Gardinas.

Jurga ŽĄSINAITĖ-GEDMINIENĖ, Gardinas, Baltarusija, www.voruta.lt

Lietuvos kultūros istorijos tyrimuose ženklią vietą užima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų gyvenimo ekonominės ir socialinės raidos svarstymai. Žinia, didžiausias dėmesys skiriamas Vilniui ir Kaunui. Šie du miestai, lietuviškoje istoriografinėje tradicijoje funkcionuojantys kaip tam tikri epicentrai, į istorinius-geografinius paribius nustūmė kitas, ne mažiau LDK istorijai svarbias vietoves. Taip yra nutikę ir su Gardinu – kadaise buvusiu vienu svarbiausių Abiejų Tautų Respublikos politiniu ir kultūriniu centru, o nūdienos istorinėje savimonėje tapusiu ne itin ryškiu kaimyninės valstybės topografiniu tašku.

Dera pažymėti, kad Gardinas, kaip kultūros centras, iš esmės nėra tyrinėtas. Istoriografinėje tradicijoje šis LDK miestas egzistavo tik kaip lemtingų politinių įvykių arena, ir būtent šis politinis matmuo stipriai įtakojo istorikų požiūrį ir atitinkama linkme kreipė jų tyrimus.

Šia publikacija (tęsiančia XVIII a. antros pusės Gardino, tuolaik vadinto antrąja LDK sostine, apžvalgą)[1] mėginsime išvesti kultūrinį miesto gyvenimo vektorių, koncentruodamiesi ties įvairiatautės Gardino miestietijos, šį kartą žydų bendruomenės gyvenimu, jos įsikūrimu, veikla, kultūriniu palikimu.

XVIII a. antroje pusėje išryškėjęs Gardino miestietijos veidas seimų miestui suteikė ne tik išskirtinės dvasinės kultūros, bet ir atvėrė jį kaip svetingą prieglobstį kitataučių bendruomenėms siūlantį LDK centrą. Prie įvairiataučio kolorito kūrimo didžia dalimi prisidėjo Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo (1733-1785) kviečiami svetimšaliai manufaktūrų darbuotojai. Jų būta iš įvairiausių kraštų: Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos, Turkijos. Tačiau ne tik naujieji atvykėliai formavo kosmopolitišką miesto erdvę, tam įtakos turėjo ir kitų tautybių gyventojai, kurių protėviai dar ankstesniais amžiais atvyko į Gardiną. Daugiausia žinių randame apie žydų bendruomenes.

Apskritai kalbant apie kitataučius Gardino miesto gyventojus, derėtų atkreipti dėmesį į terminų – tautinės ar etninės mažumos, grupės – vartosenas. Įvertinus skirtingas interpretacijas[2], teigtina, kad etninės grupės sąvoka yra tinkamiausia apibrėžti XVIII a. antroje pusėje gyvenusioms kitataučių bendruomenėms ir universaliausia akademiniame diskurse. Šį sprendimą lėmė etninės grupės, kaip pakankamai lankstaus, korektiško ir palyginus neutralaus termino, specifika. Pavyzdžiui, sąvoka tautinė mažuma atsirado tik įsitvirtinus apibrėžtai piliečio, pilietybės sampratai ir šio termino vartojimui: Vakarų Europoje – po Prancūzijos didžiosios revoliucijos, Lietuvoje – atkūrus Lietuvos valstybę 1918 m. Be to, vienašakniai žodžiai tautiškumas, tautybė inspiruoja klausimą, koks esti santykis su tauta, o tai jau atskira ir išties plati tema. Kita vertus, ar kiekviena grupė yra mažuma, ar įtakingą elitą galime vadinti mažuma (tarkime, kalbant apie XVIII a. žydų bendruomenes)? Tad manytume, jog pasirinktas etninės grupės terminas tiksliausiai įvardija skirtingus aptariamo laikmečio Gardino etninės kompozicijos segmentus.

Didelę dalį Gardino miesto gyventojų sudarė žydai. Neplėtojant istorikų[3] aktyviai svarstomo LDK miestų bendruomenės, jų sudėties klausimo, kelios pastabos įtrauktinos dėl sąvokų miestietis, miesto pilietis, miesto gyventojas vartosenos. XVIII a. LDK miestiečių luomui ar miesto[4] piliečiams buvo priskiriami tie mieste gyvenę asmenys, kurie turėjo nuosavybę arba vertėsi smulkiais verslais, amatais bei prekyba ir pakluso miesto teisei. Be jų, miesto bendruomenei priklausė miestėnai (mieste gyvenę ir miestietiškais verslais besivertę, bet ne visada nekilnojamojo turto turėję, miesto teisei paklusę, bet miesto piliečiais netapę jo gyventojai) ir marginalinės miesto gyventojų grupės (padieniai darbininkai, elgetos ir pan.).[5] Nekrikščionys iki pat XIX a. pradžios miestiečių luomui priklausyti negalėjo. Taigi žydai LDK miestuose gyveno socialinėje ir kultūrinėje atskirtyje ir turėjo ne miestiečio ar miesto piliečio, bet miesto gyventojo statusą. Apskritai žydai nepriklausė nei miestiečių, nei valstiečių, nei bajorų luomui[6], jie sudarė tam tikrą paraluominę socialinę grupę, atskirai nuo kitų mokančią mokesčius valstybei, tiesiogiai iš valdovų gaunančią privilegijas ir viduje besitvarkančią pagal turimas teises.

Gardine žydų bendruomenės kūrėsi jau XIV a. pabaigoje[7], po to, kai 1389 m. Vytautas Didysis jiems suteikė privilegiją.[8] Anglikonų rašytojas, dvasininkas, po svečias šalis keliavusių kilmingųjų palydovas Williamas Coxe’as (1748-1828) nurodė, kad Gardine gyvena apie tris tūkstančius krikščionių (neskaitant dirbančių manufaktūrose) ir tūkstantis žydų. Jam net pasirodė, kad LDK antrąja sostine vadintam mieste buvo įsikūręs didžiulis įvairia veikla besivertusių žydų (prekybininkų, vežikų, smuklininkų, vertėjų, žemdirbių) centras. Pasak W. Coxe‘o, Gardine nebuvo tokio darbo ar paslaugos, kurių žydai negalėtų atlikti:

Jei prašote vertėjo, bus pakviestas žydas, jei užeinate į smuklę, savininkas – žydas, jei ieškote pašto arklio, jį parūpina žydas, jei ką perkate, tai tik tarpininkaujant žydui; ir čia tikriausiai vienintelė vieta Europoje, kur žydai dirba žemę – važiuodami per Lietuvą, dažnai regėjome, kaip jie sėja, pjauna, nuima derlių ir dirba kitus žemės ūkio darbus.[9]

W.Coxe‘as skiria miestietiškos (tipiškas miestietis užsiima amatais ir prekyba) ir kaimietiškos (susijusios su žemdirbyste, valstietiška kultūra) gyvensenos sampratas ir jas abi iliustruoja žydų veiklos pavyzdžiais. Nuostabą svetimšaliui kelia tik Gardino žydams būdinga agrarinė veikla, kurią galima traktuoti kaip ne itin dažną žydų solidarizavimosi su čiabuviais gestą. Tiek LDK, tiek kitų Europos kraštų žydai paprastai versdavosi amatais ir prekyba, o žemės ūkio reikalais jie domėjosi tik tos pačios prekybos sumetimais (pvz., iš ūkininkų supirktus javus, linus, kitus produktus eksportuodavo į Vokietiją, Rygą). Žydai savo veikla ir gyvensena reprezentavo istoriškai susikločiusią miesto gyventojo, kaip amatininko ir prekybininko, sampratą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nemaža dalis pasiturinčios visuomenės prekybą ir amatus laikė žeminančia veikla (jei amatininkyste ar prekyba užsiimdavo bajoras, jis netekdavo bajorystės privilegijos[10]).

Daugiakultūrės LDK tradicijos formas analizuojančiose studijose pažymima, kad LDK miestai išsiskyrė tolerancija ir pagarba, rodoma įvairioms konfesijoms. Su tam tikromis išlygomis pritarę šiai nuostatai, savitu pagarbos ženklu kitatikiams laikytume ir Gardino mieste didžiajai

LDK paveldo sergėtojo Napoleono Ordos (1807-1883) pavaizduota Gardino didžioji (choralinė) sinagoga.Antrojo pasaulinio karo metais Gardino choralinė sinagoga, iš pradžių glaudusi žydų pabėgėlius iš jau užimtos vakarinės Lenkijos, įsteigus Gardino getą, tapo išvežamų į Treblinką ir Aušvicą centrine surinkimo vieta. (Гродно, синагога Главная, in: http://www.globus.tut.by/grodno/index6.htm#sinag, žiūrėta 2014 06 12)

(choralinei) žydų sinagogai išskirtą vietą – prie istorinę atmintį ir pasididžiavimą saugančio pilių (Senosios ir Naujosios) komplekso. Toks gestas gali turėti ir kiek kitaip formuluojamą paaiškinimą – tai, kad žydai buvo įkurdinti pilies, o ne miesto pavaldumo dalyje, reiškė jų teisinį bei socialinį išskirtinumą[11].

Pakantumą žydams, įsikūrusiems Lietuvos ir Lenkijos žemėse, savo kelionių įspūdžiuose fiksuoja ir vokiečių tautybės mokytojas Friedrichas Schulzas (1762-1798):

Kadangi žydai Lenkijoje susirado antrą tėvynę, apskritai jie čia atrodo švaresni ir padoresni, yra labiau nei kur kitur išprusę. Ypač moterys išprususios daugiau, nei įprasta rytuose. Plaukai juodi, nosys vanagiškos, beveik visų gražios juodos akys, oda ypatingai, beveik liguistai švelni, kokios Lietuvoje niekur tarp krikščionių nepamatysi;[12]

arba:

Žydai sudaro gyventojų daugumą ir kaip niekur kitur pasaulyje yra pati garbingiausia jų dalis.[13]

Išskirtinio dėmesio vertas žydų moterų apibūdinimas. Moters išvaizdos ir ypač išprusimo akcentavimas buvo sąlygotas Apšvietos programos, be visuotinio švietimo propagavimo, inspiravusios ir ženklesnes moterų emancipacijos apraiškas. Ankstesniais amžiais ir net XVIII a. pradžioje žiūrėti su panieka į moterį buvo viešai pripažintas ir negėdingas reiškinys. Šviečiamosios epochos kartais pernelyg didelis pasitikėjimas protu bei pažanga lėmė naują žmogaus prigimties ir socialinės bei politinės santvarkos supratimą, grįstą iš prigimties laisvų individų, turinčių neatimamas teises, susitarimu. Šis poslinkis atskleidė didžiules galimybes iš naujo įvertinti kiekvieno asmens, neišskiriant ir moters, padėtį tuometinėje visuomenėje.

F.Schulzo kelionių atsiminimuose aprašoma Gardino žydų gyvenamosios vietovės (žydų kvartalo) izoliacija ir skrupulingai ten palaikoma tvarka suvokiama kaip sąmoninga, jokios konfrontacijos nekurstanti atskirtis nuo krikščioniškų konfesijų (Gardine įsikūrusių sentikių, vokiečių pirklių ir amatininkų, etninių lietuvių ar lenkų):

Namus, stovinčius aplinkui ir sudarančius tvarkingą miestą su turgaviete, vadina žydiškais, nes juose gyvena vien žydai, kurių čia yra apie du tūkstančius ir kurie turi čia savo tvarkingą sinagogą.[14]

Tvarkos, kaip tam tikros struktūros, steigimu žydai mėgino išlaikyti savo tautinį identitetą, konfesinį tapatumą ir kurti savotišką dvasinį miestą ar minimiestą, kurio centru tapdavo kiekviename štetlyje (miestelyje mieste) statoma sinagoga. Sinagogos turėjo savitus siluetus (pvz., XVI a. statyta Gardino medinė sinagoga), pagal kuriuos keliautojai jau iš toli galėdavo spėti vietovės pavadinimą.

Medinė Gardino sinagoga ir jos bima – šešiakampė pakyla, skirta Toros skaitymui. Sinagoga nugriauta Pirmojo pasaulinio karo metais. (Илья Карпeнко, Королевский город, in: http://www.lechaim.ru/ARHIV/180/region.htm, žiūrėta 2014 02 06)

Kiekvienas žydas priklausė sinagogai, visas gyvenimas sukosi apie ją. Sinagoga buvo istorinių dokumentų, religinių daiktų, folklorinio meno ir knygų saugykla, pasakojanti žydų bendruomenės istoriją. Čia eita melstis ir studijuoti Toros. Sinagoga atlikdavo ir visuomeninio pastato funkcijas – joje vykdavo įvairūs susirinkimai, būdavo sprendžiami asmeniniai klausimai ar bendruomenės problemos. Prie šių maldos namų statytos mokyklos, ritualinės pirtys, vestuvių, iškilmių salės, ritualinės skerdyklos. Šitokiais simboliais, Anthony Coheno žodžiais tariant, žmonės konstravo bendruomenę darydami ją reikšmių kaupykla bei saugykla ir savo tapatumo referentu.[15]

Grįžtant prie tolerancijos ir pakantumo klausimo, atkreiptinas dėmesys į Gardino gyventojų apraše Wiadomość Osiadłości Miasta Stołecznego J. K. Mośći Grodna obapoł Rzęki Niemna[16] esantį fragmentą apie žydų teises, jų atsikėlimą ir gyvenimą LDK. Nedidelės apimties leidinyje minimi 1495-ieji, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (1461-1506) išvarė beveik visus LDK teritorijoje gyvenusius žydus. Aleksandro paskelbta banicija vertinama kaip išskirtinis nuožmios prievartos prieš žydus atvejis, kiek vėliau pelnęs kunigaikščiui pirmojo LDK antisemito vardą. Apraše Wiadomość Osiadłości Miasta Stołecznego J. K. Mośći Grodna obapoł Rzęki Niemna nėra nurodomos priežastys, lėmusios tokį radikalų LDK valdovo sprendimą. Dabartinėje istoriografijoje šiuo klausimu plėtojamos kelios prielaidos, viena iš jų – esą, Aleksandras, išvarydamas žydus, bandė gryninti visuomenę, kurti religiškai vienalytę krikščionių valstybę. Tačiau neatmestinas ir finansinis veiksnys – LDK valdovas po pralaimėto karo su Maskva išvarė žydus, nes neįstengė (nenorėjo?) jiems grąžinti skolas. Tiesa, 1503 m. Aleksandras iš LDK ištremtiems žydams suteikė privilegiją, leidžiančią kurtis tuose pačiuose miestuose, kuriuose gyveno iki 1495 m. Ši privilegija žydų bendruomenėms suteikė teisę ne tik gyventi šalyje, bet ir čia plėtoti ekonominę veiklą. Taigi į Gardino gyventojų aprašą įtraukta informacija apie 1495 ir 1503 m. įvykius kiek koreguoja tolerantiškos ir visoms konfesijoms pakančios LDK charakteristiką.

Kontroversinių žinių apie XVIII a. žydų gyvenimą LDK ir Lenkijos žemėse pateikiama iš Gardino krašto (Sukoviborgo kaimo) kilusio žydų filosofo Saliamono ben Jošua (1753-1800), pasivadinusio Maimonu, Gyvenimo istorijoje[17]. Europinės Apšvietos garbintojas ir kartu aršus jos kritikas, Haskalos šalininkas S. Maimonas vokiečių kalba rašytoje autobiografijoje kritiškai žvelgia ne tik į savo bendruomenės gyvenimą (šeimyninius santykius, papročius, šventų raštų studijas), bet ir į ATR deklaruojamą religinę laisvę:

Tikriausiai nėra pasaulyje kitos tokios šalies kaip Lenkija, kur būtų tokie lygiaverčiai religinė laisvė ir religinis nepakantumas. Žydai čia turi visišką tikėjimo išpažinimo laisvę ir visas kitas miestiečių laisves, net savo teismus. Iš kitos pusės, religinis nepakantumas yra toks didelis, kad žydo vardas jau pats savaime lygus paniekinimui, o nuo barbarybės iki pat mano laikų įsišaknijusi neapykanta dar prieš trylika metų buvo jaučiama.[18]

Viena iš dažniausiai minimų lietuvių, lenkų priešiškumo žydams priežasčių – priklausymas diametraliai skirtingoms dvasinės kultūros, jos organizavimo tradicijoms, iš esmės neturėjusioms jokių sąveikos taškų.[19] S. Maimonas Gyvenimo istorijoje religinę laisvę ir kartu subrendusį nepakantumą pirmiausia sieja su politine ir ekonomine nauda:

Tas išsyk į akis krintantis prieštaravimas gali būti lengvai suprastas pagalvojus, jog Lenkijoje žydams pripažinta tikėjimo laisvė ir pilietinės teisės kyla ne iš pagarbos visuotinėms žmonių teisėms, o iš kitos pusės – religinė neapykanta ir persekiojimai yra padariniai ne kokios nors išmintingos politikos, kuri tai, kas kenkia žmonių, valstybės moralei ir gerovei, ketina pašalinti, bet abu šie dalykai yra šiame krašte viešpataujančių politinio nesąmoningumo ir tinginystės pasekmės. Kadangi kaip tik žydai, nežiūrint visokių jų trūkumų, yra beveik vieninteliai šiame krašte naudą nešantys žmonės, lenkų tauta buvo priversta savo pačios labui suteikti jiems visokių laisvių; tačiau, iš kitos pusės, pačių žydų moralinis tamsumas ir tingumas turėjo sukelti religinę neapykantą ir persekiojimus.[20]

Šiame fragmente svarbi paskutinė pastaba, įvardijanti iki tol slopintus bandymus objektyviai pažvelgti į žydų bendruomenę, jos uždarumą, nekintančius vidaus nuostatus. Toks kritiškas, XVIII a. saulėlydyje (knyga pasirodė 1792 m.) viešai pareikštas požiūris laikytas principine žydų rašytinės tradicijos naujove ir kartu ne visiems maloniu akibrokštu (žydai S. Maimono autobiografiją iš vokiečių kalbos į jidiš išvertė tik 1871 m.)S.Maimono tekste rasime ir savitą XVIII a. pabaigos miesto gyventojų apibūdinimą:

Miestiečių luomas pats vargingiausias. Miestietis nėra baudžiauninkas ar koks nors vergas, turi šiokių tokių laisvių, netgi savo teismus. Tačiau jis dažniausiai neturi nei pajamas duodančių dvarų, nei nuolatinės profesijos, todėl vargsta ir yra niekinamas.[21]

Miestiečio ir žydo sąvokos Maimono pasakojime nėra sinonimiškos (LDK ir Lenkijos gyventojus autorius skirsto į šešias klases ar luomus: didikus šlėktas arba kilminguosius bajorus, žemesniuosius bajorus arba tiesiog šlėktas, pusbajorius, miestiečius, valstiečius ir žydus)[22], tačiau skaitant tiek vieno, tiek kito charakteristikas, matyti daugiau panašumų nei skirtumų.

Atidesnis žvilgsnis į žydų gyvenimą XVIII a. Gardine leidžia išskirti itin savitas šios bendruomenės būvio formas, nebūdingas kitiems to meto LDK miestams ir miesteliams. Atskiro dėmesio vertos Gardino žydų pastangos išlaikyti savo tautinį identitetą, konfesinį tapatumą. Be kita ko, naujų aspektų įgyja ir tolerancijos bei pakantumo žydams, gyvenusiems LDK žemėse, klausimas.

[1] Ankstestis šią temą plėtojantis straipsnis „Antano Tyzenhauzo įrašai Gardine – šventojo Huberto mieste“ buvo išspausdintas Vorutoje, nr. 8 (838), 2017 m.

[2] Remtasi šiomis studijomis: Petras Kalnius, „Etninės kultūros samprata Norberto Vėliaus darbuose“, in: Tautosakos darbai, t. XXXVI, 2008, p. 37-50; Aistė Račkauskaitė, „Tautinės mažumos samprata: tarptautinės teisės aspektai“, in: Socialinių mokslų studijos, nr. 1(5), 2010, p. 305-320; Evelina Stankevičienė, “Tautinė mažuma lauko perspektyvoje: Pierre’o Bourdieu ir Rogerio Brubakerio idėjų sandūra”, in: Sociologija. Mintis ir veiksmas, nr. 1, 2004, p. 115-125.

[3] Zigmantas Kiaupa, “Miestietis, miesto pilietis ir miestėnas, in: Mokslas ir gyvenimas, 1989, nr. 6; Zigmantas Kiaupa, „Miestai“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius: Aidai, 2001; Zigmantas Kiaupa, Lietuvos miestai, Kaunas: Šviesa, 2006; Agnius Urbanavičius, Vilniaus naujieji miestiečiai 1661-1795 metais: sąrašas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2009.

[4] Z. Kiaupa miestą apibrėžia kaip „laisvų žmonių, gyvenančių daugiausia iš prekybos ir amatų, vėliau dar ir iš pramonės, piniginių operacijų ir laisvųjų profesijų (teisės, medicinos, menų)“, bendruomenę, kuriai priklauso jos gyvenama ir valdoma teritorija (Zigmantas Kiaupa, „Miestai“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius: Aidai, 2001, p. 351).

[5] Ibid., p. 356.

[6] Išsakomi ir kiti požiūriai šiuo klausimu. Pavyzdžiui, kultūrologas Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas“ teigia, kad „žydai jau LDK laikais buvo priskiriami miestiečių luomui, tai jų kolektyvinė atmintis siekė gilesnius laikus ir miestiško gyvenimo gebėjimai buvo gerokai labiau išlavinti nei lietuvių bendruomenės“ (Vytautas Rubavičius, „Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas“, in: Literatūra ir menas, nr. 20 (3427), 2013). Visgi istoriniai faktai byloja ką kita: tik carinės Rusijos valdžia 1804 m. patvirtintomis Žydų nuostatomis (Žydų statutu) integravo žydus į miestiečių luomą (tiesa, prieš jų pačių norą).

[7] Istoriografijoje žinoma ir kita žydų įsikūrimo LDK data. Tai – laikas, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316-1341) parašė ir išsiuntė Vakarų Europos miestams laiškus (1323), kvietusius į Lietuvą atvykti pirklius ir amatininkus bei laidavusius tikėjimo laisvę. Esą, žydai atsiliepė į Gedimino kvietimą ir kaip tik tuo metu (apytikriai XIV a. viduryje) ėmė kurtis LDK žemėse.

[8] Tai – viena iš pirmųjų LDK privilegijų žydams, metais anksčiau tokią privilegiją Vytautas Didysis suteikė Brastos žydams. Abi privilegijos buvo lokalios, t. y. teikiamos konkrečiame mieste įsikūrusiems žydams. Gardino privilegijoje išskirtos dvi straipsnių grupės: pirmoji leidžia laisvai išpažinti judaizmą, atlikti apeigas bei laikytis papročių, ji taip pat deklaruoja žydų apsaugą nuo nepageidaujamo krikščionių kišimosi ir smurto; antroje apibrėžiami žydų ir krikščioniškos LDK visuomenės tarpusavio santykiai. Be kita ko, Vytauto Didžiojo privilegija, kaip kiekvieno žydo teisę, įtvirtino tuos dalykus, kurie buvo neįprasti krikščioniškoje aplinkoje: leidimą statytis ir išlaikyti sinagogas, duoti priesaiką prie jos durų, įsirengti atskiras kapines, laidoti pagal savo apeigas, taip pat buvo įteisintas draudimas niekinti sinagogas ir kapines bei trukdyti žydus verslo reikalais Šabo dieną.

[9] William Coxe, Travels into Poland, Russia, Sweden, and Denmark, Interspersed with Historical Relations and Political Inquiries, Dublin, 1784, p. 270.

[10] Antanas Smetona, „Lithuania Propria“, in: Darbai ir dienos, nr. 2 (11), 1996, p. 32.

[11] LDK žydų teisinės, socialinės ir ekonominės padėties savitumai, taip pat žydų ir krikščioniškosios (dažniausiai katalikiškosios) bei nekrikščioniškosios (totorių, karaimų) LDK visuomenės tarpusavio santykiai išsamiai analizuojami Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės monografijoje Žydai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje: sambūvio aspektai, Vilnius: Žara, 2009.

[12] Friedrichas Schulzas, „Mokytojo Frydricho Šulco 1793 metų kelionės įspūdžiai“, in: Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.), Vilnius: Mokslas, 1988, p. 110.

[13] Ibid., p. 109.

[14] Ibid., p. 112.

[15] Anthony Paul Cohen, The Symbolic Construction of Community, London, New York: Routledge, 1993, p. 118.

[16] Wiadomość Osiadłości Miasta Stołecznego J. K. Mośći Grodna obapoł Rzęki Niemna, tak co do obrębu Siedliska, Gruntow i Wsiow, iako teź co do własności Rządu i pożytkow Uprzywilejowanych z strony Miasta okazana, MAB, L-18/2-151.

[17] Saliamonas Maimonas, Gyvenimo istorija, iš vokiečių k. vertė Vita Gaigalaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.

[18] Saliamonas Maimonas, op. cit., p. 27.

[19] Romualdas Grigas, “Lietuvos tūkstantmetis: raidos dramatizmas. II. Kokybinių virsmų negatyvas ir jų istoriosofinė interpretacija”, in: http://www.savastis.lt/istorija/lietuvos-tukstantmetis-raidos-dramatizmas-ii-kokybiniu-virsmu-negatyvas-ir-ju-istoriosofine-interpretacija, žiūrėta 2013 08 05.

[20] Saliamonas Maimonas, op. cit., p. 27.

[21] Ibid., p. 25.

[22] Ibid.