Pagaliau susirinko plati giminė…
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Tai priešpaskutinis Sūduvos šviesuolio Jono DAPKŪNO prisiminimų fragmentas: keliauja pas ištekėjusią dukterį, grįžta į Marijampolę, tvarkosi savo būstą, iš kurio po 10 metų tremtiniai iškeldinti…
Į Kauną pas dukterį ir atgal
Kazytė Kaune įsitaisė kooperatinį butą – dviejų su puse kambarių, su visais patogumais. Sugundė ir mus pas ją persikelti gyventi – jinai viena, vietos pakankamai. Taip mes 1964 metų lapkričio 4 dieną atsidūrėm Kaune, adresu Vydūno alėja 9-8. Čia iš pirmų dienų buvo liūdnoka, butas nešildomas, drėgna, šalta daugiau kaip savaitę. Vėliau šie reikalai pasitaisė – šilta, švaru, visi patogumai. Kiek pasidžiaugus šiuo geru gyvenimu, prasidėjo prisiregistravimo vargai. Mudviem su žmona pusė bėdos, dar mes iš Kapsuko neišsiregistravę. Galim grįžti, bet kur? Butą perleidom kitiem. Kazytei blogiau, jinai į tą butą sudėjo visas savo kuklias pajamas, rūpestį. O kur jai išeiti iš to buto? Tas reikalas ir mums, ir jai nemažai rūpesčių kėlė, o jai dar ir ašarų. Tėvams labai sunku žiūrėti į mylimą dukterį, kai ji gailias ašaras šluosto. Teko tuo reikalu daryti rodą, o tas kaštų pareikalavo iš mūsų, tėvų. Mūsų lėšos sekte seko ir tapo labai ribotos. Kepurės, toji adata jau sunkiai atlaikė visas netikėtas išlaidas. Kaune mudu nedaug turėjom pajamų, per tuos buvimo čia metus vos vieną klientą turėjom, kuris kepurės atėjo į namus, ir tas buvo pažįstamas iš Kapsuko. Tad teko važinėti į Kapsuką, mat čia dar buvo likę nemaža pažįstamų, tad jie ir buvo nuolatiniai klientai.
Važinėjom sekmadieniais. Tekdavo 5 val. ryto keltis ir važiuoti 6 val. Kaliningrado mašina. Važiuodavom abudu su žmona. Čia šaldavom, drebėdavom visą dieną, nes nelegalus šitas darbas, pardavimas. Tekdavo ir puslitrį alkoholio suvartoti. Taip į mėnesį išlaidų irgi susidarydavo, vien kelionė apie 40 rublių.
1965 metų birželį mūsų šeimynoj atsirado ketvirtas asmuo – Kazytė ištekėjo. Tas jos vyras, Stasys Valionis, iš nepasiturinčių. Gyvenam mėnuo, kitas, mudu su žmona iš skūros neriamės, dirbam, skubam, rūpinamės, kaip pagauti rublį, kaip pigiau įsigyti maisto produktų – vis tik keturiems reikia pavalgyti. Pagal mano apskaičiavimą į mėnesį maistui mažiausiai reikia 120 rublių. Jiedu mažai per abudu duoda – vos 25–30 rublių. Taigi išlaidos padidėjo, o mūs pajamos net truputį sumažėjo, tai kaip čia reikės gyventi?
Laikas slinko. 1965 metų vasara buvo gana graži. Čia būtų gera gyventi – visur švaru, gražu, maloni, puiki aplinka prie ąžuolyno parko, grynas oras, kur tik pažvelgsi, ypač iš ketvirto aukšto balkono, žaluma. Mudu su žmona apsidirbę išeinam pasivaikščioti, šviežiu oru pakvėpuoti. Daugiausia po tą ąžuolyną, po Vytauto parką, kur poetas Vytautas Montvila susiraukęs kiurkso paunksnėj1. Kaip gera, rodos, tik gyvenk ir norėk, bet… Bet ne per daug tas viskas miela, vis ant širdies kažkas užgulę, vis į galvą kažkas dingteli – prisiregistravimai, uždarbiai, pragyvenimai ir t. t.
Kazytę priregistravo per įvairiausius patepimus, o mudviejų su žmona pasus grąžino, neregistruoja. Tik mudu per daug jau nė nesijaudinam, pasitarėm, kad, kaip pusbrolis Vincas yra pasakęs, kol nevėlu, neškit kudašių iš Kauno. Reikia iš Kauno bėgti. Kartą lyg baikom apie tai išsikalbėjom su mano pussesere Stasiuke (jinai turėjo pasistačiusi neblogą namą Nidos gatvėj, 4 numeris). Ji sutiko mus laikinai priimti pagyventi. Na, ir vieną dieną sutarėm su pusbroliu Vaciumi, kad mus nuveš, iškraustys atgal į Kapsuką.
Kai mes atvažiavom su savo kuklia, prasta ir maža manta, mus pamačiusi toji Staselė Stanaitienė net išsigando, sako: „Jūs iš tikrųjų atsikraustot?“ Aš jai sakau – kaip matai, Stasele, kaip sutarėm, taip ir padarėm. Davė vieną gana gražų ir jaukų kambariuką, susinešėm tuos savo kraustulius. Kambarėlis buvo į pietus, šildomas radiatorium. Tik jame buvo šaltoka, tad kepures teko siūti apsivilkus kailinukais. Su šeimininkais gražiai sugyvenom, nors ir vienoj virtuvėj valgį gaminome, bet jokių nesusipratimų nepasitaikė. Mūsų darbas buvo tas pats, jau iš pirmų dienų pasitaikė klientų, davė darbo. Taip pat ir turgun ruošėm, buvom visiškai patenkinti tuo, kad grįžom į Kapsuką. Gyvenom ir džiaugėmės. Dar ir su fotoaparatu šiek tiek pasitaikydavo darbelio. Taip bedarbuodami nė nepajutom, kaip mėnesį pragyvenom. Jei ne Kazytė su Aldute, galėjom dar ilgai pas Stanaičius gyventi, nes šeimininkas Jurgelis mums žadėjo viršuj įrengti du kambarius. Tik tą visą mūsų gyvenimo planą Kazytė su Aldute apvertė aukštyn kojom. O buvo taip…
1965 metų lapkričio pabaigoj mirė mūsų dukros Kazytės buvusios geros draugės Aldonos Orintaitės-Morkeliūnienės, dabar daktarė Vosylienė2, motina, taip pat daktarė Orintienė. Mirė pas dukterį Aldoną Druskininkuose. Velionė čia, Kapsuke, adresu Sodo gatvė 5, turėjo savo butą ir dantų gydymo kabinetą su įvairiais aparatais, gydymo įrenginiais. Bute du dideli 48 kv. metrų kambariai, bendra virtuvė, be to, visur gausu įvairiausių gėlių. Kazytė su Aldute prikalbino mus eiti gyventi į tą velionės Orintienės butą. Ten buvo daug brangaus inventoriaus, vertingų baldų ir kita. Ir taip mudu su žmona prižadėjom persikelti į tą peršamą butą.
Nedelsdami, už dienos ar kitos, pasisamdėm traktorių ir nusigabenom savo varganą mantą į prabangius kambarius. Mūsų baldų nė nereikėjo, nes jie visai nesiderino prie tos aplinkos. Pagalvojom, kad nors kartą gyvenime pagyvensim prašmatniai, bet, deja, po dienos kitos ta prabanga mumi buvo neįdomi. Jau gruodžio mėnesį šaltukas gerokai spustelėjo, tad gėles radom beveik visas prišalusias, vieną radiatorių sprogusį. Su Stanaičiu Jurgeliu pradėjom remontuoti. Tą sutvarkęs užkuriu, paleidžiu karštą vandenį, pasirodo – dar du radiatoriai sprogę. Visų nevaliojam suremontuoti. Remontą nutraukėm, nes medžiagos trūko. Taip ir pasilikom šaltuose kambariuose. Ką toliau daryti? Nepatogu pas Staselę vėl prašytis, kad priimtų. Na, ir pradėjom vargelį vargti su šildymu: įsitaisėm senovišką kerogazą3, bet tokiems aukštiems ir dideliems kambariams visai nieko negelbėja – padėtis be išeities. Tą smirdalą deginam ištisas dienas ir naktis, bet nieko negelbsti. Dirbam apsirengę kailinukais, kartais išeinam kur nors sušilti – daugiausia į parduotuves. Ten kartais ir gėdą apturim, nes pardavėjos tuoj užuodžia, kas čia žibalu dvokia.
Taip pavargę, pašalę per visą žiemą, numatę, kad tuose kambariuose vargu ar galėsim pasilikti, nes mums dviem ir kvadratūra per didelė, be to, šalta, nutarėm kur nors išsinuomoti, kad ir nedidelį, bet šiltą kambarėlį ar kur nebrangų nusipirkti, nes dar mudu po persikėlimo iš Kauno finansiškai silpnai stovėjom.
Šiaip gyvenimas slinko toliau. Dirbom įprastą darbą, siuvom kepures, į turgų nešėm – darbo užteko, tik gyvenk ir norėk, bet vis tas buto šaltumas gerą nuotaiką stelbė. Ir taip 1966 metų birželio mėnesio pradžioje mudu su žmona bevaikštinėdami ir beieškodami tokio ar kitokio kambarėlio – kad tik tik šiltas būtų – ties 2-ąja mokykla sutikom dar nuo senų laikų pažįstamą p. Bliuvienę iš Černiachovskio gatvės 30 numeriu pažymėto namo. Jinai tuom laiku pašto skyriuje dirbo, telegramas nešiojo. Pasisveikinę išsikalbam, kokiu reikalu mudu čia vaikščiojam, jog ieškom išsinuomoti ar nusipirkti mažą kambarėlį, kad tik būtų šiltas. Jinai ir sako: „Pirkit mano viršuj, tai tikrai bus šilta.“ Sutarėm, kad ateisim pažiūrėti.
Atkeliavę pamatėm nedidelį vos 13 kv. metrų kambarėlį ir virtuvę 6 kv. metrų, be to, palėpė, kur pasisuki, ten galvą nusimuši. Įspūdis nekokis, nelabai patrauklus, bet prispausti bėdų – o dar ir blogesniam kambary gyvenę – nutariam pirkti. Šeimininkė dar pareiškė, kad šitas jos namelis numatytas griauti, bet to nepabūgom. Sutarėm sumą ir kada su dokumentais eisim pas notarą.
Kai susitvarkėm pas notarą, ėmiausi daryti remontą, nes buvo labai apleistas, visur aprūkę, pajuodę, knibždėjo nemaža blakių. Visas kambarėlis ir virtuvė buvo iškalti šalevojinėm lentelėm ir kažkada prieškariniais laikais dažyta. Teko plauti, o tada dažyti. Viską išsidažę, gražiai susiremontavę, jau 1966 metų birželio 24 dieną tą savo varganą mantą iš Sodo gatvės vežimėliu susivežėm, susikraustėm, net truputį aplaistėm, nes tą dieną buvo dar ir mano vardinės.
Čia gyvenimas rutuliojosi normaliai: sveikatos abiejų neblogos, darbas eina, artinasi ir ruduo. Jau ir rugsėjis prasidėjo, vyrai pradėjo žieminėm kepurėm siūti nešti kailius, taip pat ir iš savo kailių siuvom. Dalį namuose užsakydavo, dalį turguje realizuodavom. Po truputį ir skolas pradėjom grąžinti, ką buvom pasiskolinę pirkdami šį šiltą kambarėlį.
Praėjus metams visi trys to namelio šeimininkai sutarėm padaryti išorės remontą – kiek tinką pataisyti, aptaškyti, duris ir langus nudažyti. Dar kitais metais tvartukus perstatėm, nes jau labai buvo nusenę, sulinkę, į žemę sulindę, durų nėjo atidaryti. Trečiais metais mudu su žentu Staseliu viduje darėm remontą. Vieną sienelę 80 centimetrų gatvės link nukėlėm, kambarys padidėjo trimis kvadratais, vėl viską išdažėm. Kaip tik tuo metu į svečius iš Sibiro buvo atvykusi Kazytės draugė Veročka Burova. Jos abi visą butą išdažė, kambarėlis tapo šviesesnis, jaukesnis. Ir taip šiame kambarėlyje gyvenom 10 metų ir du mėnesius. Su kaimynais gražiai ir taikiai sugyvenom, kol mus visus 1976 metų rugpjūčio 26 dieną komunistų partijos komitetas iškėlė. Atsidūrėme valdiškame penkių aukštų name. Mes, visi trys buvę to namelio šeimininkai, gavom po du kambarius su visais patogumais Pušinio gatvėj, 68 name, mūsų buvo 45 butas4. Nors čia kambariai geresni, bet ten vis vien buvo mielesni.
——————————————————————————
1 Vytauto parku ši vieta pavadinta 1930 m. per Vytauto Didžiojo jubiliejų, o paminklas Vytautui Montvilai pastatytas 1959 m (skulpt. Kostas Narkevičius).
2 Aldona Orintaitė – Vosylienė (gimė 1925 m.) kilusi iš garsios Juozo ir Agotos Orintų giminės, padėjusios knygnešiams ir studentams, Kotryna Gabuliūtė – Orintienė buvo garsi dantų gydytoja, persikėlusi su notaru A. Orintu iš Kauno į Marijampolę. A. Vosylienė 2000 m. daug P. Kriaučiūno surinktų knygų padovanojo tautinio žadintojo vardu pavadintai bibliotekai Marijampolėje (pagal laikraštį „Druskonis“, 2001 m. sausio 5-11 d.).
3 kerogazas – žibalinė viryklė.
4 dabar revoliucinio judėjimo dalyvio Broniaus Pušinio gatvė pavadinta aktoriaus Romualdo Juknevičiaus vardu.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)
