Šv. Boriso ir Glebo (Koložos) cerkvė (Gardine, 2016). J. Žąsinaitės-Gedminienės nuotr.

Jurga ŽĄSINAITĖ – GEDMINIENĖ, www.voruta.lt

Tiriant Gardino ‒ svarbaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centro kultūrinį gyvenimą XVIII a. antroje pusėje[1], ne kartą teko šiame mieste lankytis ir girdėti, kaip vietos šviesuoliai, patriotiškai nusiteikę garbingos praeities tyrinėtojai dabar jau Baltarusijai priklausantį miestą vadina Šventojo Huberto (kai kurie ir Gardine dažnai mėgusio apsistoti Vytauto Didžiojo) vardu.

Aiškinantis, kas sieja minėtą šventąjį ir prie šiaurės vakarų Baltarusijoje tekančio Nemuno prigludusį miestą, teko pasidomėti senuoju Gardino herbu. 1540 m. karalienės Bonos Sforzos Gardinui dovanotame herbe pavaizduotas Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, elnias, tarpuragyje nešantis auksinį kryžių. Pasak legendos, Akvitanijos hercogo Bertrando sūnus Hubertas (~655-727) buvo aistringas medžiotojas ir puotų bei linksmybių mylėtojas. Pasakojama, kad Didįjį Penktadienį (kituose pasakojimuose, kad per Šv. Kalėdas) išėjęs medžioti, jis ėmė vaikytis didžiulį elnią. Nusitaikęs sviesti į šakotaragį ietį, Hubertas pargriuvo ir pamatė, kaip tarp elnio ragų sutvisko auksinis kryžius. Tas vaizdas ir išgirstas balsas, raginantis užuot šventą dieną medžiojus, rūpintis savo siela, taip paveikė kilmingą jaunuolį, kad grįžęs namo, jis visus turtus išdalijo elgetoms, o kiek vėliau įstojo į vienuolyną ir visą gyvenimą atgailavo už savo nuodėmes. Yra žinomos kelios Huberto, kaip istorinės asmenybės, biografijos, rašytos tarp VII ir XVI amžių. Kai kur minima, kad atsivertusį Hubertą popiežius Sergijus Pirmasis įšventino pusiau pagoniško krašto Ardėnų (dab. Belgija) vyskupu, kitur nurodoma, kad Hubertas garsėjo kaip uolus krikščionybės skelbėjas ir dar gyvas vadintas Ardėnų apaštalu, atvertęs į krikščionybę paskutinius Ardėnų ir Brabanto (dab. šiaurės Belgija ir pietų Nyderlandai) girių pagonis. Šv. Huberto istoriją simbolizuojanti elnio figūra Gardino miesto herbui greičiausiai buvo pasirinkta dėl tuose kraštuose paplitusios legendos versijos apie Gardino apylinkėse medžiojusį ir stebuklingąjį elnią išvydusį Hubertą.

Išvaikščiotas, apžiūrėtas, kažkuo labai savas ir sykiu nepažinus Šv. Huberto miestas vis kviečia sugrįžti, tarytum žadėtų atskleisti tai, kas liko nepamatyta, neįminta. Galbūt todėl ne vienas ratas buvo apsuktas aplink Senąją (Vytauto Didžiojo) ir Naująją Gardino pilis, Boriso ir Glebo (Koložos) cerkvę, senąjį gaisrinės bokštą, Brigitiečių vienuolyną, Šv. Pranciškaus Ksavero ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčias.

Šv. Huberto miestas įdomus tuo, kad jo tekstą įmanu skaityti kaip palimpsestą, t.y. pergamentą arba papirusą, ant kurio, nuskutus ankstesnius įrašus, rašyta iš naujo (pirminis tekstas buvo naikinamas ne tik dėl siekio juo atsikratyti, bet norint dar sykį panaudoti brangią pergamento medžiagą). Šio kadais iškilaus LDK kultūros ir pramonės centro istorinį daugiasluoksniškumą, vadinamą skirtingų laikotarpių palimpsesto tekstūra, aktyviai analizuoja baltarusių tyrėjai (istorikai, archeologai, kultūrologai, literatūrologai), taip skleisdami ir tvirtindami miesto erdvės, kaip daugybinio, palimpsestinio diskurso, skaitymo principus. Nuo 2008 m. kasmet rengiamos Gardino istorijai skirtos konferencijos, kurių metu skaitomi pranešimai, publikuojami baltarusių kalba leidžiamame leidinyje “Гарадзенскі палімпсест“.

Iš esmės kone kiekvienas senesnis miestas gali būti skaitomas kaip palimpsestas. Miesto aplinka yra pagrindinė arena, kur skirtingų tautinių, konfesinių, socialinių, politinių grupių atstovai palieka savo veiklos ir požiūrių giliau ar sekliau įmintą pėdsaką. Keisdami miesto erdvę, kiekvieno šimtmečio ar net dešimtmečio įspaudai ilgainiui prilygsta daugybei persidengiančių tekstų, kuriuos skaitantys perrašo, modifikuoja ar tiesiog ištrina. Atradus vienus įrašus, ima ryškėti užuominos, nuorodos į kitus, dar ankstesniais amžiais paliktus liudijimus. Tad vienas architektūrinis elementas, “kalbėdamas” apie savo epochos materialinę ir dvasinę kultūrą, nurodo prieigas prie kitų kultūrų paliktų pėdsakų. Toks akmeninių istorijos lapų skaitymas iš esmės yra tapatus seno pergamento inskripcijų analizei, skirtai retušuoti tai, kas buvo išskusta, nuplauta, kas paliko bespalvius, tačiau iš po vėlesnių užrašų regimus įbrėžimus. Šiam skaitymui ne tiek svarbios tikslios istorinės datos, kiek gebėjimas išvysti visą miesto veidą su visais jo patraukliais ir nepatraukliais bruožais, raukšlėmis bei randais.

Norint perskaityti Šv. Huberto mieste paliktus įrašus ar tiksliau identifikuoti ir atidengti tiriamą XVIII a. antros pusės palimpsestinį sluoksnį, derėtų įvertinti ankstesnės miesto tekstūros būklę. Apytikriai iki XVIII a. vidurio Gardinas buvo laikomas vidutinio dydžio ir svarbos LDK miestu. Nuo XVII a. antros pusės čia rinkdavosi seimai. Visgi nei pastarasis faktas, nei tai, kad čia stovėjo karališkųjų statinių kompleksas ar greta tekančiu Nemunu ėjo žinomas prekybos kelias, nesuteikė Gardinui tokio statuso, kokį turėjo svarbiausias LDK centras Vilnius. Tačiau nuo 1765 m. Antanui Tyzenhauzui[2] (1733-1785) tapus Gardino seniūnu, situacija iš esmės pasikeičia. Ne vienas A. Tyzenhauzo veiklą analizavęs tyrėjas pripažino, kad veik iš seimų išsilaikiusį miestą ir jo apylinkes naujasis seniūnas pavertė vienu iš svarbiausių ir tankiausiai apgyvendintų vietų ne tik LDK, bet ir visoje Lenkijos Karalystėje. Keitėsi ir senasis miesto veidas, nauji jo bruožai ėmė ryškėti pradėjus statyti Gardino priemiestį Horodnicą, o kiek vėliau ir Lososną. A. Tyzenhauzas senojo miesto palimpseste užsimojo įterpti naujus, jo paties pradėtus rašyti lapus – Horodnica ir Lososna statomos plyname lauke priešais senojo Gardino vartus. Tai nebuvo tipiniai palimpsesto įrašai ar tiksliau perrašymai, antra ar trečia autoryste ženklinti tekstai ‒ ambicingas Gardino seniūnas rašė tam pačiam palimpsestui priklausančiuose, bet tuščiuose lapuose. Visgi nepaisant to, kad didžiausias A. Tyzenhauzo dėmesys buvo skiriamas naujamiesčių statyboms, jis keitė ir ankstesnių laikų miesto įrašus: rekonstravo buvusią Stepono Batoro rezidenciją (vadinamą “Batorievką”), Chreptavičių rūmus, inicijavo Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčių atnaujinimą. Šie miesto tekstūros perrašymai bei korekcijos neliko nepastebėti – kaip padėka karališkųjų ekonomijų administratoriui A. Tyzenhauzui Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje 1900 m. buvo pastatytas obelisko pavidalo paminklas.

Gardino priemiestyje Horodnicoje A. Tyzenhauzas pasistatydino didžiulę rezidenciją ir, svajodamas suteikti miestui tikros Lietuvos sostinės statusą, nemažai prisidėjo, kad į Gardiną iš Vilniaus būtų perkeltas LDK Vyriausiasis Tribunolas bei Iždo komisija. Horodnica garsėjo modernia, Vakarų Europos miestams prilygstančia architektūra. Žinoma, nebuvo apsieita be kvalifikuotų architektų ir tam darbui parengtų darbininkų. Kaip užsimena vienas kitas šaltinis, A. Tyzenhauzo dešinioji ranka buvo garsusis italų architektas, vienas pirmųjų LDK propagavusių klasicizmo stilių Giuseppe de Sacco. Deja, apie šią asmenybę ne tik lietuviškuose, lenkiškuose, bet ir baltarusiškuose šaltiniuose išsamių žinių nėra. Surankiojus faktus iš įvairiausių enciklopedijų bei aptariamą epochą analizuojančių straipsnių, išeitų vos keli biograminiai štrichai. G. de Sacco gimė 1735 m. Veronoje (Italijoje), mirė 1798 m. (vieta nežinoma), nuo 1773 m. dirbo A. Tyzenhauzo dvaro architektu Gardine, buvo vyriausiasis karališkųjų manufaktūrų architektas, statybininkų mokyklos administratorius. Dar prieš G. de Sacco vyriausiojo Gardino architekto vietą užėmė iš Drezdeno atvykęs Johannas Georgas Möseris (gimimo ir mirties datos nežinomos), kurio darbai įnoringojo A. Tyzenhauzo netenkino. Sužinojęs apie Varšuvoje besidarbuojantį jauną, bet jau spėjusį pagarsėti italų architektą, A. Tyzenhauzas nedelsiant pasikvietė jį į Gardiną.

Reikšmingą vietą Horodnicos plane turėjo užimti visuomenės poreikius tenkinantys objektai: prekybos namai, mokyklos, teatras, koncertų salė, observatorija, arklidės, ligoninė, ligoninės sodas, citrusinių vaisių sodas, mokinių, manufaktūrose dirbusių darbininkų gyvenamosios patalpos, alaus darykla (bravoras). Norėta suprojektuoti nuo karališko dvaro nepriklausomą, saikingų meninių formų, kuklios vidaus ir išorės puošybos pastatų kompleksą, išsiskiriantį vidine darna ir aiškumu. Planuojant skirtingos paskirties statinius Gardine, buvo laikomasi griežtos simetrijos, pirmenybė teikta stačiakampėms ir kvadratinėms struktūroms, pasitelkti orderinės sistemos elementai: kolonos, kapiteliai, trikampiai frontonai. Nauji pasatatai turėjo derėti ne tik prie senojo Gardino statinių, bet ir prie gamtos. Apskritai XVIII a. gyvavusiai Apšvietos epochai buvo būdinga nuostata, kad architektūra turi glaudų ryšį su gamta ‒ prisitaiko prie gamtos ir iš jos mokosi. Tikėta, kad kai kurie gamtiniai aspektai įtakoja architektūrinį vystymąsi, kad gamta architektūroje yra kaip kūrybinė metamorfozė, kad architektūra transformuoja gamtą ir tuo pačiu pati transformuojasi. Paisant minėtos nuostatos, Gardino karališkoji medicinos mokykla statyta išlakių medžių paunksmėje, prie pat botanikos sodo, teatras, baleto mokykla, kilmingųjų rezidencijos – šalia kelis hektarus užimančių parkų. Gardine ir jo priemiestyje Horodnicoje suformuoti parkai išsiskyrė geometriškomis medžių alėjomis, įmantriai iškarpytomis gyvatvorėmis, iš Vakarų Europos šalių atvežtomis skulptūromis, fontanais, kaskadomis, vandens slenksčiais. Gamtos prieglobstyje buvo užsimota pastatyti ir poilsio paviljonus, arkinį tiltą.

Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia (Gardine, 2016). J. Žąsinaitės-Gedminienės nuotr.

Ne vienam XVIII a. keliautojui, memuaristui naujasis Šv. Huberto miesto veidas kėlė nuostabą. Amžiaus pabaigoje iš Voluinės atvykęs rašytojas ir istorikas Janas Duklanas Ochockis (1766-1848) savo atsiminimuose[3] taip pat negailėjo pagyrų šiam miestui. Jis žavėjosi ne tik garsius Vakarų Europos centrus primenančia Gardino architektūra, bet ir čia vyravusiais papročiais, gyventojų (ypač moterų) apranga ir manieromis. J. D. Ochockio atsiminimuose reikšmingas kaitos pastebėjimas ‒ nepelnytai užmirštas LDK miestas A. Tyzenhauzo laikais tampa moderniu pramonės ir kultūros centru. Apie ženklų seimų miesto pasikeitimą kalba ir nežinomas Gardino šlovę apdainuojančios eklogės autorius. Teigiama, kad “miestas niekada neturėjo tiek didelių statinių, / Ankstesnė garbė buvo trumpa, probėgšmais minėta, / Nuo Seimo iki Seimo tuščiais tarpais atskirta[4]”.

A. Tyzenhauzas pirmasis LDK inicijavo tokią pramonę, kuri ėmė tarnauti ne tiek vietos aukštuomenės, rūmų, dvasininkijos, pasiturinčios bajorijos prabangos reikmėms, kiek didžiulį pelną siūlantiems pasaulio kraštams. Tiesa, šias perspektyvias iniciatyvas neretai žlugdė paties karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798) ir jo artimųjų nesibaigiantys įgeidžiai. Brangūs baldai, karietos, audiniai, kailiai, papuošalai buvo vežami į Stanislovo Augusto rūmus, negaunant užmokesčio net prekių savikainai padengti.

Ambicingai siekiant Gardiną paversti ne tik klestinčiu kultūros, bet ir pramonės centru, statyti metalurgijos fabrikai, vėjo ir vandens malūnai, odos ir audinių dažyklos. Įkvėptas Prancūzijoje vykdytos kelių tiesimo programos, A. Tyzenhauzas ėmė rūpintis iš Gardino į didesnius miestus vedančių sausumos kelių tvarkymu ir tiesimu. Neapleido ir prekybai svarbių vandens kelių: jo nurodymu pagilinta Pyros upės vaga (ja į Gardiną, esantį apie 5 kilometrus nuo upės, pradėta plukdyti mediena), ištraukti laivybai trukdę akmenys, trumpinant plukdymo kelią, specialiu kanalu sujungtos Narevo (prasidedančio Baltarusijoje, Belovežo girioje ir tekančio šiaurinės Palenkės ir šiaurinės Mazovijos žemumomis) ir Narevkos (kairiojo Narevo intako) upės.

Novatoriški ir kartu rizikingi seniūno sprendimai tenkino karalių, tačiau piktino jo aplinkos žmones – įtakingus pavaldinius, o labiausiai giminaičius. Dažnai priekaištauta, kad A. Tyzenhauzas siekia vien savanaudiškų tikslų, be jokios atsakomybės švaisto karaliaus dosniai skiriamas lėšas, prisidengęs reformomis ir karališko ūkio kėlimu, prie savo ekonomijų jungia privačias žemes, prievarta į Gardino mokyklas siunčia nuo tėvų atskirtus vaikus, be jokio atlygio verčia juos dirbti manufaktūrose.

Kalbant apie A. Tyzenhauzo paliktus įrašus Šv. Huberto miesto tekste, svarbus yra ne tik daug žadėjusios šio veikėjo žygių pradžios, bet ir pabaigos momentas. 1780 m. Gardino ekonomijos administratoriumi paskyrus karūnos dvaro maršalką Franciszeką Rzewuskį (1730-1800), penkiolika metų A. Tyzenhauzo kurtos, prižiūrėtos ir karališkąjį iždą pildžiusios manufaktūros buvo uždarytos vos per keletą dienų, be darbo liko keli tūkstančiai darbininkų. Išbuvęs Gardino seniūnu nepilnus dvejus metus, F. Rzewuskis išgrobstė didžiąją dalį A. Tyzenhauzo sukaupto turto ir pabėgo į užsienį.

Šaltiniuose nurodomos įvairios priežastys, sužlugdžiusios grandiozinius A. Tyzenhauzo planus. Kai kurios iš jų yra minimos ir nešališko vertintojo, vokiečių keliautojo, mokytojo Friedricho Schulzo kelionių įspūdžiuose:

Gardine vienas žmogus, Tyzenhauzo iškviestas iš Šveicarijos prižiūrėti manufaktūros, man sakė, kad didžiausia Tyzenhauzo klaida buvo ta, kad jis neturėjo kantrybės palaukti, kol pradėtasis darbas ims sektis, o iškart imdavosi naujo. Todėl jo įmonėse atsirado netvarka, o galų gale viskas žlugo. Tyzenhauzas buvo Lietuvos iždininkas, turėjo didelę karaliaus malonę ir būtų sutvarkęs finansus, padidinęs valstybės pajamas, pristeigęs Lenkijoje fabrikų bei manufaktūrų, bet jį pražudė kitų pavydas. Užpuolė kreditoriai, ir viskas žuvo.[5]

F. Schulzas nekalba apie Gardino seniūno pasaulėžiūrą, daugeliu aspektų praaugusią to meto ir vietos visuomenės požiūrius bei lūkesčius. Metaforiškas brandaus grūdo kritimas į neišplėštą dirvoną tiksliausiai įvardintų A. Tyzenhauzo pastangų rezultatus.

Įžvalgas apie garbingą praeitį menantį Šv. Huberto miestą norėtųsi baigti viltimi, kad nūdien vis gausiau turistų lankomame (kaip žinia, daugiau keliautojų pritraukia nuo 2016 m. spalio Gardine ir jo apylinkėse įvestas bevizis režimas), kadais LDK garsinusiame mieste šlovingų amžių įrašai tik ryškės, taps geriau įskaitomi, atpažįstami, juos mažiau stelbs postsovietinio miesto akcentai.