Dapkūnų šeima, apie 1975 m.
Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
Paskutine 26-ąja ištrauka iš Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimų baigiame šią kupiną darbų ir patirčių gyvenimo knygą. Tas įrašas darytas 1979 m. birželio 9 dieną, o kitų metų liepą – ir epilogas. Visas ištraukas parengė žurnalistas Česlovas Iškauskas pagal 2013 – 2018 m. leidyklos „Kriventa“ kalbininkų leidybai suredaguotą tekstą.
Mūsų šventės ir svečiai
Per tą dešimtį metų tebegyvenant Černiachovskio gatvės 30 name nieko ypatingo nebūta, ėjo normalus kasdienis gyvenimas. Daug dirbta prie kepurių ir fotografuojant nemažai pasižmonėta. Kasmet Jono, Kastulės, Kazytės, Staselio vardynos keltos, minėti kitoki jubiliejai, kaip mudviejų su žmona vedybų 50 metų sukaktis. Tas minėjimas vyko Kaune pas Kazytę, čia ji su vyru Stasiu vadovavo visai programai. Tai buvo 1973 metų rugpjūčio 15–16 dienomis. Kauno bažnyčioj, Katedroj, buvo jubiliejinės šv. Mišios. Vyko ir linksmoji dalis – gėrimai, valgymai, filmavimas, fotografavimas, į magnetofono juostelę įrašyti sveikinimai ir kalbos. Dalyvavo nemažas svečių būrys: pusbroliai Vacius ir Vincas su šeimomis iš Vilniaus, Mouginai Albina ir Romas iš Prienų, Makrickai Albinas ir Kazys su žmonom, jų sesuo Danė, iš Kapsuko sesė Julė, kaimynė Bliuvienė, jos draugė Deltuvienė, pusbrolis Antanas su žmona, pusseserės Ona, Stasė ir Elė su vyrais ir daug kitų – iš viso apie 38 žmonės.
Gavom daug nuoširdžių sveikinimų, nemažai asmeninių dovanų: Kazytė su Stasiu nupirko televizorių „Rekord“, pusbroliai Lukoševičiai ir pusseserės padovanojo šaldytuvą „Kristal“, Makrickai, Mouginai iš viso atvežė tris adijalus po 45 rublius. Gavom ir kitokių smulkesnių, bet gerų, vertingų dovanų. Į magnetofoną įrašė pusbrolio Antano, pusseserių Stasės ir Elenos sveikinimo kalbas. Visi mudviem su žmonele Kastule linkėjo kuo geriausios kloties gyvenime. Pusbrolis Vincas ilgoką kalbą pasakė, apibūdino mano gyvenimą nuo vaikystės iki šio garbingo jubiliejaus. Šią magnetofono juostą su įrašu turi žentas Staselis.
Tų pačių metų rugsėjo 6–12 d. iš Amerikos buvo atvykęs mano brolio Juozo sūnus Valteris. Teko susitikti Vilniuje. Pasitikti Valterio iš Kapsuko nuvykom mudu su žmona, sesuo Julė, jos duktė Anelė su savo dukrom, iš Kauno Kazytė su vyru. Susitikom oro uosto laukiamojoj salėj. Susitikimas vyko kuo nuoširdžiausioj aplinkoj. Kai pasisveikinom, išsibučiavom, Kazytė Valterį plačia lietuviška juosta apjuosė, šitaip išreikšdama didelę pagarbą. Tai jam labai patiko.
Po kelių minučių pagal to meto taisykles jį pasitiko kvietusio instituto darbuotoja ir jie nuvyko į viešbutį. Mes visi sutarėm už valandos ten jį aplankyti. Čia atvykę maloniai leidom laiką, kol išsiskirstėm kas kur nakvynės. Tik sunkokai tarp mūsų mezgėsi kalba, nes Valteris lietuviškai kalbėti beveik nemokėjo, su žodynu šiaip taip susikalbėjom. Vieni kitiems dovanas dalijom, fotografavomės (spalvotai jis mus, mes jį), kalbėjomės, šiuo tuo vaišinomės. Sutarėm, kad kitą dieną pietus valgysim pas mūsų prietelius Mouginus. Čia mes jį pavaišinom lietuviškais patiekalais, net kaimiškais lašiniais ir lietuviška degtine „Skaidriukė“, „Sostinė“ ir kitom. Jisai mums įteikė apie pusantro litro talpos viskio bonką. Tai visai gera, stipri, skoninga degtinė, o apie mūsų „Skaidriąją“ vis sakė, kad tai vanduo, bet tą vandenį begerdamas vis tiek pradėjo krypuoti.
Valteris, per petį persimetęs filmavimo ir fotografavimo aparatus, daug vaikščiojo po Vilniaus miestą. Aš jo paklausiau, kaip atrodo mūsų naujos statybos sostinė, o jisai man atsakė, kad nauja architektūra neįdomi, gyrė susisiekimą, autobusus, kursuojančius po miestą. Kaune porą valandų pabuvojo, bet Kaunas jam nelabai patiko, mat buvo jau vakare, kai tamsu, tai maža ką galėjo ir pamatyti. Buvo lyg išsigandęs, lyg ko bijojo, vis prašė vežti atgal į Vilnių. Ir taip su juo pasisvečiavę savaitę laiko paleidom jį Vilniaus oro uoste atgal į Ameriką. Tai buvo 1973 metais rugsėjo 12 dieną.
Po metų, 1974-ųjų birželio 9 dieną, buvo paminėtas Kazytės gimimo penkiasdešimtmetis. Į tą pačią salę vėl susirinko nemažas būrys svečių, tarp jų mano pusbroliai ir pusseserės – tie patys, kurie dalyvavo mudviejų su žmona penkiasdešimties vedybų metų jubiliejuje. Kiek vėliau atvyko svečių iš jos darbovietės „Žemprojekto“. Vėl viskas ėjosi panašiai – sveikinimai, kalbos, filmavimas, fotografavimas ir kita linksmoji dalis – šokiai, dainos, anekdotai, dovanos, gėlės. Tas viskas mudviem su žmona dar daug metelių išliks malonus prisiminimas.
Nuo mūsų ir Kazytės jubiliejinių metų jau praėjo beveik penkmetis. Šiuo laikotarpiu nieko žymesnio neįvyko, išskiriant tą, kad mudviejų su Kastule sveikatos kasmet ėjo vis silpnyn. Tais metais irgi teko daug kur pasisvečiuoti, pasižmonėti pas kitus arba patiems sulaukti svečių. Porą kartų pabuvojom pas pusbrolį Petrą Panevėžyje. Petras ir jo žmona Stasė – gana nuoširdūs, vaišingi žmonės, galima minėti tik geru žodžiu. Daug kartų pabuvoję Prienuose pas Makrickus, pas jų dukrą Danutę ir sūnų Albiną, visi kuo nuoširdžiausiai pasivaišinę, tą ar kitą malonią valandėlę pas juos praleidę, vėl grįždavom prie kasdienių darbų ir rūpesčių.
Per tą laiką aplankytos ir pusbrolių Antano, Kazio, Vinco, Vaciaus, pusseserių Staselės su Kaziuku, Elytės su Pranu, Onutės Botyrienės šeimos. Pas juos būta ir vestuvių, ir laidotuvių – man daugiausia teko darbuotis su fotoaparatu. Būta progų ir pas mus jiems apsilankyti – tai Jono, Kastulės, Kazytės varduvės, šv. Mišios už mirusius tėvus, o tom progom be vaišių irgi neapsieita.
***
Jau eina 1979 metų balandžio 6 diena, oras gražus, šiltoka. Aš per atdarą langą gėriuosi gaiviu pavasariu. Nuo praeitų metų pavasario nieko naujo. Būta svečiuose pas pusbrolius Kazį, Antaną. Paminėtas Kazio žmonos Onutės penkiasdešimtmetis, tai buvo 1978 metų gruodžio pradžioj. Kaziai ženijo du sūnus ir dukterį, man teko ten būti, daugiausia su fotoaparatu darbuotis. Taip pat buvo ir pusbrolio Antano trijų sūnų šliūbai, tad vėl teko pabuvoti, su fotoaparatu pasidarbuoti, na, ir gerai pasivaišyti. Tuo ruožtu ir jie pas mus keliskart pabuvojo. Tai Jono, tai Kastulės vardinės, tai Užgavėnių blynai, tai kitokios progos. Atsirado dar nauja proga pasivaišinti, pasilinksminti, valandėlę kitą nuotaikingai praleisti – žentukas Staselis prifilmuoja skaidrių, o dar ir spalvotų, ir atvežęs įvairius tam aparatus mums ant sienos kambaryje pademonstruoja, parodo. Kas pabuvoja, su dideliu susidomėjimu tai žiūri, o dar prie stalo, apkrauto gėrimais ir valgiais, bet dauguma tai patys lankytojai šio to vis atsineša.
Pas pusseserę Staselę ir Elytę taip pat ir mes pabuvojam, ir jos pas mus, ypač Staselės vyrelis Kazimieras jau niekad neišleis nepavaišinęs, o ir Elytė nemažiau vaišinga. Nėra galo toms vaišėms, bet juk toki laikai, tokios mados – nuo jų nepabėgsi.
Vietoj epilogo
Tas mano paprastas gyvenimas…
Aplinkybės taip susiklostė, kad aš jokio mokslo nesu baigęs, išskiriant tas dvi žiemas nuo Trijų karalių iki Velykų Verbadienio pas vadinamąjį daraktorių Juozuką. Jį dar davatkorium vadino, nes jis nuo vieno ūkininko ar stubelninko mokytojaudamas eidavo pas kitą. Pas mano dėdę mokymo nevedė, o dėl ko – šito nesužinojau, galimas daiktas, kad tas mano ūkelis buvo ne tėvų, o dėdės.
Aš kilęs iš šimtametės samanotos bakūžės. Nuo jaunystės našlaitis, piemuo, bernas, eilinis kariuomenės kareivis, paprastas darbininkas, koklinių pečių meistro pagalbininkas – molį maišiau, plytas pardavinėjau. Vėliau šliurių, klumpių, taburetkių meistras. Dar vėliau verčiausi smulkia prekyba, buvau karabelninkas, rimtas prekybininkas. Prekybininkų ir pramonininkų sąjungos sekretorius, knygininkas, savaitraščio „Pašinas“ redaktorius ir leidėjas, knygos „Kryžeivių šokis“ leidėjas.
1927 m. su pil. Janulevičium pirkom lengvąją mašiną „Ford“ keleiviams vežioti. Vėliau pirkom sunkvežimį, po metų – autobusą „Shevrolet“. Šiuose visuose prekybos reikaluose teko sunkokai verstis, nes, kaip mano artimi giminės žino, man niekas iš šalies nepadėjo. Nei aš, nei mano žmona jokios dalios iš nieko negavom, teko savais mažais pinigais pradėt verstis arba skolintis ir nemažus procentus mokėti (už 100 litų per mėnesį 2 litus).
Šiuose mano reikaluose daug kas man pavydėjo, kaip buv. knygyno ir spaustuvės savininkas Sirutis, „Šešupės“ knygyno ir spaustuvės vadovės Vargdienės seselės, „Vytauto“ knygynas. Jie, mokyti ir pasiturintys, šaipėsi iš manęs, skurdžiaus. Jie pranašavo, kad knygyną išlaikysiu 3–5 mėnesius, o pasirodė, jog aš tuos išpuikėlius turtuolius kone pralenkiau. Jie pradėjo mėgdžioti mano prekybos stilių. Mano knygyne buvo knygų skaitymo biblioteka, nepoilgo ir jie atidarė bibliotekas.
Dėl automašinų mumis pasekė ir kiti – žydas Frankas, lietuviai Radzevičius ir Ratušinskas. Jų geresnės mašinos, čia visi man kišo pagalius į ratus ir taip po truputį pristabdė mano gyvenimo riedėjimą į gerąją pusę, nes šiose srityse sukėlė konkurenciją ir gerokai man pakenkė finansų reikaluos. Ta konkurencija ilgokai tęsėsi, bet man padėjo neišsenkanti mano energija ir gebėjimas įvairiose padėtyse išsinarplioti, atsistoti į normalias gyvenimo vėžes. Dažnai pagalvodavau apie tai, kad gal mane gerasis Dievulis taip globoja už tai, jog aš visą savo gyvenimą Jo nepamirštu.
Neturtingai pradėjau povestuvinį gyvenimą, iš svetimų pinigų ėmiausi ir prekybos. Per tą savo beveik 20 metų prekybos laikotarpį verčiausi skolom, vekseliais, išvien rūpesčiai graužė galvą kaip tas kirminas ridiką. Kai atėjo tarybinė valdžiukė, vokiečių okupacijos metais dviguba bėda prispaudė ir daugiau nervus draskė tas netikras rytojus ir okupacinė priespauda. Kiek vėliau areštas, tardymai, kalėjimas, lageris, tremtis…
Grįžus iš Sibiro nemažas erškėčių kelias prasidėjo, nes sugrįžau be darbo stažo, o amžius – 60 metų. Fizinis darbas jau kaulus laužė, jau nėra noro kankintis statybų darbuose. Pradėjom abudu su žmona Kastule kepures siūti, su jom po turgų vaikščiot. Tai nelegalus reikalas, bet nebuvo kitos išeities. Vėl nervų neramumas 20 metų.
Daug ko iš savo gyvenimo nekartosiu, nes nemažai esu aprašęs prisiminimų knygoje. Berašant šią knygą jau ir senatvė atėjo. Ją rašyti pradėjau 1946 metais, tada buvo 27 metų pertrauka, vėl tęsiau 1977 metais ir štai 1980 metų liepa.
Dar turiu pasakyti tai, kad dėl tam tikrų aplinkybių ar sutrukdymų aš neturėjau laimės linksmai, laisvai ir be rūpesčių kada nors pagyventi. O jau čia pat gili senatvė, sveikata sutrikusi, gal nepoilgo teks skirtis su šiuo beprasmišku pasauliu ir keliauti į amžinybę taip nieko gero per savo gyvenimą nenuveikus, nieko nepadarius nei sau, nei savo brangios tėvynės, Lietuvos, labui.
Jaučiuosi esąs skolingas tiems skaitytojams, kurie skaito, nes parašiau su klaidom, neliteratūriškai, bet aš tikiu, kad tas, kas paskaitys šią knygą, dovanos man už visus nesklandumus ar nevisiškai suvokiamas mano mintis.
***
Redaktorės prierašas:
Čia ant tokio lapuko parašyta:
1898 06 24–1981 05 03. Palaidotas Marijampolės naujosiose kapinėse, rytinėje dalyje.
Paprastas nepaprastas gyvenimas
Per šį pusmetį šeštadieniais svetainės Voruta.lt skaitytojams pristatėme 26 ištraukas iš dar 1946 m. pradėtų rašyti Sūduvos (Suvalkijos) darbštuolio, savanorio, verslininko, kultūrininko, leidėjo, tremtinio, puikios, daug kartu su juo iškentėjusios šeimos vyro Jono Dapkūno prisiminimų. 83 metų žmogus juos su pertrauka rašė keliolika metų.
Mano archyve rankraštis atsidūrė 2013 metais, kai mane per pažįstamą teisininką susirado viena ūkininkė iš Kūlokų kaimo šalia Marijampolės ir prašė tarpininkauti, ieškant leidyklos, parengiant ir išleidžiant knygą. Surinktą rankraščio tekstą nelengvai redagavo leidyklos kalbininkė, į maketą gulė originalios, iš įvairių asmeninių archyvų, muziejų bei interneto saugyklų atrinktos nuotraukos, begalė išnašų ir paaiškinimų, žinomų istorikų bei kabos specialistų pataisų. Tačiau po penkerių metų darbo, kai beliko parinkti viršelio dizainą, iniciatoriai staiga nutraukė bendravimą su leidykla…
Iš tikrųjų ilgainiui atsirado nuoskauda, kad toks originalus, sodrus, kupinas tikroviškos informacijos tekstas liks užmirštas. O svarbiausia – daug patyrusio, įdomaus, tikro Sūduvos grynuolio gyvenimas dėl kažkokių ambicijų nebus žinomas plačiajam skaitytojui. Štai kodėl garsiam istorijos ir kultūros portalui Voruta.lt pritarus, nutarėme prikelti iš užmaršties beveik 200 puslapių rankraštį ir nemažus nuotraukų archyvus.
Beje, prieš metus, 2023 m. liepą, Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta ir kitų rengėjų išleista Jono Dapkūno knyga „Jis, tas mano gyvenimas“. Tai irgi teisingas sumanymas: tokių paprastų ir nepaprastų, eilinių ir kartu neeilinių asmenybių, kokių daugybė Lietuvos istorijoje, nevalia pamiršti.
Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas:
