Tai štai, jūs turit vykti į Molotovo kolchozą pas savo žmoną.“ Jam atsakau, kad aš su žmona 8 metai negyvenu ir pas ją nevyksiu. Man duoda trijų dienų terminą, kad be jokių atsikalbinėjimų išvykčiau. Einu tiesiai į darbą, o tas darbas nesiseka, mat rūpi kas kita.
Rytojaus dieną bandau užeiti pas savo direktorių Karasinskį. Nuėjęs jam viską iškloju, o jisai nei pritarė, nei užtarė, tik kažką paburbėjo. Nieko nesupratau ir iš kabineto išėjau nieko aiškaus nepešęs. Tad nutariau kovoti savo jėgomis. Praėjus trims dienoms mane vėl komendantas šaukia. Kai tik įėjau, užsipuola, rokuoja, kad skambino pirmininkas Tolstovukas, kodėl aš dar kolchoze nesirodau… Aš jam sakau, kad tas jūsų pirmininkas man kol kas ne viršininkas ir aš tame kolchoze nepasirodysiu. Tada mane jėga nuveš, pagrasina. Aš jam atsakau, kad tokia ten ir nauda iš manęs bus, jei jėga nuveš. Jisai skambina milicininkams, kad mane mašina išvežtų. Ėmiau visa gerkle rėkti, kad nė už ką neisiu į tą ubagišką kolchozą, ir staiga mečiausi į kalidorių. Žinoma, kilo subruzdimas, triukšmas, iš visų saugumo ir milicijos kabinetų sukišę galvas tarp durų sužiuro, koks čia triukšmas. Pastebėjau, kaip pats milicijos viršininkas, pasirodęs tarpdury, tik ranka mostelėjo. Aš lyg ir supratau, kad mano naudai, tad staiga dūmiau į lauką ir namo.
Vėl nueinu į darbą, nieko niekam nesakau ir nieko niekas man nesako. Ir taip dirbu dieną, kitą, savaitę, visą vasarą… Iki 1954 metų gruodžio 5 dienos. Pavasarį mūsų brigadą komandiravo į Vorobjovo kolchozą už 35 kilometrų nuo Žigalovo. Ten pagal sutartį reikėjo medines karvides pastatyti. Vėl pirmadieniais įmonės mašinom nuveža, šeštadieniais parveža. Kartais ir neparveža, tada pėsti pareinam 35 kilometrus į Žigalovą.
Vieną pirmadienį išvykom iš Žigalovo į tą kolchozą Vorobjove. Iš nakties buvo pašalę, nuvažiavus apie 10 kilometrų reikėjo pervažiuoti per Lenos upę. O čia tokia pat istorija, kaip man buvo su tuom juodbėriu – kraštais eina vanduo, vietomis plonas ledas, vanduo ir vėl dar žiemos ledas. Upės viduryje ledas pakilęs, mašiną sustabdė. Mūs brigadoj buvo 14 žmonių. Tariamės, ką daryti: rizikuoti ar ne. Šoferis buvo prityręs vairuotojas, pagyvenęs, rimtas žmogus, mašina dar amerikoniška. Savim pasitikįs šoferis sako: „Vyrai, važiuojam.“ Visi pritarė, aš nei taip, nei kitaip, pagalvojau, kaip bus Petrui, taip ir man, Jonui. Su baime žiūriu, kas bus toliau, nes pasilikti ant kranto neina. Mašina suburzgė ir pirmyn. Jau iš pat krašto pradėjo mūs kėbulą semti, mes visi ant bortų, kiti ant kabinos, kojas pakėlėm, kad nesušlaptų. O tas šoferukas, rodos, net stena kartu su mašina, bėgius tik perjunginėja, pūškuoja pirmyn lauždamas tą nakties ledą. Ir taip išsiyrėm kiton upės pusėn. Dar pavažiavęs sustojo, mes visi išbalę. Vienas atsidusęs sako: „Žiūrėk, kaip šoferis Vitka pražilo per tas 8 minutes, kol pervažiavom.“ Pažiūriu, tikra tiesa, truputį žilstelėjęs. Kai jau kitoj upės pusėj, tai ir pabaikaut galima. Taip visi parūkę patraukėm toliau į tą nusususį kolchozą.
Čia mus apgyvendino jau žmoniškiau negu tame miške. Kiekvienas atskirai gavom lovukes, senikai šiaudų prikimšti, po adijalą atsivežėm. Virtuvė didelė – valgyt gaminomės kas ką. Darbas netoli, pietų pareidavom valandai, tai kas ką sugalvojam – ar virti, ar šildyti. Darbas smagus, prie širdies, bet vėl rūpestis, kaip šeštadienį parvykti pas žmonas baltinių pasikeisti, maisto atsivežti.
Pirmą šeštadienį sutarėm su „Zatono“ vadovais, kad tokią valandą atvyks mašina, lauks mūsų kitoj upės pusėj. Sutartu laiku mašina ir atvažiavo, tik mes turėjom eiti kilometrą, kol persikėlėm per upę. Ėjom pasroviui, radom stipresnio ledo tarp salelių ir perėjom. Pirmadienį tos pačios bėdos: mašina atvežė netoli kolchozo ir paleido kitoj upės pusėj, o kaip mums persikelti per upę – nei mūsų įmonė, nė kolchozo administracija nesuko sau galvos. Mes ir šen, ir ten puolam, ieškom vietos, kur persikelti, ant lyčių užšokti nuo vienos ant kitos. Vyrai rado ilgą lentą ir drąsesni ant vienos lyties užmetė, tada ją padavė kitam, ir taip kartojom vieni kitiems perduodami. Tai buvo gegužės trečią dieną.
Ledas jau minkštokas, tokios plačios upės vanduo, rodos, verda, kunkuliuoja, šniokščia, o baugu. Mes, toki pusseniai, tai ir repečkom šliaužėm. Mačiau, kaip vienas kitas bielarusas žegnojosi, meldėsi, kad Dievas laimintų tą persikėlimą. Mano bendradarbis pirma numetė lentą ant lyties, nušliaužė, man atmetė, aš irgi repečkom, vėl ant kitos lyties jisai nušliaužė nusimetęs lentą, man padavė… Taip mudu laimingai vargais negalais persiyrėm kiton Lenos pusėn. Po tokios varginančios kelionės į darbą nuėjom.
Gegužės 5 dieną jau nešė Lenos ledą. Jį nešdavo tarpais apie 2–5 kilometrus. Upėj daug salų salelių, tai ledai užkliūva, susilaiko, bet negrėsmingai. Pro tas salas vėl koks plyšys prasiveržia, tai kitas tarpas išneša. Tiltų niekur nėra, tad ir ledams nėra už ko užsikabinti, ir potvynio nėra. Per dvi dienas lytis išnešė, pradėjo pontoninius tiltus ruošti. Per 4 dienas įtaisė. Pirmiausia lynus nutiesė per upę, paskiau valtis pritvirtino, dugną, grindis, ir jau šeštadienį per upę kėlėmės pontoniniu tiltu. Tik vėl bėda – mašina neatvyko mūsų parvežti. Ką daryti, namiškius vis tiek reikia aplankyti. Nutariam eiti pėsti. Keliaujam apie 10 kilometrų – dar nieko, apie 20 – jau sunkoka, pradedam pavargti, kojas pasimušti. Kerziniai batai vienam kojas nugraužė, dauguma mūsų vyrų apie pusšeštos dešimties metelių, nejaunučiai. Susėdam ant Lenos kranto, ant aukšto kalnelio. Apie valandą laiko gėrėjomės gražiais Lenos upės vaizdais. Pailsėjom ir vėl kilom kelionėn, nuėjom dar apie 5 kilometrus. Vėl pavargimas verčia pailsėti, panašioj vietoj valandą ilsimės. Kol pasiekėm namus, tai ir temti pradėjo. Taip ir prapuolė ta mūsų poilsio diena (tais laikais, 1954 m., dirbau 6 dienas). Per sekmadienį gerai pailsėjom ir pirmadienį jau atvežė per pontoninį tiltą į vietą, į tą kolchozą.
Po pietų išėjom karvidžių statyti, bet šitas pusdienis man buvo nesėkmingas. Betašant medžius kirvis praslydo ir smarkiai įsikirtau koją. Perkirtau per čebato aulą, per kelnes. Na, ir vėl bėda. Koja per naktį sutino, teko tą ir kitą dieną gulėti, bet geryn neina, lyg pūliuot pradeda. Brigadierius liepia į daktarą kreiptis, bet kaip ir kur? Jis sako, kad kolchozas duos arklį ir reik važiuot 10 kilometrų į artimiausią medicinos punktą, į Petrovo kolchozą. Ten didesnė gyvenvietė, tai buvo ir medicinos punktas.
Davė bėrukę be balno. Labai nenoriai ji bėgo, reikėjo gerokai su rykšte paraginti, bet laiku nujojau. Radau daktariukę, jauną ir gražią ruskelę. Maloniai, mandagiai mane priėmė, apžiūrėjo, apvalė, perrišo, dar binto davė kelionei ir vaistų. Padėkojęs vėl vykstu atgal į Vorobjovą, o mano bėrukė – namo, tai dar reikėjo prilaikyti, labai stengėsi grįžti. Apie pusiaukelę užklupo audra su lietumi ir dar prieš vėją. Jokios užuovėjos, nes ten nuo vienos gyvenvietės ar kolchozo iki kito – 5–8 kilometrai. Parvykau visas sulytas, permirkęs, sušalęs, mat gegužės 10 dieną oras dar sibiriškas, o apsirengęs per lengvai. Kai pasiekiau Vorobjovą, tai dantys kalė ir drebėjau kaip drugio krečiamas. Vyrai, mane tokį išvargusį pamatę, tuojau atnešė karštos arbatos ir 100 g degtinės. Šiltai atsiguliau ir ilgam užmigau.
Kitą dieną visai neblogai jaučiausi, ir koja buvo lyg geriau. Išgirdo mūsų įmonės profsąjungos vadovai, kad mane ištiko tokia nesėkmė. Atvyko aplankyti, su užuojauta mane nuramino, kad greit pasveiksiu. Kadangi aš dar neseniai dirbau šioj įmonėj, tai nebuvau įstojęs į profsąjungą. Čia jau blogiau, nes už biuletenį apmokėdavo, o jei nesi profsąjungos narys, mokėdavo tik 25 proc. O aš jau antra savaitė guliu su ta koja. Vadovai padavė man popieros lapą ir liepė rašyti pareiškimą, kad aš stoju į profsąjungą. Datą nurodė rašyti ankstesnę, nei buvo tas susižeidimas. Taip jie patarė, viską sutvarkė ir išvyko savais keliais, o aš atlyginimą jau gavau kaip profsąjungos narys.
Darbas prie karvidžių ėjo visu tempu. Šeštadieniais atvažiuodavo mašina mūsų parvežti. Vieną šeštadienį važiuojant namo buvo palyta, slidu, o maždaug pusiaukelėje status ir ilgas kalnas, kurį persikelti visuomet mašinom kildavo keblumų. Šį kartą mums bekylant į tą kalną, jau arti viršaus, staiga užgęsta motoras ir sunkvežimis pradeda atbulas slysti. Kuo tolyn, tuo smarkyn. Kas kaip sugebėjo, šoko iš mašinos. Aš dėl tos kojos buvau nestiprus, tai ir likau kėbule. Mašina atbula atsitrenkė į nestorus medžius, krūmus, šiek tiek susitrenkiau. Mašinai nieko neatsitiko. Šoferukas atsipeikėjo nuo išgąsčio, susitvarkė ir vėl pirmu bėgiu repečkoja. Vargais negalais pasiekė to kalno viršūnę, mes visi pėsti užlipom. Kai jau susėdom į mašiną, įvairias baikas pradėjom krėsti ir anekdotus pasakoti. Taip linksmi parvykom pas bobas, kaip jie sakydavo.
Aš beveik galutinai susveikau, karvidžių statyba jau ėjo visai į pabaigą. Kai baigėm statyti, brigadierius sugalvojo, kad gerai ir laiku pagal sutartį darbą atlikom, tai pabaigtuvėm reikia po 25 rublius susimesti, na, ir šiokį tokį balių iškelti. Ne mums kolchozas ar dar koki ten vyresni, ale mes jiems. Aš ir šiandien nežinau, dėl ko ten buvo taip atbulai. Žinoma, ir mums teko po 100 g degtinės išgerti, šiek tiek užkąsti. Tie viršininkai švariai viską išgėrė, suvalgė, tada išsiskirstė. Mes, gavę atlyginimą už tų karvidžių statybą, išvykom atgal į „Zatoną“, į laivų statyklą.
Brigadierius nupirko iš kolchozo metinį eržiliuką ir išgabeno kita mašina į Žigalovą. Už poros dienų jis visus savo brigados vyrus, tarp jų ir mane, pakvietė į to eržiliuko balių. Neprisimenu, dėl kokių priežasčių nenuėjau į kumelienos balių.
Parvykę į „Zatoną“ pradėjom tuos darbininkų namus remontuoti. Per mėnesį du medinius namus tiesiog perstatėm, tik lubas su stogu iškėlėm, o rentinius abiem naujus išrentėm. Suremontavę namus vėl į įmonę grįžom, dirbom fabriko zonoj, daugiausia – statomuos laivuos. Čia vis kokį medžio darbą reikėjo atlikti: sieną lentelėm kalėm, laiptus, laiptelius, įvairias rišiotkas darėm. Mes išsiskirstėm – kas po 2, kas po 4 žmones. Man į porą pasitaikė Kardokas – geras vyrukas, mudu darbe vienodai supratom ir darbas neblogai sekėsi. Mudu laive dirbom, kaip minėjau, prie įvairių medžio darbų. Čia reikalavo tik geros darbo kokybės, kokybiškai atlikti, mažiausias brokas ir atėjęs inžinierius ar kitas vyresnysis raudonu pieštuku braukia – lupk, kalk iš naujo, ir dar už sugadintą medžiagą atskaito. Mudviem su Kardoku sekėsi, neteko luptie ir iš naujo kaltie.
Vieną kartą taip laive bedirbdami (tas laivas buvo šaldytuvas, jau beveik paruoštas į vandenį leisti) pajutom, kaip lyg kas sujudėjo, ir staiga šlumst – jau mūsų laivas vandeny plūduriuoja. Tik jis dar buvo nebaigtas, tad mudviem su Kardoku teko ilgai jame darbuotis. Vienam korpuse kalėm lentelėm sienas ir lubas, po tų lentelių – sietas, nei retas, nei tankus, o tokis, kad pelė ar žiurkė nepralįstų. Be to, dar 4–5 eiles švininio popieriaus ant to sieto klodavom, tada jau viršaus lentelėm. Darbas buvo keblus ir varginantis, nes tas sietas nelengvas, labai pagindavo rankas. Už tokį nepatogų, varginantį ir atsakingą darbą gavom gaidžio ašaras.
Šis darbas tęsėsi daugiau nei mėnesį. Kai baigėm, laivą nuplukdė tolyn Lenos žemupiu apie 300 kilometrų – į Ust Kutą5. Jį pastatė pagal sutartį kitai organizacijai. Baigę dirbti laive, gavom baudos darbą – reikėjo padaryti stiebą. Taip vadintas 10 metrų ilgio ir 30–40 cm storio stulpas. Reikėjo tą medį 10 metrų nutašyti po šniūru 8 kantais, nuobliuoti, smaigalyje skylę perkalti 6×20, tą kryžiauką 4 kantais aptašyti, nuobliuoti. Kai dviese viską padarėm, užmokėjo 12 rublių (turėt galvoje senais pinigais). Einam pas viršininkus, pas normuotoją, tą vėgėlę (taip neoficialiai jį vadindavo). O tas ir sako, kad nieko negalįs padaryti. Su tuom buriatu jokios rodos negavom, vis baudos darbai. Vieną dieną – vieniems, kitą – kitiems, ir taip įmonei vergai dirbdavo už dyką. Taigi kai tą darbą baigėm, atsirado kitų panašių, nors persiplėšk bedirbdamas. Tie įmonės vagys čekistai neduodavo užsidirbti daugiau kaip 800 rublių.
Sibiro vasara greit praėjo, net nepajutau. Tą laiką vis pareidavau pas žmoną į Rudovką, ten niekas manęs nekabino, niekas nieko nesakė.
Vieną kartą einam mudu su žmona Žigalovo gatve (jeigu negrįstą, neasfaltuotą paprastą duobėtą kaimo kelią galima vadinti gatve) ir sutinkam mūsų „angelą sargą“, tą saugumo kapitoną komendantą. Jisai sako: „Na, Dapkūnas, sakei negyveni su žmona, ir tu, Kastancija, taip sakei, o dabar meiliai vaikščiojat po Žigalovą.“ Žmona jam atsako, kad jau susitaikėm. Tuokart nieko nesakė, nuėjo savo keliu, o mudu – savu. Po tam mūsų susitikimui, maniau, vėl mane šauks, klaus, kodėl į kolchozą nevykau, bet buvo ramu. Tad aš įsidrąsinęs vieną kartą nuvykstu pas komendantą, prašau, kad jis leistų man su žmona Žigalove gyventi. Jis tik galvą krato ir sako, kad nė už ką negali, o aš jam aiškinu, kad yra toks įstatymas, dar Molotovo pasirašytas, šeimas sujungti. Sako – ten kitas reikalas, dar pridūrė – su laiku visko gali būti. Ir taip beveik metai praėjo, bet mūs vis nesujungė.
————————————————————————
1 1949 m. vasario 26 d. byla buvo pradėta ir J. Dapkūno žmonai Konstancijai. Kovo 9 d. buvo priimtas sprendimas išsiųsti į tremtį. Lietuvos Ypatingojo archyvo skelbiamame represuotųjų sąraše pažymima, kad K. Dapkūnienė gimusi 1902 m., iš tremties Irkutsko srityje grįžo 1958 m. gegužės 31 d.
2 Arpo ausis – arpo šone lovelis, pro kurį išeina prastesni grūdai.
3 Skarvada – keptuvė.
4 Zatonas (rus. Затон) – prieplauka, atskirianti upę nuo tėkmės ir ledonešio. „Zatonu“ pavadinta 1933 m. Žigalovo rajone ant Lenos kranto pastatyta laivų statykla.
5 Ust-Kutas – administracinis rajono centras, esantis už 510 km į šiaurę nuo Irkutsko, ant Lenos ir Kutos upių santakos. 1974 m. buvo BAM‘o statytojų telkimosi vieta.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
