Netrūko linksmų akimirkų (iš kairės į dešinę: pirmas – Kazys Lukoševičius, ketvirta – Konstancija Dapkūnienė, šešta – Julija Dapkūnaitė – Skrinskienė).
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Dar vienoje Jono Dapkūno prisiminimų ištraukoje – pasiruošimas sutikti iš Sibiro grįšiančias žmoną ir dukrą. Be artimųjų, gerų žmonių pagalbos – nė iš vietos. Bet viską lemia, kad esi savo mylimuose kraštuose… Parengė Česlovas Iškauskas.
Pagaliau – savo namuose
Po tiek metų klaidžiojimų plačiojoj tėvynėj grįžau į buvusį savo namelį, tik radau ne tai, ką buvau palikęs. Čia aš – jau ne šeimininkas, čia šeimininkauja okupantas, atėjūnas. Čia aš – jau svetimas pilietis. Net toji ruskė majoro žmona pasakė, kad man čia nepaložina nė gyvent, nė sodo, kurį mudu su žmona sodinom, auginom, gėrybėmis naudotis. Su Lietuvninkaite nuoširdžiai pasisveikinom, apie šį bei tą pasikalbėjom, pagal savo išgales, kuom galėjo, tuom mane pavaišino. Besikalbant jau ir vėlus vakaras priartėjo, o kur teks nakvoti? Čia pas ją lyg nepatogu ir labai ankšta, mažas kambarėlis, ir tas užgriozdintas, nes stovi lova, stalelis, pora kėdžių, senovinis gramozdiškas bufetas. Net ir ant grindų maža vietos, bet vis tik vieną kitą skarmalą pasimetęs atsiguliau. Savo paltu užsiklojau ir neblogai išmiegojau po tų varginančių tolimų visos savaitės kelionių.
Ryte galvoj jau audė kiti planai: kur ir ką aplankyti. Netoli nuo mūsų buvusio namelio gyveno mano sesuo Julė – teko pas ją eiti. Atėjęs nustebau pamatęs jos lūšną. Tą naktį, 1958 metų kovo 8 dieną, buvo daug prisnigta, o ties jos bakūže tiek pripustyta, kad prieit nelengva, sniego sulig langais. Įėjęs į vidų susidariau tokį įspūdį, kaip ir pamatęs savo žmonos ir Dainauskienės to kolchozo Rudovkoje lūšną. Čia įeinant, o ir įėjus po kambarį vaikštant reikėjo dar daugiau pasilenkti, nes kaip tik išsitiesiu, taip galvą į balkį nusimušu. Langai maži, vėjo perpučiamos sienos iškrypusios, lubos ant drabužių spintos užgulusios. Sesė Julė vatupke apsivilkus po kambarį vaikštinėja. Pasisveikinam, vienu kitu žodžiu pasikeičiam, šiuom tuom pavaišino. O ir kuom jinai gali pavaišinti dirbdama savo žento įstaigoj valytoja ir gaudama 150 rublių į mėnesį. Nė nebandžiau pasakoti apie 12 metų Sibiro nelaisvėj praleistą laiką, suėmimą, baisų tardymą, badą, šaltį, tą dešimties metų sunkią katorgos naštą.
Ir sesė Julė, ir kiti mano giminės ar pažįstami – visi renčia apie patirtas savo gyvenimo negeroves. Ką aš kalbu, jie ta ausim negirdi. Manęs nieko neklausdami pradeda pasakoti, kaip jie gyveno, kaip juos vargino banditai ir enkavedistai, na, ir kitas smulkmenas, ko neverta čia nė minėti. Bet juk jų basom kojom, tik skarmalu apvyniotom, niekas su šunimis nevarė į Sibiro 40 laipsnių šaltį laukan patikrinimui. Jiems kasdien kratų nedarė. Jie šalčio ir alkio nekentėjo, per tardymą užmuštinai niekas nemušė. Nė vienam iš jų priėjęs banditas sagų iš rusiškų vatupkių neišpjovė, atėję banditai ar enkavedistai nenurengė, nenuavė paskutinių batų. Ar jiems irgi po 2–3 dienas etapais vežant valgyt nedavė, vietoj vandenio atsigerti sniego kas atnešė? Juk jų nevežė prekiniuose vagonuose iki Krasnojarsko sausio–vasario mėnesiais penkias savaites laiko, kai buvo 40–45 laipsniai šalčio, jų moraliai niekas neskriaudė, nesakė – tu fašistas, banditas, tu toks ir anoks. Ir baisiausiais žodžiais niekas neiškoneveikė. Tai kuo gi jūs esate apčiuopiamai nuskriausti, nukentėję?! Kokį pagrindinį baisų išgyvenimą jūs patyrėt? Čia dar daug ką negera būtų galima parašyti, bet palikim tai ramybėje.
Tą pačią dieną aplankiau savo gerus kaimynus Šerūnus. Apie šį bei tą pasikalbėjom, pasivaišinom. Padėkojęs už viską išvykau pas Antaną Čėplą, su kuriuo daug metų nuoširdžią draugystę palaikiau. Kuo nuoširdžiausiai pasitiko ir priėmė mane, pradėjo vaišyti ir jisai, ir jo žmona Kastulė Simaškienė. Abu šio to klausinėjo: kaip kelionė sekėsi, kaip ten, tame nelaimių krašte, Sibire, sekėsi, kaip ėjosi gyvenimas – kalbų kalbelių netrūko. Taip besikalbant Kastulė dar į lubas šepečiu pabeldė kaimynams Lenčiauskams. Tie atbėgo uždusę, lyg nusigandę, pamanė, kad kas Čėplas užpuolė, mat Antanas buvo laikrodininkas ir jam nemažai gražių ir brangių laikrodžių atnešdavo taisyti. Abudu Lenčiauskai, mane pamatę, nustebo iš netikėtumo, tuojaus griebė sveikinti, bučiuoti. Dar daugiau pagyvėjo visa aplinka, ėmėm vieni su kitais įvairiausiais gyvenimo įspūdžiais dalintis. Vėl užvirė karšti pokalbiai prie vaišių stalo. Vieni kitiems pasakojom apie savo per tą laikotarpį patirtus gyvenimo blogumus ar gerumus. Prie vaišių stalo, kur Čėplai taip vaišingai pasireiškė, ir laikas greit praėjo, nė nepajutau, kaip ir vėlus vakaras atėjo. Aš pradėjau kažką apie nakvynę postringauti, o mano gerieji prieteliai nė nemanė kur kitur mane išleisti nakvoti. Po tos ilgos kelionės dar vis buvau pavargęs, greit pajaučiau galvoj sunkumą ir svaigimą. Šeimininkė Kastulė, pamačiusi, kad aš noriu miego, paruošė guolį, kuriame greit užmigau kietu miegu.
O išsimiegojęs kitą dieną skubau laiško rašyti savo šeimynėlei į Čeremchovą pranešdamas, kad laimingai parvykau ir jau esu Marijampolėj. Parašiau, kur apsistojau, apie kitus naujo gyvenimo dalykus, apie kelionėje patirtus įspūdžius, apie tai, kad važiuodamas per Lietuvą nemačiau tokių kolchozų kaip Sibire, kad man malonų įspūdį paliko Lietuvos kaimai, nes visur dar gyvena ūkininkai, tik kad truputį apšepę tie ūkiai, ir kita. Daugiau iš Lietuvos gyvenimo aš joms parašiau vėlesniuose laiškuose.
Mano vizitai pas gimines ar geruosius pažįstamus dar nesibaigė. Gyvenu pas Antanus, jaučiuosi kaip namie, tas pats, kaip pas tėvus – pareinu, nakvoju, valgau. Dažni išgėrimai, manęs niekuomet nepraleidžia, neaplenkia nepakvietę. Siūliausi sumokėti už nakvynes, maistą, bet jie neėmė nė už ką, tad aš pradėjau pats pirktis produktus. Už pastogės prieglobstį siūliau pinigų – irgi neėmė. Pradėjau retyt nakvynes, daug kartų miegojau pas kaimynus Šerūnus, kuriuos galiu irgi tik geru žodžiu paminėti. Pasitaikydavo, kad ir vėlokai pareidavau. Man nebuvo tas malonu, tačiau vargais negalais pasibelsdavau į duris ir jie jas atidarydavo nieko nebumbėdami. Bet dar šiek tiek apie pirmąsias mano sugrįžimo dienas.
Man bebūnant antrą dieną pas Antanus, sužinojusi, kad aš parvykau, ateina manęs aplankyti sesės Julės dukra Aneliukė Staradubsuvienė. Na, ir vėl ta proga vaišės. Pasivaišinome, Aneliukė gana vėlokai susiruošė namo, aš ėjau jos palydėti iki autobuso sustojimo. Lauke gana atšiaurus vėjelis pūtė ir buvo šiek tiek šalčio, snigo, pustė, visi net pašiurpę skundėsi šalčiu – sušalo, o aš, Sibiro šalčių paragavęs, tik šaipiausi iš tokio šaltuko.
Mano vizitai vis dar tęsėsi. Pabudęs ryte planuoju, ką šiandien iš giminių aplankyti. Pasirinkau pusseserę Stasiukę, dabar Stanaitienė. Ji gyveno gelžkelio stoties namuose, vadinamuose bunkeriu. Kaip tik pas Antanėlį buvo atėjusi sesė Julė manęs pažiūrėti, kur aš dingau. Tad mudu ir nukeliavom pas Stasiukę. Čia vėl tas pats kartojosi, kaip pas Antanėlį ar kitur, – vaišės ir gėrimai, fotografavimasis, geri ir riebūs valgiai, o prasimankštinti nėra kur ir kaip, tad ir apsisunkino vidurių virškinimas. Staselė man išeinant dar storiausių per visą sprindį lašinių į portfelį įvertė, kad savo šeimynėlei į Sibirą nusiųsčiau. Aš taip ir padariau. Kitą dieną dar nupirkau lašinių, naminės dešros, obuolių ir kitų produktų, viską sudėjau ir išsiunčiau į Čeremchovą savo šeimynėlei.
Gerų žmonių, giminių ar šiaip prietelių netrūko, bet jų lankymą teko atidėti vėlesniam laikui, nes reikėjo rūpintis, kaip prisiregistruoti. Kaip tik man bebūnant pas Lietuvninkaitę ir mudviem apie tai besikalbant, ateina kaimynas Šerūnas Antanas. Na, jau visi trys apie tai tariamės. Aš Šerūno klausiu, kur, kam ir kaip rašyti. Šerūnas sako, kad rašyčiau miesto vykdomojo komiteto pirmininkui, o prisiregistruoti reikia bandyt pas Lietuvninkaitę subnuomininku. Jinai dar pasirašė raštelį, kad sutinka priimti subnuomininku. Nuėjau į epidemijos skyrių pažymėjimo apie gyvenamąjį plotą. Ten darbuotojai pečiais trauko, rokuoja, kad mažas plotas. Aš sakau – išsiteksime, tad jie tik šyptelėjo ir išdavė man tą pažymėjimą. Miesto vykdomajam komitetui pristačiau tas šiokias tokias špargalkes, jie pasakė, kad kitą savaitę bus posėdis.
Paskirtą dieną įvyko posėdis. Jame sėdėjo gana daug miesto galvų: iš saugumo, iš milicijos, iš partijos, iš vykdomojo – visi tardė, klausinėjo. Saugumo atstovas klausė, ar daugiau tuom neužsiiminėsiu, kaip iki teisimo. Man teko sakyti, kad neužsiiminėsiu. Nutarė man leisti apsigyventi Kapsuko mieste pagal nurodytą adresą – Kalkinės gatvė 9.
Tą reikalą sutvarkęs skubu savo šeimynėlei rašyti į Čeremchovą, kad jau prisiregistravau ir kad gyvenu pas Antanėlį. Kartu su laišku nuo savos šeimynos gavau šiokių tokių pavedimų: turėjau namų darbo skarelių, lietuviškom spalvom išaustų, nupirkti ir joms išsiųsti. Kituose laiškuose užprašė, kad atsiųsčiau bet kokio pavidalo sidabro laužo. Ir šito šiek tiek čia prigraibsčiau ir išsiunčiau. Kartu pridėjau obuolių, kriaušių, lašinių.
Šiek tiek susilaikiau nuo savo geradarių lankymo. Tik teko pabuvoti vardinėse pas prietelius Lenčiauskus. Čia kartu šventė Juozines ir mano grįžimą iš Sibiro. Man visur teko su zorkiu darbuotis, fotografuoti.
Kai prisiregistravau, vėl pradėjau tai pas vienus, tai pas kitus gimines lankytis. Dar nebuvau aplankęs Aneliukės Staradubsuvienės šeimos. Vieną dieną ir pas ją apsilankiau. Čia vaišinomės, fotografavomės, su jos vyru Kolia susipažinau. Jisai pareiškė, kad, jeigu mane skaitysite gimine, tai ir jisai skaitysis kaip su giminėmis. Aš jam sakau, kad mes su Aneliuke neišvengiamai giminės, tad tuo ruožtu ir su Kolia esame giminės. Nuo tada mes daug metų palaikėm giminystę, draugystę ir su Aneliukės dukterimi Regina, nes anksčiau dažnai mudu su žmona jos vengėm susitikti.
Apie gegužės pradžią atsiradau pas pusseserę Elytę Omilevičienę, vieną iš jauniausių Lukoševičių mergaičių. Ji mieste, Švietimo gatvėj 10, savo namelį vargais negalais pasistatė. Tuom laiku ten kartu gyveno jos motina, 6–7 metų mergaitė Birutė ir 10 metų sūnus Petras. Čia zorkiui buvo darbo, nes visokiom madom fotografavomės, net Elytę su vyru Kostu dviračiais važiuojančius nutraukiau. Buvo ir kitokių nuotraukų. Gerai pavaišino, nuoširdžiai pasikalbėjom, man namo besiruošiant Elytė į portfelį gerą gabalą lašinių įvertė.
Po dienos kitos miesto sode susitikau su pusbroliu Antanu Lukoševičium ir jo žmona, dar kartu buvo Omilevičiai. Po trumpo pasikeitimo keletu žodžių Antanas kvietė pas juos užeiti į Tulpių gatvę, čia kartu buvo ir Stasiukė Stanaitienė. Aš ir Omilevičiai ėjom pas Antanus, o Stasiukė nėjo. Kiek vėliau teko sužinoti, kad Stasiukė su Antano žmona Irena dėl kažkokių pletkų nesutarė. Atsidūrę pas Antanus, čia, kaip ir visur, be taurelės neapsiėjom, kaip ir be zorkio. Maloniai ir nuoširdžiai tą šventadienio pusdienį praleidę išsiskirstėm kas sau.
1958 metų birželio pradžioje nuėjau vėl Aneliukės Staradubsuvienės aplankyti. Ten radau iš Rūdvališkių atvykusius pusbrolį Lukoševičių Kazį su žmona Onute (tuo metu gyveno dar savo gimtinėj, Rūdvališkėse). Susitikus po 12 nesimatymo metų užsimezgė nuoširdi kalba, atsirado ir mintis palaistyti mano grįžimą. Kaip tik ten, beveik vietoj, už upelio, Černiachovskio gatvėj, dar nuo senų laikų veikė vadinamasis Klimaitės restoranas (nors tos Klimaitės nė kvapo ten nebuvo jau nuo 1944 metų rudenio). Mudu su Kaziuke nueinam į tą restoraną iš gėrimų šio bei to parnešti. Kai įžengėm į vidų, nuėjom prie bufeto, mano pusbroliukas kažkaip užpakalyje manęs atsidūrė, atseit – tu pargrįžęs iš kalėjimo, iš Sibiro, tu imk bonką. Parsinešę kažkokio geresnio gėrimo, po taurelę kitą pasivaišinom, tada visi išėjom į kiemą fotografuotis. Visi mano zorkiui ramybės neduoda, kur tik pasisuksi – ten tas zorkis kainuoja. Nieko ypatingo ten nepatyriau, tik pastebėjau, kad Kaziuko žmonelė gana linksmo būdo, kalbi ir nuoširdi moteris, vaišinga. Tai ir vėliau patyriau, kai tik tekdavo pas juos pabuvoti, niekuomet neišleisdavo nepavaišinusi.
Už savaitės aplankiau savo artimuosius Pockevičius Kalkinės gatvėj. Čia tas pats – kuo nuoširdžiausios vaišės, fotografavimasis ir kita. Šitie kaimynai geriausiai atsilygino už tą mano meno darbą, jiems ilgam liko nuotraukų atminčiai, man – rublis, kitas ir natūra. Taip begyvendamas kaip koks kavalierius, besišvaistydamas šventadieniais su zorkiu, jau pradėjau rublį užsidirbti, bet tai nebuvo pagrindinis gyvenimo šaltinis, nors tų giminių ar pažįstamų sąrašas dar nesibaigė. Kur tik ką iš giminių ar pažįstamų susitinku, visi kviečia į svečius, bet jau ne pas visus eidavau.
Pradėjau galvot, kaip rasti pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Kaip tik pradžiai pasitaikė pas buvusius kaimynus Malinauskus Kalkinės gatvėj suremontuoti šulinį. Padariau naują šulinio dangtį, suremontavau kambario duris, už tai man kuo geriausiai atlygino. Pas sesę Julę sutvarkiau kambario ir koridoriaus duris – už tai irgi gavau 25 rublius, pas pusseserę Staselę Stanaitienę namui pundamentą betonavom, iškasėm tranšėjas, akmenis geležiniu šepečiu šveitėm, plovėm, su storom armatūros vielom sumaišę į tą kanalą vertėm, stipriai trombavom. Taip 4 dienas sunkiai padirbęs gavau 100 rublių ir pavalgyti. Švietimo gatvėj mudu su Lenčiausku ištinkavom mūrinio gyvenamojo namo vidų, čia uždirbau 200 rublių. Dar tuo laikotarpiu vis sekmadieniais šen bei ten pasišvaistydavau su zorkiu – taip pat vieną kitą rublį prisidurdavau.
Visą laiką susirašinėjau su savo šeimynėle, vis paliesdavau opiausią klausimą – kada jos gaus leidimą grįžti į savo gimtinę. Kaip tik šiuo metu mūsų buvusi kaimynė Marytė Brinevičiūtė pasiūlė kambarį. Tas kambarys buvo gerokai apleistas, bet sutarėm, kad aš suremontuosiu su jų medžiaga, o už darbą atsiskaitysim nuoma. Sutarėm mėnesiui 80 rublių. Gražiai suremontavau per 3 savaites ir pradėjau gyventi. Na, o kaip pradėti gyventi, kad nė baldo, nė paklojimo neturiu. Dvi porines lovas dar pas kaimynus Šerūnus radau. Kaip tik tą kartą buvo atvykęs pusbrolis Petras iš Zarasų, jisai man padėjo tas lovas su matrasais ir rašomąjį stalą pargabenti, sutvarkyti. Padušką skolinau iš kaimynų, dekį – taip pat. Iškart buvo nesmagu – elektros neturėjau, nes remontuodamas viską nuardžiau. Tad teko iš naujo viską išvedžioti. Paskiau kreipiausi į kaimynę Oną, kad leistų prisijungti. Ji sutiko, tik visą laiką teko už elektrą mokėti dvigubai – ir už ją. Jinai buvo sena merga ir didelė isterikė, nenorėjau prie kvaišos bobos pristoti.
Per tą laikotarpį aš vis rūpinausi, kaip atsiimti savo namelį. Daug kartų ėjau į rajono vykdomąjį komitetą pas pirmininką Dobrovolskį, rašiau Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui Paleckiui, važiavau į Vilnių, į saugumo komitetą. Čia mano bylą surado, bet nieko man tuom tarpu nepaaiškino, tik sako – jūs daugiau nevažinėkit, mes atsiųsim atsakymą. Taip už mėnesio laiko man pranešė, kad aš sugrįžęs iš Sibiro be turto grąžinimo. Nusivylęs kuriam laikui nutraukiau rašinėjimą dėl to namelio grąžinimo, nes vis vien kaip žirniais atsimušu į sieną.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
