Ats. plk. lt. Jonas Užurka

Jonas UŽURKA, ats. plk. lt, Valstybės gynėjas, www.voruta.lt

Nuo redakcijos: 2020 gruodžio 14 d. netekome istorinių romanų rašytojo, dimisijos pulkininko leitenanto Jono Užurkos. 

Jonas Užurka gimė 1947 m. gruodžio 7 d. Dusmenyse.1971 m. baigė Leningrado motošaulių aukštąją karo vadų mokyklą. Tarnavo SSRS kariuomenės įvairiuose daliniuose. 1980–1989 m. dalyvavo Afganistano kare. 1990 m. prisidėjo prie Lietuvos atsargos karininkų sąjungos ir Lietuvos Respublikos kariuomenės atkūrimo. 1990–1998 m. dirbo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijoje, vadovavo Krašto apsaugos tarnybai, buvo Vilniaus komendantas, Vilniaus apskrities komendantūros štabo viršininkas, Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų ir Krašto apsaugos Generalinės inspekcijos vyriausiasis inspektorius.

1998–2001 m. Lietuvos atsargos karininkų sąjungos pirmininkas. 1993–2000 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys Vilniaus apskrities skyriuje.

Parašė atsiminimų ir publicistikos knygą Kario knyga (3 dalys, 1993–1996 m.), dokumentines knygas Lietuvos kariuomenės atkūrimas 1988–1991 metais (2004 m.), Lietuvos Krašto apsaugos sistemos atkūrimas 1989–1993 metais (2015 m.), Lietuvos istorinius romanus: Karaliaus karūna ir mirtis (1999 m.), Gediminas – nevainikuotas karalius (2004 m.), Kaip karys Pūgžlys Husiną gaudė, Sumaišties metai (abu 2005 m.), Vytautas Didysis – nuo bėglio iki monarcho (2005 m., elektroninis leidimas 2012 m.), Tvanas: Lietuvos didybės griūties pradžia (2007 m.), Mindaugas – karališkasis kraujas (2007 m., elektroninis leidimas 2012 m.), 1009 metai. Netimeras – iš ūkų kylanti Lietuva (2009 m.), Didžiosios lietuvių pergalės (3 dalys, 2009 m., elektroninis leidimas 2012 m.), Iškiliausios Lietuvos moterys (3 dalys, 2011 m.), Užmirštieji Baltų valdovai (3 dalys, 2012 m.), Lietuvos istorija romanuose: Mindaugas, Gediminas, Vytautas (3 dalys, 2013 m.), Baltai: nuo genčių iki karalystės (3 dalys, 2014 m.), Didieji Lietuvos valdovai (3 dalys, 2016 m.).

Apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1995 m.), Sausio tryliktosios atminimo medaliu (1996 m.).

Jono Užurkos prisiminimai apie 1991 sausio 13-ąją

       Išaušo sausio aštuntosios rytas. Mūsų, Krašto apsaugos departamento Vilniaus zonos štabo kabinetuose Jogailos g.10, pilna žmonių. Prirūkyta, geriame arbatą, valgome sumuštinius, įdėmiai klausomės radijo. Dokumentai jau išvežti, stalčiai, spintos tuščios, kas turi kokį ginklą, tikriname.

       Gauname žvalgų, postų sargybų pranešimus. Jaučiame, kad atomazga bus greitai. Tik ar kruvina?

Įstaigų, irgi įsikūrusių šiame pastate, žmonės žiūri į mus vieni su gailesčiu, kiti su baime, treti užjaučiančiai atsargiai klausia;

       – Vyrai, ar jūs beveik beginkliai nebijote prieš tokią jėgą? O jeigu jus čia puls tai ir mus suims?

       Ką mes į tai galime atsakyti patys nežinodami kas gali įvykti, kuo visą tai baigsis.

       – Visiems tučtuojau vykti į Aukščiausiąją Tarybą, jedinstvininkai šturmuoja rūmus, – gauname  komandą.

       Paliekame keletą moterų KAD darbuotojų, nedidelę apsaugą ir bėgame į AT rūmus. Aplink minios žmonių, prieštaringi lozungai: „Šalin Landsbergį“, „Deputatai, su jumis visa Lietuva“. Triukšmas, stumdymasis, minia linguoja, siūbuoja. Daužomi centrinių durų langai. Rūmų apsauga atmuša paklaikusią „darbo liaudį“ vandens čiurkšlėmis. Pagaliau pusgirtė „darbo liaudies“ minia nustumiama. Kaip mat gausėja, renkasi jau ir minios kitaip nusiteikusių žmonių – Lietuvos gynėjų. „Taikus perversmas“ šiandien neįvyko. Mėtydami raudonas vėliavas, jedinstvininkai išsilaksto.

       Rūmuose jau susikaupė nemažai gynėjų. Bendromis jėgomis atlaikėme sovietliaudies puolimą. Viduje buvo ir milicijos OMONo būrys apie dvidešimt žmonių. Jie ginkluoti kaip reikiant, mes daugumoje lazdomis, tik vienas kitas turėjo šiokį tokį ginklą.

      Dienai baigiantis KAD vadovybei vadovaujant buvo sudaryti kovinio budėjimo grafikai, išstatyti prie įėjimų į AT ir viduje postai. Aplink rūmus vis rinkosi ir rinkosi vis gausesnės minios žmonių. Vakare šie milicininkai, rusiškai keikdamiesi, ar ne tik iškviesti, išbėgo iš rūmų. Mes nedelsiant imamės ruoštis gynybai. Sunešėme kas galėjo ginklus. Aš nubėgau į namus irgi atsinešiau savo dvivamzdį medžioklinį šautuvą, temdėme langus, nešėm smėlio maišus, krovėm ant palangių. Iš lauko aplink AT ir prieigose, vadovaujant prieš metus atkurtos Lietuvos atsargos karininkų sąjungos nariams,  kitoms patriotinėms organizacijoms buvo statomos betoninės užtvaros, kliūtys, barikados.

      Taip ruošiantis gynybai praėjo sausio ir devintoji, ir dešimtoji. Viduje virė gynybinis darbas – minuojamos prieigos, dalijami atgabenami ginklai, sprogmenys, dalijomės kovine patirtimi. Šalimais stovėjo ir visai jauni vaikinai, ir žilagalviai buvę tremtiniai, ir uostę paraką kaip kad ir aš „afganai“. Išsidalinome dujokaukes, miegojome kabinetuose. Mūsų Vilniaus zonos būrys įsikūrė AT bibliotekoje. Kai kas atsinešė miegmaišius. Valgėme valgyklose – rūmuose jos buvo dvi. Deputatams buvo nepatogu dirbti, tačiau jie jautėsi daug saugiau ir drąsiau. Rūmų požemiuose savanoris R. Kazėnas įrengė tirą – šaudyklą, remontavo, surinkinėjo ginklus. Karo medikas ats. plk. A. Vaitkaitis su gydytojais rengė lauko ligoninę. Tik deputatas M. Stakvilevičius niurzgėjo:

       – AT pavertė arklide, prisigrūdo prirūkė, net pavalgyti ramiai negalima.

       O visą tą laiką vėlais vakarais Č. Juršėnas su mumis, AT gynėjais, ne vieną partiją šachmatų sužaidė, šmaikščiai atsikirsdavo į įvairias replikas, bendravo su gynėjais.

       „Jedinstvininkai“, pralaimėję mūšį dėl AT apgulties ir šturmo, po dienos ir vėl iš visų pakampių rinkosi. Tik šį kartą jau prie Mažvydo bibliotekos. Neramios žinios ir iš Šiaulių, ir iš Klaipėdos, ir Vilniaus kas valandą pasiekdavo mūsų ausis: „Lietuvos avialinijos“ paralyžiavo darbą… siunčiamos gaisrinės mašinos šturmuoti AT… šalina iš darbo Lietuvai palankius žmones… suaktyvino veiklą V. Lazutkos SSKP…. sąjunginio pavaldumo įmonės nepripažįsta Lietuvos įstatymų, ruošiasi mitingams ir streikams… Burokevičiaus „antroji valdžia“ atvirai kyla prieš teisėtą Lietuvos valdžią… Naujienos perduodamos iš lūpų į lūpas, sklando gandai, kad sovietinė armija Šiaurės miestelyje sustiprinta desantininkais nebeklauso M. Gorbačiovo, kad puls AT, kad atsiunčiama smogikų „Alfa“ grupė.

       Sausio vienuoliktoji. Suaktyvėja sovietinės armijos technikos judėjimas Vilniuje. Tūkstančiai žmonių dar drąsiau apsupa AT. O tuo metu Lietuva jau blokuojama ir iš išorės. Sovietinės dezinformacijos priemonės skleidžia pasauliui melą, blokuojamas radijo ryšys, televizija. Šturmuojami Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamentas, sumušami ir suimami keli darbuotojai, užimta telefono – telegrafo stotis. Dabar aišku – beliko Vyriausybė ir AT.

      Dar aiškiau supratome, kad be kraujo tai jau tikrai neapsieisime. Tik kokia kraujo kaina kainuos laisvė? Dar rimčiau ruošėmės, prisiekėme. Kas spėjo ir norėjo atliko išpažintį. Iš rūmų pasitraukė ne vienas neištvėręs įtampos. Nesmerkėme. Tikslinome postams užduotis. Aš vykdžiau Vilniaus zonos gynėjų štabo viršininko pareigas. Bendravau su savo bendražygiais „afganais“, kurių visas būrys buvo kuo ryžtingiausiai nusiteikęs ginti dabar jau tikrąją savo Tėvynę.

      Sausio tryliktoji. Apie rūmus tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Dega laužai. Gynėjai savanoriai ir toliau iš lauko tvirtina AT prieigas. Šmižinėja ir įtartini tipai, ne vieną mūsų sargybiniai sulaikė. Likome užbarikaduoti, atskirti nuo viso pasaulio – Pilėnų gynėjai ir tiek. Gauname žinias, kad Šiaurės miestelyje ginkluojasi persirengdami „jedinstvininkai“, ruošiama kovinė technika ir ginkluotė puolimui. Vyksta Gynybos tarybos pasitarimas. Posėdžiauja ir išdavikai – Lietuvos komunistinis CK su „nacionaliniu gelbėjimo komitetu“. Lietuvos AT ir Vyriausybė priima nutarimus dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti, kreipiasi į pasaulį. Visi laukiame puolimo. Aš paskambinau į namus. O ir kiti atsisveikina  su savaisiais, telefonai užimti. Pasiėmiau šautuvą, stoju prie lango priešais posėdžių salę. Deputatai eina prie mikrofono, kalbasi su tūkstančiais AT gynėjų. Žmonių minios, dega laužai…

      Staiga pasigirsta man labai gerai pažįstamų motorų riaumojimas. Mūsų pusėn rieda šarvuočiai, tankai, sunkvežimiai. Prašliaužia plieninė gyvatė per tiltą, plienu žvanga palei Nerį link AT. Laikas ne tik man sustoja. Tankai, pakeltais vamzdžiais, prašliaužia pro rūmus, ropoja link televizijos bokšto. Apie vidurnaktį rūmai sudreba nuo pabūklų šūvių prie televizijos bokšto. Garsai man tūkstančius kartų girdėti, šį kartą sudrebina širdį. Šūviai nutyla. Televizija kolaborantų kruvinuose naguose. Kiek laiko tai trunka? Laikas neegzistuoja, naktis, tamsu. Štai nuo kalno šarvuočiai su tankais rieda žemyn link AT. Negi dabar mūsų eilė? V. Landsbergis reikalauja žmones trauktis nuo AT. Žmonės galingai atsako: „Ne“, ir dar tvirčiau, dar ryžtingiau juosia AT savo kūnais ir rankomis. Kas laimės dvikovą – šaltas plienas ar karšta dvasia? Po vidurnakčio tankai nurieda nuo Tauro kalno, gėdingai pasuka link Šiaurės miestelio, sulenda už vartų…

      Išaušo ilgai lauktas kitos dienos rytas. Leningradas, Maskva, Londonas reikalauja nutraukti žudynes Vilniuje. Tik SSRS prezidentas M. Gorbačiovas neatsako į Lietuvos vadovų skambučius, ramiai Kremliuje miega… Minske, pailsėjusi per Vilniuje surengtą puolimą šią kruviną naktį, pagaliau atvyksta Federacijos Tarybos delegacija, savo akimis mato ir įsitikina didvyriškai besiginančią Lietuvą. Pasaulis stebi Dovydo kovą su Galijotu.

      Nutilo tankų žlegėjimas Vilniaus gatvėmis. B. Jelcinas tramdo kruvinus sovietinius kareivas, pučistus ir kolaborantus. Mūsų širdyse Gedulas. Lydime Sausio naktį žuvusiuosius į Antakalnio kapines. Kolaborantai ir toliau rezga pinkles… Baigiasi sausis. Rūmų gynėjai būriai išeina iš AT rūmų. Nors ir okupantams kruvina jėga okupavus televiziją bei dar kai kuriuos pastatus, mes vis tik, kaip ir visa mūsų Tauta, išeiname nugalėtojais. Išeinu ir aš, grįžtu į įprastą tarnybos vietą. Ir vėl dar energingiau  skubame atkurti Lietuvos gynybinę sistemą…

     Tūlas dabar pasakytų, kad šitaip buvome tik pagąsdinti, kad nieko rimta prieš mus, prieš mūsų Tautą, Nepriklausomybę nebuvo ruošiama.. Todėl drįstu priminti faktais, kad buvo ruošiamasi kuo rimčiausiai smaugti mūsų Laisvę, tačiau mūsų Tautos Ryžtas, Valia nugalėjo plieną. Okupantai mus ruošėsi labai rimtai užsmaugti, telkdamas visas jėgas, kūrė kruvinąjį Maskvos scenarijų pagal šiuos veiksmus: SSRS KGB svarsto Lietuvos kompartijos CK sekretoriaus Burokevičiaus prašymą įrašyti į jų įskaitą karinių dalinių komunistus; pasiųsti į Lietuvą greito reagavimo dalinius; siūloma įsteigti „socializmo gelbėjimo komitetą“; išleidžiamas dekretas dėl SSRS karinių dalinių panaudojimo vaikinų šaukimui į SSRS armiją Lietuvos teritorijoje; reikalaujama įvesti prezidentinį valdymą nepaklusniose respublikose; įstatymiškai atrišamos kariškiams rankos jėga imti televizijas ir kitas masinės informavimo priemones; išleidžiamas įsakymas dėl bendro milicijos ir armijos patruliavimo miestuose. Ir dedamas taškas pasirengimui numatomiems būsimiems kruviniems veiksmams – įsakoma įvesti desantininkus į Pabaltijo respublikas.

      Šitaip Kremlius priėmė sprendimą panaudoti sovietinę armiją valstybiniam perversmui Vilniuje, šiuos planus ir kruvinus scenarijus patvirtino dar iki sausio aštuntosios. Tačiau visus šiuos planus istoriškai galinga, dvasiškai išdidi mūsų Tauta ne plienu ir ne durtuvais, ne brutalia jėga o savo, visų MŪSŲ geležine valia paleido vėjais…

      Ši Laisvės Pergalė yra visos mūsų Tautos pasiaukojantis nuopelnas.