Grįžusi šeima buvo laiminga…
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Iš tremties anksčiau grįžęs Jonas Dapkūnas pagaliau sulaukia ir savo moterų. Šeimai suremontavo šiokį tokį būstą, nes savo namelio Dapkūnai taip ir neatgavo, o tremtinių niekas nenorėjo registruoti… Naują ištrauką iš Sūduvos šviesuolio prisiminimų parengė Česlovas Iškauskas.
Grįžta žmona ir dukra
Su šeimynėle vis susirašinėjom, aš jų klausdavau, kada išleis. Joms rašiau, kad kambarį susiremontavau, kad jame gyvenu, kad laukiu jų parvažiuojant. Ir taip už pusantro mėnesio, 1958 metų rugpjūčio 5 dieną, jau vykau į gelžkelio stotį jų pasitikti. Čia po pusmečio susitikus visiems trims džiaugsmo ašaros per veidus riedėjo dar ir dėl to, kad po dvylikos su puse metų vėl buvom savo gimtame krašte, Lietuvoje.
Grįžus šeimynėlei iš to nelaimingo Sibiro, vėl pradėjau judinti savo namelio atgavimo reikalus. Kartą pas mus atsiranda Plečkaitis, Paleckio draugas1. Jis kartu su Voldemaru Smetoną vertė. Po to nepasisekusio pučo Plečkaitis pabėgo į užsienį, pabuvojo Lenkijoj ir kitur. Tuom kartu jis gyveno Vilkaviškyje. Su juo užvedu kalbą apie namelio grąžinimą. Jisai sako pabandysiąs į Paleckį kreiptis. Tuo reikalu sutarėm, aš dar vieną kitą špargalkę ir kelionei 50 rublių įdaviau. Kaip vėliau sakė, Paleckis atidžiai išklausė mano reikalą ir savo draugui pareiškė, kad nenorįs veltis į tokią politiką. Na, ir vėl keletas žirnių atsimušė į sieną.
Apsiraminę pradėjom rūpintis kasdieniu gyvenimu. Mūsų ištekliai buvo labai riboti, galėjom mėnesį kitą pratęsti be darbo, o ką toliau daryti? Aš galvojau eiti prie statybų, mūrininku, nes tą specialybę Sibire gerai įsisavinau, bet jau baigiau 60 metų – fiziškai esu gerokai išsekintas, tokis sunkus darbas senus kaulus lamdo. Iš Sibiro darbo stažo turėjau daugiau nei trejus metus. Pensiją užsidirbti maža vilties, žmona darbo stažo nė vienerių metų neparsivežė, nors kolchoze dirbo 7 metus. Nėra kaip išreikalauti, nes pametė tą skurdų Rudovkos kolchozą ir su manim išvyko į Čeremchovą. Kapsuke apėjau keletą organizacijų ir įstaigų, darbo niekur negavau, mat šiek tiek griešnas, bet ką darysi – laikas bėga ir gyventi reikia.
Vieną sekmadienį mudu su žmona išėjom į turgų pasidairyti, pažiūrėti, kuom kas turguj užsiima, kas ką parduoda. Mudu daugiau turėjom galvoj kepurių siuvimą, nes aš šiek tiek pramokau dar lageryje būdamas, žmona čia likusi nuo 1946 iki 1949 metų kovo 25 dienos šiaip taip siuvo kepures ir turguje realizavo. Ir šitaip mudu nutarėm kepures siūti. 1958 metų rugpjūčio 30 dieną, pirmadienį, pradėjom kurti kepurių planą. Žmona siuvo tuo skurdžiu laikotarpiu, po karo, tada žmonės dar nebuvo toki puikūs, išrankūs, tiko ir šleivos, kreivos, o jau 1958 metais buvo šiek tiek atkutę, reikalavo kokybiškesnės prekės nei prieš 10 metų. Iš pradžių mudviem prastokai sekėsi. Anuomet jinai iš tų nekokybiškų uždirbdavo šiek tiek sau pragyvenimui ir mudviem lageriuose padėjo badą numalšyti, už ką mudu su Kazyte jai tariam kuo nuoširdžiausią ačiū.
Mane Sibire, Krasnojarsko lageryje, vargas, bėdos ir badas išmokino daugiau žiemines kepures siūti. O geriausiai visko moko laikas. Turguje įvairiausių žmonių sutikdavom – vieni perka, kiti apžiūrėję padeda ir nueina, dar kiti pataria, pamokina, treti pagiria. Ir taip mudu žmonės išmokino. Pasidarėm visam mieste, o gal ir rajone geriausi įvairiausių kepurių fasonų ir modelių siuvėjai – meistrai, nemaža ir moteriškų pasiuvom, daug pagyrų girdėjom. Taigi iš kepurių pagrindinį pragyvenimą susikūrėm, retkarčiais ir su fotoaparatu pasidarbuodavau.
Iš Sibiro grįžusios Kazytės reikalai buvo nelinksmi, mat Kapsuke jos neregistravo. Teko kreiptis į gerus prietelius pagelbos. Vyko į Druskininkus, kur padedama senos draugės, daktarės Vosylienės, prisiregistravo ir jau tapo visateise Lietuvos piliete. Ten ilgai nešilo, išvyko į Kauną. Vėl visko teko patirti, sunkiausia buvo su butu. Apie tai vėliau.
Kazytė kas sekmadienį parvažiuodavo pas mus. Jai toptelėjo mintis, kad mes persikeltume iš šios purvinos Kalkinės gatvės į miesto centrą. Ir taip sukurstyti pradėjom teirautis, kur ir kaip čia, mieste, įsikurti. Būnant pas prietelius Antanus netikėtai apie tai išėjo kalba ir staiga Simaškienė Kastulė sako: „Mūs name, virš parduotuvės, visas aukštas tuščias, neįrengtas.“ Bet kaip ir į ką kreiptis tuo reikalu? Jinai sako, kad pakalbės su butų skyriaus inžinierium Žiginsku. Kaip tik toks sutapimas – ateina pas Antanas ir inžinierius Žiginskas. Aš viską išdėstau, ką galvoju apie buto įrengimą. Mes sutariam, kad aš paduosiu pareiškimą miesto vykdomojo komiteto pirmininkui, prašysiu leidimo savo lėšomis įsirengti gyvenamąjį butą. Taip ir padariau, leidimą gavau.
Tą butą teko įsirengti nelengvom sąlygom, turėjom maža pinigo, statybinių medžiagų sunku gauti. Tada privatiems valdiškų paskyrų nedavė, teko visą medžiagą privačiai susigaudyti, o privačiai – viskas brangiau. Nedaug samdžiau meistrų, su kaimynu Lenčiausku mūro sienose langus kirtom, nes ten nebuvo nė mažiausios skylės į lauką, o mūras statytas dar Smetonos laikais. Mudu su Lenčiausku nepramušėm skylių langams, teko samdyti stipresnius vyrus. Du pilnus langus ir dvi puses tie vyrai išlaužė per dieną. Už skylę sumokėjau po 60 rublių. Lentų sienoms, grindims, luboms kalti Kazytė visą mašiną parvežė iš fabriko. Jo direktorius buvo mano tolimas giminaitis Dapkūnas Vincas. Pinigų už tas lentas neėmė, tik už mašiną užmokėjau 700 rublių. Jisai sakė, kad čia pradžiai gyvenimo. Ir tai tikrai buvo to įsirengimo pradžia. Kieme išdėsčiau stačias lentas, kad greičiau išdžiūtų. Kazytė antru reisu parvežė rąstų mašiną. Pakeliui užsuko į Šešupės kolūkį, lentpjūvėj pusę iškeitė į lentas, tad tų lentų viskam pakako.
Su Lenčiausku pradėjom lentas grindims obliuoti. Sunkokai ėjosi, nes lentos dar nesausos. Po šniūru nutašėm, šiek tiek leistuvu nuleidau ir taip be jokių spuntų 2 grindis rusiškai dėjau. Tada sienas, lubas pradėjom kalti, plytų pečių statyti, taip pat virtuvę su pricu3 statėm, ant aukšto gana ilgą „kiaulę“ nuo mūs dūmtraukio iki pagrindinio kamino teko išmūryti. Nelabai dūmus traukė, reikėjo dažnai virtuvės plytą ir tą pricą, „kiaulę“ krėsti. Mano įrengimo darbai po truputį stūmėsi pirmyn. Tuo metu, kai aš rengiau tą butą, žmonelė užgulus nuo ryto iki vėlaus vakaro siuvo kepures, o sekmadieniais abudu eidavom į turgų jų realizuoti. Kada mažiau, kada daugiau – kartais 5–8, kartais vasarinių ir 20 parduodavom. Žieminių rekordas buvo 10–12 per turgų, bet daugiausia pasitenkindavom pardavę 2–6 štukas. Iš klientų medžiagos, iš įvairių kailių pasiūdavom 10–12 žieminių kepurių, tai iš viso per šitą mūsų siuvimo 20 metų laikotarpį tokių „derlingų“ žiemų buvo 3–4. Dabar čia, Pušinio gatvėj, kur gyvenam nuo 1976 iki 1978 metų pabaigos, iš viso klientai yra atnešę pasiūti apie 20 žieminių ir apie tiek vasarinių kepurių.
Tame įsirengtame bute Dzeržinskio gatvėj4 jautėmės labai gerai, laisvai, nes gyvenom virš parduotuvės. Kartais gerokai pasitrankydavom, net būdavo ir pagėrimų, pašokimų, ir dainos skambėdavo, bet už tai mums niekas nepriekaištavo, nes ir nebuvo kam – parduotuvės klientai apsipirkdavo ir išeidavo, o vedėja ir pardavėjos buvo labai geri žmonės, kartais dar sakydavo, kad joms smagiau, linksmiau dirbti. Taigi palikę tą purviną Kalkinės gatvę nė kiek nesigailėjom. Butą per keturis mėnesius įsirengėm, su miesto vykdomojo komiteto butų valdyba sudarėm sutartį, kad aš už tą butą penkerius metus nuomos butų valdybai nemokėsiu. Iš viso buto įrengimas kainavo 8 750 rublių. Tame įsirengtam bute gyvenom nuo 1959 metų birželio iki 1964 metų lapkričio. Įsirengdami šį butą šiek tiek į skolą įlindom, bet bėdos spaudžiami abudu daug dirbom, siuvom kepures, aš dar su fotoaparatu šen bei ten pasišvaistydavau.
Buvau ir esu didelis fotografavimo mėgėjas. Dar Sibire kartu su Kazyte pirkom fotoaparatą „Zorkij“. Jis buvo šiek tiek sugedęs, ryškumo negaudavau, bet tą gedimą radom, pataisėm ir toliau gerai fotografavo. Vėliau turėjau fotoaparatus „Zorkij“, „FED“, „Zorkij 6“, „Zorkij 4“, „Zenit“, „Maskva 5“, „Start“, „Leningrad“, „Liubitel“, „Fotokamera 13/18“, vokišką plačiajuostį „Fakor“, „Praktica“. Turėjau 4 didintuvus: tris pirkau ir vieną pats pasidirbau. Iš viso didintuvams išleidau 200 rublių, aparatams fotografuoti – 1 100 rublių. Pajamų apskaitos nevedžiau.
——————————————————–
1 Jeronimas Plečkaitis (1887 m. gruodžio 10 d. Keturvalakiuose, Vilkaviškio apskritis – 1963 m. spalio 29 d. Pilviškiuose, Vilkaviškio rajonas) – mokytojas, Lietuvos politinis veikėjas, socialdemokratų aktyvistas, 1927 m. nesėkmingo sukilimo prieš A. Smetoną organizatorius, kalintas ir vokiečių, ir lietuvių, ir sovietų. Buvo ištremtas į Tiumenės sritį, grįžo 1955 m.
2 Spuntas – lentos išpjova.
3 Pricas – mūriukas prie krosnies.
4 Dabar Pranciškos Butlerienės gatvė, pavadinta 1693 – 1769 m. gyvenusios grafienės, garsios meno mecenatės iš Ščiukų giminės vardu. Su juo susijęs ir Marijampolės atsiradimas. Grafai Buteliai valdė Prienų seniūniją.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
