100-mečiui nuo gimimo prisiminti

Prof. Česlovas KUDABA

Jurgis Hopenas (Jerzy Hoppen) gimė 1891 m. kovo 23 d. Kaune teisininko šeimoje. Baigęs klasikinę gimnaziją 1913 m. mokytis išvyko į Krokuvos Dailės akademiją. Tam turėjo potraukio – seniausias jo piešinių aplankas yra iš 1907–1913 m. Tačiau greitai studijos nutrūko, nes prasidėjo karas, ir J. Hopenas pateko į rusų kariuomenę. Septyneri metai nuėjo tarsi pro šalį, tačiau potraukis dailei nesumažėjo. Antai Petrapilyje radęs laiko ilgas valandas gėrėjosi Ermitažo meno kolekcijomis, labai daug tenai piešė, po revoliucijos dar Petrapilyje iliustravo rusų pasakų leidinį, už kurį gavo premiją.

1921 m. J. Hopenas grįžo į savo kraštą, apsigyveno Vilniuje. Pradžioje dėstė dvimetėje vidurinėje piešimo mokykloje, kuri po poros metų buvo uždaryta. Dėstė piešimą vienoje gimnazijų. Atidarius trimetę meno amatų mokyklą, joje buvo direktoriumi. Ten dirbdamas gabesnius mokinius rengė aukštosioms studijoms.

Jis Vilniuje visą laiką reiškėsi įvairiose meno srityse: kūrė teatrui dekoracijas, iliustravo knygas. Padarė kelis Vilniaus akvafortų ciklus, tapybos darbų. Dalyvavo parodose, susilaukė dėmesio. Tuo pat metu ypač susidomi Vilniumi, studijuoja jo meno paminklus, rašo spaudoje aiškindamas visuomenei apie miesto dailės, skulptūros, architektūros vertybių unikalumą, kartu apgailėtiną jų būklę. J. Hopenas, studijuodamas grafikos praeities mokyklas, gilinosi į senųjų darbų meninę vertę, turinį, kūrybinę koncepciją ir techniką. Ypač T. Makovskio, V. Smokovskio, B. Čechovičiaus ir kitų dailininkų, savo kūrybos tematika susijusių su Lietuva, darbais. Domino taip pat Vilniaus dailininkai amžininkai, tuo metu kūrė ir savo veikla aktyvūs F. Ruščicas, V. Slendzinskis ir kiti.

Dailę Vilniaus universitete J. Hopenas studijavo nuo pat grįžimo iš Rusijos. Gana ilgai, su pertraukomis. 1924 m. išvyko keliems mėnesiams pažintinei komandiruotei į Paryžių. Studijavo Luvro ir kitas meno ekspozicijas, atliko nemažai grafikos darbų. 1930 m. vėl išvyko į Paryžių ilgesniam laikui , tačiau grįžo 1931 m. pavasarį gavęs žinią apie potvynį Vilniuje. Dalyvavo architektūros paminklų gelbėjimo, vėliau restauravimo darbuose (Vilniaus katedroje ir kituose statiniuose). To meto J. Hopeno temose yra potvynio vaizdų.

J. Hopeno ikikarinio laikotarpio kūryba, taikomosios dailės darbai glaudžiai susiję su Vilniumi ir šiuo kraštu. Kaip minėta, Vilniui yra paskyręs kelis darbų ciklus, kuriuose vaizduojami architektūros paminklai, rūmų ansambliai, jų papėdėse bedalės varguomenės laikinumu ir skurdu bylojantys būstai. Nemažai to meto Vilniaus buities vaizdų: pirklių vežimai, turgūs, senamiesčio kiemų kaiminijos, upeiviai Neryje. Žiūrint nūdienos akimis, rodos, menininkas nei teisina, nei protestuoja – tiesiog ramiai mato laikmečių pjūviuose gyvenimą, jį paliudija. Tiesa, atskiruose darbuose jauti jauno kūrėjo romantinį nusiteikimą. Kitur socialinio gyvenimo rūstumą.

J. Hopenas yra prisidėjęs prie Vilniaus universiteto senųjų rūmų meno paminklų – dabar vadinamų P. Smuglevičiaus bei J. Lelevelio salių interjero polichrominės tapybos atkūrimo. P. Smuglevičiaus salė universiteto ansamblyje yra vertingas meno paminklas, pats statinys išlikęs nuo XVII a. Salę XIX a. pradžioje naujai dekoravo Vilniaus dailės mokyklos pradininkas ir žymiausias čia klasikinės dailės atstovas P. Smuglevičius, atrodo, savo brolio padedamas. Ano kūrinio amžius nebuvo ilgas, tik kiek daugiau nei 50 metų, kai jį čia veikusio po universiteto uždarymo gimnazijos piešimo mokytojas B. Griusnovas 1867 m. uždažė, nutapydamas pseudobizantinio stiliaus ornamentus ir paveikslus. 1929-1931 m. J. Hopenas atliko šio dailės paminklo tyrimus, atidengė P. Smuglevičiaus senojo dekoro likučius ir su dideliu pietizmu atkūrė, kaip pastebi tyrinėtojai, nepilnai (be dingusių tapybos paveikslų ir kai kurių kitų elementų). Nėra abejonės, atliko didelės vertės darbą. Dėka jo tą atkurtą paminklą, laiko eigoje kiek parestauruotą, ir dabar šioje salėje matome.

Tuo pačiu metu J. Hopenas restauravo (atrodo, iš dalies dekoravo) J. Lelevelio salę, kurioje saugoma dalis irgi tuo metu iš Prancūzijos grąžinto J. Lelevelio palikimo. Netrukus, baigęs šiuos darbus, J. Hopenas (1932) atliko paskutines tuo metu dar įmanomas Trakų pilies sienų tapybos kopijas, duomenis paskelbė spaudoje. Dar dirbo prie restauravimo darbų Rykantuose, Gudagojuje, Mikoliškėse ir kitose Vilniaus bei Vilniaus krašto architektūros paminkluose. Paskelbė spaudoje nemažai vertingų apybraižų, iš viso krašto kaupė dailės ir kitas materialinės kultūros paminklų fotoarchyvą (daugiau 4000 negatyvų).

Minėtus universiteto patalpų vidaus restauravimo darbus atliko kaipo Grafikos katedros adjunktas, kuriuo dirbo nuo 1931 m. Taigi studijas, kurias pradėjo Krokuvoje, o po ilgesnės pertraukos tęsė čia Vilniaus universitete, užbaigė tik 1934 m. 1937 m. užima docento vietą, netrukus vadovauja Grafikos ir taikomosios dailės katedrai.

Grąžinus Vilnių Lietuvai, dirbo naujai organizuotame Dailės muziejuje, tvarkė dailės rinkinius, vedė piešimą jau lietuviškame Dailės institute.

Karo metais J. Hopenas su savo mokiniais iš Vilniaus kartu su O. ir L. Torvirtais 1942 m. dekoravo (agrafito būdu) Lentvario neoromaninės  bažnyčios interjerą. 1943 m. vasarą kartu su penkiais mokiniais ir vietos meistrų padedamas dekoravo Perlojos naujosios (statyta 1930 m.) bažnyčios vidų. Vietos gyventojai pasakoja apie tada dirbusius menininkus, kurie slapstėsi nuo tremties darbų (turėjo darbo pažymėjimus), vietos žmonių remiami maistu čia darbavosi. Pasakoja, kad spalvoms išgauti naudoja gamtines medžiagas. (…)

Kaip žinia, po karo daug lenkų iš Lietuvos emigravo Tuo metu su jais, dažnai kaip nuosavybės dalykai, iškeliavo nemaža dailės, kuri čia sukurta, genetiškai labai sava ir reikalinga mūsų kraštui. Šiandieną, jau į šį reikalą žiūrint beveik kaip į istorinį faktą, galima priminti, jog J. Hopenas buvo tarp tų žmonių, kurie prie to, deja, prisidėjo. Išsivežtas jo paties kūrybos palikimas, nežiūrint, kad yra Vilniaus tematika ir čia sukurtas, taip pat vertingas fotoarchyvas. Yra saugoma Varšuvoje, Torūnėje ir kitur.

Išvykęs 1946 m. į Lenkiją, 1947 m. J. Hopenas pradėjo dirbti Torūnės universitete, kur organizavo ir vedė Grafikos darbų katedrą, buvo Dailės fakulteto (skyriaus) prodekanu. Profesijos draugų prisiminimuose išliko kūrybinio uolumo pavyzdžiu. Atrodo, ir buvo kitiems neprilygstamas. Patrauklus savo kūrybiniu gilumu, uždaroku susikaupimu. Amžiaus pabaigoje yra prasitaręs, jog svarbiausiu gyvenimo tikslu laikęs pedagogo pareigą, norą ugdyti kitų sugebėjimą dailei. Bodėjosi dailės darbe pilkybe ir neatpažįstamas tapdavo pastebėjęs mokinio ieškotojišką užsidegimą kartu su juo nekantriai siekdamas rezultatų. Tuo atveju pasikeisdavo, pasiduodavo net emocijoms. Kūrybos tikrumo kriterijumi laikė paprastumą. „Tai, kas paprasta – yra tikra.“ Jį pažinusių paliudijimu, buvęs patrauklus savo taktu, minties gilumu pedagogas. Kaip pažymi V. Jakubovskis, deja, nebuvo lemta palikti savęs vertų mokinių. Pažinusieji jį Torūnėje rašė, jog ten gyvendamas ilgėjęsis gimtosios Lietuvos, Vilniaus. Mirė 1969 m. į kapus palydėtas nedidelio artimųjų kūrybos draugų.

„Voruta“ 1991 m. balandžio 1–15 d. Nr. 7 (25), p. 3