2016 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Niujorke buvo paminėtas šio konsulato veiklos 90 – metis ir atidaryta šiai sukakčiai paminėti skirta ekspozicija. urm.lt nuotr.

Juozas Skirius,  Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius, VDU Lietuvių išeivijos instituto vyriausiasis mokslininkas, www.voruta.lt

       Įvadas

       2021 m. lapkričio 18 d. sueis 115 metų kaip gimė buvęs Lietuvos Respublikos diplomatas Vytautas Stašinskas, kuris buvo užėmęs gana aukštas pozicijas – 1964–1967 metais dirbo Lietuvos generalinių konsulu Niujorke. Tačiau tai vienas iš mažiausiai mums žinomų ir prisimenamų Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos žinyboje triūsusių darbuotojų. Tam įtakos, matyt, turėjo neilgas jo vadovavimas Generaliniam konsulatui Lietuvos okupacijos laikotarpyje.

Ne paskutinėje vietoje buvo ir jo būdas nesireklamuojant, tyliai dirbti jam pavestus darbus. Net lietuvių išeivijoje, trumpu straipsniu pagerbiant V. Stašinską jo 50-mečio proga, pastebėjo ir pažymėjo, kad tai „tylus ir kuklus darbininkas“[1]. Be to, kaip mums regis, jo asmenį ilgam buvo „pritemdęs“, suprantama gerąja prasme, jo tiesioginis viršininkas, charizmatiškas ir labai veiklus generalinis konsulas Jonas Budrys-Polovinskas, vadovavęs Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke 1936-1964 metais, t.y. iki savo mirties. Taigi, V. Stašinskui taip ir nepavyko, nebuvo palankesnių sąlygų, ryškiau pasireikšti Lietuvos diplomatinėje tarnyboje ir JAV lietuvių visuomenėje. Dar būtina pažymėti, kad V. Stašinskas priklausė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos jaunesnei darbuotojų kartai, kuriai Lietuvos valstybės sunaikinimas užkirto kelius normaliai siekti diplomatinės karjeros.

       Platesnės informacijos apie V. Stašinską, išskyrus enciklopedinę[2] ir tik pavardės paminėjimą kai kuriuose moksliniuose darbuose, neturime. Gaila, bet ir didžiojoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje šis asmuo nesurado sau vietos. Tiesa, šiek tiek faktinės medžiagos iš jo konsulinės veiklos galime rasti knygoje, skirtoje generaliniam konsului ir ambasadoriui Anicetui Simučiui[3].

       Straipsnio tikslas priminti skaitytojams šį žmogų ir trumpai pabandyti aptarti jo veiklą. Medžiaga generalinio konsulo V. Stašinsko darbinei biografijai nušviesti yra saugoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA), Lietuvos pasiuntinybės Vašingtono fonde (f. 656) bei Lietuvos generalinio konsulato Niujorke fonde (f. 658). Šiuose fonduose yra bylos, kur surinkti įvairūs dokumentai, atspindintys ne tik V. Stašinsko konsulinę veiklą, bet ir jo gyvenimo epizodus.

V. Stašinsko trumpa biografija iki atvykstant į Niujorką

       Oficialiai nurodoma, kad Vytautas Stašinskas gimė 1906 m. lapkričio 18 d. Kaune garsaus lietuvių visuomenininko, politiko ir teisininko Vlado Stašinsko (1874-1944)[4] šeimoje. Mokėsi Vilniaus švietimo draugijos Rytas keturklasėje mokykloje, 1926 m. baigė Kauno Aušros berniukų gimnaziją. Būdamas moksleivis aktyviai veikė pirmajame lietuvių skautų būryje, dalyvavo sportinėje veikloje: žaidė futbolą, krepšinį, beisbolą, rungtyniaudavo lengvosios atletikos varžybose. Nuo 1925 m. priklausė LFLS Kauno futbolo komandai. Žaisdamas vartininko pozicijoje, 1927 m. tapo šalies čempionu, o 1928 m. perėjo į Kauno Taurą (jis buvo vienas iš klubo steigėju). Nuo 1925 m. kviečiamas į Lietuvos vyrų futbolo rinktinę, kurios sudėtyje dalyvavo keturiose tarptautinėse draugiškose rungtynėse. Taip pat buvo išrinktas Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos Centro valdybos sekretoriumi[5].

       1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete. Universitetą baigė 1934 m. Dar būdamas studentas, nuo 1932 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. 1935 m. paskirtas konsulato sekretoriumi į Lietuvos pasiuntinybę Briuselyje, o po to dirbo atašė pareigose. Lietuvos reikalų patikėtinį Briuselyje Vytautą Gylį 1937 metų pabaigoje paskyrus Lietuvos pasiuntinių Švedijoje, 1938-1939 metais V. Stašinskas skiriamas laikinuoju reikalų patikėtiniu Belgijoje. Jis aktyviai dalyvavo ruošiant Lietuvos-Belgijos prekybos sutartį[6]. Turime istorikės Vilmos Bukaitės paskelbtą platų straipsnį, skirtą Lietuvos ir Belgijos prekybai nušviesti, bet V. Stašinsko vaidmuo ir indėlis nefiksuojamas[7].

Darbas ir karjera konsulate iki 1964 metų

       1939 m. pradžioje V. Stašinskas iš Briuselio skiriamas darbui į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke. Paskyrimas siejamas su generalinio konsulo J. Budrio nuolatiniu prašymu papildyti konsulatą darbuotojais, nes plėtėsi Lietuvos ir JAV prekyba[8]. Be to, Lietuva nusprendė oficialiai dalyvauti Pasaulio parodoje Niujorke 1939 m. Taigi, atsirado papildomų rūpesčių Lietuvos konsulatui. Tuo metu konsulate, be  J. Budrio darbavosi tik atašė A. Simutis. Taigi, konsulato pajėgos tikrai jau buvo per mažos.

       Taigi, Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio įsakymu V. Stašinskas atašė pareigomis buvo perkeltas į Niujorką ir 1939 m. kovo 15 d. atvyko į Generalinį konsulatą. O sekančią dieną pradėjo eiti savo pareigas[9], kaip jau patyręs žmogus ekonomikos klausimais. Be to, J. Budrys jam pavedė tvarkyti konsulato buhalterijos reikalus.

       Normali konsulato veikla tapo išderinta, kai 1940 m. Lietuvą okupavo sovietinė Raudonoji armija ir šalyje prasidėjo sovietizacijos procesas. Generalinis konsulas J. Budrys vis pagalvodavo trauktis iš Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau – LDT) ir užsiimti verslu. Tuo reikalu net asmeniškai kreipėsi patarimo į Lietuvos garbės konsulą Julių Bielskį Los Andžele[10]. Mat iš sumažėjusio generalinio konsulo atlyginimo jis nematė galimybės normaliai pragyventi ir išlaikyti savo didelę šeimą. Vis rečiau konsulate pasirodantį J. Budrį pavaduodavo V. Stašinskas, kuris pasirašinėdavo „e. vice konsulo p.“[11]. Generalinis konsulas, planuodamas palikti konsulatą, stengėsi, kad V. Stašinskui, kuris buvo numatytas konsulato vadovu, būtų suteiktas oficialus vice konsulo titulas. Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Povilas Žadeikis tam klausimui pritarė ir 1941 m. gegužės 14 d. iš JAV valstybės departamento gavo patvirtinimą, kad V. Stašinskas pripažintas vice konsulo titulu[12]. V. Stašinskas pasirinktas, nes buvo keliais metais vyresnis už A. Simutį, o svarbiausia – turėjo didesnę vadovavimo patirtį. Kaip rodo archyviniai dokumentai, J. Budrys rūpinosi ir A. Simučiu – P. Žadeikio prašė ir A. Simutį pakelti į vice konsulus, siekiant jį motyvuoti tolimesniam darbui. Bet jeigu dabar nėra tokios galimybės, anot J. Budrio, – tai bent padidinti jo atlyginimą, pakeliant iki XI kategorijos, paliekant atašė titulą[13]. Tiesa, P. Žadeikiui (kaip ir Latvijos bei Estijos atstovams) pavykus įtikinti JAV valstybės departamento vadovybę, kad būtina skirti Baltijos šalių atstovybėms išlaikymą iš tų šalių indėlių JAV bankuose, J. Budrys liko generaliniu konsulu Niujorke.

       Lietuvos generalinio konsulato veikla iki Lietuvos okupacijos pagrinde apėmė, J. Budrio žodžiais, dvi pagrindines sritis: prekybos klausimus ir JAV lietuvių palikimų bylas. Be abejo, konsulatas vykdė ir reprezentacijos funkcijas JAV valdžios ir lietuvių išeivijos tarpe, tvarkė vizas, atstovavo Lietuvos piliečių reikalus ir pan. Po Lietuvos okupacijos atkrito prekybiniai reikalai, bet išliko visi kiti. Tiesa, pasunkėjo palikimų klausimas, nes reikėjo juos apsaugoti nuo sovietų pretenzijų. Konsulatas išdavinėjo Lietuvos piliečio pasus, kurie galiojo visose šalyse, išskyrus komunistinį pasaulį[14]. Išsiplėtė konsulato propagandinė veikla. Atsirado nauja papildoma veikla – pokaryje konsulato darbuotojams reikėjo sutikti iš Europos atplaukiančius lietuvius dipukus į Niujorką ir jais pasirūpinti, bendradarbiaujant su JAV lietuvių organizacijomis. Taigi, prie visų šių darbų prisidėjo kiekvienas konsulato darbuotojas. Be to, pats V. Stašinskas, niekieno neskatinamas, aktyviai dalyvavo Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo (BALF) veikloje. Ne tik dalyvavo, bet ir aukojo iš savo ribotų išteklių, suprasdamas sunkią lietuvių pabėgėlių padėtį[15].

       Be jokios abejonės kiekvienas konsulato darbuotojas turėjo ir asmenines užduotis. Karo laikotarpyje, Lietuvos diplomatams ir veikėjams užsienyje pradėjus megzti ryšius su Lenkijos politikais, prisireikė detalios studijos apie Lietuvos ir Lenkijos santykius[16]. Žinoma, kad V. Stašinskui, kuris, reikia manyti, geriau už savo kolegas JAV išmanė tą problemą, buvo pavesta parengti tokią studiją. 1943 m. birželio 9 d. P. Žadeikis dėkojo V. Stašinskui už atliktą darbą ir rekomendavo, kad studijos klausimais padiskutuotų lietuvių veikėjai. O štai prezidentas Antanas Smetona, susipažinęs su studija, taip pat įvertino ją teigiamai, siūlydamas studiją sutrumpinus paskelbti spaudoje[17].

       1949 m. gegužės 24 d. netikėtai mirus ilgamečiam Lietuvos garbės generaliniam konsului Toronte Geraldui L.P. Grant-Suttie[18], iškilo Lietuvos atstovo Kanadoje klausimas. LDT nariai nusprendė, kad reikia išsaugoti šį postą, nes lietuvių Kanadoje skaičius augo. Be to, Kanados vyriausybė Lietuvos okupacijos nepripažinto de jure (nors de facto – buvo pripažinusi). Ir tuo principu vadovaujantis Kanados vyriausybė leido Baltijos šalių konsulams likti savo vietoje, veikti de facto kaip ir pirmiau (tiesa, jie jau buvo nebefiksuojami oficialiame užsienio šalių konsulų sąraše)[19]. Laikinai einančio garbės generalinio konsulo pareigoms LDT vadovybė numatė vice konsulą V. Stašinską, kuris puikiai mokėjo prancūzų kalbą ir turėjo vadovaujančios patirties. P. Žadeikis kėlė mintį, kad V. Stašinskas galėtų skirti keletą dienų savaitėje konsuliniams reikalams Toronte, išlaikydamas turimas pareigas Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke. Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone buvo svarbu skiriant V.Stašinską, nesumažinti jo, kaip kandidato, turimą statusą,  neapsunkinti  Lietuvos generalinio konsulato Niujorke veiklos ir nesudaryti LDT papildomų finansinių sunkumų[20]. Pats V. Stašinskas pritarė savo skyrimui į Torontą minėtomis sąlygomis. Tačiau iš LDT narių pasisakymų aiškėjo, kad Kanadoje reikalingas pastovus atstovas. Atkreiptas dėmesys, kad atvykstančio, kaip nepastovaus, atstovo iš Niujorko statusas „gali sudaryti komplikacijų“ Kanados valdžios sluoksniuose ir lietuvių visuomenėje. Taigi, buvo nuspręsta ieškoti nuolatinio atstovą iš Kanadoje gyvenančių lietuvių tarpo. Apsistota prie buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojo, buvusio pasiuntinio Skandinavijos valstybėse Vytauto Gylio, su kuriuo LDT vadovybė jau vedė derybas. Tiesa, P. Žadeikio prašymu, tuo metu laikinai Garbės konsulatą Toronte prižiūrėjo Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke, pirmiausia V. Stašinskas[21]. Nuo 1949 m. gruodžio 1 d. Toronte pradėjo eiti garbės generalinio konsulo pareigas V. Gylys. Jo paskyrimą patvirtino Kanados vyriausybė[22].

       Viename savo interviu J. Budrys, maždaug apie 1951 metus, kalbėdamas apie konsulato darbuotojų veiklas, paminėjo, kad jie yra kviečiami į įvairias iškilmes, konferencijas. Ir tai rodo, kad Lietuva ir jos konsulai yra pripažįstami visateisiais konsulinio korpuso Niujorke nariais. Pavyzdžiui Niujorko valstijos Colgate universitetas (Hamilton‘e) jau penkerius metus rengia vasaros forumą – tarptautinės politikos klausimais konferencijas, kur dalyvauja įvairių šalių diplomatai. Ten nuolat lankosi ir Lietuvos atstovas. Per tą laiką Lietuvą šiose konferencijose atstovavo V. Stašinskas. Anot J. Budrio, tai reikšmingas forumas, nes jo posėdžius transliuoja per radiją, o pranešimus spausdina ir platina pasaulio universitetams[23]. Be to, V. Stašinskas buvo pasiuntinio P. Žadeikio įpareigotas, kaip biuletenio The Lithuanian Situation korespondentas, lankytis Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke ir sekti jos darbą. Ypač tuos klausimus, kurie liečia Rytų Europą, TSRS ir okupuotas Baltijos šalis. Tuo pačiu tai buvo proga pabendrauti su ten akredituotais JAV didžiųjų dienraščių bei kitų šalių atstovais, jiems įteikti Lietuvos diplomatinės tarnybos parengtus raštus, notas ir kitus leidinius Lietuvos klausimu[24]. Lankymosi JTO intensyvumą iliustruoja tokie faktai – pavyzdžiui 1956-1957 metais V. Stašinskas buvo atvykęs 67 kartus, o kelionės kainavo 40 dol. ir 75 ct. Dar už 8 dol. ir 20 ct. jis JTO sekretoriate įsigijo reikalingų politiniam darbui leidinių[25]. Apie savo vizitus ir veiklą parengdavo detalias ataskaitas ir platindavo visiems LDT nariams. Praktiškai Vytautas buvo pirmasis neoficialus, tiesa nepripažintas,  Lietuvos atstovas Jungtinių Tautų Organizacijoje. Viename rašte, rašydamas apie savo statusą, jis pažymėjo, kad savo turimą korespondento leidimą negali naudoti „tam, kad per duris įeičiau kaip korespondentas, gi jau viduje būdamas pradėčiau vaidinti jau nebe korespondento, bet Lietuvos valstybės pareigūno vaidmenį, dalindamas korespondentams mūsų tekstus. Keliais atvejais aš negalėjau išvengti tokių misijų, bet ateityje prašysiu mane nuo jų atleisti“[26]. Iš V. Stašinsko susirašinėjimo su Lietuvos atstovu Vašingtone Juozu Kajecku matome, kad tai nebuvo lengvai vykdomas įpareigojimas tarptautinėje organizacijoje. Įdomu tai, kad J. Kajecko užuominai, jog reikėtų apriboti tuos apsilankymus, V. Stašinskas pritarė[27]. Matyt, kad jam taip pat jau buvo įkyrėję tie vizitai, nes nelengvai gaudavo, kaip korespondentas, akreditaciją, kurią reikėjo nuolat pratęsinėti. Taip pat tekdavo gaišti nemažai laiko (daugiausia savo laisvalaikio sąskaita) ne tik kelionėms, bet ir susipažįstant su JTO dokumentais. Apsunkino veiklą ir tai, jog jau 1958 metais nustojo eiti biuletenis The Lithuanian Situation. Net kurį tai laiką teko apgaulingai prisidengti nebeeinančio leidinio korespondentu. O tai kėlė, anot V. Stašinsko, pavojų Lietuvos vardo prestižui, jeigu paaiškėtų tokia apgaulė[28]. Vizitų į JTO našta buvo nukelta nuo Lietuvos generalinio konsulato Niujorke darbuotojų pečių.

       Artėjant V. Stašinsko penkiasdešimtmečiui, LDT vadovai nusprendė pakelti jo rangą iki konsulo. 1955 m. gruodžio 1 d. tai padarė LDT šefas S. Lozoraitis, o Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis 1956 m. sausio 4 d. kreipėsi į JAV valstybės sekretorių John F. Dulles, prašydamas pripažinti V. Stašinsko naująjį rangą. 1956 m. sausio 20 d. iš JAV Valstybės departamento buvo gautas raštas, kuriuo JAV vyriausybė suteikė V. Stašinskui „konsulo titulas laikinoje formoje“[29] ir išduotas JAV Valstybės departamento sertifikatas nr. 255[30]. Taigi, tuo metu Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke jau buvo visų rangų konsulai: generalinis konsulas J. Budrys, konsulas V. Stašinskas ir vice konsulas A. Simutis bei raštvedės pareigybė.

       Vytauto jubiliejus (taip pat ir 25 metai diplomatinėje tarnyboje), 1956 m. lapkričio 19 d. surengtas konsulato patalpose praėjo kukliai. Atsilankė ir sveikinimo kalbas pasakė vyresnieji kolegos Vaclovas Sidzikauskas, Edvardas Turauskas bei generalinis konsulas J. Budrys. Jubiliatą pagerbė Lietuvos laisvės komiteto ir laikraščio Darbininkas redakcijos atstovai. Visi atsilankę įteikė prisiminimo dovanėles. Be to, V. Stašinskas sulaukė visų LDT narių sveikinimo telegramų. Spaudoje buvo pažymėtas jubiliato kuklumas, bet tuo pačiu ir jo uolumas bei darbštumas atstovaujant Lietuvos reikalus[31].

       Tuo tarpu V. Stašinsko, kaip ir kitų konsulato darbuotojų, pragyvenimo lygis buvo apgailėtinas. Dar 1959 m. J. Budrys minėjo Lietuvos atstovui Vašingtone J. Kajeckui, kad darbuotojų algos turėtų doleriais būti bent 100% didesnės nei buvo, norint pasiekti padoresnį jų pragyvenimo lygį, palaikyti darbuotojų orumą. Anot jo, pavyzdžiui V. Stašinsko, turinčio aukštąjį išsilavinimą ir 28 metus darbo stažą, metinė alga (be socialinio ir ligų draudimo, pensijos ir kt.) sudaro 4,700 dol., kai tuo tarpu eilinis aptarnaujantis liftą žmogus gauna ne mažiau 5,200 dol. ir yra aprūpintas visais draudimais[32]. Atlyginimų Lietuvos atstovams klausimas per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį buvo jautrus ir nuolat LDT narių „judinamas“. Atlyginimų didinimą stabdė ribotas biudžetas bei turimi maži finansiniai ištekliai. Apie Lietuvos generalinio konsulato finansinę padėti jau yra plačiau rašyta[33].

       Atlyginimo nepakankamumą normaliam gyvenimui aiškiai parodo nelaimės, aplankančios darbuotojus. 1959 m. kovo 29 d. netikėtai mirė Vytauto žmona Aldona Bernotaitė-Stašinskienė. Tuojau apie tai J. Budrys pranešė į Vašingtoną J. Kajeckui pažymėdamas, kad V. Stašinskas nepajėgs padengti laidojimo išlaidų[34]. Pats V. Stašinskas, atsidūręs sunkioje finansinėje padėtyje, rašė J. Kajeckui: „Laidotuvėms ir antkapiui iki šiol esu išmokėjęs, arba netrukus turėsiu išmokėti $ 1,633.02, nebeskaitant keliatos šimtų dolerių visokių susijusių išlaidų, nors neturėjau ir neturiu jokių santaupų. Mano žmonos gyvybė nebuvo apdrausta (…) Netrukus turėsiu sumokėti už antkapį $395.55, tačiau neturiu pinigų net jau kasdieniniam pragyvenimui“. Prašė vienkartinės pagalbos[35]. Nežiūrint visų sunkumų, konsulas laikėsi ir nenuleido rankų, darbavosi Lietuvos reikalui.

Naujasis Lietuvos generalinis konsulas Niujorke

       1964 m. rugsėjo 1 d. mirė ilgametis Lietuvos generalinis konsulas J. Budrys. Jo įpėdiniu Niujorke buvo numatytas konsulas V. Stašinskas. Pirmiausia LDT šefas S. Lozoraitis paprašė jo laikinai eiti generalinio konsulo pareigas, o rugsėjo 7 d. raštu J. Kajeckui nurodė kreiptis į JAV Valstybės departamentą prašant sutikimo tuojau pripažinti V. Stašinską generaliniu konsulu, o A. Simuti – konsulu[36]. J. Kajeckas, pasikalbėjimo JAV Valstybės departamente su Baltijos šalių skyriaus viršininku metu, pastebėjo, kad amerikiečiai į šį klausimą žiūrėjo gana keistai – jie siūlė V. Stašinskui eiti „pavaduojančio generalinio konsulo“ (Acting Consul General) pareigas, kaip ėjo estų atstovas J. Kaivas Niujorke. Tai rodė, kad JAV vyriausybė daugiau ar mažiau laikėsi pozicijos išlaukti šių atstovybių vadovų natūralaus pasitraukimo ir atstovybių uždarymo. Tačiau amerikiečių pozicija keitėsi atsižvelgiant į JAV ir TSRS santykių svyravimą[37]. Rugsėjo 29 d. J. Kajeckas įteikė JAV Valstybės departamentui notą V. Stašinsko paskyrimo reikalu. JAV valdininkai pažadėjo tą reikalą greitai išspręsti ir atsakyti[38]. Ir iš tiesu 1964 m. spalio 1 d. JAV Valstybės departamentas pripažino V. Stašinską naujuoju Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke. Apie tai J. Kajecką raštu informavo JAV valstybės sekretorius Richard H. Davis. Tiesa, amerikiečiai, matyt laikydamiesi laviravimo taktikos, V. Stašinskui suteikė taip vadinamą „laikiną pripažinimą Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke“[39]. Tačiau į tai LDT nariai nekreipė rimtesnio dėmesio ir viešai V. Stašinskas buvo tituluojamas, kaip tikras Lietuvos generalinis konsulas. Jo alga pakilo nuo 392 dol. iki 500 dol. (tuo tarpu J. Budrio alga buvo 610 dol. į mėnesį). Bet sumažėjus konsulato darbuotojų skaičiui, V. Stašinsko darbų apimtis padidėjo – be ankstesnių rūpesčių, atsirado atsakomybė už Lietuvos generalinį konsulatą ir jos darbuotojus, jau jam teko nuolat kontaktuoti su LDT nariais, ypač su Lietuvos atstovu Vašingtone. Būtina pažymėti, kad LDT narių darbo valandos nebuvo normuojamos, nes darbo buvo daug, o dirbančiųjų – metai iš metų mažėjo. Kaip taisyklė jie dirbo viršvalandžius vakarais, kai kada savaitgaliais ir net atostogų metu. O už tai nebuvo mokami jokie papildomi pinigai[40]. Su tokia apgailėtina padėtimi visiems teko susitaikyti,  bet vis J. Kajeckui primenant, kad algos nors kažkiek turėtų didėti, nes pragyvenimas nuolat brango.

       Pirmą platesnį interviu naujasis konsulas davė žurnalo Lietuvių dienos redaktoriui poetu Bernardui Brazdžioniui. Trumpai apibūdindamas Lietuvos generalinio konsulato padėtį, darbuotojus ir ryšius su LDT nariais bei Lietuvos laisvinimo veiksniais (lietuviškomis organizacijomis), akcentavo ir konsulato veiklos prioritetus. Konsulas pažymėjo, jog pastaruoju metu „yra labai padidėjęs ir pasunkėjęs darbas ryšium su palikimų apsauga nuo patekimo į Sovietų iždo rankas“[41]. Be to, tautiečius – JAV lietuvius – nuolat teko konsultuoti jiems rūpimais klausimais – siuntinių, pinigų, laiškų siuntimo artimiesiems į Lietuvos TSR klausimais. Taip pat duodavo patarimus vykstantiems ekskursijomis į okupuotą Tėvynę, stebėjo atvykusių su ekskursijomis iš Lietuvos TSR veiklą[42]. Padėdavo išeiviams surasti artimuosius, pasklidusius ne tik po JAV, bet ir kitas šalis; išdavinėjo Lietuvos pasus, net asmenims atstatydavo dingusius dokumentus, kurie buvo reikalingi JAV pilietybei gauti ir kt. Be viso to, dažnai į konsulatą ateidavo amerikiečių užklausimai apie Lietuvą, jos padėtį, kultūrą ir pan. Tais klausimais taip pat tekdavo teikti informaciją[43].

       Viena iš svarbesnių konsulato darbuotojų veiklos sričių – sekti Niujorko miesto bei valstijos spaudą. Tai nebuvo lengvas darbas peržiūrėti gausybę laikraščių, registruoti bei reaguoti į tuos straipsnius, kuriuose buvo paliečiamas Lietuvos ir kitų Baltijos teritorijų (buvusių valstybių) klausimas. Konsulato darbuotojai rinko straipsnių iškarpas arba tokius straipsnius perspausdindavo rašomąja mašinėle ir platino tarp LDT narių. Tokią informaciją kaupė Lietuvos atstovybė Vašingtone savo politinei veiklai ir propagandos tikslams[44].

       Generalinis konsulas V. Stašinskas, kuris nemėgo didelių susibūrimų ir sakomos kalbos jį vargindavo, bet, kiek galima pastebėti iš turimos informacijos, dalyvaudavo JAV lietuvių renginiuose, skirtuose paminėti Lietuvos valstybingumą ar pagerbti jo kūrėjus. Pavyzdžiui 1964 m. gruodžio 17 d. jis LDT vardu užsakė gedulo vainiką padėti prie velionio Vasario 16 d. akto signataro Stepono Kairio karsto[45]. Štai 1967 m. sausio 15 d. dalyvavo Filadelfijos lietuvių bendruomenės surengtoje Lietuvos prezidento dr. Kazio Griniaus 100  metų gimimo sukakties minėjime, kur generalinis konsulas pasakė įžanginį žodį. O tų pačių metų vasario 19 d. jis dalyvavo Niujorko ir apylinkės lietuvių surengtoje Tautos šventėje Manhattane, kur pasakė sveikinimo kalbą[46]. Taigi, dalyvaudavo tik kai buvo kviečiamas ir tik ten, kur plačiai skambėjo Lietuvos vardas.

Per ankstyvas generalinio konsulo pasitraukimas

V. Stašinskas, nors jaunystėje aktyviai užsiiminėjo sportu, bet gera sveikata vėliau negalėjo pasidžiaugti. Metus prieš mirti, t.y. 1966 metais, jis turėjo sunkią operaciją. Bet nuo 1967 m. birželio mėnesio Vytauto sveikata pradėjo blogėti. Pats manė, kad tai tik gripas ir per daug nekreipė dėmesio. Kolega A. Simutis rašė, kad apie savo ligą V. Stašinskas vengdavo kalbėti, niekam nesiskųsdavo, nors aplinkiniams žmonėms generalinio konsulo stovis kėlė nerimą. Artimieji jį ragino kreiptis į gydytojus, bet Vytautas atsisakinėjo[47]. Vietoje apsilankymą pas gydytoją, konsulas pasirinko porą savaičių atostogų ir liepos 1 d. savo automobiliu išvyko į pažįstamo Pakščio vasarvietę. Vėliau paaiškėjo, jog jau liepos 3 d. jis, pablogėjus savijautai, buvo nuvežtas į Carney ligoninę Bostono priemiestyje. Atlikti tyrimai parodė, kad yra kepenyse piktybinis auglys, kurio pašalinti operacijos būdu nėra galimybės. Gydytojų prognozės nebuvo geros. Liepos 15 d. gydytojas dr. Jonas Jasaitis telefonu A. Simučiui pranešė apie V. Stašinsko mirtį. Tuojau A. Simutis apie tai telegrama informavo LDT šefą S. Lozoraitį. Be to, telefonu šią liūdną naujieną pranešė Lietuvos atstovui J. Kajeckui, generaliniam konsului Petrui Daužvardžiui Čikagoje ir generaliniam konsului Jonui Žmuidzinui Toronte, kurie pažadėjo apie tai painformuoti vietinius lietuvių laikraščius. A. Simutis pasirūpino V. Stašinsko palaikų pargabenimu į Niujorką ir susisiekė su laidojimo biuru[48]. Tuo pačiu jis parengė V. Stašinsko nekrologą angliškai ir susisiekė su dienraščio New York Times redakcija. Įdomiausia tai, kad šio laikraščio žurnalistui ilgokai teko aiškinti kodėl V. Stašinskas buvo nebeesančios Lietuvos valstybės generalinis konsulas, kodėl jis nebuvo JAV pilietis; žurnalistas domėjosi velionio tariamais ryšiais su įvairiais laisvinimo komitetais ir pan.[49] Tai rodė, kad net tokių didelių dienraščių kai kurie darbuotojai nesuvokė Lietuvos ir kitų Baltijos šalių diplomatų statuso net praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo Baltijos valstybių okupacijos. Labai trumpos dvi žinutės apie V. Stašinsko mirtį pasirodė liepos 16 ir 17 dienų New York Times laikraščiuose[50].

       Velionis buvo pašarvotas Universal Funeral Chapel Niujorke, o laidotuvių išvakarėse, t. y. liepos 17 d., įvyko atsisveikinimo pamaldos koplyčioje, kur susirinko per 400 žmonių. Pamaldoms vadovavo prelatas Jonas Balkūnas, renginiui vadovavo V. Sidzikauskas. Atsisveikinimo žodžius tarė J. Kajeckas, Estijos generalinis konsulas Jaakson‘as, VLIK‘o pirmininkas dr. J. K. Valiūnas, Pavergtų Europos Tautų seimo generalinis sekretorius Gadomskis ir kitų organizacijų atstovai. Dalyvavo ir Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėjas dr. Stasys Bačkis. Užuojauta buvo pareikšta velionio seserei Onai Stašinskaitei-Parravicini, velionio žmonos giminaičiui Algiui Bagdonui. Liepos 18 d. Aušros Vartų parapijos bažnyčioje po pamaldų, V. Stašinsko palaikai buvo palaidoti Niujorko Naujose Kalvarijos kapinėse[51]. Visas laidotuvių išlaidas, t. y. 1797 dol. ir 40 ct., padengė LDT iš savo turimų lėšų, prižiūrimų JAV Valstybės departamento[52].

       Naujuoju Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke neužilgo buvo paskirtas A. Simutis, kurį JAV Valstybės departamentas 1967 m. rugsėjo 11 d. pripažino. Jis šias pareigas ėjo iki pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo[53].

Išvados

1. Lietuvos valstybės sunaikinimas 1940 metais daliai Lietuvos diplomatų, ypač jaunesnės kartos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojams, atėmė galimybę toliau normaliai siekti karjeros diplomatinėje tarnyboje. Vienas iš nedaugelio tokių buvo Vytautas Stašinskas (1906-1967), apie kurio veiklą iki šiol mes beveik nieko nežinojome. Jis 1932 m. pradėjęs darbą Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, 1935 m. skiriamas atašė pareigose į Briuselį, kur vėliau laikinai vadovavo Lietuvos atstovybei. Nuo 1939 m. paskiriamas ataše pareigose į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke, stiprinant konsulato veiklą.
2. Kad V. Stašinskas buvo perspektyvus diplomatas rodo ir tai, jog jam atvykus į Niujorką dažnai jis pavaduodavo generalinį konsulą Joną Budrį, kuris Vytautą numatė savo įpėdiniu. 1949 m. atsilaisvinus Lietuvos garbės generalinio konsulo Kanadoje vietai, LDT vadovybė rekomendavo į tą vietą V. Stašinską, kuris puikiai kalbėjo prancūzų kalba ir turėjo vadovaujamą patirtį. Kurį tai laiką laikinai vadovavo konsulatui. Bet galutinis sprendimas buvo priimtas kitas.
3. Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis buvo įgaliojęs V. Stašinską stebėti Jungtinių tautų organizacijos, kur Vytautas dažnai lankydavosi, darbą. Ten tarp kitų šalių atstovų ir žurnalistų jis platino informaciją Lietuvos klausimu. Gana ilgai V. Stašinskas buvo pirmas neoficialus, tiesa nepripažintas, Lietuvos atstovas prie šios organizacijos. Be to, generalinio konsulo nurodymu, lankydavosi įvairiose tarptautinės politikos klausimais rengiamose konferencijose, dalyvaudavo pasisakymuose, mezgė pažintis.
4. Lietuvos okupacijos laikotarpiu užsienyje likusios atstovybės, kurias pripažino kai kurios valstybės, neturėjo tvirtų garantijų, kad galės veikti ir toliau. Be to, nuolat kėlė problemų atstovybių veiklos ribotas finansavimas – darbuotojai gaudavo minimalius atlyginimus, o darbus tekdavo dirbti viršvalandžiais, savaitgaliais, net ir atostogų metu. Tai atsiliepdavo ir jų sveikatai. V. Stašinskas Lietuvos diplomatinėje tarnyboje (LDT) užsienyje karjeros laiptais lipo pavėluotai ne dėl to, kad nesugebėjo, bet kad nebuvo normalių sąlygų: 1941 m. tampa vicekonsulu, 1955 m. – konsulu, o po generalinio konsulo J. Budrio mirties 1964 m. – generaliniu konsulu, kuriuo išbuvo nepilnus tris metus.
5. Vadovavimas konsulatui pridėjo V. Stašinskui naujų rūpesčių ir padidino jo darbų apimtis: atsirado atsakomybė už konsulato darbuotojus ir jų gerbūvį; reikėjo nuolat palaikyti ryšį su Lietuvos atstovu Vašingtone Juozu Kajecku, atsakinėti į jo raštus, vykdyti jo nurodymus; dažniau dalyvauti JAV lietuvių renginiuose. Kaip pastebėjo amžininkai, V. Stašinskas pasižymėjo darbštumu ir pareigingumu, bet buvo tylus, kuklus žmogus, vengiąs viešumos, nemėgęs didelių renginių, kurie jį vargino. Visa tai galėjo prisidėti prie V. Stašinsko sveikatos suprastėjimo ir greitos mirties.

Šaltiniai:

1. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, 464 p.
2. Antano Smetonos korespondencija (1940-1944). Kaunas: VDU leidykla, 1999, 676 p.
3. Iš „Amerikos balso“ archyvų. Pulk. J.Budrys: galvodami apie Lietuvą, savo gyvenimu skųstis negalime. https:www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/60405/is-amerikos-balso-archyvo-pulk-j-budrys-galvodami-apie-lietuva-savo-gyvenimu-skustis-negalime
4. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. 656, ap. 4, b. 54.
5. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. 658, ap. 1, b. 276, 277, 278.
6. Lietuvos konsulatas New Yorke. Pokalbis su Lietuvos Generaliniu Konsulu Vytautu Stašinsku. Lietuvių dienos. 1964, lapkritis, nr. 9, p. 4-6.
7. Vytauto Čekanausko asmeninis archyvas Los Andžele, Geležinė spinta garaže, b. Korespondencija 1939-1940 m., l.n.

Literatūra:

8. Alšėnas P. Naujasis Lietuvos Gen. Konsulas. Tėviškės žiburiai. 1949, gruodžio 24, nr. 1, p. 4.
9. Bukaitė V. Lietuvos ir Belgijos prekybiniai ryšiai 1923-1940 metais. Lietuvos istorijos studijos. 2017, nr. 40, p. 53-73.
10. Kazio Griniaus minėjimas. Darbininkas. 1967, vasario 3, nr. 9, p. 5.
11. Jankus K.L. Lietuvos gen. konsului V. Stašinskui mirus. Dirva. 1967, liepos 26, nr. 81, p. 2.
12. Milerytė-Japertienė G. Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijos emigracijoje 1945-1990 m. Vilnius: LNMMB, 2018, p. 37-42.
13. Mirė Gen. konsulas V. Stašinskas. Dirva. 1967, liepos 26, nr. 81, p. 1.
14. J. Konsului Vytautui Stašinskui 50 metų. Darbininkas. 1956, lapkričio 27, nr. 94, p. 2.
15. Skirius J. Anicetas Simutis – paskutinis prieškario Lietuvos diplomatas. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 48-58.
16. Skirius J. Lietuvos didžiųjų bendrovių centralizuoto eksporto organizavimas į JAV 1937-1939 m. Istorija, 2002, t. 51, p. 44-53.
17. Skirius J. Mėsos produktų eksportas į JAV ir perspektyvos 1929-1940 m. Istorija. 2004, t. 59-60, p. 82-92.
18. Skirius J. “Pieno centro” bandymas prasiveržti į JAV rinką XX a. 4-ajame deš Istorija. 2004, t. 61, p. 38-47.
19. Stašinskas Vytautas. Amerikos lietuvių vardynas. Los Angeles: Lietuvių Dienos, 1 knyga, p.
20. Stašinskas Vytautas. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. Biografijų žinynas. Vilnius: MELI, t. 2, p. 290-291.
21. Stašinskas Vladas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: MELC, 2012, t. 22, p. 465.
22. Vytautas Stašinskas https://lt.wikipegia.org/wiki/Vytautas_Stašinskas
23. Vytautas Stašinskas. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1963, t. 28, p. 462.

[1] P.J. Konsului Vytautui Stašinskui 50 metų. Darbininkas. 1956, lapkričio 27, nr. 94, p. 2.

[2] Stašinskas Vytautas. Amerikos lietuvių vardynas. Los Angeles: Lietuvių Dienos, 1 knyga, p. 221; Vytautas Stašinskas. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1963, t. 28, p. 462; Stašinskas Vytautas. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. Biografijų žinynas. Vilnius: MELI, t. 2, p. 290-291.

[3] Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, 464 p.

[4] Stašinskas Vladas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: MELC, 2012, t. 22, p. 465.

[5] Vytautas Stašinskas https://lt.wikipegia.org/wiki/Vytautas_Stašinskas

[6] Ten pat.

[7] Bukaitė V. Lietuvos ir Belgijos prekybiniai ryšiai 1923-1940 metais. Lietuvos istorijos studijos. 2017, nr. 40, p. 53-73.

[8] Plačiau žiūr.: Skirius J. Lietuvos didžiųjų bendrovių centralizuoto eksporto organizavimas į JAV 1937-1939 m. Istorija, 2002, t. 51, p. 44-53; Skirius J. Mėsos produktų eksportas į JAV ir perspektyvos 1929-1940 m. Istorija. 2004, t. 59-60, p. 82-92; Skirius J. “Pieno centro” bandymas prasiveržti į JAV rinką XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Istorija. 2004, t. 61, p. 38-47.

[9] 1939 03 08 užsienio reikalų ministerio įsakymas nr. 47 (nuorašas). LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 9;  1939 03 16 J. Budrio iš Niujorko rašto nr. 2344/3-A URM Kaune nuorašas. Ten pat, l. 3.

[10] 1940 06 27 J.Budrio iš Niujorko privatus laiškas konsului J. Bielskiui Los Andžele. Vytauto Čekanausko asmeninis archyvas Los Andžele, Geležinė spinta garaže, b. Korespondencija 1939-1940 m., l.n.

[11] 1940 11 11 J.Budrio paliepimas nr. 8359. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 32.

[12] 1941 05 16 P.Žadeikio iš Vašingtono raštas nr. 575 “Dėl p. V.Stašinsko pakėlimo į vice konsulo laipsnį“ J.Budriui į Niujorką. Ten pat, l. 33.

[13] 1941 05 28 J.Budrio konfidencialaus rašto nr. 1150/sl. P.Žadeikiui į Vašingtoną nuorašas. Ten pat, l. 36.

[14] Iš „Amerikos balso“ archyvų. Pulk. J.Budrys: galvodami apie Lietuvą, savo gyvenimu skųstis negalime. https:www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/60405/is-amerikos-balso-archyvo-pulk-j-budrys-galvodami-apie-lietuva-savo-gyvenimu-skustis-negalime

[15] Jankus K.L. Lietuvos gen. konsului V. Stašinskui mirus. Dirva. 1967, liepos 26, nr. 81, p. 2.

[16] Milerytė-Japertienė G. Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijos emigracijoje 1945-1990 m.  Vilnius: LNMMB, 2018, p. 37-42.

[17] 1943 06 21 P.Žadeikio laiškas (su priedais) A.Smetonai. Antano Smetonos korespondencija (1940-1944). Kaunas: VDU leidykla, 1999,  p. 614; 1943 06 27 A.Smetonos laiškas P.Žadeikiui. Ten pat, p. 618.

[18] Alšėnas P. Naujasis Lietuvos Gen. Konsulas. Tėviškės žiburiai. 1949, gruodžio 24, nr. 1, p. 4.

[19] 1949 08 24 P.Žadeikio Pro Memo nr. 70 „Konsuliariniai reikalai Toronte, Canada“ nuorašas. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 54.

[20] Ten pat.

[21] 1949 09 12 P.Žadeikio iš Vašingtono konfidencialus raštas nr.1550 Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke. Ten pat, l. 58.

[22] Alšėnas P. Naujasis Lietuvos Gen. Konsulas. Tėviškės žiburiai. 1949, gruodžio 24, nr. 1, p. 4.

[23] Iš „Amerikos balso“ archyvų. Pulk. J.Budrys: galvodami apie Lietuvą, savo gyvenimu skųstis negalime. https:www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/60405/is-amerikos-balso-archyvo-pulk-j-budrys-galvodami-apie-lietuva-savo-gyvenimu-skustis-negalime

[24] 1956 12 17 V.Stašinsko rašto nr. 3118/32-M P.Žadeikiui į Vašingtoną nuorašas. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 127.

[25] 1958 02 04 V.Stašinsko rašto nr. 346/32-M  J.Kajeckui į Vašingtoną nuorašas. Ten pat, l. 207.

[26] 1958 10 16 V.Stašinsko rašto nr.3157/32-M J.Kajeckui į Vašingtoną nuorašas. Ten pat, l. 220.

[27] 1958 10 07 J.Kajecko raštas nr. 467 V.Stašinskui į Niujorką. Ten pat, l. 218.

[28] 1958 10 16 V.Stašinsko rašto nr.3157/32-M J.Kajeckui į Vašingtoną nuorašas. Ten pat, l. 220-221.

[29] Tokia JAV valdžios pozicija atspindi Lietuvos (Baltijos šalių) statusą – okupuotų valstybių atstovų laikinumą.

[30] 1956 02 04 P.Žadeikio Pro Memo Dėl Vice Konsulo V. Stašinsko pakėlimo į Konsulo laipsnį. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276,  l. 184.

[31] P.J. Konsului Vytautui Stašinskui 50 metų. Darbininkas. 1956, lapkričio 27, nr. 94, p. 4.

[32] 1959 06 10  J.Budrio rašto nr. 1334/5-A J.Kajeckui į Vašingtoną nuorašas. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 265.

[33] Skirius J. Anicetas Simutis – paskutinis prieškario Lietuvos diplomatas. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 48-58.

[34] 1959 03 31 J. Budrio rašto nr. 1006/S  J.Kajeckui nuorašas. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 276, l. 250.

[35] 1959 05 15  V.Stašinsko rašto nr.1227/3-A(S) J.Kajeckui nuorašas (nuorašas siųstas LDT šefui į Romą). Ten pat, l. 258.

[36] 1964 09 03 S.Lozoraičio iš Romos laiškas V. Stašinskui į Niujorką (gautas 09.10). Ten pat, b. 277, l. 6; Skirius J. Anicetas Simutis – paskutinis prieškario Lietuvos diplomatas. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 25.

[37] Ten pat, l. 26.

[38] 1964 09 29 J.Kajecko raštas nr.1330  V.Stašinskui į Niujorką. LCVA, f. 658, ap. 1, b. 277, l. 15.

[39] Rašto kopija. Ten pat, l. 18; 1964 11 09 J.Kajecko raštas nr.1569 V.Stašinskui Niujorke. Ten pat, l. 71.

[40] 1967 03 20 J. Kajecko rašto nr. 512 Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 54, l. 232.

[41] Lietuvos konsulatas New Yorke. Pokalbis su Lietuvos Generaliniu Konsulu Vytautu Stašinsku. Lietuvių dienos. 1964, lapkritis, nr. 9, p. 4-6.

[42] 1965 06 16 Lietuvos atstovo Vašingtone rašto nr. 881 Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 54, l. 91; 1967 05 02 J.Kajecko konfidencialaus rašto nr. 1283 A/sl. V.Stašinskui Niujorke nuorašas. Ten pat, l. 238.

[43] 1965 01 07 J.Kajecko rašto nr. 24 V.Stašinskui Niujorke nuorašas. Ten pat, l. 18.

[44] 1965 05 21 J.Kajecko rašto nr. 791 V.Stašinskui į Niujorką nuorašas. Ten pat, l. 85; 1965 05 27 V.Stašinsko raštas nr. 825/36-P J.Kajeckui. Ten pat, l. 86.

[45] 1965 01 14 V.Stašinsko raštas nr. 73/2-E Gedulo vainikas velioniui Steponui Kairiui J.Kajeckui Vašingtone. Ten pat, l. 26.

[46] Dr. Kazio Griniaus minėjimas. Darbininkas. 1967, vasario 3, nr. 9, p. 5; Straipsnio iškarpa Tautos šventė New Yorke (Tėvynė. 1967, kovo 3). LCVA, f. 658, ap. 1, b. 277, l. 153.

[47] 1967 07 19 A.Simučio rašto nr.1045/3-A Pro Memoria Lietuvos Generalinio Konsulo mirtis LDT nariams nuorašas. Ten pat, b. 278, l. 11.

[48] Ten pat, l. 12.

[49] Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 394.

[50] Iškarpos. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 54, l. 245.

[51] 1967 07 19 A.Simučio rašto nr.1045/3-A Pro Memoria Lietuvos Generalinio Konsulo mirtis LDT nariams nuorašas. Ten pat, b. 278, l. 12.;  Mirė Gen. konsulas V. Stašinskas. Dirva. 1967, liepos 26, nr. 81, p. 1.

[52] 1967 09 20 J.Kajecko rašto nr. 1454 Lietuvos generaliniam konsului A.Simučiui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 54, l. 271.

[53] Skirius J. Anicetas Simutis – paskutinis prieškario Lietuvos diplomatas. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 28-29.