Knygos viršelis. O.Gaidamavičiūtės nuotr.

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido pirmąją knygą apie Joną Smilgevičių – vieną iš mažiausiai Lietuvos visuomenei pažįstamų Nepriklausomybės Akto signatarų bei lietuviško verslo ir pramonės pradininką – „Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius“ (Lietuvos nacionalinio muziejaus knygų serija „Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo“). Monografijos autorius – istorikas dr. Valdas Selenis.

Knygos apie Vasario 16-osios Akto signatarą Joną Smilgevičių pristatymas vyko vasario 12 dieną Signatarų namuose minint 150-ąsias jo gimimo metines. Renginyje dalyvavo knygos autorius dr. Valdas Selenis (Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos kultūros tyrimų institutas), dr. Dangiras Mačiulis (Lietuvos istorijos institutas), doc. dr. Romualdas Juzefovičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas).

Dr. doc. Romualdas Juzefovičius, kuris buvo ir monografijos recenzentas, pristatydamas knygą, teigė, kad Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Smilgevičius (1870–1942) formavo Lietuvos tapatybę, būdamas labai pragamatiškas novatorius ekonomikos srityje. Jis pasisakė už finansavimo sistemos sujungimą į bendrą visumą, investavimą į daugybę sričių. Prof. R. Juzefovičius taip pat pabrėžė J. Smilgevičiaus asmenybės socialumą, akcentavo jo publicistinį talentą.

Dr. Valdo Selenio monografijos „Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius“ pristatymo akimirka. Kalba monografijos autorius Valdas Selenis (Lietuvos nacionalinis muziejus). O.Gaidamavičiūtės nuotr.

Pristatant knygą buvo akcentuota, kad J. Smilgevičiaus biografijos tyrinėjimas nebuvo lengvas dėl šaltinių fragmentiškumo, nes signataras nemėgo rašyti apie save, todėl nepaliko nei dienoraščio, nei atsiminimų. Prie medžiagos stygiaus prisidėjo ir palyginti neilgas jo dalyvavimas politinėje veikloje – pradedant aktyviu Lietuvių konferencijos Vilniuje organizavimu ir baigiant paskutine jo kaip Lietuvos valstybės tarybos nario darbo diena[1].

Pasirodo, kad knygos autorius istorikas V. Selenis žinių apie signataro gyvenimą ieškojo daugybėje šaltinių. Jis, remdamasis Berlyno universiteto archyvo dokumentais, pasakoja apie būsimojo signataro agronomijos studijas Berlyno karališkojoje aukštojoje žemės ūkio mokykloje; sklaidydamas lietuvių spaudą aptaria negausią studento publicistiką spaudos draudimo metais.

[1] Prieiga per internetą: http://www.lnm.lt/pirmoji-knyga-apie-jona-smilgeviciu-praskleis-ne-viena-visuomenei-nezinoma-signataro-biografijos-puslapi-2/

Monografijos „Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius“ pristatymo akimirka. Kalba recenzentas dr. Dangiras Mačiulis (Lietuvos istorijos institutas). O.Gaidamavičiūtės nuotr.

Visgi svarbiausią darbą signataras J. Smilgevičius atliko kurdamas pirmąsias lietuviškas akcines bendroves ir praktiškai keldamas tėvynės žemės ūkį, verslą bei pramonę. Jo susirūpinimas lietuvių verslumu matyti negausiuose būsimo signataro straipsniuose, paskelbtuose dar 1894–1895 metais, taip pat paskelbtame imperatyve Lietuvos ūkio plėtotei pienininkystės kryptimi.

„J. Smilgevičių galima apibūdinti kaip ūkišką ir pragmatišką žmogų. Jam beveik tiktų XIX a. britų ekonomisto Johno Stuarto Millo pavartotos sąvokos homo economicus prasmė – tobulai racionalaus žmogaus, siekiančio kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti geriausią įmanomą rezultatą. Tačiau pelno ir naudos jis siekė visų pirma ne vien sau ir savo šeimai, bet lietuvių tautai ir vėliau – valstybei“ , – pasakojo V. Selenis[1].

Anot autoriaus, tai paskatino būsimą signatarą geriausiose to meto Vokietijos aukštosiose mokyklose įgyti agronomo specialybę, o įgytas kompetencijas pritaikyti tėvynėje. Baigęs studijas ir kelerius metus pagyvenęs Varšuvoje į Lietuvą parvyko pačiu tinkamiausiu metu – kuomet reikėjo gelbėti vienintelę lietuvių įmonę Vilniuje. Jo vadovaujama bendrovė „Vilija“ pamažėle tapo sėkminga įmone, kurios produkcija turėjo paklausą visoje Rusijoje.

[1] Ten pat.

Dr. Valdo Selenio monografijos „Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius“ pristatymo akimirka. Kalba recenzentas doc. dr. Romualdas Juzefovičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas). O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą – tuometinės Rusijos imperijos kraštą – užėmus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, Smilgevičius nuolat rūpinosi negailestingų rekvizicijų klausimu, kurį keldavo ir Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Į pastarąją jis pateko kaip aktyvus Lietuvių konferencijos organizatorius iš Kuršėnų apskrities.

Nepriklausomoje Lietuvoje Smilgevičiaus įsteigtos įmonės „Nemunas“, „Neris“, „Dubysa“, „Miškas“, „Mazgas“, „Ringuva“ ir kitos pirmosios Lietuvoje pradėjo plėtoti tokias pramonės šakas kaip žemės ūkio mašinų gamyba, medienos pramonė, aliejaus gamyba, pirmasis vilnos fabrikas Lietuvoje. Įmonių veiklą subsidijavo Smilgevičiaus įsteigtas Kredito bankas. Signataras buvo visapusiškai išplėtojęs savo ūkį Užventyje, kuriame yra pagrindiniai jo atminties ženklai.

Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė besibaigiant pristatymui padėkojo vakaro dalyviams ir palinkėjo Valdui Seleniui nenustoti tyrinėti signataro Jono Smilgevičiaus palikimo.

Koncertuoja Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė). O.Gaidamavičiūtės nuotr.

Beje, knygos pristatymą pabaigė Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė) koncertas. Ansamblio dalyviai atliko autentiškas Žemaitijos, iš kurios ir buvo kilęs signataras, dainas.

Apžvelgiant monografiją

Monografiją sudaro keli skyriai, pristatantys Jono Smilgevičiaus biografiją („Smilgevičiai ir Užventis“, „Liepojos ir Mintaujos gimnazijos“, „Studijos Vokietijoje“, „Gyvenimo saulėlydis Užventyje“), taip pat jo publicistinė veikla („Jono Smilgevičiaus publicistika“). Atskiras skyrius skirtas Jonui Smilgevičiui kaip „Įmonių steigėjui ir valdytojui“. Taip pat pristatoma ir politinė signataro veikla.

Gana įdomus skyrelis apie nepažintą publicistinę Jono Smilgevičiaus veiklą: „savo straipsniuose jis atkreipdavo dėmesį į lietuvių gyvenimo Rusijos imperijoje skaudulious – valdininkų savivalę, verslo vystymo problemas; duodavo praktiškų patarimų, kaip tvarkyti ūkį; apžvelgdavo verslo padėti Žemaitijoje. Rašydamas brošiūrėles užsirekomendavo kaip pienininkystės žinomas ir pionierius visoje tuometinėje Rusijos imperijoje“[1]. Svarbūs J. Smilgevičiau straipsniai publikuoti savaitraštyje Vienybė Lietuv(i)ni(n)kų (tai vienas iš seniausių JAV lietuvių savaitraščių) apie Žemaitijos miestelius: Lieplaukę, Mažeikius, Sedą, Karteną, Plungę.

J. Smilgevičius buvo ir eruditas (jis studijavo ekonomiką nuo 1893 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, o vėliau įstojo į Karališkojo Frydricho Vilhelmo universiteto Filosofijos fakultetą Berlyne, vėliau studijas tęsė Karališkojoje Prūsijos aukštojoje agronomijos mokykloje), taip pat sumanus verslininkas, vystęs šeimos ūkį Žemaitijoje, Užventyje. Džiugu, kad signataro vaikaitis Vitalis Užventyje išsaugojo pagrindinius J. Smilgevičiaus atminimo ženklus.

[1] Prieiga per internetą: http://www.lnm.lt/pirmoji-knyga-apie-jona-smilgeviciu-praskleis-ne-viena-visuomenei-nezinoma-signataro-biografijos-puslapi-2/

[2] Ten pat.

[3] Valdas Selenis. Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019, p. 108–109.