Jonas Mičiulis. Nepriklausomos Lietuvos paso fotografija – ankstesnių metų (iki 1940 m.). Ji buvo nežinoma. Fotografija gauta iš LYM, Lietuvos ypatingojo muziejaus, kuriam ir dėkojama.

Jonas Mičiulis, Šilutė

Mano gimtieji namai buvo Vilkaviškio apskrities Ožkabalių kaime (Gižų valsčius). Pirmo pasaulinio karo metu su broliu ir seserim buvom pasitraukę nuo fronto iki Vilniaus, bet frontui sustojus, važiavome gyventi į Prienus. 1915 m. rudenį tolesne ofenzyva vokiečiai užėmė Kauną ir Vilnių. Frontas persirito ir mes grįžome į Ožkabalius.

                      Buvau ketvirtos klasės gimnazistas. Mama ir vyriausias brolis nutarė, jog turiu ir toliau mokytis. Žiemos pabaigoj nuvežė mane į Moliniškius, kur tapau abiturientu. A. Arminas apsiėmė mane toliau ruošti.

                      Rudenį iškilo klausimas, kur stoti į lietuvišką gimnaziją. Artimiausioje – Marijampolės (sovietiniais metais – Kapsukas) mieste buvo tik keturios klasės, o aš buvau pasiruošęs į penktąją. Parvykęs iš Vilniaus kaimynas P. Grajauskas papasakojo, jog Vilniuje steigiama ir penktoji klasė, tik dar mažai mokinių. Jo patartas ir rekomenduotas, vokišku traukiniu su leidimu nuvažiavau į Vilnių, apsigyvenau Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos moksleivių bendrabutyje Labdarių g. 2 nr. ir, išlaikęs egzaminus, pradėjau mokytis penktoje klasėje.

                      Bendrabučio vedėju buvo studentas Antanas Gylys, vėliau gydytojas. Tvarka ir dvasia – vienuoliška. Iš ryto ir vakare – bendros maldos kampiniam kambary. Prieš valgį ir po valgio maldelės valgykloje, fligelyje, kur buvo mergaičių bendrabutis (vedėja Ruškytė). Šventomis dienomis būtinai bažnyčia.

                      Aš elgiausi, rodos, kaip visi. Uoliai rašiau į sienlaikraštį, turėjau viešų pagyrimų, gavau net atskirą kambarį. Gal kartais pasikalbėjimuose nebuvau atsargus, nes mano religingumas prieš trejetą metų buvo daugiau, negu susvyravęs. Tik tuo galiu paaiškinti, kodėl 1917 m. pavasario pradžioje pas mane užėjo nepažįstamas žmogus šiaudine skrybėle ir gutaperčine apykakle, kuris pradėjo kalbėti apie savišvietą. Tai buvo Meilus, iš profesijos siuvėjas, kilimo kažkur nuo Ukmergės. Jisai savo profesija nesiversdavo, o nežiūrint to, kad buvo šlubas, nuolat pėsčias keliaudavo – dažniausia tarp Vilniaus ir Ukmergės apskrities. Nueidavo ir toliau. Atrodė, kad jis buvo ryšininkas tarp Vilniaus ir provincijos kairiųjų pažiūrų žmonių, o konkrečiau – socialdemokratų.

                      Jis agitavo kurti mokinių savišvietos ratelį, davė d-ro Domaševičiaus adresą ir pasakė laiką, kada aš turiu ten nueiti su pažangesnių pažiūrų draugais. Tų draugų radau tik vieną Šimulionį, rodos, Jurgį… Paskirtą dieną mudu nuėjome į d-ro Domaševičiaus butą. Ten jau buvo Meilus ir d-ro Domaševičiaus vyriausias sūnus Jurgis, kuris mokėsi vienoje klasėje su manim. Čia ir prasidėjo mūsų veikla. Rinkdavomės bent du kartu per savaitę Domaševičiaus bute. Vėliau susitikdavom ir „Darbo balso“ redakcijos bute, kuris buvo Vilniaus ir, rodos, Zakreto gatvių kampe, kur buvo erdvios patalpos. D-ras Domaševičius mus švietė politiškai. Pradėjo medžiagos nagrinėjimu, įrodančios, kad Lietuva pilnai gali būti savarankiška valstybė tiek politiškais, tiek ūkiškais atžvilgiais. Iš tos medžiagos buvo sudarytas referatas, kurį ir aš keletoj savo gimtinės kaimų skaičiau. Greta ėjo susipažinimas su demokratizmu, socializmu, darbo žmonių judėjimu. Organizavome susitikimą su lenkų pažangiais moksleiviais.

                      Vasarai prasidedant, d-ro Domaševičiaus paskatinti pradėjome daugiau moksleivių pritraukti į mūsų ratelį. Tačiau bendrabučio mokiniai, sužinoję, kad renkamės pas d-rą Domaševičių, niekas nesutiko dėtis. Tik kelioms dienoms praslinkus vienas Jakštas beveik pats pasisiūlė su mumis eiti. Mes apsidžiaugę jį nusivedėme.

                      Pasirodo, jis buvo siųstas kaip žvalgas, galbūt su paties A. Gylio žinia. Netrukus per vakarines pamaldas A. Gylys davė mums pylos ir pasiūlė tučtuojau nutraukti vaikščiojimus pas A. Domaševičių, kitaip krikščioniškam bendrabuty mums vietos nebėra. Kadangi ir anksčiau buvom perspėjami, jog draugija neilgai pajėgs išlaikyti tėvus turinčius moksleivius, tai suskatome ieškoti išeities. Esant sunkiam susisiekimui su namais, privatiškai išsilaikyti buvo neįmanoma. D-ro Domaševičiaus patarti, kreipėmės į Lietuvių agronomijos draugiją, kuri jau laikė jaunesnių vaikų bendrabutį, vedamą Paknienės. Po kurio laiko Pakniai pranešė, jog galima kraustytis į Agronomijos draugijos bendrabutį Smėlio gatvėje. Su dideliu džiaugsmu mudu su Šimulioniu tai padarėme. Tai buvo visiškai kita, laisva atmosfera. Vėliau ten apsigyveno ir daugiau gimnazistų, ypač pradėjus jiems grįžti iš Tarybų Sąjungos.

                      1917 m. rudenį d-ras Domaševičius supažindino mus su atėjusiu į mūsų pasikalbėjimus Pranu Eidukevičiumi. Nuo tada jau turėjome du vadovu, kurie buvo geriausi iš visų mūsų sutiktų žmonių, ir su kuriais sutartinai ir nemažai pasidarbavome. O Pr. Eidukevičius mus kviesdavo į platesnius darbininkų susirinkimus Darbininkų klube (sovietiniais metais – Komunarų g. 5, dabar – A. Jakšto g.) arba „Darbo balso“ redakcijos patalpose. Be Vilniaus lietuvių, aptariant aktualius klausimus susirinkimuose, dažnai dalyvaudavo žydų [darbininkų] Bundo, lenkų PPS (Polska partia socjalistyczna. Lenkų socialistų partija – red. pastaba) nariai ir baltgudžiai.

                      Paskelbus vasaros pabaigoje Lietuvių konferencijos šaukimą, A. Domaševičius ir Pr. Eidukevičius piktinosi, kad jos delegatai nerenkami, o skiriami. Sudarant sąrašą organizavome Vilniaus darbo žmonių susirinkimą Darbininkų klubo salėje. Mudviem su Jurgiu Domaševičium teko klijuoti kvietimus ir agituoti Žvėryne. Susirinkimo dieną salė buvo grūste prigrūsta. Susirinkusieji pranešėjams pritarė ir išrinko atstovus į Konferenciją. Neatsimenu kas buvo išrinktas greta d-ro Domaševičiaus. Konferencijos išvakarėse, rugsėjo 17 d., „Darbo balso“ redakcijos salėje įvyko slaptas keliasdešimties pažangesnių delegatų pasitarimas, deja, nieko konkretesnio nenutaręs.

                      1918 m. kiek prieš tai ir ten pat įvyko socialdemokratų, tiek vietinių, tiek grįžusių iš Rusijos, susirinkimas. Čia buvo sprendžiama su eiti – ar su bolševikais, ar menševikais. Balsų dauguma nuspręsta su bolševikais. St. Kairys ir kompanija surinko taip pat nemažai balsų (iš grįžusiųjų mūsų susirinkimus, kiek pavardėmis atmenu, lankydavosi Sondeckis, Sugintas, Serbenta, J. Baltrušaitis, Kaniauka ir kiti).

                      Neatsimenu kuriuo metu man buvo duotas socialdemokratų partijos nario bilietas. Tiek žinau, kad susirinkimuose, t. y. nuo 1917 m. pabaigos balso teisę aš turėdavau. 1919 m. rudenį man mobilizuotam tarnaujant kariuomenėj Kaune per kratą už akių tą mano bilietą žvalgyba paėmė.

                      Pasikalbėjimuose dažnai aptardavom Rusijos Spalio revoliuciją. Tačiau okupacijos sąlygomis viešai džiaugsmo neparodėme. Tik 1918 m. lapkričio 9 d., kilus revoliucijai Vokietijoje, Vilniaus gatvėse vaikščiojome įsisegę raudonus ženklelius.

                      Šimto metų jubiliejų nuo K. Markso gimimo dienos minėjome taip pat viešai. Pr. Eidukevičius pageidavo susirinkti kuo gausiausia. Man buvo pavesta atsivesti moksleivių. Susirinkimas buvo nuskirtas apie 14 val. Buvo sekmadienis. Todėl teko vykti į Bonifratrų bažnyčią kalbėtis su mokiniais. Atsikalbinėjo neturį laiko ar neįdomu. Nuvykus į bendrabutį, dabar jau Aušros Vartų gatvėje vienuolyne, išėjo dar blogiau. Pažįstami mokiniai sako: „Tave sutikdamos mūsų davatkos žegnojasi, o jei pamatys mus einančius su tavimi į K. Markso minėjimą, tai čia kils visas pragaras.“ Teko tenkintis keletu moksleivių iš mūsų (Agronomijos d-jos) bendrabučio.

                      Minėjimas vyko Darbininkų klubo rūsinėse patalpose. Įėjome ir išėjome pavieniai. Po K. Markso portretu pranešimą skaitė Pr. Eidukevičius. Daugelis pirmą kartą susipažino su socializmo ir  jo ekonomikos kūrėjo gyvenimu bei darbais ir visam laikui, nes pranešimas buvo išsamus ir jaudinantis. Kas daugiau ten buvo kalbama, dabar neatsimenu.

                      Tuo metu aš talkinau „Darbo balso“ redakcijoje. Faktiniu redaktoriumi buvo Vilkaitis. Vykdamas atostogų, būdavau įpareigojamas Suvalkijoj aplankyti platintojus ir atsiskaityti su jais. Vykstant 1918 m. Kalėdų atostogoms, redakcijos pažymėjimą nunešiau į Kareivių Tarybą (vok. Soldatenrat) ir ten mielai man davė leidimą važiuoti, nes laikraščio pavadinimas (vok. Arbeitestimme) jiems patiko. Suvalkijoj tekdavo pakeliauti ir karietomis, ir pėsčiomis. Su platintojais nesusipratimų nebuvo jokių, nes tai buvo idėjos draugai, o darbininkišką spaudą visi mylėjo. Parveždavau nemažai pinigų ir atlikusių numerių. Ta proga per rudens atostogas, o gal ir anksčiau Pr. Eidukevičiaus pavedimu tekdavo įteikti keletui asmenų pinigų premijas, bet smulkiau apie šį reikalą manęs dar neįformuodavo.

                      Atsimenu, per du grįžimu rasdavau Vilniuje naujovių. Grįžęs iš rudens atostogų (turbūt, spalio mėnesį) pastebėjau gatvėse vyrų su kepurėmis geltonais apvadais-lankeliais. Tai buvo pirmieji Lietuvos Tarybos kareiviai. Buvo įsisteigus komendantūra. Taip pat buvo ir ministerijų. Vienoje jų teko apsilankyti bendrabučio reikalais ir kalbėtis – pirmą kartą su ministru Yču. Laikėsi gana išdidžiai, ministriškai.

                      Grįždamas po naujų metų, Kaišiadoryse turėjau išlipti iš traukinio, nes toliau jis nėjo. Keli nusisamdėme arklį su rogėmis. Neatmenu kurioje vietoje sutikome pirmus raudonarmiečius. Vilniuje virte virė gyvenimas, steigėsi įstaigos, buvo leidžiami dekretai, salėse vyko mitingai. Kalbėdavo vyriausioji galva Kapsukas ir kiti pareigūnai. Patys vykdavome mitinguoti į apylinkes. Jaunieji  tris mėnesius buvome lyg apsvaigę. Gailėjau, kad buvau atostogose, kai lenkai šovinistai apgulė Darbininkų klubą.

                      Mokslą baigėme kiek anksčiau. Keliolika žmonių tapome pirmosios lietuviškos gimnazijos abiturientais jau kovo mėnesį. Dar prieš išleidimo aktą Aug. Janulaitis iš švietimo komisariato davė versti knygą apie Prancūzijos ūkininkų judėjimą. Iš kasininko Valaičio gavau pirmus rublius. Paskui su draugais Puodžiūnu, Rimša stojau dirbti agentu į maitinimo komisariatą, kur komisaru buvo jau pažįstamas Vilkaitis. Išdirbau iki lenkų invazijos. Po to Kaunas, buržuazinė Lietuva, pasimetimas, gąsdinimai, sparnų suglaudimas, mobilizacija ir…

Pastaba: Šioje vietoje atsiminimų tekstas nutrūksta – išlikę devyni puslapiai, o likusieji nukirpti. Ant išlikusio sąsiuvinio melsvo viršelio gal kita ranka užrašyta „Mičiulis Jonas, g. 1897 m. Ožkabalių kaime“.

————————————————————————————————————————

Redakcinės pastabos:

Lietuvos teisininkas, patriotas, tremtinys Jonas Mičiulis, s. Benedikto, gimė 1897 m. gruodžio 27 d. Ožkabalių kaime (Vilkaviškio aps., Gižų  valsčius). 1919 m. baigė Vilniaus lietuvių gimnaziją, 1926 m. teisę Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas).

Paskirtas Marijampolės apygardos teismo teisėju. Buvo Lietuvių tautininkų sąjungos narys, jaunalietuvių veikėjas ir rėmėjas. 1933 m. spalio 22 d. Kalvarijoje dalyvavo jaunalietuvių atstovų suvažiavime ir supažindino dalyvius su teismų reformos reikšme valstybės ir piliečių gyvenimui. Kaišiadoryse buvo Trakų apskrities tautininkų pirmininkas. Nuo 1939 m. spalio 10 d. paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku.

Antros okupacijos metu rusų buvo išvežtas į tremtį. Ten buvo nuteistas ir kalėjo Komijos ATSR Vorkutos lageriuose apie 10 metų.

Po tremties Veliuonoje sutiko dukterėčią, vaikų sanatorijos direktorę Joaną Penčylaitę-Milukienę, kuri 1961 ar 1962 m. padėjo apsigyventi Šilutėje. Dirbo Šilutės žemės ūkio mokyklos veršelių fermoje šėriku. Darbininkų rajone turėjo savo statytą skydinį suomišką namelį. Vasarodavo greta tėviškės Ožkabaliuose, Valčlaukiuose buvusiame vasarnamyje.

J. Mičiulis mirė 1971 m. rugsėjo 15 d. Šilutėje, palaidotas senosiose katalikų kapinėse.

Sūnus Gražvydas Mičiulis – politkalinys, nes būdamas mokiniu (10 klasėje) priklausė slaptam jų rateliui, ruošėsi į partizanus. Šeimą sukūrė Šilutėje gana vėlai su šešiasdešimtmete banko valdytoja Elena Jakimavičiute, Sibiro tremtine. Tokiam sūnaus pasirinkimui, manoma, įtakos turėjo tėvas J. Mičiulis.

Mičiuliai savo sode augino ir kaimynus vaišino skaniomis kriaušėmis. Mėgo uogauti, grybauti. Gyvendamas Šilutėje bendravo su Vlado ir Vytauto Pupšio tėvais, prisimindavo gyvenimo metus Vilniuje, nes ir Pupšiai 1940 m. apsigyveno A. Jakšto gatvėje bei Labdarių gatvės vienuolyne.

Jonas Mičiulis. 1955 m., Sedlovaja. Iš Vytauto S. Pupšio asmeninio archyvo

Atsiminimų autoriaus rašysena išlavėjusi ir gerai įskaitoma – mėlynas rašalas patikimai saugojo atsiminimus. Po tėvo mirties juos perėmė sūnus Gražvydas, o perdavė Vladui Pupšiui, pastarojo rankraštinis palikimas saugomas brolio Vytauto Stanislovo Pupšio Ukmergėje.

Šaltiniai:

Lietuviai tautininkai – komunistų kankiniai: tautininkai, neolituanai, jaunalietuviai, santariečiai / redagavo A. Kerulis, J. Prunskis, M. Valiukėnas.- Čikaga: Amerikos lietuvių tautinės sąjungos leidinys, 1988.-191 p.: portr.

Vytauto S. Pupšio pasakojimas Vytautui A. Gocentui apie Joną Mičiulį ir šeimą. Ukmergė, 2022-03-18.

P. S. Lietuvos ypatingajame archyve (Gedimino pr. 40/1, 01110 Vilnius) saugoma Jono Mičiulio baudžiamoji byla Nr. P-17756.

Parengė Vytautas A. Gocentas