Prof. dr. Juozas SKIRIUS, www.voruta.lt

      Svarbiausias 2017 metų įvykis Lietuvos visuomenei – tai prof. Liudo Mažylio Vokietijoje surastas Vasario 16 d. akto originalus tekstas su signatarų parašais. Tekstas, kurį dar mūsų istorikai privalės įvertinti ir atsakyti į klausimus: a) kada jis buvo parašytas ir pasirašytas, b) kokiam tikslui jis skirtas, c) ar tai pirmas-antras-trečias egzempliorius ranka parašytas ir pasirašytas jau kaip dokumentas? Net reikės išsiaiškinti kurio signataro ranka jis buvo parašytas. Bet svarbiausia – šis surastas dokumentas reikšmingas ta prasme, kad ant mums visiems gerai žinomo akto yra  visų Lietuvos Tarybos narių – signatarų – autentiški parašai. Dokumentas, kuris pilnai eliminuoja abejones, kad jo nebuvo ar tai buvo klastotė (ypač tarybiniame laikotarpyje apie tai kalbėdavo).

      Pats Aktas gimė labai sudėtingose sąlygose, kurias lėmė ne tiek tarptautinės sąlygos, kiek karinė padėtis Rytų fronte. Labai svarbi istoriko Eriko Hobsbawmo išsakyta mintis, kad tuo metu „tarptautinius santykius lėmė kovos frontų laukuose“. Mat mums įprasta diplomatija tarpvalstybiniuose santykiuose, bet jau karo sąlygomis geriausiu atveju vaidino antraeilį vaidmenį. Tai iliustruoja net ir garsioji, moksliniame pasaulyje pripažinta Henry Kisindžerio knyga Diplomatija, kur autorius praktiškai neskiria dėmesio diplomatinių santykių tarp valstybių analizei karo metais. Nežiūrint to, vis dėlto visų šalių Užsienio reikalų ministerijos karo metais dirbo: buvo palaikomi ryšiai, vyko pasikalbėjimai, derybos; renkama ir analizuojama informacija. Tačiau svarbiausius sprendimus, dar karta būtina pabrėžti, lėmė frontas.

      Aptariant Vasario 16 d. akto gimimą, jo ištakas, kai kam atrodo, kad ir Gruodžio 11 d., ir Vasario 16 d. aktų tekstai buvo suformuluoti spontaniškai, kelių dienų laike. Net kaip vokiečių padiktuota medžiaga, kuria naudojosi lietuvių veikėjai.  Tačiau, kaip rodo dokumentinė medžiaga, tai buvo Lietuvos Krašto Tarybos ilgu mėnesių darbo rezultatas, atsižvelgiant į kintamas sąlygas. Istorikams dar karta reikėtų detaliai išanalizuoti Lietuvos Tarybos atsiradimą ir nuosekliai jos veiklą diena iš dienos. Tuo labiau, kad šie metai organizacijai jubiliejiniai – Lietuvos Krašto Tarybos šimtmetis.

      Detaliau žvilgterėti į to meto įvykius išprovokavo š.m. balandžio 21 d. Lietuvos žiniose paskelbtas Vaido Banio straipsnis „Gintarėliai ant delno: 1917-ųjų Rusijos nesėkmė“. Eilinį kartą nustebino mūsų žiniasklaidininkų laisva be įsigilinimo ir klaidinga praeities faktų interpretacija, kuri aiškiai apsilenkia su istorine tiesa. Pavyzdžiui pacituosime du sakinius ir pabrauksime tas vietas, kurios formuoja neteisingą skaitytojo nuomonę:

      Lapkričio 2 dieną Tautybių reikalų liaudies komisaras Stalinas ir Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Leninas pasirašė Rusijos tautų teisių dekretą. Jame buvo skelbiama tautų laisvė apsispręsti, atsiskirti ir sukurti laisvas valstybes. Reaguodamas į tai po poros savaičių Vokietijos kancleris Georgas fon Hertlingas pripažino apsisprendimo teisę Lietuvai, Kuršui ir Lenkijai. Gruodžio 11 dieną Lietuvos Taryba nedelsdama pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, susisaistydama sąjungos ryšiais su Vokietija (…)

      Tikriausiai panašiai Leninas galvojo ir skaitydamas bolševikams adresuotą Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto egzempliorių, kuris kada nors bus rastas Rusijos archyvuose. Kita vertus, jo nuomonė lietuviams tuo metu nebebuvo svarbi. Pirmojo pasaulinio karo metu iš nuolankių vasalų jie evoliucionavo iki derybų subjekto, kurio norų kad ir nenorom turėjo paisyti Europos galingieji. [1].

      Tačiau nieko panašaus nebuvo. Nebuvo Lietuvos Taryba „nuolanki vasalė“, o tuo labiau nesiekė sąjunginių ryšių su Vokietija. Tai yra labai ir labai paviršutinis matymas. Tenka nusistebėti, kad tokia iškreipta informacija net ir šiais laikais teikiama masiniam skaitytojui ?! Tokį straipsnį, su tokiais vertinimais tarybiniais laikais tikrai maloniai būtų atspausdinęs laikraštis Tiesa, o straipsnio autorius būtų pagirtas sovietinio prof. Roberto Žiugždos ar panašaus.

      Straipsnio tikslas – atsižvelgiant į susidariusią to meto tarptautinę situacija, atkreipiant dėmesį į Vokietijos santykius su Rusija ir apžvelgiant Vokietijos valdžios pozicijas į okupuotus kraštus, nušviesti lietuvių veikėjų siekį Lietuvai nepriklausomybės iki Vasario 16 d. akto paskelbimo.

      Aiškesniam supratimui apie Lietuvos padėtį to meto tarptautinių santykių Rytų Europoje ir karo veiksmų sukūriuose, pati prieinamiausia ir nauja medžiaga – tai mokslininkų iš Vokietijos, Lenkijos, Suomijos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos pranešimų tarptautinėje konferencijoje Istorijos institute pagrindu 2010 m. išleistas  11 straipsnių rinkinys tęstiniame leidinyje Lithuanian Historial Studies T. 13. Be to, tarptautinį kontekstą, ypač Vokietijos pozicijas, atskleidžia labai svarbus dokumentų rinkinys – Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915-1918. Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė. Vilnius, 2006, 596 p. O taip pat, be jokios abejonės labai vertingi dar 1991 m. publikuoti– Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991.

      Būtina prisiminti, kad pagrindines problemas, susietas su Pirmuoju pasauliniu karu, mokslininkai išgvildeno dar iki XX a. 7-8 dešimtmečių, kai eilėje šalių pasirodė stambios po keletą tomų apimančios sintezės, skirtos iki tol dar nebuvusiam tokiam kruvinam karui. Tiesa, istorikai šioje problematikoje dirba ir toliau. Bet esminių, lūžinių vertinimų kol kas nėra. Jie toliau tikslina, perskaičiuoja žuvusių, sužeistų ir dingusių be žinios skaičių – aukų skaičius nuolat augą. Istorikai toliau aiškinasi materialinių vertybių praradimus ir jų bei žmonių aukos poveikį kiekvienos šalies tolimesnei ekonominei bei kultūrinei raidai.

      Iki šiol istorikus stebina Vokietijos gyvybingumas iki pat 1918 m. vidurio (ne tik sugebėjo ilgai kariauti dviem frontais, bet ir paremti savo sąjungininkus Balkanuose). Ypač atkreiptinas dėmesys į Vokietijos diplomatų sugebėjimą manipuliuoti Rusijos klausimu, siekiant likviduoti Rytų frontą (šiuolaikinių istorikų tyrinėjimai). Tuo tarpu vis drąsiau pažymima, kad jei ne JAV materialinė ir politinė pagalba Prancūzijai ir D.Britanijai, tai jos jau 1917 m. rudenį būtų kapituliavusios. Tai tokios būtų svarbesnių tyrimų kryptys,

      Lūžinis momentas – tai Vasario revoliucija Rusijoje suteikusi Vokietijai naujas separatinės taikos viltis. Vokiečių net buvo pradėtos slaptos derybos su Petrogrado darbininkų taryba. Tačiau aiškėjant, kad rusai ir vokiečiai skirtingai supranta taiką, derybos užstrigo. Vokiečiai rado variantą – remti bolševikų lyderį Vladimirą Leniną, kurio pagalba buvo siekiama ir buvo pasiektas Rusijos išeliminavimas iš karo Rytų fronte (tai garsioji Bresto arba Lietuvos Brastos taika).

      Mums gerai žinoma, kad Vokietijos ir Rusijos santykiai apsprendė to meto Lietuvos ir kitų okupuotų teritorijų likimą. Ir šiuo atveju labai svarbu pažymėti, jog po 1917 m. sausio 22 d. JAV prezidento Vudro Vilsono iškelto tautų apsisprendimo šūkio, po Vasario revoliucijos ir ypač po balandžio 7 d. JAV įstojimo į karą Antantės pusėje aneksija tampa atgyvenusia politika. Tačiau Vokietijai tuo metu realiai pavyksta ne tik išlaikyti okupuotas teritorijas, bet ir jas integruoti į imperiją. Paradoksalu, tačiau didžiausią viltį tai padaryti jai teikė vis platesnis nacionalinio principo taikymas karo pabaigoje. Vokiečiai vadovavosi tuo, jog, pvz., į tautų apsisprendimo principą įkomponuota lietuvių etnografinė tauta dėl savo nepakankamo civilizacinio (valstybinio) potencialo (kaip jie pabrėždavo) galėjo pretenduoti tik į savarankiškos etnokultūrinės raidos teisę. Ir įvykiams klostantis pagal palankų Vokietijai teritorinį scenarijų nacionalinio principo fone ir pasiekus separatinę taiką su Rusija apsisprendimo principo pagrindu, etnografinės tautos teisės transformacija į valstybinę iš esmės būtų perėjusi Vokietijos kompetencijai. Tai patvirtina 1917 m. balandžio 23 d. Kroicnache pasiektas kompromisas tarp Vokietijos reichkanclerio ir Vokietijos karinės vadovybės, kuri iki tol siekė Oberosto teritorijos aneksijos. Buvo atsisakyta Lenkijos teritorijos išplėtimo į Vilniaus pusę idėjos ir buvo užtikrinta Lietuvos autonomija vokiečiams pasiliekant krašte[2]. Be to, jau buvo nuspręsta sudaryti okupuotų kraštų tarybas, t.y. „įforminti savarankiškas valstybes“, kurios pačios, o ne vokiečiai, pasisakytų už prisijungimą prie Reicho. Tai ir buvo vokiečių vykdomos politikos okupuotuose kraštuose esmė, kuri tęsėsi iki karo pabaigos.

      Po Vasario revoliucijos Rusijoje itin išaugo lenkų ir Lenkijos vaidmuo tarptautinėje politikoje. Antantės šalių, ypač Prancūzijos, planuose galima nepriklausoma Lenkija ėmė įgauti vis daugiau reikšmės, ypač kai paaiškėjo vokiečių ir rusų derybų bandymai. Tuo tarpu realiai tiek Vokietija, tiek Rusija kaip įmanydamos stengėsi išvengti Lenkijos valstybingumo įgyvendinimo. Istorikas Joachimas Taueris pažymi, jog „itin didelių problemų Vokietijos politikai kėlė lenkų klausimas, mat lenkų nacionalinio  judėjimo aspiracijos siejosi su dalimi Prūsijos teritorijos“[3] (pakanka prisiminti Versalio sutartį ir Lenkijos sukūrimą). Lenkų valstybingumas kėlė pavojų ir Lietuvos nacionaliniams interesams. To meto Lenkijos elitas neslėpė siekio atgaivinti Lietuvos-Lenkijos uniją apie tai informuodami vokiečius. Taigi besiplunksnuojantis ir Trečiasis erelis (šalia vokiškojo ir rusiškojo) taip pat nebuvo draugiškai nusiteikęs savo kaimynų lietuvių politinėms aspiracijoms. Lietuvių šviesuomenė su J.Basanavičiumi priešakyje 1917 m. liepos 10 d. Vokietijos kancleriui Teobaldui fon Bethmann‘ui-Hollweg‘ui įteikė platų memorandumą, kuriame atrėmė neteisingus lenkų tvirtinimus ir pareiškė, į kokias teritorijas lietuviai pretenduoja, paaiškindami Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį, sulenkėjimo priežastis ir iškeldami seną lietuvių tautos valstybingumą. Ateitį pareiškė matą nepriklausomybėje, kuri yra būtinoji tautos laisvo plėtojimosi ir klestėjimo sąlyga[4].

      Lietuvos Krašto Tarybos idėja sklandė, bet jos įgyvendinimui trukdė įtakinga karinė okupacinė valdžia (Generalinio štabo vadovai – Hindenburgas ir Liudendorfas), kuriai reikėjo pritariamojo, o ne patariamojo valdymo organo, neturinčio jokios sprendžiamosios galios. Tokiame organe lietuvių šviesuomenė sutarė nedalyvauti. Tuo tarpu Berlynas suvokė tarptautinę Tarybos reikšmę, kuri pridengtų Lietuvos prijungimo politiką. Ir iš Berlyno buvo nuolat siunčiami įkalbinėjimai kariškiams nusileisti lietuvių norui išsirinkti Tarybą.

      Tokiu būdu atsiranda, mums taip pat gerai žinomas, Organizacinis komitetas, kuris posėdžiavo rugpjūčio 1-4 d. Bet štai vokiečiai pareiškė, jog jei lietuviai nori sušaukti konferenciją, tai Organizacinis komitetas privalo iš anksto priimti rezoliuciją dėl sąjungos sudarymo su Vokietija, skelbiant Lietuvos nepriklausomybę. O vokiečiai (rugpjūčio 9 d. civilinės ir karinės valdžios pasitarimas Kroicnache) dar kartą pažymėjo, kad Oberostas turi būti prijungtas prie imperijos, bet tuo pačiu susitarė a) neutralizuoti lenkų dvasininkų įtaką Lietuvoje; b) krašto negermanizuoti, c) Vilniaus neatiduoti Lenkijai. Tie punktai tikrai palankūs lietuviams, bet tai buvo kaip savotiškas masalas jiems „glaustis“ prie vokiečių. O užuovėja reikalinga, nes lygiagrečiai savo siekius kėlė ir Lietuvos lenkai, kurių užnugaris – Lenkija.

      Vilniaus konferencija prasidėjo rugsėjo 18 d. Darbotvarkėje buvo įrašyta nemažai klausimų, kurių svarbiausias buvo politinė Lietuvos ateitis. Visi konferencijos dalyviai (214 buvo kviesti 264) buvo nusistatę siekti nepriklausomos, demokratiškos, parlamento valdomos Lietuvos (akad. A.Tylos tyrinėjimai). Tačiau, suprasdami vokiečių tikslą ir matydami, kad jie priklauso pilnai nuo karinės valdžios, rugsėjo 21 d. rezoliucijos antroje dalyje lanksčiai įrašė: „Jeigu Vokietijos imperija sutiktų su Lietuvos valstybės paskelbimu dar prieš taikos konferenciją ir pačioje taikos konferencijoje paremtų Lietuvos interesus, tuomet Lietuvių konferencija, atsižvelgdama į tai, kad esant normalioms taikos sąlygoms, Lietuvos interesas daug labiau gravituoja į Vakarus nei į Rytus ar Pietus, pripažįsta galimybę, kad būsima Lietuvos valstybė, be žalos savo savarankiškam vystymuisi, su Vokietijos imperija sueis į dar apibrėžtinus/nustatytus santykius“[5]. Be to, pirmoje rezoliucijos dalyje įdedamas tam tikra prasme saugiklis –  „Galutinai nustatyti nepriklausomos valstybės pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“[6]. Praktiškai rezoliucijos I-oje dalyje matome būsimo Vasario 16-os akto teksto formuluotes.

      Tarptautinė situacija nauja kryptimi pakrypsta po 1917 m. spalio 25 d. (lapkričio 7 d.) bolševikinio perversmo Rusijoje. Rusijos siekis trauktis iš karo vokiečiams sukėlė naują, daugiau ar mažiau garantuotos, separatinės taikos viltį. Tam įtakos turėjo ir bolševikų paskelbtieji Dekretas dėl taikos ir Rusijos tautų teisių deklaracija. Dabar Vokietijos Rytų politikos tikslai, anot J.Tauberio, įgavo didesnių užmojų. Jau lapkričio 26 d. vokiečiai su rusais susitarė dėl paliaubų derybų pradžios. Vadovaudamasis taikos su Rusija sumtimais ir išreikšdamas vokiečių nuosaikiųjų parlamentarų valią, naujasis kancleris G.Hertlingas lapkričio 29 d. savo programinėje kalboje Reichstage pripažino apsisprendimo teisę Lenkijai, Lietuvai ir Kuršui. Lietuvių delegatai (A.Smetona, S.Kairys ir J.Šaulys), buvę Berlyne, suprato kanclerio kalbą kaip pagrindą Lietuvos valstybingumui paskelbti. Gruodžio 1 d. Lietuvos Tarybos delegacija buvo priimta Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje ir protokolo forma buvo sudaryta pirmoji sutartis su Vokietija. Nors ir nepalanki, bet žingsnis į nepriklausomybės pusę. Sutarties esmė – remiantis Vilniaus konferencijos nutarimais bei apsisprendimo teise, lietuviai galėjo skelbti nepriklausomybės atkūrimą, tačiau turėjo sudaryti su Vokietija tvirtą sąjungą per karinę ir komunikacijos konvencijas bei bendras muitų ir pinigų sistemas. Tiesa, lietuviams pavyko į dokumentą įtraukti keletą svarbių sąlygų: Vokietija pripažins Lietuvą iki Taikos konferencijos, o sprendimus dėl valstybės formos, sienų ir ryšių su Vokietija tvirtins Steigiamasis seimas[7]. Vokiečiai sutiko, nes nemanė, kad tai ką nors iš esmės keis. Jie buvo įsitikinę savo pergale kare.

      Tačiau Vokietijos civilinė valdžia vėl buvo priversta derinti pozicijas su karine valdžia, kuriai gruodžio 1 d. susitarimas atrodė per daug radikalus ir reikalavo svarstyti Prūsijos ir Lietuvos asmeninės unijos klausimą. Civiliai (Hertlingas ir Hiulmanas) aiškino, kad lietuvių pareiškimas yra naudingas einamu momentu, t.y. derybose su rusais, siekiant įteisinti okupuotų teritorijų atskirimą nuo Rusijos. (Reikia pasakyti, kad toks protestantiškos Prūsijos stiprinimas nebuvo priimtinas kitoms Vokietijos žemėms, o ir pats kancleris buvo kilęs iš katalikiškosios Bavarijos – kaip bekalbėsime lietuviams tai buvo palanku).

      Gruodžio 10 d. prasidėjo separatinių paliaubų derybos tarp Vokietijos ir Rusijos. Mokslinėje literatūroje pažymima, kad tai sustiprino taip vadinamas „vokiečių karo partijos pozicijas“, t.y. kariškių pozicijas. Tą dieną kariškiai, suderinę su kancleriu, siūlė naują sutarties su lietuvių atstovais formulę. Jau tiesiai pareikšta, jog ankstesnis gruodžio 1 d. susitarimas naujomis sąlygomis netenkina karinės vadovybės. Naujojoje formulėje buvo akcentuojama ne Lietuvos nepriklausomybė, o tik atpalaidavimas nuo valstybinių ryšių, bet kada buvusių su kitomis valstybėmis; nefiksuojamas Vilnius, kaip kuriamos Lietuvos sostinė; nebuvo numatytas Steigiamojo seimo vaidmuo Lietuvos santykiuose su kitomis valstybėmis. Pagaliau vokiška formulė visai nenumatė, kad Lietuvą pripažintų vokiečiai kaip sąlygą  santykiams užmegzti su Vokietija[8].

      Mums labai gerai žinomas Lietuvos Tarybos pasirašytas Gruodžio 11 d. dviejų dalių  pareiškimas, kuris buvo parengtas vokiečių Kaune gruodžio 10 d. Pareiškimas lietuvių netenkino (vyko Taryboje ginčai, diskusijos – tai rodo protokolai),  bet nesant kitos išeities, sekančią dieną, reikalaujant vokiečiams, pasirašytas Vilniuje. Tiesa,  pavyko sušvelninti tekstą. Vietoj siūlomos „savarankiškos Lietuvos valstybės atkūrimo“, matome atsiranda „nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas su sostine Vilniuje“[9].

      Breste oficialios taikos derybos prasidėjo 1917 m. gruodžio 22 d. ir tuojau buvo pradėta realizuoti okupuotų teritorijų prijungimo politika. Tarybinei bolševikų delegacijai buvo pateiktas lietuvių Gruodžio 11 d. pareiškimo pirmoji dalis ir pasiūlyta į ją žiūrėti kaip į tautos valios išraiška. Tuo tarpu bolševikai protestavo argumentuodami tuo, kad Taryba nėra demokratiškai išrinkta tautos atstovybė, ir pareikalavo pateikti nepriklausomybės paskelbimo notifikacija su visų Tarybos narių parašais (bet parašai buvo sudėti po antrąją pareiškimo dalį, kurios vokiečiai bolševikams negalėjo rodyti).

      Būtina pasakyti, kad istorikų jau yra pastebėta, kad pas bolševikus tautų apsisprendimo teisė buvo neatsiejama nuo jų ideologijos ir buvo pavaldi proletarinio internacionalizmo principui. Bolševikams netekus valdžios, visa tautų apsisprendimo teisė, t.y. teisė į atsiskyrimą ir nepriklausomybę, buvo suteikta regionams, kuriuose bolševikai nepajėgė įtvirtinti komunistinio rėžimo[10].

      Taigi pirmajame derybų etape Lietuvos klausimo vokiečiams išspręsti nepavyko. Tai žinodama Lietuvos Taryba pasiūlė leisti patiems lietuvių atstovams dalyvauti Bresto taikos derybose ir ten pareikšti T.Rusijos delegacijai, kad Lietuva nori pasitraukti iš Rusijos valstybės sudėties. Tačiau vokiečiai į tai nereagavo.

      Trečiasis Bresto taikos derybų etapas (antras – sausio 9 d.), prasidėjęs 1918 m. sausio 29 d., įstrigo aklavietėje, artėjo prie žlugimo (vasario 18 d. vokiečiai atnaujino puolimą prieš Rusiją užimdami likusi Pabaltijį, Baltarusiją, įvesta kariuomenė į Ukrainą). Ir tuo pačiu lietuvių klausimas vokiečiams darėsi neaktualus, vėl sustiprėjo aneksinės nuotaikos, nutrūko kalbos apie paramą Lietuvos pripažinimui. Grįžęs iš Berlyno J.Šaulys apie tai informavo Tarybos narius. Tarybos narių tarpe  tai iššaukė norą atsipalaiduoti nuo visų „amžinųjų ryšių“ ir paskelbti nepriklausomybę visai savarankiškai, grįštant prie Vilniaus konferencijoje vieningai priimtos rezoliucijos. Mes puikiai žinome, kad vasario 16 d. Lietuvos Taryba, J.Basanavičiui pirmininkaujant, labai rizikuodama vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą, kurį visi Tarybos nariai pasirašė abėcėlės tvarka. Apie priimtą aktą iškart buvo informuota Vokietijos užsienio reikalų ministeriją.

      Vokietijos federalinio archyvo dabartinis prezidentas Michaelis Hollmannas viename interviu pabrėžė, kad prof. Liudo Mažylio surastas aktas – tai Vokietijos imperinės vyriausybės informavimas apie Nepriklausomybės aktą ir prašoma jį pripažinti. Tai aiškiai nurodo prie dokumentų esantis laiškas[11].

      Lietuvos Tarybos riziką galima paaiškinti tuo, kad jos nariams buvo žinomą tvirta JAV prezidento V.Vilsono ir D.Britanijos premjero Lloyd George pozicija reikalauti Vokietijos vykdomai Rytų politikai taikyti  tautų apsisprendimo teisę. Teritorinius klausimus spręsti atsižvelgiant į gyventojų interesus. Tai patvirtina Lietuvos aide 1918 m. sausio 10 ir 12 dienos numeriuose publikuota informacija[12]. Tuo pačiu visuomenė supažindinama ir su amerikietiška 14 punktų Taikos programa. Vokiečių istorikas Kristianas Rustas pažymėjo, kad reichskancleris G.Hertlingas pritarė tautų apsisprendimo teisei, bet tik formaliai ir jis skelbė, kad teritoriniai klausimai turi būti sprendžiami dvišaliu susitarimu[13]. Šiuo atveju tai ir buvo daroma su Lietuvos Taryba, bet naudojant spaudimo taktiką, iškeliant savo interesus.

      Nors to meto vokiečių cenzūra neleido niekur viešai skelbti akto, tačiau Vokietijos reichstage pavyko jį paskelbti. Ne gana to, jį spėjo išspausdinti ir keli vokiečių laikraščiai. Tik vasario 21 d. oficialioji Vokietijos valdžia pademonstravo savo negatyvų požiūrį – kancleris pareiškė, kad Vokietija pripažins Lietuvos valstybę tik tada, kai Taryba grįš prie pagrindų, garantuojančius gerus kaimyninius santykius su Vokietija, t.y. kai grįš prie Gruodžio 11 d. sprendimo. Tarybai, gerai suvokiant vokiečių karinių sluoksnių įtaką, teko gelbėti Vasario 16 d. aktą diplomatiniu kelių. Vasario 28 d. buvo suformuluotas atsakymas kancleriui, jog nėra prieštaravimų tarp Vasario 16 d. ir Gruodžio 11 d. aktų, o Gruodžio 11 d. nutarimas nėra panaikintas. Todėl Taryba tikisi, kad Vokietijos vyriausybė Lietuvą pripažins pagal gruodžio 10 d. protokolinį susitarimą. Kartu išreikšta viltis, kad Vokietija leis Tarybai notifikuoti Lietuvos nepriklausomybę kitoms valstybėms Vasario 16 aktu bei padės Lietuvai taikos konferencijoje gauti tarptautinį pripažinimą[14].

      Taip buvo artėjama prie 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos suteikto Lietuvos valstybei de facto ir de jure pripažinimo tik Gruodžio 11 d. akto pagrindu, dar įpareigojant Lietuvą prisiimti dalį Vokietijos karo skolų.

Pranešimas  buvo skaitytas Vilniaus istorijos mokytojams 2017 m. gegužės 6 d.  (LEU II rūmų A4 – T.Ševčenkos)