Jonas Dapkūnas su anūku, jau sugrįžus iš tremties
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Šioje ištraukoje (ji rašyta 1978 m., likus trejiems metams iki J. Dapkūno mirties) – pagaliau ilgai lauktas Dapkūnų šeimos susijungimas: tėvai gauna leidimą pasimatyti su katorgininke dukra Kazyte. Jaudinantis rašinys… Parengė Česlovas Iškauskas.
1955-ieji: kelionė pas Kazytę
Dukrelė Kazytė dar buvo lageryje. Taišete iki Stalino mirties buvo katorgos lageriai. Iš darbo ir į darbą vedė susikabinusius už parankių, numeriai ant krūtinių ir ant pečių, šaukdavo tik kalinio numerį, atsiliepdavo tik savo numeriu ir daugybė kitų režimo taisyklių, visas išvardyt daug vietos užimtų. Tas jos lageris buvo už Taišeto, Ust Kuto link. Enkavedistai norėjo nuo Taišeto į Ust Kutą nutiesti gelžkelį. Atstumas – apie 300 kilometrų, tad pradedant nuo Taišeto kas 5–8 kilometrai vienoj ir kitoj jau nutiesto geležinkelio pusėj buvo lageriai. Daugiausia kelintam kilometre yra lageris, to kilometro skaičium ir vadintas. Kazytės lageris buvo ties 43 kilometru, tai ir vadinosi 43 kolona. Dar būna lagerio pašto numeris ir – visas adresas.
1955 metais apie birželio vidurį mudu su žmona gavom Žigalovo komendanto leidimą vykti aplankyti Kazytės. Nuo Žigalovo iki Taišeto – apie 400 kilometrų. Iki Taišeto kelionė buvo nebloga, greituoju traukiniu Vladivostokas–Maskva. Vagonuose švaru, saugu. Apie 2 val. buvom Taišete. Nuo Taišeto iki Kazytės tuos 43 kilometrus teko važiuoti prastu enkavedistų traukiniu, kuris ėjo Ust Kuto link, į tuos darbo kalinių lagerius.
Apie 4 val. po pietų buvom prie Kazytės lagerio vartų. Lagerio viršininkui reikėjo parašyti pareiškimą, kad leistų pasimatyti su Kazyte. Stovim prie vartų, oras gražus, šiltas, tik labai uodai kanda, mat kaimas ir miškai netoli. Mums besidairant atsirado prie mūsų to lagerio darbuotoja, užkalbino, pas ką mes. Aš pasakiau, kad norim pasimatyti su Kazimiera Dapkūnaite1. Matyt, geros būta moteries, nes ji, išklausius mūsų reikalus, tuojau užsirašė pavardę, nuėjusi parašė pareiškimą mano vardu, kad mes, tėvai, norim pasimatyti su tokia ir tokia, taip pat prašė, kad leistų prachadnos kambary dvi dienas su Kazyte pabūt. Pati apėjo visus viršininkus ir atliko visą leidimo gavimo procedūrą. Netrukus mus įleido į laukiamąjį kambarį, greit atėjo ir Kazytė.
Po devynių nesimatymo metų išvydę savo dukrą – nepažinom. Įėjo aukšta, liesa mergiotė, suknelė apie ją sukosi kaip ant kuolo. Buvo tokia kūda, kad galėjai suskaityti visus kaulus. Iškart sustojom kaip stabai, vieni į kitus žiūrim ir nežinom, ką daryti. Pasisveikinom, pasibučiavom, bet žodžio neištarėm nei ji, nei mes. Visi susijaudinom, rodos, iš numirusių atsikėlėm. Pagaliau susitvardę prašnekom, vieni kitų per daug neklausėm, kaip gyveni, nes, kaip toj dainoj, – be žodžių vieni kitus supratom. Jinai į mus pažvelgusi suprato, kad ir mes – geri vargdieniai. Už minutės nusiraminę pradėjom kalbėtis apie šį bei tą, krapštyti tas mūsų kuklias lauktuves.
Abiem su Veračka atvežėm štapelio medžiagos suknelėms (tais laikais buvo gana gražios), dar išdėstėm šį tą ir iš valgių: dešros, lašinukų, pyragaičių, bandelių ir kita. Atėjo geroji, ištikimoji Kazytės draugė Veračka ir dar viena senyva moteris, žydelkėlė. Jinai norėjo pamatyti Kazytės tėvelius. Kiek mums leido sąlygos, pasivaišinom, pasikalbėjom ir jos paliko mus vienus su Kazyte. Kazytei leido pirmą naktį su mumis būti – nakvojom vis trys.
Po Stalino mirčiai kažkaip visoki valdžios pakalikai, o daugiausia lageriuose, priklausė enkavedistams, tebepriklauso ir dabar, 1978 m. (kaip tik visų enkavedistų uniforma su raudonais kruvinais ženklais, antpečiais ir kita). 1954–1955 metais tie vyresni buvo lyg suglumę, lyg pritrenkti įvykių, tad ir lagerio viršininkai sušvelnėjo, tarsi patys nežinojo, ko būgštauti. Žiūrėk, čia Malenkovas, čia Bulganinas, Chruščiovas. Visi šie vadai lyg ir pašiepė per žiaurų Stalino režimą.
Dar man besisukiojant prie Kazytės lagerio vartų prieina kažin koks vyresnysis kariška uniforma su kapitono ženklu, pasisveikina ir sako: „Einam čia, ant grabakrančio, pakalbėsim.“ Apie ką gi aš su juom galiu kalbėti? Nebent apie orą, kelionę. Žinoma, pasidarė įdomu, kad su nežinomu piliečiu toks pareigūnas pasisiūlė pakalbėti, vadinasi, rūpinasi ateičia. Deja, neteko ilgai su juom kalbėtis, nes greit jį pašaukė į kontorą.
Kazytei antrą naktį neleido su mumi nakvoti, mat kitas budėtojas, kita tvarka. Rytojaus dieną vėl Kazytė atėjo pas mus. Po poros valandų mumi jau laikas buvo ruoštis kelionei į Čeremchovą, bet dar mums reikėjo, kad ant mūs leidimo uždėtų antspaudą ir pasirašytų, jog mes čia buvom, o ne kitur. Vėl viską mums toji geroji ruselė sutvarkė. Nuoširdžiai atsisveikinome su Kazyte, su ta rusele. Palinkėję vieni kitiems kuo didžiausios laimės, išsiskyrėm jau ne taip susijaudinę, žinodami, kad prieš akis – ne devyni metai.
Išvykom. Kelionė sekėsi neblogai, tik iki Taišeto, tuos 43 kilometrus, ilgokai karandavo enkavedistų kukurūzninkas. Nuo Taišeto vėl važiavom geru greituoju traukiniu ir tos dienos vakare jau buvom Čeremchove. Tie 400 kilometrų, rodos, nė nenusibodo. Kitą dieną nunešiau leidimą komendantui parodyti. Šis reikalas greit atliktas: pažiūrėjo – viskas gerai, keliauk sveikas.
Prieš kelionę brigadoj buvau pasiprašęs išleisti keturių nemokamų dienų. Jos greit praėjo, na, ir vėl į brigadą grįžau. Toliau varginantys statybų darbai. Chromcovkos šachtų statybos ėjo prie galo. Orai pagerėjo, šilta, gražu, net dirbti lengviau. Dienos pačios ilgiausios, į darbą iškeliauji su šviesa, parvyksti irgi su šviesa, nereik tų žiemiškų kelionių nedengtuose sunkvežimiuose.
Kazytė vis rašo laiškuos, kad greitai grįš, bet tas „greit“ tęsėsi iki Kalėdų. Kazytei išrašiau iš Novosibirsko bazės akordeoną „Akord“, kainavo 1 750 rublių (tada nebuvo parduotuvėse). Su Kazyte vis susirašinėjom, iškart manėm, kad gavę akordeoną tuojaus jį išsiųsim. Jinai neprašė atsiųsti, bet ir nerašė, kad nesiųstume. Pagalvojom, kad Kazytės „tarnybos“ laikas eina į pabaigą. Kai baigsis, ir taip susidarys rakandų, kaip rusai sako – baraklo, tad akordeonas tik apsunkins. Vis tikėjomės, kad gal bus kokia amnestija, nelengva dirbti tą visą 10 metų terminą. Gavo šiokį tokį sušvelninimą – tarnavo be 4 mėnesių 10 metų.
Po Stalino mirčiai ir Taišeto lageriai persiorganizavo – iš katorginių tapo paprastieji. Nuo krūtinės nuėmė numerius, pradėjo šaukti pavardėm ir vardais. Ir pas mus atsirado šiokių tokių pasikeitimų. Iš Chromcovkos mūsų brigadą išsiuntė į komandiruotę už 120 kilometrų nuo Čeremchovo – į Zalarį Rajano Nukuto MBES stoties statyti. Išvykom 14 vyrų ir viena moteris, pagalbininkė Zoja. Nors pagyvenusi, apie 45 metų, bet dirbo kartu su vyrais. Važiavo ir mano žmona – brigados virėja. Išvažiavom apie 9 val., o Nukute2 buvom 9 val. vakare. Kelionė vidutiniškai sekėsi, tik mūs šoferukas prie kiekvienos čainos stojo ir vis 100 g ėmė. Ir kai kurie mūsų vyrai gėrė.
Iki Nukuto likus 14 kilometrų, mūsų mašina pradėjo gerokai kraipytis vis nuo vieno grabakrančio prie kito, bet atvykom laimingai, nieko neatsitiko. Ėmė labai lyti, kol radom tos organizacijos vadovą – komendantą, gerokai sulijo. Komendantas mus nuvedė į palapinę, kurioje visus ir apgyvendino. Gavom po geležinę lovelę, po adijalą, mudu su žmona – vieną lovą ir du adijalu.
Tą pirmą naktį gerokai drebėdami pernakvojom, buvo šalta. Ryte atsikėlę išgėrėm karštos arbatos, išvirtos mano žmonos. Išėjom pasidairyti, kur ir ką dirbsim. Darbovietę ir tiems darbams paskirtą vadovą greit radom. Parėję pietų kieme sumūrijom viryklę su neaukštu kaminu, tiesiai, dūmus gerai traukė. Visa brigada pasitarę nutarėm, kad žmona visiems virs valgį. Jinai už brigados sudėtus pinigus supirks ir produktus, tik, žinoma, man daugiausia teko tais reikalais rūpintis. Ten buvo vietinė paprasta parduotuvė. Kai iš Zalario atveždavo prekių, tai dar gaudavom nusipirkti vermišelių, silkių, duonos, cukraus, kruopų, mėsos, pieno, sviesto. Sūrio ir kiaušinių ten nebuvo, šių produktų teko ieškoti po kolchozus. Iš kolchozninkų kartais gaudavom nusipirkti ir kiaulienos ar kitokios mėsos. Sekmadieniais kai kurie vyrai išvykdavo į Čeremchovą pas šeimas. Mudu su žmona retai vykdavom, nes jokio gyvulio neturėjom – ožką pardavėm, paršo dar nebuvom pirkę, o mūsų kambaryje Dainauskienė gyveno. Tad buvo patikima ir dėl visko buvom ramūs.
Retkarčiais sekmadieniais nuvažiuodavom į Zalarį už 14 kilometrų nuo Nukuto. Ten vykdavo dideli turgūs ir buvo nemaža krautuvių, nes rajoninis miestas. Be to, tai buvo didelė stotis prie šio svarbaus iš Tolimųjų Rytų į Maskvą einančio pagrindinio magistralinio gelžkelio. Ten dar nusipirkdavom produktų, ten pirkau ir radijo aparatą „Rekord“. Tik jis man nelabai patiko, pardaviau Kedžiui, o sau Čeremchovo turguje nusipirkau radijo aparatą „Baltika“, kuris tarnavo 22 metus. Jį ir į Lietuvą parsivežėm.
Nukute statėm, mūrijom vieną, kitą pastatą, traktoriams garažus, apie 25 metrų aukščio vandentiekio bokštą. Tą baigę perėjom prie kitų darbų. Aš ir dar trys vyrai tinkavom vieno mūrinio gyvenamojo namo vidų. Kai baigėm tinkuoti namą, teko kitokius darbus dirbti. Brigados neišleidžia į Čeremchovą, mat vis įvairių pagelbinių darbų randa, čia darbo jėgos trūksta. Tad teko ekskavatoriaus iškastus trijų metrų gylio kanalus tranšėjoms išlyginti, mesti su lapatkėm žemes, lyginti dugną. Darbas fizinis, sunkus, ne pagal specialybės paskirtį. Dėl to reikalo aš su brigadierium truputį aštriau pakalbėjau. Pasikarščiavęs padaviau pareiškimą išeiti iš brigados. Buvau nutaręs grįžti į Čeremchovą, į savo statybų valdybą, vadinamą SMŪ, o ten bus matyti, kur įsidarbinsiu. Tai sužinojęs darbų vykdytojas manęs nė už ką neišleido, pažadėjo daugiau mokėti.
Mane paskyrė tinkatorių brigadierium, davė dar tris žmones totorius – prastoki tinkatoriai. Su jais prasitąsiau apie mėnesį. Matau, kad aš už juos dvigubai tiek nutinkuoju, o užmokėti norėjo po lygiai. Tad nutariau nuo jų atsiskirti. Iš Čeremchovo atvažiavo Kunickaitė Marytė ir mudu lygiai dirbom. Darbo buvo daug, didžiulius traktorių garažus teko tinkuoti, vien langų buvo apie 60. Iš lauko daug karnizų ir kitų namo tinkavimo darbų, o už juos tuom laiku buvo neblogas uždarbis, beveik po 1 000 rublių.
Gyvenom senam, dar nuo caro laikų užsilikusiam vagone. Gyvenimas buvo prastas, vagone apie 8 žmones. Rudeniop pasidarė šalta, tad įsitaisėm geležinį pečiuką – kolei kūreni, tai ir per šilta. Naktį visi norim pailsėti po sunkių darbų, niekas nekūrenam, tad sušąlam. Neiškentėm, komendanto paprašėm, kad leistų apsigyventi tame name, kurį anksčiau tinkavom. Ten persikėlę dar didesnio vargo patyrėm: kambarys didelis, pečiaus nėra, tik virykla jame pastatyta. Sienos dar nebuvo gerai išdžiūvusios, o toji virykla labai rūko, tai dvokdavom kaip rūkytos silkės. Kartu tame kambaryje gyveno 10 žmonių, tarp jų dvi moterys – mano žmona ir Kunickaitė Marytė. Ten ir valgį virėmės. Tikra pekla, bet nebuvo kitos išeities, kaip tik rūkytis ir tęsti, kol baigsim tuos darbus.
Baigęs tinkavimo darbus, atsiskaičiau su Nukuto viršininkais ir grįžau į Čeremchovą, į tą savo statybų valdybą. Želigovskio brigadai buvo nelengva prie tų tranšėjų kasimo, bet čia sugrįžęs papuoliau į dar blogesnę kanalų kasimo brigadą, o jau žiema, žemė įšalusi. Čia tokia pat istorija: buomai, kirkos, geležiniai kyliai ir sunkūs kūjai. Pastatams tranšėjas kasėm. Brigada – ne mūrininkų, tai nebuvo jokios vilties išsigelbėti nuo tų sunkių kūjų ir kita. Pasimūčinęs mėnesį, vos likęs gyvas, bėgau iš tos kasikų brigados.
1956 metų pavasarį stojau į naują mūrininkų brigadą, vadovaujamą bielaruso Maso. Jis buvo geras žmogus, o brigadoj dirbo daugiausia bielarusai, be manęs, dar keturi lietuviai. Visi gražiai sugyvenom, aš buvau 4 kategorijos meistras mūrininkas, lyg iš visų geriausias, tai vis tekdavo kampus mūryti. Darbas buvo arčiau namų, apie pusantro kilometro kelio. Čia nereikėjo laukti mašinų, kad nuvežtų į darbą ir atgal parvežtų. Statėm traktoriams garažus, vieną gana ilgą – 75 metrų ilgio. Iškasėm tranšėjas (jau buvo šilta, tai nesunkiai kasėm), tada dėjom akmenų pundamentus. Kai juos iškėlėm virš žemės vietomis apie metrą aukščio, pradėjom ir sienų mūrijimo darbus. Tik per tą ilgumą buvo sunkoka nustatyti vinkelį3 , numatyti tiesumą, bet susidorojom. Man teko pradėti visus keturis kampus, vėliau ir mūsų brigadoj atsirado gerų meistrų.
Tam garažui mūrijom tik užpakalinę sieną ir tris pertvėrimus, o frontinėj pusėj tarp durų tumbačkės, stulpai, jokių įtvirtinimų ar armatūrų nedėjom. Tuo reikalu aš viršininkus perspėjau, kad didelės ir sunkios durys nelaikys, išvirs – taip ir buvo. Kitais metais vėl teko iš fronto tuos stulpus tarp durų permūryt, dėti storokas armatūras (žinoma, ne už dėkui, neblogai uždirbom perdirbdami).
——————————————————————–
1 Kazimiera Dapkūnaitė (1924 – 1987, po tremties Valionienė) suimta Kaune 1945 m. balandžio 30 d. už rezistencinės literatūros laikymą ir platinimą. Asmens byla, pradėta 1946 m. gegužės 7 d. ir baigta 1956 m. gegužės 17 d. Karo tribunolas nuosprendį – skirti 10 metų lagerio – paskelbė 1948 m. rugpjūčio 13 d. Į „Dalstrojaus“ lagerį Taišete (Nachodkoje) atgabenta spalio 13 d. Nuolatinė tremties vieta 1955 metais – Irkutsko sritis, Čeremchovas. Į Lietuvą grįžo 1959 m. Gyvenimą baigė būdama 63 metų savižudybe (pagal Kolyma.lt). 2Nukutas (ar Nukuty) – gyvenvietė Irkutsko srityje, įsikūrusi ant Bratsko elektrinės telkinio krantų.
3 Vinkelis – kampainis.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
Atsakyti