Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Mano dėdė, Mamytės Martos brolis, Jonas Jurgis Gocentas (teisininkas, kraštotyrininkas, literatas, bibliofilas, sakytojas) gimė 1897 m. gruodžio 11 (23) d. 4 val. vakaro Paprūsėje, Gardamo miestelyje (Raseinių aps., dab. Šilutės r. žemaitiškoje dalyje) mažažemių ir daugiavaikių (3-ias iš 10 vaikų) Augusto (1871–1935) ir Marijos Katrės (Endrulikės, 1872–1954) Gocentų šeimoje.

Tik šią vasarą Lietuvos valstybės istorijos archyve radau naujieną, kad ketvirtoji iš eilės Elzė mirė pusės metų (ar mėnesio?) amžiaus (1899 IX 21 sen. st.), apie kurią niekas nebuvo minėjęs. Vėliau jos vardu pakrikštyta paskutinė dukra (1911–1947). Tėvas buvo ne tik ūkininkas, bet ir kalvis, motina – audėja, dainininkė ir bažnyčios choristė. Apie juos trumpai jau rašiau (Paprūsės lietuvininkai // Šiaurės Atėnai. – 2010, liep. 16, p. 11). 1897 m. gruodžio 28 d. (sen. st.) pakrikštytas Naumiesčio (dab. Žemaičių Naumiesčio) evangelikų liuteronų bažnyčioje kantoriaus Mikelio Kuršaičio, krikšto tėvai – mamos brolis stalius Jonas Endrulis, kuris vėliau emigravo į JAV, Jurgis Pagalys, Rozina Krause, Anna Redweik. Įžegnotas lietuviškai kunigo Augusto Vymerio (Wiemer) iš Tauragės 1913 m. birželio 9 (22) d. Kartu su juo konfirmavo 8 vaikelius ir 16 mergelių, o iš viso 25 lietuviškus pirmkarčius. Rengiantis konfirmacijai, teko sukti rankinę spausdinimo mašiną ir nuiminėti atspausdintus laikraščio „Svečias“ lapus. Šį savaitraštį (1911–1914), pirmąjį laikraštį Žemaitijoje po lietuviškos spaudos atgavimo, skirtą evangelikų tikėjimo lietuvininkams, leido ir redagavo bažnyčios kantorius (mokytojas), Lietuvos latvis Frydrichas Megnis (1873–1951). J. Gocentas 1914 m. balandžio 28 d. (sen. st.) baigė Gardamo rusišką vienklasę liaudies mokyklą (mokytojas I. Mašokevič; tikyba 5, rusų k. skaitymas ir rašymas po 5 bei aritmetika 4 balai), vėliau kariuomenėje – dviklasę. Vaikystėje kaip ir kiti to meto kaimo vaikai ganė gyvulius, paaugęs bernavo pas ūkininkus. Vis svajojo mokytis, nesiskyrė su knyga. Troškimu mokytis užsikrėtė perskaitęs namuose turėtą „Robinzoną Kruzą“.

Kaip Lietuvos kariuomenės pašauktinis Laikinosios Vyriausybės 1919 II 19 įsakymu su pirmaisiais 1897–1898 m. gimimo naujokais (tuo metu, t. y. 1919 m. sausio–gegužės mėn., bernavo Petreliuose (Šilutės aps., Saugų par.) pas ūkininkę Ašmonienę) nuo 1919 m. birželio 4 d. tarnavo Kauno komendantūroje, o birželio 29 d. pateko į 2 pėstininkų DLK Algirdo pulką. 7 kuopoje buvo raštininku. 1920 m. balandžio 10 d. savo noru įstojo į mokomąją kuopą, kurią baigė pirmuoju mokiniu ir buvo paskirtas tos pačios kuopos skyrininku, vėliau jos vyresniuoju puskarininkiu ir ėjo būrininko pareigas iki 1922 m. Nuo 1922 m. spalio 25 d. perkeltas į 2 kuopą viršilos pareigoms. Dalyvavo mūšiuose už Lietuvą su didžiumiečiais (bolševikais), bermontininkais, su lenkais prie Seinų ir su, Vilnių užgrobusia bei toliau į kraštą besismelkiančia, generolo L. Želigovskio vadovaujama lenkų kariuomene. 1920 m. lapkričio 17–21 d. Giedraičių mūšyje buvo jaunesnysis puskarininkis ir vadovavo skyriui. Čia lemiamuose mūšiuose pasižymėjo sumanumu, narsumu ir drausme, įnirtingose durtuvų kautynėse kelis kartus kovėsi vienas prieš vieną. Pasibaigus nepriklausomybės karui, iki 1923 m. sausio 1 d. tarnavo viršila Lietuvos kariuomenėje. Po demobilizacijos savo pastangomis, dirbdamas Lietuvos Geležinkelių valdyboje, siekė aukštojo mokslo – mokėsi Kauno suaugusiųjų gimnazijoje (1923–1928), o gavęs brandos atestatą, Vytauto Didžiojo universitete (1928–1933) studijavo teisę. 1933 m. rugpjūčio 29 d. labai gerai jį baigė ir tapo diplomuotu teisininku. Dalyvavo moksleivių ir studentų „Varpo“ draugijos veikloje. Gimnazijoje redagavo (su Jonu Montvila) mokinių kuopelės leistą šapirografuotą laikraštėlį „Spindulėlis“ (išlikęs 1924 m. balandžio nr. 2). Tuo pačiu metu taip pat šapirografu leido Lietuvos Geležinkelio valdybos satyros laikraštį „Kočėlas“. Tris kartus buvo išrinktas į studentų atstovybę, „Lietuvos studentas“ redakcinės kolegijos narys (1932), universiteto teismo narys (1932). Atskira knyga išleido savo diplominį darbą „Žmogaus ir piliečio teisių raida“ (1933).

Besimokydamas pradėjo skelbti eilėraščius „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvos keleivyje“ (ir jo priede „Kaimynas“), „Sandaroje“ (JAV), „Trimite“ [jie paskelbti Mažosios Lietuvos antologijoje „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“ (1986)], rašė straipsnius, priklausė Lietuvos jaunimo sąjungai, bendradarbiavo studentų laikraštyje „Lietuvos studentas“. Bendradarbiaudamas periodikoje, rašė straipsnius etninės kultūros temomis, evangelikų liuteronų bažnytinio gyvenimo klausimais. Daug keliavo po Europą; publicistiką ir kelionių įspūdžius skelbė „Moksleivių varpuose“, „Lietuvos studente“, „Klaipėdos žiniose“, „Lietuvos žiniose“, kitoje periodikoje.

1941 m. vasario 14 d. Žemaičių Naumiestyje vedė vietinę Lėną(Eleną)Srūgytę (1916 VI 22–2004 II 21 Klaipėdoje), kuri gimė Pirmojo pasaulinio karo tremtinių Anskio ir Elzės (Rupkalvytės) Srūgių šeimoje Suvorovkos k., Orenburgo gub. Juos, kaip ir tūkstančius kitų Prūsijos ir Paprūsės gyventojų, ištrėmė carinė valdžia.

Užaugino tris sūnus, aktyvius lietuvininkus: tai inžinieriai Jonas Algirdas (1941 VIII 3–2001 IV 17 ), Jurgis Kristijonas (g. 1945 XII 17) ir finansininkas Vytautas Albertas (g. 1953 IV 23), dabar M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos Komplektavimo skyriaus vedėjas.

Jono J. Gocento darbinė veikla:

1919 VI 4–1923 I 1 – tarnavo Lietuvos kariuomenėje; trumpą laiką – Kauno komendantūroje, o nuo birželio 29 d. – 2 Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų pulke; nuo eilinio iki kuopos viršilos.

1923 II 26–1928 VI 18 – mokėsi Kauno suaugusiųjų gimnazijoje ir leido mėnraštį „Spindulėlis“ (su Jonu Montvila), o taip pat Lietuvos Geležinkelio valdybos satyros laikraštį „Kočėlas“.

1923 I 2–1933 XII 1 – dirbo Lietuvos Geležinkelių valdybos Vyriausioje buhalterijoje: raštininku iki 1924 I 1; sąskaitininku iki 1924 IX 1; vyresniuoju sąskaitininku iki 1928 VI 1; buhalteriu iki 1933 XII 1.

1928 IX 15–1933 VIII 29 studijavo teisę VDU Kaune.

1933 XII 1–1936 X 15 – teismo kandidatu stažavo: iki 1935 II 15 Apeliaciniuose rūmuose Kaune; 1935 II 15–1936 X 15 Šiaulių Apygardos teisme.

1936 X 15–1940 XI 6 – advokatu Naumiestyje (Tauragės aps.).

1940 XI 6–1941 VI 22 – Lietuvos SSR Prokuratūroje: iki 1941 I 1 Civilinio teisminio skyriaus prokuroru; iki VI 22 Civilinio teisminio skyriaus viršininku (pradžioje Kaune, o nuo 1941 I 15 Vilniuje).

1941 VIII pr.–1949 VI 27 – advokatu: iki 1942 V Vilniuje; 1942 V 27–1946 X 25 Tauragėje (nuo 1944 XII 16 ir Tauragės Juridinės konsultacijos vedėju); 1946 X 25–1949 VI 27 Klaipėdos Juridinėje konsultacijoje.

1949 VII–XII – juriskonsultu Vyriausiosios farmacijos valdybos Klaipėdos skyriuje.

1950 I 18–1952 X 18 – buhalteriu-revizoriumi Klaipėdos sovietinių ūkių treste.

1952 X 20–1953 VI 20 – vyriausiuoju juriskonsultu Klaipėdos srities koopsąjungoje.

1953 VI 20–1955 IV 15 – juriskonsultu Klaipėdos prekybinėje bazėje.

1955 III 18–1959 V 31 – advokatu: iki 1956 IX 15 Gargždų juridinėje konsultacijoje (advokatu ir vedėju); iki 1959 V 31 Šilutės juridinėje konsultacijoje (nuo 1957 VII 5 ir vedėju).

Po Antrojo pasaulinio karo rūpinosi Klaipėdos krašto bažnyčių atgavimu, gynė tikinčiųjų reikalus, kaip sakytojas veikė surinkimuose, kapinių šventėse ir kt. Nors ir trūkstant evangelikų liuteronų kunigų, nepavyko tapti kunigu dėl konsistorijos priešiško nusistatymo. Išėjęs į pensiją, J. J. Gocentas atsidėjo visuomeninei ir kraštotyrinei veiklai.

Buvo sukaupęs Mažosios Lietuvos spaudinių kolekciją, vėliau talkino Knygų rūmams įsigyjant retus spaudinius, aprašant kai kuriuos spaudos faktus. Dalis vertingos asmeninės bibliotekos buvo sunaikinta 1949 m., o jos savininkas pašalintas iš advokatų kolegijos.

1923 m. pradėjo rinkti ir publikuoti Paprūsės, po karo – Klaipėdos krašto tautosaką. Pas sūnų Vytautą (dėkoju jam už suteiktą gausią informaciją) yra atskiri rankraščiai, kurie sudarytų rinkinį sąlyginiu pavadinimu „Pasakos, pasakojimai, nutikimai“ (1926) ir „Gardamiškių dainos“ (1926).

Kai kurie kraštotyros darbai išspausdinti almanache „Ramuva“ (1990), knygose „Lietuvininkų žodis“ (1995) ir „Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai“ (1992). Referatas (rankraštis) „Mirties bausmė Lietuvoje“ (apie 1932), mašinraščiai „Surinkimininkai (lietuviai pietistai)“ (1959, turiu 1970 XII 23 dovanotą IV egz.), kuriame yra ir 1 000 lietuvininkų patarlių bei priežodžių, „Kalbos“ (50 sakytojiškų kalbų, 1954–1964), „Rojaus darželis“ (1967), kuriame 120 originalių ir redaguotų giesmių (giesmynėlis skirtas savo motinėlei atminti), „Ateik, ateik, pavasarėli“ (1969; eilėraščių rinktinė); „Autobiografija“ (1969; Gocentų giminės istorija) ir prisiminimai apie XX a. pr. lietuvininkų šventes), „Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai“ (1971), mudviejų susirašinėjimo laiškai (1970–1971) saugomi M. Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje.

Apie J. J. Gocentą ir jo sūnų Vytautą yra išspausdinti straipsniai Mažosios Lietuvos enciklopedijoje (MLE, I t., p. 508–509), jų poetinė kūryba paskelbta ir Žemaičių Naumiesčio literatų poezijos ir prozos rinktinėje „Mes dainuojam prie Šusties“ (2000).

J. J. Gocentas – teisininkas, kraštotyrininkas, literatas, bibliofilas, sakytojas – mirė nuo cukraligės 1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje, kurioje Gėlių g. 18-2 (vėliau pakeistas į nr. 20) gyveno nuo pokario laikų. Palaidotas Žemaičių Naumiesčio evangelikų kapinėse. Juodo akmens paminkle be biografinių duomenų įrašyti ir žodžiai „Tenusiduoda Tavo valia…“ iš Jėzaus Kristaus maldos. Šalia palaidota ir žmona. Jos gyvenimo prisiminimai (yra netikslumų) išspausdinti istorijos laikraštyje „Voruta“ (Atsiminimų taku / Lėna Gocentienė // Voruta. – 2007, birž. 2, p. 4).

Susijęs su tema Vytauto Gocento str. (Apie teisininką-kriminologą Petrą Gustavą Pamataitį – Lietuvos ir Novužės krašto sūnų // Voruta. 2012, vas. 18, p. 10), kurį galima skaityti
https://www.voruta.lt/wp-content/uploads/voruta_4_epastas.pdf.

Jono Jurgio Gocento pasakojimai

1963.VII.16. Gardamas

Valakuose, mūsų buvusiame žemės rėžyje, buvo ežeriukas. Jis buvo labai gilus, kad sakydavo, jog bedugnis. Priėjimas labai blogas, nes aplink liūnas, tiesiog linguodavosi po kojom, ir augo tik vandenyje plūduriuojantys augalai. Sklidrupiu vadinosi, apvalus kaip akis.

Žmogus buvo palikęs arklį nakčiai, o tas arklys įėjo ir įsmuko. Velnias eina pro šalį ir žiūri, kad arklys įkritęs į tą mulvę (purvą).

Velnias jau praėjo pro ežeriuką ir pagalvojo: „Ateis žmogus, ras įkritusį arklį ir sakys: „Ar velnias tą arklį ten įnešė!“ Taip sakant, kaltė klius jam, velniui. O ežeras skaidrus, tai bus matyti, kad nuskendęs arklys.

Todėl velnias grįžo atgal ir, ištraukęs arklį ant kranto, nuėjo.

Ir vėl pagalvojo, kad ateis žmogus, pamatys išsipurvinusį arklį ir pasakys: „Ar velnias tą arklį taip išpurvino?“ Tad velnias grįžta atgal ir ima plauti arklį skaidriame ežerėlio vandeny.

Plovė, plovė, kol arklys vėl tapo švarus, ir vėl pagalvojo, kad ateis žmogus, pamatys šlapią arklį ir sakys: „Ar velnias tą arklį sušlapino?“

Ir pradėjo velnias džiovinti arklį su savo ugnimi, o kad labai stengėsi, tai vietomis ir nusvilino, vietomis ir pradegino skūrą. O tuo metu su brizgilais atėjo žmogus vestis arklį. Pamatė subjaurotą arklį ir pasakė: „Ar velnias tą arklį sumaitojo?“ ir čia pat pamatė dar tebesisukinėjantį velnią, tai ir užriko jo: „Ką tu padarei su mano arkliu? Aš dabar su tavim atsiskaitysiu!“ Velnias nusigando ir klausia, kam jam reikalingos tos virvės rankose.

– Nutvėręs įmesiu į ežeriuką ir su ta virve užrauksiu ežeriuką, kad niekados nebeišlįstum.

Čia velnias ne juokais išsigando ir siūlo žmogui pinigų, kad tik paliktų jį gyvą.

– Gerai, – sako žmogus. Jis turėjo užsidėjęs ant galvos skrybėlę, tai nusimovė, padėjo ją ant žemės ir sako: „Pripilk ją pilną pinigų, tai tau nieko nedarysiu“. Velnias sutiko. O žmogus, kai velnias nuskuodė atnešti pinigų, iškasė gilią duobę, tokią skylę, ir uždėjo skrybėlę, su prapjautu dugnu.

Atbėgo velnias su pilnu pinigų katiliuku, atrodė, kad turės užtekti pripilti pilną skrybėlę, ir dar liks, o čia tik dzin-dzingt nuskambėjo pinigai į duobę, o skrybėlė tuščia.

– Na, na, greičiau sukis, – šūktelėjo žmogus, nustebusiam velniui. – Nešk pinigus, o tai gyvas neliksi. Ir taip velnias nešė ir nešė, o duobės vis dar negalėjo pripilti.

Būtų galima baigti, kad pripildė ir viskas, bet sako, kad negalėdamas pripildyti skrybėlės velnias turėjo dar daug kitų darbų atlikti, bet kokių nebeprisimena.

To ežeriuko dabar nebėra. Prieš kokius 30 metų, sako, dar buvo, gal dar ir vėliau, bet kai išdalino į kulionijas [1934 m.], tai ten nebebuvo reikalo vaikščioti.

Pagal Jonių* ribą augo trys milžiniškos žieminės obelys, labai našios. Bet uogų ir vaisių anksčiau prieš kokius 60–50 metų visai nevertindavo.

Beveik kiekvienas turėdavo po sodą ir kol būdavo ant medžių, tol turėdavo, ir kiaules šerdavo; kas neturėdavo, nusipirkdavo kokį puspūrį už labai mažus pinigus.

Buvo trys minkštinės obelys, kurias turėjo tėvo motina ant išimtinės paėmusi, o vaikai vis norėdavo tų obuolių raškyti, o ta draudė. Kartą Jonas įsilipo į obelį, o senolė Elzė atėjo su blakšta (kartele), tas ir šaukia: „Mama!“

Nes nebegali išlipti, o sėdėti ir bijo, kad į užpakalį neįdurtų.

Obuolių mažai kas žiemai pasidėdavo, tai po Kalėdų būdavo skanu. Senolė ir tada vaikams duodavo. Supildavo obuolius tuos, kurių vasarą ir rudenį negalėdavo valgyti, su bulvėmis kartu ir paskui valgant dar bulvėm atsiduodavo, bet žiemą tai būdavo labai gardu.

O vieną kartą kokį dešimt centnerių į kaupą, panašiai kaip bulves, sudėjo.

Buvo ir trys saldinės obelys. Vienos nedideli, kitos labai dideli, permatomi obuoliai. Kartą seseriai Marei (dab. Kundrotienei), kad krito ant pakaušio, ta ir pradėjo žliumbti.

– Neverk, neverk, atiduosiu tau tą obuolį, – pajuokavo kažkas iš namiškių, o ta ir nutilo.

Kur buvo daržinė, ten buvo krygės, tokios nedidelės mėlynos uogos su kauliukais, panašios į pliūmes (slyvas). Jos buvo labai našios, kad šakos su uogomis pradėm (tiesiog) nulūždavo. Mažai kas jas valgydavo. Kai rudenį pribyrėdavo daug ant žemės, tai su grėbliu sugrėbdavo ir kiaulėms sušerdavo.

Dar ir dabar tebėra cibulinė obelis, taip vadinama, kad obuoliai būdavo apkibę lyg cibulės (svogūnai) pynėmis. Kiti vadina vynine.

Dėdė Jonas dar lyg pro miglą prisimena senąją trobą, sukiužusią, susmegusią į žemę, kuri buvo sode panašiai taip pasisukusi kaip jo pusbrolio Mikelio Gocento naujasis staldas (tvartas).

Žydai pavasarį išsinuomodavo sodus, o paskui sukvietę kokias bobeles, vaikus, skindavo uogas, daugiausiai vyšnias. Reikėdavo skinti su kotuku, turbūt, kad sultys neišbėgtų ir greit nepagestų. Vežimą išklos paklodėmis, pririnks pilną ir nuveš į Naumiestį parduoti žydams virti uogienei, tikriausiai už niekus ir atiduodavo. O skynėjai prisivalgydavo uogų iki soties. Teko ir jam vyšnias skinti.

*Joniais arba Dėde buvo vadinamas tėvo Augusto brolis Jonas, gyvenęs gretimai.

Jono J. Gocento kalba (viena iš 50 parašytų įvairiomis progomis), pasakyta Ramučių evangelikų liuteronų bažnyčioje 1963 m. liepos 21 d. pamaldose

Varpo graudenimas

Žeme, žeme, žeme, klausyk Viešpaties Dievo žodžio! (Jeremijo 22, 29)

Pon`Jėzau, tu saulelė,

Tikroji man šviesa,

Duok manąją dušelę,

Kuri labai griešna,

Griekų tamsoj nerimti,

Bet ją naujai atgimti.

Negink man maldą tą. (Giesmynas, 232, 1)

Gimiau aš Gardame ir augau tenai iki Pirmojo pasaulinio karo, o tada išėjau duonos bei laimės ieškotis. Anos mano jaunystės metų patirtis bei kai kurių aplinkybių įspūdžiai mano širdyje paliko pėdsakų visam mano gyvenimui.

Nors Gardamą ir Ramučius jungia tas pats Tenenio upelis, ir nors paukščių keliu tarpe jųjų tiktai apie penketas kilometrų, tačiau juos anuo metu skyrė dviejų imperijų, Rusijos ir Vokietijos, siena, ginkluotų sargybų užtvertas rubežius. Ir nors gardamiškiams, kurių vien pačiame Gardame tada buvo visa dešimtis evangelikų šeimų, niekados neteko Ramučių bažnyčios lankyti, nei asmeniškai su ramutiškiais bendrauti, o vis dėlto juos jungė, nors akimis ir nematomas, o tačiau galingas, tikėjimo, vilties ir meilės ryšys, nes vieni ir antri garbino ne tiktai vieną ir tą patį Viešpatį Dievą, bet ir meldėsi iš vienų ir tų pačių lietuviškų knygų, giedojo vienas ir tas pačias evangeliškas giesmes.

Ir, štai, mano senolei, mano tėvo motinai Elzei Gocentienei [Klovikei, mirė1908 XI 20 – A. Ž.], artinosi mirties valanda, ir jinai, gulėdama mirties patale, geidavo kunigo paskutiniajai Vakarienei šiame pasaulyje. Mes priklausėme, kaip ir dabar tebepriklauso evangeliškieji gardamiškiai, Naumiesčio bažnyčiai, kurią kunigiškai aptarnavo kas trys mėnesiai kartą iš Tauragės atvykdamas kunigas. Ano meto prastais keliais, arkleliais, iš už 50 kilometrų, iš Tauragės, paprastiems žmonėms, kad ir taip nepaprastam, bet skubiam reikalui iškviesti bei parsigabenti kunigas nebeįmanoma buvo. Ir ką bedarą? Visų šiame atsitikime sielvartaujančiųjų buvo nutarta mėginti vykti kunigo į Ramučius, nors neturint tam reikiamo leidimo rubežių (valstybės sieną) peržengti.

Ir ką gi? Pasisekė. Anuo metu buvo kiti, tauresni laikai, itin dvasiniam reikalui kiti supratimai, negu dabar mūsų dienomis. Kunigą prie ligonės rusiškasis per rubežių praleidimo punkto prižiūrėtojas Voveryse sutiko praleisti ir kunigas visų džiaugsmui bei suraminimui atvyko.

Tada prie ligonės, švenčiant Šventąją Vakarienę, buvo kunigo drauge su visais dalyviais širdingai pagiedota ana giesmė „Pon` Jėzau, tu saulelė“, kurios pirmąjį posmelį pradžioje sugiedojome.

Tai buvo didinga ir graži dvasios atgaivos diena, kuri savo nepaprastumu įsmigo ir man, ano meto berniūkščiui, giliai sąmonėn ir pasiliko brangia ir iki šiai dienai, nes, be viso kito, aš, berods, iš viso tada pirmąjį kartą savo gyvenime pamačiau kunigą, visų gerbiamą, branginamą ir tada taip širdingai laukiamą.

Nors Ramučių bažnyčios ir netekdavo lankyti, nors gardamiškiams jinai ir nematoma buvo, o vis dėlto ir gardamiškiuose ji savo atliko, nes palankiu oru jos melodingo varpo skambesys pasiekdavo ir gardamiškių ausis ir dievobaimingai, šventai džiuginančiai bei paguodžiančiai nuteikdavo širdis. Tas gražusis varpo gaudesys geriausiai buvo girdimas Gardamo vadinamuose Valakuose, vasaros metu dirbant laukuose, skelbiant šeštadienio bei savaitės pabaigos vakarą.

Ir šiandien, taigi po pusės šimto metų, jei anas varpas prabiltų, jį atpažinčiau, išskirčiau iš kitų varpų gaudesio, nes ir šiandien jo grakštus, meilingas ir melodingas bangavimas nei mano ausyse nei širdyje nėra dar išdilęs, ir aš, prisiminęs anuos laikus, tartum šiandien girdžiu jo žavingą graudenimą.

1956 metais, rudenį, man teko garbės ir laimės Ramučių bažnyčioje, užbaigiant evangelizacijos savaitę, pamaldosna įsijungti.

Vykstant iš Klaipėdos į Ramučius daugiausia mane jaudino ir džiugino toji mintis, kad aš ir vėlei ir dargi dabar iš arti išgirsiąs ano varpo žavingąjį gaudesį, kuris anais metais mane jauną bernaitį dvasiškai auklėjo, graudeno bei guodė.

Ir ką gi aš atvykęs bažnyčion išgirdau, ir įlipęs bokštan ir pats savo akimis pamačiau: bažnyčios priešų piktos rankos šitam varpui buvo išplėšusios šerdį ir jisai nuskriaustas ir likęs nebyliu tylėjo.

Betgi Ramučių bažnyčia po Pirmojo pasaulinio karo beturinti įsigijusi ir kitą dar didesnį varpą, kuriam niekšų rankos nepajėgusios nė šerdies išplėšti ir šis, turėdamas savyje pranašo Jeremijo 22 perskyrimo 29 skirsnelio įrašą, gaudė: „Žeme, žeme, žeme, klausyk Viešpaties Dievo žodžio!“

Besą ir vargonai išplėšti. Kas buvo atsitikę, tą bažnyčios sargė Sabalienė susigraudinusi pasakojo man. Vos Antrojo pasaulinio karo bangai pro Ramučius pragriaudėjus, atvykę „tikrieji“ krikščionys iš Žemaitijos, berods, iš Pajūrio ar Pajūralio parapijos bažnyčią nusiaubę – išsiplėšę vargonus ir visa kita susigrobę, ką galėję paimti. Norėję ir varpus išsikabinti, bet nepajėgę, tai tik tam varpui, kuris nuskriaustas, dabar nebylys, išplėšę šerdį. Ir visa ką suplėšę išsivežę, atseit, „Dievo garbei!“ savo bažnyčioje pavartoti.

Buvo jau vėlyvo rudens darganota diena. Brėško vakaras ir pamaldos ilgai nusitęsė į tamsią naktį. Lauke kiaurai buvo šlapia, keliai bei takeliai įmurę. Po gūsio lietaus nuo bažnyčios stogo teškėjo vanduo, pūtavo šlapias vakaris. Ne tiktai dangus debesimis buvo aklinai užmūrytas iki žemės, bet ir žemėje nesimatė jokios švieselės. Naktis gūdėjo.

Pamaldoms pasibaigus žmonės gaubstėsi ir skirstėsi. Ruošėsi namolei ir jaunuoliai choristai ir choristės, kurie savo puikiu giedojimu pritardami gitaromis grožino pamaldas. Man pasidarė baugu ir neramu dėl šio nekalto ir gražaus jaunimo. Kaip jie sugrįš tokią baisią naktį namo. Juk tik vienas kitas iš pačių Ramučių, o visi kiti iš tolimesnių kaimų ir net iš Šilutės jų tarpe buvo. Čia reikalinga neužmiršti, kad anais dar ne taip tolimais po karo ir visokios maišaties metais naktimis keliuose bei atšaliose vietose slankiodavo ir švaistėsi visokios padugnės ir visokių negandų atsitikdavo su žmonėmis.

Aš patariau vietiniams pernakvinti savo draugus bei drauges ir nepaleisti juos į tokią bjaurią ir pavojaus pilną naktį.

Ir ką gi? Vienas tų jaunuolių, jaunas vaikinas, kuris, berods, šilutiškis buvo, ryžtingai atsikirto: „Dievas su mumis – mes nieko nebijome!“

Aš savyje sarmatijaus, kad mano, tartum subrendusio krikščionies, tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu toli gražu ne tolygus anų jaunuolių tikėjimui bei pasitikėjimui, kuriuos aš tą vakarą savo pasakytajame žodyje raginau ir graudenau laikytis prie Viešpaties Dievo ir nepamesti kelio dėl takelio. Tačiau, antra vertus, ir nepaprastai apsidžiaugiau aš tokiu jaunimu, kokio dar savo gyvenime nebuvau sutikęs.

Tada aš grįždamas namo, o ir sugrįžęs, palygindamas aną girdėtą jaunuolio kelių žodžių vieno sakinio atsitiktinai pasakytąjį pamokslą su savuoju, kuriam buvau ir pasiruošęs, ir visą valandėlę kalbėjau, radau savąjį menkesniu ir mažiau patraukliu, negu ano jaunuolio.

Nuo to tamsaus, šlapio ir pavojingo, o tačiau gražaus ir palaimingo, vakaro nutekėjo į amžinybę jau eilė metų.

Daug kas šioje parapijoje pasikeitė. Tūluosius ano meto parapijiečius Viešpats Dievas pašaukė pas savęs – jų išvargusius kūnus priglaudė kapinės.

Tebūnie lengva jiems tėviškės kapinių žemelė!

Betgi didžiausioji gyvosios parapijos dalis per šį laikotarpį iškeliavo į Vakarus, ieškodamiesi ramesnės vietos bei gardesnės duonos. Suprantama, pasilikusiuosius tas nedžiugina, nes bepasiliko mažas, skurdus būrelis vietos gyventojų – savo tėvų bei protėvių žemės, savo bažnyčios, savo kapinių ištvermingiausiųjų mylėtojų. Betgi, pulkeli menks, nenusimink – tau Dievas guldosi aplink: Viešpats Jėzus Kristus graudena ir guodžia: „Nesibijok, tu mažoji kaimene; nes jūsų Tėvui pamėgo jums duoti karalystę!“ (Luko 12, 32).

1970 XII 22–23 d. viešėjau pas dėdę Joną Klaipėdoje, o grįžęs užrašiau jo pasakojimą apie tėviškę Gardame.

Senoji troba stovėjo toje vietoje, kur paskiau buvo skūnia (daržinė), tik arčiau vieškelio, galu į jį. Buvo plūkto molio asla bute (koridoriuje), kuris dalijo, turbūt, į dvi dalis trobą. Medinė, šiaudais dengta, matyt, tokia žema, kad lankstis (kartis) buvo pritvirtintas ant aukšto, o pro lubas padaryta skylė ir prakišta virvė, ant kurios pakabintas lopšys. Martynas, Augustas ir Jonas gimė senojoje troboje. Jis prisimena, kad jam gulint lopšyje, virvė, kuri skylėje trynėsi, ir kažkoks šapas ar spalis įkrito į akį, bet niekas nieko nerado, o akis ėmė balti. Tai paskui Traknienė (tokia Nausėdienės pravardė) liežuviu išlyžo. O ta akis paskui silpnesnė buvo, o dabar – stipresnė už kitą yra. Prisimena kaip, turbūt, prieš Kalėdas kepė pyragą ir iš trobos nešė į klėtį, kur dabar troba yra. Matyt, didelis vyras buvo, kad nešė patį mažiausią rundiną (apvalų) kepaluką. Ir gerai ėjo, tik prie klėties paslydo, o tas kepalukas iškrito ir nuriedėjo po klėtim, kur buvo galima net palįsti, o ten būdavo prišikta, tai gal ir ant kokio šūdo užkrito, bet buvo biškį (truputį) pašalę, o gal ir sėkmingai nuriedėjo. Senojoje troboje buvo virš lango lentynos, kur būdavo skustuvas ir kokie vaistai sudėti, tai vis smelsdavosi ten pažiūrėti. Ta lentyna vadinosi palyčia. Palei tvorą su Dėde (Joniais) augo slyvos ir vyšnios.

Buvo klėtelė maža, kur Vils [Johan Will, mirė 1909 I 14 – A. Ž.], patėvis Augusto, vienas ar su žmona miegodavo. Jis buvo stalius, apsivedė, kai tėvas Gustavas pabėgo į Prūsus, vengdamas rekrūtų, kad nereikėtų tarnauti 25-rius metus.

Kartą brolis Martynas nuvedė arklius į ganyklą, į Valakus, ir grįžęs tamsoje, žiūri, kad Vils užsidegęs mažą lempikę, atsivertęs marškinius, utėles gaudo, o durys atdaros. Tas paėmęs akmenuką norėjo mesti į vidų, bet nepataikė, o tik į šulą, ir gavosi didelis trinkis. Tas tik „pūst“ užpūtė ir tyliai atsigulė. Jam niekas nesakė kaip ten buvo, tai jis sako: „Turbūt kas mirs iš šeimos, jau ženklai buvo!“ Vils buvo stalius. Su žmona gyveno turbūt senojoje troboje iš pradžių, o paskui pas Dėdę mažajame gale, o kai vaikai to paaugo, pas Gocentą, pravardžiuojamą „špoduku“, mažajame gale. Tai kai ten gyveno, kai išeidavo dirbti, tai užrakindavo. O kartą paliko neužrinktas duris. Tai Jonas, Augustas ir Antunis įėjo, nes įdomu pažiūrėti kas ten yra, nes pas stalių būdavo įvairių įrankių. Atrado skustuvą ir sako: „Reikia pamėginti ar gerai į medį pjauna“. Tai kožnas bandė ir špuntas išlaužė, nes skustuvas medžio neima – per plonas. Matyt, tada buvo daug triukšmo, kai reikėjo skustis. Toje klėtyje anksčiau Vils ir dirbdavo, kur jį Martynas išgąsdino.

Kamaroje miegodavo Martynas, o Augustas su Jonu kitoje lovoje dviese. Žiemą patalus pasišildydavo troboje prie pečiaus (krosnies).

Prisiminimai apie dėdę Joną Jurgį Gocentą

1961 II 1 Gardame iš Mamytės užrašiau, ką jai yra pasakojęs tėvas Augustas:

„O mano motina, kai jau buvau vedęs ir turėjau vaikų, ir Jonas, vienas iš jų, slapčia įlipdavo į jos pasirinktą obelį, kurią ji buvo pasiskyrusi išimtinei. Bet greitai pastebėdavo jo senolė, kuri ateis prie obels su kartimi rankose, o Jonas nusigandęs, nors ir įsilipęs į pačią viršūnę, imdavo šaukti:

– Muma, Muma! Gelbėk! [švėkšniškių tarme]

Ir jo motina, mano žmona, turėdavo skubėti jo gelbėti.“

Iš 1974 XII 6 d. Mamytės pasakojimo magnetofono juostoje ir kiti prisiminimai

Kaimynystėje ant bendros kaimo ganyklos stovėjo Jono [Johann Walter, mirė 1909 IX 14 – A. Ž.] ir Evos Valterių butelis (trobelė). Senukas buvo be dantų, tik vienas dar buvo likęs. Atėjęs prie mūsų trobos (anksčiau joje buvo klėtis), prie kurios galo buvo šulinys (iš jo semdavosi vandens), šnekučiavosi su mama Marija. Išsižiojęs klausėsi, o Jonukas bežaisdamas mėtė akmenukus ir beveik išdaužė tą paskutinį dantį.

Dėdė Jonas vaikystėje ir jaunystėje daug dirbo. Vasarą vesdavo veršį į ganyklą dauboje prie Tenenio upės. Kai tik ateidavo iki daubos, veršis puldavo bėgti pakalnėn – niekaip negalėjo išlaikyti, tad ir paleisdavo. Kitą dieną sugalvojo tokį būdą jam suvaldyti. Apsirišo lenciūgą (grandinę) apie save, na, dabar niekur jis nepaspruks! Bet šis vis tiek vėl pasileido žemyn, o Jonukas kaip rulis (volas) iš paskos, gerai kad neužsimušė.

Kartą dešimtmetis Jonukas ganė rėžyje prie Tenenio upės sietuvos juodą vienintelę karvę, kurią žaibas užmušė. Mama Marija (vyras uždarbiavo Amerikoje), tai sužinojusi nusigando, pasiklaupė, pasimeldė ir sako: „Gerai, kad tik ne vaiką nutrenkė! Karvę kaip nors ir vėl nusipirksiu“.

Brolis Jonas gerai išmanė karvių ganymą, nes kaip ir man teko jas ganyti, kiti nuo to kažkaip išsisuko.

Šeima savų pievų neturėjo – šienaudavo miškuose už Švėkšnos. Lietingu metu Jonui tekdavo ir į medį lipti pasižiūrėti, ar nekyla debesys. Iš pievų parsiveždavo ir užmuštų gyvačių, kurias, sukapotas gabalais, sušerdavo kiaulėms kaip vaistus.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m. Verbų sekmadienį, mama anksti atsikėlusi pasimeldė (tėvas ir broliai dar miegojo) ir sako: „Kelkit, kelkit, man atrodo, kad vokiečiai ateis jūsų pažadinti“. Nespėjo dar atsikelti, kaip nuo Švėkšnos vieškeliu atjojo trys vokiečių žvalgai. Nujojo į Gardamo miestelį (taip dar ir mano laikais buvo vadinama aikštė prie bažnyčios – A. Ž.), dar pašovė, apsisuko ir greit greit – arkliai prie žemės krito – nulėkė atgal. Ties Laukstėnų kaimu rusai vieną nušovė. Atėję į namus, rodė vokiečio kepurę ir sako: „Nebijokit, jau šiandien neateis“. Brolis Martynas vežė grūdus ir kitus maisto produktus paslėpti nuošaliau pas stambų ūkininką Martinkų į Gečius, bet ten jau buvo vokiečiai. Pakeliui dar įsėdo rusų kareiviai, bet kai vokiečiai ėmė šaudyti, tai pabėgo. Vokiečiai Martyną atsivijo į kiemą, bet šis spėjo įbėgti į tvartą, iš kurio buvo atviros durys į daržinę, ir pasislėpė po apversta gelda. Kai vokietis nuėjo į daržinę, tai išlindo iš po jos ir įsmuko į trobą, nusirengė ir atsisėdo lyg namiškis prie stalo. Vokiečiai tada atėmė juodą kumelę, o bėrą arklį paliko. Po to Gardamą užplūdo vokiečių kareiviai, pėsti, o daugiausiai raiti, atjoję nuo Švėkšnos pusės. Rusų kareiviai susilenkę bėgo padaube. Mama buvo gailestinga: „Vargšeliai, taip pat mamų sūnai išėję!“. Namiškiai slėpėsi kelnoriuje (rūsyje) pas kaimynę Bendikienę [jos vyras kaip Prūsijos pilietis rusų jau buvo ištremtas į Rusiją – A. Ž.] kitapus vieškelio. Jos bernas Augustas Austynas sėdėjo lauko tualete. Kai šovė patranka, tai iš baimės išvirto pro dureles, o kiti išsigando: „Augustą nušovė!“. Galvojom, kaip čia grįžti į namus, nes ant vieškelio stovėjo raiteliai, arklys prie arklio. Bet vieni pasidavė kiek į priekį, kiti atgal ir praleido. Vokiečiai buvo aputėję, vakare išsirėdę kūgeliu (plaktuku) mušė utėles. Jei rusai būtų dabar puolę, tai būtų be kelnių išlakstę. Vieno vokiečio kojos buvo žaizdotos, niekaip negalėjo tų batų numauti, tai Jonas juos nutraukė, už tai gavo saldainių, šokolado ir kitiems davė. Vokiečiai šeimininkavo kaip okupantai – nuo klėties aukšto paėmė didelį pintą kurbį (krepšį) su kiaušiniais peluose, nukirsdino veislines žąsis, iš rėčio šėrė arklius kruopais (kruopomis).

Brolis Jonas lankydamasis Gardame visados aplankydavo savo vaikystės draugą, antros eilės pusbrolį Antunį (Antaną) Gocentą (kataliką), su kuriuo mėgdavo pašnekėti. Kartą per mirusiojo atminimą, kai suaugusieji giedojo Kalvarijas, Antanas pasiūlė išsigriebti žirnių iš sriubos kitame trobos gale. Tuo metu jokių prašmatnių valgių niekas neruošdavo. Dar toje sriuboje buvo pupų ir bulvių. Tad Jonas, vyriausias brolis Martynas ir Antanas tamsoje graibė iš puodo žirnius ir valgė. Jis, atsiraitojęs rankovę, pradėm (tiesiog) kišdavo ranką į sriubą ir iš jos sauja sėmė žirnius. Tie du tik stebėjosi, kaip jis randa tuos žirnius.

Žemė anais laikais buvo suskirstyta rėžiais. Ant lauko žirniai su virkščiomis būdavo suvyniojami ritiniais. Rudenį piemenys kurdavo laužą ir ant jo kepdavo žirnius – atsineša susuktą klėbį (glėbį) ir deda ant ugnies. Senis Jonas, Antano tėvas, vadinamas špoduku, taip pat vaišinosi tais žirniais, tik pasidomėjo, iš kur jie tuos žirnius gauna. Tad visi viens po kito kilo nuo laužo ir spruko, kad negautų lupti, nes žirnių virkščias tempė iš jo rėžio.

Kai Jonas bernavo Klaipėdos krašte, pašaukė į Lietuvos kariuomenę. Seinų krašte vieno mūšio metu su lenkais pasislėpė bulvių lauke, o lenkų karininkas, pasilipęs ant kelmo, su žiūronais jo ieškojo. Teko jį nušauti.

Mano Mamytė talkino jam rinkti dainas iš kaimynų, ir pati padainavo (daugiausiai talaluškos arba trumpos), taip pat ir jų motina Marija (nors liuteronai mažai dainuodavo – labiau mėgo giesmes), juk tais laikais visi laukai dainomis aidėjo. Tos dainos ir pateko į „Gardamiškių dainas“.

Gyvendamas Kaune (kurį laiką Tulpių g. 15 ir 5), nuomavosi kambarėlį. Iš ryto dirbo Lietuvos Geležinkelių valdyboje, o po darbo mokėsi gimnazijoje, vėliau – universitete. Mokėsi naktimis: sėdėdamas ant kėdės prie stalo ir užmigdavo, bet, galvai knaptelėjus, pabusdavo ir toliau ruošdavo namų darbus.

1932 m. keliavo papigintai kaip geležinkelio darbuotojas po Vakarų Europą. Gardame ant trobos aukšto ilgus metus buvo saugomi (dabar mano bute Vilniuje) jo kelionės (ir Kauno laikų) fotografijų negatyvai (267 vnt.) daugiausiai ant firmos „Agfos“ stiklo plokštelių kartoninėse dėžutėse.

1934 m. liepą susirgo tėvas – atvažiavo su dviračiais broliai Jonas ir Albertas prašyti sesers Martos, tarnaujančios pas Reikertą Laučiuose, Klaipėdos krašte, kad grįžtų į tėviškę, nes nėra kam dirbti bei tėvų žiūrėti (Katrė kategoriškai nesutiko), tad teko pasiaukoti, nors ir nenorėjo. Abu kirto rugius, o Mamytė ir Gocentų Barbora juos rišo, kai sugrįžo visam laikui į namus, o rudenį arė dirvas, sėjo, akėjo pati ir dirbo kitus ūkio darbus. Tėvas Augustas, sirgdamas tiesiosios žarnos vėžiu, 1935 m. vasario 18 d. pasirašė naminį testamentą, kuriuo skyrė išimtinę savo žmonai Marijai, o sodybą ir du trečdalius žemės (7,5 ha) paliko dukrai Martai, kuriai teko seserims Katrei ir Elzei išmokėti dalis – po 500 litų. Apie savo Tėvelių Endriaus ir Martos Žemaitaičių vestuvinę nuotrauką (1935 IV 23) bei giminę jau esu rašęs (Paprūsės lietuvininkų vestuvinė nuotrauka // Šiaurės Atėnai, 2010, saus. 15, p. 10).

Jonas materialiai (kartu su broliu Augustu iš Tauragės) rėmė jaunesnį brolį Albertą, būsimą chirurgą, kai šis studijavo mediciną VDU.

Dėdė Jonas buvo labai sąžiningas, geros širdies kaip ir jo tėvas, giliai tikintis, mėgiamas visos giminės ir didžiausias jos autoritetas, gerbiamas kaimynų. Už juridines paslaugas imdavo ne 5, o tik 2 litus. Jis buvo pavyzdys visai giminei, daugelis iš mūsų įgijo aukštąjį išsilavinimą.

Baigiantis karui, mūsų šeimos ir brolio Jono vertingesnis turtas buvo užkastas prie skūnės (daržinės), bet rusų kareiviai, ieškodami minų, jį surado ir išvogė. Liko plikas kaip tilvikas. Mamytė suverpė avių vilnas ir išaudė labai ploną milą, iš kurio jis pasisiūdino kostiumą tais sunkiais pokario laikais.

1948 m. Klaipėdos respublikinėje ligoninėje gydėsi sulaužytą koją. 1964 ir 1967 m. patyrė sunkias onkologines operacijas Vilniuje, o ir vėliau buvo dar operuojamas. Tačiau mirė nuo cukraligės.

Pats prisimenu, kaip Tėvelis vienais metais sukrovė į ilgą vežimą dėdės knygas ir jų spintą bei išvežėme į Sodų g. 14 Žemaičių Naumiestyje, iš kur jos vėliau buvo pergabentos į Klaipėdą. Jono švogeris (svainis) Jonas Milkintas, paėmęs mažo formato vokiškų atvirukų rinkinėlį, paliko man atminimui, kurį išsaugojau iki šiol.

1954 m. rugpjūčio 15 d., švenčiant Žemaičių Naumiesčio evangelikų kapinių šventę ir atidengiant tėvams ir jauniausiai seseriai Elzei paminklą-kryžių, dėdė Jonas pasakė kalbą ir buvo sugiedota jo sukurta 5 posmelių giesmė „Dievuje ilsėkitės“ (Gaida: Savo Dievu linksminkis.). Pirmasis posmelis iškaltas ir paminkle:

Dievuje ilsėkitės,

Mylimi tėveliai,

Kristus ranką jums išties,

Ir mielai seselei,

Kai ateis diena ana,

Viešpaties žadėta,

Atsilsėjus jau gana,

Likti šitą vietą!

Dar yra parašęs giesmę „Tavy viltis sudėjau“ seseriai Katrei Austynienei (1905–1939), mirusiai po gimdymo, atminti, „Tu, Kristau, džiaugsmas mano“ motinai Marijai, sugiedotai per jos laidotuves kapinėse, o kita „Ilgą amžių gyvenau“ (10 posmelių) buvo perskaityta kunigo per pamaldas bažnyčioje paminklo šventinimo dieną ir kitoms progoms. Buvau ir aš, dar vaikas, betoninio paminklo, atlieto Tauragėje, statymo (liepos 25 d.) ir šventinimo įvykių dalyviu.

Per mano įžegnojimą (konfirmaciją) 1958 m. birželio 22 d. dėdė Jonas man dovanojo knygą „Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija“ (1957) su paties eiliuotu pirmos psalmės įrašu.

Apie 1957 m. Gardamo septynmetėje mokykloje vyko brolių Zenono ir Broniaus Kiminių iš gretimo Pypliškės k. parodomasis teismas dėl chuliganizmo. Po teismo per vaišes mano Tėvelių namuose teisėjas sakė, kad dėl puikios dėdės Jono ginamosios kalbos būtų reikėję juos išteisinti, bet teismas buvo parodomasis, todėl priimtas griežtas sprendimas. Advokatas kalbėjo apie tai, kad kaimo jaunimas neturi sąlygų sportuoti, trūksta kultūringų renginių ir pan.

Mamytė visad meiliai sutikdavo pagalbos prašančius ar svečius, pavaišindavo, padėdavo kuo galėdavo. Kartais XX amžiaus VI dešimtmetyje atvažiavus netikėtam svečiui, tekdavo bėgti pas kaimynus pasiskolinti duonos, o lašinių ar kiaušinių buvo savų kiaušynei (kiaušinienei) iškepti.

Važiuodamas į svečius Klaipėdon pas dėdę, visados iš tėviškės veždavau didžiausią ir riebiausią gaidį lauktuvių, nes Mamytė sakydavo, kad jei ką dovanoji, tai reikia duoti iš visos širdies patį geriausią.

Dėdė Jonas žadėjo man palikti pusę savo bibliotekos, nes niekas iš sūnų tuo metu knygomis nesidomėjo. Po jo mirties žmona Lėna padovanojo tris mane dominančias knygas, o kai kurias kitas pirkau.

Savo bibliotekoje turiu apie 20 dėdei Jonui priklaususių knygų, kurios buvo likusios tėviškėje Gardame. Turiu jo knygos „Žmogaus ir piliečio teisių raida“ (1933) 3 egz., dvi su užrašais – seseriai Elzei (1933 XII 7) ir man (1972 IX 14). Kai kurios knygos yra su jo parašu, vėliau Adv. J. Gocentas ar antspaudu su pareigomis ir darbovietės adresu (Žem. Naumiestyje ar Tauragėje). Yra žurnalo „Jaunimas“ 1929–1931 m. įrištas komplektas su mėlynais viršeliais. Ant viršelio įspaudas J. Gocentas.

H. G. Wellso knygoje „Pasaulio istorija, arba Aiški gyvybės ir žmonijos istorijos apybraiža“, I t., [1925] yra įrašas:

Gerb. Jonui Gocentui

Teikiu Jums Vardo

Dienoje

(pas.) J. Karvelis*

1925/VI-24

Kaunas

* Jonas Karvelis (1901–1988) – žymus prekybininkas Kaune, Klaipėdoje, po karo Čikagoje, Klaipėdos sukilimo dalyvis (1923).

Viena mažytė knygelė „Varpininkų susišelpimo fondo įstatai“ (12 p., 1937) bibliografams visai nežinoma, o kai kurias suskaičiuoti galima ir vienos rankos pirštais. Išlikęs ir jo paties įrištas albumas nuotraukoms.

Autoriaus šeimos archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Jonas Jurgis Gocentas, 1936 VII 27

2.  J. J. Gocentas Kaune, 1920 m.

3.  J. J. Gocento gimimo metrika, 1914 IV 28 (sen. st.)

4. J. J. Gocento konfirmacijos liudijimas, 1913 VI 9 (sen. st.)

5. Ant liepto per Tenenį Gardame, 1928 m. Iš kairės seserys Katrė, Marta ir Elzė Gocentaitės, jų svainis Kristupas Juška iš Rimženčių ir brolis (fotografas) Jonas Jurgis Gocentas

6. J. J. Gocentas ir sesuo Marta Žemaitaitienė Gardame, apie 1960 m.

7. Jono Jurgio ir Elenos (Srūgytės) Gocentų vestuvinė nuotrauka jaunosios namuose Žemaičių Naumiestyje, 1941 II 14. Gale stalo jaunieji ir jaunosios sesuo Olga

8. Po paminklo pašventinimo Marijai, Augustui ir Elzei Gocentams Žemaičių Naumiesčio evangelikų kapinėse, 1954 VIII 15. Iš kairės 1 kun. Jonas Armonaitis, 1 iš dešinės Jonas Jurgis Gocentas ir kt. giminės

Voruta. – 2013, saus. 5, nr. 1 (765), p. 2.

Voruta. – 2013, saus. 19, nr. 2 (766), p. 2.

Voruta. – 2013, vas. 2 nr. 3 (767), p. 2.