Grįžus į gimtąsias vietas susitikimų netrūko…
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Jau 22-oji ištrauka iš Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno, beveik 10 metų prisikentėjusio Sibiro lageriuose, prisiminimų. Pagaliau jis ryžtasi iškeliauti namo ir Lietuvoje laukti kol kas tremtį kenčiančios šeimos. Kelionė į Lietuvą ir ypač grįžimas į Tėviškę pulsuoja šiluma ir ilgesiu… Parengė Česlovas Iškauskas.
1958-ieji: kelionė į Lietuvą
Pasibaigus sutarties terminui neskubu vykti į gimtinę. Pagal sutartį ir komendanto pažymėjimą tremties laikas baigėsi – galiu vykti, kur ir kada noriu, bet mano žmona ir dukra supančiotos. Komendantas sako: „Jūs atlikot savo reikalą ir galit važiuot, kur norit. Jos ne pagal sutartį čia atsirado, joms dar nepriguli vykti į Lietuvą.“ Neišleido. Tad pasitarę nusprendėm, kad aš vienas važiuosiu į tėvynę apžiūrėti, koks Lietuvoj gyvenimas, kaip būtų galima pradėt gyventi, kaip butas, kaip prisiregistruoti ir kita. Taip nutaręs padaviau pareiškimą išeiti iš darbo. Pavaikščiojęs dvi dienas nuo Ainošiaus pas Kaipošių atsiskaičiau, pradėjau galvoti apie kelionę į Lietuvą, nes ten, Sibire, labai ne madoj būti be darbo, greit slysta rublis. Tad pradėjau rūpintis, kaip gauti bilietą. Čia nelengva procedūra, teko keletą dienų vaikščioti į gelžkelio stotį bilieto.
Už keturių dienų ėmiau bilietą kelionei iš Čeremchovo iki Kauno, kainavo 310 rublių, dar plaskartė 20 rublių. Bilietą iki Kauno apmokėjo toji organizacija, su kuria buvau sudaręs darbo sutartį. Prieš 12 metų kaip tik šiuo laiku irgi veltui aš buvau atvežtas iki Krasnojarsko, tik tada prieš savo valią.
Į Lietuvą atsirado ir pakeleivė – Dainauskienė Magdulė. Jinai atleista ne pagal darbo sutartį, o bendrai jos būta mažo nusikaltimo. 1958 metų vasario 28 dieną išvykom į Čeremchovo gelžkelio stotį. Čionai atvykę visi išlipam iš autobuso, jis nuvažiuoja savo keliu. Aš apsižiūriu, kad nėra mano čemodano, kurį vežiausi šio to prisikrovęs. Kaip tik pasitaikė lengvoji mašina. Mudu su Kazyte ta mašina prisivijom autobusą. Kai jis sustojo sustojime, aš į tą autobusą. Čemodanas kaip buvo pastatytas, taip ir stovi. Atgavę kvapą, susitvardę laimingi grįžom į stotį. Tame čemodane nedaug ko buvo vertingo, bet tokiam bagočiui – nemažas nuostolis. Jame buvo fotoaparatas „Zorkij“, didinimo aparatas „Neva“, vonelės ryškalams, 2–3 poros baltinių, vatinės kelnės, kurių čia per amžius nereikia, ir sibiriški vailokai, skutimosi priemonės bei kitos smulkmenos.
Artėjo atsisveikinimo valandėlė. Mudviejų su Dainauskiene išleisti atėjo mano žmona, dukrelė Kazytė, Veročka Burova – toji mūsų geroji prietelka, ir daugiau. Man buvo skaudu ir liūdna matyti, kaip Sibire liekančių tremtinių veidais ašaros riedėjo, bet jaučiau, kad tai laikinai toks liūdesys, nes visų mūsų viltys buvo sudėtos į tą išsvajotą laiką, kai mes, visi tremtiniai, grįšime į savo gimtąjį kraštą, į brangią Lietuvėlę. Ir taip vieni kitiems pamojavę mudu su Dainauskiene palikom tą nelemtą Sibirą ir tų kataržininkų ašaromis nuplautus veidus.
Kelionė sekėsi neblogiausiai. Iki Maskvos išsiėmiau plaskartę guoliui, na, ir, kiek nori, guli, sėdi, vaikščioji – visur švaru, tvarka. Pagal bilietą turi savo vietą. Dėl vagių ar girtų keleivių jokių rūpesčių nebuvo. Važiuojam antra para, jau viduriai užkietėjo, ko anksčiau nebuvo per 12 metų, nes neteko dykinėti, tad ir tokių ligų nežinojau. Važiuojam toliau, mūsų greitasis traukinys Vladivostokas–Maskva dumia, stoja tik didelėse stotyse: Taišetas, Krasnojarskas, Molotovas (Permė), Novosibirskas. Kitų stočių neprisimenu. Šiose stotyse stovėdavom tik 2–3 minutes. Vienoj didelėje stotyje stovėjom 10 minučių. Moterys prie traukinio atnešė šutintų bulvių, barščių, kopūstų. Keleiviai noriai iš jų pirko. Dar nubėgom į stoties bufetą, gavom alaus, tad laikinai lyg atsigavom. Aficentės rytais duodavo karšto vandenėlio ir 2 gabalėlius cukraus, užkąsti irgi nešdavo per vagonus. Šį bei tą skaniau paimdavau iš restorano, bet kai tokis skrumnas turistas, tai mažai ir pirkdavau.
Buvo ir kitokių keleivių, daugiausia ruselių. Štai su kitu tokiu panašiu draugu vyksta į komandiruotę iš Vladivostoko į Maskvą, tik iš restorano mažai kada ateina į savo kupė. Traukiniui artėjant prie Maskvos tiedu draugučiai sėdi nosis nukabinę, nusiminę – kaip jiems bus Maskvoj. O grįžti į Vladivostoką užtrunka dvi savaites laiko kelionėje, tai vienas Dievas žino, kaip jie parsikas.
Važiuojant nuo Čeremchovo dar buvo šalta, 35 laipsniai šalčio. Kai pavažiavom tolyn dvi paras, oras darėsi švelnesnis, šiltesnis, saulukė švietė, dieną balukės telkšojo. Apie Novosibirską šlapdriba krito. Kai privažiavom Permę, tai vienoje upės pusėj, nuo Sibiro, stoties laikrodžiai rodė 5 val. ryto, kitoj upės pusėj – 4 val. ryto. Pagal Maskvos laiką skirtumas nuo Irkutsko – 5 valandos. Važiuojant tą ilgą Sibiro kelią gana gražių žiemos vaizdų teko matyti. Vasaros vaizdai įdomesni, nes žaluma daugiau akis žavi. Kolchozų ten nematyti. Tolokai nuo gelžkelio kur ne kur stūkso dar nuo caro laikų užsilikę kaimai su cerkvės bokšteliu, su į kertes suręstom senom lūšnom. O karvidžių, kiaulidžių, arklidžių tais laikais, 1958 metais, dar nebuvo matyti, kaip pas mus Lietuvoje. Šia Uralo puse pavažiavus pusantros paros pradėjo rodytis vaisiniai sodai, bet nuskurdę. Maskvą pasiekėm vasario 3 dieną apie vidurdienį.
Išlipę iš vagono turėjom po porą čemodanų. Reik pasiekti taksi, kad nuvežtų į bielarusų vagzalą, o kur tie taksi, nežinom. Pasirodė nešikai ar vežikai, vežimuku veža nešulius. Pasisiūlė iki taksi nuvežti. Sukraunam abiejų su Dainauskiene 4 čemodanus (jos sunkesnis, vos pakeli). Užsiprašo už štuką po 25 rublius. Pasižiūrėjau į uniformą – kepurė numeruota, tai pamaniau, kad valdiški patarnautojai, o taip lupa. Čia jau ne vežikai, o plėšikai. Nuvežė arčiau kaip 100 metrų, aš už visus sumokėjau 25 rublius, tai dar buvo nepatenkintas, pakeiksnojo rusiškai ir nuėjo bumbėdamas.
Su taksistu ta pati istorija. Reikėjo mus nuvežti į bielarusų gelžkelio stotį. Iš tokių mužikų, kaip mes, taksistai užsiprašo trigubai. Nuo tos stoties, kur mes Maskvoj išlipom, iki bielarusų stoties toloka – teko kreiptis į taksistus. Šoferis norėjo po 50 rublių nuo žmogaus. Jau viena keleivė mašinoj sėdėjo, pakeliui ji išlipo, sumokėjo 25 rublius. Kai atvažiavo prie stoties, iškart pasuko prie bagažinės. Čia gerai padarė savo darbą, matyt, supranta. O kai reikėjo mokėti, tai buvo kone kova. Aš jam duodu 50 rublių už abudu, tas kratosi neimsiąs. Visa tai iš tolo pastebėjo jų inspektorius kontrolierius. Šoferis, tą pamatęs, greit griebė 50 rublių, paspaudė mašiną ir nudūmė, matyt, dar iš manęs daugiau paėmė nei reik.
Tiesa, taksistas gerą galą važiavo per Maskvą, gana įspūdingų vaizdų praslinko pro akis, kaip Lenino kalnai, didžiausias 32 aukštų pastatas Maskvoj. Centro gatvės plačios, vienu šonu greta važiuoja 3–4 mašinos ir labai greitai. Kai paleidžia samaforai[1] visu tempu, net baugu sėdėti.
Per 20–25 minutes pasiekėm bielarusų stotį. Su šoferiu atsiskaičiau kaip minėjau – daviau 50 rublių, jis pagriebęs greit nudūmė, kad net tas inspektorius nespėjo prie mūs prieiti. Pasiteiravę, kur bagažas, kasa ir iki kuriai valandai ji veikia, pridavėm savo čemodanus ir nuėjom į stotį bilietų komposteravimu pasirūpinti. Valandą stovėjau eilėje, kol susitvarkiau su bilietais. Kasininkė pasakė, kad traukinys į Kauną išvažiuoja 12 val. nakties. Turėdami prieš akis keletą valandų mudu su Dainauskiene nutarėm eiti pasižiūrėti Maskvos miesto. Toli nėjom, nes bijojom paklysti. Pasisukiojom apie stotį, užėjom į vieną kitą maisto produktų parduotuvę. Tose parduotuvėse nieko prašmatnesnio, kaip derėtų sostinėj, nemačiau, tokios paprastos, kaip ir kituose miestuose, bent apie bielarusų stotį. Taip pasisukioję grįžom į stotį.
Laikas slinko vakarop. Stotyje keleiviai, kas kur suvirtę ant savų maišų, čemodanų, snaudžia. Mudu su Dainauskiene dar vis sukiojamės po stotį, einam į vieną, į kitą salę, tos salės paprastos. Mudviejų miegas neima. Nuėjęs į pašto skyrių išsiunčiu saviškėms atviruką, pranešdamas, kad laimingai atvykom į Maskvą. Kai ir mudviem tas vaikščiojimas apsunko, atsiėmėm bagažą, vos atsitempėm į stotį. Dabar ir mudu pakaitomis pavirtę ant savo lagaminų snaudėm. Artinosi mūsų traukinio vykimo laikas, ta 12 valanda. Kraustomės į peroną, vargais negalais viską atsitempiam į tą vietą, kur traukinys turi sustoti. Gerą pusvalandį palaukus pasirodė ir mūsų traukinys. Įsirangę į vagoną radom savo vietas, atsidusom, netrukus traukinys Maskva–Kaunas pajudėjo.
Važiuodami naktį per Maskvą nieko gero nematėm, išskiriant namų žiburius, šviesas. Traukinys ilgokai bildėjo Maskvos priemiesčiais, pagaliau šviesos pradėjo retėti. Jaučiausi pavargęs. Iš palydovės pasiėmęs guolį už 10 rublių pasiklojau ir sunkiai užmigau. Kai pabudau, jau buvo prašvitę, jau nuvažiuota šimtas kitas kilometrų. Buvo kovo 4 diena – šv. Kazimieras. Rytas. Vietovės nežinomos, neįdomios, vis toki pat apskurę kolchozai. Važiuojam toliau Vilniaus link, tie patys vietovaizdžiai. Taip ir sutemos atėjo. Iki Vilniaus daugiau nieko naujesnio nebuvo matyti, tik kur ne kur kokios gyvenvietės ar kaimo gyventojų namų žiburiai švietė.
Į Vilnių atvykom apie 12 val. nakties. Prie gelžkelio stoties dar veikė kioskai. Išlipęs iš vagono skubau pirmiausia Lietuvos žemelės pasveikinti. Būčiau pabučiavęs, bet perone tuom laiku balukės telkšojo, nebuvo sausos vietos. Prie kiosko bokalą lietuviško alaus išgėriau ir tai man, išlipusiam ant Lietuvos žemelės, buvo pirmas, kad ir nedidelis, bet prisimintinas malonumas.
Greit vėl traukinys leidosi į Kauną. Vykstam naktį, tad nieko negalėjau pamatyti, kokia ta mūsų Lietuva prie tarybų valdžios. Vis žiūriu, kaip atrodo tie išgarsinti lietuviški kolūkiai, ar šumnesni už nuskurusius rusiškus, bet dėl tamsos taip nieko ir nemačiau. Bevažiuodamas pradėjau prisiminti Lietuvą. Pravažiavom Lentvarį, Žaslius, Žiežmarius, Kaišiadoris – visur buvo lietuviški ir rusiški stočių užrašai. Kai privažiavom Petrašiūnus, kad ir naktis, tamsu, pastebėjau popieros fabriką. Tie didžiuliai fabriko kaminai primena, kad čia pat ir Kaunas, mūsų garsioji upė Nemunas. Čia tas miestas, kur tiek daug kančių teko patirti.
Kauną pasiekėm kovo 5-osios 2 val. nakties. Stoties aplinka kažkokia neįprasta, visur vyrauja rusiška įtaka. Tik tiek nudžiugau, kad daugiausia girdėjau lietuviškai kalbant. Čia besisukinėdamas sutikau seną pažįstamą, marijampolietį Gutauską Kostą. Nesimatę bent 12–14 metų, tad tiek jam, tiek man buvo įdomu pasikalbėti, kaip čia kas Lietuvoj, koks gyvenimas, kaip darbai, uždarbiai, ar yra parduotuvėse maisto ir kita. Jisai papasakojo, kad darbų ir produktų yra pakankamai, tik reik sveikatos. Viena bėda – prisiregistruoti. Sako, kad gyvenimo problema – gauti butą ir prisirašyti, o visa kita savaime klostosi. Tai buvo gryna tiesa, tą patvirtins ir ateitis. Mums bekalbant jis pradėjo rūpintis, kaip mane pavaišinti po tiek metų nesimatymo, bet 2–3 valanda nakties… Kalbėjomės, kol atėjo laikas vykti į Vilnių (jis į stotį atėjo 8 val. vakaro ir čia laukė 7 valandas, nes 1958 metais Kaune dar nebuvo ramybės dėl tų visokio plauko banditų). Nuoširdžiai pasikalbėję mudu išsiskyrėm.
Likęs vienas nieko daugiau iš pažįstamų nesutikau, tad pradėjau galvoti, kur ir ką čia, Kaune, galėčiau aplankyti. Netoli gelžkelio stoties, Karo ligoninės gatvė 5, gyvena pusbrolis Lukoševičius Vacius, bet naktį nesinori drumsti ramybės. Jei pasibelsiu, gali pamanyti, kad koks enkavedistas braunasi. Dainauskienė stoty atsisėdusi snaudžia, aš vaikštau ir lūkuriuoju. 5–6 val. ryto nutariu eiti.
Atkeliavęs į to namo kalidorių, įsidrąsinęs paspaudžiu mygtuką – nieko negirdėti, spaudžiu antrą, trečią kartą, bet niekas nejuda, rodos, visi išmirę. Vieni gyventojai tikėjosi, kad kiti atidarys, bet po penkto skambučio neiškentė ir atėjo paklausti, kas čia. Pasakiau, kas toks esu. Duris atidarė ne Vaciaus šeima. Čia pat ir Vaciaus butas, ir jie jau buvo išbudyti to mano skambinimo.
Tiek metų nesimatę pasisveikinom, atsirado kalbų kalbelių. Nė nepajutom, kad jiems abiem su žmona jau laikas ir į darbą. Aš likau su jų vaiku ir skaniai užmigau. Per miegus lyg jaučiu, kad vis važiuoju, ausyse vagonų ratų bildesys. Numigęs porą valandų atsikėliau ir nuėjau į stotį atsiimti bagažo – vadinamojo čemodano, medinės dėžutės, kur lagery pasidirbau. Tą dėžutę pasidėjęs pas Vacių, nuėjau kito pusbrolio Vinco aplankyti. Jis gyveno prie Ukmergės plento. Vincelis tuom laiku neturtingai gyveno, buvo vedęs antrą žmoną – Genutę. Ji – ligoninės medicinos sesuo, bet jiedu nemeiliai gyveno. Kartu ir jos motina glaudėsi. Jinai vis tarp jų maišėsi, tad buvo nemaža trintis. Daugiau juodvi tarp savęs visokias rodas darė, neretai Vinculį skriaudė. Mat neregintį lengviau skriausti ir valgiu, ir drabužiu ar pan.
Kai aš pas jį pasirodžiau, tai tuojaus žmogus griebėsi kuom galėdamas mane vaišinti. Moterų tuom laiku nebuvo namie, tai Vinculis ištraukė porą bonkų alaus, dar truputį užkąsti patrupino, ką rado. Mums besikalbant, tą alų begeriant atsirado ir Genutė. Man net labas nepasakė, greit langą atidarė, nors buvo kovo 6 diena. Mat užtiko kokius girtuoklius, alų begeriančius. Nors aš ir Vincas – abu nerūkantys, bet atseit mes kambarį prasmardinom.
Daugiau kaip 12 metų mudu su Vinculiu susirašinėjom laiškais. Kas nors turėjo jam padėti parašyti, ir aš jausdavau, kad tie laiškai Genutės rašyti, Vinco diktuoti. Laiškai labai gražiai parašyti, graži ir aiški braiža. Tai puikūs laiškai, saikingai suraminantys, neperdėti – kas man labai patikdavo. Tokių laiškų laukdavau su pasiilgimu. Žinoma, laukdavau ir žmonos laiškų, nes jinai buvo visa paguoda. Kas buvo jai gera, tas ir man, kas jai negero, tas ir man, rodos, dar blogiau kaip jai. Nuo dukrelės Kazytės su nemažesniu pasiilgimu laukdavau laiško, tik, deja, retai nuo jos gaudavau. Anksčiau, kai dar leisdavo rašyti ir gauti be suvaržymų, gaudavau lyg dažniau. Nuo 1949 metų kovo, kai ji atsidūrė Taišeto katorgos lageriuos, leisdavo du laiškus į metus parašyti. Rodos, turėjo mama vieną, aš – kitą laišką gauti, bet nežinau, kokia būdavo priežastis, kad per dvejus metus vos vieną gavau.
Vincas mane supažindino su Genute sakydamas, kad aš – tas Dapkūnas, kuriam 12 metų laiškus rašė. Genutė man nė žodžio neištarė, nepaklausė, kaip kelionė sekėsi, kada parvykau. Tylėdama nuėjo į kitą kambarį, ir jos abidvi su motina apie kažkokius reikalus kalbėjosi, kažką tarėsi ir taip daugiau nepasirodė.
Jau pradėjo temti, aš susirūpinau nakvyne. Pradėjau kalbėti, kad kur nors eisiu nakvynės, tai nusidavė ta ausim negirdįs. Teko vėl atsisveikinus su Vinculiu eiti pėsčiam apie porą kilometrų pas Vacelį į Karo ligoninės gatvę. Atkeliavęs pasibeldžiau į Vaciaus duris. Nors nelabai malonu, bet dar paprašiau nakvynės. Vacius ir jo žmonelė Elziutė mielai priėmė. Pernakvojęs pradėjau galvoti apie Marijampolę, nors ten tikriausiai niekas manęs nelaukė. Kaune, aišku, nepritapsiu, čia manęs nepriregistruos, nes esu griešnas. Kitos išeities nėra, kaip tik susiėmus savo skurdžią mantą vykti į Kapsuką. Padėkojau Vaciui ir jo žmonai už man suteiktą pirmą pastogę grįžus į gimtinę.
Į Marijampolę išvykau traukiniu. Bevažiuodamas negalėjau atsidžiaugti savo gimtinės vaizdais, matydamas ne kolchozus, kaip Sibire, o kaimą viensėdžiuos, kaip ir palikau prieš 12 metų. Tiesa, prieš karą ūkininkų triobesiai buvo gražūs ir tvarkingi, visur tvorom ūkiai aptverti, didžiuliais topoliais sodai apaugę, o dabar to nėra. Daug kur triobesiai apskurę, tvoros sulūžusios, stogai apiplyšę, bet vis tik gyvena savo gūžtose, o ne kolchozuos. Neilga buvo kelionė. Tais akiai mielais vaizdais besidžiaugdamas privažiavau ir Marijampolės gelžkelio stotį. Stotis kaip tada, 1958 metų kovo 7 dieną, ir vadinosi – Marijampolės gelžkelio stotis, nors miestas prieš kelerius metus buvo perkrikštytas į Kapsuką2.
Išlipęs iš traukinio pradėjau rūpintis, kur savo mantą laikinai padėti. Buvau numatęs pirmiausia apsistoti pas Lietuvninkaitę, Kalkinės gatvė 9, dar mūsų buvusiam namelyje. Tolokai nuo stoties, iki Kalkinės gatvės apie 2 kilometrus kelio. Teiraujuosi bagažinės, pasirodo, tokios stotyje nėra. Taksi tuo laiku dar nebuvo, autobusas po miestą kursavo vienu maršrutu Kvietiškis–MMES. Besirūpinant, belūkuriuojant pripuolamai pasitaikė sunkvežimis. Užkalbinau šoferuką, tas noriai sutiko mane nuvežti į Kalkinės gatvę pas Lietuvninkaitę.
——————————————————————————–
1 Samaforas – šviesoforas.
2 1955 m. balandžio 9 d. LSSR AT įsaku Marijampolė buvo pervadinta Kapsuku lietuvių komunistų veikėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko garbei (pastarasis tikriausiai reiškia „jaunas kapsas“. Vincas Mickevičius taip aiškindavo: „jeigu Vincas Kudirka-Kapsas, tai aš tik Kapsukas“). 1989 m. kovo 21 d. LSSR AT prezidiumo įsaku miestui vėl sugrąžintas Marijampolės vardas.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
Atsakyti