1914–1918 kampanijos© MELC

Jonas Karlonas, www.voruta.lt

Ieškodamas liudininkų atsiminimų apie Pirmąjį pasaulinį karą radau trumpą pranešimą. Jis  išspausdintas S.M.Dubnovo „Gyvenimo knygoje“, kuri  parengta remiantis legaliai besilankiusių 1914-1917 m. pafrontėje  Pagalbos žydų aukoms Komiteto įgaliotų asmenų atsiminimais. Štai ką rašė Maišiagaloje apsilankęs Anatolijus Chaješas: „Maišiagalos miestelis, Vilniaus apskritis. Miestelyje, iškėlus žydus, apsigyveno keletas dešimčių persikėlusių asmenų. Jiems atvykus, išaugo pirmos būtinybės prekių kainos. Kai kurių produktų aplamai sunku gauti“ [1]

Kitas anų dienų liudininkas Česlav Jankovski (Czeslaw Jankowski) aprašė išsamiau.

1915 m. liepos 27 d. iš Bartkuškių k. į Vilnių atvažiavo p. Al. Lednicki. Paklaustas „Kas girdėt?“ atsako  „Nieko negirdėt, ačiū Dievui!”. Ir čia pat pasakoja matęs Molėtų pusėje pašvaistę, įtaria mūšius tarp Širvintų ir Ukmergės. Maišiagaloje jau aviacijos ir sanitarinis skyriai. Kelias pilnas transporto. Paskambinęs į Kernavę p. Fel. Zawadskiui, šis patvirtino, kad girdisi patrankų šūviai Molėtų pusėje. [2]

Rugpjūčio 13 d. po pietų žinios skelbė kad vokiečiai jau prie Lentvario ir Maišiagaloje. Kanonadų nesigirgėjo. Asmenys, atvykę iš Jonavos ir Ukmergės pusių, pasakoja, kad vokiečių ofenzyvą iš okupuoto Kauno traukiančią į Vilnių  per Čiobiškį, Musninkus, Maišiagalą, atakuota rusų kavalerija tarp Ukmergės, Šventosios up. ir Neries up., ji buvo priversta trauktis į kairįjį Neries upės krantą ir slinktis pirmyn link Vilniaus per Kaišiadoris, Vievį, Lentvarį. Iš Lentvario didžiulė rusų kariuomenė traukė stabdyti priešo. [3]

Rugpjūčio 14 d. vakare iš Musninkų į Vilnių pabėgo ekonomas Kasperovič. Pabėgo vidudienį, kai rusų artilerija užėmė kovos pozicijas nuo Kozliškių palivarko iki mietelio per Musninkų dvarą. Fronto linija tęsėsi beveik tris varstas. Pabėgėlis matė, kaip artilerija buvo traukiama iš Musninkų į Maišiagalą.

Maišiagaloje virė mūšis, kurio aidai buvo girdimo Vilniuje. Miestelio  bažnyčia dar buvo šaudmenų nepaliesta. Kad vokiečių kariuomenė buvo nustumta nuo fronto Maišiagala-Dūkštos-Vievis liudijo Vilnių pasiekusi tyla. Patrankų šūvių nesigirdėjo visiškai. [4]

Rugpjūčio 20 d. atsiminimų autorius buvo sutikęs su pareigūnu, kuris tarnybos reikalais buvo nuvykęs į Babrukiškių k. (5 km. nuo Maišiagalos važiuojant keliu į Sudervę, dab. Dūkštų sen.). Jis papasakojo, kad Babrukiškių dvare apsistoję rusų kariai ir plėšikauja. Kareiviai lupa odą nuo inventoriaus ir kurpia sau avalynę. Nesunku įsivaizduoti kaip atrodo visas dvaras. Laikas nuo laiko  vokiečių šrapneliai krenta į rusų pozicijas. Vokiečių kariuomenės pozicijų iš Babrukiškių nesimatė. Paklausus ar dvare nėra kokio kariuomenės vyresniojo, sulaukė atsakymo „Nemačiau nė vieno karininko, dvare šeimininkavo kareiviai“. [5]

„29 d. maišiagalietė pabėgėlė, kuriai pavyko prasibrauti per rusų kariuomenės kordoną iš Vilniaus į Maišiagalą ir atgal, papasakojo, kad prieš Maišiagalą iškasti rusų kariuomenės apkasai, už Maišiagalos-vokiečių apkasai. Pastarieji labai sustiprinti. Tarp šių apkasų-Maišiagalos miestelis. Pusė miestelio sudegę ir apiplėšta. Bažnyčios varpinė be viršūnės ir pasvirusi. Bažnyčios sienos  keletoje vietų pažeistos artilerijos sviedinų skeveldrų.“ [6]

Čia įsiterpsiu ir  pasakysiu, kad šio karo metu vokiečiai 1908m. Maišiagalos parapijos kunigo Gabševičiaus (Gabszewicz) iniciatyva perlieto (mat senas buvo įtrūkęs), svėrusio apie 200 kg., bažnyčios varpo su įrašu lenkų kalba „Ofiara parafijanek na cześć św.Anny Mejszagolskiego kościoła za bydności prob.ks. Gabszewlcza prszzelany 1908 r. Odleewnia Władkowskiego w Węgrowie“ („Parapijiečių (moterų) auka Maišiagalos bažnyčiai šv. Onos garbei. Klebonu esantn kun. Gabševičiui, perlietas 1908 m. Vlodkovskio liejykla Vengrove“), neišsivežė.

Jis skambino, kviesdamas tikinčiuosius į bažnyčią ir kitomis progomis, dar 28 metus. [7]

Dūkštų gatvė I pasaulinio karo metais. https://lt.wikipedia.org/wiki/Dūkštos

Jau pasibaigus mūšiams Maišiagalos prieigoje, spalio18 d.  atsiminimų autorius važiavo į Musninkus keliu  per Maišiagalą. Ir štai ką jis matė.

„Už Vilniaus, abiejuose kelio pusėse, vaizdas buvo normalus, karo pėdsakų beveik nesimatė. Ketvirtoje varstoje į Maišiagalos pusę prasidėjo apkasai ir ilgi spygliotos vielos užtvarai, matėsi keletas sudegintų namų. Netgi nesusidarė įspūdis kad rusų kariuomenė  patyrė didelį pasipriešinimą. Apsiribota keletu dešimčių beržų, augusių prie kelio, kirtimu; beržai gulėjo skersai kelio, tačiau jie nesustabdė vokiečių ofinzyvos. Ir toliau link Maišiagalos gulėjo nukirsti arba nupjauti beržai.

Maždaug ketvirtoje varstoje prieš Maišiagalą vaizdas jau kitoks. Čia matėsi beveik tris savaites (nuo liepos 25-os iki rugpjūčio 15-os d.) mūšių, vykusių plačioje, maždaug aštuonių varstų, nuo Paberžės per Maišiagalą iki Naujųjų Trakų, linijoje pasekmės. Būtent šiame puslankyje rusų kariuomenė sustabdė vokiečių veržimasi į Vilnių.

Dėl Maišiagalos virė kovos. Šiame fronte kovojusi gen. Eichhorno armijos dalis pasiekė Maišiagalos apylinkes iš šiaurės ar iš šiaurės vakarų, iš Ukmergės ir Jonavos pusių. Ji kapitališkai buvo įsikūrusi Houvaldo miške, priklausiusiam Gudulinės dvarui. Tame miške nuo pat Zielionkos iki Grudiškių palivarko buvo galima pamatyti vokiečių pastatytą miestą. Gilūs blindažai, kuriuose ilsėjosi atvežti iš Maišiagalos apylinkių vokiečių kariai, pavėsinės iš rąstų ir dernų, palapinės žmonėms ir arkliams, lauko virtuvės, požeminės grotos su stalais ir suolais… Kitaip sakant, nesuskaičiuojama daugybė įvairiausių karinės statybos objektų, pastatytų taip fundamentaliai, kad net nesitiki, kad visa tai iškilo „karštu“ metu, kad šie statiniai galėtų tarnauti laikinai!

Gudulinės miške, maždaug ketvirtoje varstoje prieš Maišiagalą, vokiečiai buvo užsilaikę kiek ilgiau nei savaitę. Tuo metu vyko įnirtingi mūšiai dėl Maišiagalos. Kaip kokiame reljefiniame žemėlapyje detaliai galima buvo pamatyti  vokiečių ofinzyvos užimtus plotus. Jiems priešpastatyta rusų kariuomenės apkasų linija, nusidriekusi pusantros varstos nuo miestelio vidurio. Tų apkasų linija, apjuosta spygliuota viela, buvo nukreipta Gudulinės miško link iš abiejų Ukmergės kelio pusių. Kairėje pusėje driekėsi link Dūkštų k., dešinėje- link Paberžės k. Per mišką driekėsi platus kelias  į Musninkus, Čiobiškį, Jonavą, Kauną.

Mūšis dėl Maišiagalos vyko iš šiaurės vakarų į pietus, savotišku kampu nuo Maišiagalos iš šia urės vakarų į pietryčius.

Aiškiai buvo matyti, kaip rusų kariuomenė, išlipusi iš apkasų, ėjo į kontrataką  Gudulinės miško pusėn, kaip  kariai ilgesnėmis ar trumpesnėmis grandinėmis nuo vokiečių artilerijos šovinių skeveldrų lietaus tai priglusdavo prie žemės, tai vėl atsikeldavo. Matėsi, kaip buvo pasinaudota mažiausiu žemės kauburėliu, kaip pavieniai kariai apsikasdavo prie pat kelio. Iš savotiškų kapų, kuriuos išrausė artilerijos sviediniai, galima buvo įsivaizduoti, kiek juose galėjo būti užverstų žemėmis kareivių… Toliau buvo matyti, kaip vokiečiai iš Gudulinės miško ėjo atakon, kaip jie tūnojo giliuose neapsaugotuose apkasuose, kaip iš jų ėjo pirmyn apsikasdami kaip Dievas duos… Aiškiai matėsi demarkacinė linija, kurioje rusų kareiviai apsikasdavo iš Maišiagalos pusės, vokiečių-iš Gudulinės miško pusės. Matėsi, kaip rusai ir vokiečiai apsikasdavo vieni ant kitų.

Štai ir sudegintas namas. Kai kurie kiti namai neliesti, likę nuo šrapnelių ir granatų tvano… Antai mėtosi pikelhaubas, nuplėštas nuo metalinės dalies, štai čia ir uniformos skiautės…  Kapai, pažymėti kryžiais, tankiai išdėstyti visame lauke. Rusų  apkasuose guli daug pamestų pilnų šautuvų dėtuvių.

Maišiagaloje, aikštelėje priešais kleboniją, sandėliuota viskas, kas surinkta kovų lauke: krūvos šautuvų, neiššautų artilerijos sviedinių, dėžių su amunicija ir t.t., ir t.t. Vienok matosi, kad kovos laukų valymas vyko skubotai, kadangi prie plataus kelio esančiuose rusų apkasuose mėtosi šautuvai, šimtai, o gal ir tūkstančiai beverčių dėtuvių su šoviniais.

Pati Maišiagala, dėl kurios kovėsi vokiečiai, labai apgriauta. Nuo Vilniaus pusės artilerijos sviediniai sugriovė karčemas ir namus abiejuose kelio pusėse, išlikę pastatai tankiai apšaudyti. Klebonija – kaip sietas; vieninteliame be skylių sienose kambaryje glaudžias kunigas. Šalia klebonijos  mūrinis pastatas, kuriame buvęs paštas, taip pat nukentėjo: nusilupęs tinkas, stogas kur-ne-kur skylėtas. Bažnyčia nukentėjo smarkiai: net iki vidaus sienos prakiurdytos smulkiais šrapneliais, kampai apmušti, stogas sveikas, tačiau varpinė laikosi stebuklingu būdu, į ją labiausiai buvo taikyta. Tolėliau nuo bažnyčios esančiuose kapinėse palaidota daug vokiečių ir rusų kareivių. Už bažnyčios, į Ukmergės pusę, miestelio kairė pusė išliko beveik visa, tik apiplėšta, dešinė pusė sudeginta visiškai, styri tik namų kaminai. P.Houvalto dvaro priešais bažnyčią esantys pastatai išlikę, tačiau gyvenamasis namas apšaudytas. Ne tik sutrūkinėjo jo mūrinės sienos, ne tik kur- ne -kur  stogą apgadino skeveldros, tačiau ir apiplėštas. Išlaužyti langų rėmai, durų vyriai. Prieangyje krūva sudaužytų vazonų, neliestos tik gražios agavos. Aplink namą mėtosi daug išmestų per langą knygų, sulaužytų baldų. Sode daug išraustų artilerijos sviedinių duobių (…)

Pakeliavau skersai kovos prie Maišiagalos lauko, ta teritorija man atvėrė kovos eigą (…). Grioviuose gulėjo  dar neužkasti arkliai, tvyrojo smarvė, mėtėsi balti kaulai (…)

Kai keliavau Gudulinės mišku, vokiečių „miestu“, atrodė,  kad stebiu karo žaidimą. Taip žaidžia vaikai paplūdimyje, iš smėlio statydami „fortus“, apkasus. Atrodė, kad Gudulinės miške buvo skautų, kurie treniravosi savo jėgomis statyti sodybas ir kt., stovykla. Atrodė, kad matau gyvą knygų paaugliams iliustraciją. Tačiau Gudulinės miške montuodami statinius „žaidė,  įdėdami daug triūso, suaugę žmonės, atvykę iš tolimų kraštų (…) [8]

Vilniuje nebuvo ramu. Savo atsiminimuose Vasario 16-osios akto signataras P. Klimas rašo: „Vakarais dangų nušviesdavo deginamų daiktų pašvaistės. Ugnis „evakuavo“, ko nespėta išvežti. Gandai apie sandėlių, bankų ir net ligoninių išsprogdinimą pakėlė panikos nuotaiką. Bet dar savaitė praėjo be naujienų. Štabas išsikelia į Vileiką. Mieste pasipila įsakymų kruša. Kareiviams uždrausta rodytis gatvėse po 8 valandos vakaro, piliečiams po 11 valandos. Iš vakarų ir šiaurės pusės draudžiama butuose laikyti šviesą.. Bet tai nesukliudė vokiečių cepelinams skraidyti ant miesto ir mėtyti bombas, kai net visos gatvės paskęsdavo tamsybėse. Tuo pat metu buvo paskelbta atsarginių mobilizacija, kad jie nepatektų vokiečiams. Paskubos įspūdžio netesėjo sumažinti nei palyginti ramesnis kariuomenės laikymasis, nei keturios vokiečių patrankos, išstatytos aikštėje laimėjimams parodyti (kitoje literatūroje parašyta kad jos atvežtos galimai iš Maišiagalos-J.K). Juoba, kad sužeistųjų transportai plūste užplūdo miestą. Kurie dar tesėjo-ėjo šalia pilnutėlių vežimų. Tos  ligonių virtinės betgi nesukliudė švaistytis karininkų automobiliams su „panelėmis“… Laidotuvės ėjo serijomis ir be ceremonijų, nebuvo kada apdoroti nė karstų. Kai kas priskaitė per dvi dienas apie 4000 sužeistųjų tik nuo Maišiagalos. Stotyje su minia aprištomis galvomis kojomis ir rankomis apgulė visus pašalius, laukdami sanitarinio traukinio. Pagaliau pačioje kariuomenėje pasirodė cholera…“ [9]

Sugriauti Šiauliai (apie 1916)© Šiaulių „Aušros“ muziejus

Šaltiniai:

[1] Местечко Мейшагола, Виленский уезд- Анатолий Хаеш. В прифронтовой Литве 1915 года (Рассказы евреев-очевидцев). http://berkovich-zametki.com

[2] Czesław Jankowski.“Z dnia na dzień. Warszawa 1914-1915 Wilno“ – Wydawnictwo Kazimierza Rutskiego

w Wilnie. Skład glówny w księgarni Gebethnera,Wollfa i spólki w Wilnie.1923,psl.103

[3] Ten pat,psl. 155

[4] Ten pat,psl.158

[5] Ten pat,psl. 178,179

[6] Ten pat,psl. 216

[7] Vytautas Valentinas Česnulis.“ Nutilę varpai“.“Voruta“, 2015, psl.71

[8] Czeslaw Jankowski.“Z dnia na dzien. Warszawa 1914-1915 Wilno“,psl.308-313

[9] Petras Klimas „Iš mano atsiminimų“ Lietuvos enciklopedijų leidykla.Vilnius,1990.psl.39-40