Marija ir Juozas Urbšiai 1956 m. Dukterėčios Marijos Urbšytės archyvo nuotr.

Dr. Audronė VEILENTIENĖ, Kaunas, www.voruta.lt

Tyrinėjant Lietuvos istoriją, kyla daug klausimų, į kuriuos sunku rasti atsakymą. Vienas iš jų:  ar galima išmatuoti mažos tautos ar valstybės įtaką pasauliui arba vieno žmogaus įtaką valstybei? Iškiliems žmonėms niekados nestinga dėmesio, tačiau istorijoje dažniau vertinamas valstybės veikėjo vyro vaidmuo, o žmonos indėlis lieka nepastebėtas. Pabandykime užpildyti šią spragą apžvelgdami buvusio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio ir jo žmonos Marijos Mašiotaitės-Urbšienės gyvenimo kelią, nes jie buvo vieni žymiausių tarpukario Lietuvos inteligentų, dariusių didelę įtaką Lietuvos diplomatijai ir kultūrai.

J. Urbšys tik grįžęs į Lietuvą įstojo į Lietuvos kariuomenę. Iš pradžių tarnavo Panevėžio batalione, vėliau 4-ame pėstininkų pulke, o tarnybą baigė Generaliniame štabe Operacijų skyriaus viršininko pavaduotoju. Gindamas Lietuvos nepriklausomybę, jis kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, į atsargą išėjo kapitono laipsniu. J. Urbšys buvo mėgstamas karininkų ir kareivių dėl linksmo būdo ir mokėjimo bendrauti. Buvęs krašto apsaugos ministras Konstantinas Žukas savo atsiminimuose rašė, kad „Metropolio“ restorane Kaune organizuojamuose šokiuose J. Urbšys buvo pats geriausias šokėjas iki to meto, kol nebuvo uždrausta ateiti aptvarstytais aulinukais.

1922 m. J. Urbšys buvo demobilizuotas ir pradėjo dirbti užsienio reikalų ministerijoje. Dirbo Berlyne konsulinio skyriaus vedėju. Čia J. Urbšys surado ir savo gyvenimo draugę, pasiuntinybės vertėją, vėliau žinomą bibliografę ir istorikę Mariją Mašiotaitę. Ji buvo išsilavinusi moteris – buvo baigusi Rygos realinę gimnaziją, studijavo Maskvos aukštųjų moterų kursų Fizikos-matematikos fakultete, tačiau aukštojo mokslo nebaigė dėl ligos, ir prasidėjus I pasauliniam karui su tėvais atvyko į Voronežą, kur jos tėvas Pranas Mašiotas mokytojavo gimnazijoje. Nuo 1920 m. Marija Mašiotaitė dirbo finansų ministerijoje, o vėliau dirbo kanceliarinį darbą Lietuvos pasiuntinybėse Maskvoje, Paryžiuje ir Berlyne. Marijos ir Juozo vestuvės įvyko 1926 m. gegužės 15 d. 1927 m. J. Urbšys paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmuoju sekretoriumi. Nuo to laiko M. Urbšienė metusi darbą atsidavė tik mokslinei veiklai, kuriai turėjo didelį polinkį. Ji rinko literatūrą apie Lietuvą užsienio kalbomis ir darė lituanistikos bibliografinę rodyklę.

J. Urbšys kilo diplomatinės karjeros laiptais – tapo pasiuntinybės patarėju, paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Rygoje, vėliau tapo užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriumi bei generaliniu sekretoriumi – pirmuoju žmogumi po ministro. J. Urbšys buvo iš tų politikų, kurie mėgo rašyti ir lengvai rašė. 1932 m. jis išleido dokumentais argumentuotą knygą „Medžiaga Vilniaus ginčo diplomatinei istorijai“. Jo užsienio politikos apžvalgų galima sutikti Lietuvos kultūros ir mokslo žurnaluose, periodiniuose leidiniuose.

Nuo jo neatsiliko ir žmona, 1933 m. parašiusi straipsnį „Klaipėdos krašto istorijos paraštėje“, paskelbė mokslinių straipsnių apie knygos istoriją, jos estetinę kultūrą, bibliografiją, rašė užsienio leidinių recenzijas, apžvalgas. M. Urbšienė parašė mokslinius straipsnius: „Ukrainiečių tautinis judėjimas XIX a.“ (1931), „1831 ir 1863 sukilimo emigracijos propaganda Prancūzijoje“ (1936), „Karaliaučiaus didieji vandens keliai į Lietuvą, Ukrainą ir Lenkiją“ (1936), parengė spaudai Tado Daugirdo dienoraštį – „Kaunas vokiečių okupacijoje“ (1938), „Vokiečių karo meto spauda ir Lietuva“ (1939), „Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje“ (1939), rašinių apie Vilnių ir Vilniaus kraštą (1939), „Suvalkų trikampis ir raštai apie jį“ (1939), „Sveikatos priežiūra vokiečių okupuotoje Lietuvoje Didžiojo karo metu“ (1939), „Susisiekimas, paštas ir pasai Lietuvoje Didžiojo karo metu“ (1939 m.). Pastebėtina M. Urbšienės bibliografinių darbų plati apimtis, atitinkanti jos vyro jautriuosius politinės kovos barus: Mažąją Lietuvą, Klaipėdos kraštą, Suvalkų trikampį, Vilniaus kraštą.

J. Urbšys iš prancūzų kalbos vertė grožinius kūrinius, iki karo stambiausias vertimas – Žoržo Diuhamelio „Salavino dienoraštis“, išleistas 1930 m., po karo buvo išleistos net 9 iš prancūzų kalbos išverstos J. Urbšio knygos, tarp jų Giustavo Flobero, Romeno Rolano, Pjero Bomaršė veikalai. M. Urbšienė vertė įvairių tautų pasakas vaikams, Prospero Merimė „Lokį“ ir kitas.

J. Urbšiui tapus generaliniu sekretoriumi, ponia M. Urbšienė rengdavo kokteilius visą žiemos sezoną, kas antrą trečiadienį. Visas diplomatinis korpusas turėjo nuolatinius kvietimus į tuos priėmimus. Kaip rašo Lenkijos karo atašė Leonas Mickievičius:

„Nustatytomis dienomis tarp penktos ir pusės aštuonių po pietų nedidelį ponų Urbšių butą šeštame didelio nuomojamo namo Laisvės alėjoje aukšte sausakimšai pripildydavo tikrai įdomi draugija. Ten reguliariai ateidavo Lietuvos vyriausybės nariai su kunigu Mironu, įvairių ministerijų aukštieji valdininkai, kariuomenės atstovai su generolu Reklaičiu, kartais ir generolas Raštikis; beveik visada dalyvaudavo visas Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento personalas. Be to, ateidavo rašytojų, poetų, žurnalistų, šių visada gausiausiai, muzikų, skulptorių, mokslininkų, Kauno universiteto profesorių. Taip pat dažnai lankydavosi jaunų žmonių, tik baigusių studijas užsienyje, daugiausia Prancūzijoje. Kadangi kitų valstybių pasiuntiniai pas ponią Urbšienę rodydavosi rečiau, diplomatinio korpuso atstovų iš kiekvienos pasiuntinybės ateidavo po vieną. Tai buvo vienas iš nedaugelio privačių lietuvių namų, kur lankydavosi diplomatinis korpusas.

Priėmimai ponų Urbšių namuose būdavo labai gausūs ir, bent tuo požiūriu, būdavo labai pavykę. Ponia Urbšienė, aukšta, grakšti blondinė su akiniais, ypatingu grožiu nepasižymėjo, bet užtai talentingai bendravo su susirinkusia draugija, su išmanymu ir labai ištvermingai ėjo salono šeimininkės pareigas. Aukšto lygio Vakarų kultūros intelektualė, puikiai kalbanti prancūziškai ir vokiškai, per kokteilius nustumdavo į šešėlį ne tik savo vyrą, bet ir patį ministrą Lozoraitį. Anksčiau keturias lietuvių visuomenės ponias (Indrišiūnienę, Tūbelienę, Lozoraitienę ir Raštikienę) pavadinau Lietuvos dievaitėmis, garbindamas jų moterišką žavesį, o ponią Urbšienę reikėtų priskaičiuoti prie jų kaip penktąją dievaitę, atstovaujančią modernios lietuvės tipui išsiauklėjimo ir politinio išsilavinimo atžvilgiu <…>. Ponų Urbšių salone buvo girdėti pokalbiai arba greičiau atskiri žodžiai bent penkiomis kalbomis. Ausis pasiekdavo prancūziški, angliški ir rusiški posakiai, ką jau kalbėti apie lietuviškus. Tačiau lenkų kalbos niekados nesigirdėjo“[1].

Apie apsilankymus pas Urbšius prisimindavo ir Halina Korsakienė:

„Teko mums su K. Korsaku būti pakviestiems ir į Marijos Urbšienės-Mašiotaitės iškilmingus trečiadienius, kuriuose svečių tarpe būdavo ne vienas iš jaunų anuomet pradedančių jau garsėti rašytojų. Atsimenu jos turtingą dailės  kūrinių kolekciją, kurią su pasididžiavimu ji mėgo rodyti savo svečiams. Ją apžiūrinėjant, teko pamatyti nemaža moderniojo meno paveikslų, o ir susitikti su kuriuo nors dailininku iš „Ars“ grupės. Meilę dailei ir jos supratimą padėjo jai išsiugdyti tėvas Pranas Mašiotas <…> Kaune ji nepraleisdavo nė vienos įdomesnės dailės parodos ir iš jų nuolatos papildydavo savo rinkinį mūsų dailininkų naujausiais darbais“[2].

1938 m. gruodžio 5 d. atsistatydinus Vlado Mirono Vyriausybei, tą pačią dieną buvo sudaryta nauja Vyriausybė, kurioje pasikeitė keli ministrai. Taip Stasį Lozoraitį pakeitė J. Urbšys. Jo asmeninės ir dalykinės savybės, didelė patirtis ir užimamos pareigos – jis buvo Politikos departamento direktorius ir generalinis sekretorius – lėmė, kad J. Urbšys buvo paskirtas užsienio reikalų ministru. Tai buvo sudėtingas laikotarpis Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijoje ir J. Urbšiui likimas lėmė būti šių įvykių sūkuryje.

Lietuva tuo metu laikėsi laviravimo ir delsimo politikos, norėdama išlikti neutrali. Taip ji prarado Klaipėdos kraštą, bet atgavo Vilniaus kraštą, įsileisdama sovietų įgulas ir patekdama į Sovietų Sąjungos įtakos zoną. Tokia politika privedė prie Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Kazys Škirpa siūlė ir kitą pasirinkimą, kuriam jau buvo pritarusi Vyriausybė – siekiant išlaikyti Klaipėdą, galima patekti į Vokietijos įtakos zoną, tačiau nulėmė buvusio ministro S. Lozoraičio ir prezidento Antano Smetonos nuomonė ir tas pasiūlymas buvo atmestas. Istorikas Juozas Skirius rašo, kad sužinojęs apie sovietų ultimatumą, vengdamas užrūstinti bolševikus ir neapsunkinti ir taip jau sudėtingą situaciją, J. Urbšys nepatarė Kaziui Skučui ir Augustinui Povilaičiui bėgti iš Lietuvos. Užsienio reikalų ministerijai jis rekomendavo teikiant informaciją užsienio diplomatams „būti šykščiais“, o užsiminus apie ultimatumą kalbėti ne apie reikalavimus, bet apie tam tikrus saugumo reikalavimus“. Tokio vaizdo formavimas atliko savo užduotį – užsienyje Lietuvos okupacija buvo pradėta aiškinti kaip Lietuvos vyriausybės savanoriškų veiksmų aktas[3]. J. Urbšys savo atsiminimuose teigia, kad kitos išeities nebuvo ir Vyriausybė pasirinko mažesnę blogybę. Tačiau kartu J. Urbšys pripažino, kad tuo metu „naivūs dar buvome… Vis dar manėme, jog nepaisant visko, Lietuva išliks nepriklausoma valstybė“[4]. Šiuo metu tarp istorikų ir politikų pasigirsta vis daugiau balsų, kad Lietuvos Vyriausybė galėjo pasielgti kitaip, žodžiu ar veiksmu pasipriešinti okupacijai.

J. Urbšys ir jo žmona vieni pirmųjų tapo sovietinių okupantų aukomis – 1940 m. liepos 17 d. suimti ir deportuoti į Tambovą, o nuo 1941 m. birželio 22 d. kalinami Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Maskvos ir Vladimiro kalėjimuose. 11 metų jie kalinami vienutėse be susirašinėjimo ir jokio ryšio su artimaisiais. Tačiau J. Urbšys ir kalėjime galvoja apie Lietuvą. Savo atsiminimuose jis rašė: „1943–44 metų žiemą parašiau Kirovo kalėjime du memorandumus „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę“ ir išsiunčiau juos Stalinui“[5].

Marija ir Juozas Urbšiai 1926 m. Dukterėčios Marijos Urbšytės archyvo nuotr.

M. Urbšienė Gorkio ir Ivanovo kalėjimuose parašė savo atsiminimus „Prie žibalinės lempos“, apimančius laikotarpį nuo vaikystės iki 1918 m., pailiustruodama juos savo pieštais paveikslėliais, ir „Atdaras langas“ 1918–1939 m laikotarpio prisiminimus. Savo atsiminimų knygą M. Urbšienė-Mašiotaitė rašė ta dingstimi, kad viską, kas buvo vertinga praeityje, privalu išsaugoti, tačiau atsiminimai liko kalėjime. Tik 1965 m. J. Urbšiui pavyko atgauti pirmą žmonos atsiminimų tomą „Prie žibalinės lempos“.

1952 m. Urbšiai nuteisiami 25-iems metams kalėti „už aktyvų prisidėjimą prie tarptautinės buržuazijos pastangų nuversti Tarybų valdžią“ (RSFSR  Baudžiamojo kodekso 58-4 str.) skaičiuojant nuo suėmimo dienos ir iš Maskvos Butyrkų kalėjimo nuvežami į Vladimiro kalėjimą. Ten J. Urbšys kalinamas su buvusiu Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginskiu, ministru pirmininku Antanu Merkiu, jo sūnumi Gediminu, ministrais Stasiu Šilingu ir Juozu Tonkūnu, Latvijos ministrais Janiu Balodžiu ir Vilhelmu Munteriu. Kitoje kameroje kalėjo Marija Merkienė ir M. Urbšienė su Latvijos ministrų žmonomis. 1954 m. rugpjūčio 27 d. visi buvę ministrai ir jų žmonos iš kalėjimo buvo paleisti, bet į savo kraštus jiems grįžti neleista.

Tik 1956 m. Urbšiai grįžo į Lietuvą, kur juos savo namuose priglaudė rašytoja Sofija Čiurlionienė. M. Urbšienė, nors iškamuota ilgo kalinimo ir pakirstos sveikatos, vos grįžusi į Lietuvą užsimojo padaryti 3 didelius darbus: 1) surasti ir sutvarkyti savo „Lituanicą Vakarų Europos kalbomis“, 2) sudaryti savo tėvo Prano Mašioto bibliografiją ir 3) parašyti jo biografiją. Savo bibliografinį darbą ji rado Kauno, buvusios Respublikinės bibliotekos, Rankraščių skyriuje. Tos bibliotekos pusrūsyje ji gavo stalą ir galėjo dirbti savo mėgstamą darbą. Tačiau sovietinė valdžia nevengė Urbšius panaudoti savo propagandai. Štai M. Urbšienė buvo nufotografuota dirbanti bibliografinį darbą ir jos nuotrauka su interviu, kurio ji nedavė, pasirodė Berlyne leidžiamame lietuviškame laikraštyje. M. Urbšienė mirė 1959 m. kovo 2 d., palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

1963 m. J. Urbšys sovietinės valdžios buvo nuvežtas į Berlyną dalyvauti liudytoju teismo procese aukštam hitlerininkų bendradarbiui Hansui Globkei. Teismo procesas vyko kaltinamajam nedalyvaujant ir buvo tarsi Niurnbergo teismo tęsinys, tačiau H. Globkė išvengė bausmės, nes sutiko bendradarbiauti su kaltintojais. J. Urbšio buvo prašoma paliudyti, kokiomis aplinkybėmis iš Lietuvos buvo atplėštas Klaipėdos kraštas.

Lietuvoje J. Urbšys gaudavo tik 50 rublių pensiją, todėl pragyvenimui prisidurdavo versdamas grožinę literatūrą iš prancūzų kalbos. Slapta rašė atsiminimus, kurie 1988 m. buvo atspausdinti Čikagoje, o 1990 m. Kaune, „Spindulio“ spaustuvėje.

Juozas Urbšys sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, o jo atsiminimai ir gyvas žodis buvo svarbus paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro liudijimas, kad Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, o ne savo noru įsijungė į Sovietų Sąjungos respublikų gretas.

[1] Mitkiewich, Leon. Kauno atsiminimai 1938–1939. Vilnius, 2002, p.173–175.

[2] Urbšienė-Mašiotaitė, Marija. Prie žibalinės lempos. Kaunas, 1996, p.10–11.

[3] Skirius, Juozas. Ministro Juozo Urbšio laviravimas tarp rytų ir vakarų. Lietuvos Užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas, 1999, p. 380.

[4] Urbšys, Juozas. Atsiminimai. Kaunas, 1990, p. 95.

[5] Ten pat,  p. 122.

Voruta. – 2012, rugpj. 4, nr. 16 (754), p. 7.